Ar tikra vietos savivalda Vilniuje?


Print

Daugelis mena kaip „demokratiškai“ buvo renkami kolūkių pirmininkai: atveža kandidatą partijos rajkomas, kartais iš kito Lietuvos krašto, paskaito liaupsę apie jį, surašo palankų kandidatui rinkimų protokolą, jį patvirtina.

Taip buvo sudaromi ir „selsovietai“, skiriami jų pirmininkai, taip tik su vienintelės partijos palaiminimu buvo sudaromi rajonų deputatų tarybų sąrašai, už kuriuos demokratijos regimybei sudaryti buvo balsuojama.

Ar galime teigti, kad po nepriklausomybės atkūrimo įgijome tikrą, demokratišką savivaldą? Deja, – ne.

Administravimo mechanizmas

Tik praėjus po nepriklausomybės atgavimo dvidešimtmečiui, apsižiūrėta, kad vietos savivalda nedemokratiška, kad vietoj demokratijos tebeveikia partinė ar nepartinė biurokratija. Antai seniūnai, artimiausi vietos bendruomenei valdžios atstovai nėra renkami, o juos skiria net ne rajono ar miesto taryba, o savivaldybės administratorius, t. y. biurokratas, nes pastarasis skiriamas, jo niekas nerenka. Taigi seniūnas nėra laisvas atstovauti vietos bendruomenei, nes pavaldus administratoriui.

Netenkina visuomenės ir savivaldybės tarybų kandidatų rinkimai pagal partijų sąrašus, nes daugelyje savivaldybių išliko tie patys, prieš du dešimtmečius valdę asmenys, tik pakeitę tos „vienintelės“ partijos pavadinimą. Atsiradusi galimybė į savivaldybių tarybas kelti nepartinius kandidatus, tarsi teikia tam tikrų vilčių, tačiau jos dar pakankamai blankios, nes aišku, kad vienas kandidatas ar jų sąrašėlis politikos negali pakeisti.

O žinomos, jau vienaip ar kitaip pasirodžiusios partijos turi patyrimą, pažįstamus rinkėjams narius, juos kontroliuoja įstatymai, „kedena“ žiniasklaida. Vienišiai arba grupės dar nėra pakankamai pažįstami visuomenei, tik kai kurie, susibūrę į judėjimus yra jau nemažai nuveikę, bendruomenėms pažįstami.

Vengiant biurokratinės diktatūros, visuomenė deda pastangas burtis į visuomenines organizacijas atremti tokius savivaldos iškraipymus. Lietuvoje visuomeninių organizacijų skaičius jau siekia kelis tūkstančius, tačiau tokių, kurios tenkintų įvairius vietos gyventojų poreikius, atstovautų jų interesams santykiuose su valstybinėmis institucijomis, spręstų vietines problemas, iki šiol nebuvo.

Tačiau be paskatų ,,iš viršaus“ tokios organizacijos staiga pradėjo kurtis (geras pilietiškumo apraiškos ženklas). Tai vietos bendruomenės, tikri, biurokratijai nepavaldūs visuomeniniai savivaldos židiniai. Šie visuomeniniai dariniai, laisvanoriškai susikūrę ir įregistruoti nustatyta tvarka, įgyja teises ir galią spręsti daugelį bendruomenės uždavinių, organizuoti bendruomenę sutartiniems veiksmams ar darbams, atstovauti bendruomenės reikalams savivaldybėse, kitose valstybės institucijose. Bendruomenė, sutelkusi savas ar pasitelkusi iš šalies teisininkų pajėgas, jau įveikia bendruomenės nariams statomus biurokratinius barjerus, išmintingesni, labiau politiškai išprusę bendruomenės nariai jau gali patarti rinkėjams, demaskuodami kandidatų į valdžias nerealius pažadus, informuoti bendruomenės narius apie naujus įstatymus, naujas galimybes pasinaudoti valstybės teikiama parama.

Jei mokyklose pilietiniam ugdymui šioks toks dėmesys yra skiriamas, tai suaugusiems pilietiškumo mokyklų nėra. Vietos bendruomenė yra priimtiniausia, nieko nekainuojanti bendravimo erdvė – pilietiškumo mokykla.

Nelengva suburti vietos bendruomenę, nes okupacijos metais dirbtinai kurpti kolektyvai netapo normalaus, skaidraus ir šilto bendravimo pavyzdžiais, o virto žmonių susvetimėjimo priežastimi. Pastebėsime, kad tas susvetimėjimas, pasirodo, išliko ilgam. O burtis į vietos bendruomenes paskatino kolektyvinio pasipriešinimo biurokratiniam valdymui poreikis. Deja, nei paskatos, nei paramos bendruomenės iš valstybės nesulaukia. O pasipriešinimas bendruomenių kūrimuisi akivaizdus.

Tikroji savivalda prasideda ten, kur bendruomenė, geriausiai matydama savo problemas ir poreikius, imasi tvarkyti vietos reikalus, daro poveikį administraciniam valdymui bei sprendimų priėmimui „iš viršaus“. Savivaldybių administracijos bendruomenių darinius, kylančius „iš apačios“, laiko neparankiais administraciniam valdymui. Štai todėl net imasi priemonių žlugdyti natūraliai besikuriančias bendruomenes.

Antai Vilniaus seniūnijose veikė ir formaliai kai kuriose seniūnijose tebeveikia demokratiškai išrinktos bendruomenių tarybos. Tačiau 2006 m. birželio 28 d. mero A.Zuoko iniciatyva Vilniaus miesto savivaldybės taryba sprendimu Nr. 1-1242 patvirtino Gyvenamosios vietovės bendruomenės atstovų rinkimo tvarką, kuria vadovaujantis buvo išrinktos neva visuomeninės seniūnijų bendruomenių tarybos. Trumpai tariant, buvo tanku suvažinėtos besikuriančios visuomeninės bendruomenės tarybos.

Rinkimus organizavo ir tokias tarybas tvirtino seniūnai. Iš tikrųjų jos ir yra tiesiogiai pavaldžios seniūnams, tačiau jų balsas, greta veikiančių, gyventojų išrinktų bendruomenių tarybų, įvardijamas taip pat bendruomenių balsu. Taigi seniūnijų ribose veikia dvi bendruomenės tarybos, nors seniūnijos gyventojų bendruomenė yra viena. Taip per skaldymą yra naikinami tikrosios savivaldos pradai.

Administruojamos savivaldos akibrokštai

Vilniuje veiklių bendruomenių faktiškai nėra, nes į jų tarybas jau kūrimosi metu, per seniūnus buvo keliami administracijai palankūs kandidatai. Po rinkimų tokios tarybos demonstravo tik veiklos regimybę, o, jei taryboje rasdavosi veiklesnis narys, jis įvairiais būdais buvo stabdomas ar niekinamas. Akivaizdus visuomeninės tarybos naikinimo pavyzdys yra Vilniuje, Lazdynų mikrorajone, kai veiklus visuomeninės bendruomenės tarybos narys Gediminas Gemskis tapo administruojamos savivaldos auka, nes jo realiai nuveikti darbai buvo niekinami, jo siūlymai abiejose bendruomenės tarybose ignoruojami, o kai kurie realiai rinktos tarybos nariai net iki šiol kelia nepamatuotus išpuolius prieš asmenį, jo „kaltę“ nagrinėja teismas, pasyvieji veikėjai kariauja su vienu aktyviu ir veikliu bendruomenė tarybos nariu.

Antai spaudoje, internetiniuose portaluose galima matyti, kad bendruomenei svarbiais klausimais (Lazdynų mikrorajone plaukymo baseinas, medicininių atliekų deginimas, buitinių atliekų deginimas, vandenvalos dumblo naikinimas) pasisako tik tarybos narys G.Gemskis, o ne visuomeninės ir alternatyvios tarybos vadovai ar nariai, kurie net Lazdynų bendruomenės internetinę svetainę sunaikino; tegul bendruomenė nemato ir nežino, ką taryba veikia.

O šios tarybos iš tikrųjų yra tiek pasyvios, kad svetainėje neturi ką rodyti, ką bendruomenei pasakyti, kokiai veiklai skatinti, nes faktiškai neveikia. Tuo pat metu aktyvūs bendruomenės nariai neteko žiniasklaidos priemonės, kurioje galėjo reikšti savo pageidavimus, nuomones, bendruomenės taryboms reikšti pageidavimus, kritiką.

Bendruomenės narių pasyvumas

Būtų neteisinga tvirtinti, kad esama administruojama vietos savivalda neatlieka savo priedermės. Bendruomenių reikalams dažnu atveju pakankamai gerai atstovauja seniūnijos. Minimoje Lazdynų seniūnijoje, kurioje reiškiu priekaištus bendruomenės taryboms, bendruomenei pakankamai efektyviai atstovavo, pastaruosiuose rinkimuose tapęs Seimo nariu, Algis Strelčiūnas. Aktyvios veiklos bendruomenė tikisi ir iš naujos seniūnės Daivos Mikulskienės.

Tiesos dėlei reikia kalbėti ir apie bendruomenės narių pasyvumą. Kai mikrorajone iškyla problemos, kai reikia ne kritikos balsų, o konkrečių darbų, kritikos strėlės valdžioms pilasi spiečiais. O juk dėl daugelio bendruomenės reikalų yra atsakinga pati bendruomenė, pati bendruomenė turėtų imtis konkrečių darbų. Bendruomenė, o ne kiemsargiai turėtų jausti atsakomybę už aplinkos taršą, už bendruomenei įrengtų objektų tausojimą ir priežiūrą. Bendruomenė, o ne policija turėtų aktyviau prisidėti prie nusikaltimų mažinimo mikrorajone, prie saugios kaimynystės veiksmų.

Gera pažymėti, kad bendruomenėje randasi atskiri aktyvūs nariai, kurie savo iniciatyvomis ir veiklumu sugeba išjudinti tūnančią bendruomenę aktyviems veiksmams. Dera čia paminėti Lazdynų bendruomenės narius Rimantą Skaistį ir Alfredą Guščių. R.Skaistis yra pradininkas aplinkos prie gyvenamųjų namų bei balkonų sutvarkymo konkursų. Ši patirtis išplito visame mieste. Jis pradininkas rašinių konkursų mokyklose įvairių valstybinių bei tautinių švenčių proga. Patirtis paplito visoje Respublikoje. Jis drauge su rašytoju Alfredu Guščiumi įvairiomis progomis organizuoja mokyklose dainų konkursus, moksleivių kūrybos parodas. Yra ir daugiau panašių šviesulių bendruomenėje. Tačiau jų reikia ženkliai daugiau.

Pats žodis savivalda reiškia į lietuvių kalbą išverstą žodį demokratija. Suvokus šio žodžio ir reiškinio prasmę, galime tvirtinti, kad valdžia turi eiti ne „iš viršaus“ į „apačią“, o – atvirkščiai. Administruojamai savivaldai bendruomenė turi priešintis, tačiau pati nebūti pasyvi, imtis veiklos ir atsakomybės už padėtį bendruomenėje.

Nuotraukoje: komentaro autorius Algimantas Zolubas.

2013.02.06


Prisijunkite prie diskusijos