Nebent Lietuva pasirinktų prostitutės kelią…


Print

Sausio mėnesį įprasta vertinti praėjusiųjų metų darbus. Kritiškas žvilgsnis atgalios dar niekam nepakenkė. Tačiau analizuojant praėjusiųjų metų laimėjimus bei nesėkmes derėtų prisimiti ir darbus, kurie atlikti, tačiau, atidžiau pažvelgus, buvo beprasmiai.

Beprasmiais darbais vadinu veiklą, kurios pagalba mes tik apsimetame, kad plušame tautos ir valstybės labui. Metame daug jėgų, sugaištame brangaus laiko, o naudos – nei valstybei, nei tautai. Nauda – nebent asmeninė: galime nuraminti sąžinę, kad, nepaisant pralaimėjimų, stengiamės, judame, organizuojame.

Tačiau ciniškiausia, kai dirbame vien savireklamos sumetimais: piketus, minėjimus, konferencijas organizuojame tam, kad rinkimų į Lietuvos Seimą ar Europos parlamentą išvakarėse galėtume išdidžiai sušukti – „rinkite mane, štai koks aš didis patriotas“.

XXX

Vienas iš labiausiai šokiruovusių paskutiniųjų atvejų – nesusipratimai dėl slaptosios pažymos, bylojančios apie Rusijos pastangas mus kryptingai klaidinint. Protinga valstybė privalėjo atidžiai analizuoti pažymos turinį. Svarstymai, kaip išmintingiau apsisaugoti nuo informacinių, propagandinių Kremliaus intrigų, – neturėjo liautis iki šiol. O kaip pasielgė Lietuva? Jos slaptosios tarnybos ėmė įnirtingai persekioti tuos, kurie žengė valstybei naudingą žingsnį – apie slaptuosius Kremliaus planus informavo Lietuvos visuomenę. Tad, užuot ieškoję veiksmingų gynybos priemonių, dėmesį sukoncentravome Rusijai naudinga kryptimi – žūtbūt stengiamės nubausti priešiškus Kremliaus ketinimus demaskavusius tarnautojus ir žurnalistus.

Ypač nustebino Socialdemokratų partijos garbės pirmininko prof. Aloyzo Sakalo interviu, duotas LNK laidos „Alfa savaitė“ vedėjui Tomui Dapkui.  Tik pamanyk – Prezidentė verta apkaltos, nes nesutiko būti apklausiama ikiteisminio tyrimo pareigūnų, atkakliai ieškančių, kas nutekino valstybės paslaptį. Bet juk toji paslaptis – ne Lietuvos. Kodėl mums privalu saugoti Rusijos paslaptis? Kaip apsiginti, jei mums draudžiama žinoti, kokias pinkles kurpia galinga ir ne itin draugiška kaimyninė? Jei vadovausimės tokia logika, Rusijos intrigų niekad neperprasime, niekad neišmoksime joms atsispirti. Nes visi, kurie tik mėgins analizuoti Rusijos paslaptis, bus tampomi po teismus arba juos bus bandoma įbauginti apkaltomis.

Todėl  ir sakau: užuot žiūrėję tendencingas televizijos laidas, kuriose ieškoma tariamų nusižengimų demaskuojant agresyvią, klastingą Rusijos veiklą, verčiau atsiverskime žurnalą „Valstybė“ , kuriame paskelbtas išsamus straipsnis „Skelbiame ypač slaptos VŽD parengtos pažymos turinį“ (2013-ųjų gruodis).  

Žurnalisto Eduardo Eigirdo redaguojamame žurnale esama štai tokios dėmesį patraukusios citatos: „Labai keista, kad Seime niekas neinicijavo tyrimo komisijos, kuri bandytų išsiaišinti, kas ir kaip padeda Kremliui daryti įtaką Lietuvoje vykstantiems demokratiniams procesams. Niekas iš  Seimo valdančiosios daugumos nesikreipė į Generalinę prokurtūrą, kad būtų išsiaiškinta, ar VSD pažymoje minimi veiksmai gali būti traktuojami kaip vienas didžiausių nusikaltimų – Tėvynės išdavystė. Valdančiosios daugumos atstovai, visų pirma iš Daro partijos ir jos šalininkams priskirtinos R.Pakso bei N.Venckienės partijos, labai nuosekliai domisi tik tuo, kaip Lietuva sužinojo apie pažymą, atskleidžiančią Rusijos įtaką“.

XXX   

Kitas beprasmiškos veiklos pavyzdys – parašų rinkimas referendumui, kurio metu tauta tars lemiamą žodį, leidžiama ar draudžiama lietuvišką žemę parduoti užsieniečiams. Kas dabar suskaičiuos, kiek daug jėgų, energijos ir lėšų mesta parašų rinkimui, o dabar – dar ir  surinktųjų parašų tikslinimui. O kokia nauda?

Lietuvos įstatymai bent jau iki šiol neleido užsieniečiams įsigyti lietuviškos žemės. Bet ar tai reiškia, kad užsieniečiai iš Vakarų ir Rytų neįsigijo nekilnojamojo turto objektų Lietuvoje? Ar mes žinome, kiek nekilnojamojo turto objektų, įskaitant ir dirbamos žemės plotus, per tarpininkus, nelegaliai, apeinant įstatymus atsidūrė rusų, kiniečių, baltarusių ar lenkų turčių, verslininkų, politikų rankose? Kelios Lietuvos visuomeninės organizacijos šį klausimą pateikė mūsų specialiosioms tarnyboms. Bet atsakymo nesulaukė. Specialiosios tarnybos nežino, nenori žinoti arba duomenys tokie bauginantys, kad valdžia jų niekad mums neatskleis?

Analizuodami, kodėl taip triukšmingai Lietuvoje organizuotas parašų rinkimas  yra beprasmis, prisiminkime kaimyninę Latviją. Latvijos įstatymai šiuo metu neleidžia įsigyti žemės užsieniečiams, ypač iš Rytų. Bet kurortinis Latvijos miestas Jūrmala – senų seniausiai atsidūręs turtingųjų rusų rankose.  

Ką byloja iškalbingas Jūrmalos pavyzdys? Net jei ir nuspręsime su užsieniečiais neprekiauti dirbama ar nedirbama žeme, šis draudimas mūsų neapsaugos nuo praradimų ir pavojų. Jei žemė sprųsta iš mūsų rankų, vadinasi, silpnėjame ne dėl to, kad neturime draudžiamųjų įstatymų. Latviškoji Jūrmala mums šaukte šaukia, kad, uždraudus parduoti žemę užsieniečiams, pavojai niekur neišnyks. Reikalingos patikimesnės apsaugos priemonės nei primityvūs draudimai, nes draudimus visuomet galima peržengti, apeiti, ignoruoti.   

Pritariu: bet kokios rūšies žemės pardavimas kitų valstybių verslininkams – pavojingas užsiėmimas vos kelis milijonus gyventojų turinčiai tautai. Galime net nepajusti, kad jau stovime ne ant savo žemės. Tačiau lietuviškojo referendumo iniciatoriai elgiasi taip, tarsi nuoširdžiai tikėtų, jog įteisinus minėtą draudimą Lietuva taps saugi. Anaiptol. Dėl tokio draudimo bėdų gali tik pagausėti. Pavyzdžiui, įsivelsime į kivirčus su ES valstybėmis, kurios leidžia užsieniečiams įsigyti žemės ir nėra mums nei pavojingos, nei priešiškos (nepamirškime – dabar dirbamos žemės plotus leistume įsigyti tik ES valstybių piliečiams).

O kiti pavojai – ekonominiai. Įteisinę draudimus sumažinsime kokurenciją dirbamos žemės pardavimo – pirkimo rinkose ir tuo pačiu palengvinsime gyvenimą saviems žemvaldžiams savo rankose pigiai sukaupti dar daugiau plotų. Bet svarbiausia, kad savos žemės vis tiek neapsaugosime nuo nesąžingų Vakarų ir Rytų pirkėjų.  

Todėl ir klausiu, kam reikalingas referendumas, kurio nuostatos mūsų neišgelbės nuo, sakykim, kinų verslininkų invazijos. Užuot ieškoję patikimesnių apsaugos būdų, mes visą savo dėmesį sukoncentravę į naujų draudimų paieškas. Jei išmanytume, viską uždraustume. O juk tėra vienas patikimas išganymas – ieškokime būdų patys praturtėti taip, kad ne tik savas žemes supirktume, bet net pajėgtume žemės įsigyti Ispanijoje, Lenkijoje ar Suomijoje.

XXX

Įsiminė vienas iš paskutiniųjų 15min.lt portale pasirodžiusių Rimvydo Valatkos komentarų. Politikos apžvalgininkas rašinyje „Konservatoriai nebepažįsta savo draugų“ šaiposi iš konservatorių – krikščionių demokratų, metančių nepasitikėjimo šešėlį tokiems politikams kaip Zigmas Vaišvila, Artūras Paulauskas ar Valdas Vasiliauskas. Priminsiu skaitytojams: įtakingiausios dešiniosios partijos atstovai kažkodėl iš užančio išsitraukė KGB kortą. Bet juk beprasmiška įtarinėti buvusius savo bendražygius. Kadaise jais visais pasitikėta, dabar – jie jau nepatikimi? Todėl prasminga R.Valatkos ironija, skirta dešiniesiems, „nebepažįstantiems savo draugų“. Bent jau paaiškintų, kodėl anksčiau anuos stūmė į strategiškai svarbias pareigas, o dabar – koneveikia.

Tačiau jei R.Valatkos ironija prasminga, tai pastangos atidžiai sekti, kas, kaip ir kur atrems kaltinimus, – beprasmiškos. Vis tiek tikrosios tiesos nesužinosime. Vis tiek bus daug nenuoširdumo, nutylėjimų.

Jeigu norime suvokti, kaip Rusijos slaptosiosios tarnybos šeimininkauja buvusiose savo kolonijose, beprasmiška vaikščioti į Seimo konferencijų salėje dažnai šaukiamas Z.Vaišvilos spaudos konferencijas ar klausytis A.Paulausko ir V.Vasiliausko komentarų televizijose. Kur kas vertingiau susirasti, pavyzdžiui, 2013-aisiais „Baltų lankų“ leidyklos išleistą žinomo britų žurnalisto, politologo, slaptųjų tarnybų eksperto Edvardo Lukaso knygą „Apgaulė“. Toje knygoje esama vertingų paaiškinimų, kaip Rusija mausto Vakarus.

Štai atidžiai perskaičius „Apgaulę“ jau galima susidaryti nuomonę, kaip Rusija drumsčia vandenį Baltijos valstybėse.

XXX

Vilniaus meras Artūras Zuokas nei iš šio, nei iš to sumanė dalyvauti Prezidento rinkimuose. A.Zuokas nepaiso visuomenės rinkos ir nuomonės tyrimų agentūros „Vilmorus“ direktoriaus dr. Vlado Gaidžio teigimo, jog dabartinė šalies Prezidentė Dalia Grybauskaitė – neabejotina lyderė? A.Zuokas neturi nė menkiausių šansų laimėti. Tiesiog meras sumanė save … pareklamuoti. Todėl ir pastangos analizuoti Vilniaus mero komentarus, pasirodančius pagrindinėse Lietuvos televizijose, – beprasmės.

Juolab kad  A.Zuokas renkasi pigią, primityvią demagogiją. Tik paklausykite:  „jei Prezidentės užsienio politika būtų racionali, galėtume turėti normalų dialogą ir su Rusija, ir su Lenkija“ (LRT televizijos laida „Savaitė“, vedančioji – Nemira Pumprickaitė). Štai šis Vilniaus mero tvirtinimas dar labiau sustiprina nuomonę, jog tikrai neverta domėtis šio kandidato pareiškimais. Bent kiek politikoje nusimanantys lietuviai suvokia: Lietuva dėl įtemptų santykių – nieko dėta. Konstruktyvūs santykiai su Rusija ir Lenkija neįmanomi tol, kol Maskva ir Varšuva neatsisakys imperinių ambicijų. Nebent Lietuva pasirinktų prostitutės kelią…

XXX

Prezidento posto siekti sumanė ir buvęs Prezidentės bendražygis Linas Balsys. Ar beverta gilintis, kokių išminties perlų jis pažers? Juk šis kandidatas jau atskleidė savo tikrąjį veidą, kai rėmė referendumo dėl naujos atominės jėgainės statybos iniciatyvas. Referendumas – lyg ir demokratiška priemonė. Bet sumanios valstybės referendumuose negvildena tokių sudėtingų klausimų kaip atominės energetikos privalumai ir trūkumai. Tokius klausimus išmintingos valstybės patiki specialistams, ekspertams, ekonomistams. Tuo tarpu L.Balsys padarė viską, jog atominės energetikos reikaluose lemiamą žodį tartų ne tik specialistai, bet ir dešimtys tūkstančių apie atominės energetikos privalumus ir trūkumus jokio supratimo neturinčių Lietuvos piliečių.

XXX

Neišmintingai pasielgė tos Lietuvos televizijos, kurios suteikė tribūną per iškilmingą Sausio 13-osios minėjimą akibrokštą surengusiam Lietuvos lenkų rinkimų akcijos vadovui Valdemarui Tomaševskiui. Net iškalbingasis televizijų asas žurnalistas Edmundas Jakilaitis nesugebėjo pralaužti šio politiko demagogijos. Todėl ir sakau, kad kiekvienas interviu su V.Tomaševskiu – tai ne vien beprasmis laiko švaistymas. Tai – dar sykį Lietuvą ir lietuvių tautą žeminančiam politikui suteikta tribūna.

Užuot klausęsi akiplėšiškų V.Tomaševskio monologų verčiau atidžiai perskaitykime sociologės Katažynos Koženiovskos straipsnį „Lenkų kultūros buvimas Rytuose“. Tai – mokslinė publikacija, užsakyta Lenkijos valstybės. Publikacija pirmą kartą viešojoje erdvėje pasirodė 1999-aisiais, o 2005-aisiais – straipsnių rinkinyje „III Lenkijos Respublikos politika Rytų lenkų atžvilgiu“.

Kodėl raginu perskaityti šį traktatą? Lenkų mokslininkė svarsto, kaip derėtų elgtis Lenkijai, jei ji norinti turėti didesnę nei iki šiol įtaką Ukrainoje, Baltarusijoje ir Lietuvoje. Ten rasite daug rekomendacijų, kaip Lenkijai įmanoma išplėsti savo įtaką, pasitelkiant Ukrainoje, Baltarusijoje ir Lietuvoje gyvenančias lenkų bendruomenes bei šių valstybių prolenkiškai nusiteikusią inteligentiją.

O ar Lietuva turi planą, kaip būtų galima ne tik atremti sociologės K.Koženiovskos repolonizacijos politiką, bet ir sustiprinti Seinų ir Punsko lietuvius? Apie tokias lietuviškas programas neteko girdėti. Tokių programų tikriausiai neturime net slapčiausiuose seifuose.

Mat dažnusyk užsiimame ne tuo, kuo reikėtų užsiimti.

Nuotraukoje: Slaptai.lt žurnalistas Gintaras Visockas.

2014.01.23; 08:30


Prisijunkite prie diskusijos