SGD

Gordijo mazgas

Seimo narys Kęstutis Masiulis. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Rusija žingsnis po žingsnio, dešimtmečiais didino savo energetinių išteklių tiekimą į Europos Sąjungą. Taip ji gaudavo milžinišką pelną, kurį naudojo ginklavimuisi, bet nešykštėjo lėšų ir Vakarų politikų kyšiams. Tokia korupcinė „šrioderizacija“, lyg koks vėžys apėmė valstybių politinį elitą, kuris tapo strategiškai trumparegis, nustojo rūpintis savo šalių energetiniu saugumu, prarado bet kokius, ne tik energetinio bet ir karinio saugumo instinktus.

Prieš metus Rusija ėmė ruoštis karui su Ukraina. Kai Europos dujų saugyklos ištuštėjo, Kremlius tikėjosi didelio Vakarų politikų išgąsčio, susitaikymo su Ukrainos okupacija. Tačiau karas užsitęsė. Rusija į Vakarus tiekia vos 20 proc. kiekio, ką tiekdavo iki karo. Paradoksalu, bet iš to uždirba net daugiau. Bet net ne pinigai yra tikrasis didysis uždarbis, kurio siekia Rusija šia energetine dieta. V. Putinas siekia paveikti vyriausybes, verslo lobistus ir visuomenę. Šalti butai, dujų stokojanti pramonė turėtų spausti vyriausybes, kad reikia daryti nuolaidas Maskvai.

Rusijos energetinio šantažo Lietuvai istorija

Rusija energetiškai šantažavo Lietuvą nuolat. Ir šį kozirį ji naudojo tiek savo energetiniams tikslams siekti, tiek padėti Lietuvoje veikti politikams ir partijoms, kurios priešinasi Lietuvos energetinei nepriklausomybei.

2006 m. vasarą „remontui“ buvos sustabdyta naftotiekio „Družba“ atšaka į Mažeikius. Tai buvo spaudimo priemonė Lietuvos vyriausybei, kad Mažeikių naftos perdirbimo gamykla būtų perleista Kremliaus remiamiems oligarchams. Prasidėjo derybos, bet laimei, 2008 metais Vyriausybės vairą perėmė konservatoriai ir buvo nuspręsta šantažui nepasiduoti. Tam buvo ir instrumentas – dar 1993 m. suprojektuotas ir 1999 m. pastatytas Būtingės naftos terminalas. Šis terminalas leidžia per metus importuoti iki 12 mln. tonų naftos ir eksportuoti iki 14 mln. tonų naftos produktų. Pradžioje per terminalą buvo tik eksportuojama, o nuo 2006 m. jau ir importuojama nafta.

Užrašas skelbia: „Ten, kur Rusijos kariuomenė – ten karas. Rusijos kareivi, grįžk namo”

Kitokia istorija nutiko su dujotiekiu „Družba“, jis „nesurūdijo“, kaip naftotiekis, tačiau dujų kaina buvo nustatoma daug brangesnė nei Vokietijai. Paradoksali situacija, Lietuva yra arti geografiškai, per jos teritoriją teka dujos į Kaliningrado sritį, tačiau taikoma energetikos kainų diskriminacinė politika. Neliko nieko kito, kaip statyti suskystintų gamtinių dujų (SGD) terminalą. Jo buvo ieškoma skubiai ir pavyko Pietų Korėjoje rasti ką tik pastatytą, bet dar niekam neišnuomotą terminalą. Vos šis projektas pradėjo veikti, dujų kainos „stebuklingai“ radikaliai nukrito ir dujotiekyje. Šantažas baigėsi.

Abu šiuos projektus lydėjo arši priešininkų kritika. Tai tapo kelių politikų, prorusiškų „žurnalistų“ ir net partijų pamėgta tema. Bene ryškiausiai šiame fronte reiškėsi politikas Artūras Skardžius. Tvirtinimas apie permokėtą kainą už SGD, geopolitiniu požiūriu yra nesąmonė. Tai buvo ir yra vienas esminių, strateginių mūsų laisvės bei nepriklausomybės garantų. Maskvos krankliai galėjo kranksėti, koks jis nereikalingas, brangus, tačiau iškilus krizei, paaiškėjo, kad teisūs buvo ne jie. Teisūs buvo tie, kurie visada suprato su kokiu kaimynu turime reikalą.

Dujų ir naftos sektoriuose Lietuvos dešiniesiems politikams pavyko įgyvendinti ne visus ilgalaikius projektus, kurie šiais aspektais garantavo mūsų energetinę nepriklausomybę. Jei nebūtų kairiųjų iš Lietuvos išvyta JAV įmonė „Chevron“, siūlanti  surasti ir pradėti eksploatuoti skalūninių dujų telkinius, tai šiuo metu turėtume ir savų pigių dujų. Tačiau 2013 m. suklestėjo judėjimas „Chevron von“ ir Maskvos bei jos kvislingų džiaugsmui amerikiečių įmonė pasitraukė iš Lietuvos. Ją išvejant matėme tuos pačius kairiųjų politikus.

Kaip sakoma, nori taikos – ruoškis karui. Turėti nuosavų dujų kairieji nepanoro. Dujos netapo lemiamu spaudimo instrumentu dėl SGD terminalo. Štai kokia yra savo laiku strateginio trumparegiškumo kaina. Nepadaryti strateginiai darbai vėliau virsta papildomais nuostoliais ir prarastomis galimybėmis.

Gazpromas

Kas būdamas jaunas negalvojo apie savo tolimą profesinę ateitį, nedėjo pastangų viziją įgyvendinti, tas sėkmingos ateities ir neturės, o gyvenimą lems rutina ir aplinkybės. Lygiai tas pat galioja įmonėms ir valstybėms. Valstybes valdo politikai, todėl sugebėti matyti šalies tolimus strateginius tikslus, turėtų būti jų pareiga.

Jei naftos ir dujų sektoriuose buvo atlikti svarbūs mūsų energetinę nepriklausomybę stiprinantys darbai, tai elektros gamybos sektoriuje priešingai tapome itin lengvai pažeidžiama valstybe. 

Kas kaltas dėl aukštų elektros kainų?

Lietuvai stojant į ES turėjome įgyvendinti dešimtis Europos Komisijos iškeltų reikalavimų. Vienas jų  – uždaryti Ignalinos AE, kuri buvo laikoma nesaugia, nes konstrukcija buvo identiška sprogusiam Černobylio AE reaktoriui. Mainais ES apsiėmė apmokėti uždarymo kaštus. Antrasis reaktorius buvo uždarytas 2009 m. ir Lietuva iškart susidūrė su savo elektros generacijos deficitu. Kad taip nutiks, politikai žinojo iš anksto ir A. Kubiliaus vyriausybė deryboms dėl naujos AE statybos pakvietė japonų investuotoją „Hitachi“. Buvo pasirašyta sutartis dėl investicijų ir statybos. Suskaičiuota vienos kWh kaina buvo 6,8 cento, įskaitant ir AE uždarymo kaštus. Štai tokia elektros kaina, apie kurią dabar galėtume tik pasvajoti, ir būtų garantuota ilgiems dešimtmečiams. Be to, mūsų pasienyje nebūtų pastatyta Astravo AE.

Elektros tinklai. Slaptai.lt nuotr.

Artėjo Seimo rinkimai. O į juos eiti visada labai paranku turint kokį nors patrauklų baubą, kad rinkėjas eitų ir balsuotų už partiją, kuri pasisako prieš baubą. Tokiu vienijančiu faktoriumi tapo „blogoji nauja AE“, su kuria ėmėsi kovoti A. Butkevičiaus vadovaujami socialdemokratai, R. Karbauskio valstiečiai, R. Pakso tvarkiečiai, V. Uspaskicho darbiečiai ir kiti populistai.

Jeigu ne strateginis kai kurių politikų aklumas, šiandien turėtumėm savo AE, pakankamus pigios generacijos pajėgumus ir šalia sienos nebūtų Astravo AE. Dabar gi turime didžiulį generavimo deficitą, brangią elektrą ir veidmainiškas krokodilo ašaras dėl padėties elektros sektoriuje liejančias tas pačias partijas ir politikus, kurie padarė viską, kad „Hitachi“ Lietuvoje nebūtų, kad neturėtume stabilaus pigios bazinės elektros generacijos šaltinio.

Kokia išeitis iš elektros krizės?

Ką galime daryti, tai derėtis dėl palankesnių kainų, tačiau kol vyksta karas Ukrainoje, didelių pagerėjimų šioje srityje tikėtis sunku. Elektros kaina yra gana tampriai susijusi su dujų ir kitų energijos šaltinių kainomis, kurios šiuo metu yra labai išaugusios. Jeigu ES tikrai sieks visiškai atsisakyti rusiškų energijos šaltinių, tai šitai gali pavykti tik per du ar tris metus. Neabejotina, kad ES šalių vyriausybės šiame laikotarpyje turės daliai gyventojų kompensuoti elektros kainą.

Elektros tinklai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Lietuva pati pasigaminti pigesnės elektros dideliais kiekiais gali maždaug nuo 2025 m., kai turėtų pradėti veikti suplanuotas Vėjo jėgainių parkas Baltijos jūroje. Vyriausybė skubina, kad darbai šia kryptimi paspartėtų. Gerai tai, kad saulės, vėjo projektai vystomi labai sparčiai visoje šalyje ir kiekvieną mėnesį didėja gamybos pajėgumai, todėl po truputį spaudimas mažinti kainą didės. Labai laukiamos yra Vilniaus kogeneracinės jėgainės pabaigtuvės. Pilna apimtimi veikianti elektrinė galia sieks 90 megavatų (230 tūkst. namų ūkio poreikio).   

Greito sprendimo, galinčio išspręsti ilgus metus nedarytų darbų nėra. Socialdemokratai ir jų partneriai 2012 m. sunaikino naujos atominės elektrinės projektą ir nepasiūlė nieko vietoj to. Turime didelį savos elektros gamybos trūkumą, kurį po truputį mažiname naujais veržliais saulės, vėjo ir biokuro projektais. Vyriausybė mažina biurokratinius barjerus naujoms elektrinėms iki minimumo, kreipia valstybės paramą ir pagalbą verslui bei gyventojams. Kuo daugiau savo elektros, kuo daugiau gamintojų, tuo bus mažesnė kaina rinkoje.

2022.08.29; 14:45

Aktualijos

Lietuva ir JAV kalbasi apie dar stipresnę energetinę partnerystę. Energetikos ministerijos nuotr.

Kovo 2-4 dienomis JAV sostinėje Vašingtone Lietuvos energetikos viceministrai Albinas Zananavičius ir Inga Žilienė energetikos aktualijas ir bendradarbiavimo galimybes aptarė su JAV Energetikos departamento, Valstybės departamento, Kongreso bei JAV energetikos įmonių atstovais.
 
Viceministrų vizitas surengtas reaguojant į intensyvėjančią saugumo situaciją Europoje, siekiant užsitikrinti JAV paramą Lietuvai, reaguojant į galimas grėsmes jos energetikos sektoriui trumpuoju laikotarpiu, ir aptarti tolimesnius veiksmus, stiprinant strateginę partnerystę su JAV ilguoju laikotarpiu.
 
Kaip praneša Energetikos ministerija, susitikimų metu taip pat aptarta energetinio saugumo situacija Europoje ir Ukrainoje, galimybės bendromis pastangomis siekti didesnio stabilumo globalioje energetikos rinkoje ir teikti pagalbą Ukrainai, susiduriančiai su ypatingo masto ir įvairiapusėmis grėsmėmis.
 
Susitikimo su JAV energetikos sekretoriaus pavaduotoju metu viceministras pažymėjo, kad Lietuva ypatingai rimtai vertina geopolitinę situaciją regione, susijusią su galimais priešiškais Rusijos veiksmais, nukreiptais prieš šalies, o kartu ir visos Europos energetikos sektorių.
 
Ypatingas dėmesys ir neatidėliotini veiksmai yra reikalingi spartinant Baltijos šalių sinchronizaciją su kontinentinės Europos tinklais.
 
„Negalime rizikuoti būti savavališkai Rusijos atjungti nuo jos valdomos IPS/UPS sistemos. Baltijos šalys intensyviai dirba šiuo klausimu. Tačiau nemažiau svarbi yra JAV politinė ir techninė paramą.” – kalbėjo viceministras A. Zananavičius.
 
Susitikimo metu taip pat aptarti su gamtinių dujų tiekimu susiję klausimai, kurie tampa ypač aktualūs Lietuvai ir kitoms regiono šalims ruošiantis artėjančiam žiemos sezonui. Viceministrė I. Žilienė pristatė veiksmus, kurių imasi Lietuva siekdama atsisakyti ir gamtinių dujų importo iš Rusijos, bei sukurti dar palankesnes sąlygas suskystintų gamtinių dujų per Klaipėdos SGD terminalą importui iš JAV.
 
Susitikimų su JAV administracijos pareigūnais metu taip pat aptarta situacija Ukrainos energetikos sektoriuje ir galimybės teikiant tarptautinę pagalbą ir paramą užtikrinti šios sektoriaus stabilumą ir atsparumą destruktyviems Rusijos veiksmams.
 
Vizito metu vykusių susitikimų metu dar kartą patvirtinta besąlygiška JAV parama ir pasiryžimas imtis neatidėliotinų veiksmų, siekiant užkirsti kelią Rusijos destruktyviems veiksmams, nukreiptiems prieš Ukrainos ir visos Europos saugumą. Susitikimų metu pristatyti JAV planai didinti SGD gavybą ir eksporto į Europą apimtis, siekiant padėti Europai sumažinti priklausomybę nuo gamtinių dujų importo iš Rusijos.
 
Vizito metu taip pat įvyko susitikimai su JAV SGD eksportuojančiomis įmonėmis. Susitikimų metu aptartos galimybės išlaikyti nenutrūkstamą SGD tiekimą į Baltijos šalis.
 
Dabartinės įtemptos geopolitinės situacijos akivaizdoje siekiant išlaikyti nuolatinį keitimąsi informacija apie energetinio saugumo padėtį regione ir koordinuoti veiksmus, artimiausiu metu planuojamas sušaukti neeilinis aukšto lygio JAV energetikos sekretoriaus ir Baltijos šalių energetikos ministrų susitikimas.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2022.03.06; 07:16
Politinės intrigos

Energetikos ekspertas, VU Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto lektorius Romas Švedas. Gedimino Savickio (ELTA) nuotr.

Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (VU TSPMI) lektorius ir energetikos ekspertas Romas Švedas sako, kad Baltarusija dėl energetinės priklausomybės nuo Rusijos yra atsidūrusi kritinėje padėtyje, o tai gali trukdyti net ir naujam Baltarusijos vadovui įgyvendinti pokyčius šalyje.
 
Tuo metu Lietuvos pašonėje statoma Astravo atominė elektrinė (AE), jo nuomone, yra instrumentas, atsiliepsiantis ir Lietuvos energetinei priklausomybei nuo Rusijos.
 
„Mano vertinimu, energetikos sektorius yra ypač veiksminga Rusijos priemonė daryti įtaką Baltarusijai, politiniams režimams, darant įtaką žmonėms, formuojant nuomonę, griaunant idėjas, norą nors kažkiek tos demokratijos turėti daugiau. Baltarusijos energetinė priklausomybė nuo Rusijos yra absoliuti ir netgi grėsminga. Baltarusijos visa ekonomika yra nepaprastai giliai integruota į Rusijos ekonomiką. Svertų Rusija turi be galo daug ir labai galingų. Turime tą atvejį, kai energetikos sektorius gali padaryti didesnį poveikį politiniams procesams, sukelti žalą ar suvaidinti geradarius ir gelbėtojus. Poveikis nė kiek ne mažesnis nei karo priemonė“, – Eltai teigė R. Švedas.
 
Tokia situacija, jo nuomone, parodo energetinės nepriklausomybės svarbą.
 
„Geras pavyzdys, kai diskutuojame, kiek kainuoja energetinis saugumas, kiek į jį investuojame, į energetinę nepriklausomybę, energijos išteklių tiekimo užtikrinimą, nes yra nuomonių, kad tai turėtų būti tik absoliuti ekonomika, ir yra nuomonių, kad ta nacionalinio saugumo dedamoji nėra tiek svarbi. Tai klasikinis pavyzdys, kiek svarbus nacionalinis saugumas, nes Baltarusija dabar atsidūrė kritinėje padėtyje – ji yra absoliučiai ir visiškai priklausoma nuo Rusijos energetikos sektorių“, – sakė ekspertas.
 
Anot jo, Lietuvoje kai kuriais atvejais ne iki galo įsivaizduojama reali Baltarusijos priklausomybė nuo Rusijos energetikos srityje, kuri, R. Švedo žodžiais, gali būti grėsminga.
 
„Dabartinė Baltarusijos energetinė priklausomybė nuo Rusijos pastaruoju metu smarkiai sustiprėjo ir atsirado žymiai daugiau energijos tiekimo saugumo rizikų. Padėtis, galiu pavadinti, yra netgi grėsminga. Baltarusijos energetikos paveikslas yra labai paprastas – nafta ir dujos. Naftą Baltarusija gauna iš Rusijos, dujas – taip pat. Maža to, dujas gauna žemesne nei rinkos kaina. Dėl naftos Rusija kaip ir nebenori tiekti jos žemesne kaina, ir įvyko ginčas dėl to, į ką Aliaksandras Lukašenka sureagavo atsiveždamas kelias naftos siuntas per Klaipėdos jūrų uostą. Nauja atominė elektrinė taip pat yra Kremliaus projektas – Kremliaus pinigai, Kremliaus technologija“, – sakė lektorius.
 
R. Švedas taip pat pažymėjo, kodėl Rusijai yra svarbu užtikrinti Karaliaučiaus energijos aprūpinimo stabilumą.
 
Astravo AE. EPA – ELTA nuotr.

„Įgyvendindama Karaliaučiaus autonomijos programą, Rusija įgyvendino keletą projektų, kurie padarė Karaliaučių energetiškai nebepriklausomą. Rusija pastatė SGD terminalą, lygiai tokį patį, kaip Klaipėdoje, tik šiek tiek mažesnį, Rusija praplėtė požemines gamtines dujų saugyklas Karaliaučiuje, pastatė reikšmingus papildomus elektros generavimo pajėgumus Karaliaučiuje iš gamtinių dujų. Rusijos Federacija jau bandė pasižiūrėti, kaip gyventų Karaliaučius be gamtinių dujų tranzito per Lietuvą. Tai reiškia, kad Rusijos Federacijai nebereikia tranzito per Lietuvą.
 
Tokiu atveju Rusijos Federacija gali nutraukti gamtinių dujų tiekimą šia kryptimi, ir Baltarusija tampa gamtinių dujų vamzdžio gale, nes Lietuva turi SGD terminalą, mes galime gabenti dujas iš bet kur pasaulyje. Į Karaliaučių dujų transportuoti nebereikia, realiai tranzitas yra šiek tiek į Vakarų Europą, bet nebėra gyvybiško elemento, kodėl dujos turėtų tranzitu keliauti per Baltarusiją. Tokiu būdu Rusija Baltarusijai gali bet kada užsukti dujų tiekimą“, – Eltai teigė ekspertas.
 
Dėl šių priežasčių, R. Švedo nuomone, Baltarusijos energetinės nepriklausomybės mažinimas gali būti labai sudėtingas uždavinys.
 
„Šiuo metu, nepaisant to, kad Baltarusija perka dujas mažesne nei rinkos kaina, Baltarusijos skola Rusijai galimai sudaro apie 270 mln. eurų. Situacija tokia, kad Rusija gali bet kada pareikalauti sumokėti skolą, bet kada nutraukti dujų tiekimą, nes Baltarusija negali sumokėti šios skolos, ar nutraukti dujų tiekimą dėl kitos priežasties“, – sakė jis.
 
„Kalbėti apie kažkokį priklausomybės sumažinimą yra labai sudėtinga“, – pridūrė ekspertas.
 
Vis dėlto, jo nuomone, pirmas Baltarusijos sprendimas, siekiant didesnės energetinės nepriklausomybės, turėtų būti kuriant alternatyvius gamtinių dujų ir naftos gabenimo kelius, nepriklausomus nuo Rusijos.
 
Astravo AE gali padidinti Lietuvos priklausomybę nuo Rusijos
 
Paklaustas, ar, pasikeitus politinei valdžiai Baltarusijoje, būtų galima tikėtis kitokio požiūrio į Astravo AE problemas iš kaimyninės valstybės pusės, R. Švedas teigė, kad viskas priklausys nuo to, ar naujas šalies vadovas norės pripažinti pažeidimus, padarytus projektuojant ar statant šią elektrinę.
 
„Aš manau, kad tikėtis galima (pasikeitusio dialogo – ELTA). Kaip apibrėšime klausimą, kam apskritai buvo Astravo atominė elektrinė statoma, ar vidiniam vartojimui, ar eksportui, kiek nauji vadovai bus linkę pripažinti tarptautinės teisės pažeidimus, kiek bus linkę stiprinti saugą? Mano vertinimu, Baltarusijos atominės elektrinės projektą didžiąja dalimi įgyvendino Rusija. Ji pirmiausia siekė geopolitinių tikslų padėčiai regione deeskaluoti ir tik po to – ekonominių, energetinių tikslų. Jiems jau pavyko deeskaluoti padėtį – tiek supriešinti Lietuvą su Baltarusija, tiek įvesti sumaišties tarp Baltijos šalių, tiek įvesti sumaišties vidaus Lietuvos politikoje tarp partijų, žmonių. Tai šia prasme Kremliaus projektas yra sėkmingas, nes jis smarkiai destabilizuoja padėtį regione“, – Eltai sakė R. Švedas.
 
Jo vertinimu, Baltarusijos elektros generavimo pajėgumai iš gamtinių dujų yra pakankami užtikrinti energijos tiekimą, todėl Astravo AE projekto energetinė ar ekonominė svarba yra neaiški.
Astravo AE – čia pat. Slaptai.lt nuotr.
 
„Nėra taip, kad Baltarusijai buvo gyvybiškai svarbu pastatyti atominę elektrinę, kad užsitikrintų bazinį elektros tiekimą. Tai klausimas, kam tada ta Baltarusijos atominė elektrinė ir kodėl būtent ant Lietuvos-Baltarusijos sienos. Viskas priklausys nuo naujų lyderių laikysenos požiūrio į šią atominę elektrinę ir jos patį tikslą, kam ji yra skirta ir ką toliau su ja daryti. Atominė elektrinė nėra objektas, tai yra priemonė energijos tiekimo saugumui užtikrinti.
 
Mano vertinimu, mes nepakankamai apibrėžiame Lietuvoje Baltarusijos atominės elektrinės problemą kaip tokią. Kai sakome, kad yra branduolinė sauga, dalinamos tabletės, taip, tą turime daryti. Tada poveikis aplinkai, elektros sistemoms, rinkai, kainoms, tai tik sudėtinės dalys pagrindinės problemos, kurią aš įvardiju – šiuo projektu, visų pirma, yra siekiama geopolitinių tikslų. Tai yra eskaluoti padėtį regione, skaldyti ir valdyti“, – teigė ekspertas.
 
VU TSPMI lektoriaus nuomone, Astravo AE padidins Lietuvos priklausomybę nuo Rusijos.
 
„Vilnius tik už 50 km ir Neris įteka į Vilnių, o Neries vanduo bus naudojamas atominės aušinimui. Mus už virvučių tampys Kremlius. Tai čia yra bėda, kad Kremlius dabar susikūrė sau instrumentą ir sustiprino mūsų priklausomybę nuo jo. Jeigu mes sugebėjome energetinę priklausomybę nuo Kremliaus sumažinti, nes buvo sukurtos priemonės, kurios mažina priklausomybę, diversifikuoja tiekimą, sukūrėme rinką, ji pradėjo veikti, tai dabar šis objektas tą priklausomybę vėl padidina. Niekas nekalba apie ekonomiką, ji nueina į antrą planą.
 
Gyvensime nuolatinėje įtampoje. Branduoliniai objektai turi būti vieni labiausiai atvirų ir skaidrių, nes tai yra branduolinis procesas. Tuo metu čia yra labiausiai paslaptingas objektas, kur buvo slepiami įvykę incidentai ir avarijos“, – situaciją vertino R. Švedas.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.08.21; 06:00
Politinės intrigosSkaitomiausios

matulevicius_mitinguoja
Algimantas Matulevičius – daktaras, Politikos ir verslo ekspertas, LSDDP Tarybos narys. Slaptai.lt nuotr.

Šis reiškinys turi du stambius aspektus. Pirmas – tai skurdas ir didžiulė socialinė atskirtis. Antras – elementaraus teisingumo nebuvimas.

Nors iš aukščiausių tribūnų, vienas su kitu lenktyniaudami, buvę ir esami vadovai nuolat skelbia, kad gyvename demokratinėje teisinėje valstybėje, esame ES ir NATO nariai, tačiau galą su galu vos besuduriančiam Lietuvos gyventojui tai skamba kaip dirginanti mantra, nes jis, kiek besistengia, iš skurdo liūno taip ir nepajėgia išbristi. O tie, kas ryžtasi savo kuklias teises ginti, pasitelkdami teisinę sistemą, bematant sužino, kad tam reikia būti pakankamai turtingu ir kad net ir tai dar negarantuoja teigiamo ir teisingo rezultato – ypač tuomet, kai tenka susigrumti su galingesniu ir turtingesniu priešininku.

Per Nepriklausomybės metą susikūrė net ne dvi, o visos trys Lietuvos. Pirmąją sudaro apie 45% šalies gyventojų: tai – pensininkai ir minimalų ar jam artimą atlyginimą gaunantys asmenys. Antroji Lietuva būtų vidurinioji klasė su jos lietuviškaisiais ypatumais. Tai – žmonės, turintys geriau nei vidutiniškai apmokamą samdomą darbą, smulkūs verslininkai ir nemaža dalis valstybės tarnautojų. Jų skiriamasis bruožas tas, kad jie yra paėmę ir daugiausia paskolų. Jų sąlyginė gerovė priklauso nuo galimybės turėti pastovias pajamas, nes, jas praradę, jie labai greitai nukrenta į žemumas, tampa skurdžiais. Todėl jie yra išsiugdę lojalumą sistemai, yra jai ištikimi ir meldžiasi, kad tik ji nepasikeistų. Ir trečioji Lietuva – pati mažiausioji. Tai – ne daugiau kaip 10-15% gyventojų, kuriuos sudaro stambūs verslininkai, dalis korupcijos nevengiančių politikų ir aukšto rango pareigūnai. Tai turėtų būti valstybės elitas, deja, pagal savo turtų kilmę ir elgesį su darbuotojais bei tai, kaip jie sprendžia bendrus valstybės reikalus, juos labiau tiktų priskirti prie feodalų luomo, o ne prie šalies valstybininkų gerąją šio žodžio prasme. Jeigu dėl jų kam ir buvo kokių nors abejonių, tai pandemijos krizė ir aptariamo luomo elgesys tas abejones net ir didžiausiems optimistams išsklaidė.

Suprantama, čia pateikiamas Lietuvos gyventojų suskirstymas į tris Lietuvas yra sąlyginis, nes tarp jų nuolat vyksta kaita ir migracija iš vienos į kitą. Tačiau vienas dalykas, mano įsitikinimu, yra neginčytinas: jau keli dešimtmečiai didžiulė šalies gyventojų grupė balansuoja ant skurdo ribos arba jau gyvena skurde, ir ta grupė yra didžiausia. Apie tai ne kartą mums aiškiai pasakė ir Europos Komisija, vis primenanti, kad mūsų valstybė su šiuo reiškiniu nekovoja pakankamai. Tai patvirtina ir Eurostato rodikliai, pagal kuriuos Lietuva priskiriama prie didžiausios socialinės atskirties šalių, o atlyginimų dydžiu – ar tai būtų minimali alga, ar vidutinis uždarbis – sugeba aplenkti nebent Bulgariją su Rumunija. O tuo metu mūsų turtingieji, kuriuos žiniasklaida paslaugiai tituluoja „elitu”, dar turi įžūlumo skųstis, kad didinami atlyginimai ar keliais eurais padidintos pensijos jiems yra nepakeliama našta.

Nors Lietuvoje mokesčiai patys mažiausi ES, dalis dar ir sugeba juos apeiti ir bet kokia kaina pasipelnyti. O čia lygiagrečiai žingsniuoja ir antra socialinės nelygybės pusė. Tai – elementaraus teisingumo nebuvimas vėl gi labiausiai pažeidžiamiems visuomenės sluoksniams. Juk net paprasčiausią pareiškimą teismui  būtina surašyti pagal specialius reikalavimus – ezopo, t.y. teisininkų kalba, o to paprastas žmogus nemoka ir turi samdytis advokatą, kurio valandinis įkainis yra ne mažesnis, nei 100 eurų.

Lietuviškoji Temidė. Slaptai.lt nuotr.

O jei norite teisinės pagalbos, tai, kol ją gausite, vėl gi pereisite kryžiaus kelius. Be to, jūsų teisėtų reikalavimų niekas nesiskubins tenkinti, nes didelė tikimybė, kad jūsų problemos sprendimas priklausys nuo kyšius imančio teisėjo. STT vadovybės paskelbta tyrimo informacija tik patvirtina viešai žinomą taisyklę, kad bent 2/3 teisėsaugos pareigūnų, tarp jų ir teisėjų, yra korumpuoti.

Galų gale kas paneigs faktą, kad per tris Nepriklausomybės dešimtmečius už kyšininkavimą nė vienas teisėjas nebuvo realiai nubaustas konkrečia laisvės atėmimo bausme? Tuo tarpu kitose valstybėse teisėjai keliauja už grotų dešimtimis. Tai negi mūsiškiai skaidresni? Tai tik patvirtina sistemos korumpuotumą ir jos išsigimimą. Mano giliu įsitikinimu, ši neteisybė ir atvedė prie didžiulės priverstinės emigracijos, o tie, kas lieka čia, yra priversti tenkintis mažais legaliais uždarbiais ir kitomis neteisingumo apraiškomis – tokiomis, kaip skurdas, tapimas skolininku nuo jaunystės (paskolos studijomis) ir pan. Visa tai ir yra supuvusios korumpuotos teisėsaugos ir neadekvačios politinių institucijų veiklos padariniai.

Tačiau dabartinė valdančioji dauguma, nors ir ne visuomet drąsiai, neretai – klupdama, vis tik brėžė šalies kursą skurdo ir socialinės atskirties mažinimo kryptimi. Iš šio kurso, būdami ištikimi tikrosioms socialdemokratinėms vertybėms, jiems neleido iškrypti jų koalicijos partneriai „socdarbiečiai”. Beje, pastarieji vardan valstybės intereso gal net paaukojo savo ateitį. Būtent jie labiausiai ir nepagrįstai iš visų pusių puolami. Jiems kerštaujama net už tai, kad jų pastangų dėka valdantieji ir pastoviai spaudžiama vyriausybė sugebėjo kaip niekada konkrečiai spręsti skurdo mažinimo problemas. Buvo grąžintos konservatorių atimtos pensijos, įvestas pensijų indeksavimas, skirti gan nemaži vaiko pinigai, daugiau lengvatų numatyta neįgalieisiems, nuosekliai (tik mažokai) didinama minimali alga ir neapmokestinamasis minimumas. Būtent LSDDP pastangų dėka pradėta ne tik kompleksiškai diskutuoti ir kalbėtis apie visos socialinės rūpybos sistemos pertvarką – kad ji būtų paprastesnė, suprantamesnė ir teisingesnė, bet ir pradėta ją pertvarkyti. Ir, manau, objektyviai mąstantys pripažins, kad šia kryptimi žengti labai stiprūs teigiami žingsniai bei padaryti arba pradėti daryti sveikintini dideli darbai.

Pensininkų vargai Lietuvoje. Slaptai.lt nuotr.

Tačiau turbūt ne vienam protaujančiam šalies piliečiui kyla logiškas klausimas: kodėl konservatoriai, liberalai ir net G. Palucko (teisto už kyšio paėmimą perkant Vilniaus savivaldybei žiūrkių nuodus) vadovaujami socialdemokratai vieningai puola valdančiuosius ir ypač LSDDP? Atsakymas labai aiškus: jie atstovauja ne tuos skurdžiausius ir socialiai nuskriaustus bei skriaudžiamus valstybės piliečius. Jie visi, melsdamiesi laisvajai rinkai, atstovauja Lietuvos turtuolius ir negali elgtis kitaip, o jei kuris ir sumanytų išklysti iš kelio, šito jam neleistų už nugarų stovintys oligarchai – tikrieji jų šeimininkai. Todėl tokios sąvokos kaip atjauta, solidarumas pasak jų atstovo, Lietuvos banko Valdybos pirmininko Vito Vasiliausko (gaunančio apie 12 000 eurų atlyginimą) yra ”ne šio pasaulio dimensija”. Kaip, beje, ir moralė, kuri taikytina visiems, bet ne jų klanui.

Juk pastebėkite, kaip puolami tie, kas tik pajudina konservatorių A. Kubiliaus, A. Sekmoko ar jiems prijaučiančio R. Masiulio Lietuvai padarytą žalą, statant SGD terminalą, kur akivaizdžiai matosi tiesiog neįtikėtinas lėšų švaistymas. Prisidengiant energetinės nepriklausomybės lozungu, už SGD laivo-terminalo nuomą bus į ofšorinę kompaniją, net neaišku kam, sumokėta virš 720 milijonų eurų – už tai būtų galima nupirkti tris tokius laivus arba už trečdalį šios sumos kad ir Būtingėje pastatyti stacionarų terminalą ant kranto. Tą patį būtų galima pasakyti ir apie stambią, dar iki galo neįvardytą aferą „Lietuvos geležinkeliuose”, keliančią grėsmę valstybės nacionaliniam saugumui ir kitus panašius pavyzdžius. Deja, kaip tokiais atvejais sakoma, „vsio zakonno”.

Ingrida Šimonytė. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Gabrielius Landsbergis. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Panašiai reaguojama ir į tai, kas nutiko TS-LKD vedliui G.Landsbergiui. Šis politikas labai mėgsta moralizuoti kitus, bet jo pačio šeima Vilniuje įsigijo 1,5 milijono vertės žemės sklypą už 1 eurą. Ir ką? Girdėjote, kad jį kas nors būtų už tai puolęs taip, kaip kitus, vykdęs tyrimą? Vienintelė A.Širinskienė pabandė, bet buvo apšaukta taip, lyg pati būtų kalta. Ką jau bekalbėti apie faktinę TS-LKD lyderę I.Šimonytę, kuri Lietuvos valstybės skolą, būdama finansų ministre, ne tik padvigubino, bet dar ir papildomai padarė 1,9 milijardo eurų žalą, skolindamasi ne už 1,5%, o už 9,5%. O kaip jie vieningai puola, tikrai reikalingą šaliai iniciatyvą, valstybinio banko kūrimo idėją. Jo būtinybę supranta ir remia LR Prezidentas G.Nausėda, pats dirbęs banke. Juk pradėjus skirstyti valstybės paramą verslui nukentėjusiam per pandemiją, būtent bankai šią priemonę pradėjo ciniškai blokuoti, keldami perteklinius reikalavimus.O juk tik du Švedijos bankai ,,Swedbank” ir ,,SEB” užima Lietuvoje 80% šalies finansų rinkos ir praktiškai yra monopolistai. Be to, nutylima, kad grubiai yra pamintas labai svarbus mūsų saugumui, Nacionalnio saugumo pagrindų įstatymas, kuris griežtai draudžia kurios nors šalies dominavimą viename ekonomikos sektoriuje. Ir viskas čia tvarkoje, jie jau ruošiasi valdyti valstybę nuo šio rudens.

Tai girdint, nenorom į galvą ateina kruvinojo diktatoriaus J. Stalino frazė: „Nesvarbu, kaip kas balsuoja, svarbu, kaip skaičiuoja balsus”. Kito būdo jiems laimėti aš nematau. Arba jie tiesiog mus laiko kvailiais.

Taip, ne viską padarė ir ši valdančioji dauguma, bet ji bent jau nenuskriaudė savo piliečių. Priešingai, spręsdama įsisenėjusias socialines problemas, bandė pagerinti jų gyvenimą. O ypač objektyviai apie šią valdžią įmanoma spręsti iš to, kaip ji tvarkėsi pandemijos metu. Taip kad skeptikams siūlyčiau neskubėti šios valdžios „nurašyti”. Juk yra gera lietuviška patarlė: „Devynis kartus pamatuok, dešimtą kirpk.” Manau, būtent taip daugelis ir elgsis. Pirmiausia – susimastys…

Daktaras Algimantas Matulevičius, LSDDP Tarybos narys, LPK Garbės Prezidentas, Politikos ir verslo ekspetas

Informacijos šaltinis – ELTA

2020.06.29; 05:17

 

Verslas

Valstybei priklausančios „Klaipėdos naftos“ (KN) Klaipėdos suskystintųjų gamtinių dujų (SGD) tarnybos direktorius Arūnas Molis sako, kad dėl to, jog gamtinių dujų vartotojai dėl SGD terminalo „Independence“ atsiradimo turi galimybę mokėti rinkos kainą, buvo sutaupyta per 100 mln. eurų.
 
Pasak A. Molio, šis skaičiavimas grįstas prielaida, kiek gyventojai būtų sumokėję už dujas, jei galiotų 2014 m. gamtinių dujų kainos, buvusios iki „Independence“ atidarymo.
 
„Mokame ne tai kad mažą ar didelę kainą, Lietuvos gamtinių dujų importuotojai moka rinkos kainą. Galvoju, kad jei kalbama apie nepriklausomybę, tai visų pirma ne pinigais tai turi būti vertinama. Jei žiūrėtume iš finansinės pusės, galima vertinti įvairiai, bet, mūsų preliminariais skaičiavimais, dėl to, kad gamtinių dujų vartotojai turi galimybę mokėti rinkos kainą, buvo sutaupyta 100 mln. eurų. Aišku, kad už „Independence“ reikia mokėti, bet vartotojai turi naudos“, – sakė KN SGD tarnybos direktorius.
 
Jo teigimu, terminalas savo dydžiu yra tinkamas Lietuvai.
 
„Pasirinktas terminalo dydis atitinka maksimalų dujinimo poreikį šalčiausią metų žiemos dieną. Jei terminalas būtų mažesnis, Lietuva negalėtų užsitikrinti jai reikiamo dujų kiekio. (…) Toks buvo terminalo tikslas – gebėti apsirūpinti gamtinėmis dujomis, jei to nepavyktų padaryti tradiciniu būdu“, – sakė A. Molis.
 
Anot KN SGD tarnybos direktoriaus, terminalo dydis toks, kad galėtų priimti standartinio dujovežio pilną krovinį.
 
„Jei terminalas būtų mažesnis, už dujovežio atvykimą į Klaipėdą turėtume mokėti tą pačią sumą, tik dujovežis atgabentų mažiau dujų. Europos Komisijos nuomonė buvo, kad terminalo dydis yra optimalus. (…) Tuo metu gauti tokį patį terminalą geresnėmis (finansinėmis. – ELTA) sąlygomis nebuvo įmanoma“, – teigė A. Molis.
 
Anot jo, dujų vartojimas Lietuvoje ir regione, tikėtina, bus stabilus, tačiau Lenkijoje numatomas vartojimo augimas.
 
Laivą „Independence“ terminalui iki 2024 m. Lietuva nuomoja iš Norvegijos kompanijos „Hoegh LNG“, todėl reikės nuspręsti, ką su šiuo laivu teks daryti toliau – ar išpirkti, ar nuomoti toliau. Anot A. Molio, jei prieš perkant laivą būtų sumažinta saugumo dedamoji ją tolygiau paskirstant per visą laivo naudojimo laikotarpį iki 2044 m., tai sukurtų papildomą 24 mln. eurų vertės naudą vartotojams.
 
„Ilgalaikis sprendinys dėl SGD importo turi būti įgyvendintas ekonomiškai palankiausiomis sąlygomis. Tą reikės ir padaryti. Labai svarbu, kad būtų suderinta valstybės pagalba, tiek dedamosios mažinimui, tiek laivo įsigijimui. Dedamosios mažinimui valstybės pagalba jau yra suderinta. Laivo įsigijimui turėtų būti organizuota nauja valstybės pagalbos derinimo procedūra. Jei būtų suderinta valstybės pagalba, tada būtų galima kalbėti apie skolinimąsi pačiomis palankiausiomis sąlygomis“, – sakė A. Molis.
 
Sutartis dėl paskolos suteikimo numatyta gruodį, SGD terminalo laivo pirkimo konkurso pradžia – 2020 m. pirmąjį pusmetį, sprendimas dėl konkretaus laivo-saugyklos – 2020 m. pabaigoje.
 
2014 m. SGD terminalu naudojosi vienintelė tuometinei „Lietuvos energijai“ priklausanti įmonė „Litgas“. Šiemet terminalu naudojasi 4 bendrovės: „Imlitex“, „Ignitis“, „Eesti Energia“ ir „Achema“.
 
SGD terminalo panaudojimas 2019 m. siekė 44,6 proc. Anot A. Molio, toks panaudojimas yra normalus.
 
Kaip ELTA jau rašė, spalio 27 dieną suėjo 5 metai, kai į Klaipėdos uostą atplaukė „Independence“.
 
Tarptautiniai ekspertai, įvertinę, ar Lietuvai ekonomiškai labiau apsimoka nupirkti, ar toliau nuomotis Klaipėdos uoste esantį SGD laivą-saugyklą, pateikė išvadą, kad Lietuvai po 2024 metų labiausiai verta jį nusipirkti.
 
Buvo vertinami trys scenarijai: SGD terminalo įsigijimas po 2024 m., nuomos sutarties pratęsimas 10 metų ir 20 metų.
 
Skaičiuojama, kad SGD laivo-saugyklos įsigijimo sąnaudos gali siekti 121-160 mln. eurų. Nuomos sąnaudos siekia 25-35 mln. eurų per metus, atsižvelgiant į tai, kuriam laikotarpiui būtų pratęsta nuoma.
 
Vyriausybė ir Seimas yra pritarę SGD terminalo bei valstybės skolos įstatymų pakeitimų projektams, kuriais norima sudaryti teisines sąlygas iki 2024 m. įsigyti SGD laivą „Independence“.
 
Projektu siūloma sukurti teisinį pagrindą terminalo operatoriui ,,Klaipėdos nafta” ne vėliau kaip iki 2024 m. gruodžio 31 d. nuosavybės teise įsigyti SGD laivą ekonomikai naudingiausiu būdu.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.10.28; 11:30
Aktualijos

Suskystintųjų gamtinių dujų (SGD) laivas-saugykla „Independence“. Eltos nuotr.
Lygiai prieš penkerius metus į Klaipėdos uostą įplaukė suskystintųjų gamtinių dujų (SGD) laivas-saugykla „Independence“, skirtas jūrų uoste priimti SGD krovinius.
 
Tiesa, laivą „Independence“ terminalui iki 2024 m. Lietuva nuomoja iš Norvegijos kompanijos „Hoegh LNG“, todėl reikės nuspręsti, ką su šiuo laivu teks daryti toliau.
 
Tarptautiniai ekspertai, įvertinę, ar Lietuvai ekonomiškai labiau apsimoka nupirkti, ar toliau nuomotis Klaipėdos uoste esantį SGD laivą-saugyklą, pateikė išvadą, kad Lietuvai po 2024 metų labiausiai verta jį nusipirkti.
 
Buvo vertinami trys scenarijai: SGD terminalo įsigijimas po 2024 m., nuomos sutarties pratęsimas 10 metų ir 20 metų.
 
Skaičiuojama, kad SGD laivo-saugyklos įsigijimo sąnaudos gali siekti 121-160 mln. eurų. Nuomos sąnaudos siekia 25-35 mln. eurų per metus, atsižvelgiant į tai, kuriam laikotarpiui būtų pratęsta nuoma.
 
Vyriausybė ir Seimas yra pritarę SGD terminalo bei valstybės skolos įstatymų pakeitimų projektams, kuriais norima sudaryti teisines sąlygas iki 2024 m. įsigyti SGD laivą „Independence“.
 
Projektu siūloma sukurti teisinį pagrindą terminalo operatoriui ,,Klaipėdos nafta” ne vėliau kaip iki 2024 m. gruodžio 31 d. nuosavybės teise įsigyti SGD laivą ekonomikai naudingiausiu būdu.
 
Seimo Energetikos ir darnios plėtros komisijos pirmininkas Virgilijus Poderys. Gedimino Savickio (ELTA) nuotr.
Seimo narys, Energetikos ir darnios plėtros komisijos pirmininkas Virgilijus Poderys interviu naujienų agentūrai ELTA teigė, kad „Independence“ atvykimas į Klaipėdą, nepaisant kritikos dėl didelių jo išlaikymo kaštų, yra laimėjimas, tačiau reikėtų gerai įsivertinti, ką su juo daryti ateityje.
 
– Praėjo penkeri metai, kai SGD terminalas pasiekė Klaipėdą. Ar šiandien galima pasakyti, kad tai buvo politinis, bet ne ekonominis laimėjimas?
 
– Politiškai tai tikrai laimėjome. Viską sudėjus, tai yra laimėjimas. (…) Tai ne tik energetika ir ekonomika, tai ir politika. Šioje vietoje daug sveikiau, kai turime konkurenciją, galimybę rinktis ir nepriklausyti nuo monopolininkų, ypač iš Rytų. Tai buvo seniai suplanuota ir, ačiū Dievui, įgyvendinta. Su ekonomika yra įvairių nuomonių. Matematiškai sunku tai įrodyti, ar tai pliusas, ar minusas, tai daugiau tikėjimo arba samprotavimo klausimas. Jeigu nori tiksliai suskaičiuoti naudas, turi žinoti, už kiek „Gazprom“, kaip monopolininkas, pardavinėtų mums dujas, jei nebūtų SGD terminalo. Tada skaičiuojant gali gauti arba labai dideles naudas, arba ne naudas. Tai tikėjimo klausimas, kaip monopolininkas išnaudotų savo monopolinę galią didinti kainas. (…) Tai tikėjimo klausimas, bet aš manau, kad yra ekonominė nauda.
 
– Kokios yra SGD terminalo ilgalaikės perspektyvos?
 
– Pernai buvo priimtas įstatymas, kuris Vyriausybei atriša rankas spręsti, ar pirkti terminalą, ar nepirkti, ar pirkti, parduoti ir tada mažesnį nusipirkti. Visi variantai yra įmanomi. Dėl to varianto nėra kol kas apsispręsta, nebent Vyriausybė kažką slapta nutarė.
 
– Kokia vertę gautų Lietuva, jei išpirktų SGD laivą-saugyklą?
 
– Šioje vietoje trūksta duomenų. Norisi, kad tiek įmonė, tiek ministerija būtų atviresnės ir visuomenei paaiškintų. Nes sprendimas, jei tai būtų pirkti, jis turi būti paaiškintas. (…) Tiek ministerija, tiek įmonė sau meškos paslaugą daro. Kas čia gali būti slapto? Kuo daugiau bus neaiškinama ir kuo daugiau bus leidžiamos spekuliacijos, tuo toliau bus sunkiau. Juolab yra viešasis interesas žinoti. Jei tai yra valstybės paslaptis, turi būti taip ir pasakyta bei paaiškinta, kodėl. Visuomenė vis tiek po to paklaus: „Tai kiek kainavo?“
 
Terminalą reikia išlaikyti. Per saugumo dedamąją visi dujų naudotojai sumoka už terminalo išlaikymą. Šioje vietoje, ką pastebėjome, nagrinėdami elektros ūkį, kad mūsų dujiniai elektros generatoriai neveikė, nes dujas per brangu pirkti ir dėl kitų priežasčių, o latviai perka, gamina elektrą ir ją mums parduoda. Kaimynai neprisideda prie terminalo išlaikymo.
 
Niekas to nepaneigė. Jei paneigtų, būtų labai malonu. Šioje vietoje klausimas, kaip čia yra, ne tik terminalą išlaikome, bet iš to produkto pridėtinės vertės produktą dar patys ir nuperkame. Tai už ką kovojame? Jeigu terminalu naudosis visas regionas, tai ar ir vėliau mes jį vieni išlaikysime?
 
Dabar džiaugiamės, kad jis labai apkrautas, bet aš manau, kad tas džiaugsmas truputį su pipirais yra, nes tie, kurie naudojasi, jie nesumoka.
 
Ta dedamoji, ką Lietuvos vartotojai sumoka, yra maždaug 90 mln. eurų per metus. Po dvejų metų atsiras GIPL (dujotiekis tarp Lietuvos ir Lenkijos. – ELTA), bus dar daugiau vartotojų.
 
– Sprendimas dėl išpirkimo sudaro sąlygas terminalo veiklos sąnaudas mažinti iki 43 mln. eurų per metus…
 
– Jeigu 90 mln. eurų yra išlaikymo sąnaudos, jos yra dviejų dalių: 65 mln. eurų yra infrastruktūrinė dalis ir už 25 mln. eurų perkame tam tikrą dujų kiekį privalomai pagal seną kontraktą virš rinkos kainos. Tie 25 mln. eurų yra viršrinkinio pirkimo. Metinės įmokos sumažės nuo 65 mln. eurų iki 43 mln. eurų, bet metų skaičius išaugs, tai suma ta pati arba net padidės, nes palūkanos prisidės. (…) Nes vietoje 2024 m., kaip pabaiga, bus 2044 m. Mes visą laiką mokame ir mokėsime kažkokį priedą prie rinkos kainos. Galėtų būti paaiškinta, kodėl taip darome, kodėl ne rinkos kaina perkame? Per 10 metų išleista 250 mln. eurų, tai yra maždaug terminalo kaina. Daug spekuliacijų, nežinomųjų, tai turi būti išsklaidyta.
 
– Kada galima tikėtis sprendimo?
 
– Tikrai ne 2024 m., žymiai anksčiau yra norima, čia ministrui turėtų būti skambutis.(…) turi būti iš naujo įvertinta padėtis. Kas buvo prieš metus ir daugiau, tai buvo viena situacija. Situacija labai greitai keičiasi ir pačioje SGD rinkoje, ir požiūryje į dujų vartojimą.
 
– SGD rinka jau nusistovėjusi?
 
– Europos investicijų banke sprendžiamas klausimas, ar atsisakyti visiškai dujų sektoriaus finansavimo su ta mintimi, kad, jei Europos strategija yra kuo greičiau pereiti prie CO2 neutralios ekonomikos, tai kam tada investuoti į dujų industriją ir kam jai skolint. Tai signalas. Iki šiol mes kalbame, kad dujos yra pereinamoji energija nuo iškastinio kuro prie atsinaujinančios energetikos. Dabar vis daugiau balsų kartu su naująja Europos Komisijos pirmininke Ursula von der Leyen, kad viskas turi vykti žymiai greičiau ir bendrasis požiūris turi būti pakeistas.
 
– Kokį prioritetą Lietuva dabar taiko SGD kaip kurui? Lietuvos kelias kaip ir laipsniškai atsisakyti iškastinio kuro naudojimo, investuoti daugiau į žaliąją energetiką, bet ir SGD terminalo išpirkimo idėjos neatsisakoma.
 
– Dėl to reikia įsivertinti. Reikia pripažinti, kad ir energetikos strategija šioje vietoje tokia neaiški. Čia turbūt į tą bendrą paveikslą reikia įdėti sinchronizacijos projektą. Labai svarbu turėti savo valdomus generacijos pajėgumus, nes vėjas gali pūsti, gali nepūsti, saulė gali šviesti, gali nešviesti.
 
Šioje vietoje visos trys šalys negali būti deficitinės, nes dabar mes esame absoliučiai deficitiniai, tik 25 proc. pasigaminame. Iki šių metų Estija buvo perviršyje, dabar taip pat deficite. Absoliuti dauguma šalių importuoja ne daugiau kaip 10 proc. Mes su savo 75 proc. esame absoliutūs rekordininkai. Net arti nėra kitų.
 
Pirmas pavyzdys, kaip galime turėti lanksčią generaciją, tai dujinė generacija, kuri greitai kilnojasi, gali balansuoti vėją, saulę, greitai pasileidžia, jeigu reikia. Jeigu to nėra, o Vilniuje kitąmet atsidaro atliekų ir biokuro elektrinė, tai dujų dar sumažėja. Tai tas vartojimas mažėjantis yra.
 
Kita istorija – SGD terminalas gali būti regioninis, bet tada yra kiti klausimai. Pirma, ar visi regiono naudotojai taip pat prisidės prie išlaikymo? Kol kas nematome to. Antra, pastačius GIPL’ą, po 2 metų nebūtinai SGD terminalas gali būti verslo galimybė. Gali būti, kad mums importuos (dujas. – ELTA), nežinoma.
 
– Minėjote, kad Lietuvoje gali susitraukti dujų naudojimas. O kokios tendencijos regione?
 
– Kad būtų dujinės generacijos plėtra, aš negirdžiu. Estai dabar skalūnų dujas uždarinėja, nežinau, prie ko jie pereis. Čia tvirtų signalų nėra. Reikia dar ir dėl to įsivertinti tai, ką daryti su SGD terminalu. Ir labai rekomenduoju Vyriausybei tai padaryti.
 
– Kokios dujų kainų prognozės galėtų būti ateičiai?
 
– Įvairių yra samprotavimų. Amerikos energetikos informacijos agentūra. Ji, kaip ir kitos agentūros, teikia pagrindinių išteklių kainų prognozes. Ir ji įsivertina save, kaip sekasi prognozuoti. Labai prastai.
 
Tas pats ir apie vertybinių popierių rinką. Tai, kalbant apie kainas, nežinoma. Niekas neprognozavo, kad šiemet dujų kainos bus absoliučiai rekordinėse žemumose.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.10.27; 15:07
Aktualijos

Europos Sąjungos Bendrasis teismas ketvirtadienį atmetė bendrovės „Achema“ skundą byloje prieš Europos Komisiją (EK). Achema” skundė 2013 metų EK sprendimą dėl valstybės pagalbos suskystintųjų gamtinių dujų (SGD) terminalui, pranešė Energetikos ministerija.
 
Lietuva, anot ministerijos, 2013 metais suderino valstybės pagalbą su EK. Teismas ketvirtadienį patvirtino, kad visa derinimo procedūra vyko taip, kaip yra nustatyta teisės aktuose, įskaitant tinkamai pasirinktą SGD terminalo dydį ir įgyvendinimo bei finansavimo modelį.
 
„Dar kartą patvirtinta strateginė terminalo svarba valstybei ir visiems gamtinių dujų vartotojams. Lietuvos pasirinktas kelias dėl SGD importo šaltinių diversifikavimo buvo teisingas ir neišvengiamas, užbaigęs pusę amžiaus trukusią priklausomybę nuo vieno monopolinio gamtinių dujų tiekėjo, diktavusio dujų kainas“, – pranešime cituojamas energetikos ministras Žygimantas Vaičiūnas.
 
Šiuo metu Energetikos ministerija derina valstybės pagalbą su EK dėl ilgalaikio SGD tiekimo per Klaipėdos terminalą užtikrinimo. Ministerijos žiniomis, EK jau yra atlikusi beveik visus reikalingus žingsnius ir procedūras valstybės pagalbai dėl saugumo dedamosios mažinimo gamtinių dujų vartotojams suderinti.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.09.12; 00:01
Trumposios naujienos

Rusijos „Novatek“ paskelbė pradedanti didžiulį suskystintų gamtinių dujų (SGD) projektą Arkties regione. Projekte taip pat dalyvauja Kinijos, Japonijos ir Prancūzijos partneriai.
 
„Novatek“, didžiausia nepriklausoma Rusijos gamtinių dujų bendrovė, tvirtino, kad „galutinis investicinis sprendimas“ dėl 21 mlrd. dolerių vertės „Arctic LNG 2“ projekto finansavimo buvo priimtas su partneriais: prancūzų „Total“, kinų CNPC ir CNOOC bei japonų įmonių konsorciumu.
 
Apie projekto pradžią paskelbta Rusijos Rytų ekonomikos forumo metu, kur Vladimiras Putinas priima Azijos šalių lyderius, tarp jų – Japonijos premjerą Shinzo Abę ir Indijos ministrą pirmininką Narendrą Modį.
 
„Arctic LNG 2“ projektu numatoma vystyti „Utrenneje“ dujų telkinį ir statyti SGD gamyklą Gydano pusiasalyje Rusijos Arktyje.
 
Gamyklos pajėgumai – 19,8 mln. tonų SGD per metus, pirmąsias dujas iš gamyklos ketinama eksportuoti 2023 m.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.09.05; 11:23
Gordijo mazgas

Didžiausio Kazachstano suskystintųjų gamtinių dujų (SGD) gamintojo tiekiamų dujų tranzitas per Rusiją į Ukrainą buvo sustabdytas, pranešė Ukrainos dujų bendrovės atstovas.

„Didžiausia Kazachstano SGD bendrovė „Tengizševroil“ negali gauti leidimo tranzitui Rusijos geležinkeliais“, – feisbuke rašo „Ukrgazdobyčia“ prekybos direktorius Sergejus Fedorenka.
 
Pasak jo, tikėtina, kad ir kiti kazachų dujų tiekėjai jau nuo birželio nebegalės pervežti dujų į Ukrainą, skelbia „Ukrinform“.
 
„Iš viso prarandamas dujų kiekis sudaro 20 proc. visos rinkos. Galimas dalykas, kad tai lems didesnę kainą jau artimiausiomis dienomis“, – pridūrė S. Fedorenka.
 
Energetikos konsultacijų bendrovės „A-95“ duomenimis, „Tengizševroil“ pernai Ukrainai tiekė 208,3 tūkst. tonų SGD. Tai sudaro 15,8 proc. viso šalies dujų importo. Balandį ši kazachų bendrovė aprūpino jau 19 proc. Ukrainos dujų importo rinkos.
 
Balandį Rusijos vyriausybė uždraudė į Ukrainą eksportuoti naftą ir naftos produktus. Maskva taip pat uždraudė kai kurių prekių, tarp jų popieriaus, vamzdžių, drabužių, avalynės, importą iš Ukrainos.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.0525; 09:35
Gordijo mazgas

Amerikos žvilgsnis
Jungtinių Valstijų energetikos sekretorius Rickas Perry’is netrukus Briuselyje pasirašys kelias suskystintųjų gamtinių dujų (SGD) eksporto sutartis, o tai padvigubins Amerikos SGD eksporto į Europą pajėgumus iki 112 mlrd. kub. m per metus.

Pasak R. Perry’io, praėjus 75 metams po Europos išvadavimo iš nacistinės Vokietijos gniaužtų, JAV ir vėl išlaisvina Europą, tik šį kartą – nuo rusiškų dujų, rašo „Euractiv“.

„Jungtinės Valstijos ir vėl suteikia Europos žemynui tam tikros formos laisvę. Tik šįkart tai nėra jaunų amerikiečių karių forma, o suskystintų gamtinių dujų forma“, – žurnalistams Briuselyje sakė R. Perry’is.

Paklaustas, ar Jungtinių Valstijų SGD eksportą galima būtų vadinti „laisvės dujomis“, energetikos sekretorius patikino, kad būtent taip jis ir mano.

„Taip, manau, kad jūs pastebėjote teisingai“, – sakė R. Perry’is. JAV atstovas Briuselyje dalyvauja pirmame aukšto lygio ES ir Jungtinių Valstijų energetikos verslo forume, kurį rengia Europos Komisija (EK).

„Taigi, šios sutartys yra itin svarbios. Čia matote Europos galimybę turėti labai reikšmingą alternatyvą rusiškoms dujoms“, – kalbėjo R. Perry’is.

Pasak R. Perry’io, JAV sprendimas eksportuoti SGD į Europą sumažins ekonomines dujotiekio „Nord Stream 2“ perspektyvas. Baltijos jūros dugnu tiesiamu „Nord Stream 2“ vamzdynu rusiškos dujos bus tiekiamos Vokietijai.

„Tai daro „Nord Stream 2“ vis labiau ir labiau ekonomiškai neperspektyvų. Kai pasirašai 20 metų trukmės SGD tiekimo sutartį ir žinai, kad produktas bus tiekiamas visus 20 metų, kam tau dar kitas energijos šaltinis?“ – klausė JAV energetikos sekretorius.

„Rusija nutrauks jūsų dujų tiekimą akimirksniu, jei jūs nesilaikysite Maskvos politinės krypties“, – įspėjo R. Perry’is. Pasak jo, JAV nepalaiko „Nord Stream 2“ projekto – „nėra gerai turėti tik vieną dujų tiekėją“.

„Kiekviena diena, kai „Nord Stream 2“ nėra užbaigtas, yra diena, kai Europa gali pasirinkti savo gamtinių dujų tiekimo šaltinį“, – kalbėjo R. Perry’is. Tiesa, JAV taip pat svarsto galimybę įvesti sankcijas ES bendrovėms, dalyvaujančioms „rusiško vamzdžio“ projekte.

„Sankcijų galimybė yra reali“, – sakė JAV energetikos sekretorius R. Perry’is, pridurdamas, kad JAV prezidentas Donaldas Trumpas turės nuspręsti, ar jas įvesti.

Jungtinės Valstijos SGD eksportuoti pradėjo vos prieš keletą metų, o didžiausia šio eksporto kryptis dabar yra Japonija. Visgi R. Perry’io pasirašytos sutartys leis padvigubinti SGD eksporto į Europą apimtis, teigė spaudos konferencijoje taip pat dalyvavęs R. Perry’io patarėjas iškastinio kuro klausimais Stevenas Winbergas.

„Iki 2020-ųjų mes padidinsime SGD eksporto į Europą apimtis nuo 50 mlrd. kub. m iki 112 mlrd. kub. m per metus“, – tikino S. Winbergas.

Anksčiau JAV energetikos lobistai tikino, kad Lenkija yra viena iš šalių, kuri gali pasistatyti plaukiojantį SGD terminalą Gdanske, o tai leistų eksportuoti Jungtinių Valstijų SGD į Centrinės ir Rytų Europos šalis.

Nors SGD yra kur kas brangesnės nei Rusijos gamtinės dujos, kai kurios Europos šalys svarsto mažinti vamzdynais tiekiamų dujų apimtis. Šiuo metu nuo rusiškų dujų visiškai priklausoma Bulgarija skelbė, kad yra pasiruošusi importuoti SGD iš Jungtinių Valstijų, jei dujų kaina būtų konkurencinga. Vis dėlto, JAV ambasadoriaus Europos Sąjungoje Gordono Sondlando teigimu, JAV vyriausybė nesikiš į SGD kainodarą.

„Mes konkuruojame su valstybine įmone, kuri yra smarkiai subsidijuojama (Rusijos „Gazprom“). Didinant eksporto apimtis, manau, kaina natūraliai mažės“, – spaudos konferencijoje sakė G. Sondlandas.

Rusijos dujų koncernas „Gazprom“ valdo „Nord Stream 2“ 50 proc. akcijų. „Gazprom“ partneriai – Vokietijos „Wintershall“ ir „Uniper“, Austrijos OMV, Prancūzijos „Engie“ ir Jungtinės Karalystės (JK) bei Nyderlandų „Royal Dutch Shell“ – finansuos 50 proc. projekto ir valdys taip pat pusę dujotiekį administruojančios bendrovės akcijų.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.05.02; 11:32
Gordijo mazgas

Vizito Niujorke metu Lenkijos premjeras Mateuszas Morawieckis sukritikavo Vokietijos ir Rusijos vystomą dujotiekio „Nord Stream 2“ projektą ir pareiškė, kad rusiškų dujų pirkimas yra tolygu ginkluotės įsigijimui iš Vladimiro Putino.

Interviu „Fox News“ M. Morawieckis patikino, kad Lenkija nekeičia savo priešiškos pozicijos „Nord Stream 2“ atžvilgiu ir nesutinka šiuo klausimu su Vokietija, kuri teigia, kad dujotiekio projektas yra grynai ekonominis.

„Vokietija nori per „Nord Stream 2“ pirkti rusiškas dujas, o mokėti už rusiškas dujas yra tas pats, kaip mokėti už prezidento Putino ginklus“, – sakė Lenkijos premjeras.

M. Morawieckis taip pat pabrėžė Lenkijos iš Jungtinių Valstijų įsigyjamų suskystintų gamtinių dujų (SGD) svarbą.

Anksčiau JAV Atstovų Rūmai palaikė rezoliuciją, kuria išreiškiamas prieštaravimas „Nord Stream 2“, o ES institucijos patvirtino Dujų direktyvos pataisas, kurios turėtų apsunkinti dujotiekio projekto realizaciją, tačiau „Nord Stream 2“ įgyvendinimo vis tik nesustabdys.

Pagal Europos Sąjungos Trečiojo energetikos paketo principus parengtos pataisos draudžia tiekėjui valdyti perdavimo tinklus – kitaip negu Rusija iki šiol tikėjosi dėl „Nord Stream 2“. 

Visgi Kremliaus kontroliuojamai „Gazprom“ teks su dujotiekiu tiesiogiai nesusijusioms bendrovėms perleisti tik nedidelę šio vamzdyno atkarpą – paskutinius 50 kilometrų Vokietijos teritoriniuose vandenyse.

Antra vertus, problemų dėl Europos Sąjungos dujų direktyvos pataisų Rusijos monopolininkė išvengtų tik tuo atveju, jeigu Vokietijos valdžia siektų direktyvos išimčių su Europos Komisijos (EK) palaiminimu.

Rusijos dujų koncernas „Gazprom“ valdo „Nord Stream 2“ 50 proc. akcijų. „Gazprom“ partneriai – Vokietijos „Wintershall“ ir „Uniper“, Austrijos OMV, Prancūzijos „Engie“ ir Jungtinės Karalystės (JK) bei Nyderlandų „Royal Dutch Shell“ – finansuos 50 proc. projekto ir valdys taip pat pusę dujotiekį administruojančios bendrovės akcijų.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.04.19; 05:00
Trumposios naujienos

Lenkija mano, kad šalis neturi būti priklausoma nuo rusiškų dujų dėl dujotiekio „Nord Stream 2“ tiesimo, o kitas dujotiekis „Baltic Pipe“, jungiantis Daniją ir Lenkiją, yra esminis užtikrinant šalies energetinę nepriklausomybę, Lenkijos Seime pristatydamas užsienio politikos gaires, kalbėjo šalies užsienio reikalų ministras Jacekas Czaputowiczius.

„Mes nuolat prieštaraujame „Nord Stream 2“ projekto realizacijai ir palaikome kritišką Europos Komisijos poziciją šiuo klausimu“, – sakė J. Czaputowiczius. Pasak jo, svarbiausias projektas šioje situacijoje yra dujotiekio „Baltic Pipe“ tiesimas.

„Baltic Pipe“ dujotiekis, planuojama, bus 900 kilometrų ilgio, o juo norvegiškos dujos per Daniją, Švedijos pakrantę ir Baltijos jūrą pasieks Lenkiją.

„Po dujotiekio tiesimo darbų pabaigos 2022-ųjų spalį „Baltic Pipe“ kartu su Lecho Kaczynskio vardo suskystintųjų gamtinių dujų (SGD) terminalu užtikrins Lenkijai tikrą energetinę nepriklausomybę, taip pat leis paremti mūsų regiono šalis“, – tikino Lenkijos užsienio reikalų ministerijos (URM) vadovas.

J. Czaputowiczius taip pat patvirtino, kad ES dujų direktyvos peržiūros tikslas įvykdytas – dujotiekiams iš trečiųjų šalių nuo šiol galios ES įstatymai.

„2018-aisiais mes sukūrėme kelių valstybių koaliciją, kuri kėlė šiuos klausimus ir lėmė tai, kad buvo patvirtintos ES dujų direktyvos pataisos, kurios apsunkins „Gazprom“ dujotiekio eksploataciją. Tačiau tai nekeičia mūsų neigiamos pozicijos „Nord Stream 2“ atžvilgiu“, – kalbėjo J. Czaputowiczius.

Darius Mikutavičius (ELTA)
Trumposios naujienos

Vokietijos vyriausybė trečiadienį pareiškė pritarianti suskystintųjų gamtinių dujų (SGD) terminalo statybai po to, kai JAV prezidentas Donaldas Trumpas ne kartą skatino Vokietiją pirkti JAV, o ne Rusijos gamtines dujas.

„Privatūs investuotojai šiuo metu tiria galimas SGD terminalo statybos vietas, o vyriausybė ieško tokio terminalo finansavimo būdų“, – kalbėjo kanclerės Angelos Merkel atstovas Steffenas Seibertas.

S. Seiberto pareiškimas pasirodė po to, kai „Wall Street Journal“ pasirodžiusiame straipsnyje buvo teigiama, kad D. Trumpo spaudžiama Vokietija nusprendė statyti vieną arba du SGD terminalus šalies šiaurėje.

Terminalai reikalingi iškrauti ir laikyti Amerikos laivų atplukdytas suskystintas dujas.

Pasak „Wall Street Journal“, A. Merkel siekia padėti finansuoti 500 mln. eurų vertės projektą subsidijomis, paskolomis, kredito arba investuotojų nuostolių apsaugos garantijomis.

„Mes tikrai pastatysime vieną arba du terminalus, neaišku tik, kada ir kaip“, – AFP teigė A. Merkel partijos narys Oliveris Grundmannas.

D. Trumpas labai aktyviai skatino Europos šalis, ypač Vokietiją, sumažinti energetinę priklausomybę nuo Rusijos, kuri yra pagrindinė gamtinių dujų Vokietijai tiekėja. JAV prezidentas grasino net sankcijomis Vokietijos ir Rusijos dujotiekio „Nord Stream 2“ projektui.

A. Merkel atstovas pridūrė, kad bet koks sprendimas dėl SGD terminalo statybos bus priimtas nepaisant JAV spaudimo, o atsižvelgiant į Vokietijos ir Europos siekį turėti saugią, konkurencingą ir prieinamą energetinių išteklių importo infrastruktūrą.

Informacijos šaltinis ELTA

2018-10-25

Aktualijos

Suskystintųjų gamtinių dujų (SGD) terminalas nebūtinai sumažino dujų kainas, nes pats terminalas atsirado globaliame kainos kritimo kontekste, sako koncerno „Achemos grupė“ generalinis direktorius Linas Sabaliauskas.

„Klausimas, ar šitas laivas numušė kainas Anglijoje ir Vokietijoje. Tikriausiai ne, prasidėjusi skalūnų revoliucija 2009 metais turėjo savo įtaką. Vienareikšmiškai pasakyti, ar kainas sumažino SGD laivas, negalima. Laivo atsiradimas diversifikavo šaltinius“, – pirmadienį diskusijoje Seime sakė L. Sabaliauskas.

Jis pažymėjo, kad SGD terminalas padėjo siekti išvengti priklausomybės nuo vienintelio tiekėjo, nors dujų kainos, pasak L. Sabaliausko, išliko aukštos.

„Ne terminalas, o rinka reguliuoja kainas“, – kalbėjo jis Seime vykusioje diskusijoje.

Kalbėdamas apie SGD terminalo įsigijimą, L. Sabaliauskas jį lygino su ratu, kuris, pasak jo, dabar yra neaišku koks.

„Mums siūlo įsigyti ratą, kai pradedame galvoti, kokia bus energetikos sistema. Klausimas, gal visgi tai dviračio ar apžvalgos, ar karietos, o gal gelbėjimosi ratas. Kokioje sistemoje mes veiksime ir ką tas laivas užtikrins sistemoje?“, – klausė L. Sabaliauskas.

Jis taip pat pridūrė, kad, net jei įmonė bandytų suvaldyti visus savo kaštus ir nedirbti, terminalo mokestį vis tiek reikėtų susimokėti.

Kaip po diskusijos atsiųstame „Achemos grupės“ pranešime sako L. Sabaliauskas, įmonės gamybos sustabdymas turėtų neigiamų padarinių ne tik Jonavos regionui, bet ir visai Lietuvai.

„Esame verslo įmonė ir mums gyvybiškai svarbu būti konkurencingais, kad galėtumėme užtikrinti įsipareigojimus darbuotojams ir partneriams. Tačiau akivaizdu, kad nuostolinga veikla mums to neleidžia padaryti. Be to, paradoksalu, tačiau atliekant įvairias studijas, susijusias su SGD terminalu, net nesikreipiama į „Achemą“ dėl jos galimybių ir veiklos planų“, – pranešime cituojamas koncerno generalinis direktorius.

L. Sabaliauskas taip pat sako, kad įmonė konkuruoja su gamintojais iš JAV ir Afrikos, kurie žaliavą gauna daug pigiau, todėl „Achemai“ sunkiau išlikti konkurencingai.

„Nors pagal gamybos technologiją esame tarp geriausių Europos trąšų gamintojų, tampame nekonkurencingi dėl nepakeliamų mokesčių strateginiams energetiniams projektams, Vyriausybės politikos dėl VIAP nuosavai pasigamintai elektrai. „Achema“ neprašo ir niekada neprašė valstybės pagalbos, kokios sulaukia į Lietuvą ateinantys užsienio investuotojai. Vienintelis prašymas – įmonės neapkrauti nepakeliamais infrastruktūros mokesčiais ir leisti likti konkurencingai globalioje rinkoje“, – cituojamas L. Sabaliauskas.

Pranešime skaičiuojama, kad nuo 2013 iki 2018 metų bendrovė „Achema“ sumokės apie 101 mln. eurų, o iki 2024 metų – 239 mln. eurų SGD terminalo mokesčio. Pasak koncerno, vien per 2018 metus toks mokestis turėtų siekti daugiau nei 20 mln. eurų. Nuo 2008 metų AB „Achema“ jau yra sumokėjusi ir 22,4 mln. eurų VIAP mokesčio nuosavai pasigamintai elektrai.

ELTA primena, kad anksčiau L. Sabaliauskas yra sakęs, jog koncerno skaičiavimai dėl SGD terminalo išlaikymo kaštų yra kitokie nei Energetikos ministerijos.

„Mūsų skaičiavimais, pagal Energetikos ministerijos pateiktą modelį mokesčio sumažėjimas bus tik 25 proc. – nuo 87,3 mln. eurų iki 67 mln. eurų, o ne viešai skelbiami 40 proc.“, – anksčiau teigė L. Sabaliauskas.

Pagrindinė „Achemos grupės“ akcininkė Lyda Lubienė yra sakiusi, kad „Achema“ yra situacijoje, kai ją pigiau parduoti, nei išlaikyti. Ji taip pat sakė, kad įmonė susidūrė su gamtinių kainų šoktelėjimu ir šalta žiema, todėl visi rezervai šildymui ir kitiems poreikiams buvo išnaudoti. Po susitikimo su energetikos ministru birželį ji sakė, kad „Achema“ negali prisiimti priverstinių įsipareigojimų, susijusių su SGD terminalo išlaikymu. Jos teigimu, 2018 metais planuoti puikūs rezultatai, bet po pirmo ketvirčio juos reikia pakoreguoti, nes jie yra minusiniai.

Tuo metu energetikos ministras Žygimantas Vaičiūnas yra sakęs, kad bendrovei tenkanti SGD terminalo išlaikymo dalis nuolat mažėja, tačiau ateityje ji galėtų mažėti dar 40 proc.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.07.02; 16:09

Gordijo mazgas

Tiesiamas azerbaidžanietiškas dujotiekis Europos link. Azertaq.az nuotr.

Šventė „Pietų dujų koridoriuje“

Iškilmingame dujotiekio TANAP atidarymo iškilmėse birželio 12 d. Turkijoje, Eskišehiro provincijoje, Azerbaidžano prezidentas Ilhamas Alijevas kalbėjo ne šiaip apie dviejų šalių – Turkijos ir Azerbaidžano – bendradarbiavimą. TANAP, pasak jo, “tai broliškų santykių tarp Turkijos ir Azerbaidžano liudijimas“.

Abiejų valstybių politine valia įrašyta svari pergalė į XXI amžiaus energetikos metraštį. Redžepas Erdoganas projektą pavadino „energetiniu Šilko keliu“ ir „istoriniu žingsniu mūsų regionui ir šaliai“, o Azerbaidžano prezidentą – „brangiu broliu“. Jis kalbėjo, kad abi šalys pradėjo nuo dujotiekio Baku-Tbilisis-Džeihanas, vėliau Turkija pratęsė strateginį bendradarbiavimą su Azerbaidžanu ir Gruzija tiesiant dujotiekį Baku-Tbilisis-Erzerumas, kuriuo Azerbaidžano dujos pasiekė Turkiją. Nesitenkinta vien energetikos projektais. Su Azerbaidžanu ir Gruzija nutiestas geležinkelis Baku-Tbilisis-Karsas: „Mes sujungėme Londoną ir Pekiną“. TANAP yra naujų bendrų projektų ateityje pranašas.

TANAP atidarymo dieną JAV dar kartą patvirtino palaikanti „Pietų dujų koridoriaus“ projektą. Ši dujotiekių sistema leis Vidurio Azijos, Kaukazo, Irako, Rytų Viduržemio šalims nukreipti savo energetinius išteklius į Europą. Jungtinės Valstijos tikisi sėkmingos projekto plėtros. Nors JAV vyriausybė tiesiogiai nedalyvauja šiame projekte, sakoma Valstybės departamento pareiškime, tačiau per įvairias kompanijas prisideda prie jo vykdymo. Tai liudija, kokią didelę svarbą JAV teikia „Pietų dujų koridoriui“ – esminiam Europos energetinio saugumo veiksniui. JAV remia ir rems savo partnerių energetinį saugumą.

Dujotiekis TANAP (Trans-Anatolian Natural Gas Pipeline)  – antroji „Pietų dujų koridoriaus“ atkarpa. Rytuose jis susietas su Azerbaidžaną ir Gruziją kertančiu Pietų Kaukazo dujotiekiu (SCP). 2020-aisiais Turkijos vakariniame pasienyje prie TANAP prijungs per Graikiją, Albaniją, Adrijos jūros dugnu iki Italijos pietinio kyšulio einantį dujotiekį TAP (Trans Adriatic Pipeline). Azerbaidžanui priklausančiame Kaspijos jūros pakraštyje esančios verslovės pradžioje per metus patieks 16 milijardų kubinių metrų gamtinių dujų, iš kurių 6 milijardai teks Turkijai, o 10 milijardų pasieks Europą.

TANAP atidarymo iškilmių išvakarėse visi rašė, kad Azerbaidžane išgaunamos dujos Europos Sąjungą pasieks 2020 metais. Kad tai įvyks po to, kai Turkijos-Graikijos pasienyje prie TANAP bus prijungtas per Graikiją, Albaniją, Adrijos jūrą iki Pietų Italijos einantis dujotiekis – TAP. Europos energetinės sąjungos vardu vieno jos vadovų Marošo Šefčovičiaus pareiškime sakoma, kad Europos Sąjunga siekia sukurti bendrą Europos energetikos rinką, pagrįstą laisvąja prekyba, konkurencija, įvairiais energijos gavimo ir transportavimo šaltiniais. „Pietų dujų koridorius“ yra strategiškai svarbus Europos Sąjungos energetiniam saugumui, ypač lengviausiai pažeidžiamose jos dalyse – Pietryčių Europoje ir Pietų Italijoje“. Šiame pareiškime taip pat reiškiamas lūkestis sulaukti Kaspijos dujas pasiekiant Europą iki 2020 metų.

Redžepas Erdoganas iškilmėse pabrėžė, kad visų projekte dalyvaujančių šalių bendradarbiavimas leido dujotiekį TANAP paleisti anksčiau numatyto termino. O svarbiausia: „Pietų dujų koridoriumi“ dujos jau ateinančių metų birželį pasieks Graikiją. Be pirmaisiais smuikais griežiančių Azerbaidžano ir Turkijos, šiame projekte dalyvauja Gruzija, Bulgarija, Graikija, Albanija ir Italija. Dar anksčiau kalbėta, kad prisidės Bosnija ir Hercegovina, Kroatija, Juodkalnija. Beveik apsisprendė Turkmėnistanas. Svarsto Kazachija, Izraelis… 

Galima pavydėti tokio vaisingo bendradarbiavimo!

Iškilmėse dalyvavo Ukrainos ir Serbijos prezidentai Petro Porošenka ir Aleksandras Vučičius. Porošenka kalbėjo, kad Kijevas visiškai palaiko šį projektą ir kad tikisi „Pietų dujų koridoriumi“ ateisiant dujas į jų šalį – per Bulgariją ir Rumuniją. Visam regionui atsiveria platesnės energetinės perspektyvos ir garantuojamas didesnis saugumas. „Pastaraisiais metais Rusijos Federacija piktnaudžiavo energetiniais ištekliais: projektas „Severnyj potok-2“ tokio spaudimo pavyzdys.“

Vučičius sakė, jog Serbija labai domisi tokiais projektais ir pasirengusi prie jo įgyvendinimo prisidėti savo indėliu.  Tokie projektai esą svarbūs ne tik Serbijai, tačiau tarnauja ir viso regiono energetiniam saugumui. „Aš tikiu, kad dujotiekis TANAP prisidės prie energetinio saugumo ir Pietryčių Europoje.“

Maskva per naktį pastatė šerį

Kremlius birželio 12-ąją šventė Rusijos dieną, tačiau ir šiokiu metu būtų nė nepažvelgęs į Turkijos pusę. Rusijos valstybinė naujienų tarnyba „Novosti“ vakare santūriai pranešė apie iškilmes ir tik antraštė rodė, kad Maskva nelabai tuo džiaugiasi: „Turkijoje atidarė dujotiekį, aplenkiantį Rusiją“. Tačiau birželio 13-osios rytą pasirodė atnaujintas pranešimas ir antraštėje tie patys žodžiai išdėstyti kitaip: „Aplenkiant Rusiją: Turkijoje paleido dujotiekį TANAP“ (vienas skaitytojas iškart pakomentavo: Juk TANAP ir neplanavo tiesti per Rusiją, tad „aplenkiant Rusiją“ kvepia provokacija. Lygiai taip pat galima parašyti „Aplenkiant Ukrainą“). Atnaujintame pranešime kalbama ir apie „Porošenkos norus“, nutylimas tik „Rusijos Federacijos piktnaudžiavimas“. „Novosti“ pridėjo, kad Rusijos koncernas „Gazprom“ dabar „realizuoja“ dujotiekio Turkijoje projektą. 2014 metų pabaigoje Rusija paskelbė „Turkijos srauto“ atsisakanti dėl nekonstruktyvios Europos Sąjungos pozicijos“, tačiau dabar „Gazprom“ svarsto „Turkijos srauto“ tęsinio per Bulgariją ir Turkiją arba Graikiją ir Italiją variantus. 

TANAP iškilmingas atidarymas. Azerbaidžano ir Turkijos prezidentai Ilhamas Alijevas ir Redžepas Erdoganas – centre. Trend.az nuotr.

Rusijos naujienų agentūra „Regnum“ irgi kelis sykius papildė pranešimą iš Turkijos. Po vidurnakčio šis Kremliui antrinantis leidinys rašė: „TANAP: Azerbaidžano dujų tiekimas į Turkiją bus pradėtas birželio 30-ąją“. O rytą pasirodė kita antraštė: „Dujos, kurių Europos Sąjungoje nepastebės? Paleistas dujotiekis TANAP“. Leidinys pasitelkė savo apžvalgininką, kuris pareiškė, kad JAV, Europos ir Baku politikai siekė „Pietų dujų koridorių“ iškelti vos ne kaip vienintelę alternatyvą rusiškajam „Turkijos srautui“ (Ankarai dėl suprantamos priežasties nepriekaištaujama).

Iš tikrųjų „Pietų dujų koridorius“ negali konkuruoti su „Turkijos srautu“, nes juo bus tiekiami nedideli dujų kiekiai  – Europos rinkoje tų dujų gali ir nepastebėti. Be to, nauja Italijos vyriausybė pareiškė ketinimą svarstyti, ar verta prisidėti prie dujotiekio TAP. „Regnum“ pirmajame pranešime parašė, kad TANAP atidarė Turkijos, Azerbaidžano ir Ukrainos prezidentai. Įdėjo nuotrauką, kurioje tarp stovinčių prie simbolinio čiaupo matyti… ir Serbijos prezidentas. Leidinys dar kelis sykius „plėtojo siužetą“, tačiau taip ir nenurodė iškilmėse dalyvavus Aleksandrą Vučičių… 

Kas neperka Rusijos dujų – tas prieš Rusiją

Šių metų kovo pradžioje, BNS pranešus apie numatomą dujotiekio, siekiančio Kaliningrado sritį, remontą Kauno ruože, „Regnum“ sutrimitavo pavojaus signalą. Ar tai nebus „Lietuvos geopolitinio žaidimo elementas“? Kompanijos „Amber Grid“ atstovas paaiškino, kad dėl to dujų tiekimo į Rusijos eksklavą nenutrauks, remonto metu kurą tieks iš SGD terminalo Klaipėdoje. „Regnum“ surado Kaliningrade ekspertą, kuris pareiškė abejonių dėl tokios „schemos“ patikimumo (leidinys skliaustuose nei į tvorą, nei į mietą pastebėjo: 2017 metais Lietuvos ministras pirmininkas oficialiai pripažino jūrinį terminalą Klaipėdoje esant nerentabilų – įgėlė…). Ekspertas paragino atkreipti dėmesį į „kai kurių įvykių sutapimą“. Lietuva pranešė apie numatomą dujotiekio remontą praėjus trims dienoms po to, kai „mūsų prezidentas atidarė prie Kaliningrado dvi dujomis kūrenamas šilumines elektrines“ (kiek anksčiau „Regnum“ parašė, kad Putino atidarytos elektrinės – „sprigtas Vilniui per nosį“) ir tuo „mes sustiprinome Kaliningrado energetinį saugumą“.

Dujos ateina tik per Lietuvą, porino „Regnum“ pašnekovas, ir naujos elektros stotys be dujų liks vien „metalo krūva“. Lietuviai teigia suspėsiantys viską padaryti per keturias paras. Tačiau prisiminkime naftotiekį „Družba“. Juk jį uždarė irgi laikinai – avarijos padariniams likviduoti. O dabar „Družba“ visų pamiršta. „Dabar lietuviai irgi gali pasakyti, atleiskite, dujotiekis pasirodė besąs skylėtas ir reikalauja rimtesnio remonto, o pinigų tam nėra.“

Dujotiekio „Družba“ (Draugystė) uždarymą dar prisimename. 2006 metais vasarą sužinojome šiame naftotiekyje kažinkur prie Briansko įvyko avariją. Iš tikrųjų – „uždarė laikinai“. O kitais metais perskaitėme: „Draugystė“ baigėsi. Dujotiekio į Lietuvą nesuremontuos niekada“. Esą Lietuva padarė savo pasirinkimą (pardavė Mažeikių naftos perdirbimo gamyklą lenkų „Orlen“, o ne Rusijos kompanijoms) ir tegul dabar vežasi naftą tanklaiviais, moka rinkos kainą… 2008 metų pavasarį   Rusijos vyriausybės pirmininko pavaduotojas Igoris Sečinas į lietuvių prašymą atnaujinti naftos tiekimą į Mažeikius atkirto: „Kokie gali būti reikalavimai mums ir pretenzijos? Kodėl mes turėtume dalyti savo išteklius?“

2014 metais Ukrainai netekus rusiškų dujų, rusiškai rašantys žurnalistai klausinėjo mūsų specialistų: ką darysime, jeigu Rusija ir mums užsuks čiaupą? Vienas atsakė: Kol už Lietuvos yra Kaliningradas, Rusija neužsuks dujų. Neilgai trukus, kai ukrainiečiai blokavo Krymą, klausė jau kitaip: ar neužsuksite čiaupo į Kaliningradą? Atsakymą žinojo patys: „Lietuva gerai supranta: kai tik jie užsuks ventilį pasienyje su Kaliningradu, tuoj pat bus nutrauktas dujų tiekimas jų pasienyje. O šalti civilizuotame Baltijos krašte labai nesinori.“

2015 metų pabaigoje mūsų kompanija „Amber Grid“ su „Gazprom“ sudarė 10 metų sutartį dėl rusiškų dujų tiekimo į Kaliningrado sritį. Tuo metu Rusijos eksklave 94 proc. elektros energijos buvo pagaminama deginant dujotiekiu Minskas-Vilnius-Kaunas-Kaliningradas gaunamą kurą. 2016-ųjų  rudenį Eadaily.com rašė, kad ateinančiais metais „Gazprom“ Baltijos jūroje prie Kaliningrado pastatys suskystintųjų gamtinių dujų terminalą ir „atsiras galimybė nepriklausyti nuo dujų tiekimo dujotiekiu, einančiu per Baltarusiją ir Lietuvą“ (toli gražu ne pirmas toks pareiškimas). Vienas ekspertas neslėpė piktdžiugos: dabar „Gazprom“ galės „pažaisti čiaupu“ Lietuvos pasienyje, atsakydamas į Lietuvos antirusišką akibrokštą – SGD terminalą Klaipėdoje.

Tiesa, kitas ekspertas prieštaravo: Kaliningrade terminalas reikalingas kaip tik dėl priešingos priežasties – kad Lietuva neužsimanytų „pažaisti čiaupu“. Mat turėdama SGD terminalą, tegul ir brangiai kainavusį, Lietuva gali pradėti „elgtis neadekvačiai“. Juk šios šalies „arkliukas“ visada buvo kalbėti prieš Rusiją. Todėl sutrikimų dujų tranzite į Kaliningrado sritį rizika – „ne nulinė“.

Praėjusį rudenį Rusijos pasiuntinys mūsų šalyje Aleksandras Udalcovas pareiškė: „Gazprom“ paliks Lietuvą be dujų tranzito į Kaliningradą“ (Baltnews.lt). Esą ši Rusijos kompanija iki metų pabaigos ketina paleisti SGD terminalą. O prie Sankt Peterburgo statoma gamtinių dujų skystinimo gamykla, kuri ir tieks atšaldytą kurą į Kaliningrado sritį. Tai reikštų visiškai nepriklausomą srities aprūpinimą dujomis. „Mūsų veiksmai yra priverstiniai ir negali būti jokių kalbų apie kokį nors šantažą“, – kalbėjo diplomatas.

Čia Baltnews.lt priminė, kuo pasiuntinys skundėsi leidiniui ankstesniais kartais: Lietuva sumanė tolintis nuo Rusijos, boikotuoti ją ir netgi grasina „nubausti Maskvą“. Draudimas kai kuriems Rusijos piliečiams įvažiuoti į Lietuvą („Magnitckio įstatymas“) atrodo tiesiog juokingas: „Niekas iš mūsų šalies rimtų žmonių čia seniai neatvažiuoja. Dabar čia nėra nei su kuo, nei apie  ką kalbėti.“

Šių metų pradžioje rusiškai perskaitėme, kad Rusijos kompanija „Gazprom“ didina dujų tiekimą į Lietuvą ir rusiško kuro dalis sudaro jau 64 proc. (iš SGD terminalo Klaipėdoje paimta 7,3 proc., likusi dalis – iš saugyklos Latvijoje). Rusijos kompanija, pasak vieno leidinio, „sugniuždė SGD terminalą Lietuvoje“: praėjusiais metais rusiškų dujų dalis sudarė beveik 60 proc. Lietuvos gautų dujų, kai tuo tarpu 2019-aisiais tesudarė 38,5 procento. Šių metų vasario mėnesį Rusijos leidinys „Sputnik“ iš Rygos pranešė, kad SGD terminalas Kaliningrado srityje, Baltijos jūros akvatorijoje, bus paleistas iki 2018 metų pabaigos.

Gal vis dėlto rusai pastatys tą terminalą, pavadintą „Maršalas Vasilevskis“. O iš Rusijos gauname jau vos ne du trečdalius dujų… Ir vis ieškoma priekabių…

2018.06.13; 12:44

Aktualijos

Seimo Energetikos komisijos posėdyje trečiadienį bus svarstoma, kokie sprendimai būtų tinkamiausi dėl ilgalaikio suskystintų gamtinių dujų (SGD) tiekimo Lietuvoje užtikrinimo.

Komisijos nariams bus pristatoma studija „Nepriklausomas ekonominis ilgalaikio SGD importo į Lietuvos Respubliką alternatyvų vertinimas“.

Posėdyje pakviesti dalyvauti Energetikos ministerijos, Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos ir bendrovės „Klaipėdos nafta“ atstovai.

Prieš du mėnesius ekspertai, įvertinę, ar Lietuvai ekonomiškai labiau apsimoka nupirkti, ar toliau nuomotis Klaipėdos uoste esantį SGD laivą-saugyklą, pateikė išvadą, kad Lietuvai po 2024 metų labiausiai verta jį nusipirkti.

Laivą „Independence“ terminalui Lietuva nuomoja iš Norvegijos kompanijos „Hoegh LNG“.

Kaštų ir naudos analizę dėl ilgalaikio SGD tiekimo Lietuvai užtikrinimo atliko tarptautinė konsultacijų bendrovė „Poyry Management Consulting Ltd.“

Atliekant analizę, buvo vertinami trys scenarijai: SGD terminalo įsigijimas po 2024 m., nuomos sutarties pratęsimas 10 metų ir 20 metų. Turima omenyje ir tai, kad po sutarties pabaigos 2024 m. galima grąžinti laivą-saugyklą Norvegijos kompanijai, nutraukiant SGD importo galimybes į Lietuvą.

Ekspertų studijoje teigiama, kad Lietuvai ekonomiškai naudinga išlaikyti suskystintas gamtines dujas energetikos rinkoje po 2024 metų. Studija rodo, kad SGD terminalas po 2024 m. kurs ekonominę naudą Lietuvai ir regiono dujų vartotojams – SGD laivo-saugyklos išlaikymo nauda gaunama dėl žemesnių didmeninių dujų kainų. Studijoje nurodoma, kad dėl mažesnių kainų SGD tiekimas teikia Lietuvai 20-60 mln. eurų naudą per metus.

Grynoji nauda būtų didžiausia, pasak ekspertų, ne toliau nuomojant laivą-saugyklą, bet jį nuperkant.

Nors ekspertai įžvelgia ir rizikų, vis dėlto, jų teigimu, nusipirkus laivą Lietuva įgautų didžiausią lankstumą reaguoti į nenumatytas aplinkybes, pavyzdžiui, dujų paklausos kritimą.

Anot ekspertų, įsigytas laivas prireikus gali būti ir parduotas, dėl to ilgalaikė nuoma būtų nelankstus sprendimas, nebent būtų susitarta dėl specialių lanksčių sąlygų.

Skaičiuojama, kad SGD laivo-saugyklos įsigijimo sąnaudos gali siekti 121-160 mln. eurų. Nuomos sąnaudos siekia 25-35 mln. eurų per metus atsižvelgiant į tai, kuriam laikotarpiui būtų pratęsta nuoma.

Jeigu Lietuva nepirktų laivo, kitas ekonomiškai naudingas variantas būtų jį toliau nuomoti 20-čiai metų, o nuomoti trumpesnį periodą po 2024 m., 10 metų, būtų ženkliai menkiau ekonomiškai naudinga.

Energetikos ministras Žygimantas Vaičiūnas yra sakęs, kad analizė palengvins diskusijas priimant tolesnius sprendimus.

Galutinius sprendimus dėl ilgalaikio SGD tiekimo užtikrinimo priims vyriausybė. Vyriausybės programos priemonių įgyvendinimo plane numatyta, kad tai turi būti padaryta iki šių metų pabaigos.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.06.13; 07:45

Aktualijos

Latvijos premjero kvietimu penktadienį Baltijos valstybių vyriausybių vadovai lankosi Latvijos Inčukalno dujų saugykloje.

Po šio apsilankymo bus siekiama galutinai sutarti dėl Baltijos regiono suskystintųjų gamtinių dujų (SGD) infrastruktūros. Anksčiau Baltijos šalių ministrai pirmininkai taip pat lankėsi Estijos mieste Paldiskyje, kur planuojama statyti SGD terminalą, apžiūrėjo Klaipėdos SGD terminalą.

Pasak S. Skvernelio, tai yra neatidėliotinas klausimas. Klaipėdos SGD terminalas, vidutinio dydžio SGD terminalas Estijoje ir Inčukalno dujų saugykla yra vienas kitą papildantys objektai, todėl sutarus būtų galima pretenduoti į Europos Sąjungos finansinę paramą šiam bendro intereso projektui įgyvendinti.

„Norime, kad mažėtų suskystintų gamtinių dujų kaina Lietuvos, Latvijos ir Estijos vartotojams. Matome galimybę vartotojams sumažinti dujų kainą 5-7 proc. nuo 2019 metų“, – sako Premjeras.

Apskaičiuota, kad dėl ankstesnio nei planuota Klaipėdos terminalo išpirkimo, pasinaudojant dalinio ES finansavimo galimybe, Lietuvos vartotojai galėtų sutaupyti mažiausiai 38 mln., Latvijos – 21 mln., Estijos – 9 mln. eurų per metus, sakoma Vyriausybės spaudos tarnybos panešime.

S. Skvernelis pažymi, kad kaip ir iki šiol Lietuva nesieks, kad Latvija ir Estija dalyvautų dengiant Klaipėdos terminalo išlaikymo ir išpirkimo sąnaudas.

Premjero žodžiais, sutarus dėl regioninio SGD infrastruktūros paketo būtų dar labiau diversifikuotas aprūpinimas gamtinėmis dujomis, atsirastų papildomų komerciškai patrauklaus šių įmonių bendradarbiavimo galimybių, padidėtų suskystintų dujų konkurencingumas, palyginti su rusiškomis vamzdynu tiekiamomis dujomis.

Tai būtų naudinga ir Inčukalno dujų saugyklai – čia būtų saugoma daugiau suskystintų dujų. Šiomis dienomis į Latvijos Inčukalno dujų saugyklą pumpuojamas pirmasis istorijoje suskystintų gamtinių dujų krovinys (iš Nigerijos), skirtas saugoti. Rugpjūčio antroje pusėje planuojama iš JAV sulaukti pirmojo suskystintų dujų krovinio, kuris taip pat bus saugomas Latvijos požeminėje gamtinių dujų saugykloje.

Informacijos šaltinis – ELTA

2017.08.11; 05:46

Politinės intrigos

Šimtais milijonų ar net milijardais litų skaičiuojamas turtas, kelios dešimtys įmonių, milžiniška įtaka ir kova dėl turto tarp pačių artimiausių žmonių. To verslininkas Bronislovas Lubys, atguldamas amžino poilsio, tikėtis negalėjo. Nors gali būti, kad būtent to ir tikėjosi.

Pasak mūsų redakcijos šaltinių, žinomas verslininkas buvo prasitaręs apie planus perorganizuoti koncerno „Achemos grupė“ valdymą, kad padidintų artimiausių žmonių įtaką. Jei jis būtų tai padaręs, tikriausiai dabartinės situacijos, kai vieno didžiausių Lietuvos koncernų ateitis sprendžiama teismuose, nebūtų.

Continue reading „Bronislovo Lubio imperijos prakeiksmas” →

Gordijo mazgas

Jau minėjome, kad Ukrainoje vykstančiame kare Lietuva atlieka labai specifinį vaidmenį. Tuo metu, kai Lietuvos politikai ir visuomenės veikėjai demonstruoja įspūdingą patriotizmo renesansą ir mušasi į krūtinę dėl Ukrainos ir Lietuvos laisvės, vyksta ir kitokie procesai.

Lietuvos gyventojai didžiausią dalį visų savo pajamų visoje Europoje išleidžia pirkdami Rusijos tiekiamus energijos išteklius, elektrą ir dujas.

Taigi mes pagal savo pajamas esame patys didžiausi Rusijos kariuomenės ir jos remiamų teroristų finansuotojai. Svabiausia, kad ši situacija galėjo pasikeisti, jei Lietuva būtų pradėjusi skalūnų gavybą ir išsprendusi bazinio elektros generavimo problemą.

Continue reading „„Esame patys didžiausi Rusijos kariuomenės finansuotojai…“” →