Roma, birželio 14 d. (AFP-ELTA). Trečiadienį Milane atsisveikinama su buvusiu Italijos ministru pirmininku Silvio Berlusconi, jam surengtos valstybinės laidotuvės. Prieštaringai vertinamo milijardieriaus mirtis užbaigė 30 metų trukusį šalies istorijos skyrių.
Žiniasklaidos magnato karstas, papuoštas baltomis ir raudonomis rožėmis, buvo vežamas per miestą nuo jo vilos Arkorėje iki miesto gotikinės katedros, susirinkę gedintieji palydėjo jį modami ir plodami. Garbės sargybos lydimas karstas buvo įneštas į katedrą, iš paskos ėjo šeimos nariai.
Aikštėje įrengtuose didžiuliuose ekranuose tūkstančiai magnato rėmėjų, įskaitant jo Monzos futbolo klubo delegaciją, stebėjo, kaip arkivyskupas Mario Delpini vadovauja atsisveikinimo su pirmadienį mirusiu S. Berlusconi ceremonijai. „Kai žmogus yra politikas, jis mėgina laimėti. Yra jį aukštinančiųjų ir tokių, kurie negalėjo jo pakęsti“, – savo homilijoje sakė M. Delpini. „Tačiau ką galime pasakyti apie Silvio Berlusconi šią atsisveikinimo ir maldos akimirką? Jis buvo žmogus, troškęs gyventi, troškęs meilės ir džiaugsmo“, – kalbėjo arkivyskupas.
Italų vienodai dievinamas ir nekenčiamas S. Berlusconi sirgo kelerius metus, tačiau ir toliau buvo savo dešiniosios partijos „Forza Italia“, įeinančios į ministrės pirmininkės Giorgios Meloni koalicinę vyriausybę, vadovas. Jis mirė būdamas 86 metų.
Laidotuvėse dalyvavo Italijos prezidentas Sergio Mattarella, premjerė G. Meloni ir valdančiosios koalicijos partneris Matteo Salvini, kraštutinių dešiniųjų „Lygos“ vadovas, Europos Sąjungą atstovavo ekonomikos komisaras Paolo Gentiloni. Taip pat dalyvavo Vengrijos ministras pirmininkas Viktoras Orbanas, Kataro emyras šeichas Tamimas bin Hamadas Al Thani ir Irako prezidentas Abdelis Latifas Rashidas.
S. Berlusconi, laikomas populizmo pradininku ne tik Italijoje, bet ir plačiau Europoje, buvo ilgiausiai Italijos pokario istorijoje valdęs premjeras, pernai perrinktas į Senatą, tačiau įsivėlęs į daugybę teisinių ir sekso skandalų bei išgarsėjęs prieštaringai vertinamais pasisakymais tarptautinėje arenoje. Jis laikė prezidentą Vladimirą Putiną savo draugu, bet Rusijos lyderis negalėjo atvykti į Italiją, nes išduotas tarptautinis jo arešto orderis.
Laidotuvėse dalyvavo S. Berlusconi 33 metų draugė Marta Fascina, su kuria jis pernai surengė netikras vestuves, buvusi prie jo lovos, kai politiką priveikė retos formos kraujo vėžys. Prie jos prisidėjo ir viena iš dviejų buvusių S. Berlusconi žmonų ir penki vaikai, kai kurie jų padėjo valdyti jo imperiją, neseniai įvertintą maždaug 7 mlrd. JAV dolerių.
Pagerbiant lyderį, nuo pirmadienio iki pusės stiebo nuleistos vėliavos visuose viešuosiuose pastatuose, parlamento darbas sustabdytas trims dienoms, vyriausybė trečiadienį paskelbė nacionaline gedulo diena – pirmą kartą dėl buvusio ministro pirmininko.
Tai supykdė tuos, kurie niekino S. Berlusconi, kaltino jį sukčiavimu, korupcija ir siekiu priimti įstatymus, kurie apsaugotų jo interesus. Senatorius Andrea Crisanti „griežtai“ pasisakė prieš tokį pagerbimą „asmens, kuris negerbė valstybės“, ir priminė, jog 2013 m. S. Berlusconi buvo nuteistas dėl mokestinio sukčiavimo.
Savo viloje Arkorėje netoli Milano S. Berlusconi pastatė faraonų įkvėptą marmurinį mauzoliejų šeimos nariams ir draugams. Šeima ketina kremuoti jo palaikus ir palaidoti pelenus šiame mauzoliejuje, pranešė Italijos žiniasklaida.
Du vienuoliai ėjo į savo vienuolyną. Pamatė kelią užtvindžiusią upę. Prie jos stovėjo jauna mergaitė, ji nežinojo, kaip ją perbristi. Vienas vienuolis paėmė ją ant rankų ir perkėlė.
Vienuoliai traukė toliau, kelias į vienuolyną buvo tolimas. Kai pagaliau priėjo, anas vienuolis ir klausia to, kuris perkėlė: „Kaip tu galėjai ant rankų nešti tą mergaitę, juk vienuoliui negalima“.
Tas atsako: „Kol ėjome, aš jau ir užmiršau, o tau vis dar galvą skauda“.
Regis, reikėtų ir kiek kitokiu kampu pažvelgti į istoriją, kuri, jau kiek prisimiršus socialinės apsaugos ir darbo ministro Lino Kukuraičio apsilankymo kapinėse istorijai, drebina Lietuvos padangę.
Taigi purto šalį sekso skandalai. Režisierius Š. Bartas jau sudorotas, prapuolė kaip į vandenį, apie jį nei girdėti, nei matyti.
Atėjo eilė nulinčiuoti kitus grandus. Išviešinti Vilniaus Dailės akademijos priekabiautojai: du – Nacionalinės premijos lauretai, trečiasis iš ten pat – psichologas.
Drąsios mergaitės: nepabūgo nei keršto, nei galimų teismo procesų.
„Taip, tą pirmąjį kartą buvo smalsu, buvau tokia girta, kad, matyt, būčiau sutikusi su daug kuo. Deja, vėliau reikėjo tai daryti ir blaiviai, buvo šlykštu. J.G. (prof., tapytojas Jonas Gasiūnas – aut. past.) rašydavo sms: „Ateik“. Kodėl eidavau? Bijodavau, be galo bijojau prarasti įsivaizduojamą viršenybę prieš kitus studentus, juk gaudavau gerus pažymius, mane „išgelbėdavo“, pasakęs, ką ir kaip tapyti…“
Taip apie pirmąjį priekabiautoją socialiniame tinkle rašė anoniminė auka.
Kartu gėrė, kartu miegojo… Laisva abipuse valia. Atleiskite, panelės (vėliau atsirado dar kelios tokios smalsios), ar profesorius, jeigu taip ir buvo, turi muštis į krūtinę: meaculpa, meamaxsima culpa?
Kada tai vyko? Ogi seniai, gal prieš aštuonetą metų. Kiek tai aukai mergaitei metų buvo? Ogi net aštuoniolika.
Kai kuriuose Rytų kultūrose tokio amžiaus mergaitės jau seniai būna tapusios moterimis. Protingomis moterimis.
Vėliau atsirado dar vienas „monstras“ – fotomenininkas Gintautas Trimakas.
Dar vėliau – socialinių mokslų daktaras Arvydas Liepuonius.
VDA Senato etikos komiteto pirmininkas architektas Marius Šaliamoras praėjusią savaitę žiniasklaidai pakomentavo, kaip jo elgesys gali būti vertinamas. „Kol kas tie kaltinimai neįgavo materialios formos ar bent jau neatėjo iki mūsų komiteto, kad galėtume tai svarstyti. Jeigu bus tie kaltinimai suformuluoti kokiu nors būdu, tai tada svarstysime“.
Taip, jis teisus: reikia svarstyti. Bet tam turi būti pagrindas.
Nejaugi mes vėl grįžtame į sovietmečio laikus, kuomet užtekdavo anoniminio niekšelio skundo, ir žmogus keliaudavo į visas pasaulio puses. Dažniausiai – į šiaurę. Tokia tada buvo populiariausia kryptis.
Dabartinė, ko gero, – gerokai baisesnė.
Netinkamu elgesiu su studentais apkaltinto ir iš akademijos jau pasitraukusio tapytojo Jono Gasiūno elgesį komitetas pasmerkė.
Jį pasmerkė ir buvęs jo studentas, dabar režisierius E. Vėlyvis, kurio filmai įdomūs tuo, kad juose riebiai keikiamasi. Tik tuo!
Taigi jis lygiai taip pat, kaip ir jo filmų herojai, viešojoje erdvėje profesorių išdėjo matais. Nė vieno rišlaus sakinio, vien pypt.
Dabar apie priekabiautojų parinktis (kokia tvarka, juk tokių, tikriausiai, yra kur kas daugiau šioje ištvirkėlių žemėje…).
Visi jie Lietuvoje gerai žinomi, Lietuvai nusipelnę žmonės. Vienam jų vasario 16-ąją Prezidentūroje turėtų būti įteikta Nacionalinė premija. Galite įsivaizduoti šio žmogaus dvasinę būseną šiandien? Tie, kurie jau nuteisėte, – negalite.
Sakysite, prieš įstatymą visi lygūs – ir traktorininkai, ir tapytojai. Tik traktorininkų kažkodėl čia nematyti.
Dabar – apie pasirinktą metą. Taip, artėjant valstybės šimtmečiui. Atsitiktinumas, sutapimas? Nemėgstu sąmokslo teorijų, bet šįkart panašu, kad kažkieno nematoma ranka pasirinko patį primityviausią būdą parodyti, kokie supuvę mes esame. Ir kaip negerbiame įstatymų, nes tol, kol žmogus teismo nenuteistas, jis yra nekaltas.
Kilkite, mergaitės, į kovą su bjauriu priešu, aš irgi remiu jus, bet pirmiausia sutvarkykite savo rūtų darželius, iškuopkite visas savo namų kerteles. Ir tada – pirmyn!
P. S. Kol užrašinėjau šias neempatiškas, gana padrikas savo mintis, Lietuvos šimtmečio priekabiavimo horizonte pasirodė garsus režisierius Jonas Vaitkus.
Taip, prieš šimtmetį net ir patys kultūringiausi miestiečiai savo naktipuodžius išpildavo tiesiai pro langus ant miestiečių galvų, mat dar nebuvo pakankamai išvystyta kanalizacija.
Dabar ji, ačiū Dievui, beveik tobula ir kiekvienam prieinama.