Profesinių sąjungų konfederacijos pirmininkė Inga Ruginienė. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Vilniaus miesto meras Remigijus Šimašius savaitės viduryje tvirtino, kad didžioji dalis Vilniaus viešojo transporto (VVT) profesinės sąjungos reikalavimų jau yra patenkinti, o dalies – įgyvendinti nepavyks ir streikui nėra pagrindo.
Reaguodama į tokius žodžius, Lietuvos profesinių sąjungų konfederacijos (LPSK) pirmininkė Inga Ruginienė piktinasi ir tvirtina, kad Vilniaus mero pasisakymai yra ciniški.
„Šimašiaus ciniškumui nėra ribų. Tą jis demonstravo dar iki nepaprastosios padėties, kai darbuotojai rėkte rėkė ir sakė, kad darbo sąlygos yra nežmoniškos, jog yra daug problemų jo valdomose įmonėse. Jo atsakymas buvo toks, kad „aš meras ir čia ne mano reikalas“, – Eltai teigė I. Ruginienė.
Pasak jos, toks R. Šimašiaus požiūris į VVT darbuotojus bei jų problemas parodo mero požiūrį į eilinį darbuotoją ir kitokios jo reakcijos, šioje situacijoje, tikėtis būtų sunku.
„Jeigu savivaldybės vadovas sako, kad jo valdomose įmonės ne jo reikalas, tai viską apie žmogų ir apibūdina, ir dabar tikėtis kitos reakcijos iš jo, būtų sunku. Koks požiūris į žmogų, toks ir meras“, – sakė LPSK pirmininkė.
ELTA primena, kad Vilniaus viešojo transporto (VVT) darbuotojams spalio 3 d. ketinant pradėti streiką, Vilniaus miesto meras Remigijus Šimašius sako, kad didžioji dalis profesinės sąjungos reikalavimų jau patenkinti, o dalies – įgyvendinti nepavyks.
Vilniaus meras Remigijus Šimašius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Jis teigė su VVT vadovu Dariumi Aleknavičiumi aptaręs 37 dar pernai spalį pateiktus profesinės sąjungos reikalavimus, kurių dauguma, kaip teigia meras, „arba įgyvendinti, arba įgyvendinti su kaupu“.
Pavyzdžiui, pasak jo, atlyginimai vairuotojams jau pakelti šį pavasarį.
„Turbūt pagrindinis dalykas iš to sąrašo – 10 proc. kelti atlygį. 10 proc. jis jau pakeltas šį pavasarį. O spalio 5 d., dokumentai paruošti, keliavome į tarybą (dar prieš streiko paskelbimą), kur būtų indeksuojamas įkainis ir dar 20 proc. būtų keliamas atlyginimas. Trigubai daugiau, nei yra reikalaujama“, – trečiadienį žurnalistams sakė R. Šimašius.
Kiti reikalavimai, kaip, pavyzdžiui, lauko tualetai galutinėse maršrutų stotelėse, kaip pažymi meras, taip pat sprendžiami. Pasak jo, jau patenkinti du trečdaliai VVT darbuotojų reikalavimų.
Vilniaus miesto vadovas taip pat akcentavo, kad dalies reikalavimų įgyvendinti nepavyks, pavyzdžiui, nebus atsisakoma priedų už gerą darbą.
Jis pažymėjo, kad profesinė sąjunga, nors viešai skelbia siekį darbo užmokestį visiems, nori kolektyvinės sutarties galiojimo tik profesinei sąjungai, o ne visiems darbuotojams.
Meras dar kvietė darbuotojų atstovus „sėsti prie stalo“ ir sudaryti sutarti su VVT.
Anot jo, streikas būtų „didelis iššūkis“ Vilniui, kadangi streiko organizatorių žadama, jog dėl streiko viešojo transporto paslaugos sumažės perpus. Troleibusas. Slaptai.lt nuotr.
VVT profsąjungos pirmininkas Algirdas Markevičius savo ruožtu paneigė R. Šimašiaus žodžius, esą atlyginimai darbuotojams jau padidėję kiek reikalaujama. Anot jo, jie kilo vidutiniškai, tačiau vairuotojams pastaruoju metu praktiškai neaugo. Autobusas Pilaitės rajone Vilniuje. Slaptai.lt nuotr.
„Šnekama apie 10 proc. vidutiniškai. O praktiškai pusei vairuotojų darbo užmokestis per paskutinius du metus kilo tik 3 proc.“, – žurnalistams replikavo jis.
Anot A. Markevičiaus, darbuotojai nėra patenkinti, kad be jų žinios ir sutikimo jiems iš anksto pavedama dirbti šeštą darbo dieną, neužtikrinamos tinkamos pietų pertraukos.
Vilniaus meras Remigijus Šimašius. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Vilniaus miesto meras Remigijus Šimašius mano, kad atsižvelgiant į blogą epidemiologinę situaciją Vilniaus regione, Vyriausybės sprendimas perskirstyti suplanuotas COVID-19 vakcinas, didesnę dalį jų skiriant sostinei, yra pagrįstas. Vis tik meras pripažįsta, kad sprendimą buvo galima tinkamiau iškomunikuoti.
„Aš norėčiau susilaikyti dėl dar didesnių vertinimų, nes akivaizdu, kad procesas nebuvo labai sklandus. Kita vertus, akivaizdu, kad mes, kaip ir kitos savivaldybės, bent jau dauguma savivaldybių, visą laiką sakėme, kad tų skiepų trūksta ir reikia jų daugiau. Vyriausybei tenka nelengvas uždavinys priimti sprendimus, kurie nėra tiek labai akivaizdūs kai kuriais atvejais“, – antradienį surengtoje spaudos konferencijoje teigė R. Šimašius.
Sostinės meras mano, kad, nepaisant kitų savivaldybių pasipiktinimo, sprendimas perskirstyti vakcinas, atsižvelgiant į blogą situaciją Vilniaus regione, yra pagrįstas. Visgi R. Šimašius teigia, kad šį sprendimą galima tinkamiau iškomunikuoti.
„Man atrodo, kad sprendimas yra pagrįstas, galbūt netinkamai iškomunikuotas. Akivaizdu, kad kitus merus galima suprasti, jeigu gauta viena žinia, o paskui prastesnė žinia. Tai čia turbūt aš lygiai taip pat reaguočiau. Bet noriu palinkėti tvirtybės ir išminties Vyriausybei toliau valdyti šią krizę“, – sakė jis.
Pats R. Šimašius teigia apie sprendimą Vilniui perskirstyti daugiau vakcinų pirmadienį sužinojęs tiesiai iš Vyriausybės.
„Pirmadienio rytą sužinojome duomenis apie papildomą vakcinų kiekį. Apie motyvus tikslius nežinojome, galėjome tik paspekuliuoti, su kuo tai yra susiję. Dabar akivaizdu, kad tai yra susiję su tuo, kad Vyriausybė atsižvelgė į sunkią Vilniaus padėtį ligoninėse“, – sakė jis.
Sostinės meras teigia, kad tikslas gautas vakcinas nuo COVID-19 išskiepyti iki šios savaitės pabaigos.
„Tikslas, kad jos būtų suskiepytos iki šio sekmadienio, kad visos jos būtų išnaudotos. Tai mums labai aktualu, nes kaip mes puikiai matome, į ką ir Vyriausybė atsižvelgė, situacija Vilniaus regione yra sudėtinga“, – teigė meras.
Ar girdėjote, naujai išrinkta Lietuvos valdžia, atsižvelgdama į savivaldybės veikėjų išsakytas abejones, blokuoja paminklo Antanui Smetonai statybos Vilniaus mieste užmanymą? Konkursas tokio paminklo sukūrimui įvyko, nugalėtojai aiškūs, ankstesnioji vyriausybė paskyrė solidžią pinigų sumą projekto įgyvendinimui, tačiau pasikeitus politinei padėčiai, kai visiems antilietuviškiems užmanymams jau yra suteikiamas didesnis ar mažesnis stogas naujai suformuotoje vyriausybėje, Laisvės partijos entuziastai su meru Remigijumi Šimašiumi priešakyje sako „stop“.
R. Šimašius atitaria tiesiai šviesiai, kad neva tokio paminklo Vilniuje idėja turėtų būti vertinama skeptiškai, nes Vilnius yra kosmopolitinis, atviras miestas. Jeigu dar nesupratote, klausykite toliau: R.Šimašius tarsi ir neprieštarauja, kad toks paminklas būtų statomas kažkur kitur Lietuvoje, tačiau Vilniui toks memorialinis akcentas, suprask, yra netinkamas kaip nejaukus svetimkūnis, mažiausiai kaip disonansas kosmopolitinei miesto dvasiai. Kitaip tariant, tai, kas tinka nutolusiai Lietuvai, netinka Vilniui, nes Vilnius yra Lietuvos užribis, yra partijos, kuri siekia išlaisvinti Lietuvą nuo Lietuvos, draustinis.
Prezidento Antano Smetonos atminimo lenta jo tėviškėje Ukmergės rajone. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.
Geriau įsižiūrėję pastebėtume, kad Vilnius vis tik nėra toks totaliai kosmopolitinis miestas, koks galėtų būti pagal idėją (tobulumui ribų nėra), todėl kyla realus pavojus, kad dabartinis Vilniaus meras, turėdamas išaugusį palaikymą iš vyriausybės pusės, su dar didesniu įkvėpimu puls tobulinti miesto gyvenimą kosmopolitiškumo linkme, šalindamas iš miesto istorijos ir dabartinės saviraiškos bet kokius lietuviškos dvasios užsilikusius pėdsakus.
Dar geriau įsižiūrėję pastebėtume ir tai, kad pats R Šimašius pagal savo veiklos rezultatus yra lengviausiai atpažįstamas kaip užsilikęs Liucijano Želigovskio vietininkas Lietuvos sostinėje.
Jeigu suvestume į vieną krūvą visus Juzefo Pilsudskio garbei pastatytus paminklus Lenkijoje, o ir Lietuvoje, susiformuotų galinga maršalkų armija (neduokDie, kad tik neprisisapnuotų). Žinia, ne gausybėje yra esmė, štai ir Lietuvos istorijos instituto direktorius A. Nikžentaitis atitaria, kad J.Pilsudskis tiesiog yra didysis lenkas. Taigi – ar panašaus statuso ir istorinės reikšmės mūsų tautai Antanas Smetona yra tiesiog mažasis lietuvis, a? Ar A. Smetona buvo mažesnis savo šalies patriotas nei J.Pilsudskis – savo? Ką apie tai galiausia galvoja tautinės mažumos Lietuvoje? Kad ir kaip ten būtų, lyginant su kareiviško kirpimo autoritaru J.Pilsudskiu, kuris net dorai nežinojo, kas jis toks yra – lietuvis ar lenkas, A. Smetona buvo pagal aukščiausius europietiškus standartu išsilavinęs žmogus, Platono vertėjas iš senovės graikų kalbos į lietuvių, kitaip tariant, apsišvietusiu autoritaru.
Prezidentas Antanas Smetona
Laisvės partijos su R.Šimašiumi priešakyje politinės išminties dėlionė yra labai paprasta, siekiant mažumų balsais užsitikrinti tokią sąlyginę daugumą, kuri leistų laimėti vienus ar kitus rinkimus. Galiausiai visos daugumos susideda iš mažumų vienu ar kitu aspektu, ar ne? Tačiau bėda ta, kad mechaniškai laikantis šio principo, tokios stabilios daugumos Lietuvoje kaip etninė lietuvių dauguma arba, tarkime, konstitucinės šeimos sampratos palaikytojų skaitlingumu dominuojanti masė yra stumiamos į pogrindį, viešojo gyvenimo erdves atveriant mažumų subkultūrų pasidauginimui šiltadaržio sąlygomis. Nepliupkite niekų, dabar galios pozicijos neabejotinai yra mažumų subkultūrų puoselėtojų rankose!
Vilniaus meras Remigijus Šimašius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Mažumos nėra blogis, blogis yra daugumos išstūmimo faktorius, darantis visuomenė pažeidžiamą, vidujai nugalėtą. Taip pat ir masių sukilimas nėra joks gėris, o greičiau neišvengiamas blogis, kai yra pažeidžiamas balansas ir vargšui žmogeliui nieko daugiau nelieka. Tačiau, kaip atrodo, ir mums aptariama tema nelieka nieko kito kaip, tarkime, pabandyti atstatyti judėjimo „Vilniui vaduoti sąjunga“ veiklą ne tik Vilniuje, bet ir visoje Lietuvoje. Kaip įsivaizduoju, tokio judėjimo priešakyje stojantys žmonės šįkart galėtų sėkmingai susigrumti rinkimuose dėl mero posto su Laisvės partijos statytiniu, inicijuotų išsilaisvinimo nuo Laisvės partijos antilietuviškų iniciatyvų kampanijos pradžią (kas be ko, tai galėtų būti ir Vytautas Radžvilas, ir Arvydas Juozaitis, ar kas nors iš jaunųjų jų pasekėjų). Kaip jau sakiau, neapleidžia didinga nuojauta, kad šįkart lydėtų sėkmė, ne kitaip! Jeigu pažadate neprasiplepėti, patikėsiu jums paslapčių paslaptį, kad ir R.Šimašius yra mūsų žmogus, nes didele dalimi jo daromi sprendimai vis labiau piktina dideles žmonių mases ir leidžia mobilizuotis vadinamajai daugumai.
X
Kas tai yra – socialinė lytis, – klausias Mažylis?
Tai yra tokia žmogaus dekonstrukcija, kai eliminuojami priekiniai lytiniai organai ir hiperbolizuojami užpakaliniai, politikos svorio centrą perkeliant į užpakalį, – nevyniodamas žodžių į vatą atitaria Didžiulis.
Laisvės partijos nariai Aušrinė Armonaitė ir Remigijus Šimašius. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
X
Laisvė paprastai yra apibrėžiama kaip laisvė „už ką“ ir laisvė „prieš ką“. Už ką ir prieš ką yra Laisvės partija?
Laisvės partija yra prieš laisvą lietuvių tautos saviraišką ir tautinį sąmoningumą, prieš istorinės atminties puoselėjimą, prieš valstybinį lietuvių kalbos statusą ir drauge už narkotikų vartojimo dekriminalizavimą, už totalinę cenzūrą ir „Jedinstvos“ refleksų atgaivinimą.
Niekas negalėtų paneigti, kad prasidėjo ir tęsiasi Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partijos revoliuciniai pokyčiai įvaizdžio srityje, kai jau pradeda pasimiršti senojo raugo konservatorių arogancija, o į premjero postą nuo partijos siūloma labai charizmatiška asmenybė, t. y. žavinga ir, kaip atrodo, neabejotinai kompetentinga savo srityje moteris su taškuota suknele.
Kita vertus, tas nelemtas abejonės kirminas įsigraužia net ir į tokią sakralią sferą kaip užburiantis Ingridos Šimonytės žavesys ir blizgesys, kai imame ir paklausiame bent savęs – apie kokios kompetencijos sferą čia visų pirma kalbame, kokių dalykų specialistė ši naujai užgimusi politikos žvaigždė pirmiausiai yra. Ar sakote, kad finansininkė, ekonomistė, viešojo sektoriaus tvarkymo specialistė?..
I.Šimonytė yra kaip reta verbalizuotas žmogus, oratorė pagal prigimtį, greitai mąstanti ir dar greičiau kalbanti politikė, neįveikiama jokiam oponentui priešininkė kalboje. Čia jos galia ir stiprybė. Tačiau net ir man, visų sričių diletantui, akivaizdu, kad anoji tikrai nėra tokia gili ekonomistė, kaip norėtųsi manyti, jeigu savo ruožtu yra pasiryžusi tvirtinti, kad ekonominis augimas savaime užtikrina didesnę gerovę visiems visuomenės sluoksniams pagal principą „kai visko yra daug, su kaupu arba net per daug, visiems visko pradeda užtekti“, tarsi ir čia galiotų skystųjų kūnų fizikoje išpažįstamas susisiekiančių indų dėsnis.
Tikras ekonomistas neabejotinai pasakytų, kad tokia mintijimo seka yra pigi klastotė, kaip tiesa yra ir tai, kad ekonominis augimas, paliktas savieigai, tik dar labiau užaugina ir pagilina socialinę nelygybę. Kita vertus, I.Šimonytei išsprūdę žodžiai apie tai, kad neva sąlyginio skurdo nustatymo metodika yra grynasis populizmas, leidžia manyti, kad šios ekonomistės su taškuota suknele ekonominis išprusimas gali nuvesti labai toli nešvankumo linkme.
Kas be ko, I.Šimonytės ekonominis išprusimas yra nepalyginamas dalykas su buvusio policininko ekonomikos dalykų išmanymu, tačiau buvęs policininkas, tarkime, buvo atviras pasiklausti ir įsiklausyti į kompetentingų žmonių patarimus, kai savo ruožtu negali būti tikras dėl to, jog I.Šimonytės įsitikinimas savo kompetencijos pakankamumu neužkirs kelio girdėti kelias skirtingas nuomones.
Kadaise net ir Gitanas Nausėda, dirbdamas Vilniaus banko prezidento patarėju, bandė užburti žmonių vaizduotę, įtikinėdamas, kad visų pirma reikia išsikepti pyragą, ir tik po to neva būtų galima jį bandyti padalinti. Tačiau šiandien prezidentas G. Nausėda nusipelno pagarbos kaip žmogus sugebėjęs žengti tokį neįtikėtinai platų (septynmylį?) žingsnį į priekį, kad net yra laikomas gerovės valstybės idėjos įgyvendinimo generatoriumi. Žinia, Naujosios koalicijos sutarties projekte užuominų apie gerovės valstybę nerasite nė su žiburiu (delfi.lt) https://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/skelbiamas-visas-naujos-koalicijos-sutarties-projektas.d?id=85659643, kaip, tarkime, negali užsisėti ir pasidauginti gyvybės formos net užuomazginiu pavidalu, net kaip bakterijos plastmasės masyvo gelmėje. Ta proga dar pastebėsiu, kad iš esmės minėtos sutarties projektas (toliau – Projektas) yra akultūrinis, didele dalimi anticivilizacinis, visuomenės ir valstybės dehumanitarizacijos užmanymo projektas.
Tarsi ir nekelia didesnių abejonių Projekto bendrieji principai ir vertybinės deklaracijos, kur su užsidegimu kalbama apie žmogaus teises ir orumą. Tačiau gali pasirodyti ir taip, kad čia su dideliu trenksmu veržiamasi pro atviras duris, jeigu išdrįsime pripažinti faktą, jog ir prie ankstesnės kadencijos valdžios nebuvo taip baisiai, kad žmogaus teisės būtų sumintos į purvą, o orumas – nuplėštas. Iš tiesų, nepalyginamai didesnius nuogąstavimus kelia būtent tai, jog jau anksčiau spaudoje išviešinti Laisvės partijos pasiūlymai koalicijos sutarčiai buvo perkelti į Projektą neadaptuotu, t. y. nepritaikytu prie civilizacijos standartų pavidalu. Tai anksčiau ar vėliau, tarkime, tokiam Projektui tapus vyriausybės veiklos programa, gali išprovokuoti didelius neramumus visuomenėje ar net kultūrinį sukilimą. Galima spėti ir dėl to, kad tokios pakraipos Projektas, tapęs vyriausybės veiklos gairėmis, pasitarnautų atoveiksmio jėgų atsigavimui, paskatintų po užstojusios pauzės patriotinių ar net nacionalistinių jėgų mobilizaciją.
Kalbant apie verslo sąlygų nenutrūkstamą gerinimą, Projekte skelbiama: „Įgyvendinsime verslo priežiūros institucijų reformą, mažinant biurokratiją ir perteklinį verslo reguliavimą, pertvarkydami prižiūrinčias institucijas, siekdami, kad jų tikslai būtų susiję su visuomenės gerove, o ne su biurokratizmo įtvirtinimu, o veikimo metodai paremti skaidrumu, nuspėjamumu, analize, bendradarbiavimu ir pasitikėjimu“.
Ką reiškia įsipareigojimas sumažinti perteklinį verslo reguliavimą, gerai žinome iš andai Šimašiaus vadovaujamos Teisingumo ministerijos priimto nutarimo, jog aplinkosaugos inspektoriai gali apsilankyti įmonėje tik iš anksto, t. y prieš 3 ar 5 dienas perspėję įmonės vadovus apie planuojamą vizitą. Būtent šis nutarimas labiausiai tiesmuku pavidalu prisidėjo prie tokių monstrų kaip Grigeo atsiradimo, sukūrė apsaugos ratą teršiančio Lietuvos gamtą ir keliančio pavojų žmonių sveikatai verslo plėtotei. Todėl labai šventvagiškai toliau Projekte skamba žodžiai apie žaliąjį kursą.
Projekte skelbiama, jog rengiant vyriausybės programą suderintu būdu tarp koalicijos dalyvių bus įvertintos galimybės keisti įmonių pelno mokestį, atsisakant reinvestuoto pelno apmokestinimo. Tai neabejotinai Laisvės partijos pažadas tokios konfigūracijos verslui, kuris siekia išvengti pelno mokesčių. Tačiau štai mane dar labiau nei šis godumo mentalitetui draugiškas pažadas privertė sunerimti iš pirmo žvilgsnio nekalti Projekto žodžiai, kad „bus stiprinama profesinė savivalda, perduodant jai licencijavimo, atestavimo, kontrolės ir kvalifikacijos kėlimo funkcijas“. Tai neabejotinai žingsnis atgal, ne vienu atveju įteisinant lobizmo kriminalinius refleksus. Net nupurto, kai pabandau įsivaizduoti, jog vadinamieji Odontologų rūmai, visados mūru stojantys prieš apgautus, apvogtus ir apkvailintus klientus, netrukus atgaus licencijavimo ir atestavimo teisę, leidžiančią dar sėkmingiau pridengti šioje sferoje klestinčią sukčiavimo praktiką.
Batai. Slaptai.lt nuotr.
Laisvės partijos naujakalbėje skelbiama, kad mokyklose bus plėtojami IT sugebėjimai kaip trečioji kalba po anglų. Tačiau labai charakteringa, kad apie pirmąją, t. y. gimtąją kalbą, tautos istoriją ir tautinę kultūrą čia net neužsimenama. Kaip žinome, Laisvės partija į Švietimo ir mokslo ministro postą stumia buvusį rektorių, išgarsėjusį savo užmanymais sunaikinti lituanistinę dvasią VU. Išties, kaip atrodo bent man, vadinamoji Laisvės partija su laisve, švietimu ir kultūra turi bendro tik tiek, kiek antiutopijos „84-ieji“ Tiesos ministerija su tiesa. Jeigu man leisite kalbėti savo žodžiais, vadinamoji Laisvės partija yra užsimojęs suskaitmeninti stribų dvasią darinys, tai yra išmanioji stribų karta.
Galop, bala nematė tos Laisvės partijos nupušėlių, daug skaudžiau yra tai, kad iš anksčiau ne karto deklaruoto konservatorių triukšmingo patriotinio užsiangažavimo Projekte liko tik vos-ne-vos vienas apgailėtinas sakinys apie užduotį saugoti kultūrinį paveldą.
Adas Jakubauskas. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Vyriausybėje, darbo grupės posėdyje, nebuvo priimtas sprendimas dėl Lukiškių aikštės valdymo. Darbo grupė sprendimą žada priimti penktadienį.
Kultūros ministras Mindaugas Kvietkauskas teigia, kad dabar darbo grupės pagrindinis tikslas suformuluoti, kaip tinkamai įgyvendinti įstatymą.
„Įstatymo įgyvendinimo nuostatos yra įvairialypės, jos įtraukia ir aikštės valdymo klausimus, ir įvairius kitus klausimus, kuriuos kelia įstatymas. Mums svarbiausia suformuluoti, kaip įstatymą tinkamai įgyvendinti. Apsvarstėme tikrai įvairius siūlymus, įvairius klausimus, nusprendėme dar kartą susitikti rytoj ir galutinai suformuluoti siūlymus“, – žurnalistams po darbo grupės posėdžio teigė M. Kvietkauskas.
Kultūros ministras pripažįsta, kad vienas iš svarstomų variantų yra perduoti aikštės valdymą Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrui (LGGRTC).
M. Kvietkauskas taip pat pripažįsta, kad į penktadienį numatytą darbo grupės posėdį dėl Lukiškių aikštės valdymo Vilniaus savivaldybės atstovai nekviečiami.
„Mes turime priimti principinius sprendimus jau darbo grupės sudėtyje, esame gavę savivaldybės pozicijas raštu, jas taip pat aptarinėjome, įvertinome“, – sakė ministras.
Lukiškių aikštėje kadaise stovėjo ši šiaudinė skulptūra. Slaptai.lt nuotr.
Savo ruožtu LGGRTC vadovas Adas Jakubauskas teigia, kad darbo grupės posėdžio metu buvo išgrynintos trys idėjos.
„Kad reikia papildyti Lukiškių aikštės įstatymą, reikia tęsti pokalbius su savivaldybe dėl galimo panaudos pratęsimo ir prašyti Vyriausybę įvertinti dėl tolimesnio galimo panaudos gavėjo pakeitimo“, – idėjas pristatė A. Jakubauskas.
LGGRTC direktorius taip pat akcentuoja, kad jo vadovaujamas centras būtų pajėgus valdyti Lukiškių aikštę.
„Jeigu būtų Vyriausybės sprendimas ir būtų taisytas įstatymas – taip. Bet aš nenorėčiau spekuliuoti, geriausiai būtų kalbėti po to, kada bus priimtas sprendimas“, – teigė jis.
Paklausas, ar LGGRTC rūpintųsi ir Lukiškių aikštės priežiūra, A. Jakubauskas akcentavo, kad jo vadovaujamas centras būtų atsakingas tik už aikštės valdymą.
„Iš pradžių buvo pasiklysta formuluotėse: priežiūra ir valdymas. Priežiūra, be jokios abejonės, atpuola, nes mes tikrai ne medžių genėtojai ir sniego valytojai, bet valdymas, kada yra aikštė įveiklinama ir Genocido centras tampa aikštės valdytoju, tada taip, mes būtume pasirengę“, – teigė jis, akcentuodamas, kad aikštės priežiūra rūpintųsi pasamdyta įmonė.
ELTA primena, kad rugpjūčio 1 d. įsigaliojo kontraversiškai vertinamas Lukiškių aikštės įstatymas, įtvirtinantis šios sostinėje esančios aikštės memorialinį statusą ir jos naudojimo principus. Lukiškių aikštėje privalo stovėli Laisvės karys. Slaptai.lt nuotr.
Šis įstatymas, baigiantis Seimo sesijai, skubos tvarka buvo priimtas po to, kai Vilniaus mero Remigijaus Šimašiaus iniciatyva Lukiškių aikštėje buvo atidarytas diskusijas sukėlęs dirbtinis smėlio paplūdimys. Supiltu pliažu piktinosi ne tik valdantieji, bet ir konservatoriai bei kai kurie istorikai. Jų teigimu, aikštė, kurioje vyko tragiški įvykiai, nėra tinkama vieta tokioms pramogoms.
Priimtu įstatymu nustatyta, kad Lukiškių aikštė yra pagrindinė reprezentacinė Lietuvos valstybės aikštė. Pasak priimto įstatymo, aikštė turi būti formuojama su laisvės kovų memorialiniais akcentais ir tvarkoma taip, kad būtų užtikrinta rimtis bei derama pagarba kovotojams žuvusiems už nepriklausomybę bei sukilėliams gyvybę paaukojusiems 1863–1864 m.
Taip pat įstatymu įtvirtinta, kad valstybės simbolį vaizduojantis monumentas Vytis kartu su įrengtu memorialu Žuvusiųjų už Lietuvos laisvę aukoms atminti turės būti pagrindinis reprezentacinės Lietuvos aikštės akcentas.
Laisvės karys, išjojęs į trasą, priešpriešais sutiko tarakoną, kuris piktai judino ūsus.
Tai buvo tas atvejis, kai joks dialogas negalėjo užsimegzti nė iš tolo, taigi kiekvienas nujudėjo savo keliais net nepasilabinę.
Nuožmūs diktatoriai (Stalinas, Hitleris, Lukošenka) ėmė pavyzdį iš gyvosios gamtos vabzdžių sektoriaus, užsiaugindami ir piktai krutindami ūsus ant sienų portretų formate.
Taip užgimusi politinė sistema buvo vadinama tarakonokratija.
X
Kuo skiriasi lietuviškasis Vytis nuo baltarusiško Vyčio?
Beveik niekuo, yra kažkas panašaus į identiškus dvynius!
Tačiau vienas iš dvynių yra tikrasis dvynys, o kitas – tikroviška dvynio kopija.
Kuris yra kuris – neišsiduodavo.
X
Kaukių baliuje Sviatlana Cichanauskaja buvo mases uždeganti revoliucijos sužadėtinė, o kaukėms nukritus pasimatė tik nuobodi opozicionieriaus žmona.
X
Ar tai, kad baltarusiai yra vadinami baltarusiais, t. y. baltaisiais rusais, leidžia daryti prielaida, jog savo ruožtu V.Putino padermės atstovai dėl skirtumo išryškinimo jau turėtų būti vadinami juodarusiais, t. y. juodaisiais rusais?
O jeigu dar prisimename, kad vieni iš jų yra laikomi baltagvardiečiais, kiti – raudongvardiečiais, mūsų akyse įsižiebia spalvų kakofonija!
X
A.Lukošenka gilioje desperacijoje nusprendė padaryti „ėjimą arkliu“ ir perleisti valdžią kuriam nors iš lietuvių, turinčiam sugebėjimą greičiausiu tempu supanašėti pagal arklišką pirmavaizdžio pavyzdį.
Žvilgsnis. Slaptai.lt nuotr.
Pagal genetinę medžiagą labiausiai tinkamas kandidatas buvo toks R.Karbauskis, kilęs iš kolūkio pirmininkų dinastijos, tačiau Baltarusijos Tėtušis savo paveldėtoju netikėtai pasirinko R.Šimašių, jau anksčiau teigiamai užsirekomendavusį režimo akyse politinių paradoksų sunkiasvorį, Laisvės partijos steigėją, kuris savo priešu Nr. 1 laikė Laisvės karį.
Kad nebūtų demaskuotas pagal nepanašumą, R.Šimašius užsidėjo tarakono ūsų peruką. X
Su Šimašiaus įžengimu į valdžios olimpą, užimant Lukošenkos ištupėtą vietą, Lietuva buvo prijungta prie Baltarusijos. Vis tik to negalima laikyti Jogailos apgailėtino precedento pakartojimu, nes naujai įsteigta sąjunginė valstybė dėl suteikto čia ypatingai priveligijuoto statuso tarakonizoidinių padarų veislei, jau vadinosi ne Abiejų Tautų Respublika, kaip kadaise kitame prisisapnavime, o didžiąja Tarakonija.
Ivaškevičius buvo pakviestas dirbti į Šimašiaus komandą, jam buvo pavesta kuruoti atvirkštinio pasaulio reikalus.
Kaip nesunku pastebėti, iškrėtęs didelę kiaulystę sostinės gyventojams, o tuo pačiu ir visiems Lietuvos žmonėms, dabartinis Vilniaus meras Remigijus Šimašius iškart, nieko nelaukdamas, keliauja į atostogas, tokiu būdu tarsi pasirinkdamas saugų atstumą besikaupiančių pasipiktinimo debesų stebėjimui ir galimam atsišaudymui.
Tai, jog prisidirbęs Vilniaus meras vengia tiesioginės akistatos ir suka akis į šoną, rodo jo bailoką prigimtį. Kita vertus, nešvankų kaip retą savo būdą šis mūsų laikų herojus paprastai parodo bandydamas žmonių pasipiktinimą dėl memorialinių vietų išniekinimo atstovėti vėl ir vėl prisidengdamas žydų vardu.
Kaip nesmagu, kad čia vėl įpainiojami žydai, ar ne? Iš tiesų, ko labiausiai reikėtų vengti šioje jau pakankamai užpainiotoje situacijoje, tai – tolesnio miglos pūtimo, iš naujo keliant žydų tautos tragedijos klausimus, spekuliuojant nekaltai pralietu žydu krauju, savo sąmonės nususimą jau kelintą kartą desperatiškai bandant pridengti skaudžiomis Holokausto atminties temomis.
Atsiliepdamas į kaltinimus dėl Lukiškių aikštės sudarkymo ir andai čia pakartų sukilėlių atminimo išniekinimo, Vilniaus meras tvirtina, kad Lietuvos miestų ir miestelių aikštėse vokiečių okupacijos metu buvo suvaromi mirčiai pasmerkti žydai, o pokario metu čia, primena meras, dažniausiai buvo numetami nužudytų partizanų išniekinti kūnai. Neužbaigta mintis tokia, kad esą žydai dėl Lukiškių aikštėje įrengtų pasilinksminimo atrakcionų nesipiktina, taigi, ko norite jūs, dar ne taip baisiai kaip žydai nukentėjusios tautos atstovai, dabar liejantys ašaras dėl savo sukilėlių ir partizanų?.. Tik prabėgomis pastebėsiu tai, kad nesu aptikęs jokių nuorodų, jog neva vokietmečiu pasmerktieji mirti žydai buvo suvaromi į Lukiškių aikštę, o jeigu tokie faktai netikėtai pasitvirtintų, nedelsdami privalėtume čia įrengti memorialinį stendą, skirtą žydų aukų atminimo pagerbimui!
Vilniaus meras Remigijus Šimašius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Žydų tautybės R.Šimašiaus kolega iš Vilniaus savivaldybės neseniai prasitarė apie tai, kad tik jo primygtinai paragintas meras galiausiai ryžosi nukabinti Jonui Noreikai skirtą atminimo lentą. Tačiau šio konkretaus fakto išryškinimas dar neteikia preteksto teigti, kad neva R.Šimašiumi manipuliuoja kažkokie žydai, patraukiantys mūsų dėmesys būtent dėl savo priklausymo žydų populiacijai. Greičiau yra atvirkščiai! Tai R. Šimašius kartas nuo karto manipuliuoja dviprasmiškomis aplinkybėmis, pabandydamas sužaisti nešvaria tariamos žydų ir lietuvių priešstatos korta, tikėdamasis užsitikrinti geriausius dividendus blogoje situacijoje, kai žmonių tarpusavio pasitikėjimo ir susitarimo galimybė menkėja.
Kažkas yra tiksliai pastebėjęs, kad tokiu atveju, kai ramentai siekia dangų, nepadės nei Dievas, nei velnias. Tačiau galbūt tokiu atveju, kai didžiausiajam luošiui jau negali padėti nei Dievas, nei velnias, nuodėmingoje žmonių visuomenėje gali pagelbėti finansiškai ir politiškai įtakingi žydų lobistiniai sluoksniai, kurių galia neretai yra su dideliu įsijautimu hiperbolizuojama arba net demonizuojama?
Į tokį retorinį klausimą yra greitas atsakymas, gerai žinomas kiekvienam pilnametystės sulaukusiam žmogui, kad tokiomis aplinkybėmis, kai pats išsikasi sau duobę ir į ją įkrinti, išsiropšti nepadės net žydai.
Paauglystės metais aš taip pat skaičiau pigias brošiūrėles apie pasaulinį žydų viešpatavimą, apie tai, kad, tarkime, JAV prezidentai, neišskiriant nė vieno, yra tik sionistinių sluoksnių marionetės, o nelegaliai platinama sovietiniai laikais, iš rankų ir rankas su didžiausia konspiracija perduodama knygutė skelbė, kad kova su kapitalizmu savo esme yra kova su žydais, nes neva 90 ar panašiai % finansinių žmonijos išteklių yra sukaupta žydų rankose. Nesunku nuspėti, kad tokia neva nelegali literatūra buvo platinama su tyliu KGB pritarimu.
Taigi, kaip atrodo, pasakojimas apie pasaulinį žydų viešpatavimą yra truputėlį perdėtas, nežiūrint to, jog šiandien dėl Donaldo Trumpo Artimųjų Rytų politikos neracionalumo būtų galima kelti hipotezes apie jo žydų tautybės žento neteisėtą įtaką ir bandomas įpiršti preferencijas.
Izraelio ženklai. Slaptai.lt nuotr.
Be visa ko kito keista, kad toks iš pirmo žvilgsnio blaivaus proto politikos apžvalgininkas kaip Vytautas Bruveris kartas nuo karto užsimoja pagąsdinti Lietuvos piliečius, kad neva Gitanas Nausėda gali susilaukti atstūmimo reakcijos tarptautiniuose forumuose vien dėl to, jog nepuola akis išdegęs pritarti nešvankiems R.Šimašiaus išsidirbinėjimas. Keliant klausimą – iš kur šio kvailystes krečiančio Vilniaus mero tokia didelė tarptautinė įtaka, neįtikėtina pasaulinė galia, skaitytojui paliekama daug laisvos vietos pačiam užsiauginti nešvankią nuomonę.
O ar patys žydai nėra linkę palaikyti mitus apie jų pasaulinę galią ir užsigrobtą nekontroliuojamą kontrolę kaip, tarkime, savimeilės kutulį keliančią mistifikaciją. Kad ir kaip ten būtų, tokie mitai yra svarbiausias antisemitizmo pulsaciją palaikantis dirgiklis. Be to, kaip atrodo bent man, mūsų dienomis vadinamąjį žydų klausimą įpūsti ir dirbtines priešstatas palaikyti yra linkę toli gražu ne JAV ar Izraelis, o Rusijos slaptosios tarnybos, žaidžiančios savo purvinus žaidimus.
Šiuo rakursu žiūrint, R.Šimašius išties elgiasi kaip tas įtikėjęs horoskopų pranešimais žmogus, kuris, tarkime, perskaitęs, kad po avino ženklu gimusieji šiandien turėtų prisigėrę prikrėsti daug kvailysčių, iš pačio ryto veržiasi į alubarį, o prisiriję alaus kaip varlė dumblo pradeda durniuoti vien dėl to, jog taip buvo parašyta horoskope. Kaip netikėti horoskopo pranešimais, jeigu esi linkęs užprogramuoti savo elgesį pagal tokių pranešimų turinį!
Kitas dalykas yra tai, kad Lukiškių aikštės užpylimas smėliu, paverčiant ją neva žmonių poilsiui pritaikytu pliažu, nevalingai gali prikelti pačius nešvankiausius antisemitinius kliedesius ir košmarus.
Tais sovietiniais laikais nugriovus Maskvos centre stovėjusią didingą Kristaus Išganytojo cerkvę, buvusios šventovės vietoje buvo įrengtas milžiniško dydžio baseinas su pirčių kompleksu.
Kremlius
Dėl visiškai atsitiktinės aplinkybės, kad vienas iš naujųjų statybų architektų buvo žydų tautybės žmogus, šios šventvagystės siužetas nelegaliuose žmonių pasišnibždėjimuose buvo tampriai siejamas su žydų populiacijos piktomis užmačiomis, platinant net tokį nesveikos vaizduotės sukurtą antisemitinį pasakojimą, kad neva naujame pirčių komplekse, atsiradusiam ant cerkvės pamatų, drauge buvo įkurta ir centrinė sovietijos žydų apipjaustymo būstinė.
Tai visiška nesąmonė, neabejotinai bjaurus antisemitinio pobūdžio prasimanymas, tačiau drauge nesu tikras dėl to, kad Lukiškių aikštės užpylimas smėliu yra tik nekaltas, nelabai apgalvotas naivių žmonių poelgis be jokio tikslo prikelti bjauriausius antisemitinius kliedesius.
O drauge pagalvokime – kam toks antisemitizmo paūmėjimas galiausiai būtų labiausiai parankus politinės karjeros veiksnys?
Vyriausioji tarnybinės etikos komisija (VTEK) trečiadienio posėdyje vienbalsiai nusprendė nutraukti tyrimą dėl Vilniaus miesto savivaldybės mero Remigijaus Šimašiaus elgesio. Toks sprendimas neužkerta kelio VTEK tyrimą atnaujinti, jei paaiškėtų naujų duomenų, pažymima VTEK pranešime.
Tirta, ar R. Šimašius nepažeidė iki 2019-12-31 galiojusio Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo draudimo naudotis pareigomis asmeninei naudai gauti. Tyrimą VTEK atliko susipažinusi su savivaldybės tarybos Etikos komisijos sprendimu.
VTEK tyrė aplinkybes, kai meras pernai lapkritį galbūt nurodė savivaldybės darbuotojams jo vardu parengti skundą administraciniam teismui dėl jo atžvilgiu pernai spalį priimto savivaldybės tarybos Etikos komisijos sprendimo, kuriuo R. Šimašiui konstatuotas Valstybės politikų elgesio kodekso nuostatų pažeidimas.
Tyrimo metu nenustatyta akivaizdžių duomenų, tiesiogiai patvirtinančių, kad R. Šimašius būtų pasinaudojęs pareigomis asmeninei naudai gauti. VTEK neturi duomenų, kad valstybės politikas būtų davęs žodinį ar rašytinį nurodymą šios savivaldybės administracijos darbuotojams parengti skundą dėl jo paties atžvilgiu priimto minėtojo savivaldybės tarybos Etikos komisijos sprendimo. Be to, kaip teigia VTEK, tyrimo duomenys rodo, kad šio sprendimo faktinės aplinkybės buvo susijusios ir su savivaldybės interesais.
Šiuo klausimu vyko uždaras VTEK posėdis, kadangi viešai jį nagrinėjant būtų kilęs pavojus atskleisti konfidencialią su tirtomis aplinkybėmis susijusią informaciją. Taigi šiuo atveju apie priimtą sprendimą VTEK gali skelbti ribotą kiekį informacijos, o viešinant patį sprendimą bus skelbiama tik rezoliucinė jo dalis ir VTEK narių vardinio balsavimo rezultatai.
Teisę klausimą nagrinėti neviešai VTEK suteikia jos veiklą reglamentuojančio Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos įstatymo įpareigojimas saugoti einant pareigas sužinotą konfidencialią informaciją bei išlyga, kad, siekiant tokios informacijos neatskleisti neteisėtai, motyvuotu VTEK sprendimu posėdis gali būti uždaras.
Neabejotinai teisingi yra pastebėjimai, jog bet koks, net kraštutinai neigiamas Remigijaus Šimašiaus vardo minėjimo viešojoje erdvėje paūmėjimas prieš artėjančius rinkimus yra naudingas visų pirma tam pačiam R.Šimašiui, siekiančiam mobilizuot savo šalininkus, o taip pat įpiršti jo atstovaujamos Laisvės partijos didesnį žinomumą, ta pačia proga pasididinti savo reitingus liūdnos šlovės registre.
Taigi su R.Šimašiaus vardu siejami skandalai, labai tikėtina, yra surežisuoti ir sugalvoti kaip nešvankios provokacijos, o mes, nuoširdžiai besipiktinantys dėl Vilniaus mero išsidirbinėjimų, galimai liejame vandenį ant to paties R. Šimašiaus malūnų. Kita vertus, nežiūrint puikios patarlės apie tylėjimo auksą, dabar sunku arba jau neįmanoma išlaikyti duoto tylėjimo įžado, kai tokio liūdnos šlovės mero dergimas virš mūsų galvų įgauna naują pagreiti, o sostinės įvaizdis ir toliau yra aukojamas siaurų partinių interesų tenkinimui.
Jeigu jūs, skaitytojau, žinote kitą kelią nei normalių refleksų žmonių garsiai išsakomas pasipiktinimas dėl miesto šeimininku besivadinančio politiko, švelniai tariant, keistų pasirinkimų, prašau pasidalinti savo įžvalgomis – kaip būtų galima labiau efektyviai sustabdyti Vilniaus miesto dykumėjimo procesą, siejamą su R.Šimašiaus vardu, nei žodžių dauginimo būdu, t. y. rašant ir kalbant, garsiai protestuojant, aimanuojant? Kad ir kaip būtų, man, kaip matote, nepavyko susiturėti.
Kaip atrodo, didžioji R.Šimašiaus misija yra paversti Vilniaus miestą atminties dykuma, išdeginta iki pašaknų. Smėlio toli nuo jūros vaizdinys čia išties įgyja dykumos simbolio vertę, o R. Šimašiaus veikla, vedanti į laisvės idėjos degradaciją ir demokratijos užklampinimo procesus, prašosi būti pavadinama jo vardo sąmonės nususinimo dykyne, besiplečiančia dykumėjimo stichija, panašiai kaip kartais užtvindęs pakrantes šiukšlėmis koks nors viesulas yra pavadinamas Anatolijaus ar dar keistesniais vardais.
Lukiškių aikštę pavertė Open Beach. Slaptai.ltVilniaus meras Remigijus Šimašius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Kas be ko, mus guodžia Seimo paskutiniosiomis dienomis priimtas įstatymas dėl Lukiškių aikštės tvarkymo, tokiu būdu apsidraudžiant nuo visokių savivaldybės šimašių užmačių paspartintu tempu sunaikinti šalies pagrindinės reprezentacinės aikštės integralumą. Tačiau štai R.Šimašius iškart pareiškė, kad jam tokie įstatymai negalioja, Seimo priimto įstatymo anas neva nesiruošia laikytis. Kaip čia dabar neprisiminsi, kad nepaklusnumą įstatymo viršenybės principui taip agresyviai demonstruoja žmogus, pagal išsilavinimą teisininkas, buvęs teisingumo ministras. Vargas tai šaliai, kur veisiasi tokie teisingumo ministrai, kitaip nepasakysi.
Dar būdamas Laisvosios rinkos instituto propagandistu anas skelbė, kad reikėtų netrukdomai leisti turtingiems žmonėms užsitverti ežerų ir upių pakrantes, kurias jie tinkamai prižiūrėtų, nekvaršinant galvos dėl kitų žmonių teisės laisvai prieiti prie vandens telkinių. Jau tada bandžiau atkreipti dėmesį, jog kažkas negerai darosi su šio teisininko teisinės sąmonės vingiais. Tačiau, žinia, žmogus keičiasi, nederėtų visą gyvenimą jam prikaišioti dėl kartą pavėjui pasakytų žodžių. Kas pasikeitė R.Šimašiaus nuostatuose, bėgant metams? Ar dabartinio Vilniaus miesto mero sprendimas Lukiškių aikštėje įrengti pliažą neliudija apie kažką visiškai priešingo, o būtent tai, kad dabar meras rūpinasi paprastų miesto gyventojų galimybe pasivartyti pliaže su ne mažesniu užsidegimu nei anksčiau bandė apginti įtakingųjų kastos teisę apsitverti ežerų ir upių pakrantes? Kaip atrodo bent man, čia mes matome tą patį R.Šimašių visame gražume.
Baltijos jūra. Slaptai.lt nuotr.Lūšių ežeras. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Mūsų laikais švarus oras, erdvė, tyla, žaluma, vandens telkinys tampa prabangos preke. Tačiau štai R.Šimašius paprastojo proto liberalams siūlo muliažą, t. y. vadinamąjį pliažą su transliuojamu išdidintame TV ekrane jūros vaizdiniu ir įrašytu bangų pliuškenimu. Taip, tarkime, paprastojo proto liberalai yra pratinami prie minties, kad muliažas gali sėkmingai pavaduoti tikrovę: popierinės gėlės nekvepia, bet blizga ne mažiau ryškiai kaip ką tik suskintos iš darželio, plastikinis obuolys yra nevalgomas, tačiau nudažytas žmogaus ranka plastikinis ovalas gali atrodyti ne mažiau raudonskruostis nei obuolys ant šakos, nuspalvintas saulės, išgairintas vėjų ir užgautas ryto rasos. Dar daugiau, – R.Šimašiaus peršama laisvės iškamša iš tolo atrodo dar labiau panaši į laisvę nei tikroji žmogaus laisvė galėtų būti panaši į save, tačiau net ryškiai nudažyta plastmasė lieka tik neturinčiu kvapo ir skonio https://slaptai.lt/edvardas-ciulde-laisves-skoniai/, netinkamu vidiniam vartojimui plastmasiniu plaušu.
Jau ankstesnis Vilniaus meras turėjo neeilinį polinkį simuliakrų gamybai, tačiau niekas negali prilygti R. Šimašiui, sugebančiam išsirinkti pačias pigiausias ir drauge prasčiausias medžiagas naujoje simuliakrų gamybos, pakaitalų išpopuliarėjimo epochoje, kaip Velnias kryžiaus bijančiam net užuominų apie tikrus daiktus.
Į sutirštintų spalvų plastmasinį R.Šimašiaus rojų yra įžengiama pro sudarkytos Lukiškių aikštės vadinamojo pliažo su angliškais užrašais vartus. Nepasiklyskite!
Česlovas Iškauskas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.
Lukiškių aikštėje supiltas smėlis – šiaip neblogas dalykas. Gera statybinė medžiaga (neabejoju, kad savivaldybės ūkininkai trina delnus, jog rudeniop, kai stos vėsios dienos, jis pateks į jų statybvietes). Smėly vaikučiai žaidžia (ogi vaikai – mūsų ateitis, sako socialistai, atsiprašau – socialinių posakių žinovai). Gultai (nesakau nelietuviškai – šezlongai) asocijuojasi su NKVD kalėjimo gultais šalia šio “byčo”. Moterys puikuojasi jei ne savo linijomis, tai bent maudymukais (nevartoju, žinoma, rusicizmo – “kupalnykais”), o šalia einantys praeiviai vyrai jas nužvelgia su neslepiamu ketinimu realizuoti savo macholibido (vėlgi sunkiai verčiama svetimybė)…
Anava kaimynas ir trečio aukšto Vasario 16-osios gatvės name (na, ir kaip puikiai derinasi jos pavadinimas su smėlio Laisve!) įsitaisė stiprius žiūronus ir desertui prie rytinės kavos vis nužvelgia apsinuoginusias damas šiame pliaže (atsiprašau – paplūdimyje). Jo karantininė subjurusi nuotaika pasitaiso…
Genderistai (neverčiu) tvirtina, kad čia gera vieta sugulti ir tos pačios lyties padarams (dėmesio, LGBT!), įskaitant ir šuniukus. Sutemus (gal nebūtinai?) čia galima ir pasimylėti. Juk – Laisvė!
Beje, apie Laisvę. Ką ten Vilniaus meras filosofuoja apie Laisvę? „Pliažas Lukiškių aikštėje įrengtas, kad galėtume džiaugtis iškovota laisve”, sako jis. „Šiandien mes matome laimingus žmones ir galime švęsti tai, kad esame laimėtojai savo laisvės kovoje“, tvirtina basomis smėlį patikrinęs R. Šimašius.
Kaipgi smėlis asocijuojasi su Laisve? Ginčytina filosofija. Žinome posakį: kaip smėlis pro pirštus. Vadinasi, ta kaina, kurią tūkstančiai užmokėjo savo krauju ir kančiomis saugumo rūmuose, tėra nieko verta – lyg pro pirštus prasprūdęs smėlis? O jeigu ant to karjere iškasto smėliuko voliojasi pusnuogės porelės, o šuniukas ar katinėlis užkasa savo pridarytus kakučius (vertimo nėra), tai anokia čia pagarba tai Kovai ir Laisvei…
Lukiškių aikšė po Remigijaus Šimašiaus fantazijų. Slaptai.lt
Meras kalba, kad geriausia vieta paplūdimui – „natūralu“ – Lukiškių aikštė. Ką reiškia „natūralu“? Gamtiška? Na, taip, gamtiški reikalai visi natūralūs. O jei teisininkas meras susipykęs su sąvokomis, tai čia IQ tyrimai nepadės…
Dabar apie šios „natūros“ kainą. Jis sako, kad smėliuko supylimas kainavo apie 60 tūkst. euriukų. Kiti apskaičiavo virš šimto. Rugsėjį paplūdimio surinkimas kainuos dar tiek. Savivaldybė, žinoma, turi laisvų pinigų, nes pandemijai užraukti valstybė skolinasi milijardus… Lėšų švaistymas? Ko gero. Tegul LRT tyrimų skyrius susidomi.
Dar apie valstybinę kalbą. Teisininkas turėtų ne tik gerai žinoti įstatymus, bet ir jų šventai laikytis. Juk buvo Teisingumo ministras… Bet tos iškabos apie „byčus“ (o ir sąskambis angliškai nepadorus) ir „šarkus“ atitinka pačią idėją: lyg smėlis pro pirštus… Čia negaliu nepastebėti ir griežto Audrio Antanaičio, VLKK vadovo, pareiškimo, bet jis irgi susigeria į tą smėlį kaip ūmi vasaros liūtis… Apskritai visame Vilniuje anglicizmai įžūliai ima viršų. Ir ne tik prie R. Šimašiaus.
Koks šios smėlėtos pasakėčios moralas? Rinkimai? Politikavimas? Prieš metus įsteigtos Laisvės partijos reitingai? Jauno politiko ambicijos? Argumentas A. Armonaitės siūlymui, kad meras galės būti geras Prezidentas? Nenoras nusileisti A. Zuoko šarvuočiui, traiškiusiam mersedesą? Neskubėkime.
Juk netruks prabėgti dar du šios vasaros mėnesiai, kai miesto meras pajus, jog – smėlis išbyrėjo pro pirštus…
Beklaidžiodamas Vilniaus gatvėmis užfiksavau naujų sudominusių vaizdų (tiesa, keletą nuotraukų pridėjau iš kelerių metų senumo archyvo). Ypač į akis krenta, mano supratimu, Vilniaus mero sumanymas Lukiškių aikštėje įrengti paplūdymį su smėliuku, persirengimo kabinomis…
Vilnius turi rimtą galvos skausmą. Tai – jo meras Remigijus Šimašius. O kadangi Vilnius yra Lietuvos sostinė, kenčia visa Lietuva. Dėl liguistų mero fantazijų pažeminta visa Lietuva.
Sostinės meras nesuvokia arba apsimeta nesuvokiantis, kad Lukiškių aikštė – tai ne ta vieta, kur derėtų žiemomis čiuožinėti ant dirbtinai įrengto ledo, o vasarą turkštis fontanuose, gulinėti ant skrupulingai nupjautos žolytės ar tuo labiau – degintis dirbtinai supiltame paplūdimyje anglišku užrašu „Beach“.
Vilniaus vadovas nesupranta arba nenori suprasti, kad Lukiškių aikštė – tai reprezentacinė erdvė, kurioje privalo būti įamžintos netektimis, praradimais, kančiomis paženklintos lietuvių pastangos atgauti Nepriklausomybę. Sostinės meras iki šiol nepripažįsta, kad Lukiškių aikštė graži gali būti vien tik turėdama visus sudėtingos, didingos, pergalingos mūsų istorijos akcentus: kovas su kryžiuočiais, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės galybę, mūsų karalius, sukilėlius, savanorius, partizanus, tremtinius, disidentus, Aukščiausiosios Tarybos gynėjus, Vasario 16-osios ir Kovo 11-osios Aktus, Vytį… Šie istoriniai akcetai turi būti aiškūs, ryškūs, be dviprasmybių, be modernybių. Jų negalima sugrūsti į bunkerį. Tegul paminklu džiaugiasi ne keli abejotinos reputacijos meno žinovai, o visa Lietuva.
Vilniaus meras Remigijus Šimašius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Sostinės vadovui nė į galvą neateina, jog Lukiškės – tai ta vieta, kuri turėtų traukti ne čiuožėjus ar paplūdymio poilsiautojus. Ji turėtų būti skirta svarbioms užsienio šalių delegacijos. Kad tiek draugiškų, tiek ir ne visai bičiuliškai nusiteikusių valstybių prezidentai, parlamentų vadovai, premjerai kartu su svarbias istorines datas mininčiais lietuviais galėtų padėti gėlių prie didingo Laisvės paminklo.
Visa kita Lukiškių aikštei netinka. Jei užtenka sveiko proto į Operos ir baleto teatrą susiruošti dėvint ne sportinį kostiumą, bet smokingą, kodėl neužtenka išminties suvokti, jog Lukiškių aikštei netinka linksmybės? Jei nutuokiame, kad kapinėse, bažnyčioje ir muziejuje nedera džiūgauti bei šėlioti, kodėl nepripažįstame, jog Lukiškių aikštė, kurioje kadaise pakarti sukilėliai, kurią kelis dešimtmečius bjaurojo išgamos Lenino paminklas, kur čia pat dunksojo vienos iš žiauriausių pasaulio organizacijų būstinė, kur ant buvusių KGB rūmų sienų iškalti žuvusių miško brolių vardai, netinka pusnuogiams išsidrėbti ant dirbtinai papilto smėliuko. Juolab kad visai netoli Lukiškių aikštės, kitame Neries krante, prie Baltojo tilto, tikrai įmanoma įrengti pasaulinio garso paplūdimį – su žaidimo aikštelėmis, žolyte gulinėjimui, persirengimo kabinomis, prieplauka.
Bet R.Šimašiui paplūdimio prireikė būtent Lukiškių aikštėje. Vienintelis įtikinamas paaiškinimas – dar sykį pasityčiota iš tragiškos Lietuvos istorijos. Tyčiotasi ir tuomet, kai nuo Vrublevskių bibliotekos buvo nuplėšta paminklinė lenta Jonui Noreikai, tyčiotasi ir tada, kai vietoj didingo Laisvės paminklo pasirinkta iš žemių supilta kalvelė, kai leista įrengti čiuožyklą… Dabar štai sulaukėme paplūdimio. Ačiū bent už tai, kad įrengtas bendras, o ne vien moterų ar vyrų pliažas…
Jei Lietuva – normali valstybė, šį merą privalu išmesti iš sostinės vadovo krėslo, o partijos, kuriai jis priklauso, – nedera įsileisti į Seimą. Tokių spjūvių tiesiai į veidą dovanoti negalima.
Lukiškių aikštę pavertė paplūdimiu. Slaptai.lt
Bet ir brolių lietuvių, noriai sugulusių Šimašiaus paplūdimyje, – solidžiais lietuviais nepavadinsi. Jei jiems nė motais Lietuvos praeitis, tai kodėl jie nusispjauna į aplinkybę, kad čia pat – judrios sostinės gatvės, kuriomis laksto nuodingąsias dujas išmetantys automobiliai, kad saulės šviesoje įkaitęs asfaltas skleidžia nuodingus garus, kad ant šaligatvio plytelių kaupiasi sveikatai kenkiančios dulkės?
Galų gale ar tikrai malonu lepintis saulės voniomis, kai į tave spokso iš greta esančios Lietuvos užsienio reikalų ministerijos, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro, Apeliacinio ir Vilniaus apygardos teismų?
Vardan savo siaurų asmeninių tikslų (greičiausiai siekta žinomumo, juk čia pat – rinkimai) R.Šimašius pasityčiojo net iš tų lietuvių, kurie supuolė į patį keisčiausią paplūdimį visame pasaulyje. Norėtųsi dar pridurti – patį šlykščiausią paplūdimį visame Žemės rutulyje.
Valstybinės lietuvių kalbos komisijos pirmininkas Audrys Antanaitis. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.Vilniaus meras Remigijus Šimašius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Valstybinės lietuvių kalbos komisijos pirmininkas Audrys Antanaitis piktinasi, kad, minint Birželio 23-iosios sukilimą, Vilniaus meras Remigijus Šimašius už savivaldybės pinigus ir be tarybos pritarimo atidarė paplūdimį sostinės Lukiškių aikštėje ir dar pasityčiojo iš lietuvių kalbos.
„Tą vertinu ne tik kaip pasityčiojimą iš skaudžių Lietuvos istorijos įvykių, kaip atmintinų pagarbos vertų vietų niekinimą, bet ir kaip moralinį nusikaltimą lietuvių kalbai. Aplink teritoriją matomi angliški užrašai demonstratyviai rodo, kad R. Šimašius sąmoningai spjovė į lietuvių kalbą. Ir ne pirmą kartą“, – rašoma A. Antanaičio pareiškime.
Jo teigimu, teisiškai tokius R.Šimašiaus veiksmus lietuvių kalbos atžvilgiu įvertins Valstybinė kalbos inspekcija.
Lukiškių aikšė po Remigijaus Šimašiaus fantazijų. Slaptai.lt
VLKK pirmininkas ragina valstybės institucijas, organizacijas ir piliečius nebūti abejingus lietuvių kalbos trypimui.
„Pradėdamas okupaciją priešas visada pirmiausia nusitaikydavo į kalbą. Lietuvių kalba šiandien yra Vilniaus mero taikinys. Kurios kariuomenės eilinis yra R.Šimašius?“ – retoriškai klausa A. Antanaitis.
Lukiškių aikštė be didingo Lietuvos kario paminklo – ne aikštė. Gintaro Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Seimui siūloma įstatymu reglamentuoti Lukiškių aikštės Vilniuje statusą, numatant, kad tai yra pagrindinė reprezentacinė Lietuvos valstybės aikštė ir formuojama su laisvės kovų memorialiniais akcentais.
Lukiškių aikštės Vilniuje memorialinio statuso įstatymo projektą ketvirtadienį įregistravo Seimo Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos frakcijos seniūnas Ramūnas Karbauskis ir kiti valdančiųjų frakcijos atstovai Gediminas Kirkilas, Arvydas Nekrošius, Andrius Palionis, Valius Ąžuolas, Rimantas Sinkevičius, Vytautas Kamblevičius, Aušrinė Norkienė, Agnė Širinskienė.
Pagal siūlomą projektą, Lukiškių aikštė, kaip istoriškai susiformavusi vientisa urbanistinė erdvė, turi atlikti valstybinę reprezentacinę, Lietuvos laisvės kovotojų memorialinę ir visuomeninę (kultūrinę bei rekreacinę) funkcijas. Projektiniai sprendimai turėtų apimti ir suderinti šias tris funkcijas.
Įstatymo projekte numatyta, kad memorialiniai Lukiškių aikštės akcentai turi apimti ir atspindėti kovas už Lietuvos nepriklausomybę bei žuvusių kovotojų atminimą, 1863–1864 m. sukilėlių egzekucijos vietą ir šio sukilimo atminimo įamžinimą.
Projekte numatyta, lpagal kokius principus turi būti tvarkoma Lukiškių aikštė. „ Lukiškių aikštės naudojimas ir tvarkymas turi atitikti jos memorialinį statusą, užtikrinti rimtį bei deramą pagarbą už Lietuvos nepriklausomybę žuvusių kovotojų atminimui ir nužudytiesiems 1863–1864 m. sukilėliams“, – sakoma dokumento projekte.
Jame taip pat teigiama, kad Lukiškių aikštės naudojimas ir tvarkymas negali prieštarauti viešajai tvarkai bei moralei, šios aikštės naudojimas ir tvarkymas rekreacijos tikslu negali nustelbti jos memorialinės funkcijos, Lietuvos nepriklausomybės kovų bei žuvusių kovotojų, nužudytųjų 1863–1864 m. sukilėlių atminimo įamžinimo tikslų.
Įstatymo projektą siūlomą priimti atsižvelgiant į Lietuvos sostinėje Vilniuje esančios Lukiškių aikštės istorinę ir urbanistinę reikšmę bei aplinką, taip pat į jos numatomą valstybinę funkciją, prisimenant Seimo 1999 m. vasario 11 d. nutarimo „Dėl valstybės sostinėje esančios Lukiškių aikštės funkcijų“ nuostatas. Kurie Lietuvos politikai nenori Lukiškių aikštėje matyti Laisvės paminklo – Vyčio? Slaptai.lt nuotr.
Įstatymo projekto autoriai pabrėžia tiesioginę Lukiškių aikštės sąsają su okupacinių režimų represijomis ir ilga Lietuvos laisvės kovų istorija.
Projekto iniciatoriai taip pat apgailestauja, kad iki šiol nėra deramai įvertintas Lukiškių aikštės memorialinis statusas, o aikštės dabartinė būklė bei tvarkymo būdas neatitinka jos istorinės ir urbanistinės reikšmės bei kelia grėsmę suniekinti Tautos istorinę atmintį.
Ketvirtadienį Seimo seniūnų sueiga iš esmės pritarė, kad parlamentas imtųsi svarstyti Lukiškių aikštės statuso problemą.
Beje, tai ne pirmoji įstatyminė iniciatyva, susijusi su Lukiškių aikšte.
2017 m. Seimui buvo pateiktas Lukiškių aikštės įstatymo projektas, kuriam Seimas yra pritaręs po pateikimo. Lukiškių aikštę pavertė paplūdimiu. Slaptai.lt
Ketvirtadienį seniūnų sueigoje Seimo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos narys Audronius Ažubalis pranešė įregistravęs protokolinį nutarimo projektą, kuriame prašo šio įstatymo projekto svarstymą iš Seimo Kultūros komiteto perduoti Švietimo ir mokslo komitetui. Parlamentaras apgailestavo, kad Kultūros komitetas iki šiol neapsvarstė šio klausimo. Jo nuomone, „Seimas negali likti nuošalyje, kad nematome, negirdime – tai sprendžia tik miesto valdžia“.
ELTA primena, kad Seimo Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos frakcijos seniūnas Ramūnas Karbauskis labai keistu pavadino Vilniaus miesto mero Remigijaus Šimašiaus sprendimą įrengti paplūdimį sostinės Lukiškių aikštėje. „Vilniaus meras yra toks pat keistas, kaip ir sprendimas“, – antradienį žurnalistams Seime sakė R. Karbauskis.
Net jeigu koronavirusas bus užkardintas, atradus vakciną, arba natūraliai užsibaigs, anksčiau ar vėliau išsivyniojęs iki savo loginės pabaigos, pasaulis ir toliau gyvuos kaip neišsprendžiamas paradoksas.
Lėlės. Slaptai.lt nuotr.
Gerai įsivaizduodamas, kad mano toliau pateikiamas palyginimas nėra pernelyg elegantiškas ir gali sukelti neteisingas asociacijas, jo neatsižadu vien dėl to, kad tokio, kaip pamatysite, kerėpliško sugretinimo būdu galiu pabandyti labiausiai reljefiškai išsakyti savo pasišlykštėjimą ir baimes.
Štai paauglystės metais kartas nuo karto vargindavo įkyrus sapnas, kad neva dalyvauju savo vestuvėse su gyvenusia už kelių kaimų nuo mano gimtinės klaikiai nesimpatiška, nesveiko proto, ligos subjauroto veido ir labai nevalyva moteriške, o už kiaulienos patiekalų gausiai užkrauto vaišių stalo sėdi skleisdama liūdną šviesą paslaptinga nepažįstamoji, gedinti dėl mano sužaloto likimo.
Ne, jokiu būdu ne gražiosios Laisvės pirmininkės veidas ar išpuoselėtas įvaizdis pažadina tokį košmarą (ji greičiau savo paaugliška veido išraiška paradoksaliai yra panaši į aną nepažįstamąją), o – pasiūlymas įsivaizduoti R. Šimašių prezidento poste, savo drastiškumu galinčiu prilygti nebent parabolei apie kiaulę nuotakos rūbais, besiropščiančia ant altoriaus. Jeigu užmiršote, kalbama apie Laisvosios rinkos instituto terpėje užsiveisusią lervą, kuri niekados netapo drugeliu, apie žmogystą, tarpininkavusią įduodant Tarakonui laisvės kovotoją, apie tautos didvyrių atminimo Vilniaus mieste naikintoją.
Vilniaus meras Remigijus Šimašius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Kad ir kaip norėtumėme atsiriboti nuo kasdieninių politinių realijų, deklaruodami savo apolitiškumą, LR prezidento įvaizdis visados išlieka svarbiu simboliniu kapitalu, šalia vėliavos ir kitų laisvės bei nepriklausomybės simbolių. Todėl pasiūlymas pabandyti įsivaizduoti R.Šimašių LR prezidento poste, yra nešvankus pasiūlymas, žeidžiantis žmogaus ir piliečio orumą.
Seimo narė Aušrinė Armonaitė. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Taigi, šalia R.Šimašiaus, gretinant jį su kitais politikais, galime pradėti įsivaizduoti, kad net Ramūno Karbauskio povyza įgyja taurų žmogišką pavidalą, nekalbant jau apie Gitaną Nausėdą, kuris savo stotu tokiame gretinimo santykyje arba sąlyginių skaičių pasaulyje atsiremia į debesis.
Kaip atrodo, A.Armonaitė savo pasiūlymu pabandyti įsivaizduoti R.Šimašių prezidento poste vis tik labiausiai pasitarnavo G.Nausėdai, dėl kurio įvaizdžio dabar privalėtų susirūpinti visi sveiko proto žmonės, besibaugindami, jog apnykusią ir patuštėjusią vietą po kelių metų gali pabandyti užimti tokie personažai kaip Šimašius. Pasaulyje, kuriame prasidėjo ir tęsiasi juodosios mišios, negalima atmesti ir tokios galimybės, jog į S. Daukanto aikštę kada nors pabandys iškilmingai išjoti koks nors Šimašius, pasibalnojęs ožį.
Didžiausias mūsų likimo paradoksas yra tai, kad pats gyvenimas yra mirtina liga.
Anąkart, pasitinkant jaunystės išbandymus, pasąmonė sapne pabandė įvaizdinti pasižadėjimą gyvenimui, kur už kiauliena apkrauto stalo liūdėjo mano anima. Kitą kartą taip drąsiai tikriausiai sapnuosiu tik savo mirtį, su ta išlyga, jog anima į puotą nebus įleista.
JACEKĄ JANĄ KOMARĄ, žurnalistą ir istoriką, ALGĮ AVIŽIENĮ, diplomatą, kalbina Vidmantas Valiušaitis, Lietuvos Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Informacijos analitikos skyriaus vyriausiasis tyrėjas. Šis interviu – LNB konferencijos „2020-ieji. Pasaulinės tendencijos ir nacionalinis saugumas. Įžvalgos. Iššūkiai. Scenarijai“ kontekstinė dalis. Skelbiame antrąją pokalbio dalį.
* * *
V.Valiušaitis. Lenkijoje, regis, irgi vyko, gal ir dabar vyksta diskusijų apie lenkų laikyseną Antrojo pasaulinio karo metais, kai buvo vykdomas holokaustas. Lenkijoje gimęs žydų kilmės JAV istorikas Jan Gross yra parašęs kontraversinių knygų, padaręs diskusijas sukėlusių pareiškimų. Tuo metu W. Sikorskio vyriausybės emisaras Jan Karski, susitikime su W. Churchilliu ir F. Rooseveltu, pasakė tokius žodžius: „Atvirai jiems kalbėjau apie beviltišką žydų padėtį, pabrėždamas, kad pagalba gali ateiti tik iš Vakarų. Nes lenkai yra bejėgiai, jie gali išgelbėti nebent vienetus, bet negali sustabdyti žydų naikinimo proceso.“
J.J. Komar. Holokausto klausimu diskusijos vyksta kiekvienais metais – kaskart su naujos knygos, naujo straipsnio ar naujo įstatymo pasirodymu. Ir vyksta stiprios diskusijos. Viena vertus, rytų Lenkijoje (čia daugiausia gyveno žydų) yra daug žmonių, kurie iš tikrųjų pasyviai stebėjo kas vyksta. Bet yra ir daug tokių, kaip ir Lietuvoje, kurie žydams padėjo.
Žmonės norėjo išgyventi
Bet kaip jau minėjote, naikinimo procesas buvo masinis, jo sustabdyti lenkų jėgomis buvo neįmanoma. Net jeigu lenkų pogrindis buvo pakankamai stiprus. Kiek buvo prašymų, kad alijantai subombarduotų Aušvicą!? Buvo atmetama tokiais argumentais: to negalima daryti, nes nužudysim tūkstančius žmonių. Lenkai atsakydavo: taip, bet išgelbėsim šimtus tūkstančių! Patys žydai dabar pripažįsta, kad jeigu tai būtų padaryta, Vakarai būtų įsiklausę į lenkų raginimus, holokaustas jeigu ir nebūtų sustabdytas, tai aukų skaičius būtų buvęs mažesnis, žudynių mastas būtų buvęs sumažintas. Tai viena.
Jacekas Komaras
Antra, holokausto klausimas yra labai svarbus, jeigu ne pats svarbiausias klausimas žydams. Jų naratyvas labai stiprus. Reiktų kalbėti apie tai be emocijų, kaip kartais atsitinka iš vienos ir iš kitos pusės, kai diskusija praktiškai nevyksta, o tik apsimėtoma kaltinimais. Tokios „diskusijos“ žmonių santykius paprastai tik komplikuoja.
Reikia turėti galvoje, kad Vakaruose, Amerikoje, žmones ne tai kad nenori, bet tiesiog neturi galimybės įsigilinti į istorijos niuansus. O mes turim problemą išeiti į viešumą su savo naratyvu. Jeigu ir išeiname, tai viskas lieka tik tarp istorikų. Plačioji visuomenė girdi kitą naratyvą, kuris yra stipresnis, būtent, žydų. Ir tie svarbūs niuansai prapuola.
Mes pripažįstam, kad taip, visuomenė tiek Lenkijoje, tiek Lietuvoje nebuvo vienalytė. Buvo tokių, kurie padėjo žudyti žydus, buvo tokių, kurie juos gelbėjo. O dauguma, ir tai natūralus dalykas, tik stebėjo. Kadangi vyko karas, žmonės bijojo žūti, norėjo išgyventi – išlikti gyvi, sulakti karo pabaigos. Ir tai tiesa. Jeigu kas nors tvirtina, kad dauguma laikėsi pasyviai, – taip ir buvo.
Esama noro klausimą kelti toliau
A.Avižienis. Kodėl iškilo kompensacijos klausimas? Kiek teko skaityti, atrodo, kad atsirado trinties tarp Izraelio vyriausybės ir Lenkijos vyriausybės dėl delegacijos, kuri turėjo vykti į Izraelį kalbėtis apie kompensaciją.
V.Valiušaitis. Patikslinsiu klausimą. Praėjusių metų gegužės mėnesį prezidentas D. Trampas pasirašė įstatymą 447, kuriuo netiesiogiai keliamas turto kompensavimo klausimas Amerikos piliečiams žydams, kilusiems iš tos Vidurio ir Rytų Europos dalies, kurią istorikas T. Snyderis pavadino „kruvinomis žemėmis“. Lapkričio mėnesį baigiasi terminas surašyti išlikusiam turtui, pateikti pagrindimą, įrodymus ir t.t. Lenkijoje vyko plačios diskusijos tuo klausimu. Premjeras Morevckis pasakė: „Klausimas dėl turto restitucijos žydų kilmės JAV piliečiams buvo galutinai išspręstas. Noriu tai pabrėžti: ši tema neegzistuoja. Su JAV pasirašytas kompensavimo įstatymas išsprendžia klausimą ir išlaisvina Lenkiją nuo šių pareigų. Antrojo pasaulinio karo metais Lenkija buvo auka, o ne budelė. Kovosime už istorinę tiesą ir lenkų tautos garbę. Kol negausime atsiprašymo, mūsų politikų kojos Izraelyje nebus.“ Tai Moraveckio pareiškimas. Lietuvoje tuo klausimu diskusijos nevyksta.
J.J. Komar. Ne iki galo tas klausimas išspręstas. Iš tiesų, buvo sutartis tarp Lenkijos ir JAV, kad Amerika prisiims atsakomybę. Bet čia yra daug niuansų. Pavyzdžiui, Varšuva. Kokiu būdu galima gražinti tą turtą, jeigu 90 procentų Varšuvos buvo sunaikinta? Vokiečiai sunaikino. Klausimas: kodėl lenkai turi grąžinti turtą, kurio nėra, kuris yra sunaikintas? Tokių klausimų yra labai daug.
Taip pat tiesa yra ta, kad beveik nebeliko tų žmonių, kuriems turtas galėtų priklausyti. Dažniausiai būna taip, kad teises į tą turtą bando perimti kiti. Be abejo, galima diskutuoti, bet kol kas nėra nei teisinių, nei kitokių galimybių tą turtą gražinti.
Lietuvoje tas klausimas buvo geriau išspręstas – sukurtas fondas ir tam tikra suma perduota į tą fondą. Gal ne iki galo tą problemą išsprendė, Lietuvoje to turto fiziškai, manau, liko daugiau nei Lenkijoje. Tačiau vis tiek įtampa buvo sumažinta iki minimumo arba visai likviduota. Dėl to Lietuvoje nėra tokių diskusijų.
A.Avižienis. Man teko dirbti Amerikos ambasadoje Vilniuje. Tas klausimas, pamenu, buvo keliamas jau 1993-1994 metais. Turėjau abejonių dėl pačios koncepcijos: ar lietuviai turi kompensuoti už nuostolius, kuriuos padarė Lietuvos okupantai? Man buvo pasakyta, kad tai nebus didelis klausimas. Autoritetingi žmonės kalbėjo, kad siekiama vieno – vos kelių nekilnojamojo turto objektų, kurie galėtų būti paskirti žydų bendruomenei, kaip pragyvenimo šaltinis. Ji gana vargana, dalis jų – išlikusieji po holokausto. Kiti, aišku, ne – atvykę iš Sovietų Sąjungos jau po karo. Holokaustą išgyvenusiųjų yra tik dalis. Bet tai būtų viso labo ribotas dalykas – kalba eitų tik apie pora stambesnių objektų, kurie galbūt anksčiau priklausė žydų bendrijai. Jiems būtų gražinta ir jie iš to galėtų gyventi, turėtų materialinį pagrindą.
Algis Avižienis. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Tačiau po to klausimas vėl iškilo. Pasidarė nebe vieno ar kelių milijonų, o keliasdešimt milijonų eilės. Susidaro tam tikra kompensacijos norų infliacija, sakyčiau.
Kokia poziciją mes užimsim? Lenkijos – matome: „Kalbėjomės, susitarėme, klausimą išsprendėme! Einame prie kitų temų!“ Bet iš žydų pusės, atrodo, kad yra noras tą klausimą kelti toliau. Turime galvoti apie atitinkamą gynybinę reakciją.
Supriešintų tautas
J.J. Komar. Problema ta, kad kompensacijų pageidavimai nėra tokie, kokių iš tikrųjų tikėtis būtų realu. Geriausias pavyzdys yra vokiečiai. Jie irgi įkūrė įvairius fondus, kurie turėjo išmokėti kompensacijas, pavyzdžiui, už priverstinius darbus Vokietijoje, praleistą laiką koncentracijos stovyklose ir pan. Žmonės gaudavo tik po kelis šimtus eurų. Kadangi vokiečiai – ne todėl, kad buvo labai geros širdies, bet priversti, – irgi sakė: nėra galimybių duoti kiekvienam po 100 tūkstančių. Buvo žmonių, kurie atsisakė: mums nereikia kelių šimtų eurų, mūsų kančių išreikšti tuo negalima, jas reikia įvertinti kitaip. Dėl kompensacijų niekada nebus bendro susitarimo.
A.Avižienis. Lenkija vyriausybiniu lygiu reikalauja 300 mlrd. eurų kompensacijos iš Vokietijos.
J.J. Komar. 300 mlrd. yra tik dalis. Todėl, kad įvertinus vien tik Varšuvos nekilnojamojo turto sunaikinimą susidaro jau apie 3 mlrd. O kiek dar kitų miestų buvo sunaikinta, kiek išvežta ir pražudyta žmonių!
A.Avižienis. Bet realiai, sunku tikėtis, kad Vokietija sutiktų tokias sumas išmokėti.
J.J. Komar. Sunku tikėtis, bet problema ta, kad lenkai nėra vieninteliai, kurie reikalauja kompensacijos iš Vokietijos. To prašo ir graikai.
A.Avižienis. Man atrodo, ar nebūtų geriau nuo tokių pageidavimų atsisakyti, nubrėžti „storą liniją“? Kai atvykau į Lenkiją 1989 metais, man aiškino, kad visam tam, kas vyko čia per 50 okupacijos metų, – žudymai, kalėjimai, koncentracijos stovyklos ir t.t. – brėžiama grubakreska, t. y. stora linija: dabar to nekelsime, dabar norime harmonijos, taikos. Tam tikra prasme šitas nusistatymas kurį laiką veikė. Ir Ispanijoje buvo vykdoma panaši „užmiršimo politika“.
Todėl visuomet yra rizika, kad jeigu Lenkija ar Graikija pradės reikalauti kompensacijų, kiti irgi to norės. Ir šitas nesibaigiantis reikalas ne suartintų, bet tik supriešintų tautas.
Neteisingas kelias
V.Valiušaitis. Juolab, kad ir patirtų nuostolių mastą apskaičiuoti nelengva. Kaip įvertinti nužudytus, ištremtus, suluošintus žmones, turtą, kurio neišliko? Lenkija vis dėlto gavo nemažas teritorijas su daugiau ar mažiau išlikusiais miestais, gana daug jūros pakrantės, kurios anksčiau neturėjo. Viską dabar padėti „ant svarstyklių“ ir tiksliai pasverti būtų turbūt labai sudėtinga…
J.J. Komar. Taip, bet dėl šitos kompensacijos niekas net diskutuoja. Tiesa, kad daug mažų miestelių nebuvo sugriauta. Tačiau tokie miestai kaip Vroclavas, Ščecinas, kiti, praktiškai, buvo visiškai sunaikinti. Tai buvo vokiečių tvirtovės. Ir Raudonoji armija neturėjo kitos išeities – privalėjo sunaikinti juos, norėdama praeiti toliau. Ir tokių sugriautų miestų Lenkijai po karo atitekusioje teritorijoje buvo daug. Mažesni miesteliai – taip, jie išliko. Bet irgi ne visi. Ten, kur ėjo Raudonoji armija, kur buvo stipresnis pasipriešinimas, viskas buvo sunaikinta.
Mano miestelis prie Odros, kur anksčiau gyvenau, 80 proc. buvo sunaikintas. Iš viso miestelio liko gal 10-15 proc. senų namų. Visi kiti – nauji.
Birželio sukilimas išsklaidė Kremliaus propagandos mitą, kad lietuvių darbininkai ir smulkieji ūkininkai „mylėjo sovietų valdžią“. LAF kovotojai, jauni Kauno darbininkai, veda suimtą Raudonosios armijos komisarą.
Kita vertus, didelė kompensacija galėjo būti pramonė. Lenkijai atiteko Silezija, ten buvo apie 2 tūkstančius įvairių pramonės įmonių, Ščecine buvo benzino fabrikas. Tačiau Maskva nusprendė, kad visi fabrikai yra reikalingi jai. Iš dviejų tūkstančių gamyklų vos 500 išliko su įranga. Iš kitų 1,5 tūkstančio įmonių visa įranga buvo demontuota ir išvežta į Rusiją. Lenkai gavo žemių, bet jos buvo praktiškai tuščios.
Dalis Silezijos priklausė Lenkijai jau nuo 1920 metų. Po 1945 metų ji gavo Vakarų Prusijos, Pomeranijos žemes ir likusią Silezijos dalį iki Odros.
A.Avižienis. Vokiečių filosofas Nyčė yra parašęs esė apie istoriją. Istorija gali būti geras dalykas, bet gali būti ir blogas. Jis kalbėjo apie istorijos „negyvos rankos“ spaudimą gyvosioms generacijoms. Per didelis įsigilinimas į praeities nuoskaudas trukdo gyventi ir žengti į priekį.
Kuo daugiau girdžiu šitų priekaištų – iš Izraelio arba iš Vašingtono – lietuviams, lenkams ir atvirkščiai, esu įsitikinęs, kad tai neteisingas kelias. Praėjo jau daug metų, reikia žengti į priekį.
Nacionalinio saugumo plotmės tema
V.Valiušaitis. Kokia turėtų būti Lietuvos laikysena istorinės atminties atžvilgiu, kad tai didintų, ne mažintų mūsų saugumą? Ar turėtume ginti vien savo interesus, nepaisant ką kas apie tai kalbėtų, ar vis dėlto derėtų į tas nuomones atsižvelgti, kad kas nors neliktų „nepatenkintas“, jei pareiškiame turį ir savo interesų?..
A.Avižienis. Škirpos ir Vėtros atvejis iš dalies yra nacionalinio saugumo plotmės tema. Tai svarbus klausimas. Bet jis nėra esminis, nėra pagrindinis frontas. Tų frontų yra daug. Tačiau jis yra pakankamai svarbus ir jį reikia saugoti, kad nebūtų persilaužimo ir nuostolių. Kodėl?
Kazys Škirpa vis dėlto yra Birželio sukilimo iniciatorius ir vadas. Ir jeigu jis moraliai pažeminamas, tada visas sukilimas patenka po šešėliu. O jeigu ten patenka sukilimas, tai mes vėl priartėjam prie sovietinio naratyvo, kad okupacijos nebuvo, viskas 1940 m. vasarą buvo „gražu ir legalu“, o NKVD naikino ir trėmė tik „fašistus“, kurie trukdė vykdyti „pažangias reformas“.
Žydų gatvė Vilniuje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Tai grėsmė mūsų suverenitetui. Priklausomai nuo to, kaip agresyviai laikysis Rusija. Šiuo metu nemanau, kad būtų „mirtino pavojaus“. Bet jis yra pakankamai rimtas, kad to reikėtų saugotis. Būčiau už tai, kad laikytumėmės pagarbios pozicijos Škirpos ir Vėtros atžvilgiu. Jie verti apginti nuo nepagrįstų puolimų. Ir argumentuoti galima labai įvairiai.
Viena pagrindinių iniciatyvų, pažeminti Škirpą ir Vėtrą, atėjo ne iš Rusijos, bet iš Anglijos. Vilniaus mero Remigijaus Šimašiaus politinis bendražygis Mark Adam Harold yra nepaprastai aktyvus, visur rašo ir tomis temomis kalba. Aš esu atkreipęs jo dėmesį: pasižiūrėkite į savo vadą Winstoną Churchillį. Indų istorikai, ne politiniai radikalai, bet mokslininkai, nurodo, kad karo metu Churchillis leido įvykti badui, kurio metu žuvo 3 mln indų. Churchillis tada sakė: „Nėra ko jaudintis, indai dauginasi kaip kiškiai, didelio nuostolio nebus“. Tai istoriškai paliudyta. Britų premjero patarėjai maldavo, kad laivai iš Australijos, gabenę grūdus į Europą, sustotų Indijoje ir gelbėtų žmones nuo mirties. Churchillis sakė ne. Kadangi tuo metu Indijoje vyko sukilimas – pasipriešinimas prieš anglų valdžią. Churchill norėjo parodyti „geležinę ranką“.
Aš kreipiausi į poną Haroldą, sakiau, pirma pažiūrėkite į savo žmones ir tada nutarkite kokius moralinius kriterijus jūs taikysite, įvertindami Churchillio veiksmus. Ir kai su tuo susitvarkysite, tada galbūt ateikite ir galėsime pakalbėti apie Lietuvoje buvusią padėtį. Kadangi labai lengva kaltinti Škirpą, ištraukus iš konteksto vieną ar kitą sakinį, bet jo veiksmai nė iš tolo neartėja prie Bengalijos bado, kurio metu žuvo 3 mln. indų.
Šalis, kuri savo istorijos įvertinimo laukia iš užsienio, praranda identitetą
J.J. Komar. Kalbant apie Lietuvos pogrindį, apie sukilimą, apie to meto įvykius ir jų lyderius, manau, neverta pradėti kovoti su Kremliaus naratyvu. Kadangi jis vis tiek bus stipresnis, plačiau girdimas. Mūsų diskusija daugiau vyksta viduje. Tad mums reikia išgirsti žydų naratyvą ir bandyti su žydų bendruomenės atstovais kalbėtis. Diskusijos gal bus emocingos, tokių jau buvo, bet su jais reikia susitarti. Ir tada Kremliaus naratyvas bus visiškai silpnas. Jeigu mes parodysim, kad tą klausimą išdiskutavom, pasakėm tiesą, jos nebijom: pripažinom, kad vienas ar kitas padarė tokius veiksmus, bet padarė ir kitokius, kad negalima viso to vienareikšmiškai vertinti, tačiau nepamiršom ir puikiai suprantam, kas įvyko karo metais. Jeigu su tokiu naratyvu sutiks žydų bendruomenė, tada Kremlius neturės jokių įrankių su mumis kovoti.
A.Avižienis. Labai daug vilčių į tokį dialogą nedėčiau. Kadangi žinau apie tai iš savo patirties. Tie kaltinimai iš tam tikrų institucijų, iš tam tikrų individų nuolatos ėjo ir eina. Buvo įvairių bandymų kalbėtis, bet kažkokios perspektyvos nelabai matau. Kalbėtis, aišku, reikia, galima, bet tikėtis kažkokio persilaužimo, man atrodo, neverta. Nereikia eskaluoti, tik reikia laikytis tiesos pozicijose.
Ginama J.Noreikos ir K.Škirpos garbė. Slaptai.lt nuotr.J.Noreikos ir K.Škirpos portretai. Slaptai.lt nuotr.
Škirpa buvo Birželio sukilimo iniciatorius, inspiratorius, tam tikra prasme – koordinatorius, mes jį turime gerbti. Čia – mūsų istorija. Ir mes turime teisę į savo istoriją. Šalis, kuri savo istorijos įvertinimo laukia iš kaimynų arba iš užsienio, praranda savo identitetą. Tai mūsų istorinis identitetas. Tegul, kam nepatinka, leidžia į mumis strėles, bet mes laikomės tų pozicijų.
Manau, gerai padarė prezidentas G. Nausėda, kuris šiek tiek pabarė merą R. Šimašių, kad jis negerai pasielgė. Ir priminė, galbūt netiesiogiai, kad ne savivaldybės reikalas spręsti, kurie istorijos herojai verti pagarbos, o iš kurių reikia tą pagarbą atimti. Geriau tai palikti istorikams. Tai buvo geras, teisingas ėjimas. Ir Šimašius, regis, iš to pasimokė. Ta nauja Vėtros lentelė, atrodo, kalbės. Tapo surastas savotiškas modus vivendi. Ir tai mane tenkina.
Negalime tikėtis, kad mūsų nespaus
V.Valiušaitis. 2020-tieji metai. Ko galima tikėtis? Taip pat ir Trampo 447 įstatymo slinkties atžvilgiu?
J.J. Komar. Gali tas klausimas grįžti. Tačiau nepamirškim, kad įstatymas neturi teisinių pasekmių už Amerikos ribų, jis pasirašytas kaip savotiškas patarimas, kaip pasiūlymas atkreipti į tai dėmesį. Nebus taip, kad jeigu mes kažko nepadarysim, tai Amerika bandys įvesti kažkokias sankcijas. Ne. Tai buvo būtent priminimas apie tą problemą, kuri, žydų bendruomenės Amerikoje manymu, nėra išspręsta iki galo. Dalykai, kurie buvo padaryti anksčiau, problemos iki galo neišsprendė, taip manoma.
Bet vėlgi – tai gera proga grįžti, priminti, diskutuoti. Įrodyti, kad vis dėlto esame padarę ne mažiau už kitus. Net ir už vokiečius, kurie iš tikrųjų viską pradėjo ir viskas, kas čia vyko, buvo jų kaltė, o ne mūsų. Mūsų visuomenių dalys tik prisijungė prie to, bet ne visos visuomenės. Mūsų vyriausybės nebuvo tos politikos pradininkės.
Diskusija vyks, bet nemanau, kad bus kažkokių teisinių pasekmių. Kadangi prezidentas Trampas kitu atveju elgtųsi kitaip, žengtų kitokius žingsnius, nei tie, kuriuos jis iki šiol padarė.
Lenkijos vyriausybė reagavo labai aštriai paprasčiausiai dėl to, kad buvo tam tikro išgąsčio, jog reikės vėl grįžti prie to klausimo, vėl kažką įrodinėti. Tad geriau išsyk kategorišku pareiškimu bandyti paveikti tas diskusijas ir pasakyti aiškiai: apie tai mes nediskutuosim. Bet aš abejoju ar toks pareiškimas problemą išspręs.
A.Avižienis. Pas mus, deja, vyrauja tendencija – panikuoti. Ypač jei kalbam apie Ameriką, jos paramą, apie žydų bendruomenę. Ministras L. Linkevičius – geras pavyzdys. Bandymus išsaugoti Škirpos ir Vėtros atminimą jis pavadino „labai bloga paslauga Lietuvos įvaizdžiui“. Tarsi mūsų istorinė atmintis turėtų būti paaukota kažkokiam „įvaizdžiui“.
Dar anksčiau jis kalbėjo per BBC apie rusų kariuomenės manevrus „Zapad-2017“. Beveik drebančiu balsu kartojo: aš bijau, aš labai bijau ką rusai gali padaryti… Buvo gėda tai girdėti iš Užsienio reikalų ministerijos vadovo.
Linas Linkevičius, Lietuvos URM vadovas. URM nuotr.
Drebančių kinkų politika yra bloga politika. Negalime tikėtis, kad mūsų nespaus. Mus seniai spaudžia rusai, spaudžia žydų bendruomenė ir jų draugai Vašingtone. Tiesiog, turime su tuo gyventi.
Bet turime atsiminti, kad tuose pačiuose amerikiečių sluoksniuose, ir žydų sluoksniuose esama noro vesti „kietą politiką“ prieš „kietą Rusijos politiką“. Ir šita prasme mūsų, o ypač Lenkijos, vaidmuo yra svarbus. Ir vien koks nors istorinis nesusitarimas dėl Škirpos, tikrai negali reikšti, kad dėl to nebeturėsime paramos iš Amerikos. Kadangi čia visas paketas klausimų. Nereikia to vieno iš konteksto išimti ir dėl jo drebėti.
Be abejo, reikia būti lankstiems, reikia būti jautriems, atsižvelgti į žydų istorines kančias ir skriaudas. Bet reikia turėti ir savo poziciją. Ir negalima kiekvieną kartą, kai tik iškeliamas koks nors reikalavimas – kelti „baltą vėliavą“ ir sakyti „mes pasiduodam“. Kadangi bus naujų reikalavimų. Ir taip tęsis be galo.
Laisvės partijos nariai Aušrinė Armonaitė ir Remigijus Šimašius. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Vilniaus meras Remigijus Šimašius mano, kad Vytautas Bakas tikslingai šmeižia Valstybės saugumo departamentą (VSD), nes nenorima, kad VSD direktorius Darius Jauniškis pareigas eitų ir antrą kadenciją. R. Šimašius stebisi, kad politinių partijų lyderiai dar neišreiškė savo pozicijos bei palaikymo VSD. Vilniaus meras klausia, ar partijų lyderiai turi savo priežasčių nesivelti bei patogiai patylėti.
„O ką partijos? Laisvės partijos pirmininkė Aušrinė Armonaitė ir aš, kaip jos pavaduotojas, poziciją pasakėme aiškiai. O kiti? Panašu, turi savo priežasčių nesivelti, patogiai patylėti arba dar blogiau – pasišildyti prie laužo liepsnos. Ir jiems politiniai pasistumdymai bei atsiveriančios galimybės atrodo svarbiau nei tas faktas, kad šis laužas kuriamas iš svarbios valstybei institucijos konstrukcijos elementų.
Suprantu, kad daugeliui tiesiog nesinori veltis, nes istorija „paini“ ir „neaiški“ ir apskritai „ne mano reikalas“. Aš irgi galėčiau taip pasakyti, tačiau negaliu – nes Lietuva yra mano reikalas“, – feisbuko paskyroje teigia R. Šimašius.
R. Šimašius mano, kad šis ažiotažas kilo, nes kažkas nebenori, kad VSD direktorius D. Jauniškis pareigas eitų ir antrą kadenciją.
„Reiktų atkreipti dėmesį ir į dabartinės atakos laiką. Pora mėnesių iki VSD vadovo kadencijos pabaigos. Tarsi ir nesiejama su kadencijos pabaiga, bet laikas parinktas tobulai, kad prezidentui būtų sunkiau teikti dabartinio VSD vadovo kandidatūrą. Plius pusė metų iki rinkimų. Ar tik nebus taip, kad tariami demokratijos nuo VSD gynėjai kaip tik patys siekia, kad rinkimų metu VSD vadovautų jiems patogesnis žmogus? Man tai įtikinama gerokai labiau. Liūdniausia, kad šiandien atrodo, jog paties VSD, kuris puolamas, nes dirbo savo darbą, nėra kam apginti. Gerai bent, kad prezidentas išsakė, nors ir šykščius, bet visgi aiškius palaikymo žodžius“, – teigia jis.
Vilniaus meras Vytauto Bako veiksmus įvardina kaip tikslinga ataka prieš VSD.
„Šiandien tokie politikai sudėliojo (arba už juos kažkas sudėliojo) ataką VSD atžvilgiu. Ataką ne todėl, kad iš ten nutekėjo informacija (baisus reikalas bet kokiai žvalgybai). Ne todėl, kad kažkada VSD pažymos buvo nekokybiškos ir naudojamos ne pagal paskirtį. Neslėpkime, būtent dabartinis atakos rengėjas ponas Bakas buvo tas, kuris maudėsi tariamos šlovės spinduliuose, kai savo inicijuotose Seimo tyrimų komisijose nardė tarp tų nežinia iš kur išdygusių keistų pažymų. Šiandien tokie politikai VSD puola, nes VSD dirbo savo darbą. Šis darbas, priminsiu, yra analizuoti informaciją ir ją pateikti šalies vadovams ar galimiems vadovams, kad jie nebūtų įpainioti į kokius žabangus“, – teigia R. Šimašius.
Netrukus švęsime atkovotos laisvės 30-metį, drauge priminsiu, kad šiemet sukanka lygiai 30 metų, kai mūsų padangėje buvo įsteigtas vadinamasis Lietuvos laisvosios rinkos institutas (LLRI). Kaip atrodo bent man, šie įvykiai susiję labai panašiu pavidalu, kaip pavasarį nutirpus sniegui, iš vienos pusės, pražįsta gėlė, o, iš kitos, pasimato po sniegu per visą žiemą ištupėjusios šiukšlės.
LLRI veiklą žmonės vertina skirtingai, bėgant metais vis liūdniau ir liūdniau, taigi leiskite ir man pagaliau išsakyti savo visiškai aiškią nuomonę, kad minėtas institutas yra parazitinė atauga, tiesiog – šiukšlė.
Kas padės atsakyti į klausimą – kodėl reikėjo įsteigti Laisvosios rinkos institutą tuo metu, kai visuotiniame dvasios pakylėtume laisvosios rinkos idealo dar netemdė jokie šešėliai, laisvosios rinkos principai atrodė kaip savaime suprantamas dalykas, žengiant pažangos keliu? Kam reikėjo vežtis pro atviras duris? Šiandien, nutekėjus nemažai vandens nuo to laikmečio, daugmaž žinome, kad ten, kur sudygo LLRI paskleista sėkla apie visišką verslo laisvę, užginčijant bet kokios kontrolės galimybę, užsiveisė tokie monstrai kaip Grigeo, leidžiantys srutas į Lietuvos vandenis.
Vadinamasis Laisvosios rinkos institutas ne kartą yra nurodęs, kad institutas nekelia jokių mokslinio tyrimo tikslų, nėra mokslo institutas, labai komiškai įvardydamas savo veiklos profilį idėjų kalvės pavadinimu. Daug netuščiažodžiaujant reikia pasakyti tiesiai, kad minėtasis institutas yra propagandinių lozungų kalvė, kur žmonės su moksliniais vardais tarnauja ne mokslui, o užsiima pigiausia propaganda, neretai gindami net ir kriminalinio verslo interesus. Jeigu norite, vadinkite šį institutą prostitucijos lože, laisvųjų rožių institutu, laisvosios reprodukcijos inkilu ar pan.
Negaliu tvirtinti, kad LLRI vienintelis steigėjas yra MG Baltic, tačiau ne paslaptis, kad ši stambiojo kapitalo bendrovė yra ištikimiausias instituto finansinis rėmėjas, mecenatas. Iš tiesų, ką praktikoje reiškia instituto populiarinamas „ribotos valdžios“ lozungas, visu gražumu pasimatė Seimo komisijos tyrimo išvadose apie MG Baltic kompanijos pastangas užvaldyti valstybę. Kad ir kaip žiūrėtume į šį daug triukšmo sukėlusį tyrimą, vienas dalykas nekelia abejonių – MG Baltic gyvybinis interesas buvo (yra?) labai silpna, pažeminta, sutrypta valstybė.
Pavojinga zona. Slaptai.lt nuotr.
Išsisklaidžius dūmų uždangai labai aiškiai pasimato, bado akis tai, kad visi LLRI keliami tikslai iš esmės yra antivalstybiniai. Ar iš tiesų dar manote, kad sutirštinu spalvas, jeigu nuosekliai perskaitėte išguldytus ant lapo, vienas po kito andai surašytus instituto tikslus? Štai:
Nuosekliai mažinti mokesčius, supaprastinti jų mokėjimo tvarką.
Nedidinti minimalaus mėnesinio darbo užmokesčio, neriboti darbo trukmės.
Nuostatą, jog energetikoje vyrauja natūralios monopolijos, keisti požiūriu, jog galima konkurencija tarp skritingų energetikos sektorių, o valstybinis reguliavimas nereikalingas.
Privatizuoti transporto sektorių (geležinkelius, oro uostus ir pan).
Švietimo sistemoje vengti valstybės kišimosi, jį pakeičiant viešuoju valdymu.
Nereguliuoti gydymo paslaugų kainų, reguliuoti tik kompensavimo lygį (visais atvejais mažiau 100 %) ir kokybės standartus.
Naikinti žemės rinkos suvaržymus, jos naudojimo paskirties apribojimus.
Antikapitalistinėmis idėjomis grįsta ekonominė politika veda į visuotinį skurdą, todėl jos būtina vengti.
Valstybinė parama (pašalpos) teigiamų pasekmių skurdo paplitimui neturi. Skurstantiems vietoj to turi padėti įvairios religinės ir kitos bendruomenės
Nesiruošiu smerkti institute dirbančių žmonių, kurie čia atėjo ieškodami skalsesnio duonos kąsnio arba norėdami prisidurti prie skurdžios mokslininko algos. Tačiau, kaip atrodo bent man, įrašas apie nuveiktus darbus po šio instituto iškaba nepuošia žmogaus biografijos. Mane iš tiesų neramina tie atvejai, kai buvę instituto darbuotojai įsidarbina valstybės tarnyboje, tampa ministrais, viceministrais, departamentų vadovais ir pan., neramina dėl tos paprasčiausios priežasties, kad buvusi tarnystė instituto tikslams byloja apie stiprų žmogaus polinkį parsiduoti.
Užtektų prisiminti vien tik Remigijaus Šimašiaus pavyzdį, žmogaus, kurį būtų galima laikyti LLRI pasaulėžiūros personifikacija, istoriją.
Vilniaus meras Remigijus Šimašius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Andai net keletą kartų esu išsakęs savo nuostabą dėl šio eksperto, tuomet dar dirbusio LLRI, genialaus (?) paaiškinimo, kad nieko blogo, jog turtingi žmonės užgrobia ežerus ir savavališkai aptveria jų pakrantes, neprileisdami kitų poilsiautojų prie vandens, nes esą tokie grobikai iškerta paežerėse brūzgynus, pagerina vandens telkinių estetinį vaizdą. Įdomiausia tai, kad tokį teisinį nihilizmą su didele pompa skelbė žmogus, pagal išsilavinimą teisininkas.
Vėliau šis neva teisininkas tapo Teisingumo ministru, išgarsėjęs šiame poste išdavikišku poelgiu, kai jo vadovaujama institucija suteikė A.Lukašenkos režimui informaciją, kuri leido įkalinti iškilų Baltarusijos opozicijos veikėją.
Kaip atrodo, R.Šimašius yra pridėjęs savo plaukuotą delną ir prie Grigeo istorijos, a? Būtent jo vadovavimo Teisingumo ministerijai metu, ministerijos inciatyva aplinkosaugos veiklą apibrėžiantis įstatymas buvo papildytas nuostata, draudžiančia aplinkosaugininkams tikrinti įmones, neperspėjus jų iš anksto prieš 3 dienas.
Jeigu būtų falšo muziejus, ten tikrai puikuotųsi R.Šimašiaus vaškinė skulptūra, vaizduojanti dabartinį miesto merą, pamynusį atminimo lentą, panašiai kaip Šv. Arkangelas Mykolas koja prispaudęs laiko gyvatės galvą.
Ar galima į tą patį vandenį įbristi du kartus? Toks klausimas kyla išgirdus, kad, prastėjant LLRI įvaizdžiui, jam vadovauti grįžta pirmoji instituto prezidentė Elena Leontjeva, dirbusi čia prieš daugelį metų, dar tais romantiškais laikais, kai net LLRI nekėlė baisios alergijos. Kita vertus, dabar iš atminties be jokio ryšio kažkodėl iškyla gorbačiovinių laikų anekdotinis pasakojimas apie tai, kaip, prasidėjus vadinamajai pertvarkai ir atvėrus vartus laisvajai rinkai, Maskvoje buvo įsteigtas pirmasis viešnamis, nukreipiant čia dirbti patikimus kadrus, t. y. dar pilietinio karo metais ištikimybę sugebėjusias pademonstruoti partietes.
Vytautas Landsbergis. Slaptai.lt foto Paaiškėjus naujiems Jono Noreikos-generolo Vėtros biografijos faktams, kai kurie kritikai turėtų prisipažinti klydę ir atsiprašyti, teigia profesorius Vytautas Landsbergis. Taip pat, pasak profesoriaus, Vilniaus meras Remigijus Šimašius šioje situacijoje išliko prieštaringas.
Pasak jo, J. Noreikos atminimo lentą meras suskubo nukabinti, o dėl Petro Cvirkos paminklo sostinės meras delsia, nes, pasak V. Landsbergio, bijoma „šaršalo“.
„R. Šimašius – prieštaringas. (Kai kurie mėgsta tokį apibūdinimą. Mėto net J. Noreikai). Lyg ir nepritarė chuliganizmui, bet paskui ir pats liepė slapčia (?) nukabinti išniekintą, sulipdytą atminimo lentą. KGB rūmų cokolio pavardžių dar nesiryžo gramdyti. O Valerijos Valsiūnienės – J. Noreikos išdavikės – lentos galų gale atsisakė, nors vėlokai. Dėl Petro Cvirkos paminklo kaip nacionalinio paveldo – lyg laiko klausimas, bet būtų šaršalo, tai delsia“, – Eltai atsiųstame atsakyme teigia V. Landsbergis.
Profesorius, skirtingai nei R. Šimašius, nemano, kad Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro (LGGRTC) pateikta medžiaga, kad Jonas Noreika-generolas Vėtra gelbėjo žydus, yra priešinga ankstesnei centro paskelbtai pažymai ir neatsakanti į visus klausimus.
Profesorius pažymi, kad rasti faktai apie Generolo Vėtros veiklą kaip tik papildo jo biografiją. Jonas Noreika ir Antanina Krapavičiūtė-Noreikienė
„LGGRTC pažymos apie J. Noreiką neprieštarauja, o papildo viena kitą. Faktai ir faktai. Gerai, kai netyčia atsiranda. Kartu su A. Nikžentaičiu meras sutinka, kiek išsisukinėdamas, kad laikotarpį reikia tirti, reikia kontekstų ir t. t. Tai tirkit, vyrai, nejau CK draudžia? Palikot vienam A. Bubniui, o akademinės istorijos apie Lietuvos 1940-1945 m. okupacijų laikotarpį vis nėra. Propaganduojančiam priešui tai patogu“, – sako profesorius.
V. Landsbergis teigia, kad visuomenė dėl J. Noreikos biografijos susiskaldžiusi ne į dvi, o net keletą grupių. Pasak profesoriaus, paaiškėjus naujiems faktams, kai kurie J. Noreikos aršūs kritikai turėtų prisipažinti klydę ir atsiprašyti.
„Visuomenė nėra tokia perskilusi į dvi puseles, kaip akcentuoja dalis žurnalistų, bet yra skirtingos grupės. Vieni – įsitikinę gynėjai, nes yra ką ginti. Kiti – grupė, kuri buvo linkusi niekinti, o joje – ir galimai angažuotieji visos rezistencijos – nacionalinio pasipriešinimo oponentai, aktyviai naudojęsi J. Noreikos atveju, dabar jaučiasi prastai. Sąžiningesni galėtų atsiprašyti paskubėję, klydę. Stokojantys tam jėgų dabar mėgina menkinti net patį kun. J. Borevičių, tad ir jo liudijimą apie kitus žydų gelbėtojus, o ten mat yra ir J. Noreika, net organizatorius. Linksta menkinti ir tuos, kurie paskelbė naują dokumentą, – kodėl jie be istorikų diplomo? Panašu į suirzimą, kai vienas be diplomo rado Vasario 16-osios aktą. Tokie reagavimai psichologiškai suprantami, bet apgailėtini“, – teigia V. Landsbergis.
V. Landsbergis atkreipia dėmesį, kad LGGRTC paskelbta pažyma yra didelės reikšmės. Ji ne tik svarbi J. Noreikos atminimui, bet, pasak V. Landsbergio, skleidžia žinią apie pogrindinio rezistencinio „Lietuvių fronto” kūrimąsi ir žydų gelbstimąją veiklą su iškeltomis drąsių gelbėtojų pavardėmis.
„O atrastasis ir paskelbtasis dokumentas – didelės reikšmės ne tik J. Noreikos atminimui. Jame – ir žinia apie pogrindinio rezistencinio „Lietuvių fronto“ kūrimąsi „beveik tuo metu, kai atėjo vokiečiai”, ir žydų gelbstimoji veikla su iškeltomis drąsių gelbėtojų pavardėmis. Tai gydytojos S. Jasaitienė, I. Luinienė, kunigai Petras Dziegoraitis ir Adolfas Kleiba, jėzuitas tėvas Požėla ir jo bevardis draugas, gaminęs daugybę suklastotų gimimo liudijimų (be abejo, žydams) ir už tai vokiečių pakartas. Ar tuo domisi Jad Vašem? Peikti, kad toks nežinotas dokumentas nūnai paskelbtas – vienas mūsų posovietinių paradoksų. Netinka interesantų pasakyvui, tai aišku“, – teigia V. Landsbergis.
„Beje, suklydo ir Vilniaus kažkuris teismas, kuris nubaudė provokatorių Stanislavą Tomą (tikroji pavardė kitokia) už chuliganizmą sudaužant J. Noreikos atminimo lentą, bet pridengė kitus tos organizuotos akcijos, gal pasamdytų propagandininkų kurstančios grupės, dalyvius.
Kun. J. Borevičius. LJPA nuotrauka
Sudaužytąją lentą reikia išsaugoti. Tai jau muziejinis mūsų naujausios istorijos eksponatas. Aptariamoje LGGRTC pažymoje primenama, kad J. Noreika 1941.09.01 atvežė į Kauną „šimtų žemaičių pasirašytą paramą vokiečių verčiamai Lietuvos laikinajai vyriausybei“, ir daroma svari išvada: „Sutikdamas tapti Šiaulių apskrities viršininku Jonas Noreika šias pareigas pasirinko kaip priedangą veiklai pogrindyje“. Tą veiklą iš karto ir pradėjo“, – teigia V. Landsbergis.
ELTA primena, kad trečiadienį LGGRTC paskelbė naujas išvadas dėl kontraversiškai vertinamo Jono Noreikos-generolo Vėtros. Išvadose teigiama, kad pats J. Noreika aktyviai prisidėjo prie Šiaulių žydų gelbėjimo ir buvo laikomas antinacinio pasipriešinimo dalyviu.
Pasak centro direktorės Teresės Birutės Burauskaitės, vienas svarbiausių centro atrastų motyvų, iš esmės papildančių J. Noreikos biografiją, – tai kun. Jono Borevičiaus liudijimai 1986 m. JAV Ilinojaus Šiaurės apygardos Rytų skyriaus teisme Čikagoje, byloje JAV prieš Antaną Virkutį. Direktorė atkreipė dėmesį, kad liudijimas teisme nebuvo konkrečiai apie J. Noreiką, todėl kunigas negalėjo teisme pateikti melagingų, šlovinančių faktų apie J. Noreiką. Tai buvo paprastas intarpas kunigo liudijime apie J. Noreiką, sako T. B. Burauskaitė.
Šis svarbus kun. Jono Borevičiaus liudijimas, pasakytas prisiekus JAV teisme, suteikė pagrindo LGGRTC daryti išvadas, kad J. Noreika aktyviai prisidėjo prie Šiaulių žydų gelbėjimo; J. Noreika laikytinas antinacinio pasipriešinimo dalyviu nuo pat savo darbo Šiaulių apskrities viršininku pradžios; iki Žagarės geto likvidavimo J. Noreika nesuprato, kad getai yra vienas iš Holokausto etapų.
Iki šiol istoriografijoje nežinomi kun. Jono Borevičiaus liudijimai yra svarbūs ne tik Jono Noreikos-generolo Vėtros, bet ir viso lietuviško antinacinio pasipriešinimo istorijai. Šie liudijimai iš esmės paneigia ir šiandien neretai atkartojamą sovietinę dezinformaciją, skirtą kompromituoti antisovietinio pasipriešinimo dalyvius, 1941 m. Birželio sukilėlius. Birželio sukilimas išsklaidė Kremliaus propagandos mitą, kad lietuvių darbininkai ir smulkieji ūkininkai „mylėjo sovietų valdžią“. LAF kovotojai, jauni Kauno darbininkai, veda suimtą Raudonosios armijos komisarą.
ELTA primena, kad liepos pabaigoje nuo Mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos pastato sienos generolo Vėtros atminimo lenta nuimta Vilniaus mero Remigijaus Šimašiaus sprendimu.
Kritikų teigimu, J. Noreika, būdamas Šiaulių apskrities viršininkas, pasirašė raštus dėl žydų geto steigimo ir žydų turto tvarkymo. Tuo metu J. Noreikos gynėjai akcentuoja jo nuopelnus antisovietiniame pogrindyje ir tai, kad jis vėliau pats buvo įsitraukęs į antinacistinį pogrindį.
Vėliau prie Prezidentūros vyko mitingas, kuriame J. Noreikos-generolo Vėtros gerbėjai pareiškė susirūpinimą valstybės atminties politika, o tuo pat metu ant Vrublevskių bibliotekos sienos buvo pakabinta nauja atminimo lenta šiai kontraversiškai vertinamai istorinei asmenybei.
Vladimiras Putinas – Vyriausiasis Rusijos propagandistas
Vilniaus miesto meras Remigijus Šimašius iš Estijos sulaukė prašymo sostinės centre, miesto Rotušės aikštėje leisti suorganizuoti nemokamą “Unity Songs” koncertą. Visgi pasiūlymo netrukus buvo atsisakyta, nes paaiškėjo, kad tai buvo Kremliaus bandymas įbrukti propagandinį projektą.
Socialiniame tinkle „Facebook“ R. Šimašius skelbia, kad iš Estijos atkeliavusiame koncertinės agentūros „Artmusic” prašyme nebuvo nurodoma, nei kokios šalies grupės planavo pasirodyti koncerte, nei projekto organizatoriai ar finansuotojai. Prašyme akcentuota tik tai, kad tai yra tarptautinis projektas.
Visgi, anot Vilniaus mero, buvo surasta oficiali projekto svetainė, kurioje pateikiami Maskvos valdžios bei Rusijos Federacijos užsienio reikalų ministerijos logotipai, sovietinė raudona žvaigždė, o taip pat nurodoma, kad tai yra Maskvos valdžios projektas. Svetainės nuotraukose taip pat aiškiai galima matyti vieno iš tų koncertų metu pateikiamą Antrojo pasaulinio karo vaizdą, kai sovietų kariai okupuotame Berlyne iškelia Sovietų Sąjungos vėliavą, o visi koncertai rengiami gegužės mėnesį, kai Rusija švenčia sovietų pergalės dieną.
„Taigi, čia estiškoje pakuotėje būtume gavę tikrų tikriausią sovietinės propagandos dozę – pergalės dienos minėjimą su Georgijaus juostelėmis, sovietų karių uniforma, sovietiniais vaizdais“, – rašoma R. Šimašiaus įraše.
Socialiniame tinkle „Facebook“ pateiktame įraše R. Šimašius skelbia, jog Estijos koncertinei agentūrai „Artmusic” buvo pateiktas atsakymas, kad laisvam Vilniui nereikia rusiškos propagandos.
„Laisvam Vilniui nereikia nei rusiškos propagandos, nei sovietinės simbolikos, kuriai nejaučiame jokios nostalgijos. Todėl nei Rotušės aikštėje, nei bet kurioje kitoje viešoje Vilniaus vietoje jūsų koncertas neįvyks. Nei 2020-aisiais, nei vėliau.
O jei bandysite šį koncertą organizuoti uždarose privačiose erdvėse, primenu, kad nusikalstamos sovietinės simbolikos, naudojimas Lietuvoje užtraukia atsakomybę pagal Baudžiamąjį kodeksą, nes ja mojuojant Lietuvoje, Europoje ir pačioje Rusijoje padaryti baisūs nusikaltimai žmogiškumui“, – rašoma socialiniame tinkle „Facebook“ pasidalintame R. Šimašiaus įraše.
