Greta Lazdynų mikrorajono Vilniaus vandenvalos įrenginiai ir per juos kaupiamo dumblo tvaikas kelerius metus kankino gyventojus. Nors miesto klerkai tvirtino, kad tvaikas nesąs kenksmingas, tačiau, jei jis vidurnakty pabudina iš miego ir nebeleidžia užmigti, akivaizdžiai kenkė sveikatai.
Visa sostinė tuštinosi, o tvaiką turėjo uostyti Lazdynų mikrorajonas. Tik po nesiliaujančių gyventojų pretenzijų, kažkokių dezodorantų pagalba, smarvė buvo neutralizuota, o dumblas toliau kaupiamas, bekvapės dumblo dujos, žinoma, tebesklinda.
Nepaisant mikrorajono gyventojų protestų, miesto šeimininkai, pasidavę rubikoniniam, siekiančiam tik statybų pelno, spaudimui, nusprendė, kad miesto buitinės atliekos būtų deginamos pastatytoje įmonėje greta Lazdynų mikrorajono. Kadangi deginimo technologijoje numatyta žemesnė nei 1300 laipsnių temperatūra, neišvengiamai į aplinką sklis toksinės medžiagos.
Lazdynų gyventojai pasmerkti būti pasyviais rūkaliais, kvaišinamais dujomis ne mažiau kenksmingomis už nikotiną. Mikrorajono projektuotojai tokios lemties nenumatė…
Architektų Vytauto Čekanausko ir Vytauto Brėdikio Lazdynų rajono projektas buvo kuriamas kaip miegamasis rajonas, remtasi užsienio urbanistikos pavyzdžiais, „Atėnų chartija“, kurioje buvo aprašyta, koks turėtų būti miestas ir kaip jį reikia kurti.
Buvo nurodytos keturios miesto funkcijos, kurias bandyta įgyvendinti Lazdynuose. Tai – darbas, laisvalaikis, gyvenimas ir transportas. Lazdynai visa tai turėjo. Čia buvo visuomeninis prekybos centras, kino salė, restoranas. Gyventojai turėjo kur išeiti ir ką veikti. Po nepriklausomybės visa infrastruktūra išnyko, liko tik Lazdynų baseinas, kurį jau kėsintasi nugriauti, jo vietą užleidžiant mero globojamoms rubikoninėms statyboms.
Ir paskutinis akibrokštas, dėl kurio lazdyniečiai skelbia pavojų.
Štai ką Lazdynų buvusiam seniūnui, Seimo nariui Algiui Strelčiūnui, rašiusiam dėl aplinkos taršos šaltinių greta Lazdynų, 2013 m. vasario 11 d. atsakė Aplinkos ministras Valentinas Mazuronis:
Komunalinių atliekų mechaninio biologinio apdorojimo įrenginių statybos ir Vilniaus regioninės komunalinių atliekų deginimo gamyklos statybos projektai neprieštarauja valstybės strateginių tikslų atliekų tvarkymo klausimais įgyvendinimui, projektuose numatytos priemonės, užtikrinančios aplinkos ir visuomenės sveikatos apsaugą, visuomenė išsamiai informuota apie
planuojamą ūkinę veiklą. Manome, kad Vilniaus RAAD, kaip atsakinga institucija ėmėsi visų
būtinų priemonių, reikalingų visapusiškai ir išsamiai išnagrinėti pateiktus PAV dokumentus ir
priimti atitinkamus sprendimus nepažeidžiant viešojo intereso.
Taip mano aplinkos ministras, o Lazdynų gyventojai šaukia SOS!, mus dusina, viešasis interesas akivaizdžiai pažeidžiamas. O kaip reaguoja Vilniaus meras Artūras Zuokas? Žinoma, džiūgauja.
Apie Vilniaus mero Artūro Zuoko išdaigas jau daug kalbėta, rodyta, šaipytasi, piketuota, teismuose narpliota, tačiau jis kaip palaida plūdė eketėje nei skęsta, nei iš jos lipa. Pati sostinė dėl gyvenimo kokybės blogėjimo, ankštumo, žaliųjų erdvių mažėjimo, transporto kamščių virsta akivaru.
Netenka abejoti, kad išdaigautojui tame akivare būti gera. O kad ten gera, vien netiesioginių įrodymų – nors vežimu vežk, tiesioginių taip pat pakanka, tačiau „nepagautas – ne vagis“. Gaudykit, įrodinėkit, o aš plūduriuosiu.
Nebeapsikentė kartą prezidentas V.Adamkus tokia padėtimi; nelaukdamas, kol sostinės galva, pakliuvusi jau ir į teisėsaugos akiratį, užtrauks gėdą sostinei ir valstybei, mandagiai, kaip ir dera valstybės vadovui, diplomatine kalba pasiūlė merui priimti sprendimą (išvertus į paprastą kalbą pasakė „nešdinkis lauk“).
Meras tuomet, besilepinantis po Italijos dangumi, iš ten prezidentui pranešė, kad jis jau turįs sprendimą. Tačiau grįžęs namo, po pokalbių su miesto Tarybos nariais, sprendimą prarado. Mat „romieji“ nariai, su jais atitinkamai „pasitarus“, pasikliaudami mero globa, tikėdamiesi akivare, kuriame ir jiems būti gera, išlikti, savo nevarganą būtį pratęsti, sprendimo praradimui pritarė. Jie, pamiršę savo partinę, pozicinę bei opozicinę priklausomybę (nekalbant apie moralės ir dorovės dalykus), tebeglosto merą, „nemato“ pagrindo jam palikti akivarą, trauktis iš posto.
Manilovas iš Gogolio „Mirusių sielų“ svajojo įrengti fantastinius tvenkinius, požemius su parduotuvėmis baudžiauninkams, tačiau nieko nesukūrė, nes, laimei, apskritai nieko neveikė. Lietuviškuoju manilovu, tarsi savo dvaro šeimininku, tapęs Vilniaus meras, kurpia fantastinius gugenhaimų, dviračių, požeminių garažų, tramvajų, metro ir kitokius projektus, juos finansuoja, deja, dažniausiai savo ar savo klano naudai.
Signalu SOS iš svajingo snaudulio aplinkosaugininkus turėtų pažadinti ne tik Lazdynų gyventojai, nes visiems vilniečiams reikia gryno oro, jaukios aplinkos, o Savivaldybės tarybos narius paskatinti merą pasiųsti ten, kur siūlė buvęs prezidentas.
Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotraukoje: komentaro autorius Algimantas Zolubas.
2013.06.14
