Skalūninių dujų fronte – nieko naujo


Print

Kriminologijos dėstytoja Brigita Palavinskienė mokė: „Jei asmuo atrodo perdėtai šventas, padalinkite iš keturių; jeigu situacijoje regite realų, ne vaizduotės sąlygotą pavojų, padauginkite“. Irgi iš keturių. Anglai turi posakį: „Tikėkis geriausio, ruoškis – blogiausiam“.

Bijau, kad jau dabar regiu skalūninių dujų „specialiosios-itin-slaptos-žvalgybos“ finalą. Pabaiga – nei graži, nei negraži, priklauso, kokį atskaitos tašką pasirinksime. Kad visiems būtų aiškiau, kodėl griebiausi niūriai ironizuoti, prisiminkime, kas nutiko su kitomis Lietuvos kompanijomis, pavyzdžiui, „Mažeikių nafta“ ar „Lietuvos telekomu“.

Prieš tai trumpai žvilgterėkime į kolegų nuomonę strateginių objektų privatizacijos klausimu.

Tekančios saulės šalies mokslininkai, nagrinėdami strateginių objektų privatizaciją, nustatė: ketvirtadalis strateginės reikšmės objektų Japonijoje atitenka vien asmeninės naudos siekiantiems verslininkams [Mizutani J., Uranishi S. Finding Factors for Privatization of Special Corporations // Paper for the 47th Congress for the European Regional Science Association. Japan, 2001. P. 12-13]

2002 metais dauguma anglių pramonės įmonių Rusijoje priklausė privačioms struktūroms [Artemiev I., Haney M. The Privatization of the Russian Coal Industry. Policies and processes in the transformation of a major industry. World Bank, 2002. P. 1-8]

Anot Laimos Žilinskienės, 1991 metais Lietuvoje privatiems subjektams priklausė 39 proc. privačios nuosavybės, o po trijų metų šis skaičius padvigubėjo – 87 procentai [Žilinskienė L. Homeowner Association Study. Review of Housing Associations Foundation in Lithuania. World Bank, Lithuania. 1995].

Balzgani „Mažeikių naftos“ perlai

Kuriant Būtingės terminalą, prioritetus suteikėme užsienio firmoms. Konkursą prižiūrėti terminalą laimėjo Anglijos bendrovė „Cory Towage“, nors Lietuvos firmos siūlė kur kas geresnes sąlygas – mažesnes kainas. Anot tuometinio Seimo nario Vytauto Čepo, „Mažeikių nafta“ tyčia neskelbė konkurso sąlygų ir taip išstūmė Lietuvos kompanijas [Obazvovas V., Savas S. E., Jančauskas E. E. Valstybės ir savivaldybių turo valdymas ir privatizavimas: patirtis ir praktika (II knyga). Vilnius: LTU, 2004. P. 200-201].

“Williams Lietuva” generalinis direktorius R. Majors’as 2001 metais rovėsi plaukus, esą „Mažeikių naftos pelningumas – ilgalaikis projektas. Po metų, 2002 03 31, remiantis Ūkio ministerijos duomenimis, „Mažeikių nafta“ tapo didžiausia prasiskolinusia bendrove Lietuvoje (likutinė skola – 1,75 mlrd. lt). Generalinį direktorių žurnalas „Veidas“ pripažino vienu iš talentingiausių „Lietuvos verslo nevykėlių“ (pateko į dešimtuką). 2001-ųjų rugsėjį, pasak analitikų, „Mažeikių nafta“ dirbo nuostolingai, nors naftos kainos kilo 5,3 proc. [Katinas M., Samuolytė V. Talentingiausi Lietuvos verslo nevykėliai. Veidas, 2002.06.13, Nr. 24]
Ką šiuo metu veikia ponas R. Majors‘as?

Greitasis „Lietuvos telekomo“ kurjeris

1997 m. balandžio 9 d. laikraštyje „Financial Times“ Lietuva paskelbė kvietimą iki 1998 metų gegužės 9 d. 14 val. pateikti paraiškas dalyvauti „Lietuvos telekomo“ privatizavimo konkurse […] Konkurse dalyvavo liūdnai pagarsėjusi finansų institucija „Banque Paribas“, kai kurių šaltinių įtariama netiesiogiai rėmusi Sadamo Husseino režimą [Komisar L. Following Saddam Hussein's secret money-laundering trail // Odious Debts, June 3/2004]. Šis bankas, beje, mėgsta remti įvairias Europos sporto komandas.

Pagal Komisijos nustatytus kriterijus, šeši konkurentai galėjo varžytis dėl tarpininko vardo. Konkursą nugalėjo Šveicarijos bankas „Union Bank of Switzerland“ („UBS“), žinomas pinigų plovimu visame pasaulyje, net Indijoje [Blakely R. India blocks licence for UBS amid allegations of money-laundering // TIMES ONLINE, February 7, 2008].

Nors Valstybės kontrolė nustatė, jog minėtos Komisijos protokolas, kuriame užfiksuota, kad konkursą laimi „UBS“, neatitinka […] Konkurso skelbimo ir organizavimo reikalavimų, Vyriausybė vis tiek pritarė konsultacinei sutarčiai tarp Vyriausybės ir „UBS“ [Obazvovas V. ir kt., P. 248].
Kitais žodžiais tariant, buvo sudarytas sandėris su kriminalinėmis aferomis pagarsėjusiu banku, tarpininkavusiu tarp Lietuvos valstybės ir  skandinavų konsorciumo „Teleholding A/S“.

Privatizuojant „Lietuvos telekomą“, tarpininkams sumokėta 700 000 JAV dolerių užmokestis ir sėkmės mokestis, kurį sudaro 1 proc. nuo gautų pajamų. Formulė, kurioje sėkmės mokestis skaičiuojamas nuo pardavimo kainos, rodo, kad šis sandėris buvo ekonomiškai nenaudingas užsakovui – Lietuvos valstybei [Obazvovas V. ir kt., P. 253].

Atsiminkime, jog 1998 metais dėdulė Semas svėrė šiek tiek daugiau. Vadinasi, 700 tūkst. JAV dolerių mokesčių mokėtojams atsiėjo 2,8 mln. litų [Lietuvos bankas, 1998-2013, http://www.lb.lt/int/graph.png/912EAF45AB904B2B8630C8B01D11851E ].

Privatizuodami „Lietuvos telekomą“, skubėjome lyg tas aklasis „Caro kurjeris“. M. Strogovą Žiulio Verno romane totoriai, paėmę į nelaisvę, apakino įkaitinto peilio geležte.

Kas 1998 – aiais apakino mūsų Vyriausybę?

Skalūninių dujų mūšio lauke – kraštutinumais apsiginklavę kovotojai

15min.lt apžvalgininkas Rimvydas Valatka užsimiršo paminėti, kad „Eesti energia“, sėkmingai išgaunanti skalūnų dujas, priklauso Estijos vyriausybei. Mes, kaip visada, kviečiamės užsienio investuotoją. Pone Rimvydai, nežinau, ko nori žygaitiškiai, tačiau pasakysiu, ko trokštu aš – visiškos energetinės nepriklausomybės nuo “tavariščio” Ivano.

Užsimiršote pažymėti ir dar kelis svarbius dalykus. Jūs, p. Rimvydai, kaip ir politikas Stasys Šedbaras, liepiate skaitytojo savęs paklausti, kaip atrodė Norvegija, kol neatrado savo pakrantėse naftos klodų. Pamiršote pabrėžti, kad privataus investuotojo Norvegija nesikvietė. „Phillips Petroleum“ kreipėsi į Norvegijos vyriausybę, tačiau Norvegija pasakė griežtą “NE”. Daugiau apie tai, kaip iš tikrųjų pasielgė Norvegija, galima skaityti nepriklausomo aplinkosaugos eksperto Liutauro Stoškaus straipsnyje “Skalūninės veidmainystės” [http://www.akcentai.info/index.php/duju-zeme/item/81-skalunines-veidmainystes].

Straipsnis vertas dėmesio, nes nagrinėja problemą įvairiais atžvilgiais, ne taip, kaip mėgstate Jūs, p. R. Valatka, ar Jūs, p. S. Šedbarai. L. Stoškus apsiginklavęs ne vien kraštutinumais.

Tad nebūtina į juos pulti. Jeigu žmonės piketuota prieš šiukšlių kalnus Kazokiškėse, yra gerai. Jeigu priešinasi šiukšlių deginimo gamyklų statyboms – irgi yra gerai. Jūsų liaupsinama modernioji Europa, p. Rimvydai, šiukšlių nedegina. Europa, kurioje gyvenu aš ir kiti naivuoliai, tikintys demokratija, šiukšles rūšiuoja.

Šedbaro ir Valatkos pozicijos primena vadinamąjį Wašingtono konsensusą: „Bijai to, ko nežinai. Darom, ir viskas, pažangą skatinti būtina, ko gi čia stabdyti“? Jeigu žavitės laukinio, socialiai „atsakingo“ kapitalizmo padariniais, tuo blogiau Jums.

Atsakymą į klausimą „Ko stabdyti“ 2001-aisiais pateikė Džiozepas Stiglicas (Joseph Stiglitz), tais pačiais metais apdovanotas Nobelio ekonomikos premija. Knygoje „Globalization and it‘s Discontents“ (p. 14-16) žinomas ekonomistas paprastais žodžiais paaiškino, kaip globalios institucijos – Tarptautinis valiutos fondas ir Pasaulio bankas – buvo sukurtos padėti valstybėms stabilizuoti ekonomikas ir politines sistemas.

Deja, metams bėgant, šios institucijos veikiau ėmė kenkti besivystančių šalių ekonomikoms… ir virto „globalių imperijų įrankiais“.
Liutauras Stoškus primena: […] “Davoso ekonomikos forumo užkulisiuose Ukrainos energetikos ministras Eduardas Stavickis ir „Shell“ generalinis direktorius Peteris Voseris pasirašė, kaip pabrėžiama pranešime, „didžiulės vertės“ sutartį dėl skalūnų dujų telkinio Ukrainoje eksploatavimo. Lygiai prieš dieną ta pati ELTA pranešė, kad ten pat „Shell“ kartu su „Goldman Sachs“ gavo Davoso antiprizą už „išskirtinį įmonių pelno troškimą ir aplinkosaugos nuodėmes“ .[Akcentai.info, 2013-01-04]

Sakote, nesusiję? Robert’as Rubin’as, buvęs JAV iždo departamento sekretorius, prieš tai dirbo viename didžiausių investicinių pasaulio bankų – “Goldman Sachs” [Stiglitz J., p. 19]. Kitas veikėjas, Stan’as Fisher’is, baigęs “tarnystę” Tarptautiniame valiutos fonde, grįžo į “Citigroup” [ten pat].

Nesu utopinėmis svajonėmis perdozavęs žaliasis. Tikrai sutikčiau mokėti 70 dolerių už 1000 kubinių metrų dujų, kaip moka amerikiečiai. “Šiek tiek” mažiau, nei mokame dabar – 450 dolerių.

Teisininkas S. Šedbaras vienu atžvilgiu teisus – žmonės turi žinoti, kokias sutartis pasirašo. Tik tuomet, kuomet žmonės matys, „ant ko“ ir „už ką“ konkrečiai pasirašoma, bus galima kalbėti apie tolesnius veiksmus. Kai bus visiškai aišku, kas ką sprogdins, griaus ar tiesiog „matuos seisminius virpesius“, galėsime kviestis privačias užsienio kompanijas. Nelabai svarbu, kurios šalies: ar „…omą“, ar „… industries“, ar „… Misato“.

Todėl labai viliuosi, jog klystu kartu su A. Stancikiene, V. Mazuroniu, L. Balsiu, L. Stoškumi ir kitais skeptikais.

Energetinė nepriklausomybė – aktuali tema. Ir, daugeliu atžvilgiu, itin opi. Nieko tokio. Nebe daug mums liko laukti. Kovo mėnesį Vyriausybė pasirašys tą Žygaičių kaimo gyventojų keikiamą “sutartį”. Tada ir išaiškės, ar sugulę su Maryte, nenubusime šalia Petrytės.

Po to, tikėkimės, pasitvirtinus sėkmingiems žvalgybos rezultatams (“Dujų išteklių surasta 38 metams”), beliks atsikelti vieną rytą po kokių gerų septynerių metų… Atsigręžti Rytų pusėn. Ir nespėriai nuolankiomis akimis atlenkti vidurinį pirštą.

Nuotraukoje: komentaro autorius Andrius Dzidolikas.

2013.02.06


Prisijunkite prie diskusijos