Kijevas, vasario 23 d. (AFP-ELTA). Ukrainą patiria „didžiulę“ kibernetinę ataką, trečiadienį pranešė aukštas paregūnas – pagrindinės vyriausybės ir užsienio reikalų ministerijos interneto svetainės atsisako atsidaryti.
Ministro pirmininko pavaduotojas Mykailo Fiodorovas sakė, kad ataka prasidėjo vėlyvą popietę ir paveikė kelis bankus bei oficialias svetaines, bet nenurodė jos kilmės.
Oficialių Ukrainos ministrų kabineto ir užsienio reikalų ministerijos svetainių nebuvo galima atidaryti, kai AFP trečiadienį mėgino jas pasiekti. Tačiau veikė dauguma pagrindinių Ukrainos naujienų svetainių, taip pat bankų ir pagrindinių viešųjų įstaigų svetainės.
M. Fiodorovas sakė, kad veikiančioms svetainėms pavyko „perjungti srautą į kitą tiekėją, kad būtų sumažinta žala“.
Praėjusią savaitę kelias valandas neveikė kelių ministerijų ir bankų svetainės, pareigūnai teigia, kad ataka (DDoS) buvo surengta iš Rusijos.
Ukraina atsidūrė ant Rusijos invazijos slenksčio, kai Kremlius pripažino dviejų Ukrainos rytinių separatistinių regionų nepriklausomybę ir prezidentas Vladimiras Putinas pasiuntė į Rytų Ukrainą kariuomenę, o aplink šios šalies sienas per pastarąsias savaites sutelkė iki 160 tūkst. karių.
Maskva, vasario 21 d. (AFP-ELTA). Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas pripažins Rytų Ukrainos separatistinių respublikų nepriklausomybę, pirmadienį sakoma Kremliaus pranešime, kuriame priduriama, kad apie savo sprendimą jis pranešė Prancūzijos ir Vokietijos lyderiams.
„Artimiausiu metu prezidentas planuoja pasirašyti įsakymą“, – nurodė Kremlius. Jis pridūrė, kad Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas ir Vokietijos kancleris Olafas Scholzas telefonu „išreiškė nusivylimą“ V. Putinui dėl šio sprendimo.
Slaptai.lt nuotraukoje: komentaro autorius Gintaras Visockas
Sakartvelo sostinę Tbilisį mačiau tik vieną sykį – 1994-ųjų rudenį. Gruzija tuomet buvo politiškai susiskaldžiusi, skurdi, draskoma separatistinių judėjimų. Ir vis dėlto sostinė paliko neišdildomą įspūdį. Pirmiausia į akis krito gruziniškas draugiškumas, svetingumas, gražus senamiestis, švelnus klimatas, sniegu pasipuošusios kalnų viršūnės.
Nerimą kėlė
tik didieji Tbilisio viešbučiai. Tąsyk jie labiau priminė bendrabučius nei
viešbučius, nes beveik kiekviename balkone gruzinų pabėgėlės, išvytos iš Pietų
Osetijos ar Abchazijos, džiaustė skalbinius. Tų skalbinių būta tiek daug, kad
atrodė, jog Tbilisyje dauguma gyventojų – pabėgėliai. Keletą iš Gruzijos
regionų išvytų gruzinų šeimų aplankiau viename iš Tbilisio viešbučių. Buvo keistai
baugu: kiekviename viešbučio kambaryje susigrūdę gyvena po keliolika žmonių.
Net platesni koridoriai buvo atitverti skaromis – anapus jų taip pat gyveno iš
gimtųjų namų išvyti gruzinų pabėgėliai…
Kodėl per
kalnus sena „Volga“ iš Čečėnijos sostinės Grozno beldžiausi į Tbilisį, – jokia
paslaptis. Tais metais dirbau Čečėnijoje – daug rašiau apie Čečėnijos pastangas
ištrūkti iš Rusijos imperijos gniaužtų. Štai ten dirbant žurnalistu ir kilo
mintis pasidomėti, kokiomis gi nuotaikomis gyvena gruzinai. Čečėnija – ne taip
toli nuo Gruzijos. Kito momento gali ir nepasitaikyti. Žodžiu, suradęs, kas
nuvežtų, sėdau į seną „Volgą“ ir iš Grozno per garsiąją „Verhnij Lars“ kalnų perėją
nusibeldžiau iki Tbilisio.
Čečėnijos prezidentas Džocharas Dudajevas ir žurnalistas Gintaras Visockas pokalbio metu. 1994-ieji, Groznas. Slaptai.lt nuotr.
Tačiau tąsyk
gruzinai buvo labai susipriešinę. Susiskaldė pirmiausia į Eduardo Ševardnadzės
ir Zviado Gamsachurdijos šalininkus, paskui – į realios nepriklausomybės
trokštančius bei gyvenimo be draugystės su Rusija neįsivaizduojančius. Trečiąją
priešpriešos grupę sudarė biznieriai, kuriems rūpėjo tik finansinė sėkmė, ir
idealistai, kuriems knietėjo matyti Gruziją įtakingą, tvarkingą, demokratišką.
Be to, tuometinę Gruziją į gabalus plėšė Rusijos sumaniai kurstomi
separatistiniai judėjimai. Bendraujant su gruzinais buvo sunku susigaudyti, kas
kam dirba – Tbilisiui ar Maskvai. Įvairiausio plauko šnipų, provokatorių
Tbilisyje knibždėte knibždėjo. Tad po savaitę trukusios viešnagės iš Tbilisio
per tą pačią „Verhnij Lars“ perėją beveik nieko nepešęs grįžau į Grozną.
Ir vis dėlto
po ne itin sėkmingos kelionės į Tbilisį nesilioviau domėjęsis Gruzijos (dabar –
Sakartvelas) šiokiadieniais. Kai Rusija užpuolė Gruziją, portale slaptai.lt
parengiau keletą videointerviu su režisieriumi Andrėjumi Nekrasovu apie Rusijos
kariaunos agresiją demaskuojantį dokumentinį filmą „Rusų kalbos pamokos“.
Skelbiau ypač daug peržiūrų sulaukusią ištrauką iš minėto režisieriaus filmo
(už tai teko sulaukti grasinimų – „jei nori likt sveikas, nepalaikyk gruzinų“).
Gruzijos palaikymo akcija prie Rusijos ambasados Vilniuje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotrauka
Dabar
stengiuosi nepraleisti nė vieno mitingo, kurį prie Rusijos ambasados Vilniuje
rengia Sakartvelo teritorinio vientisumo šalininkai. Ypač dažnas tokių mitingų
svečias buvo mano tėvas Vytautas Visockas. Net jau mirtinai sirgdamas jis
skubėdavo prie Rusijos ambasados. „Lietuviai privalo palaikyti brolius gruzinus
ir lietui pliaupiant, ir saulei šviečiant“, – mėgdavo sakyti. Jo fotoreportažai
iš minėtų protesto mitingų iki šiol skelbiami slaptai.lt portale.
Beje,
pirmoji pažintis su Gruzija buvo netiesioginė. Atgimimo pradžioje visi lietuviai
nuoširdžiai pergyveno dėl tragiškų įvykių Tbilisyje, kai sovietiniai kariškiai panaudodami
kastuvėlius išvaikė taikų gruzinų mitingą. Visa Lietuva tąsyk piktinosi
sovietinių karininkų žiaurumu: galvoje netilpo, kaip jie drįsta vidury baltos
dienos sostinės centre kastuvėliais negyvai užkapoti moteris, vaikus, vyrus…
Tąsyk svarstėme, kaip elgsimės, jei sovietiniai budeliai tą pačią taktiką
panaudos ir Vilniuje? Žodžiu, mokėmės iš tragiškų kitų tautų patirčių…
Šiuos kelis gruziniškus epizodus papasakojau specialiai. Manau, kad turiu bent jau moralinę teisę pasidomėti, kaip Sakartvelas gerbia kitų šalių teisę branginti savo istoriją, kultūrą, rūpintis savo teritorijų saugumu. Mintyse kirba kad ir toks klausimas – kaip Sakartvelas žiūri į Azerbaidžano teisę susigrąžinti dėl separatistinių armėnų – rusų intrigų prarastą Kalnų Karabachą. Iki šiol nebūta nė menkiausių įtarimų, jog Sakartvelas klastingai žaistų dvigubus – trigubus žaidimus.
Bet štai šių
metų sausio 20-ąją viename armėnų gausiai apgyvendintame Sakartvelo regione
buvo restauruotas dar 1995-aisiais pastatytas paminklas Michailui Avagianui.
Kam armėnams prireikė to paminklo?
Viskas
paaiškėja, kai sužinai, jog M.Avagianas nieko gero Sakartvelui nepadarė, o štai
Azerbaidžanui – pakenkė. Oficialusis Baku šį žmogų kaltina dalyvavus kariniuose
veiksmuose prieš Azerbaidžaną okupuojant Kalnų Karabachą, taip pat kaltina
dalyvavus ir azerbaidžanietiško Hodžaly miesto žudynėse. Tad gal statydami arba
restauruodami Sakartvelo teritorijoje šį paminką armėnai ne tiek rūpinosi
„savais reikalais“, kiek mėgino azerbaidžaniečius supriešinti su gruzinais?
Azerbaidžanas
buvo priverstas pareikšti Sakartvelui oficialią protesto notą. Sakartvele
gyvenantys azerbaidžaniečiai pareikalavo leidimo Tbilisyje prie parlamento
surengti protesto mitingą. Iš pradžių Sakartvelo valdžia neleido, paskui –
leido…
Man regis,
dėl armėniškų intrigų Sakartvelas atsidūrė keblioje situacijoje.
Ypač akis
bado žinia, jog paminklas iškilmingai atidengtas (restauruotas) sausio 20
dieną, kada visas Azerbaidžanas gedėjo 1990-aisiais sausio 20-ąją per sovietų
kariuomenės įsiveržimą žuvusiųjų tautiečių (dėl Kremliaus palaimintos agresijos
tądien Baku mieste žuvo 137 žmonės, 744 buvo sužeisti, o 841 – neteisėtai
suimti).
Paskui
viešojoje erdvėje pasirodė pranešimų, jog Sakartvelo valdžia ketina atidaryti
kai kuriuos transporto koridorius, kurie palengvintų Armėnijos galimybę gabenti
savo krovinius nepaisant Azerbaidžano interesų…
Vladimiras Putinas susitikimo su separatistinių Gruzijos respublikų vadovais metu. EPA-ELTA nuotr.
Ką tai galėtų reikšti – Sakartvelas kapituliuoja prieš Rusijos remiamos Armėnijos intrigas, laužo iki šiol galiojusias draugystės sutartis su Azerbaidžanu? Tokie svarstymai negali nerūpėti Lietuvai. Jei Sakartvelas nebegerbia Azerbaidžano teisės susigrąžinti savo teritorijas, kokios garantijos, kad vieną gražią dieną, vaizdžiai tariant, oficialusis Tbilisis nepuls pro pirštus žiūrėti ir į Lietuvos teisę turėti Vilnių ir Klaipėdą? Jei Sakartvelas nebesipriešina Kremliaus intrigoms, kokios garantijos, jog gruzinai pro pirštus nežiūrės, sakykim, ir į mūsų artimiausių brolių latvių ir šiaurinių kaimynų estų interesus?
Gruzijos ambasada Vilniuje. Slaptai.lt nuotr.
Prašymą pateikti paaiškinimus dėl pastarųjų įvykių nusiunčiau Lietuvoje reziduojančiai Sakartvelo ambasadorei Khatunai Salukvadzei. Net telefonu kalbėjausi su Sakartvelo ambasados darbuotojais. Deja, iki šiol – keista tyla. Į klausimą, ar tikrai gruzinai nepajėgė sudrausminti separatistines nuotaikas kurstančių armėniškų organizacijų, ar tiesiog apsimetė, jog – nepajėgia sudrausminti, – atsakymo vis dar laukiu.
V. Putinas žada toliau remti separatistines Gruzijos respublikas. EPA-ELTA nuotr.
Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas penktadienį separatistinių Gruzijos respublikų, Abchazijos ir Pietų Osetijos, lyderiams pareiškė, kad Maskva padarys viską, jog užtikrintų jų saugumą.
Pietų Osetijos lyderis Anatolijus Bibilovas ir Abchazijos vadovas Raulis Chadžimba lankėsi Kremliuje praėjus 10 metų po Rusijos ir Gruzijos karo bei po to, kai Rusija tapo viena iš vos kelių pasaulio šalių, pripažinusių praėjusio amžiaus pabaigoje paskelbtą šių respublikų nepriklausomybę.
„Siekiame padaryti viską, ką galime, kad užtikrintume Pietų Osetijos saugumą, suteiktume jai ekonominę paramą“, – per susitikimą su A. Bibilovu sakė V. Putinas.
„Nepaisant sunkumų – o jų yra daug – respublika vystosi“, – pridūrė Rusijos prezidentas.
Kiek vėliau R. Chadžimbai jis teigė: „Teikiame didelę svarbą mūsų bendram darbui, siekiant užtikrinti Abchazijos saugumą“.
„Į tai įeina ginkluotųjų pajėgų ir pasienio saugumo pajėgų bendradarbiavimas“, – kalbėjo V. Putinas.
Gruzija ir Rusija ilgą laiką nesutarė dėl Tbilisio pastangų prisijunti prie NATO ir Europos Sąjungos. Konfrontacija pasiekė kulminaciją 2008 metų rugpjūčio 8 dieną, kai tarp šalių įsiplieskė karas.
Po neilgai trukusio karinio konflikto, per kurį abiejose pusėse žuvo šimtai karių ir civilių, Maskva pripažino Pietų Osetijos ir Abchazijos nepriklausomybę ir jose įkūrė nuolatines karines bazes.
Šiedu regionai sudaro 20 proc. Gruzijos teritorijos.
Gruzija ir Vakarai smerkia, kaip teigia, Rusijos tebevykdomą šalies teritorijos okupaciją ir reikalauja, kad Kremlius atšauktų separatistinių regionų pripažinimą.
