Prezidentavimo šimtadienį švenčiančiam Gitanui Nausėdai dovaną įteikė ir piliečiai – šalies vadovo reitingai toliau kilo.
 
Užtat skandaluose besimurdantiems valstiečiams gyventojai buvo šykštūs.
 
Tai rodo spalio 4-13 dienomis atlikta visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimo centro „Vilmorus“ apklausa, kurią šeštadienį skelbia dienraštis „Lietuvos rytas“.
 
Per mėnesį padaugėjo G. Nausėdą palankiai vertinančių žmonių (nuo 79,3 iki 82,5 proc.), o nepalankiai jį įvertino vos 3,3 proc. apklaustųjų. Naujajam šalies vadovui iki Valdo Adamkaus rekordo dar šiek tiek trūksta. Kadenciją baigusį prezidentą vienu metu nepalankiai vertino tik 2,2 proc. respondentų.
 
25,6 proc. gyventojų mano, kad G. Nausėda geriausiai atstovauja ir jų interesams (rugsėjį tokių buvo 23,6 proc.). Prezidentas įtikinamai lenkia antroje vietoje stabiliai įsitvirtinusį premjerą Saulių Skvernelį (8,5 proc.). Kiti visuomenės veikėjai dar labiau atsilikę nuo lyderio.
 
Atrodo, kad piliečiai pritarė, jog į eurokomisarus būtų deleguotas ekonomikos ir inovacijų ministras Virginijus Sinkevičius. Jį palankiai vertina 49,5 proc., o nepalankiai – 9 proc. apklaustųjų. Praėjusį mėnesį šie skaičiai buvo atitinkamai 39,8 ir 11,7.
 
Anot „Lietuvos ryto“ skelbiamos „Vilmorus“ apklausos, jau kuris laikas krenta anksčiau tarp pirmaujančių buvusio Kauno mero Visvaldo Matijošaičio reitingas. Šįkart tam įtakos, matyt, turėjo prieštaringai įvertinti jo užmojai prie miesto prijungti dalį Kauno rajono teritorijų.
 
Daug nepalankiau nei anksčiau įvertinti Vilniaus meras Remigijus Šimašius, „tvarkiečių“ vedlys Remigijus Žemaitaitis, socialdemokratų vadovas Gintautas Paluckas.
 
Skirtingus pažymius rinkėjai parašė Seimo pirmininkui Viktorui Pranckiečiui ir jį iš kėdės kol kas nesėkmingai verčiančiam valstiečių lyderiui Ramūnui Karbauskiui. Pirmojo populiarumas ūgtelėjo, o antrojo dar labiau sumenko. Pagal palankių ir nepalankių vertinimų skirtumą R.Karbauskis atsidūrė paskutinėje vietoje (-35,9).
 
Žemiausią tašką nuo 2016 metų pasiekė ir Valstiečių ir žaliųjų sąjunga. Jei Seimo rinkimai vyktų dabar, už ją tebalsuotų 11,1 proc. rinkėjų. Prieš mėnesį valstiečiai dar nežymiai pirmavo, o šiuo metu gana ryškiai atsilieka nuo vėl lyderiais tapusių konservatorių.
 
Kitos parlamentinės partijos daugmaž išsilaikė ankstesnėse pozicijoje, nors socialdemokratų ir „darbiečių“ gerbėjų gretos aptirpo, o Liberalų sąjūdžio pagausėjo. Kalbant apie pastarosios partijos žingsnelį į priekį, jį galėjo lemti vadovo pasikeitimas. Naująją liberalų lyderę Viktoriją Čmilytę-Nielsen palankiai vertina 27 proc., o nepalankiai – tik 11,9 proc. rinkėjų.
 
Vertindami įvairias institucijas respondentai dauguma jų labiau pasitiki, nei nepasitiki, išskyrus teismus, Seimą ir partijas, kurių reitingas yra neigiamas, skelbia „Lietuvos rytas“.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.10.20; 00:05

Jūratė Laučiūtė, šio komentaro autorė

Politikos mokslų tyrinėtojas amerikietis Samuelis Huntingtonas kažkada pranašavo: „.. pagrindinė naujojo pasaulio konfliktų priežastis bus ne ideologinio ir ne ekonominio pobūdžio. Pagrindą jiems duos kultūra“.

Pastarieji įvykiai Vilniuje, raganų šokiai aplink istorijos atminimo ženklus liudija šios pranašystės naudai. Nebe socialinė atskirtis, nebe mažos algos ir skurdžios pensijos varo žmones į gatves ir aikštes viešoms protesto akcijoms, o skirtingas požiūris į istoriją, į istorijos herojus ir jiems skirtus atminimo ženklus

Bręstantį kultūrinį konfliktą ant Lietuvos žemės jau spėjo nuleisti žurnalistė Danutė Šepetytė. Jos nuomone, „lietuvio ir pasaulio piliečio kova vyksta kasdien net ir tose srityse, kur net neįsivaizduotum, kad ji apskritai galėtų kilti“. Pavyzdžiui, architektūroje. Ir pralaimi tą kovą lietuvis pačiame Vilniaus centre, ant Tauro kalno, kur  ne-lietuvio architekto suprojektuoti greit kils Tautos namai. 

Neiškęsiu be lyrinio nukrypimo: kai Lietuva buvo „tarp lygių lygi ir laisva“ (vargas su ta atmintimi, kuri nei iš šio, ne iš to ištraukia iš pasąmonės kokį nors ten įstrigusį sovietinį idiotizmą…), ne tik esesesere, bet ir visoje Europoje garsėjome Lietuvos žemėje užaugusiais architektais, taip, beje, ir netapusiais homosovieticus…

Lukiškių aikštė. Ar ji turi būti būtent taip sutvarkyta, kaip piešiama šiuose stenduose? Slaptai.lt nuotr.

Dabar, atrodo, irgi nestingame gerų, mąstančių architektų, bet užsakovams  reikia ne mąstančių, o jų užsakymus vykdančių. O užsakymus jie orientuoja į globalistinį standartą, kurį labai vaizdingai apibūdino architektas Ričardas Stulpinas: „[Statiniai] kaip stiklainiai: vieni skirti agurkams, kiti – kopūstams raugti, kaip iš stiklo išpūsta gulbė ar balerina. Gal kai kurie stiklainiai ir nebjaurūs, proporcingi, bet, mano supratimu, jie tartum vieni nuo kitų nusižiūrėtos kopijos, o meno prigimtis yra kita“.

Architektas sukonkretino ir šiuolaikinių užsakovų vaidmenį: „Dabar, kai beveik viskas statoma banko pinigais, kitokie reikalavimai ir architektui, ir statybininkui. Architektūra neteko motyvacijos.“

Nedžiuginanti išvada. Bet dar labiau sunerimti verčia kita architekto pastaba apie tai, jog „šiandien formos paiešką keičia pirminių formų destrukcija. Tai, ko gero, geriausiai matyti architektūroje: paima pirminę kubo formą ir nudaužia kampą, arba dizaine, kai Monai Lizai pripaišo ūsus ir pan. Tokie menininkai daužo archetipus, tai vadindami kūryba/…/ Mano nuomone, tai skirtingos meno rūšys, o jeigu ne, tada aš nebežinau, kas menas, kas architektūra. /…/“

Jei jau profesionalas nebesupranta šiuolaikinio meno, tai ką daryti paprastiems meno mėgėjams, vartotojams? Tenkintis tuo, ką sugalvoja šiuolaikiniai menininkai, save priskiriantys postmodernistams? Nors kartais jų menas, pritaikius pirminių formų destrukciją, labiau primena santechnikos vamzdžius? Nors vietoj paminklo laisvės kovotojams, iškovotai laisvei sulaukiama neaiškios paskirties kupstelio?

Karalius Mindaugas. Skulptorius – Regimantas Midvikis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Prieš dvidešimt metų, 1999 m. vasarį LR Seimas nutarė, jog Lukiškių aikštė privalo būti pagrindinė reprezentacinė Lietuvos valstybės aikštė su laisvės kovų memorialiniais akcentais.

Tokia garbinga, bet kartu ir sunki funkcija išplaukia iš erdvinio ir chronologinio aikštės „konteksto“, kurį nusako aikštę supantys pastatai, kuriuose ir caro, ir sovietų valdžia vykdydavo represijas prieš lietuvių tautos patriotus, pati aikštės erdvė, visais laikais traukusi ir tebetraukianti žmones (minias) išreikšti savo požiūrį į valdžią.

Paskelbus konkursą, Kultūros ministerija ir Šiuolaikinio meno centras premiją skyrė A. Labašausko „Laisvės kalvai“, nors visuomenės daugumos nuomonė pirmenybę atidavė Vyčiui.

Kėlėme sparnus link Laimės žiburio, nutūpėme ant vadinamosios Laisvės kalvos. Teisingiau – ant kažkokio grėsmę keliančio bunkerio. Net ne ant kalno, į kurį vertėtų  kopti bent dėl atsiveriančių horizontų…

Stebint, kaip netramdoma ir nebaudžiama išsidirbinėja Vilniaus miesto valdžia, niokodama jau sukurtus atminties ženklus, brukdama į miesto erdves „ženklus“, suprantamus tik susireikšminusiai mažumai, tenka pripažinti, kad vadinamoje lygių teisių visuomenėje grupelė „mažumų“ išsigudrino būti lygesne už kitus. Ir būtent ji diktuoja daugumai savo vertybes, savąjį meno supratimą.

Jonas Basanavičius. Skulptūros autorius – Gediminas Piekuras. Slaptai.lt nuotr.

Jei kas įtaria, kad aš turiu galvoje tautines ar seksualines mažumas, apsirinka. Turiu galvoje ne tik jas. Yra dar viena tokia labai moderni mažuma – postmodernistai ar dar moderniau – akseleratai.

Akseleratai – nuo žodžio akselerãcija [lot. acceleratio — (pa) greitinimas], kuriuo antropologai nusako žmonių fizinio, lytinio, psichologinio vystymosi greitėjimą. Taigi, akseleratais vadintini per greit lytiškai ir/ar psichologiškai, fiziškai išsivystę žmonės, kurių gyvenimo patyrimas bei gebėjimai atsilieka nuo jų apetito, poreikių, jų ego lūkesčių. Todėl  daugiausia, ką jie dar suspėja – tai gėrėtis savimi, savo sapnais,  savo saviraiškos produktais.

Su tuo dar būtų galima susitaikyti mūsų tolerancijos pertekusiame pasaulyje, jei jie to savimi apribotojo „aš“ neprimestų kitiems, pavadinę tai laisve saviraiškai…

Šitas žmogaus vystymosi greitėjimas, kartu su nesibaigiančia įvykių, įspūdžių, viso pasaulio kaita, neprasprūdo ir pro filosofo Leonido Donskio akis. Jo nuomone, pagreitėjęs nūdienos gyvenimas žmogų yra pavertęs įkaitu. Įkaitu, praradusiu savastį ir priklausomą nuo svetimos valios. Todėl, pasak filosofo, atsirado labai realus pavojus: „sukurta iliuzija, kad visiškai nebūtina ieškoti prasmės, nes egzistuoja tam tikri ekspertiniai sprendimai ir paprasčiausiai tau kažkas pasakys, kas yra prasmė. Tai yra technokratijos pavojus – yra ekspertai, jie žino…“

Būtent taip ir vyko Vilniaus savivaldybės skelbtasis konkursas dėl paminklo Lukiškių aikštėje: sprendė ekspertai – akseleratai, kuriems labiausiai rūpėjo vieno asmens, menininko laisvė saviraiškai, o ne paminklas Laisvei, laisvės kovoms ir kovotojams. Jie, kaip akseleratams ir būdinga, neatsižvelgė nei į Seimo rezoliuciją, kad būtų kuriamas valstybės simbolis, nei į visuomenės nuomonę, pasirinkusią Vytį.

LRT laidoje žurnalisto Virginijaus Savukyno kalbinta savivaldybės ekspertė, menotyrininkė Rasa Antanavičiūtė buvo atvira iki panagių. Ji prisipažino, jog savivaldybei ir jos laimintai konkurso komisijai atminimo ženklų statymas neatrodė esąs gyvybiškai svarbus reikalas, nes jais domisi tik „nedidelė saujelė“.

Kai pokalbyje dalyvavęs Seimo narys Audronius Ažubalis priminė, jog atminimo ženklai visgi esą svarbūs visai visuomenei, nes jie „formuoja kolektyvinę sąmonę“, menotyrininkė šokosi tikinti, jog konkursinės komisijos nariai visgi bando (bandė?) spręsti atminimo ženklų prasmę ir esmę. Ir išsprendė: nutarė, kad esmė – priminimo funkcijoje. O priminti, esą, galima visokiomis formomis…

Gulinėti prie paminklo Vincui Kudirkai, pasirodo, – galima. Slaptai.lt nuotr.

Toliau – dar įdomiau. Pasak R. Antanavičiūtės, dabartiniai atminimo ženklai – paminklai kunigaikščiams Gediminui ir Mindaugui, lietuvybės ir laisvės šaukliams Kudirkai, Basanavičiui, – esą primityvūs, todėl ilgainiui tapo nebepastebimi, nustojo traukti akį. Net gėlių niekas nepadeda prie paminklo Kudirkai (o čia – svarus akmenėlis į tautiškumo puoselėtojų darželį – J.L.)… Todėl ir Vytis akseleratams – tik dar vienas realistinis ženklas, pernelyg aiškus, „nepaliekantis laisvės vaizduotei“.

Kas kita, menotyrininkės nuomone, visokios abstrakcijos: kubai, kvadratai („kupstai“…? – J.L.)… Jie esą įtaigesni.

Gaila, žurnalistas nebepaklausė, ką, kokius jausmus jie turėtų „įtaigoti“…

Beje, ne vienam žiūrovui, aplankiusiam kalvelės maketą, jis pasirodė niūrus. Kalvelė – traukianti į žemę, o ne į laisvę, o konstrukcija, turinti simbolizuoti mišką, vėlgi ne vienam „įtaigojo“ asociaciją su tvoromis aplink lagerius, kuriuose sovietai kankino lietuvius.

Nustebino dar vienas paradoksas, liudijantis, jog akseleratų mintys laksto palaidos, kaip laukiniai arkliai, nesujungtos nei aiškesne idėja, nei nuoseklesne priežasties – pasekmės logika.

Pastačius savivaldybės laiminamo projekto maketą Lukiškių aikštėje (kas, beje, neteisėta, nes dar nepaskelbtas teismo sprendimas ), projekto autorius  A. Labašauskas pakvietė į aikštę „visus laisvus žmones“ saviraiškai prie jo maketo (www.15min.lt). Tačiau kai viena pedagogė “išreiškė save“, apipylusi maketą akvareliniais rausvos spalvos dažais, savivaldybės organai supyko ir reikalauja ją nubausti… Kur logika?

Regis, kartojasi situacija su savivaldybei jau įprasta demokratijos imitacija, kai buvo surengta visuomenės apklausa, kokiam atminimo ženklui  dauguma atiduotų pirmenybę. Paaiškėjus, jog visuomenė renkasi ne tą, kurį pasirinko savivaldybė ir jos ekspertai, į visuomenės nuomonę valdininkai nusišluostė kojas.

Panašiai ir šį kartą: žmonės pakviečiami „saviraiškai“, bet reikštis, pasirodo, galima tik taip, kaip patinka savivaldybės „ekspertams“.

Anei laisvės, anei demokratijos. Gryna šimašiokratija…

Architekto Ričardo Stulpino supratimu, „dabar visa tik kitaip vadinasi, kitokios formos, bet kai pažiūri, laisvų žmonių jau nebėra. Iškovojome laisvę ir netekome laisvų žmonių: vienas vergas supyko ant kito vergo ir nugriovė prieš tai buvusios vergystės simbolius, kiti vergai tai matydami nė piršto nepajudina, nes jie vergai. O laisvas žmogus kad ir kokiomis sąlygomis gyventų, ar prie nacių, ar prie bolševikų, lieka laisvas, nes laisvė – tai supratimas, ką tu darai šioje žemėje, vardan ko darai, ir niekas – nei žmogus, nei klanas, nei užgriovis – jam valios nediktuos“.

Filosofui Leonidui Donskiui atrodė, „kad mūsų problema slypi etinio santykio sunaikinime, tame, ką Zygmuntas Baumanas vadina „adiaforizacija“ arba „adiafora“. Priminsiu, kad „adiaforum“ (vienaskaita) reiškia „nesvarbų dalyką“.

Kaip pirštu į akį… Juk konfliktas dėl paminklo Lukiškių aikštėje faktiškai užsimezgė akseleratų galvose, kai jiems pasirodė, jog atminimo ženklai nėra „gyvybiškai svarbus reikalas“, t. y. – tėra tik „adiafora“.     

Lenkų sociologo Zygmunto Baumano manymu, „adiaforizacija“ viso labo – tai etinio santykio sunaikinimas, jį pakeičiant techniniu, pragmatiniu arba nieko nereiškiančiu.

Leonidas Donskis eina toliau. Jis adiaforizaciją laiko „likvidžia modernybe“, kuri yra neaiški pati sau: „tai yra pasaulis, kuris praranda bet kokius aiškumo kriterijus. Pasaulis, kuriame nelieka saugumo, užtikrintumo, aiškumo“.

Lukiškių aikštei labiausiai tiktų įspūdingas Vytis. Slaptai.lt nuotr.

O kas lieka? Chaosas, iš kurio vietomis kyščioja akseleratų saviraiškos produktai – nieko nereiškiantys techniniai konstruktai?…

Bet ar dėl to laisvės kovas kovojo mūsų tauta? Kad, išsižadėję Vyčio, čiuožinėtume ant užpakalio nuo neaiškios paskirties  kalvos?

2019.10.08; 09:00

Jonas Noreika – Generolas Vėtra. Slaptai.lt nuotr.
Vilniaus miesto mero Remigijaus Šimašiaus sprendimui nukabinti atminimo lentą, skirtą Jonui Noreikai-Generolui Vėtrai, nuo Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos padalinus visuomenę į dvi priešingas nuomonių stovyklas, Kultūros paveldo centras (KPC) pateikė Kultūros paveldo departamentui rekomendacijas dėl naujos Generolo Vėtros gerbėjų pakabintos lentelės vertingųjų savybių.
 
Taigi siūloma pripažinti, kad atminimo lenta yra bibliotekos vertingoji savybė.
 
Tai Eltai patvirtino KPC direktorius Virgilijus Kačinskas.
 
„Departamentas buvo davęs mums pavedimą patikslinti pastato vertingąsias savybes, mes tą darbą atlikome ir jau savo išvadas pateikėme departamentui“, – sakė V. Kačinskas.
 
Jo vadovaujamas Kultūros paveldo centras, pasak V. Kačinsko, rekomenduoja lentos nenukabinti, pripažįstant ją pastato vertingąja dalimi.
 
Tokia rekomendacija buvo suformuota, atsižvelgiant į patvirtintą vertinimo tvarką, sako KPC direktorius.
Jonas Noreika – Generolas Vėtra. Senoji paminklinė lenta. Slaptai.lt nuotr.
 
„Mes siūlome, kad lenta Generolui Vėtrai būtų pripažinta pastato vertingąja savybe ir tai padarėme remdamiesi teisės aktais. Tai yra kultūros ministro įsakymu, kuriuo jis patvirtino vertinimo ir atrankos kriterijų aprašą. Ten yra punktai tokie, kad jeigu neatitinka amžiaus cenzo dalis ar objektas, yra išimtys numatytos: šiuo atveju pirmoji išimtis yra tai, kad tai susiję su laisvės išsivadavimo kovomis ir rezistenciniu pasipriešinimu“, – Eltai teigė V. Kačinskas.
 
KPC vadovo teigimu, bendruomenė kreipėsi į centrą, prašydama išsaugoti J. Noreikos atminimo lentelę.
 
„Dar vienas punktas yra, kuris atitinka išimtį, – tai, kad vietos bendruomenės atstovai kreipėsi su prašymu šitą lentą paskirti vertingąja pastato savybe, nes tai svarbu jų bendruomenės identitetui ir savimonei“, – tvirtino V. Kačinskas.
 
KPC pateikus rekomendacijas Kultūros paveldo departamentui, šis, pasak jo, turėtų įpareigoti vertinimo tarybą priimti galutinę išvadą.
 
„Departamento funkcija yra formuoti vertinimo tarybų darbotvarkę.
 
Departamentas turi įtraukti į vertinimo tarybos darbotvarkę šitą klausimą, ir jau tada vertinimo taryba savarankiškai, be visų kitų, kadangi yra sudaryta atskirai iš ekspertų, priima sprendimą galutinai“, – sakė V. Kačinskas.
 
Paklaustas, ar tai reiškia, kad vertinimo tarybai pritarus Generolo Vėtros lentelę laikyti Vrublevskių bibliotekos pastato vertingąja savybe, jos nebus galima nuimti, V. Kačinskas tai patvirtino. „Taip, tikrai taip“, – patvirtino V. Kačinskas.
 
ELTA primena, kad liepos pabaigoje nuo Mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos pastato sienos Generolo Vėtros atminimo lenta nuimta Vilniaus mero Remigijaus Šimašiaus sprendimu. Kritikų teigimu, J. Noreika, būdamas Šiaulių apskrities viršininkas, pasirašė raštus dėl žydų geto steigimo ir žydų turto tvarkymo. Tuo metu J. Noreikos gynėjai akcentuoja jo nuopelnus antisovietiniame pogrindyje ir tai, kad jis vėliau pats buvo įsitraukęs į antinacistinį pogrindį.
Jonas Noreika ir Kazys Škirpa. Slaptai.lt nuotr.
 
Vėliau prie Prezidentūros vyko mitingas, kuriame susirinkę J. Noreikos-Generolo Vėtros gerbėjai pareiškė susirūpinimą valstybės atminties politika, o tuo pat metu ant Vrublevskių bibliotekos sienos buvo pakabinta nauja atminimo lenta šiai kontraversiškai vertinamai istorinei asmenybei.
 
Policija, vertindama, ar lentelės pakabinimo metu nebuvo pažeista viešoji tvarka, dalį tyrimo perdavė Kultūros paveldo departamentui, kuris turėtų nustatyti, ar nebuvo pažeistas vertingas pastatas.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.09.25; 07:17

Vilniaus meras Remigijus Šimašius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Laisvės partija šeštadienį steigia didžiausią – Vilniaus – skyrių. Partijos pirmininkė parlamentarė Aušrinė Armonaitė pasidžiaugė, kad šiemet įkurta partija sparčiai vystosi.
 
„Turėjom produktyvią vasarą, aplankėme iniciatyvines grupes, kurios planuoja steigti skyrius visoje Lietuvoje ir oficialiai jau steigiame nuo rudens. Iki Naujųjų metų planuojame įsteigti trisdešimt Laisvės partijos atstovybių Lietuvoje“, – Eltai sakė A. Armonaitė.
 
Vilniaus skyrius bus trečioji oficialiai įsteigta Laisvės partijos atstovybė, sako A. Armonaitė.
 
„Pirmasis skyrius įkurtas Biržuose, taip pat Kaišiadoryse ir šeštadienį kuriame trečią ir didžiausią skyrių – Vilniuje. Rugsėjo-spalio mėnesiais planuojame įsisteigti ne tik didžiausiuose miestuose, bet ir kai kuriose mažesnėse savivaldybėse“, – kalbėjo politikė.
 
Jos teigimu, Vilniaus skyriaus steigimo metu elektroniniu būdu bus renkamas ir skyriaus pirmininkas. Pasak A. Armonaitės, užimti šią kėdę pretenduoja keturi kandidatai.
Seimo narė Aušrinė Armonaitė. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
 
„Turime keturis kandidatus į Vilniaus skyriaus pirmininkus, visi yra miesto tarybos nariai: Vincas Jurgutis, Kasparas Adomaitis, Dileta Nenėnė ir Gediminas Jaunius“, – informavo A. Armonaitė.
 
ELTA primena, kad Laisvės partija yra įkurta po nesutarimų iš Liberalų sąjūdžio pasitraukusių A. Armonaitės ir Vilniaus miesto mero Remigijaus Šimašiaus iniciatyva.
 
Laisvės partijos steigimo dokumentai Teisingumo ministerijai buvo pateikti birželio 20 d., kuri liepos pradžioje patvirtino, jog ši politinė organizacija atitinka įstatymų keliamus reikalavimus.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.09.14; 00:03

Jonas Noreika ir Kazys Škirpa. Slaptai.lt nuotr.
Pilietinio mitingo „Laisvės kovų atminties trynimui ir šliaužiančiai okupacijai – NE! rezoliucija
 
Vilniaus miesto tarybos sprendimas panaikinti K. Škirpos alėjos pavadinimą ir mero R. Šimašiaus vienasmenis nurodymas slapčia pašalinti J. Noreikai-Generolui Vėtrai skirtą atminimo lentą nuo Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos sienos yra atviras ir iki šiol pats įžūliausias bandymas klastoti Lietuvos laisvės kovų istoriją, siekiant galutinio tikslo – ją visiškai ištrinti iš visuomenės atminties.
 
Kartu tai yra pavojingas išpuolis prieš Lietuvos valstybę, keliantis tiesioginę grėsmę jos saugumui ir nepriklausomybei.

Atkūrus Nepriklausomybę, bet neįvykdžius dekomunizacijos ir dekagebizacijos (liustracijos), į valdžią sugrįžę ir joje įsitvirtinę buvusios SSRS kolaborantai ir jų palikuonys iš karto ėmė perrašinėti ir visą Lietuvos bei jos laisvės kovų istoriją. Tam tikslui iš pat pradžių buvo pasitelktas komunistinėje-stalinistinėje SSRS sukurtas ir autokratinėje-putiniškoje Rusijoje toliau palaikomas istorinis pasakojimas apie 1941 m. birželio sukilimą ir pokario partizaninį pasipriešinimą. Sovietinė, o dabar ir rusiškoji antilietuviška propaganda remiasi dviem kertiniais šio pasakojimo motyvais.

Birželio sukilimas vaizduojamas ne kaip lietuvių tautos, mėginusios savarankiškai atkurti valstybę, kova su SSRS okupantais, bet kaip vietinių nacistinės Vokietijos šalininkų sukeltas siautėjimas, kurio pagrindinis tikslas buvo „žydų tautybės tarybinių žmonių“ žudymas. Tęsiant šį motyvą, pokario partizaninė rezistencija vaizduota ne kaip pasipriešinimas vėl sugrįžusiems SSRS okupantams, o kaip nuo teisingumo besislapstančių nacių talkininkų ir visų pirma žydšaudžių teroras prieš taikius gyventojus.

Kadangi šis pasakojimas buvo naudingas SSRS okupaciniam režimui uoliai tarnavusiems išdavikams ir kolaborantams, jis buvo netrukdomai plėtojamas šalies akademiniuose sluoksniuose ir skleidžiamas žiniasklaidoje. Beveik visu atkurtosios Nepriklausomybės laikotarpiu Lietuvoje buvo tęsiama Rusijai naudinga antilietuviška istorijos politika, šalies visuomenei ir ypač jaunajai kartai atvirai arba su priedanga brukant prosovietinę-prorusišką istorijos sampratą.
S.Daukanto aikštė. Rugsėjo 5-oji. Slaptai.lt nuotr.
 
Ja remiasi ir Vilniaus miesto taryba bei meras R. Šimašius, dangstydami ir teisindami pasityčiojimą ir K. Škirpos ir J. Noreikos-Generolo Vėtros atminimo tariamu siekiu pašalinti ,,du totalitarinius“ režimus menančius ženklus ir simbolius. Birželio sukilimą organizavę ir įvykdę lietuvių patriotai, mėginę pasinaudoti stiprėjusiu SSRS–Vokietijos konfliktu ir artėjusiu dviejų grobuonių karu tam, kad atkurtų nepriklausomą valstybę, ciniškai prilyginami 1940 m. „Stalino saulę“ parvežusiems tikriesiems Lietuvos išdavikams.

Vilniaus miesto tarybos sprendimas panaikinti K. Škirpos alėjos pavadinimą ir savavališkas mero R. Šimašiaus nurodymas pašalinti J. Noreikos-Generolo Vėtros atminimo lentą nuo MA Vrublevskių bibliotekos sienos rodo, kad Lietuvoje Rusijos valstybinė istorijos politika jau pradedama įgyvendinti atvirai ir oficialiai – sostinės valdžios lygmeniu.
 
Miesto tarybos ir mero veiksmai yra grindžiami ir visiškai atitinka stalinistinėje SSRS įtvirtintą ir putiniškoje Rusijoje palaikomą bei plėtojamą Antrojo pasaulinio karo, Birželio sukilimo ir pokario rezistencijos suvokimą. SSRS ir Rusijai jis buvo ir tebėra svarbus kaip įrankis politiniu lygmeniu įteisinti 1940 m. Lietuvos okupaciją ir pakirsti 1990 m. atkurtos valstybės teisėtumą. Džiaugsminga Rusijos valdžios reakcija į šiuos Vilniaus miesto tarybos ir mero veiksmus patvirtina, kad Kremlius suvokia ir pripažįsta laimėjęs didžiulę pergalę, siekdamas įgyvendinti savąjį geopolitinį tikslą – susigrąžinti Lietuvą kaip „savanoriškai“ prie SSRS prisijungusią ir „neteisėtai“ atsiskyrusią jos dalį.

Vilniaus meras Remigijus Šimašius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
K. Škirpos alėjos pavadinimo pakeitimas ir J. Noreikos-Generolo Vėtros atminimo lentos sunaikinimas atitinka putiniškosios Rusijos interesus, nes keičiantis geopolitinei ir saugumo padėčiai pasaulyje, šiais neapgalvotais ir neatsakingais Vilniaus miesto tarybos ir mero sprendimais gali būti veiksmingai pasinaudota, teisinant visus prieš Lietuvą nukreiptus, šalies suverenitetą ir net jos valstybingumą griaunančius veiksmus.
Faina Kukliansky. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
 
Iš esmės vadovaujantis SSRS–Rusijos istoriografijos nuostatomis, jais galutinai ir nedviprasmiškai pasmerkiamas 1941 m. birželio sukilimas, faktiškai pripažįstant, kad jis buvo tik nacionalsocialistinės Vokietijos parankinių sukeltas maištas prieš „teisėtai“ SSRS dalimi tapusios LSSR valdžią, neatspindėjęs ir tikrosios „lietuvių tarybinės liaudies“ valios.
 
Tai reiškia, kad jais faktiškai buvo paneigtas lietuvių tautos istorinis bei politinis subjektiškumas ir pritarta abiejų Lietuvą norėjusių užgrobti okupantų, taip pat bet kuriam kitam agresoriui potencialiai naudingai nuostatai, jog lietuviai neturi teisės būti suvereni tauta, galinti turėti savo nepriklausomą valstybę. Nemokšiškų ir nusikalstamų Vilniaus miesto tarybos ir mero veiksmų geopolitiniai padariniai Lietuvos valstybingumui gali tapti pragaištingi.

Būdami įsitikinę, kad Lietuvos piliečiai turi teisę ir pareigą visomis priemonėmis ginti savo valstybės suverenumą ir nepriklausomybę, pareiškiame:

Rusijai naudingos ir Kremliaus inspiruotos, kitose užsienio šalyse veikiančių antilietuviškų jėgų, siekiančių diskredituoti Lietuvą, skatinamos bei remiamos valstybei pavojingos Lietuvos istorijos klastojimo ir Laisvės kovų atminties trynimo akcijos, kurias vykdo atvirai prorusiški veikėjai (5-oji Putino kolona) ir nesąmoningai Rusijos istorijos politikos ir geopolitikos tikslams tarnaujantys „proeuropiniai“ ir antirusiškas nuostatas pabrėžtinai deklaruojantys „viešieji intelektualai“ (6-oji Putino kolona), turi būti oficialiu valstybės lygmeniu įvertintos kaip reali grėsmė šalies nacionaliniam saugumui ir privalo būti principingai stabdomos.

Reikalaujame:

1. Vilniaus miesto tarybos sprendimas panaikinti K. Škirpos alėjos pavadinimą ir mero R. Šimašiaus vienasmenis nurodymas slapčia pašalinti J. Noreikai-Generolui Vėtrai skirtą atminimo lentą nuo Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos sienos turi būti vertinamas kaip antivalstybinės ardomosios veiklos aktai. Tarybos sprendimas turi būti atšauktas. Lietuvos valstybę išdavęs meras privalo atsistatydinti arba būti atstatydintas iš užimamų pareigų. Neįvykdžius šių reikalavimų Vilniaus mieste turi būti įvestas tiesioginis valdymas ir kuo greičiausiu laiku surengti priešlaikiniai Tarybos ir mero rinkimai.
Kazio Škirpos ir Arsenalo gatvių kampas. Slaptai.lt nuotr.

2. Privalo būti sukurta ir nuosekliai vykdoma tautos ir valstybės ilgalaikius strateginius bei saugumo ir išlikimo interesus atitinkanti valstybinė istorijos politika. Į ją formuojančias bei kitus tautos istorinės atminties klausimus sprendžiančias visuomenines bei ekspertines institucijas, komisijas ir darbo grupes kviečiami asmenys privalo deklaruoti savo arba artimų šeimos narių sąsajas su okupacinio režimo institucijomis ir veiklos jose faktus; aktyvūs okupacinio režimo kolaborantai arba asmenys, kurių šeimos nariai aktyviai kolaboravo su režimu, neturi teisės formuoti atkurtosios valstybės istorijos politiką bei atmintį ir neturėtų būti traukiami į tai darančių institucijų, komisijų ir darbo grupių sudėtį.

3. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatomis (Lietuvos valstybėje teisingumą vykdo teismas) jokia esama ar naujai įkurta visuomeninė komisija negali keisti ar iškraipyti faktų apie Lietuvos laisvės kovų didvyrius, ypač apie tuos, kurie yra pripažinti valstybės lygmeniu ir kuriems yra suteikti valstybiniai apdovanojimai. Paaiškėjus naujoms aplinkybėms dėl Laisvės kovotojui suteikto vardo ar valstybės apdovanojimo, sprendimą priimti gali tik teismas.
Naujoji atminimo lenta, skirta Jono Noreikos garbei. Slaptai.lt nuotr.

4. Demokratinei ir teisinei valstybei tinkamomis priemonėmis turi būti užkardyta žiniasklaidoje visuotinai skleidžiama antilietuviška ir antivalstybinė propaganda, kurios svarbiausiu centru ir šaltiniu tapo LRT.
 
LRT vadovybė turi būti pakeista valstybei lojalia nacionalinio transliuotojo administracija; turi būti sprendžiamas nesugebėjusios užtikrinti tinkamo nacionalinio transliuotojo misijos vykdymo LRT tarybos pertvarkymo klausimas – ji turi atsistatydinti ir būti performuota taip, kad ją sudarytų jos paskirtį tinkamai suprantantys ir gebantys vykdyti asmenys.

5. Visų pakopų jaunimo ugdymo įstaigose turi būti iš esmės atnaujintos tautinio ir pilietinio ugdymo programos, dabartinį kosmopolitinį, jaunosios kartos istorinę atmintį ir patriotines nuostatas griaunantį pseudopilietinį ugdymą pakeičiant visaverčiu tautiškai ir valstybiškai orientuotu patriotiniu auklėjimu.

6. Privalo būti atliktas išsamus Lietuvos mokslo ir studijų srities auditas ir nutraukta valstybės parama Lietuvos visuomenės ir akademinės bendruomenės ištautinimą bei išvalstybinimą skatinantiems moksliniams tyrimams ir studijų programoms, kurių dominavimas faktiškai pavertė šalies mokslų ir studijų institucijas lietuvių tautos ir valstybės griovimo įrankiais bei židiniais.
Piketas Europos aikštėje; ginama Kazio Škirpos garbė ir orumas. Slaptai.lt nuotr.

7. Vykdantis sovietinę-rusiškąją istorijos politiką Užsienio reikalų ministras, aktyvus sovietinis kolaborantas, VLKJS aukšto rango veikėjas, dėl nelojalumo Lietuvos valstybei ir jos įvaizdį tarptautinėje arenoje griaunančios kenkėjiškos veiklos privalo atsistatydinti arba būti atstatydintas iš užimamų pareigų.

Rezoliucija priimta pilietinio  mitingo „Laisvės kovų atminties trynimui ir šliaužiančiai okupacijai – Ne!“ dalyvių Vilniuje 2019 m. rugsėjo 5 dieną.
 
Ji adresuota: J. E. Lietuvos Respublikos Prezidentui, Lietuvos Respublikos Seimo pirmininkui, Lietuvos Respublikos Seimo frakcijoms, Lietuvos Respublikos Vyriausybės ministrui pirmininkui, Lietuvos Respublikos Seimo Švietimo ir kultūros komitetui, Lietuvos Respublikos Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetui, Lietuvos Respublikos Švietimo ir mokslo ministrui, LRT Tarybai
 
2019.09.08; 07:00

Rasa Čepaitienė. Slaptai.lt nuotr.
Kaip pavadinti žmogų, kuris neturi atminties? Veikiausiai amnezijos kamuojamu ligoniu. Kaip pavadinti tą, kurio atmintis buvo sąmoningai ištrinta ir perrašyta? Mankurtu? O gal zombiu? O kaip pavadinti tautą, kuri pati lengvabūdiškai atsisako savo istorijos, jos rašymą ir aiškinimą perleisdama kitoms tautoms?
 
Mes šiandien gyvename naujojo atminties perrašymo eksperimento sąlygomis. Tik vietoj mankurtą paverčiančios kupranugario odos šiandien naudojamos daug rafinuotesnės ir gudresnės atminties perdirbimo formos – masinės informavimo priemonės, pasitelkiančios melą, patyčias, iškraipymus, cenzūrą. Noriai kviečiančios į savo laidas vanagaites ir ivaškevičius, bet nerandančias laiko nei noro pasikviesti jų oponentų ar kritikų. Bet ir to negana. Tenka sliūkinti nakties tamsoje, vykdant nežinia kieno, liekančio šešėlyje, valią, o pačiuptam už pakarpos lementi, kad, girdi, ne savom rankom naikinai tau nepriimtinos atminties ženklus, kad uolūs vykdytojai neva tik netinkamu laiku tai padarė…
 
Žmones, kurie piktinasi tokia naktine istorijos politika, kurie viešai pareiškia, kad ji jiems nepriimtina ir jai pasipriešina, – mus – jie paniekinamai vadina antisemitais ir nacių garbintojais. Jų vaizduotė nušuoliavo taip toli, kad net Gedimino stulpus ir mūsų Trispalvę jie jau esą „demaskavo“ kaip „fašistinius simbolius“. Tačiau argi kas nors iš čia susirinkusiųjų išties eitų ginti tikro žydšaudžio arba nacių kolaboranto? Argi čia stovintys išties stokoja sąžinės, neturi moralinio kompaso, atjautos ir, galiausiai, sveiko proto? Kas nustato, asmuo yra ar nėra nusikaltėlis? Vilniaus miesto meras? Žydų bendruomenės pirmininkė? Užsienio reikalų ministras? Ne. Tik teismas, surinkęs ir išnagrinėjęs visus turimus įrodymus.
 
Jonas Noreika ir Kazys Škirpa. Slaptai.lt nuotr.
Taip bent jau turėtų būti teisinėje valstybėje, jei Lietuva vis dar tokia yra. O kaip žinote, Vilniaus apygardos administracinis teismas yra atmetęs reikalavimą pakeisti LGGRTC parengtą istorinę pažymą, kurioje Jonas Noreika-Generolas Vėtra buvo išteisintas dėl kaltinimų kolaboravimu su naciais ir žydų genocido vykdymo. Tas pats Centras yra parengęs ir kitą ekspertinę pažymą apie Kazio Škirpos veiklą Antrojo pasaulinio karo metais, kurioje parašyta, kad jis nebuvo jokių žydų naikinimo operacijų iniciatoriumi ar dalyviu ir jų nevykdė. Tad kokių dar ekspertų bereikia, kad galėtume galutinai atmesti šiems istorijos veikėjams nuolat ir nepaliaujamai inkriminuojamą kolaboravimą bei pagaliau tinkamai įvertinti jų nuopelnus Lietuvai?
 
Mūsų šaunusis meras, nusiteikęs išvalyti Vilniaus viešąsias erdves nuo neva „prieštaringai vertinamų“ asmenybių atminimo, linkęs pamiršti, kad jo paties biografija yra gerokai prieštaringesnė, nei minėtų asmenų.
 
Degdamas uolumu padaryti Vilnių atvirą, tolerantišką ir politkorektišką, jis kažkodėl neskuba atvirai, korektiškai ir tolerantiškai elgtis su visais vilniečiais. Ne, jis rūpinasi pašalinti vienas, bet palieka kitas, ne mažiau aistrų keliančias, atminimo lentas. Inicijuoja ar remia vienų, bet trukdo kitų paminklų, pavyzdžiui, Vyties Lukiškių aikštėje, statybai. Remiantis mero logika, veikiausiai tektų pervadinti ir aikštę, kurioje mes čia dabar susirinkome. Juk Simonas Daukantas buvo caro imperijos tarnautojas, dirbęs Senato valdininku Sankt-Peterburge, taigi – kolaborantas. Tad gal geriau reikėtų jai grąžinti senąjį – Lietuvos generalgubernatoriaus Michailo Kutuzovo – pavadinimą, tuo pačiu atstatant ir Michailo Muravjovo-Koriko paminklą, kuris joje stovėjo? Tiedu gi kolaborantais nebuvo…
 
S.Daukanto aikštė. Rugsėjo 5-oji. Slaptai.lt nuotr.
Meras šioje kovoje prieš istorinę tiesą nėra vienišas. Jam uoliai padeda tie, kuriems ir tautos patriarchas Jonas Basanavičius, pasirodo, buvo nepakankamai europietiškas, ir dainų šventės – persmelktos sovietizmo ir neužtektinai lietuviškos, o Justinas Marcinkevičius – išvis įtartinai sovietinis… Jau nekalbant apie nenuilstamai šaukiančiuosius dėl prigimtinio ir neįveikiamo lietuvių noro žudyti savo bendrapiliečius žydus ir grobti jų turtą… Taip naktinė istorijos politika mus paklaidina postmodernistiniame reliatyvizmo rūke, nugramzdindama į abejones ir svyravimus, kuriuose jau ir mūsų didvyriai – nebe didvyriai, ir šventieji – nebe šventieji, ką jau kalbėti apie mus, paprastas ir niekingas žemės dulkes…
 
Mums sako: ko jūs draskotės dėl kažkokios lentos? Geriau eikite ir protestuokite prieš skurdą, socialinę atskirtį, išnaudojimą ir nelygybę. Tačiau ar mes čia susirinkome tik dėl lentos? Tik dėl Kazio Škirpos ir Jono Noreikos garbės apgynimo? Ne. Yra giluminis ryšys tarp autentiško, sąžiningo ir neiškraipyto Lietuvos istorijos, kad ir kiek joje išties būtų buvę tamsių periodų, niekšybių ir kvailysčių, suvokimo ir noro gyventi teisingesnėje ir oresnėje valstybėje. Juk būtent čia, Vilniuje, amžių sandūroje susirinkę mūsų tautinio atgimimo veikėjai, kurių tuomet šiame mieste, atrodytų, buvo tik menka sauja, ryžosi imtis kurti nuo kitų tautų nepriklausomą, savarankišką, laisvą demokratišką politinę tautą, kad ir koks šis projektas tuomet kitiems atrodė naivus, nebrandus ar neadekvatus to meto geopolitinėms realijoms.
Rugsėjo 5-osios mitingas. Slaptai.lt nuotr.
 
Bet jie turėjo svajonę ir atkakliai siekė ją įgyvendinti. Pažvelkime į už mūsų pečių nusidriekiančią ilgą tradiciją tų, kurie, nepaisydami „pažangesniųjų“ ir „apsukresniųjų“ nesupratimo, pašaipų ir niekinimo, sąmoningai apsisprendė būti lietuviais ir dirbti lietuvybės labui, nors tai tuomet nei apsimokėjo, nei buvo itin patogu, priešingai, itin pavojinga. Kaip žinia, neapsimoka, nėra patogu, o kartais pavojinga ir šiandien. Tačiau kai skaitai šių žmonių raštus, apima net tam tikras gėdos jausmas. Jie, gyvendami žymiai sunkesnėmis aplinkybėmis, kai šiai jų svajonei, atrodė, nebuvo nė menkiausios galimybės išsipildyti, turėjo tokį tvirtą tikėjimą ir viltį, kad tai tikrai vieną dieną įvyks, kokio mes, tos jų išsvajotos ateities vaikai, deja, dažnai šiandien pritrūkstame. O juk būtent dėl jų tikėjimo ir atkaklaus darbo ši svajonė ėmė ir išsipildė.
 
Tačiau šiandien kiti laikai, kitos mados. Kalbėti apie nacionalizmą ir tautą, jos interesus kažkaip nebepatogu, nepolitkorektiška… Gyvename naujosios ideologijos sąlygomis, kvėpuojame jos oru. Čia nėra vietos kolektyviniams tapatumams, tautinei bendrystei ir ištikimybei, jau nekalbant apie pasiaukojimą iki mirties už Tėvynės laisvę. Čia klesti individo norai, aistros, troškimai – gauti, vartoti, linksmintis. Šia dvasia išauklėtieji nebesupranta mūsų, juolab nebesupranta Škirpos ir Generolo Vėtros ar jų bendražygių.
 
Kazio Škirpos alėja Vilniuje, Gedimino kalno papėdėje. Slaptai.lt nuotr.
Tačiau jeigu yra tik pavienių individų atsitiktinės ir laikinos sankaupos, besirūpinančios vien savo momentinių hedonistinių troškimų patenkinimu, tuomet visada atsiras miklesnių ir stipresnių, nustumsiančių kitus nuo gėrybių, užgrobsiančių jų daugiau, nei išties jiems reikia. Taip ir auga pajamų ir galimybių nelygybė, atskirtis, materialusis ir dvasinis skurdas, nes, atrodytų, nėra nieko, kas galėtų šiai tvarkai ką nors priešpastatyti.
 
Bet ar tikrai negali? Juk seniai žinoma, kad nacionalizmas (ne nacizmas, ne šovinizmas, nors šias sąvokas kai kas tyčia painioja ar suplaka), bet nacionalizmas yra tautų ir bendruomenių klijai, sutelkiantys ir suvienijantys šiuos pavienius egoistiškus ir tik savo reikalų žiūrinčius individus į kažką daugiau ir prasmingiau, padedantys kurti bei įtvirtinti ir taip trokštamą socialinį teisingumą, ir visų piliečių lygybę prieš įstatymus.
 
Jonas Noreika – Generolas Vėtra. Slaptai.lt nuotr.
Jei Lietuva nepriklausomybės pradžioje nebūtų pasirinkusi neoliberalizmo kaip naujojo ideologinio pamato, o, kaip Sąjūdžio buvo tikimasi ir trokštama, grįžusi prie pamatinių tautinės valstybės vertybių, bendruomenių solidarumo ir savitarpio palaikymo bei pagalbos gaivinimo, atsakomybės už savo darbus, argi kapitalizmas čia būtų galėjęs įgauti tokias žiaurias ir net groteskiškas formas? Atvirai savęs paklauskime, kas gi tokiais baisiais skaičiais gena žmones iš Lietuvos svetur? Juk ne kokie nors svetimi užkariautojai ar kolonizatoriai.
 
Juk tie patys, savieji. Įtikėję, kad kitas yra tik išnaudoti ar manipuliuoti tinkamas padaras, o ne asmuo, tautietis, bendrapilietis, tas tikrasis mūsiškis, už kurio gerovę savo rankose politinę ir ekonominę galią sutelkę ir galimybes tam turintys privalėtų prisiimti atsakomybę. Tačiau argi taip iš tikrųjų yra? Argi negyvename veikiau pagal džiunglių įstatymus, kasdien nedalyvaujame žiurkių lenktynėse – kuris kurį?
 
Ir tuomet, kai praradę kantrybę žmonės susirenka į protesto akcijas, kai jie piktinasi neatsakingais ar atvirai kenkėjiškais valdžios sprendimais – atsitinka kas? Į juos, į jų teisėtą rūpestį ir nerimą dėl įsigalėjusių dvejopų standartų privilegijuotiesiems ir visiems likusiesiems, vadinamiesiems runkeliams, dėl sisteminės korupcijos, dėl teisingumo stokos, dėl niokojamos gamtos ar išparceliuojamų jos išteklių, dėl kilnojamu „valdišku daiktu“ paverstų iš padorių šeimų išplėšiamų vaikų valdžia paprasčiausiai nekreipia į juos dėmesio, apsimesdama, kad nieko nevyksta…
Faina Kukliansky. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
 
Pasakojama, kad po 1863 m. sukilimo, po visų represijų ir visuomenei įvarytos baimės, kai, atrodė, carinė naktis Lietuvoje stojo amžiams, vis dėlto atsirado drąsuolių, kurie tamsos priedangoje, slapta atėję į šią aikštę, ištepė Muravjovo-Koriko paminklo postamentą vilko taukais. Ir, sako, susirinko tuomet viso miesto valkataujantys šunys ir kaukė į jį. Taip ta įbauginta ir neviltyje, atrodytų, paskandinta visuomenė tuomet parodė savo tikrąjį požiūrį į tuometinę valdžią, kuri, kaip ir dabartinė, demonstratyviai ignoravo jos teisėtus reikalavimus, tyčiojosi ir negailestingai baudė protestuojančiuosius.
 
Ar mes šiandien irgi esame lyg tie šunys, kurių balsas į dangų neina?
 
Istorija tikrai yra galingas ginklas. Kiekvieno asmens tapatumo pamatas. Atsakantis į klausimą „kas aš esu?“. Susiejantis jį su praeitimi, su daugybe prieš jį gyvenusiųjų kartų, ir kartu nukreipiantis į ateitį. Ar pastebite, kad šiandien daroma viskas, kad mes savos istorijos nei turėtume, nei ją išties žinotume? Kad nejučia perimtume ir kartotume kitų tautų ir valstybių apie mus rašomas „tiesas“, kurias, kaip kad niekad anksčiau nėra buvę, mums jau transliuoja ir savi, lietuviai? Kad patikėtume esantys tik nepažangūs atsilikėliai, vis dar kalbantys ta nelemta „mużicka mowa“, kurios net pats ponas Dievas, pasirodo, nesupranta ir kurios, kaip ir savo kvailų, nepažangių ir niekam tikusių papročių, reikėtų kuo skubiau atsikratyti…?
 
Ar ir toliau trauksimės, išsivaikščiosime, nuolankiai tylėsime, leisime kitiems perrašinėti mūsų istoriją pagal savo įgeidžius ir interesus, teisti mūsų herojus, juos nepagrįstai kaltinti, šmeižti ir meluoti visose pasvietėse?
Remigijus Šimašius. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
 
Privalome pareikalauti, kad valstybė pagaliau imtųsi kurti savą istorijos politiką. Kad atkakliai ir garbingai gintų istorinę tiesą šalies viduje ir užsienyje, nežiūrint galimų pasekmių. Kad juridiškai įvertintų sisteminių šmeižikų ir atminties trynėjų veiklą ir jiems pritaikytų realias sankcijas, nepaisant to, kokios tautybės Lietuvos piliečiai jie bebūtų. Kad atitinkamos švietimo ir kultūros institucijos parengtų ir pradėtų sistemingai įgyvendinti valstybiškai ir tautiškai orientuotą istorijos dėstymą.
 
Šiandien atrodome silpni, pasimetę ir susiskaldę. Tačiau virš mūsų pakibusi tautos nykimo ir jos kūrybinių galių silpnėjimo grėsmė verčia veikti. Tad būkime gudrūs kaip žalčiai ir neklastingi kaip balandžiai. Mūsų tautos didžiavyrių pavyzdžiu padarykime viską, kas mūsų galioje, kad nereikėtų raudonuoti prieš vaikaičius, jog pavojaus valandą likome drungni ir abejingi, tuomet, kai iš tiesų reikėjo kovoti ir apginti tiesą.
 
Tai – kalba, kuri buvo pasakyta mitinge šių metų 2019 m. rugsėjo 5 d. Simono Daukanto aikštėje.
 
2019.09.07; 09:25 

Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Išnagrinėjusi Lietuvos Respublikos Seimo narių Audronio Ažubalio ir Lauryno Kasčiūno, Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjungos, Lietuvos žmogaus teisių gynimo asociacijos, kitų asmenų pareiškimus dėl karininko Jono Noreikos-Generolo Vėtros atminimo lentos galimai neteisėto nuėmimo nuo Mokslo akademijos Vrublevskių bibliotekos pastato sienos ir galimai neteisėto K.Škirpos alėjos pervadinimo, Vilniaus apygardos prokuratūra priėmė nutarimą atsisakyti taikyti viešojo intereso gynimo priemones.

Kaip sakoma tokiais atvejais, prokuratūra nusiplovė rankas. Vis tik, nesakykite, šis prokuratūros nutarimas nėra eilinis nėrimas į krūmus, kai užimantys aukštus teisėsaugos postus žmonės iš tolo apsidraudžia, baimindamiesi dėl savo karjeros.

Jonas Noreika – Generolas Vėtra. Paminklinė lenta. Slaptai.lt nuotr.

Dar daugiau, – būtų galima pasakyti, kad šis prokuroro sprendimas akivaizdžiai rodo, jog Lietuvos teisinė sistema iškopė į  naują lygį, o čia randama argumentavimo seka yra visiškai naujas puslapis teisinės minties sklaidoje pasauliniu mastu, ne kitaip!

Taigi – kokie prokuratūros nurodomi argumentai pagrindžia atsisakymą šiuo atveju taikyti viešojo intereso gynimo priemones? Kaip skelbiama prokuratūros nutarime: „Pareiškimų nagrinėjimo metu nustatyta, kad atminimo memorialinių lentų nuėmimo procedūra teisės aktuose nėra reglamentuota, kadangi galiojantys teisės aktai nenumato jokių specialiųjų reikalavimų memorialinių atminimo lentų demontavimui. Nesant specialiojo teisinio reguliavimo, atitinkamai negali būti konstatuojamas ir jo pažeidimas. Taip pat nustatyta, kad Vilniaus miesto savivaldybė yra Jono Noreikos-Generolo Vėtros atminimo lentos savininkė, tačiau savivaldybių turto valdymą, naudojimą, disponavimą juo reglamentuojančių teisės aktų pažeidimų taip pat neįžvelgta“ https://www.prokuraturos.lt/lt/naujienos/ikiteisminiai-tyrimai-ir-viesojo-intereso-gynimas/ginant-viesaji-interesa-atliktas-tyrimas-del-atminimo-lentos-nuemimo-ir-alejos-pervadinimo-vilniuje/6583.

Kažkas panašaus į kalambūrą, ar ne? Nutarimo surašytojus būtų galima pagirti už puikų humoro jausmą, besilygiuojant į patį Erlicką. Vis tik, cituotas nutarimas, kaip atrodo bent man, nėra tik paprastas kalambūras, jį greičiau butų galima priskirti sofistikos, kaip loginių fokusų meno, žanrui, prilyginant garsiausių sofistų ištaroms. Štai garsusis antikos sofistas Gorgijas sako: pirma, nieko nėra; antra, jeigu kažkas ir būtų, žmogui neįmanoma būtų tai pažinti; ir trečia, jei net būtų galima pažinti, nebūtų galima to pažinimo perteikti kitam žmogui.

Kazio Škirpos ir Arsenalo gatvių kampas. Slaptai.lt nuotr.

Jei galiojantys teisės aktai nenumato jokių specialiųjų reikalavimų memorialinių lentų demontavimui, tai tokių atminimo ženklų naikinimas su kūjų rankose yra ne mažiau teisėtas kaip jų nuėmimas nuo sienos naudojantis varžtų atsukimo raktu kaip demontavimo priemone. 

Dar kartą prisiminkime, kad specialieji reikalavimai tokiam demontavimui  nenumatomi, nors tu ką. O gal mūsų postmodernistinė prokuratūra laikosi įsitikinimo, kad Šimašiaus teikiamas vandalizmo įtvirtinimo pavyzdys viršininkavimo forma yra labiau respektabilus ir civilizuotas aktas nei puspročio išpuolis, daužant laisvės kovotojo atminimo lentą kūju?  

Kokiu pagrindu būtų galima įsivaizduoti tokį skirtumą, kai galiojantys teisės aktai nenumato jokių specialiųjų reikalavimų memorialinių lentų demontavimui, taigi atitinkamai negali būti konstatuojamas ir tokio demontavimo teisėtos formos pažeidimas? Išties, iš nieko niekas neatsiranda. Tačiau loginio nuoseklumo principas reikalauja pripažinti, kad konstatacija, jog atminimo lentų nuėmimas dar kol kas nėra reglamentuotas teisės aktais, esamos teisinės bazės pagrindu neteisėtu daro patį atminimo ženklų naikinimo aktą, net nekeliant klausimo – kokia forma tai yra daroma, nes galiojantys teisės aktai nenumato jokių specialiųjų reikalavimų memorialinių lentų demontavimui.

Prokuroro ženklas

Ar mero postas suteikia Šimašiui teisę disponuoti savivaldybės valdymui priskirtais objektais, tenkinant savo nesveikas fantazijas, ar mūsų postmodernistinė prokuratūra nematytų jokio reikalo kištis net ir tokiu atveju, jeigu dabartinis meras užsimanytų nugriaudi Gedimino bokštą?

Skaitytojui palieku spręsti – ar aptartas prokurorų nutarimas yra kažkoks nesusipratimas, tarkime, meninė išmonė teisėsaugos sistemoje, ar jau nerimą keliantis valstybės dezintegracijos simptomas?..

2019.08.31; 06:00

Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Prieš gerą pusmetį universiteto koridoriuose netikėtai susimačiau su visados pasižymėjusia specifiniu humoro jausmu kolege, kuri tąkart jau ištikta labai sunkios ligos ir žinodama negailestingą diagnozę apie paskutiniąsias gyvenimo dienas, mūsų pokalbio pabaigoje nepraleido progos pašmaikštauti, pareikšdama – „Išeinu atostogų!“ 

Pasukau į priešingą pusę, nespėjęs net dorai atsisveikinti, nežinodamas, ką tokiu atveju dar būtų galima pasakyti, tik bandydamas nuslėpti kažką panašaus į staiga susitvenkusias ašaras. 

Tačiau šiandien krūptelėjau, kitaip nepasakysi, išgirdęs žinią, kad iš atostogų grįžta Šimašius. Jau buvo galima viltis, kad Vilniuje, gražiai nulijus, vėl atsigaus vasaros pabaigos spalvos ir kvapai, bet dabar nesunku įsivaizduoti ir tai, su kokiu uoslės diskomfortu susidurs miestelėnai, kai valdyti Vilniaus iš atostogų sugrįžta totalinis politinis lavonas. Nesakykite, tai nėra tik vieno nevykėlio Šimašiaus, truputėlį anksčiau ar vėliau nueisiančio nuo arenos, problema.

Su Šimašiaus vardu siejamas politinio lavono dvokas gali nepaprastai sustiprėti dėl to, kad Šimašius-Saulė jau savo pirmajame kreipimesi po atostogų į delfi.lt skaitytojus https://www.delfi.lt/news/ringas/politics/remigijus-simasius-apie-viena-lenta-du-parasus-ir-55-tukstancius-vilnieciu.d?id=82023673, be didelio konfūzo tapatinasi su Vilniumi, kalba visų vilniečių vardu, tokiu būdu totalizuodamas lavonėjimo dvoką iki kraštutinė ribos. Tikriausiai net anų laikų lietuvių emigrantų bendruomenei, įsikūrusiai Čikagos priemiesčių skerdyklų kaimynystėje, neteko patirti tokio sąmonę paralyžiuojančio dvoko, kokį užtraukia miestiečiams Šimašiaus politinio lavonėjimo kaimynystė.

Vilniaus meras Remigijus Šimašius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Todėl, kaip atrodo bent man, Šimašiui grįžus iš atostogų, Vilnius iškart tampa nelaimės zona, kai dėl užkrato ir dvoko keliamo pavojaus šiandien Lietuvos sostinė turėtų būti nedelsiant uždaroma kitų miestų lankytojams.  Apskritai pats Šimašius yra linkęs uždaryti beveik viską, pradedant nuo teatrinių įstaigų ir skrydžių bendrovių, išskyrus gėjų klubus. Šimašiaus pavyzdys baisiai prikišamai rodo, kad Vilniaus lankytinomis vietomis pirmiausiai turėtų būti laikomos gėjų pasilinksminimo įstaigos.

Kita vertus, lavonėjimo dvokas pasiekia aukščiausiąjį tašką būtent tada, kai Šimašius praveria burną, t. y. kažką pasako, pabando suformuluoti vadinamąją mintį, kai jo vardu yra paskelbiama kažkokia rašliava, pasakojanti apie anojo titaniškas pastangas su moraliniu kompasu rankose atrasti ir demaskuoti užsimaskavusį antisemitą.

Žinia, nudraskius atminimo lentas, pakabintas laisvės kovotojų garbei, ir  išprovokavus natūralų žmonių pasipiktinimą, lengva ranka yra sukuriamas mitas apie užsimaskavusį atisemitą. Galimas daiktas, nereikėtų pernelyg nuvertinti Šimašiaus, nes jis antisemitizmo išpopuliarinimo reikalui, kaip atrodo bent man, nusipelno tikrai ne mažiau nei visa nacių propaganda kartu sudėjus! Kita vertus, tikriausiai nereikėtų anojo ir demonizuoti (būtų pernelyg didelė garbė), nes Šimašius savo niekingų tikslų pasiekia ne tiek pasikinkęs kažkokį priklydusį demoną, kiek tapdamas kraštutine liberalizmo karikatūra, kaip atrodo, turinčia atstumti visus sveiko proto žmones.

Jeigu tokio mero iškamša tik stovėtų nejudėdama, būtų galima pakęsti, tačiau šiai stovylai prabilus lavoninės stiliumi, suvimdo ne juokais. Žinote, metafizinio pasišlykštėjimo jausmas toli pranoksta fizinio pasišlykštėjimo sukeliamus nepatogumus, ištampo vidurius nepalyginamai intensyviau nei būtum apsinuodijęs pašvinkusių silkių porcija.

Mūsų padangėje buvo galima sutikti ne vieną apsišaukėlį ir aferistą, tačiau taip išniekinti moralines sąvokas ir aukos prasmėvaizdį, kaip lengvai purkštaudamas daro Šimašius, tikriausiai nepavyks niekam niekada. Šimašiaus kalbėjimas ta tema yra nuodinga bet kokių įvardijimų karikatūra, pagal savo esmę visados yra užnuodytas tortas. O nemeilės atsakas tokiu atveju tikriausiai yra pats geriausias priešnuodis.

Tiesą sakant, mane labiausiai neramina net ne tokio Šimašiaus fenomenas,  kiek tai, kad Lietuvos teisėsaugos institucijos neišdrįsti naikinti neteisinių, iš vandališkų sumetimų užgimusių Šimašiaus sprendimų nuplėšti atminimo lentas Lietuvos laisvės kovotojams. Dėl to mes visi esame pastūmėjami į baisią priešpriešą, kuri gali (neduokDie) labai greitai išvirsti į neramumus ir gatvės susirėmimus.

Jonas Noreika – Generolas Vėtra. Slaptai.lt nuotr.

Kaip nesunku nuspėti, patriotinė Lietuvos kohorta atminimo lentą Jonui Noreikai-Generolui Vėtrai pagerbti atkurs ir neprašydama Šimašiau leidimo pakabins ten, kur jai ir pridera būti pagal jau susiformavusią tradiciją.   Neabejokite, yra žmonių, kurie visomis išgalėmis, jeigu norite, dantimis ir nagais, gins savo teisę apsaugoti laisvės kovotojų atminimą.

Dabar pabandykime įsivaizduoti, kad naujoji Vidaus reikalų ministrė Rita Tamašunienė pasiunčia vidaus pulkus išvaikyti laisvės gynėjo paminklinės lentos gynėjus. Fiziškai tai padaryti nebus sunku, nes tokių gynėjų vartotojiškoje visuomenėje lieka vis mažiau (?), didelė dalis iš jų – jau pagyvenusio amžiaus žmonės. Tačiau, pabandykime toliau įsivaizduoti, fizinė prievarta prieš senolį, atėjusį apginti bendražygio atminimą, reikštų, kad Lietuva įžengė į naująjį okupacinį sezoną. Ne postai ir pavadinimai lemia  visuomenė raidą ir pažangą, o žmonės, kita vertus, kai svarbius politinės teisinės sanglaudos postus užima kvailiai ir bailiai, visuomenė yra okupuojama nešvankybės.

Čia dabar nupieštas vaizdelis yra mintinis eksperimentas, siekiant užbėgti labiausiai nepageidaujamiems įvykiams prieš akis. Tačiau taip gali atsitikti iš tiesų, jeigu Lietuvoje ir toliau šitaip atkakliai bus nesilaikoma įstatymo normos, kai įpareigota ginti įstatymo viršenybę prokuratūra neria į krūmus, nedrįsdama užginčyti akivaizdžiai neteisinių Šimašiaus sprendimų.

P.S.

Keletas pažįstamų manęs klausė – kodėl štai jūsų autorius viešus pasisakymu apie Šimašių kartas nuo karto užbaigia eiliuota forma, suposmuodamas išvadą, ar tai esą nėra savotiškas Šimašiaus fenomeno pašlovinimas? Atsakau: eiliuota forma, užbaigiant pokalbį, užgimsta tada, kai norisi išsikeikti iki širdies gelmių, bet išsiauklėjimas to neleidžia daryti viešai. Eilėraščio forma su rimo ir ritmo reikalavimais uždeda kažką panašaus į apynasrį.

2019.08.22; 09:26

                                        X X X

Vilnius, rugpjūčio 20-osios naktis

 

mėnulis dabar toks vaiskus be energijos

kaip jį taurina vaistinės pilies gatvėje fonas! –

vokus staiga ten pramerkia

kažko nudžiugęs lavonas

Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Vis dar Vilniaus meru besivadinantis Remigijus Šimašius savavališkai priėmė sprendimą nudrėksti atminimo lentą Jonui Noreikai-Generolui Vėtrai pagerbti nuo Mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos sienos.

Kita vertus, dar svarbiau pabrėžti, kad tokia nemotyvuota ir savavališka vadinamojo mero veikla, tarkime, jo kaprizai ir subjektyvumas stipriai kertasi su esamais teisės aktais ir civilizuotoje šalyje tarsi jau ir privalėjusia įsitvirtinti teisine aplinka.

R.Šimašius, kaip suaugęs žmogus ir miesto pareigūnas, nė iš tolo neturėjo jokios moralinės teisės negatyviame kontekste net paminėti Generolo Vėtros vardo, nes Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimu dar kartą buvo patvirtinta Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro (LGGRTC) išvada, kad  Jonas Noreika-Generolas Vėtra nekolaboravo su nacių režimu ir nedalyvavo Holokauste (taigi priešingas teiginys viešojoje erdvėje gali būti kvalifikuojamas kaip šmeižtas taip pat ir juridine prasme). Tačiau teisinio nihilizmo šioje nešvankioje istorijoje viršūne yra tai, kad nevykėlis meras pateikė tarnyboms nešvankų nurodymą demontuoti atminimo lentą, švelniai tariant, peržengdamas savo kompetencijos ribas, apeidamas tas institucijas, kurios yra juridiškai įgaliotos priimti (ar nepriimti) panašius nutarimus, puoselėjant miesto pavadinimų ir memorialinių ženklų motyvuotai subalansuotą infrastruktūrą.

Ar tai reiškia, kad Vilniaus mieste šiandien yra įvestas tiesioginis R.Šimašiaus valdymas, naikinantis taikos meto įstatymus? Kad ir kaip žiūrėtume, sunku bus paneigti faktą, kad R.Šimašius paskubėjo išlėkti atostogų (įsivaizduoju jį dabar besimaudantį Juodojoje jūroje, šokinėjantį per bangas), palikęs kitiems galynėtis su bjauria teisinio vakuumo situacija, tarsi sakydamas: „Papūskite man į uodegą“.

Vilniaus meras Remigijus Šimašius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Žinoma, R.Šimašius nėra joks generalisimas, jo sprendimai gali būti greitai ir nesunkiai atšaukiami, dar daugiau, teisinės visuomenės puoselėjamas idealas, atrodytų, įpareigoja kuo greičiau ieškoti neteisinės situacijos išrišimo. Tačiau, kaip matome, Generalinė prokuratūra, Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje tarnyba, kitos institucijos, į kurias kreipėsi asmenys ir organizacijos dėl neteisėtų Vilniaus mero veiksmų, pabrėžtinai delsia, gudrauja, demonstruodamos sulėtinto veikimo strategiją, siekdamos išlaukti palankesnio momento valingos nuomonės pareiškimui.

Kodėl – šitaip tempiamas laikas, įšaldant žeminančią Lietuvos žmones, neteisinę padėties konfigūraciją, kai manding ne taip sunku būtų priminti reikalavimą laikytis Lietuvos įstatymų? Iš tiesų, kas galėtų paneigti, kad mūsų drąsuoliai aukštieji teisininkai ir valdininkai, iš kurių ne vienas pradėjo siekti karjeros dar komjaunimo struktūrose, nepraleido pro ausis R.Šimašiaus žodžių, kad neva visi tie, kurie vis dar kvestionuoja nešvankų sprendimą naikinti laisvės kovotojų pagerbimo memorialinius ženklus, yra užsimaskavę antisemitai. Na, nesunku įsivaizduoti, kad komjaunuoliško mentaliteto žmogui kaip audros debesis iškyla klausimas – o ką pasakys tarptautinės žydų organizacijos, jeigu neišgirsime R.Šimašiaus perspėjimo?

Mossad slaptieji agentai

Savotiško atsakymo į tokį baisų klausimą parafrazė yra neseniai delfi.lt komentarų rubrikoje išakyta skaitytojo nuomonė, kad neva už tokias atminimo lentas Lietuva greitai bus išgrūsta iš Europos Sąjungos be teisės sugrįžti atgal net ir tokiu atveju, jeigu visi litovcai atsiklaupę maldautų atleidimo (aš vis tik manau, kad dabar pacituotas anoniminis nuomonės reiškėjas tik apsimetė žydu,  nes čia labai aiškiai prasikiša, bado akis rusiško trolių fabriko braižas).

Taigi, ką gali pasakyti tarptautinės žydų organizacijos, jeigu neatsisakysime savo nuostatos valingai pagerbti savo didvyrius? Nedaug gero, ar ne? (Tarsi kada nors buvo ar galėjo būti, jeigu būtume labiau pasistengę, kitaip.) O ką gero mes galime pasakyti apie tarptautines, jeigu norite, taip pat ir vietines, žydų organizacijas. Nuogirdų yra visokių, ne didelė paslaptis, kad kai kurios savo tarptautinę reikšmę ypač išpučiančios žydų organizacijos yra parištos ant trumpo V.Putino pavadėlio.

Tačiau, nežiūrint galimos įvairovės, aš labai nenorėčiau, kad mūsų padangėje tarptautinės žydų organizacijos būtų suprantamos kaip tas baubas, kuris naikina teisinę Lietuvos aplinką, įpareigoja atsisakyti įstatymo viršenybės principo, gali tapti teisinės visuomenė erozijos veiksniu (neduokite preteksto taip pagalvoti). Juolab kratausi, baiminuosi, vengiu net iš tolo įsivaizduoti, kad nuorodos į tarptautines žydų organizacijas siužetinė linija galėtų būti maždaug tokia: mes jūsų šventovių vietose ištempsime savo palapinę ir įsirengsime viešąsias išvietes.

Žydiški skanėstai. Iškaba Vilniaus centre. Slaptai.lt nuotr.

Dar nedaug praėjo laiko nuo išrinkimo, o prezidentas Gitanas Nausėda jau suspėjo pagarsėti kaip taikos pasiuntinys, kuris taip pat ir šioje situacijoje puolė ieškoti taikinančių priemonių, pakvietęs „laikytis moratoriumo istorinės atminties trynimui“, pasiūlęs burti institucijas ir specialistus, sprendžiant istorinės atminties klausimus. Kaip pareiškė G.Nausėda, Prezidentūra yra pasirengusi, telkdama institucijas, įtraukdama ekspertų grupes, taip pat sudarydama sąlygas renginiams ir forumams vykti, būti šio proceso moderatoriumi. Taigi, atrodytų, visos suinteresuotos pusės yra labai mandagiai pakviestos diskutuoji, todėl vis tik apmaudu, kad keistieji R.Šimašiaus šalininkai šią moratoriumo idėją pasitiko su pašaipa, sarkazmu ar net pagieža, o didžiausiame šalies dienraštyje dar ir su menkai užmaskuotais grasinimais, jog neva dėl tokių savo taikdariškų užmojų naujai pradėjęs dirbti šalies prezidentas gali patirti didesnius ar mažesnius reputacijos nuostolius. (Čia nebuvo ištartas, bet liko lengvai numanomas,  dėl užspeitimo tyloje dar grėsmingiau turėjęs nuskambėti klausimas – „O ką pasakys tarptautinės žydų organizacijos?“.)

Taigi, ką daryti, kai Lietuvos teisinė sistema yra užblokuojama. Iš teorinio taško atsakyti į šį klausimą nėra sunku – tokiu nedėkingu teisinio cinizmo išplitimo atveju tauta kaip suverenas turėtų imtis tiesioginių veiksmų, atstatant teisinės visuomenės tvarką, tačiau, žiūrint praktiškai, sunku būtų patikėti, kad vartotojiškoje visuomenėje didelės žmonių masės galėtų išjudėti vardan įstatymo viršenybės principo, ginant teisinius tautos orumo idėjos pagrindus ar net pačią suvereniteto idėją.

Juolab kad tokių idėjų šalininkai kol kas yra tarpusavyje susiskaldę, graudu pripažinti, bet yra taip, jog šiandien kai kurių tautos suvereniteto idėjos trubadūrų kompleksai trukdo telktis ir temdo visumos matymą.

Vladimiras Putinas. EPA – ELTA nuotr.

Tačiau net it tokiu atveju galima pabandyti atgauti dvasią ir, siekiant satisfakcijos, pradėti R.Šimašiaus pašalinimo iš Vilniaus mero posto procedūras. Žinia, įteisinus tiesioginius mero rinkimus, buvo apsunkinta ir jų pašalinimo iš posto procedūra – dabar neužtenka tik tarybos narių balsavimo, būtina Vyriausiojo administracinio teismo išvada, kad toks meras, dėl kurio abejones išreiškė dalis tarybos narių, sulaužė priesaiką ir nevykdė įstatymais jam pavestų įpareigojimų.

Šiuo atveju daug ką gali nulemti ir konservatorių, R.Šimašiaus koalicijos dabartinėje miesto taryboje partnerių, apsisprendimas, tiesa?   

2019.08.07; 06:00

Seimo narys Laurynas Kasčiūnas. Slaptai.lt nuotr.
Seimo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) frakcijos nariai Laurynas Kasčiūnas ir Audronius Ažubalis kreipėsi į Generalinę prokuratūrą ir Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje tarnybą dėl Vilniaus miesto mero Remigijaus Šimašiaus sprendimo nuo Mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos pastato sienos nuimti karininko Jono Noreikos-Generolo Vėtros atminimo lentą.
 
„J. Noreikos sulyginimas su totalitariniais režimais ne tik kad supriešino visuomenę, bet ir paneigia patį teismo sprendimą, kuriuo Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro išaiškinimas dėl J. Noreikos veiklos, kad ji nelaikytina kolaboravimu, pripažintas pagrįstu. Tai neatitinka teisinės valstybės principo“, – teigia A. Ažubalis.
 
„Prašome Generalinės prokuratūros įvertinti, ar toks vienasmenis mero sprendimas neprieštarauja teisinės valstybės principui ir nepažeidė viešojo intereso“, – pabrėžia L.Kasčiūnas.
Seimo narys Audronius Ažubalis. Slaptai.lt nuotr.
 
Kreipimesi į Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje tarnybą Seimo nariai pažymėjo, kad Vilniaus miesto savivaldybė 1998 m. finansavo J. Noreikos atminimui skirtos lentos pastatymą 7741 litu. Tuo tarpu dabar meras, neturėdamas savivaldybės tarybos pritarimo, priėmė vienasmenį sprendimą šią lentą nuimti ir pavedė tai padaryti savivaldybės įmonei „Grinda“.
 
Todėl L. Kasčiūnas prašo įvertinti, ar meras, priimdamas vienasmenį sprendimą dėl J. Noreikos atminimo lentos nuėmimo, neviršijo savo įgaliojimų. Nes, pasak parlamentaro, dabar susidaro paradoksali situacija, kada skirtinguose Lietuvos miestuose, kuriuose taip pat yra J. Noreikos atminimo ženklų, skirtingai vertinama J. Noreikos veikla.
 
„Meras ignoruoja kompetentingų institucijų nuomones, supriešina visuomenę „perrašydamas“ istoriją“, – pridūrė A. Ažubalis.
 
Jonas Noreika – Generolas Vėtra. Slaptai.lt nuotr.
Kreipimesi Seimo nariai priminė, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas kovo 27 d. atmetė JAV gyvenančio Lietuvos piliečio Granto A. Gochino skundą prieš Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrą (LGGRTC). Šioje byloje G. A. Gochinas prašė teismo įpareigoti LGGRTC pakeisti savo 2018 m. liepos 18 d. istorinę išvadą dėl J. Noreikos veiklos Antrojo pasaulinio karo metais, teigdamas neva J. Noreika kolaboravo su naciais ir dalyvavo Holokauste.
 
Teismas padarė išvadą, kad LGGRTC, atsakydamas pareiškėjui, savo poziciją dėl J. Noreikos asmeninės ir darbinės veiklos Žemaitijoje ir jo galimos įtakos žydų masinėse žudynėse pagrindė faktiniais duomenimis bei rašytiniais dokumentais. Pasak teismo, šis LGGRTC raštas yra išsamus, detalus, jame aptariami visi pagrindiniai pareiškėjo G. A. Gochino klausimai bei jo pateikti rašytiniai dokumentai, jis yra tinkamai pasirašytas, priimtas nepraleidus nustatyto termino. LGGRTC pareiga yra analizuoti istorinę medžiagą ir teikti išvadas dėl istorinių asmenybių veiklos, jis šią funkciją įgyvendino tinkamai.
 
LGGRTC nuomone, J. Noreikos veikla nelaikytina kolaboravimu, nes nacių okupacijos metu būdamas Šiaulių apskrities viršininku jis taip pat aktyviai veikė antinaciniame pogrindyje, padėjo Šiaulių žydų gelbėtojams. Už antinacinį pasipriešinimą J. Noreika dvejus metus buvo kalinamas Štuthofo koncentracijos lageryje.
Vilniaus meras Remigijus Šimašius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
 
LGGRTC taip pat yra pažymėjęs, kad: Lietuvoje įvestas nacių okupacijos režimo tipas skyrėsi nuo okupacinio režimo tipo Vakarų Europos dalyje; vokiečiai stengėsi parodyti, kad už žydų žudymą atsakingi lietuviai; 1941 m. okupuotos Lietuvos gyventojai nesuvokė getų kaip Holokausto dalies; 1975 m. JAV administracija iš kaltinamųjų sąrašų išbraukė Lietuvos Laikinosios vyriausybės vadovą ir vidaus reikalų ministrą, kurie buvo kaltinami panašiai kaip J. Noreika – kolaboravimu su naciais ir prisidėjimu prie žydų izoliavimo; geto vidaus struktūros – žydų taryba ir vidaus policija – taip pat susilaukia kaltinimų kolaboravimu, tačiau šių struktūrų vadovams Kaune kabo atminimo lentos.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.07.30; 09:06
 
 

Kastytis Stalioraitis, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Kastytis Stalioraitis

Šį, liepos 10-osios klausimo svarstymą stebėjau internete. Argumentai už svarstymą po pateikimo bent jau man blankiai atrodė (buvo ir pasiūlymas tuoj pat balsuoti skubos tvarka), palyginus su argumentais reikalavusiųjų atidėti klausimą bent jau iki Lietuvos institucijos išnagrinės surastą K. Škirpos asmeninį archyvą.

 Jei liepos 24 d. naujų argumentų už alėjos pervadinimą neatsiras, sunkiai įsivaizduoju, kaip už tai galėtų balsuoti sąžiningi Tarybos nariai, bent kiek susipažinę su nekaltumo prezumpcijos principu teismo procese: in dubio pro reo – tai principas, kuriuo vadovaujasi visi civilizuoto pasaulio teismai – visi neaiškumai ir netikslumai aiškinami kaltinamojo naudai.

Piketo dalyviai Europos aikštėje gina Kazio Škirpos atminimą. Slaptai.lt nuotr.

Ta proga papasakosiu apie vieną panašią dramą, susijusią su nekaltumo prezumpcija, mano šeimoje.

Likimo valia mano tėvas Hitlerio okupuotame Vilniuje, pagarsėjusiame (ar išgarsintame) visame pasaulyje vienu iš Holokausto centrų, tapo tokio baisaus miesto sekretoriumi. Antra pareigybė po burmistro.

Dar daugiau. Artėjant Raudonajai armijai prie Vilniaus burmistras savavališkai išnešė kudašių vakarų link ir tėvas kelias dienas pabuvo nacių užimto miesto burmistru.

Prieš pat miestą užimant Stalino armijai jis su vokiečių kariniais daliniais suspėjo pasitraukti į Vokietiją ir pasiduoti britams į nelaisvę.

Po to ilgą laiką gyveno Vakarų Vokietijoje, kol, prasidėjus N. Chruščiovo “atlydžiui”, išsiilgęs šeimos, surizikavo sugrįžti į SSRS.

Ir sugrįžo. Ir SSRS “organai” jo nepersekiojo.

Piketas Europos aikštėje; ginama Kazio Škirpos garbė ir orumas. Slaptai.lt nuotr.

Kaip, pasipiktintų dabartiniai “organai” – Remigijus Šimašius, Renaldas Vaisbrodas bei kiti? Taigi buvo akivaizdus kolaboravimas su Hitleriu ir akivaizdi jo kaltė prieš Holokausto aukas. Ir jis “nesėdo”?

“Nesėdo”.

Pasirodo, būdamas hitlerinio miesto sekretoriumi, jis išdavinėjo žydams (kiek kuriam, aišku, pasisekė su juo susisiekti) suklastotus dokumentus, patvirtinančius jų nežydišką kilmę ir tokiu būdu padėjusius jiems išvengti mirties.  

Ir tie išlikę gyvi žydai, ar iki to ar po to, kai tėvas grįžo, “danešė” apie tai, “kur reikia”.

Archyvuose, nebent KGB, jūs to nesurasite.

Dar viena piketo Europos aikštėje akimirka. Slaptai.lt nuotr.

Bet faktas. Atvykęs į SSRS (nesiverčia liežuvis sakyti “grįžęs”) tėvas turėjo nemažai draugų tarp žydų inteligentų.

Šis mano pasakojimas skirtas liepos 24 d. Vilniaus miesto Tarybos narių posėdžiui. Gal atsiras, kas jį glaustai persakys posėdžio metu?

2019.07.10; 18:36

Pulkininkas Kazys Škirpa. Lietuvos didvyris

In dubio pro reo – tai principas, kuriuo vadovaujasi visi civilizuoto pasaulio teismai: visi neaiškumai ir netikslumai aiškinami kaltininko naudai.

Tokiu kaltininku Vilniaus miesto savivaldybės Tarybai tapo pirmasis Lietuvos kariuomenės kūrėjas-savanoris, įžymus Lietuvos Respublikos diplomatas Kazys Škirpa, 1919 m. sausio 1 d. su būriu Lietuvos savanorių Gedimino pilies bokšte iškėlęs Lietuvos trispalvę.

Kaltintojas – Vilniaus meras Remigijus Šimašius, kaltinantis jį prisidėjus prie Holokausto ir reikalaujantis panaikinti jo vardo alėjos pavadinimą prie Gedimino pilies. Jis remiasi ir grupės dalies žydų bendruomenės atstovų protestiniu reikalavimu.

Gynėjai – visuomeninės organizacijos, kurios 1941 m. birželio sukilimą laiko iškiliu reiškiniu Lietuvos istorijoje, žinomi teisininkai, istorikai.

Teismo vietoje Kazio Škirpos kaltumo klausimą su pasėkme liepos 10 dieną spręs Vilniaus miesto Taryba (politikai) balsavmu (!?). Tarsi K. Škirpa buvo ne visos Lietuvos (tik jai vienai tokius reikalus galinčios spręsti), o tik Vilniaus miesto smulkus veikėjas. Keistai atrodo toks “teismas” dar ir todėl, kad jam pirmininkauja “teisėjas”, inicijuojantis kaltinimą. Neabejoju, kad K. Škirpą “pripažinus kaltu su pasekmėmis”, jo gynėjai apskųs tokį sprendimą teismui.

Greitai pamatysime, ar turi tam „teismui“ kokią nors reikšmę nepolitinio Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro 2016 metų pažyma apie Kazio Škirpos veiklą birželio sukilimo metu (http://genocid.lt/User…/…/Pazymos/201510_skirpa_pazyma01.pdf)

Juk tos veiklos analizė atlikta būtent laikantis principo “in dubio pro reo”. Ir išvada iš pažymos peršasi savaime. Jokių įrodymų, kad Kazys Škirpa nors kokiu nors būdu yra prisidėjęs prie Holokausto, nėra. Vienintelis priekaištas jam yra suformuluotas Pažymos pabaigoje:

“K. Škirpai, jo vadovaujamai organizacijai galima prikišti tai, kad Berlyno LAF organizacijos (tai – ne visos LAF su Vilniumi ir Kaunu, o tik nacių sostinėje, aut.), veikloje antisemitizmas buvo iškeltas į politinį lygmenį ir tai galėjo (!?, aut.) paskatinti dalį Lietuvos gyventojų įsitraukti į Holokaustą (ir į Pasaulio teisuolius? Aut.). Kita vertus, reikia pastebėti, kad Berlyno LAF organizacija siūlė „žydų klausimą“ spręsti ne genocido, o išvarymo iš Lietuvos būdu. Taip pat reikia pastebėti ir tai, kad Berlyno LAF organizacijos nariams karo išvakarėse nebuvo žinoma, kad naciai yra suplanavę vykdyti totalinį žydų genocidą”.

Taigi, net K. Škirpos asmeninio antisemitizmo įrodymų nėra, o ką jau kalbėti apie Holokaustą.

Vilniaus meras Remigijus Šimašius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Vilniaus miesto Taryboje jau siūloma pervadinti Kazio Škirpos alėją į Trispalvės. Tik kam taip kuklintis. Kazio Škirpos alėja turėtų būti iškilmingai pervadinta, ironiškai kalbant, į garbingą R. Šimašiaus tautiečio Nachmano Dušanskio alėją. Jis mirė Izraelyje nekaltai apšmeižtas lietuvių genocidu, ilgai laukęs, bet taip ir nesulaukęs garbingo teismo Lietuvoje. Gal nors dabar, po jo mirties, to imtųsi Vilniaus miesto Taryba su R. Šimašiumi priešakyje?

2019.06.30; 17:06

Seimo narė Aušrinė Armonaitė ir Vilniaus meras Remigijus Šimašius. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Šeštadienį Vilniuje steigiama nauja liberali politinė jėga – Laisvės partija. Vieni pagrindinių šios partijos iniciatorių – Seimo narė Aušrinė Armonaitė ir Vilniaus meras Remigijus Šimašius.
 
Iniciatyvinės grupės teigimu, šios partijos tikslas – į Lietuvos politiką sugrąžinti pamatinę liberalizamo idėją – individo laisvę ir atsakomybę, taip pat kurti atsvarą įsivyravusiai draudimų politikai.
 
Laisvės partijoje ketinama daugiau sprendimo teisių deleguoti ne tik partijos nariams, bet ir jos palaikytojams. Atsisakoma kitose partijose įprastų, bet dažniausiai stagnuojančių komitetų, darbo grupių, koordinacinių grupių ir panašių struktūrų.
 
„Laisvės partija imasi įgyvendinti pozityvius pokyčius Lietuvai. Šiandien mūsų politikoje vyrauja tarpusavio susipriešinimas ir arogancija. Mes tame visų kare prieš visus nedalyvausime, nes suprantame, kad atėjęs XXI amžius gali tapti Lietuvos galimybių amžiumi – tai gali tapti mūsų idėjų, kūrybos, atvirumo ir gerovės laikmečiu. Manome, kad Lietuva turi drąsiai žengti į ateitį, sėkmingai konkuruoti pasaulyje, gerbti žmogaus teises ir ugdyti laisvą, atsakingą ir kūrybingą ateities kartą”, – sako A. Armonaitė.
 
Anot jos, Lietuvoje trūksta liberalios politinės jėgos, kuri ne tik deklaruotų, bet ir nebijotų įgyvendinti liberalią darbotvarkę, apimant tiek žmogaus teisių sritį, tiek ekonomiką, o pačios organizacijos veikimo būdas būtų inovatyvus, skaidrus ir atviras visiems.
 
„Savo programoje aiškiai kalbame apie Lietuvos problemas ir siūlome konkrečius būdus, kaip jas spręsti. Tikrai didžiuojuosi programa, kurią turime jau šiandien, o iki Seimo rinkimų parengsime konkrečių veiksmų planus, kaip tuos pokyčius įgyvendinti. O pats partijos steigimo procesas yra išskirtinis – skaidrus, atviras, diskutuojant apie turinį, ne apie formą, jame įsitraukė daugybė anksčiau jokiose partijose nedalyvavusių asmenų”, – teigė Seimo narė.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.06.01; 06:00

Pavasaris. Žydi kačiukai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Pavasarėjant nusilpsta ne tik fizinis būvis, bet ir protinė Homo sapiens veikla. Pavasarėjant iš visokių pakampių išlenda ne tik zombiai, bet ir kitokie, žiemos įšale ilgai tūnoję gyviai.

Premjeras S. Skvernelis, dusyk „reikšmingai“ pravėręs burną, puikiai įrodė, kaip išsitrina riba tarp esamo ir galimo, tarp tiesos ir melo, taro suvokimo ir visiško nemąstymo.

Pirmąsyk nemąstymo artifaktas pasirodė jam pasiūlius baltarusių statomą (jau beveik pastatytą) Astravo atominę elektrinę pakeisti į dujinę. Baltarusių garbei reikia pasakyti, kad jie parodė aukštą žmogiškąją (ne politinę) kultūrą, inteligentiškai atsakydami, jog tai neįmanoma (o argi būtų įmanoma), užuot pasiuntę mus kuo toliau, o iš tikrųjų – labai arti…

Na, ir kas iš to, kad prezidentė D. Grybauskaitė mūsų „ryžtingo“ premjero pastarojo meto veiksmus ir žodžius įvertino kaip mūsų šaliai aukščiausiuoju lygiu daromą gėdą – ne tik šalies viduje, bet ir tarptautinėje arenoje? Skverneliui tai nė motais, jis ir toliau žengia plačiamyliais žingsniais išsvajotojo olimpo link.

Buvęs „keliukas“ jau, ten žengdamas, spėjo ir palaidoti, tiesiogine to žodžio prasme, buvusį seimo narį Kęstutį Jaskelevičių, kurį kadais, dirbdamas „keliuku“, buvo nepelnytai griežtai nubaudęs.

Sauliaus Skvernelio rinkimų štabas. Slaptai.lt nuotr.

Rusai turi gerą pasakymą: dovėriaj, no provėriaj, kas reiškia pasitikėk, bet tikrink. Kiekvienas mes klystame. Bet yra tokių faktų, kuriuos tikrinti reikia su ypač didele atida.

Bet net ne tai blogiausia. Blogiausia, kad tam tikro mentalinio lygio žmonės net nesugeba deramai atsiprašyti. Skvernelis tesugebėjo valdiškai pasakyti, kad jis linki Jaskelevičiui ilgų metų ir sveikatos…

Galima nemokėti anglų kalbos, bet atsiprašyti žmoniškai – būtina. Ypač siekiančiajam vadovauti valstybei.

Nejautra ar nesusivokimas gimdo blogį. Neabejotiną blogį ir moralinį bei etinį nuosmukį.

Kokią žinią miestui ir pasauliui pasiuntė Vilniaus meras Šimašius, kai vandalas, buvęs dar vieno kandidato į Lietuvos prezidentus Valentino Mazuronio, bendražygis, nuo Vrublevskių bibliotekos sienos vidury dienos nudaužė atminimo lentą generolui Jonui Noreikai – Vėtrai atminti?

Jis pasakė, kad generolas Vėtra buvo kontraversiška asmenybė ir ją turi įvertinti istorikai, todėl dabar negali būti nė kalbos apie jos atstatymą. Įsidėmėkit, vandalai, dabar galite apsiginklavę kūjais daužyti jums kontraversiškai atrodančius paminklus…

Ir tai skatina meras, už kurį, įkyriai žmonos ragintas, balsavau ir aš… Už, anot mano mylimos žmonos, amžinai iš mero veido neišnykstančią gražiąją šypseną…

Tegyvuoja infantilizmas!

Tegyvuoja Mazuronis, buvęs buvusio prezidento, tapšnotojo Pakso bendrakeleivis, nūnai siekiantis ir europarlamentaro kėdės, ir aukščiausio mūsų šalies posto.

Kumštis – svarbus argumentas. Slaptai.lt nuotr.

Ką gi, užpakalis platus, o akys kiauliškos… Kur nors gali ir pasisekti, jeigu runkelių sėja šį pavasarį bus sėkminga. Ir ne tik jam. Nuo panašių – puteikių, gražulių, etc. – net akys raibsta ir galva įsiskausta.

Todėl vis ritamės, vis žemyn. Matyt bus teisus seimo narys, sveikuolis (kūno būvio prasme) Dainius Kepenis, teigdamas, jog visi paskiepytieji, tikriausiai, net nesvarbu kada, gauna abortuotųjų ir beždžionių, iš kurių gaminami skiepai, užkrato.

O argi ne?

2019.04.10; 10:50

Lietuvos didvyris Jonas Noreika

2019 metų balandžio 8 dieną Vilniuje buvo įvykdytas iki šiol Lietuvoje atkurtos nepriklausomybės laikotarpiu precedento neturintis teroristinis vandalizmo aktas, kurio metu, galimai, kol kas, nenustatytų jėgų inspiruotas ir nežinia kam tarnaujantis mankurtas, sunaikino istorinį atminimo ženklą, skirtą tautos didvyriui, rezistentui Jonui Noreikai – Generolui Vėtrai, kabėjusį ant Vrublevskių bibliotekos fasado.

Tik įsikišus Lietuvos Respublikos Vyriausybei, Seimo nariams bei visuomenei, Vilniaus meras R. Šimašius pakeitė nuomonę, pažadėjęs savivaldybės lėšomis atkurti sunaikintą atminimo lentą. Deja, 2019-04-09 DELFI portale paskelbtame R. Šimašiaus pasisakyme raginama padaryti kelių mėnesių pertrauką ir tik po to, esą aprimus aistroms, papildomai svarstyti apie lentos atkūrimo būtinumą.

Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjunga, kartu su kitomis patriotinėmis jėgomis bei Laisvės kovų istorijai ir dėl jos kovojusių didvyrių atminimui neabejinga visuomenės dalimi Vilniaus m. savivaldybę ir merą ragina sunaikintą atminimo lentą atkurti nedelsiant ir iš naujo. Sudaužyta lenta privalo būti perkelta į Genocido aukų ar kitą panašios paskirties muziejų, kur būtų eksponuojama su atitinkamu aprašu bei nuoroda.

Jonas Noreika – Generolas Vėtra. Paminklinė lenta. Slaptai.lt nuotr.

Kol bus atkurta ir iš naujo pritvirtinta minėtoji lenta, Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjunga kviečia visus laisvę mylinčius žmones buvusios lentos papėdėje kasdien atnešti ir uždegti atminimo žvakeles, kurios simbolizuotų pagarbą ne tik Generolui Vėtrai, bet ir visiems už Lietuvos laisvę žuvusiems didvyriams, tuo pačiu primenant valdžios institucijoms apie būtinybę akyliau saugoti istorinės atminties vietas bei paminklus.

KVIEČIAME ketvirtadienį, balandžio 11 d. 11 val. atvykti prie Vrublevskių bibliotekos ir buvusios atminimo lentos papėdėje, kartu su Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjungos bei kitų patriotinių organizacijų atstovais, uždegti atminimo žvakeles bei padėti gėles.

Negalintys atvykti nurodytą dieną bei valandą, padėti gėles ir uždegti atminimo žvakeles gali kitu, jiems patogiu laiku.

Akcija „LAISVĖ KŪJAIS NESUDAUŽOMA!“ bus rengiama ir žvakelės deginamos kasdien iki kol bus atstatyta vandalo suniokota lenta.

Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjungos Garbės pirmininkas Jonas Burokas

2019.04.10; 06:50

Į savo rinkiminį štabą atvykęs ir susižinojęs, kad duomenys gauti jau iš 109 apylinkių Vilniuje, A. Zuokas prieš kameras pasvekino savo oponentą su pergale. 

Visgi pripažinęs R. Šimašiaus pergalę, A. Zuokas teigė, kad rinkėjai renkasi stovėjimą vietoje, o ne progresą. 

„Rinkėjų sprendimas yra neginčijamas ir teisingas. Gaila, kad vilniečiai nepasirenka vis dėlto miesto ėjimo į priekį, o renkasi laukimo ir tyvuliavimo būseną. Bet tai rinkėjų sprendimas“, – sakė A. Zuokas. 

Buvęs Vilniaus meras pabrėžė, kad jų frakcija Vilniaus miesto taryboje išaugo, ir žadėjo tai išnaudoti ir tinkamai atstovauti rinkėjams. 

„Esame antra pagal dydį frakcija Vilniaus miesto taryboje. Tiek kiek leis mūsų galimybės, atstovausime savo rinkėjams“, – sakė A. Zuokas. 

Pirmajame Vilnius miesto mero rinkimų ture antrąją vietą užėmęs, A. Zuokas surinko 22,7 proc. rinkėjų balsų. R. Šimašius pirmajame ture surinko 37,33 proc. balsų. 

A. Zuoko vedamas komitetas taryboje turės 10 mandatų. R. Šimašiaus komitetas – 17.

Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.03.18; 06:45

TSPMI profesorius Tomas Janeliūnas. Gedimino Savickio (ELTA) nuotr.
Konservatorių ir „valstiečių“ lyderiai savivaldos rinkimams pasibaigus deklaravo nesikišią į koalicijų formavimo peripetijas rajonuose. Pasak Gabrieliaus Landsbergio ir Ramūno Karbauskio, nacionalinėje politikoje esanti priešprieša tarp valdančiųjų ir opozicijos neturėtų tapti veiksniu, trukdančiu politinėms jėgoms sueiti į koalicinius santykius rajonuose. 

Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (TSPMI) profesoriaus Tomo Janeliūno teigimu, šiose politikų deklaracijose esama tiesos, tačiau, teigė jis, nepaisant to, kad savivaldybių tarybose išties veikia kiti dėsniai nei nacionalinėje politikoje – formuoti valdančiąsias koalicijas didžiuosiuose Lietuvos miestuose, išskyrus Kauną, nebus lengva.

Vienos jėgos dominuojamoje laikinojoje sostinėje, sako T. Janeliūnas, iššūkiai laukia ne formuojant valdančiąją daugumą, bet dėl demokratijos kokybės, padidėjusios korupcijos rizikos ir valdžios atskaitomybės piliečiams.

Politologas pažymi, kad didžiuosiuose miestuose, kuriuose partijų skyriai yra dideli, vietiniams politikams atitrūkti nuo nacionalinės politikos imperatyvų yra sunkiau nei mažesniuose miestuose. Kita vertus, pabrėžia jis, mandatų, po rinkimų tekusių politinėms jėgoms, pasiskirstymas bei įtampos, atsiradusios per pastaruosius ketverius metus, taip pat trukdys sklandžiai formuoti valdančiąsias daugumas. 

zuokas2
Artūras Zuokas. Facebook.com
Vienos didžiausių įtampų tvyro Vilniaus mieste, kuriame dar laukiama atomazgos – ar antrajame ture bus perrinktas dabartinis miesto vadovas Remigijus Šimašius, ar buvęs sostinės meras Artūras Zuokas. T. Janeliūno manymu, priklausomai nuo to, kuris iš jų bus išrinktas Vilniaus meru, priklausys ir tai, apie kurią frakciją kitos jėgos ims telkti jėgas.

Tačiau, atkreipia dėmesį TSPMI profesorius, sutelkti koalicijai būtinus 25 tarybos narių mandatus nebus lengva, net jei, pavyzdžiui, mero postą laimėtų R. Šimašius, kurio komandos sąskaitoje šiuo metu daugiausiai – 17 – mandatų.

„Nors konservatoriai turi pakankamai mandatų (Vilniuje konservatoriai laimėjo 9 mandatus. – ELTA), kad būtų sudaryta dauguma iš dviejų politinių jėgų ir apskritai konservatoriai atrodo galintys būti artimi sąjungininkai liberalams, tačiau nežinia, ar tai pavyks padaryti. Nesena patirtis rodo, kad savivaldybėje, tuomet dar Šimašiaus liberalams, nepavyko išlaikyti sąjungos su konservatoriais. Tad koalicijų formavimas tikrai nebus lengvas“, – sakė T. Janeliūnas. Pasak jo, tai, ar liberalai ir konservatoriai imsis dar kartą konstruoti sąjungą savivaldoje, priklausys ir nuo to, kokios gilios asmeninės nuoskaudos yra likusios po aistras kėlusio partijų išsiskyrimo. 

„Kartais asmeniai įsižeidimai būna tokie gilūs, kad ir politiniai interesai tampa antraeiliais“, – kalbėjo T. Janeliūnas. 

Politologas aiškino, kad A. Zuokui, Vilniaus taryboje laimėjusiam 10 mandatų, bus kiek sudėtingiau formuoti valdančiąją daugumą. Vilniaus miesto savivaldoje Lietuvos lenkų rinkimų akcija-krikščioniškų šeimų sąjunga laimėjo 6 mandatus, Darbo partija – 5, o „valstiečiai“ – 3 mandatus. 

„Zuokui reikia daugiau paramos nei Šimašiui ir jam neužtenka sudaryti su viena komanda susitarimo, kad būtų suformuota valdančioji dauguma. Koalicijai reikia mažiausiai 25 balsų. Tad A. Zuokas gali turėti daugumą tik sujungus visas, išskyrus Remigijaus Šimašiaus, politines jėgas“, – kalbėjo T. Janeliūnas.

Ne ką mažesnė intriga laukia ir Klaipėdoje. Dabartinio Klaipėdos mero Vytauto Grubliausko vadovaujamas komitetas laimėjo 9 mandatus, o jo oponento dėl uostamiesčio mero posto Artūro Vaitkaus vedami „valstiečių“ atstovai – 7 mandatus. 

„Siekiant suformuoti valdančiąją koaliciją Klaipėdoje reikia turėti bent 15 narių, o tai nėra lengva. Viena vertus, gali būti tokia „grand koalicija“ tarp Grubliausko ir „valstiečių žaliųjų“, tačiau, kita vertus, dabar tarpusavyje jie yra didžiausi konkurentai. Todėl reikėtų ypač didelių kompromisų ir pasidalinimo įtakos sferomis, kad būtų įmanoma susieiti į bendrą koaliciją“, – kalbėjo T. Janeliūnas. 

Politologas primena, kad Klaipėdoje liberalai ir konservatoriai ilgą laiką buvo pagrindiniai priešininkai. Todėl, pasak jo, tai gali būti svarbus veiksnys, pavyzdžiui, jei būtų deramasi dėl valdančiosios daugumos sudarymo tarp V. Grubliausko komiteto ir konservatorių. Kita vertus, akcentavo T. Janeliūnas, 6 mandatus uostamiestyje laimėjusiems konservatoriams koalicija su buvusiu svarbiausiu oponentu V. Grubliausku gali būti suvokiama kaip mažesnė blogybė nei, pavyzdžiui, leisti miestą valdyti V. Grubliausko ir A. Vaitkaus sąjungai.

„Aš manau, kad dėl to savo nepasitenkinimą ir nusivylimą Grubliausku konservatoriai gali ir užgniaužti“, – sakė politologas. 

Apibendrindamas T. Janeliūnas sakė, kad tai, kaip pakryps valdančiosios daugumos formavimas Klaipėdoje nemažai priklausys ir nuo to, kokia strategija vadovausis po tris mandatus laimėjusio Liberalų sąjūdžio ir Lietuvos centro partijos. Visgi, sutiko politologas, kaip ir A. Zuokui Vilniuje, taip ir A. Vaitkui Klaipėdoje valdančiąją daugumą sudaryti bus sudėtingiau. 

Pasak TSPMI profesoriaus, Klaipėdoje į koalicijas veikiausiai nebus traukiamas tik skandalingais pareiškimais apie partizanų vadą Adolfą Ramanauską-Vanagą pagarsėjęs Viačeslavas Titovas, kuris su savo rinkimų komitetu laimėjo 2 mandatus. 

Vilniaus meras Remigijus Šimašius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Intrigos kalbant apie tai, kaip artimiausius metus bus valdomas miestas iš esmės negalioja Kaunui. Miesto meru jau pirmajame ture išrinktas Visvaldas Matijošaitis, o jo vedamas komitetas su 32 mandatais užsitikrino absoliučią daugumą taryboje. Likę 8 mandatai atiteko konservatoriams.

T. Janeliūno teigimu, toks valdžios pasiskirstymas, nors ir užtikrins stabilumą laikinojoje sostinėje, rizika dėl demokratijos kokybės ar net korupcijos, lyginant su kitų didžiųjų miestų savivaldomis, bus kur kas didesnės. 

„Visada galioja taisyklė, kad valdžia gadina žmones, o absoliuti valdžia skatina maksimalią korupciją ir gadina maksimaliai. Tad šiuo atveju aš esu tikras, kad tokia rizika gresia Kaunui, kuriame nebus jokios atsvaros ir galimybės konstruktyviai kritikai. Tai gali padidinti ir riziką priimti mažiau pasvertus sprendimus ar apskritai ignoruoti racionalius pasiūlymus“, – apibendrino T. Janeliūnas.

Benas Brunalas (ELTA)
 
2019.03.08; 05:00

Gabrielius Landsbergis. Gedimino Bartuškos (ELTA) nuotr.

Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) partijos lyderis parlamentaras Gabrielius Landsbergis nelinkęs komentuoti paviešintos TS-LKD strategijos ateinantiems rinkimams, teigdamas, kad partija tokių planų neturi, ir tai yra, anot jo, „tiesos ir išmonės, ir fantazijos kažkoks mišinys“.

„Aš nieko nenoriu komentuoti, tai yra tiesiog juodraštiniai visokie dalykai, kurie nežinau iš kur atsirado, nežinau, kaip iškilo į viešumą, net neturiu ką komentuoti. Mūsų partijos tokių planų tikrai nėra. Tai yra tiesos ir išmonės, ir fantazijos kažkoks mišinys“, – antradienį žurnalistams Seime sakė G. Landsbergis, teigdamas nesuprantąs, kaip jis atsirado spaudoje.

Seimo narys Arvydas Anušauskas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) foto

Seimo narys konservatorius Arvydas Anušauskas sako, kad partijoje strategijos priiminėjamos viešai.

„Partijos tarybos posėdyje mes svarstome strateginius dokumentus. Strateginio dokumento mes kaip tokio neturime, jis visai kitokio pavidalo, visai kitokio turinio ir jis kol kas „nenutekėjo“, – žurnalistams sakė A. Anušauskas.

Seimo TS-LKD frakcijos seniūnas Jurgis Razma irgi sako, kad neteko svarstyti tokio plano.

Seimo narys Jurgis Razma. Slaptai.lt nuotr.

„Gal kokie nors analitikai mums palankūs ir ką nors siūlo, bet mes svarstėme vakar kitą dokumentą, kuris absoliučiai nieko bendro neturi su tuo, visai kitas tekstas, jis kol kas „nenutekėjo“. Mes jį atvirai svarstysime partijos tarybos posėdyje, visuomenė žinos tikrus dalykus, ką mes svarstome ir planuojame“, – žurnalistams sakė J. Razma.

TS-LKD vidaus naudojimui skirtą dokumentą „Rekomenduojami Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų politinės ir rinkiminės strategijos metmenys“ antradienį paviešino Delfi portalas.

Dokumente pažymima, kad TS-LKD turėtų remti kitų partijų atstovus Remigijų Šimašių ir Aušrinę Armonaitę, pradėti megzti ryšius su Naglio Puteikio ir Kristupo Krivicko partija. Taip pat siūloma aktyviai pabrėžti „valstiečių“ mokestinės reformos nelogiškumą ir nepakankamą paramą socialiai jautrioms grupėms.

Dokumente keliami penki strateginiai tikslai: laimėti rugsėjo 16-osios pakartotinius Seimo nario rinkimus Šakiuose, savivaldos, Europos Parlamento rinkimus, TS-LKD remiamo kandidato pergalė prezidento rinkimuose ir pirma vieta Seimo rinkimuose.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.09.12; 06:00

Seksualioji Vilniaus reklama. „Go Vilnius“ nuotr.

Kodėl ir ką siekia nutylėti skambios ir skandalingos viešosios kompanijos? O gal priešingai – nori bet kokiomis priemonėms atkreipti dėmesį ir tuomet pasakyt: „visa tai gerai, gražu ir tikra, bet yra viena problema…“ Nesinorėtų minėti trečio varianto, bet ir nutylėti būtų nesąžininga – problema yra, bet kai nežinoma, kaip ją išspręsti – įkišama galva į smėlį ir visai gražiai pasaulio sandarai parodoma subinė. Gal patiks?

Kontekstas kalbai apie Astravo atominės elektrinės (AE) atsiradimą Vilniaus kaimynystėje ir dėlto mūsų šalies sostinei iškylančias problemas galėjo būti kitas. G taškas arba „Vilnius-G-spot of Europe“ – sutapimas. Iš esmės, kontekstu galėjo būti bet kas, nes problema jau yra, laikas jau prarastas ir toliau prarandamas, problemų dėl to nesumažėja, o kaip ir visada nutinka vėluojant, jų daugėja ir jų sprendimas kainuos brangiau.

Tačiau apie G tašką padiskutuoti būtina, kadangi šiuo metu – tai pagrindinė viešosios opinijos žinia apie Lietuvą pasauliui. Todėl Astravo AE žiniai tenka su G-spot konkuruoti. Bet taip atrodo tik iš pirmo žvilgsnio, nes iš tiesų yra priešingai – šios dvi žinios labai gražiai viena kitą papildo, padeda atsiskleisti abiejų žavesiui ir siaubui.

Kaip paneigti subinės įvaizdį?

Po to, kai Vakarų europiečiams per pastaruosius du dešimtmečius pačių atvykėlių iš Lietuvos perduotas mūsų krašto apibūdinimas jau tapo skiriamuoju mūsų šalies simboliu, esą Lietuva  – tai tokia vieta šiaurėje, iš kurios norima kuo greičiau bei toliau pabėgti ir todėl personalizuotai pradėta pravardžiuoti mielą Tėvynę Europos subine, kiekvienas vietinis  politikas, kuris toj vietoj šiaurėje pasiliko, bandė šį niekinamą įvaizdį neigti.

Vilniaus meras Remigijus Šimašius – ne išimtis. Priežasčių, kodėl „subinė“, o ne kita kūno vieta – daug, jos banalios. Užtenka palyginti kitų valstybių ir Lietuvos socialinius rodiklius ar šalies saugumo užtikrinimo problemą ir t.t. Tiksliai tai iliustruoja emigracijos mastas, kuris geriausiai ir atspindi šioje vietoje gyvenančių žmonių sąlygas, savijautą ir būseną. Nemalonios mūsų krašto piliečius ištikusios problemos tik gilėjo, buvo priimamos ir konstatuojamos (tai ypač būdinga nūdienai), taip ir nepradėtos spręsti. Tiesa, odioziniais vadinami veikėjai kartais išdrįsdavo paklausti –  kas dar turi nutikti, kad būtų susivokta?

Vilniaus meras Remigijus Šimašius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Pasirodo, gali – trūko „tik uogelės“, kuri ir taps Astravo AE. Bet gali ir netapti, nes įteisinti neodioziniai politikai laikėsi ramiai (dėl Astravo – taip pat), oriai pareikšdami, kad viskas tik gerai arba tik dar geriau. Tačiau tokie paaiškinimai nuleisdavo garą tik vietiniam garų katilui, eilinį kartą išmesdami tolyn nuo krašto aktyvesnių, savarankiškesnių, drąsesnių žmonių porciją. Kartu su ja į Europą pakliūdavo ir naujas priminimas, kad gyvenimas toje subinėje malonesnis netapo.

Kai realių sprendimų nerasta, neieškota ar tiesiog susitaikyta, nes išvykstant tiems, kurie dar ieško, išdrįsta ir gali – neliko kam ieškoti ir kam ieškotojus išrinkti, vis dėlto norint pelnyti nors kokią vietą po Europos saule figos lapelių priraškyta, prisidangstyta ir išmesta panaudojus – pilnos šiukšliadėžės.

Infantiliausios buvo tos, kurios neigė pačios mūsų šalies, kaip Europos subinės pripažinimo faktą. Problemų nėra: „Mes esame drąsi šalis!”, “Mūsų BVP auga greičiausiai!“ , – ir jau blaivesni šūksniai: „Pas mus pigiausia darbo jėga!“, „Atvykite ir jums atiduosime savo kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą!” Jeigu pirmieji – apie drąsą ir BVP augimą kėlė tik šypseną ir nepasitikėjimą, nes ekonomistai suvokė, kas už to BVP „augimo“ paslėpta – tai nuosaikieji šūksniai buvo Europoje išgirsti: kilnojamąjį turtą – pinigus išties atėjo ir pasiėmė Skandinavų bankai, o nekilnojamąjį, tarkim, Mažeikių naftą, po ilgo turgavojimo – pasiėmė lenkai, į miškus žengia švedų baldų koncernas ir t.t. Todėl vieno iš gražesnių liberalų viešojo veido idėja, kad nors vieta gyventi čia ir netinkama, tačiau gali būti tinkama trumpam pasibuvimui – atrodo išties išmintinga. Tačiau, kad tuo trumpu pasibūvimu suviliotų, reikėjo kažką pasiūlyti.

G-spot – bailumo apraiška

Antroji idėja – pardavinėti Lietuvą kaip Europos vyrų pasitenkinimo vietą, nors atsižvelgiant į liberalų propaguojamus laisvos rinkos moralinius dėsnius ir nuosekli, tačiau labai išmintinga jos nepavaidinsi. Nueita lengviausiu keliu. Seksas ir skandalai – perkamiausios viešojo dėmesio sulaukiančios prekės, viena jų ir išstatyta į aukcioną. Kad ši banali tiesa trumpalaikėj perspektyvoj teisinga – patvirtina Vilnius G-spot skelbiama statistika. „Vos prasidėjus reklamos kampanijai per pirmąją parą svetainėje www.vilniusgspot.com apsilankė daugiau nei 25 tūkstančiai žmonių iš viso pasaulio. Daugiausiai užsienio lankytojų sulaukta iš Jungtinės Karalystės, Vokietijos ir JAV, iš viso – iš 130 šalių. Ypač daug dėmesio sulaukė vaizdo klipai, kurių peržiūrų skaičius internete vien per pirmąją parą jau viršijo 100 tūkstančių“, – šaukė ir plojo katučių idėjos autoriai.

Kad su seksu susijęs išpardavimas sulaukė dėmesio – nuoseklu, tačiau pristabdant kūrėjų entuziazmą ir savigyrą, dera priminti, jog nieko originalaus ir naujo jie nesugalvojo. Panašių situacijų istorijoje apstu – seniausios jų aprašytos dar žydų Torose ir krikščionių Senojo Testamento knygose. Pvz., Teisėjų knygos epizodas: „Senajam vyrui, namų šeimininkui, jie šaukė: „Išvesk tą vyrą, kuris įėjo į tavo namus, kad galėtume jį pažinti!“ O vyras, namų šeimininkas, išėjo pas juos ir jiems tarė: „Ne, mano broliai, nesielkite taip nedorai! Kadangi tas vyras yra mano svečias, nedarykite jam to šlykštaus smurto. Štai čia yra mano duktė ir jo sugulovė. Leiskite jas man jums išvesti. Turėkite malonumo su jomis, darykite joms, kas tik jums patinka, bet nedarykite to šlykštaus smurto šiam vyrui“.

Bet tie vyrai nenorėjo nė girdėti jo žodžių. Vyras tad, pagriebęs savo sugulovę, išvarė ją pas juos. O jie prievartavo ją, ištvirkaudami su ja per visą naktį iki pat ryto. Auštant ją paleido“. Citata susijusi su žydų tradicijos svetingumo kanonu, nustatančiu pareigas priimtam svečiui (vyrui). Vienas iš XII a. prieš Kristų epizodas, taikliai atskleidžia ir XXI a. R. Šimačiaus išmonės originalumą. Moterų išstatymas į aukcioną – ne pirmas toks ir ne 20-as kartas istorijoje. Jos buvo atiduodamos gelbėjant savo (vyro) gyvybę, dėl naudos, pinigų ir t.t. Tiesa, dabartinė G taško reklama paneigia ankstesnę skambiai išreklamuotą Lietuvoje ir nepastebėtą Europoje „Lietuvos drąsios šalies“ idėją. O viena ciniškiausių Biblijinė istorija pacituojama ne tik dėl panašių moralinių „šeimininko“ ir Vilniaus mero moralinių sąsajų.

Vėliau dėl sumaitotos viešnios Izraelyje prasidėjo religinis karas, nusinešęs tūkstančius gyvybių ir beveik sunaikinęs vieną žydų giminę. Tai buvo keršto akcija, tačiau ji nepanaikino bailumo apraiškos, kurios šventraštis nenutyli. Ne pats vyras stoja mirti gindamas savo bendrakeleivės gyvastį ir garbę (ar atsiduodamas užpuolikų „pažinimui“), bet ją atiduoda išsaugodamas savo gyvybę ir po to keršija.

Išmintingas, tačiau vis dėlto – tai bailumas. Taip ir R. Šimašiaus idėja išstatyti į aukcioną ne save, bet moterį, komerciškai pagrįstas, tačiau tenka konstatuoti, kad Vilniaus meras su šia savo idėja atskleidė ir savo bejėgiškumą, ir pasirodė besąs paprasčiausias bailys.

Kas yra drąsu?

Žinoma – siūlydamas „pažinti“ save, tokios auditorijos nesuburtų, tačiau galimybių skandalui (antrai perkamai idėjai) R. Šimašius turėjo, tuo pačiu, galėjo išsaugoti jei ir ne orumą, tai bent garbę bei pademonstruoti asmeninę drąsą. Pavyzdžių nereikia toli ieškoti, yra jų net tarp tautiečių, tarkim, Bogotas meras Antanas Mockus. Kolumbija, kaip ir Lietuva, be nusikalstamų sindikatų siautėjimo sukurto įvaizdžio (kaip ir įsikerojusios korupcijos mūsuose), netūrėjo ką pasauliui pasiūlyti – tai ir parodė meras visiems pliką subinę. Apie Kolumbiją rašė vos ne visa pasaulio spauda. Kadangi idėja ne nauja – pasaulio ja niekas nebenustebintų.

antanas-mockus12303061
Antanas Mockus, buvęs Bogotos meras

Tačiau, tarkim, galėjo R. Šimašius ne tik pliką užpakalį parodyti per miesto savivaldybės tarybos posėdį, bet susikvietęs į posėdį žurnalistus  – pakakoti ant stalo. Garantuotai būtų už dyka rašę visi ir net gerokai daugiau, plačiau ir dažniau, nei rašė apie Vilniaus kaip savo sekso miesto įvaizdžio formavimo sumanymą, kuris dar nemažai ir kainavo. Viešai apsikakojančio sostinės mero, kiek siekia kuklios mano žinios, pasaulis dar nematė.

Kėlė abejonių žmogaus su nuo veido nedingstančia šypsena adekvatumas, bet dabar tiesiog jis nuvylė. Parodyti užpakalį ir apsikakoti būtų buvę drąsu, rezultatas būtų buvęs dar didesnis ir, be abejonės, būtų prisiima asmeninė atsakomybė už sostinės garbę ir orumą pasaulyje. Tikros asmeninės istorijos „veža“ labiau, net jei būna vulgarokos ir neskoningos, nes tradicinis pigus sekso išpardavimas – ir tėra tik išpardavimas ir daugiau nieko.

Nuo tarpkojo iki stogo

„Kuo čia dėtas Astravas?“, – geras klausimas. Tuo ir dėtas, kad jei politikai žiūrėtų ne į tarpkojį, o pakeltų akis ir pažiūrėtų į tolumas, mes nebūtume Europos subinė. Kadangi sostinės meras – politikas, tai tokia išvada po R.Šimašiaus Vilniaus garsinimo kampanijos naudotina nebe perkeltine prasme.

Žvilgsnio pakėlimas nuo žemės – taip pat nėra metafora. Iš 19-ojo Vilniaus savivaldybės aukšto, kuriame yra mero kabinetas, matyti, tiesa, tik pro šalį tekantis Astravo AE aušinimo kanalas, tačiau užkopęs į greta esančio grakštaus „Europos“ dangoraižio ant stogo sumontuotą telekomunikacijų antenos apžvalgos aikštelę ir radęs smailę, kur  pasidėtų savo G tašką, galėtų jis dienų dienas žvalgytis į rytų pusėje sparčiai kylančius Astravo AE monolitus. Kai monolitai bus išbaigti ir virš atominės kaminų pasirodys dūmelis – galėtų net suorganizuoti apžvalgos bokšto Vilniuje statybas, iš kurio atvykę į Vilnių pasismaginti europiečiai, nebijantys, kad gaus radiacijos doze per kiaušinius, turėtų kuo pasigėrėti. Tam, tiesa, ir šiuo metu galėtų pasitarnauti veikianti Vilniaus televizijos bokšto apžvalgos aikštelė – kavinė. Tiesioginė transliacija iš Astravo AE statybos darbų irgi galėtų tapti „patraukliu“ reportažu, o pati kavinė – ekstremalaus turizmo objektu.

Tačiau pramogos šioje vietoje ir baigtųsi. Yra pagrįstas įtarimas, kad nei pirmasis, nei antrasis preambulėje paminėtas G taško populiarinimo motyvas – neteisingas. Teisingas – trečiasis. Problema į tolumas pasižvalgius matyti tokia, kad geriau apsimesti, jog nieko nesimato, ir apskritai Vilniaus problemoms suteikti žabų kirtimo Neries pakrantėje, rūdžių ant vamzdžio ir konkurencijos su Ryga (uostas turi neabejotinų privalumų) dėl pigaus sekso vartotojų iš Europos, prioritetus.

Nes toliau kalbant apie Astravo AE, prasideda dalykai, už kuriuose atsakomybė tenka būtent dabartinei Vilniaus valdžiai su meru priešakyje.

Žinoma, kad dėl tokios situacijos susiklosčiusi atsakomybė tenka ne tik R. Šimašiui. Bet kai Rytų kaimynas (iš esmės abi Rytų valstybes šiuo atveju galima tapatinti), priėmė sprendimą dėl Astravo, Lietuvos politikai užsiėmė tikrų ir tariamų pedofilų bei jų žudikų gaudynėmis, kurios baigėsi, kai ir vieni, ir kiti skendo vandens stiklinėse. O Astravas tuo metu kilo.

Kai šaukštai po pietų

Dabar sprendimų dėl Astravo AT pražios „nepastebėjimas“ tapo vengtina tema. Nes „pražiūrėtojai“ ir toliau vaidina išmintingų politikų vaidmenis dabarties politikos arenoje. Problema ir yra ta, kad tą vaidmenį tebevaidina ir galva smėlyje tebėra iki šiol. Tiesa, Seime yra sudaryta Laikinoji Veiksmų dėl Astravo atominės elektrinės (AE) koordinavimo grupė, kuri iš esmės užsiima ne problemos sprendimu, bet indų plovimu, kai pietūs jau suvalgyti. Grupės sudėtis verčia galvoti apie tai, kad jos tikslas ir nėra spręsti problemas, o tik plauti – ne indus, o mundurus, kuriuos savu laiku nepadaryti darbai sutepė: Grupės sudėtis marga: Virgijus Poderys, Linas Balsys, Kęstutis Bartkevičius, Eugenijus Gentvilas, Zbignev Jedinskij, Dainius Kreivys ir Juozas Olekas. Valdantiesiems valstiečiams atstovauja tik pats pirmininkas V. Poderys, tad kokią politiką vykdo šį grupė ir kokia jos politinė atsakomybė – mįslingas klausimas.

V. Kudirkos aikštėje – protesto akcija prieš Astravo atominės statybas Lietuvos pašonėje. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Tiesa, komisija vieną kartą per du metus kalbėjosi apie pasirengimą galimoms ekstremalioms situacijoms avarijos Astravo AE atveju, tačiau Vilniaus miesto savivaldybės atstovų ten nei kvietė, nei tie patys rado motyvų pasirodyti, užtat buvo pakviestas ir dalyvavo Šalčininkų miesto ligoninės direktorius. Tad taip ir sprendžiami pas mus, ligoninių direktorių lygmeniu, Valstybinės reikšmės klausimai.

Kol kas įstatymais Astravo AE netgi nėra įvardinta kaip grėsmė. Jos išvestinį pavojų galima palyginti nebent remiantis jau uždarytos (arba nepastatytos) Ignalinos – Visagino AE kelto pavojaus išvardinimu, 2012 m. Vyriausybės nutarimu įteisintu Valstybiniu gyventojų apsaugos planu branduolinės avarijos atveju. Iš esmės – visa civilinė sauga kol kas vadovaujasi teisės aktais, kai Astravo AT statybos dar nebuvo tapusios net teorine grėsme Lietuvai.

Įvaizdis yra viskas

Tačiau pagal analogiją su Visaginu, galima konstatuoti, kad  Vilnius nepakliūna nei į pirmąją (visiškai negyvenamą), nei į antrąją (skubių apsaugomųjų veiksmų, kurioje avarijos atveju vykdoma visiška evakuacija, o žmonėms privalu turėti namuose radiacijos poveikį mažinančias priemones) zoną, tačiau atsiduria ant trečios zonos ribos – Vilnių nuo Astravo skiria ne 25-30, o 35-40 km. Jaučiate skirtumą! 5 km branduolinės avarijos atveju!

R. Šimašius gal ir nejaučia, bet jaučia investuotojai, o vilniečiai jaučia tiek, kiek apie pačią problemą žino. Kad problema sąmoningai nutylima ir mėgaujamasi G taškais ir panašiu opiumu už dyka (o tiksliau iš tos pačios mokesčių mokėtojų kišenės, tik per mokesčių politikos manipuliacijas) dalinamu liaudžiai – atsakomybė tenka Vilniaus miesto vadovui.

Kol G taško kompanija ir ta užsimiršimo orgazmo ekstazė peršama, R. Šimašius kaip niekas kitas geriausiai disonuoja su tuo, kad Lietuvos sostinė, o todėl ir visa šalis susiduria su labai rimtu iššūkiu ir, kad kol kas politikų elgsena demonstruoja, jog už susidorojimą su problema atsakingų politikų galvose – vėjai švilpauja. Stengiamasi problemos nepastebėti ir juolab jos neeskaluoti, nes „sugadinsime patrauklaus miesto įvaizdį“. Tačiau šiuo atveju – įvaizdis yra niekas. Tiems, kurie planavo investicijas į Lietuvos sostinę, nedraugiškos ES valstybės branduolinės jėgainės statybos greta Vilniaus nėra jokia naujiena, o kai tik problema atsirado, tapo svariu vietos, kur nukreipti savo investicijas patrauklumo vertinimo kriterijumi. Tai ir viskas. Grėsmė yra reali, realiai ir blaiviai įvertinama, paskaičiuojama ir pasirenkama. Gražių ir paguodžiančių iliuzijų nematyti.

Briuselyje ir Vilniuje – pilietinė akcija prieš Astravo AE. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Ką gali Lietuva realiai padaryti, kad nenutiktų, kaip su Černobylio arba su Fukušimos AE? Atsakymas paprastas – rugsėjo mėnesį Lietuvoje lankysis popiežius Pranciškus, – tai galima nueiti ir pasimelsti, paprašyti, kad pats popiežius pasimelstų už šio miesto gyventojų saugumą.

Deja, daugiau galių nėra. Visi kiti samprotavai tebus manipuliavimas viešąja nuomone dėl pragmatinių tikslų, pvz., siekiant išlikti ar ateiti į valdžią, arba išlaikyti aukštas nekilnojamojo turto kainas ir pan. Tačiau amžinai neprimanipuliuosi. Realybė tokia, kad iš palyginti ramaus ir saugaus Europos užkampio, dėl atsiradusio rizikos veiksnio, Vilniaus investuotojams iškyla grėsmė, kad čia esančio turto vertė taps lygi nuliui. Investicijos tampa galimomis tik į informacines technologijas telpančias kompiuterio kietajame diske, t.y. darbo vietos su/ant lagaminų, kurioms ateiti pakanka mažų įsikūrimo sąnaudų ir patogių evakuacijos iš miesto būdų.

Tiesa ir jos kaina

Tačiau argumentų bei viešinimo – ne G taškų, o realių problemų – kurias turime Europai pristatyti yra, viešumo reikia ir jau seniai reikėjo.

Pirma  – kiek milijardų Lietuva praras ne dėl pačios branduolinės avarijos, o dėl jos rizikos atsiradimo? Rodiklių, kuriais remiantis galima išskaičiuoti tam tikrus skaičius yra, nes yra tendencijos, vadinasi, galimos ir apytikrės prognozės. Tai pirmoji sąskaita, kurią pagrįstai galima pateikti europiečiams primenant ES solidarumo idėjas. Ši sąskaita, ko gero, didžiausia, tik ji, suprantama, nebus Europos apmokėta.

Netgi priešingai – argumentų viešinimas paspartins investicijų atitraukimą iš Lietuvos sostinės. Tačiau, kai jau yra tokia situacija, reikia suvokti viena – gero sprendimo jau nėra (nors reziumuodamas vieną pasiūlysiu), tad teks rinktis iš dviejų blogų geresnį. Apsimetinėjimas ir prieš vilniečius, ir prieš europiečius, kad viskas gerai ir problemos nėra, t.y. jos nutylėjimas – blogiausias pasirinkimas. Tačiau panašu, kad šiuo pasirinkimu ir vadovaujamasi, nors branduolinės grėsmės pavojaus ignoravimas yra ciniškiausia manipuliavimo priemonė, nes tiesa, kokia ji karti bebūtų, vis dėlto geriau nei, kad ir labai saldus ir konkretiems personažams pelningas melas.

Ukraina gedi žuvusiųjų per Černobylio katastrofą. EPA – ELTA nuotr.

Įkaitai

Antroji sąskaita, dėl kurios į ES fondus galėsime pretenduoti visiškai pagrįstai – tai priemonės, kurių reikės AE grėsmei sumažinti. O jų vis dėlto reikės. Pirma, todėl, kad tikėtis iš Baltarusijos objektyvios ir savalaikės informacijos apie didesnius ar mažesnius incidentus Astravo AE mes galim tik tais atvejais, kai baltarusiams bus patiems naudinga informuoti. Kaip ir afrikinio kiaulių maro atveju – ar daug kas atkreipė dėmesį, kad Baltarusijoje buvo nustatyti 2 (!) AKM židiniai, o šernų šioje šalyje tiesiog nebėra (!) – 100 proc. išmedžioti. Užklysta, tiesa, paliegėlių knyslių iš Lietuvos ar Lenkijos, kur tų AKM židinių jau virš 1000. Jei dėl tokios smulkmenos kaip AKM informacija nuo tikrovės skiriasi ne 100, o 1000 kartų, kokios objektyvios informacijos gali ES šalys tikėtis kalbant apie Astravo AE?

Tiesa, baltarusiai, tais atvejais, kai avarijos negrės jiems patiems, t.y. bus valdomos, tikėtina, kad labai noriai informuos. Baltarusių AE statybos vietos ekonominis pagrindimas juk toks ir buvo – statyti AE kuo arčiau ES sienos, kad keltų kuo pastebimesnę grėsmę. Vienos iš ES valstybių sostinės buvimas arčiausiai tokį vietos parinkimo prioritetą Astravui ir suteikė. Baltarusija geresnio pasirinkimo ir neturėjo, nes kuo AE kels didesnę grėsmę, tuo daugiau bus galime melži iš išpaikusių europiečių pinigėlių skylėtam Baltarusijos biudžetui, kurių reikės „investicijoms į Astravo AE saugumą“, o kad jų reikės ne mažiau nei, tarkim, Ignalinos AE, nėra jokių abejonių.

Europiečiai, tikėtina, kad tas lėšas baltarusiams duos, nes tai bus laikoma ne režimo rėmimu, o rūpinimusi savo pačių saugumu. Baltarusija laimi dar daugiau – gauna nemokamą advokatą ES, kuris tų pinigėlių jiems ir kaulys – Lietuvą su savo sostine priešakyje. Tačiau manipuliavimas avarijų grėsme dėl finansinio išskaičiavimo yra kas kita, nei pačios avarijos.

Todėl ir lieka toks pasirinkimas, kad vilniečiai sužinos apie incidentus Astravo AE tiek, kiek patys juos užfiksuos. O tai reiškia, kad Baltarusijos pasienyje, taip pat sostinėje turės veikti  radiacinės spinduliuotės stebėjimo stotys bei teks pirkti žemės radiacinio fono stebėjimo palydovinius duomenis. Visa tai aktualu ne tik Lietuvai, bet ir Europai, nes radiacijos debesėliai įveikia didelius atstumus, tad kuo anksčiau incidentus Astravo AE fiksuos arčiausiai jos esanti Lietuva, tuo anksčiau apie juos sužinos likusios Europos šalys, kurioms galimai irgi kils radiacinės grėsmės pavojus. Tai reiškia, kad Europa noriai reikalingų objektų įrengimą ir jų veiklą finansuos.

Slėptuvės ir evakuacija

Kiti dalykai – „arčiau kūno – vilniečių saugumas, kuris buvo pateikiamas kaip argumentas, kad AE nebūtų statoma, tačiau kai statybų jau niekas nebestabdo, dera apsižvalgyti, kas gi dėl jų saugumo daroma. Panašu, kad nieko. Niekam tie miesto gyventojai be jų pačių nerūpi, bent jau nerūpi vilniečių išrinktajam lyderiui. Vien jau tai, kad nėra paprasčiausių sociologinių duomenų, kiek vilniečių žino apie jiems pasiekiamas slėptuves, kur avarijos atveju tektų slėptis, neatsakyta į klausimą, kiek tų slėptuvių reikėtų. Deja, nieko naujo, kaip spręsti šią problemą nesugalvosi – prireiks realių pratybų. Nes popierinis vadovavimas, popierinė dokumentacija ir popierinės slėptuvės, avarijų atveju – ir saugos tiek pat, kiek saugo fizinis popierius. Tokių pratybų reikia dabar, o ne tuomet, kai AE pradės veikti, nes kai pradės veikti, reikės, kad tos slėptuvės jau egzistuotų, o ne būtų pradėta jų ieškoti.

Automobilių spūstis. Slaptai.lt nuotr.

Dar viena įdomi dalis – evakuacija. Ir čia vilniečių laukia staigmena. Kadangi Astravas rytuose, tad logiška, kad su Vilniaus vadovų pagalba ir jų vadovaujami, ar patys panikos apimti ir vadovaudamiesi „laukinio turizmo“ taisyklėmis miestelėnai evakuosis vakarų kryptimi. Tačiau pakanka 17 val. nuvykti į Lazdynų transporto mazgą, jog suprastų, kad niekur jie nepabėgs – tai neįmanoma, Vilniaus gyventojai yra maiše. Ties ta Vilniaus vieta „butelio kakliukas“, kelininkų žodžiais tariant, užsidaro, ką labai vaizdžiai demonstruoja darbo dienos pabaigoje susidarančios automobilių spūstys, nereikia ir jokių ekstremalių situacijų.

Tai dar viena sąskaitą, kurią galėtume ES pateikti. Be abejo – taip ir nutiks, nes ką jau ką, o įsisavinti ES lėšas statyboms ir kelių infrastruktūrai Lietuva moka. Galbūt ir dabar vykdomas įdomus procesas savaip motyvuotas, kad statom, statom, jei ne į plotį, tai bent į aukštį, kad tik daugiau personažų maiše sutilptų, kad vėliau būtų galima prašyti ES daugiau lėšų tam atvejui, kai reikės bėgti, bėgti…

Kuris astrologas klydo?

Skeptikai ir optimistai aiškins, kad niekada nei slėptuvių, nei evakuacijos nereikės, kad visos šios kalbos tėra bereikalingas panikos kėlimas, kuris tik kenkia Lietuvos ekonomikos progresui. Tačiau tiems, kuriems progresas ypatingo pelno neneša, o jiems priklauso ne mažiau nei 70 procentų šalies gyventojų, svarbi jų sveikata, ne tik likusios progresyvios dalies ekonominė gerovė. Lygiai taip pat Gediminas Vagnorius aiškino, kad nebus Rusijos krizės, bet ji atėjo, Rimantas Šadžius – kad nebus 2007–2011 m. pasaulio ekonomikos griūties, bet ji ištiko. Visi be išimties mūsų gynybos ministrai, Lietuvai tapus NATO nare, aiškino, kad mums nebūtina skirti 2 proc. gynybai, nes nėra grėsmių, tačiau paaiškėjo, kad tos grėsmės jau akis bado nuo 2008 metų. Arba – dar ir dabar apstu aiškintojų, kad klimato atšilimas nevyksta. O tikrovė buvo tokia, kad ir apie krizes buvo žinoma, ir 2 proc. gynybai buvo poreikis dar anksčiau nei prasidėjo Rusijos – Gruzijos karas, nes ir jis geopolitikos atidesniems stebėtojams nebuvo didele staigmena.

Tad gal skirtingai nuo praėjusių negandų, kurių turėjo nebūti, apie dabartinę grėsmę, derėtų laiku pardėti kalbą tam, kad ji išties neištiktų. Tylėdami – ne daug laimėsime. Nuo lietuviško alaus apspangusių ir pigaus sekso ištroškusių patinų iš Europos dėl to, kad aptarinėsime realias Vilniui gresiančias problemas, mes nei daugiau prikviesime, nei atbaidysime, – tie, kas galvoja užpakaliu ir toliau juo galvos. Galų gale, daug lietuvių moterų jau pačios išvyko pas tuos kviečiamus vakariečius, tik neretai ne iš didelės meilės jiems. Sprendžiant iš kriminalių įvykių suvestinių, kuriose kartais kalbama ir apie dabartinio sostinės mero proteguojamos reklamos kriminalines analogijas, atvykę G taškų ieškoti vakariečiai Vilniuje irgi užtiks ne R. Šimašiaus siūlomas lietuvaites, bet dažniau atvykėles iš Baltarusijos, kurios irgi ne iš didelės meilės Vilniui čia atsirado. Daugiau sekso turistų pas mus iš vakarų – daugiau sekso prekių pas mus iš rytų. Kaip tai skatins vilniečių moterų, vyrų, vaikų ir senelių bei viso miesto gerovę, jokių argumentų ir skaičių gerbiamas Vilniaus meras nepateikė. Galbūt dar pateiks. Nepriskirkime jo šypsenos naivuolio paprastumui – galbūt kaip tik dabar sėdi ir kalkuliuojasi.

Akligatvis. Slaptai.lt nuotr.

Tačiau nori jis to ir nenori, patinka jam ar ne, turėtų Vilniaus vadovas išdėstyti, kokią ateitį ir išeitis šiam miestui mato. Ar ir jo asmeninė išeitis – susikrautas lagaminas? Atsakymų reikia ne apie asmeninę drąsą, pademonstruotą Neries pakrantėse kovojant su nelegaliomis gyvatvorėmis, bet apie žymiai reikšmingesnius dalykus – miesto ir miestiečių išlikimo branduolinės avarijos atveju, galimybes.

Jeigu atsakymas bus tik toks, kad situaciją koordinuos Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentas ir bus įjungta garsinė pavojaus sirena – ar vilniečiai jau turėtų nusiraminti? Kol kas pavojaus signalo įjungimo Vilniuje paskirtis – pratinti miestelėnus prie šio garso, kad kai vieną dieną ji suveiks skelbdama realų pavojų, niekas nebekreiptų dėmesio ir vėliau būtų galima aiškinti, jog patys miestiečiai buvo kalti, kad ignoravo pavojaus paskelbimą.

Dažniau, bet po nedaug

Ar pavojus išties realus? Černobylio pavyzdys gal ir nelabai tinka, nors reaktoriai ir to paties tipo, tačiau Fukušimos AE katastrofa Japonijoje arba avarijos Pensilvanijos ir Tenesio valstijose JAV kalba apie tai, kad apskaičiuoti visko neįmanoma nepaisant aukščiausios darbo kultūros ir naujausių technologijų. Vargu ar tai įmanoma šalyje, kuri nei technologijomis, nei darbo kultūra ypatingai neišsiskiria. Mintis, kad baltarusiai ar branduolinį objektą prižiūrintys rusai, specialiai ką nors gadintų ir palankiam vėjui pučiam radiacija su Europa padalintų – galima būtų laikyti paranoja, tačiau, kai ir vienoje, ir kitoje šalyje sėdi iki gyvos galvos nusiteikę valdyti cariukai, jų psichinė sveikata yra anaiptol ne tų šalių vidaus klausimas. Į psichinių ligų sergamumo statistiką geriau ir nežiūrėti – apims noras evakuotis nuo visokių atominių jėgainių kuo toliau, kai dar jų ir statybų niekas neplanuoja.

Vis dėlto didžiulės katastrofos tikimybė palyginti gan maža, per visą AE eksploatavimo istoriją, jos buvo tik dvi, tačiau eilinių daugiau ar mažiau pavojingų incidentų tikimybė gana didelė. Todėl jei bent po kartą per būsimųjų Vilniaus merų kadencijas virš miesto sirena kauks nebe pramogai – statistinės AE grėsmės realumo pernelyg neperdėsime. Kils ar nekils dėl to panika, ar iš to uždirbs tik jodo preparatų pardavėjai, kol kas nespėliosime. Jeigu mūsų politikai ir Vilniaus verslininkai įsijungs į baltarusių suplanuotą modelį ir vienu balsu šauks: „Pavojaus žmonių sveikatai nėra“, „Astravas pati saugiausia AE pasaulyje!”, – tai apie realias grėsmes iš viso nelabai girdėsime.

Tačiau Europoje – reklamuok, propaguok, įtikinėk neįtikinėjęs, bet apie Vilniaus kaip gana patrauklaus ir saugaus Europos miesto įvaizdį, kurį šiuo metu Vilniaus meras stengiasi papildyti vyrų seksualinių poreikių patenkinimo vietos akcentu, gali tekti pamiršti. Nepasitvirtins tuomet ir G-spot investicija. Vis dėlto, pernelyg paplitęs gandas, kad radiacija kenkia vyrų potencijai. Galbūt R. Šimašius nestokoja juodojo humoro ir nejausdamas simpatijų patinėliams – konkurentams iš Europos bei žinodamas apie Astravo AE grėsmę, specialiai juos į Vilnių kviečia. Bet gal šio provokacinio klausimo mūsų taikiajam merui neužduosime.

Tačiau apie vilniečių galimybes išvengti padidėjusio radiacinio fono virš sostinės  – Vilniaus meras turi atsakyti dabar, o ne tada, kai Astravas AE pradės veikti visu pajėgumu.

Kelias į Vakarus

Kaip ten bebūtų – Astravas AE jau bus pastatytas, o Vilnius dėl investicijų srauto sumažėjimo, realių ir tariamų grėsmių nukentės, todėl vieną anksčiau pažadėtą pasiūlymą pateikiu. Labai jis nepatiks vilniečiams, bet patiks klaipėdiečiams – reikia perkelti Lietuvos sostinę į Klaipėdą. Jeigu nenorime būti Rytų valstybės įkaitais, kitos išeities nėra. Tolimesnis Vilniaus auginimas tėra įkaitų skaičiaus didinimas ir šiuo atžvilgiu – perspektyvos miesto plėtrai yra apribotos. Galima tas perspektyvas sukurti šiek tiek geresnes įrengus ir išbandžius slėptuves, praplėtus evakuacijos kelių pralaidumą, tačiau labai gerų perspektyvų vis vien nebesukursime.

Gražuolis Vilnius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Be abejo, sostinės perkėlimui bus prieštaraujančių, teigiančių, kad tai esą iš viso neįmanoma, nes reikėtų keisti Lietuvos Konstitucijos 17 straipsnį, kuris skelbia, kad: „Lietuvos valstybės sostinė yra Vilniaus miestas – ilgaamžė istorinė Lietuvos sostinė.“ Tačiau Konstitucija buvo parašyta ir piliečių priimta tuomet, kai Astravo AE statybų niekas nei sapnuose nesapnavo, netgi buvo iliuzijų, kad Lietuvą sups draugiškai nusiteikusios kaimynės. Gal išties, kol kas šio Konstitucinio straipsnio pakeitimas nerealus, tačiau po 5–10 metų, kai virš Vilniaus pirmą kartą užkauks radiacijos pavojų skelbianti sirena – ko gero apie tai susimąstys net vietiniai G taško ieškotojai.

Tad laikas jau dabar žvelgti į ateitį optimistiškai ir atitinkamai modeliuoti veiksmus. Vilnius taip ir liks istorine Lietuvos sostine. Astravo AE netrukdys tokiam išlikti, liks ir tam tikras pramonino miesto potencialas. Nors pagrindinis turizmo traukos objektu, ko gero, taps apžvalgos bokštas, iš kurio bus stebimi reikalai Astravo AE. O Klaipėda – modernios Lietuvos perspektyva – langas į ateitį ir į Europą.

Prezidentinė vėliava virš Kopgalio

Būtų racionalu, kad kai kurie žingsniai būtų daromi palaipsniui jau dabar. Jei sostinės iškelti tuoj pat negalime – tai Konstitucija nedraudžia iškelti kai kurias valdžios institucijas. Pastačius Astravo AE atsiranda papildomų rimtų argumentų į Klaipėdą iškelti ne kažkokią Žuvininkystės tarnybą, bet Prezidentūrą. Kopgalio tvirtovės nenaudojamuose plotuose jai erdvės atsirastų – tuo pačiu ir fiziškai Lietuvos aukščiausioji valdžia būtų sutelkta ne vienoje vietoje, kas jau savaime kelia tam tikrų rizikų ir nepatogumų katastrofų ir kt. negandų atvejais.

Kažkodėl dabartinė valdžia į Klaipėdą perkėlė tik Žuvininkystės tarnybą, kuri nežinia ką darė Vilniuje, o dabar nežinia ką daro Klaipėdoje. Gal augina karpius Baltijos jūroje? Bet tos žuvys gėlavandenės – jūroje dvesia. Tad šią Žuvininkystės tarnybos evakuaciją galima laikyti nevykusiu pokštu, o štai Prezidentūra Kopgalio iškyšulį – geresnės vietos jai Lietuvoje nesurasi. Tik įsivaizduokite, kaip įplaukiančių į Klaipėdos uostą laivų sirenų gaudesys pagerbia virš Kopgalio mūrų plazdančią prezidentinę Lietuvos vytį. Būtų ir politinių – pragmatinių motyvų. Jei per artėjančius prezidento rinkimus išrinks ne tą, kurio reikėtų, ar nebūtų išmintingiau jį ar ją laikyti toliau nuo Vilniaus? Bet kokiu atveju, Prezidentūros rezidavimas Klaipėdoje valstybės funkcionavimo efektyvumui pakenks mažiau nei, tarkim, Žemės ūkio ministerijos perkėlimas į Kauną. Žvelgiant į artimesnę perspektyvą bei valdžių prioritetus – dėl to, kad Prezidentūra bus perkelta į Kopgalį, „G-spot“ reklama patikėjusių sekso turistų srautas į Vilnių tikrai nesumažėtų, o Lietuva pademonstruotų esanti moderni šalis, drąsiai ir ryžtingai sprendžianti priklausomybės nuo Rytų kaimynės beprotystės ir neprognozuojamos „geros valios“ problemas.

Žvejų valtelės pajūryje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Pravartu dar užduoti klausimą apie savo planus ir veiksmus, susijusius su Astravo AE funkcionavimo startu visai kitais metais prasidėsiančių politikų rinkimų plejadai, pradedant Vilniaus miesto savivalda, baigiant europarlamentarais ir kandidatais į prezidentus. Pastariesiems klausimas paprasčiausias – ar potencialiems prezidentams patinka Kopgalio tvirtovė?

Visi yra laukiami pas mus Klaipėdoje, kad ir jiems, kandidatams, ir jums, sostinės miestelėnai, būtų mūsų, klaipėdiečių, problemos žinomos – pas kokias bobutes reikės iškaišioti ir apgyvendinti pusę milijono jūsų, mieli vilniečiai, po to, kai G-spot reklama jau bus pasibaigusi. Tik nenusiminkite, juk ir Klaipėdoje gyvensite sostinėje.

2018.08.16; 05:30

Vilniaus miesto meras Remigijus Šimašius kreipėsi į Konkurencijos tarybą dėl įstatymų reikalavimų galimai neatitinkančios reklamos skleidimo, praneša savivaldybė. Kreipimesi nurodoma, kad įmonė net nesikreipė į savivaldybę dėl leidimų vežti keleivius.

Meras prašo tarybos ištirti, ar Rusijos kapitalo bendrovės „Yandex.Taxi“ įvairiais būdais viešai skleidžiama reklama nepažeidžia Reklamos įstatymo ir neklaidina vartotojų.

Reklamoje „Yandex.Taxi“ skelbiasi teikianti taksi paslaugas, tai aiškiai nurodyta ir bendrovės pavadinime, tačiau bendrovė iki šiol nesikreipė į Vilniaus miesto savivaldybės administraciją dėl leidimų vežti keleivius lengvaisiais automobiliais taksi išdavimo, praneša savivaldybė.

„Prašome pradėti galimo Reklamos įstatymo 5 straipsnio pažeidimo nagrinėjimą ir priimti nutarimą taikyti laikinojo pobūdžio priemonę – įpareigojimą sustabdyti Reklamos įstatyme nustatytų reikalavimų neatitinkančios reklamos skleidimą“, – rašoma mero kreipimesi.

Meras taip pat informavo Konkurencijos tarybą, kad uždarosios akcinės bendrovės „ETN Baltic“ įrenginyje nuo šio trečiadienio, rugpjūčio 1 dienos, planuojama skleisti galimai klaidinamą reklamą „Yandex.Taxi“. Dėl to savivaldybė jau įspėjo lauko reklamos bendrovę.

Praėjusią savaitę meras taip pat kreipėsi į Valstybės saugumo departamentą (VSD), prašydamas informuoti, ar bendrovės „Yandex.Taxi“ veikla Lietuvoje nekelia grėsmės nacionaliniam saugumui.

ELTA primena, kad viešojoje erdvėje sklando informacija, jog „Yandex. Taxi“ įkūrėjas Arkadijus Volažas galimai turi artimų ryšių su įtakingais Kremliaus asmenimis. Dėl to Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos narys Audronius Ažubalis ketvirtadienį taip pat kreipėsi į VSD vadovą Darių Jauniškį su prašymu atsakyti, ar VSD iš anksto žinojo apie „Yandex. Taxi“ atėjimą į Lietuvos rinką ir ar įvertino „potencialias grėsmes valstybės ir jos piliečių saugumui“ bei kaip ketinama jų išvengti.

Rusijos pavėžėjimo paslaugas teikianti įmonė „Yandex Taxi“ nuo praėjusio ketvirtadienio pradeda veiklą Lietuvoje.

Įmonės teigimu, pervežimo paslaugas bus galima užsisakyti naudojantis išmaniojo telefono programėle, o minimali kelionės kaina prasidės nuo 1 euro.

Skelbiama, kad ši bendrovė yra pagrindinė konkurentė kitai pervežimo paslaugas teikiančiai bendrovei „Uber“. Skaičiuojama, kad pastaroji, konkuruodama su „Yandex Taxi“, yra praradusi 170 mln. JAV dolerių (145,224 mln. eurų).

„Yandex Taxi“ taip pat veiklą nuo kovo pradėjo Latvijoje, o nuo gegužės – ir Estijoje. Skelbiama, kad Rusijoje ji veikia nuo 2011 metų.

Bendrovė pavėžėjimo ir maisto tiekimo paslaugas teikia Baltarusijoje, Kazachstane, Armėnijoje, Gruzijoje ir Azerbaidžane.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.07.31; 05:30