Edvardas Čiuldė. Laisvės skoniai


Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Pirma

Prieš keletą metų Kovo 11-osios proga straipsnelyje „Tas saldus žodis“ be visa ko kito rašiau:

„Šįkart leiskite tarstelėti keletą žodelių apie laisvę jau ne metafizine, atitraukta prasme, bet  atsigręžiant į laisvės fizinius,  dar daugiau – jutiminius parametrus, primenant, kad laisvę galima užuosti, ragauti, liesti. Laisvė yra ne tik idėja, bet ir kūnas, be to, ne tik politinio ar ekonominio idėjos įkūnijimo, realaus įgyvendinimo  pavyzdys, tačiau ir kaip visus jutiminius receptorius veikiantis laimės dirgiklis.

Kovo 11-oji – Vytauto Visocko (Slaptai.lt) fotografijose

Kulinarijos knygų receptūrose nenurodomas toks ingredientas kaip laisvė šalia sviesto, kiaušinių, druskos ar cukraus pudros, tačiau bet koks nelaisvėje pagamintas patiekalas yra sugižęs iš anksto, nežiūrint įdėtų pastangų ir kulinarinio talento. Todėl vienaip tą patį ragauja vergas, kitaip – laisvas žmogus, skonio receptoriais apčiuopdamas laisvės esmę, semdamas fizinę palaimą iš laisvės resursų. Laisvė yra svarbiausiasis vitaminas, reikalingas žmogaus gyvasties palaikymui.

Posakis „įkvėpti laisvės oro“ yra tautologija, nes nelaisvėje žmogus yra priverstas springti dvoku nuo okupanto autų, padžiautų ant balkono turėklų, dūsta kaip žuvis išmesta ant kranto. Taigi laisvė kvepia,  laisvoje šalyje kvėpuoti yra vienas iš didžiausių malonumų, kai krūtinė kilnojasi nuo kunkuliuojančių plaučių ir iš laimės vartosi tavo širdis“ https://www.lrytas.lt/lietuvosdiena/aktualijos/2016/03/11/news/tas-saldus-zodis-845660/.                    

Antra

Dabar, prisiminęs aną tekstą, pagalvojau – ar nenusaldiname mes kartais savo kalbų apie laisvę? Išties, jeigu būtų reikėję 30 metų ragauti  vien tik bedugnį, niekaip iki galo neišragaujamą  tortą, širdis užspringtų nuo saldumo pertekliaus, pasidengusi negyva cukraus pudros patina.

Vilnius, Katedros aikštė. Švenčiama Kovo 11-oji. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Kovo 11-oji – Vytauto Visocko (Slaptai.lt) fotografijos

Prie saldumynais nukrauto šventinio stalo pirmoje eilėje paprastai vienas per kitą grūdasi vėl verteivos, todėl galop čia padengtas laisvės tortas ima ir persisunkia Grigeo vamzdžių leidžiamų srutų dvoku.  

Taigi, kaip išaiškėja, laisvosios rinkos fetišizavimo tortas nuo pat pradžių yra užnuodytas gobšumo įdaru, todėl net pašvinkusios silkės uodega bedalio žmogaus rankose yra vertingesnis dalykas nei tokiais tortais nukrautas stalas.

Kaip dabar jau atrodo, laisvė savo skoninėmis savybėmis vis tik yra artimesnė rupios duonos spragumui net torto pretenzingumui, neretai vedančiam į apsinuodijimą.

Tas žodis yra ne tik saldus, bet ir sūrus, su kraujo prieskoniu ant lūpų.

Nieko nepadarysi, ilgai brandintas laisvės žodis turi ir stiprų kartumo užtaisą, panašiai kaip labai gero šokolado substancijoje galiausiai vis tiek prasimuša kartumo prieskonis. Laisvės kartumas – tai veiklus ilgesys, žinojimas, kad laisvė yra transcendentinis skiepas mūsų  uolėtoje pakrantėje.

2020.03.11; 08:00

print

Prisijunkite prie diskusijos

El. pašto adresas nebus skelbiamas.