Tik, praėjus po nepriklausomybės atgavimo dvidešimtmečiui, apsižiūrėta, kad vietos savivalda nedemokratiška, kad vietoj demokratijos tebeveikia partinė ar nepartinė biurokratija. Antai seniūnai, artimiausi vietos bendruomenei valdžios atstovai, nėra renkami, o juos skiria net ne rajono ar miesto taryba, o savivaldybės administratorius, t. y. biurokratas, nes pastarasis skiriamas, jo niekas nerenka.

Taigi seniūnas nėra laisvas atstovauti vietos bendruomenei, nes pavaldus administratoriui, todėl jam nereikalinga laisvai rinkta, jo neadministruojama vietos bendruomenės taryba, todėl jis rūpinasi ją sudaryti iš jam palankių asmenų. Veiklus seniūnas nesunkiai „prastumia“ į vietos bendruomenės tarybą sau palankius asmenis, kas tarybą paverčia neveikliu dariniu.

Continue reading „Iš administravimo – vietos bendruomenių trapumas“

Daugelis mena kaip „demokratiškai“ buvo renkami kolūkių pirmininkai: atveža kandidatą partijos rajkomas, kartais iš kito Lietuvos krašto, paskaito liaupsę apie jį, surašo palankų kandidatui rinkimų protokolą, jį patvirtina.

Taip buvo sudaromi ir „selsovietai“, skiriami jų pirmininkai, taip tik su vienintelės partijos palaiminimu buvo sudaromi rajonų deputatų tarybų sąrašai, už kuriuos demokratijos regimybei sudaryti buvo balsuojama.

Ar galime teigti, kad po nepriklausomybės atkūrimo įgijome tikrą, demokratišką savivaldą? Deja, – ne.

Continue reading „Ar tikra vietos savivalda Vilniuje?“