Vytautas Landsbergis. Slaptai.lt foto

Paaiškėjus naujiems Jono Noreikos-generolo Vėtros biografijos faktams, kai kurie kritikai turėtų prisipažinti klydę ir atsiprašyti, teigia profesorius Vytautas Landsbergis. Taip pat, pasak profesoriaus, Vilniaus meras Remigijus Šimašius šioje situacijoje išliko prieštaringas.
 
Pasak jo, J. Noreikos atminimo lentą meras suskubo nukabinti, o dėl Petro Cvirkos paminklo sostinės meras delsia, nes, pasak V. Landsbergio, bijoma „šaršalo“.
 
„R. Šimašius – prieštaringas. (Kai kurie mėgsta tokį apibūdinimą. Mėto net J. Noreikai). Lyg ir nepritarė chuliganizmui, bet paskui ir pats liepė slapčia (?) nukabinti išniekintą, sulipdytą atminimo lentą. KGB rūmų cokolio pavardžių dar nesiryžo gramdyti. O Valerijos Valsiūnienės – J. Noreikos išdavikės – lentos galų gale atsisakė, nors vėlokai. Dėl Petro Cvirkos paminklo kaip nacionalinio paveldo – lyg laiko klausimas, bet būtų šaršalo, tai delsia“, – Eltai atsiųstame atsakyme teigia V. Landsbergis.
 
Profesorius, skirtingai nei R. Šimašius, nemano, kad Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro (LGGRTC) pateikta medžiaga, kad Jonas Noreika-generolas Vėtra gelbėjo žydus, yra priešinga ankstesnei centro paskelbtai pažymai ir neatsakanti į visus klausimus.
 
Profesorius pažymi, kad rasti faktai apie Generolo Vėtros veiklą kaip tik papildo jo biografiją.
Jonas Noreika ir Antanina Krapavičiūtė-Noreikienė
 
„LGGRTC pažymos apie J. Noreiką neprieštarauja, o papildo viena kitą. Faktai ir faktai. Gerai, kai netyčia atsiranda. Kartu su A. Nikžentaičiu meras sutinka, kiek išsisukinėdamas, kad laikotarpį reikia tirti, reikia kontekstų ir t. t. Tai tirkit, vyrai, nejau CK draudžia? Palikot vienam A. Bubniui, o akademinės istorijos apie Lietuvos 1940-1945 m. okupacijų laikotarpį vis nėra. Propaganduojančiam priešui tai patogu“, – sako profesorius.
 
V. Landsbergis teigia, kad visuomenė dėl J. Noreikos biografijos susiskaldžiusi ne į dvi, o net keletą grupių. Pasak profesoriaus, paaiškėjus naujiems faktams, kai kurie J. Noreikos aršūs kritikai turėtų prisipažinti klydę ir atsiprašyti.
 
„Visuomenė nėra tokia perskilusi į dvi puseles, kaip akcentuoja dalis žurnalistų, bet yra skirtingos grupės. Vieni – įsitikinę gynėjai, nes yra ką ginti. Kiti – grupė, kuri buvo linkusi niekinti, o joje – ir galimai angažuotieji visos rezistencijos – nacionalinio pasipriešinimo oponentai, aktyviai naudojęsi J. Noreikos atveju, dabar jaučiasi prastai. Sąžiningesni galėtų atsiprašyti paskubėję, klydę. Stokojantys tam jėgų dabar mėgina menkinti net patį kun. J. Borevičių, tad ir jo liudijimą apie kitus žydų gelbėtojus, o ten mat yra ir J. Noreika, net organizatorius. Linksta menkinti ir tuos, kurie paskelbė naują dokumentą, – kodėl jie be istorikų diplomo? Panašu į suirzimą, kai vienas be diplomo rado Vasario 16-osios aktą. Tokie reagavimai psichologiškai suprantami, bet apgailėtini“, – teigia V. Landsbergis.
 
V. Landsbergis atkreipia dėmesį, kad LGGRTC paskelbta pažyma yra didelės reikšmės. Ji ne tik svarbi J. Noreikos atminimui, bet, pasak V. Landsbergio, skleidžia žinią apie pogrindinio rezistencinio „Lietuvių fronto“ kūrimąsi ir žydų gelbstimąją veiklą su iškeltomis drąsių gelbėtojų pavardėmis.
 
„O atrastasis ir paskelbtasis dokumentas – didelės reikšmės ne tik J. Noreikos atminimui. Jame – ir žinia apie pogrindinio rezistencinio „Lietuvių fronto“ kūrimąsi „beveik tuo metu, kai atėjo vokiečiai“, ir žydų gelbstimoji veikla su iškeltomis drąsių gelbėtojų pavardėmis. Tai gydytojos S. Jasaitienė, I. Luinienė, kunigai Petras Dziegoraitis ir Adolfas Kleiba, jėzuitas tėvas Požėla ir jo bevardis draugas, gaminęs daugybę suklastotų gimimo liudijimų (be abejo, žydams) ir už tai vokiečių pakartas. Ar tuo domisi Jad Vašem? Peikti, kad toks nežinotas dokumentas nūnai paskelbtas – vienas mūsų posovietinių paradoksų. Netinka interesantų pasakyvui, tai aišku“, – teigia V. Landsbergis.
 
„Beje, suklydo ir Vilniaus kažkuris teismas, kuris nubaudė provokatorių Stanislavą Tomą (tikroji pavardė kitokia) už chuliganizmą sudaužant J. Noreikos atminimo lentą, bet pridengė kitus tos organizuotos akcijos, gal pasamdytų propagandininkų kurstančios grupės, dalyvius.
 
Kun. J. Borevičius. LJPA nuotrauka

Sudaužytąją lentą reikia išsaugoti. Tai jau muziejinis mūsų naujausios istorijos eksponatas. Aptariamoje LGGRTC pažymoje primenama, kad J. Noreika 1941.09.01 atvežė į Kauną „šimtų žemaičių pasirašytą paramą vokiečių verčiamai Lietuvos laikinajai vyriausybei“, ir daroma svari išvada: „Sutikdamas tapti Šiaulių apskrities viršininku Jonas Noreika šias pareigas pasirinko kaip priedangą veiklai pogrindyje“. Tą veiklą iš karto ir pradėjo“, – teigia V. Landsbergis.
 
ELTA primena, kad trečiadienį LGGRTC paskelbė naujas išvadas dėl kontraversiškai vertinamo Jono Noreikos-generolo Vėtros. Išvadose teigiama, kad pats J. Noreika aktyviai prisidėjo prie Šiaulių žydų gelbėjimo ir buvo laikomas antinacinio pasipriešinimo dalyviu.
 
Pasak centro direktorės Teresės Birutės Burauskaitės, vienas svarbiausių centro atrastų motyvų, iš esmės papildančių J. Noreikos biografiją, – tai kun. Jono Borevičiaus liudijimai 1986 m. JAV Ilinojaus Šiaurės apygardos Rytų skyriaus teisme Čikagoje, byloje JAV prieš Antaną Virkutį. Direktorė atkreipė dėmesį, kad liudijimas teisme nebuvo konkrečiai apie J. Noreiką, todėl kunigas negalėjo teisme pateikti melagingų, šlovinančių faktų apie J. Noreiką. Tai buvo paprastas intarpas kunigo liudijime apie J. Noreiką, sako T. B. Burauskaitė.
 
Šis svarbus kun. Jono Borevičiaus liudijimas, pasakytas prisiekus JAV teisme, suteikė pagrindo LGGRTC daryti išvadas, kad J. Noreika aktyviai prisidėjo prie Šiaulių žydų gelbėjimo; J. Noreika laikytinas antinacinio pasipriešinimo dalyviu nuo pat savo darbo Šiaulių apskrities viršininku pradžios; iki Žagarės geto likvidavimo J. Noreika nesuprato, kad getai yra vienas iš Holokausto etapų.
 
Iki šiol istoriografijoje nežinomi kun. Jono Borevičiaus liudijimai yra svarbūs ne tik Jono Noreikos-generolo Vėtros, bet ir viso lietuviško antinacinio pasipriešinimo istorijai. Šie liudijimai iš esmės paneigia ir šiandien neretai atkartojamą sovietinę dezinformaciją, skirtą kompromituoti antisovietinio pasipriešinimo dalyvius, 1941 m. Birželio sukilėlius.
Birželio sukilimas išsklaidė Kremliaus propagandos mitą, kad lietuvių darbininkai ir smulkieji ūkininkai „mylėjo sovietų valdžią“. LAF kovotojai, jauni Kauno darbininkai, veda suimtą Raudonosios armijos komisarą.
 
ELTA primena, kad liepos pabaigoje nuo Mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos pastato sienos generolo Vėtros atminimo lenta nuimta Vilniaus mero Remigijaus Šimašiaus sprendimu.
 
Kritikų teigimu, J. Noreika, būdamas Šiaulių apskrities viršininkas, pasirašė raštus dėl žydų geto steigimo ir žydų turto tvarkymo. Tuo metu J. Noreikos gynėjai akcentuoja jo nuopelnus antisovietiniame pogrindyje ir tai, kad jis vėliau pats buvo įsitraukęs į antinacistinį pogrindį.
 
Vėliau prie Prezidentūros vyko mitingas, kuriame J. Noreikos-generolo Vėtros gerbėjai pareiškė susirūpinimą valstybės atminties politika, o tuo pat metu ant Vrublevskių bibliotekos sienos buvo pakabinta nauja atminimo lenta šiai kontraversiškai vertinamai istorinei asmenybei.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.12.23; 05:00

Vladimiras Putinas – Vyriausiasis Rusijos propagandistas

Vilniaus miesto meras Remigijus Šimašius iš Estijos sulaukė prašymo sostinės centre, miesto Rotušės aikštėje leisti suorganizuoti nemokamą “Unity Songs” koncertą. Visgi pasiūlymo netrukus buvo atsisakyta, nes paaiškėjo, kad tai buvo Kremliaus bandymas įbrukti propagandinį projektą.
 
Socialiniame tinkle „Facebook“ R. Šimašius skelbia, kad iš Estijos atkeliavusiame koncertinės agentūros „Artmusic” prašyme nebuvo nurodoma, nei kokios šalies grupės planavo pasirodyti koncerte, nei projekto organizatoriai ar finansuotojai. Prašyme akcentuota tik tai, kad tai yra tarptautinis projektas.
 
Visgi, anot Vilniaus mero, buvo surasta oficiali projekto svetainė, kurioje pateikiami Maskvos valdžios bei Rusijos Federacijos užsienio reikalų ministerijos logotipai, sovietinė raudona žvaigždė, o taip pat nurodoma, kad tai yra Maskvos valdžios projektas. Svetainės nuotraukose taip pat aiškiai galima matyti vieno iš tų koncertų metu pateikiamą Antrojo pasaulinio karo vaizdą, kai sovietų kariai okupuotame Berlyne iškelia Sovietų Sąjungos vėliavą, o visi koncertai rengiami gegužės mėnesį, kai Rusija švenčia sovietų pergalės dieną.
 
„Taigi, čia estiškoje pakuotėje būtume gavę tikrų tikriausią sovietinės propagandos dozę – pergalės dienos minėjimą su Georgijaus juostelėmis, sovietų karių uniforma, sovietiniais vaizdais“, – rašoma R. Šimašiaus įraše.
 
Socialiniame tinkle „Facebook“ pateiktame įraše R. Šimašius skelbia, jog Estijos koncertinei agentūrai „Artmusic” buvo pateiktas atsakymas, kad laisvam Vilniui nereikia rusiškos propagandos.
 
„Laisvam Vilniui nereikia nei rusiškos propagandos, nei sovietinės simbolikos, kuriai nejaučiame jokios nostalgijos. Todėl nei Rotušės aikštėje, nei bet kurioje kitoje viešoje Vilniaus vietoje jūsų koncertas neįvyks. Nei 2020-aisiais, nei vėliau.
 
O jei bandysite šį koncertą organizuoti uždarose privačiose erdvėse, primenu, kad nusikalstamos sovietinės simbolikos, naudojimas Lietuvoje užtraukia atsakomybę pagal Baudžiamąjį kodeksą, nes ja mojuojant Lietuvoje, Europoje ir pačioje Rusijoje padaryti baisūs nusikaltimai žmogiškumui“, – rašoma socialiniame tinkle „Facebook“ pasidalintame R. Šimašiaus įraše.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.12.20; 03:00

Čiuožykla paversta Lukiškių aikštė. Slaptai.lt nuotr.

Ar Paleckis dar sėdi? Sėdi. Ar Cvirka dar stovi? Stovi.

O Vyčio paminklas Lukiškių aikštėje?

Prieblandoje vos matyti daiktų ir žmonių apibrėžties kontūrai.

Žvarbi gruodžio antros pusės popietė. Lynoja. Lietaus lašai, tarsi ašaros ant skruosto…

Greitai jau visai sutems, tiek tos dienos tokį metą. Andai buvusioje proletariato vadeivos vardo aikštėje supiltoje ir užšaldytoje ledo arenoje, skambant muzikai, ant pačiūžų bando stotis nelabai vykęs popsinės televizijos gyvenimo būdo laidos vedėjas. Nelabai jam sekasi: stojas ir griūna, mostaguodamas rankomis nelyg sužeistas paukštis sparnais. Kelios labiau sportiškos merginos kelia jį už pažastų, jo veide – palaimingoji šypsena.

„Čiuožki, čiuožki, nepaslysi…“, – skamba ausyse populiaraus atlikėjo dainos ataidai.

O beveik tuo pačiu metu Šventovėje patvirtinamas 2020 metų biudžetas. Čaižiai skambant laukinių švilpesiui. Sapiens vėl iš naujo užgimsta, ir už Afrikos ribų plačiai pasklinda neandertaliečiai.

Jie dar nemoka mąstyti, bet jau tiki būsima Gerovės valstybe. Na, po tūkstančių metų. Dabar jie tik priartėję prie trijų proc. ribos.

Tai tarsi siužetas siurrealistiniam spektakliui seniai sudegusiame teatre.

Gaisras Alytuje jau seniai užgesintas, dūmai neberūksta.

Asfaltas Premjerui jau nulietas. Lekia smagiai kortežas, nedunda per duobes.

Ramybė ir palaima, tarsi po orgazmo.

paleckiukas
Liūdnai pagarsėjęs Algirdas Paleckis. Slaptai.lt nuotr.

Galėtų vaidinti: Gedimino miesto meras šimašius, prieblandoje po prakaituota pažastimi vogčia nešantis atminimo lentą generolui Noreikai, vanagaitė, savo snape laikanti partizano kaukolę su keliomis skylutėmis pakaušyje, gražulis, trinantis į Šventovės  palangę ką tik iš nosies ištrauktą snarglį, susisiekimo ministras narkievičius, ežere traukiantis tinklus, kad vėliau pamaitintų alkstančiuosius…

Ko gi ne Mesijas?

Petras Cvirka. Paminklas; Vilnius. Slaptai.lt nuotr.

Čia kurį laiką kantriai tvėręs bando įsikišti Prezidentas. Švelniai prašo ministrą atsistatydinti. Šis atsako, kad gerbia Prezidento nuomonę, bet dar labiau – Tomaševskio.

Bėga dienos, savaitės, nieko nevyksta. Prieblanda. Drumstas vanduo. Žuvys ant dugno, nors ir ne po ledu. Nes ledo dar nėra. Klimato atšilimo pasekmė.

Tėvynė verkia šaltais lietaus lašais.

Adventas tęsiasi. Meilės apoteozė.

Mano a.a. močiutė sakydavo – Mikaldos pranašysčių knygoje parašyta: ateis laikas, kai žmogus, sutikęs žmogų, apsiverks. Ar tikrai ji tai buvo perskaičiusi, jeigu skaityti nemokėjo?

2019.12.18; 12:00

Vilniaus miesto meras Remigijus Šimašius sako, kad nacionalinio stadiono sutartis taryboje turėtų būti pateikta jau kitą savaitę.
 
„Esame finišo tiesiojoje. Trečiadienį į tarybą einame su pateikimu. (…) Turbūt po to, kai viskas įvyksta taryboje, po to pusantro mėnesio, turime formalių dalykų, (…) patikslinimų ir sutarties pasirašymą“, – žurnalistams penktadienį sakė Vilniaus meras.
 
Kaip nurodė savivaldybės administracijos direktorius Povilas Poderskis, Daugiafunkcio komplekso, į kurį įeina nacionalinis stadionas, neformaliojo ugdymo veiklai skirti sporto objektai, nacionalinis sporto muziejus ir kita infrastruktūra, statybų išlaidos sieks 93,2 mln. eurų.
 
 „Stadionas kainuoja beveik 40 mln. eurų ir, palyginti su analogiškais objektais kitur pasaulyje ar šalia mūsų, yra labai gera kaina. (…) Turime realiai 2017 metų kainą atitinkančią stadiono statybos kainą“, – tikino P. Poderskis.
 
Anot jo, siekiant suvaldyti projekto rizikas, prisijungė didžiausias Baltijos šalyse privačių kapitalo fondų valdytojas „BaltCap“.
 
„Jis suteikia garantiją tiek valstybei, tiek verslui – jis užtikrina, kad kritiniais atvejais projektas nežlugs. Jeigu koncesininkas norės pasitraukti statybų ar operavimo laikotarpiu, jie turės užtikrinti, kad objektas toliau funkcionuos“, – tikino P. Poderskis.
 
 Privati investuotoja bendrovė „Axis Industries” planuoja pastatyti ne mažiau kaip 15 tūkst. vietų futbolo stadioną, Sporto muziejų. Komplekse taip pat atsiras 300 vietų vaikų darželis, kultūros ir ugdymo veiklų centas, biblioteka.
 
Ji projektą rengia su bendrovėmis „Venetus Capital“, „Kauno arena“, „Populous“ bei „Cloud architektai“. Koncesijos sutartis su privačiu investuotoju bus sudaryta 25 metams.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.11.30; 00:02

Prezidentavimo šimtadienį švenčiančiam Gitanui Nausėdai dovaną įteikė ir piliečiai – šalies vadovo reitingai toliau kilo.
 
Užtat skandaluose besimurdantiems valstiečiams gyventojai buvo šykštūs.
 
Tai rodo spalio 4-13 dienomis atlikta visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimo centro „Vilmorus“ apklausa, kurią šeštadienį skelbia dienraštis „Lietuvos rytas“.
 
Per mėnesį padaugėjo G. Nausėdą palankiai vertinančių žmonių (nuo 79,3 iki 82,5 proc.), o nepalankiai jį įvertino vos 3,3 proc. apklaustųjų. Naujajam šalies vadovui iki Valdo Adamkaus rekordo dar šiek tiek trūksta. Kadenciją baigusį prezidentą vienu metu nepalankiai vertino tik 2,2 proc. respondentų.
 
25,6 proc. gyventojų mano, kad G. Nausėda geriausiai atstovauja ir jų interesams (rugsėjį tokių buvo 23,6 proc.). Prezidentas įtikinamai lenkia antroje vietoje stabiliai įsitvirtinusį premjerą Saulių Skvernelį (8,5 proc.). Kiti visuomenės veikėjai dar labiau atsilikę nuo lyderio.
 
Atrodo, kad piliečiai pritarė, jog į eurokomisarus būtų deleguotas ekonomikos ir inovacijų ministras Virginijus Sinkevičius. Jį palankiai vertina 49,5 proc., o nepalankiai – 9 proc. apklaustųjų. Praėjusį mėnesį šie skaičiai buvo atitinkamai 39,8 ir 11,7.
 
Anot „Lietuvos ryto“ skelbiamos „Vilmorus“ apklausos, jau kuris laikas krenta anksčiau tarp pirmaujančių buvusio Kauno mero Visvaldo Matijošaičio reitingas. Šįkart tam įtakos, matyt, turėjo prieštaringai įvertinti jo užmojai prie miesto prijungti dalį Kauno rajono teritorijų.
 
Daug nepalankiau nei anksčiau įvertinti Vilniaus meras Remigijus Šimašius, „tvarkiečių“ vedlys Remigijus Žemaitaitis, socialdemokratų vadovas Gintautas Paluckas.
 
Skirtingus pažymius rinkėjai parašė Seimo pirmininkui Viktorui Pranckiečiui ir jį iš kėdės kol kas nesėkmingai verčiančiam valstiečių lyderiui Ramūnui Karbauskiui. Pirmojo populiarumas ūgtelėjo, o antrojo dar labiau sumenko. Pagal palankių ir nepalankių vertinimų skirtumą R.Karbauskis atsidūrė paskutinėje vietoje (-35,9).
 
Žemiausią tašką nuo 2016 metų pasiekė ir Valstiečių ir žaliųjų sąjunga. Jei Seimo rinkimai vyktų dabar, už ją tebalsuotų 11,1 proc. rinkėjų. Prieš mėnesį valstiečiai dar nežymiai pirmavo, o šiuo metu gana ryškiai atsilieka nuo vėl lyderiais tapusių konservatorių.
 
Kitos parlamentinės partijos daugmaž išsilaikė ankstesnėse pozicijoje, nors socialdemokratų ir „darbiečių“ gerbėjų gretos aptirpo, o Liberalų sąjūdžio pagausėjo. Kalbant apie pastarosios partijos žingsnelį į priekį, jį galėjo lemti vadovo pasikeitimas. Naująją liberalų lyderę Viktoriją Čmilytę-Nielsen palankiai vertina 27 proc., o nepalankiai – tik 11,9 proc. rinkėjų.
 
Vertindami įvairias institucijas respondentai dauguma jų labiau pasitiki, nei nepasitiki, išskyrus teismus, Seimą ir partijas, kurių reitingas yra neigiamas, skelbia „Lietuvos rytas“.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.10.20; 00:05

Jūratė Laučiūtė, šio komentaro autorė

Politikos mokslų tyrinėtojas amerikietis Samuelis Huntingtonas kažkada pranašavo: „.. pagrindinė naujojo pasaulio konfliktų priežastis bus ne ideologinio ir ne ekonominio pobūdžio. Pagrindą jiems duos kultūra“.

Pastarieji įvykiai Vilniuje, raganų šokiai aplink istorijos atminimo ženklus liudija šios pranašystės naudai. Nebe socialinė atskirtis, nebe mažos algos ir skurdžios pensijos varo žmones į gatves ir aikštes viešoms protesto akcijoms, o skirtingas požiūris į istoriją, į istorijos herojus ir jiems skirtus atminimo ženklus

Bręstantį kultūrinį konfliktą ant Lietuvos žemės jau spėjo nuleisti žurnalistė Danutė Šepetytė. Jos nuomone, „lietuvio ir pasaulio piliečio kova vyksta kasdien net ir tose srityse, kur net neįsivaizduotum, kad ji apskritai galėtų kilti“. Pavyzdžiui, architektūroje. Ir pralaimi tą kovą lietuvis pačiame Vilniaus centre, ant Tauro kalno, kur  ne-lietuvio architekto suprojektuoti greit kils Tautos namai. 

Neiškęsiu be lyrinio nukrypimo: kai Lietuva buvo „tarp lygių lygi ir laisva“ (vargas su ta atmintimi, kuri nei iš šio, ne iš to ištraukia iš pasąmonės kokį nors ten įstrigusį sovietinį idiotizmą…), ne tik esesesere, bet ir visoje Europoje garsėjome Lietuvos žemėje užaugusiais architektais, taip, beje, ir netapusiais homosovieticus…

Lukiškių aikštė. Ar ji turi būti būtent taip sutvarkyta, kaip piešiama šiuose stenduose? Slaptai.lt nuotr.

Dabar, atrodo, irgi nestingame gerų, mąstančių architektų, bet užsakovams  reikia ne mąstančių, o jų užsakymus vykdančių. O užsakymus jie orientuoja į globalistinį standartą, kurį labai vaizdingai apibūdino architektas Ričardas Stulpinas: „[Statiniai] kaip stiklainiai: vieni skirti agurkams, kiti – kopūstams raugti, kaip iš stiklo išpūsta gulbė ar balerina. Gal kai kurie stiklainiai ir nebjaurūs, proporcingi, bet, mano supratimu, jie tartum vieni nuo kitų nusižiūrėtos kopijos, o meno prigimtis yra kita“.

Architektas sukonkretino ir šiuolaikinių užsakovų vaidmenį: „Dabar, kai beveik viskas statoma banko pinigais, kitokie reikalavimai ir architektui, ir statybininkui. Architektūra neteko motyvacijos.“

Nedžiuginanti išvada. Bet dar labiau sunerimti verčia kita architekto pastaba apie tai, jog „šiandien formos paiešką keičia pirminių formų destrukcija. Tai, ko gero, geriausiai matyti architektūroje: paima pirminę kubo formą ir nudaužia kampą, arba dizaine, kai Monai Lizai pripaišo ūsus ir pan. Tokie menininkai daužo archetipus, tai vadindami kūryba/…/ Mano nuomone, tai skirtingos meno rūšys, o jeigu ne, tada aš nebežinau, kas menas, kas architektūra. /…/“

Jei jau profesionalas nebesupranta šiuolaikinio meno, tai ką daryti paprastiems meno mėgėjams, vartotojams? Tenkintis tuo, ką sugalvoja šiuolaikiniai menininkai, save priskiriantys postmodernistams? Nors kartais jų menas, pritaikius pirminių formų destrukciją, labiau primena santechnikos vamzdžius? Nors vietoj paminklo laisvės kovotojams, iškovotai laisvei sulaukiama neaiškios paskirties kupstelio?

Karalius Mindaugas. Skulptorius – Regimantas Midvikis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Prieš dvidešimt metų, 1999 m. vasarį LR Seimas nutarė, jog Lukiškių aikštė privalo būti pagrindinė reprezentacinė Lietuvos valstybės aikštė su laisvės kovų memorialiniais akcentais.

Tokia garbinga, bet kartu ir sunki funkcija išplaukia iš erdvinio ir chronologinio aikštės „konteksto“, kurį nusako aikštę supantys pastatai, kuriuose ir caro, ir sovietų valdžia vykdydavo represijas prieš lietuvių tautos patriotus, pati aikštės erdvė, visais laikais traukusi ir tebetraukianti žmones (minias) išreikšti savo požiūrį į valdžią.

Paskelbus konkursą, Kultūros ministerija ir Šiuolaikinio meno centras premiją skyrė A. Labašausko „Laisvės kalvai“, nors visuomenės daugumos nuomonė pirmenybę atidavė Vyčiui.

Kėlėme sparnus link Laimės žiburio, nutūpėme ant vadinamosios Laisvės kalvos. Teisingiau – ant kažkokio grėsmę keliančio bunkerio. Net ne ant kalno, į kurį vertėtų  kopti bent dėl atsiveriančių horizontų…

Stebint, kaip netramdoma ir nebaudžiama išsidirbinėja Vilniaus miesto valdžia, niokodama jau sukurtus atminties ženklus, brukdama į miesto erdves „ženklus“, suprantamus tik susireikšminusiai mažumai, tenka pripažinti, kad vadinamoje lygių teisių visuomenėje grupelė „mažumų“ išsigudrino būti lygesne už kitus. Ir būtent ji diktuoja daugumai savo vertybes, savąjį meno supratimą.

Jonas Basanavičius. Skulptūros autorius – Gediminas Piekuras. Slaptai.lt nuotr.

Jei kas įtaria, kad aš turiu galvoje tautines ar seksualines mažumas, apsirinka. Turiu galvoje ne tik jas. Yra dar viena tokia labai moderni mažuma – postmodernistai ar dar moderniau – akseleratai.

Akseleratai – nuo žodžio akselerãcija [lot. acceleratio — (pa) greitinimas], kuriuo antropologai nusako žmonių fizinio, lytinio, psichologinio vystymosi greitėjimą. Taigi, akseleratais vadintini per greit lytiškai ir/ar psichologiškai, fiziškai išsivystę žmonės, kurių gyvenimo patyrimas bei gebėjimai atsilieka nuo jų apetito, poreikių, jų ego lūkesčių. Todėl  daugiausia, ką jie dar suspėja – tai gėrėtis savimi, savo sapnais,  savo saviraiškos produktais.

Su tuo dar būtų galima susitaikyti mūsų tolerancijos pertekusiame pasaulyje, jei jie to savimi apribotojo „aš“ neprimestų kitiems, pavadinę tai laisve saviraiškai…

Šitas žmogaus vystymosi greitėjimas, kartu su nesibaigiančia įvykių, įspūdžių, viso pasaulio kaita, neprasprūdo ir pro filosofo Leonido Donskio akis. Jo nuomone, pagreitėjęs nūdienos gyvenimas žmogų yra pavertęs įkaitu. Įkaitu, praradusiu savastį ir priklausomą nuo svetimos valios. Todėl, pasak filosofo, atsirado labai realus pavojus: „sukurta iliuzija, kad visiškai nebūtina ieškoti prasmės, nes egzistuoja tam tikri ekspertiniai sprendimai ir paprasčiausiai tau kažkas pasakys, kas yra prasmė. Tai yra technokratijos pavojus – yra ekspertai, jie žino…“

Būtent taip ir vyko Vilniaus savivaldybės skelbtasis konkursas dėl paminklo Lukiškių aikštėje: sprendė ekspertai – akseleratai, kuriems labiausiai rūpėjo vieno asmens, menininko laisvė saviraiškai, o ne paminklas Laisvei, laisvės kovoms ir kovotojams. Jie, kaip akseleratams ir būdinga, neatsižvelgė nei į Seimo rezoliuciją, kad būtų kuriamas valstybės simbolis, nei į visuomenės nuomonę, pasirinkusią Vytį.

LRT laidoje žurnalisto Virginijaus Savukyno kalbinta savivaldybės ekspertė, menotyrininkė Rasa Antanavičiūtė buvo atvira iki panagių. Ji prisipažino, jog savivaldybei ir jos laimintai konkurso komisijai atminimo ženklų statymas neatrodė esąs gyvybiškai svarbus reikalas, nes jais domisi tik „nedidelė saujelė“.

Kai pokalbyje dalyvavęs Seimo narys Audronius Ažubalis priminė, jog atminimo ženklai visgi esą svarbūs visai visuomenei, nes jie „formuoja kolektyvinę sąmonę“, menotyrininkė šokosi tikinti, jog konkursinės komisijos nariai visgi bando (bandė?) spręsti atminimo ženklų prasmę ir esmę. Ir išsprendė: nutarė, kad esmė – priminimo funkcijoje. O priminti, esą, galima visokiomis formomis…

Gulinėti prie paminklo Vincui Kudirkai, pasirodo, – galima. Slaptai.lt nuotr.

Toliau – dar įdomiau. Pasak R. Antanavičiūtės, dabartiniai atminimo ženklai – paminklai kunigaikščiams Gediminui ir Mindaugui, lietuvybės ir laisvės šaukliams Kudirkai, Basanavičiui, – esą primityvūs, todėl ilgainiui tapo nebepastebimi, nustojo traukti akį. Net gėlių niekas nepadeda prie paminklo Kudirkai (o čia – svarus akmenėlis į tautiškumo puoselėtojų darželį – J.L.)… Todėl ir Vytis akseleratams – tik dar vienas realistinis ženklas, pernelyg aiškus, „nepaliekantis laisvės vaizduotei“.

Kas kita, menotyrininkės nuomone, visokios abstrakcijos: kubai, kvadratai („kupstai“…? – J.L.)… Jie esą įtaigesni.

Gaila, žurnalistas nebepaklausė, ką, kokius jausmus jie turėtų „įtaigoti“…

Beje, ne vienam žiūrovui, aplankiusiam kalvelės maketą, jis pasirodė niūrus. Kalvelė – traukianti į žemę, o ne į laisvę, o konstrukcija, turinti simbolizuoti mišką, vėlgi ne vienam „įtaigojo“ asociaciją su tvoromis aplink lagerius, kuriuose sovietai kankino lietuvius.

Nustebino dar vienas paradoksas, liudijantis, jog akseleratų mintys laksto palaidos, kaip laukiniai arkliai, nesujungtos nei aiškesne idėja, nei nuoseklesne priežasties – pasekmės logika.

Pastačius savivaldybės laiminamo projekto maketą Lukiškių aikštėje (kas, beje, neteisėta, nes dar nepaskelbtas teismo sprendimas ), projekto autorius  A. Labašauskas pakvietė į aikštę „visus laisvus žmones“ saviraiškai prie jo maketo (www.15min.lt). Tačiau kai viena pedagogė “išreiškė save“, apipylusi maketą akvareliniais rausvos spalvos dažais, savivaldybės organai supyko ir reikalauja ją nubausti… Kur logika?

Regis, kartojasi situacija su savivaldybei jau įprasta demokratijos imitacija, kai buvo surengta visuomenės apklausa, kokiam atminimo ženklui  dauguma atiduotų pirmenybę. Paaiškėjus, jog visuomenė renkasi ne tą, kurį pasirinko savivaldybė ir jos ekspertai, į visuomenės nuomonę valdininkai nusišluostė kojas.

Panašiai ir šį kartą: žmonės pakviečiami „saviraiškai“, bet reikštis, pasirodo, galima tik taip, kaip patinka savivaldybės „ekspertams“.

Anei laisvės, anei demokratijos. Gryna šimašiokratija…

Architekto Ričardo Stulpino supratimu, „dabar visa tik kitaip vadinasi, kitokios formos, bet kai pažiūri, laisvų žmonių jau nebėra. Iškovojome laisvę ir netekome laisvų žmonių: vienas vergas supyko ant kito vergo ir nugriovė prieš tai buvusios vergystės simbolius, kiti vergai tai matydami nė piršto nepajudina, nes jie vergai. O laisvas žmogus kad ir kokiomis sąlygomis gyventų, ar prie nacių, ar prie bolševikų, lieka laisvas, nes laisvė – tai supratimas, ką tu darai šioje žemėje, vardan ko darai, ir niekas – nei žmogus, nei klanas, nei užgriovis – jam valios nediktuos“.

Filosofui Leonidui Donskiui atrodė, „kad mūsų problema slypi etinio santykio sunaikinime, tame, ką Zygmuntas Baumanas vadina „adiaforizacija“ arba „adiafora“. Priminsiu, kad „adiaforum“ (vienaskaita) reiškia „nesvarbų dalyką“.

Kaip pirštu į akį… Juk konfliktas dėl paminklo Lukiškių aikštėje faktiškai užsimezgė akseleratų galvose, kai jiems pasirodė, jog atminimo ženklai nėra „gyvybiškai svarbus reikalas“, t. y. – tėra tik „adiafora“.     

Lenkų sociologo Zygmunto Baumano manymu, „adiaforizacija“ viso labo – tai etinio santykio sunaikinimas, jį pakeičiant techniniu, pragmatiniu arba nieko nereiškiančiu.

Leonidas Donskis eina toliau. Jis adiaforizaciją laiko „likvidžia modernybe“, kuri yra neaiški pati sau: „tai yra pasaulis, kuris praranda bet kokius aiškumo kriterijus. Pasaulis, kuriame nelieka saugumo, užtikrintumo, aiškumo“.

Lukiškių aikštei labiausiai tiktų įspūdingas Vytis. Slaptai.lt nuotr.

O kas lieka? Chaosas, iš kurio vietomis kyščioja akseleratų saviraiškos produktai – nieko nereiškiantys techniniai konstruktai?…

Bet ar dėl to laisvės kovas kovojo mūsų tauta? Kad, išsižadėję Vyčio, čiuožinėtume ant užpakalio nuo neaiškios paskirties  kalvos?

2019.10.08; 09:00

Jonas Noreika – Generolas Vėtra. Slaptai.lt nuotr.
Vilniaus miesto mero Remigijaus Šimašiaus sprendimui nukabinti atminimo lentą, skirtą Jonui Noreikai-Generolui Vėtrai, nuo Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos padalinus visuomenę į dvi priešingas nuomonių stovyklas, Kultūros paveldo centras (KPC) pateikė Kultūros paveldo departamentui rekomendacijas dėl naujos Generolo Vėtros gerbėjų pakabintos lentelės vertingųjų savybių.
 
Taigi siūloma pripažinti, kad atminimo lenta yra bibliotekos vertingoji savybė.
 
Tai Eltai patvirtino KPC direktorius Virgilijus Kačinskas.
 
„Departamentas buvo davęs mums pavedimą patikslinti pastato vertingąsias savybes, mes tą darbą atlikome ir jau savo išvadas pateikėme departamentui“, – sakė V. Kačinskas.
 
Jo vadovaujamas Kultūros paveldo centras, pasak V. Kačinsko, rekomenduoja lentos nenukabinti, pripažįstant ją pastato vertingąja dalimi.
 
Tokia rekomendacija buvo suformuota, atsižvelgiant į patvirtintą vertinimo tvarką, sako KPC direktorius.
Jonas Noreika – Generolas Vėtra. Senoji paminklinė lenta. Slaptai.lt nuotr.
 
„Mes siūlome, kad lenta Generolui Vėtrai būtų pripažinta pastato vertingąja savybe ir tai padarėme remdamiesi teisės aktais. Tai yra kultūros ministro įsakymu, kuriuo jis patvirtino vertinimo ir atrankos kriterijų aprašą. Ten yra punktai tokie, kad jeigu neatitinka amžiaus cenzo dalis ar objektas, yra išimtys numatytos: šiuo atveju pirmoji išimtis yra tai, kad tai susiję su laisvės išsivadavimo kovomis ir rezistenciniu pasipriešinimu“, – Eltai teigė V. Kačinskas.
 
KPC vadovo teigimu, bendruomenė kreipėsi į centrą, prašydama išsaugoti J. Noreikos atminimo lentelę.
 
„Dar vienas punktas yra, kuris atitinka išimtį, – tai, kad vietos bendruomenės atstovai kreipėsi su prašymu šitą lentą paskirti vertingąja pastato savybe, nes tai svarbu jų bendruomenės identitetui ir savimonei“, – tvirtino V. Kačinskas.
 
KPC pateikus rekomendacijas Kultūros paveldo departamentui, šis, pasak jo, turėtų įpareigoti vertinimo tarybą priimti galutinę išvadą.
 
„Departamento funkcija yra formuoti vertinimo tarybų darbotvarkę.
 
Departamentas turi įtraukti į vertinimo tarybos darbotvarkę šitą klausimą, ir jau tada vertinimo taryba savarankiškai, be visų kitų, kadangi yra sudaryta atskirai iš ekspertų, priima sprendimą galutinai“, – sakė V. Kačinskas.
 
Paklaustas, ar tai reiškia, kad vertinimo tarybai pritarus Generolo Vėtros lentelę laikyti Vrublevskių bibliotekos pastato vertingąja savybe, jos nebus galima nuimti, V. Kačinskas tai patvirtino. „Taip, tikrai taip“, – patvirtino V. Kačinskas.
 
ELTA primena, kad liepos pabaigoje nuo Mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos pastato sienos Generolo Vėtros atminimo lenta nuimta Vilniaus mero Remigijaus Šimašiaus sprendimu. Kritikų teigimu, J. Noreika, būdamas Šiaulių apskrities viršininkas, pasirašė raštus dėl žydų geto steigimo ir žydų turto tvarkymo. Tuo metu J. Noreikos gynėjai akcentuoja jo nuopelnus antisovietiniame pogrindyje ir tai, kad jis vėliau pats buvo įsitraukęs į antinacistinį pogrindį.
Jonas Noreika ir Kazys Škirpa. Slaptai.lt nuotr.
 
Vėliau prie Prezidentūros vyko mitingas, kuriame susirinkę J. Noreikos-Generolo Vėtros gerbėjai pareiškė susirūpinimą valstybės atminties politika, o tuo pat metu ant Vrublevskių bibliotekos sienos buvo pakabinta nauja atminimo lenta šiai kontraversiškai vertinamai istorinei asmenybei.
 
Policija, vertindama, ar lentelės pakabinimo metu nebuvo pažeista viešoji tvarka, dalį tyrimo perdavė Kultūros paveldo departamentui, kuris turėtų nustatyti, ar nebuvo pažeistas vertingas pastatas.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.09.25; 07:17

Vilniaus meras Remigijus Šimašius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Laisvės partija šeštadienį steigia didžiausią – Vilniaus – skyrių. Partijos pirmininkė parlamentarė Aušrinė Armonaitė pasidžiaugė, kad šiemet įkurta partija sparčiai vystosi.
 
„Turėjom produktyvią vasarą, aplankėme iniciatyvines grupes, kurios planuoja steigti skyrius visoje Lietuvoje ir oficialiai jau steigiame nuo rudens. Iki Naujųjų metų planuojame įsteigti trisdešimt Laisvės partijos atstovybių Lietuvoje“, – Eltai sakė A. Armonaitė.
 
Vilniaus skyrius bus trečioji oficialiai įsteigta Laisvės partijos atstovybė, sako A. Armonaitė.
 
„Pirmasis skyrius įkurtas Biržuose, taip pat Kaišiadoryse ir šeštadienį kuriame trečią ir didžiausią skyrių – Vilniuje. Rugsėjo-spalio mėnesiais planuojame įsisteigti ne tik didžiausiuose miestuose, bet ir kai kuriose mažesnėse savivaldybėse“, – kalbėjo politikė.
 
Jos teigimu, Vilniaus skyriaus steigimo metu elektroniniu būdu bus renkamas ir skyriaus pirmininkas. Pasak A. Armonaitės, užimti šią kėdę pretenduoja keturi kandidatai.
Seimo narė Aušrinė Armonaitė. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
 
„Turime keturis kandidatus į Vilniaus skyriaus pirmininkus, visi yra miesto tarybos nariai: Vincas Jurgutis, Kasparas Adomaitis, Dileta Nenėnė ir Gediminas Jaunius“, – informavo A. Armonaitė.
 
ELTA primena, kad Laisvės partija yra įkurta po nesutarimų iš Liberalų sąjūdžio pasitraukusių A. Armonaitės ir Vilniaus miesto mero Remigijaus Šimašiaus iniciatyva.
 
Laisvės partijos steigimo dokumentai Teisingumo ministerijai buvo pateikti birželio 20 d., kuri liepos pradžioje patvirtino, jog ši politinė organizacija atitinka įstatymų keliamus reikalavimus.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.09.14; 00:03

Jonas Noreika ir Kazys Škirpa. Slaptai.lt nuotr.
Pilietinio mitingo „Laisvės kovų atminties trynimui ir šliaužiančiai okupacijai – NE! rezoliucija
 
Vilniaus miesto tarybos sprendimas panaikinti K. Škirpos alėjos pavadinimą ir mero R. Šimašiaus vienasmenis nurodymas slapčia pašalinti J. Noreikai-Generolui Vėtrai skirtą atminimo lentą nuo Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos sienos yra atviras ir iki šiol pats įžūliausias bandymas klastoti Lietuvos laisvės kovų istoriją, siekiant galutinio tikslo – ją visiškai ištrinti iš visuomenės atminties.
 
Kartu tai yra pavojingas išpuolis prieš Lietuvos valstybę, keliantis tiesioginę grėsmę jos saugumui ir nepriklausomybei.

Atkūrus Nepriklausomybę, bet neįvykdžius dekomunizacijos ir dekagebizacijos (liustracijos), į valdžią sugrįžę ir joje įsitvirtinę buvusios SSRS kolaborantai ir jų palikuonys iš karto ėmė perrašinėti ir visą Lietuvos bei jos laisvės kovų istoriją. Tam tikslui iš pat pradžių buvo pasitelktas komunistinėje-stalinistinėje SSRS sukurtas ir autokratinėje-putiniškoje Rusijoje toliau palaikomas istorinis pasakojimas apie 1941 m. birželio sukilimą ir pokario partizaninį pasipriešinimą. Sovietinė, o dabar ir rusiškoji antilietuviška propaganda remiasi dviem kertiniais šio pasakojimo motyvais.

Birželio sukilimas vaizduojamas ne kaip lietuvių tautos, mėginusios savarankiškai atkurti valstybę, kova su SSRS okupantais, bet kaip vietinių nacistinės Vokietijos šalininkų sukeltas siautėjimas, kurio pagrindinis tikslas buvo „žydų tautybės tarybinių žmonių“ žudymas. Tęsiant šį motyvą, pokario partizaninė rezistencija vaizduota ne kaip pasipriešinimas vėl sugrįžusiems SSRS okupantams, o kaip nuo teisingumo besislapstančių nacių talkininkų ir visų pirma žydšaudžių teroras prieš taikius gyventojus.

Kadangi šis pasakojimas buvo naudingas SSRS okupaciniam režimui uoliai tarnavusiems išdavikams ir kolaborantams, jis buvo netrukdomai plėtojamas šalies akademiniuose sluoksniuose ir skleidžiamas žiniasklaidoje. Beveik visu atkurtosios Nepriklausomybės laikotarpiu Lietuvoje buvo tęsiama Rusijai naudinga antilietuviška istorijos politika, šalies visuomenei ir ypač jaunajai kartai atvirai arba su priedanga brukant prosovietinę-prorusišką istorijos sampratą.
S.Daukanto aikštė. Rugsėjo 5-oji. Slaptai.lt nuotr.
 
Ja remiasi ir Vilniaus miesto taryba bei meras R. Šimašius, dangstydami ir teisindami pasityčiojimą ir K. Škirpos ir J. Noreikos-Generolo Vėtros atminimo tariamu siekiu pašalinti ,,du totalitarinius“ režimus menančius ženklus ir simbolius. Birželio sukilimą organizavę ir įvykdę lietuvių patriotai, mėginę pasinaudoti stiprėjusiu SSRS–Vokietijos konfliktu ir artėjusiu dviejų grobuonių karu tam, kad atkurtų nepriklausomą valstybę, ciniškai prilyginami 1940 m. „Stalino saulę“ parvežusiems tikriesiems Lietuvos išdavikams.

Vilniaus miesto tarybos sprendimas panaikinti K. Škirpos alėjos pavadinimą ir savavališkas mero R. Šimašiaus nurodymas pašalinti J. Noreikos-Generolo Vėtros atminimo lentą nuo MA Vrublevskių bibliotekos sienos rodo, kad Lietuvoje Rusijos valstybinė istorijos politika jau pradedama įgyvendinti atvirai ir oficialiai – sostinės valdžios lygmeniu.
 
Miesto tarybos ir mero veiksmai yra grindžiami ir visiškai atitinka stalinistinėje SSRS įtvirtintą ir putiniškoje Rusijoje palaikomą bei plėtojamą Antrojo pasaulinio karo, Birželio sukilimo ir pokario rezistencijos suvokimą. SSRS ir Rusijai jis buvo ir tebėra svarbus kaip įrankis politiniu lygmeniu įteisinti 1940 m. Lietuvos okupaciją ir pakirsti 1990 m. atkurtos valstybės teisėtumą. Džiaugsminga Rusijos valdžios reakcija į šiuos Vilniaus miesto tarybos ir mero veiksmus patvirtina, kad Kremlius suvokia ir pripažįsta laimėjęs didžiulę pergalę, siekdamas įgyvendinti savąjį geopolitinį tikslą – susigrąžinti Lietuvą kaip „savanoriškai“ prie SSRS prisijungusią ir „neteisėtai“ atsiskyrusią jos dalį.

Vilniaus meras Remigijus Šimašius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
K. Škirpos alėjos pavadinimo pakeitimas ir J. Noreikos-Generolo Vėtros atminimo lentos sunaikinimas atitinka putiniškosios Rusijos interesus, nes keičiantis geopolitinei ir saugumo padėčiai pasaulyje, šiais neapgalvotais ir neatsakingais Vilniaus miesto tarybos ir mero sprendimais gali būti veiksmingai pasinaudota, teisinant visus prieš Lietuvą nukreiptus, šalies suverenitetą ir net jos valstybingumą griaunančius veiksmus.
Faina Kukliansky. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
 
Iš esmės vadovaujantis SSRS–Rusijos istoriografijos nuostatomis, jais galutinai ir nedviprasmiškai pasmerkiamas 1941 m. birželio sukilimas, faktiškai pripažįstant, kad jis buvo tik nacionalsocialistinės Vokietijos parankinių sukeltas maištas prieš „teisėtai“ SSRS dalimi tapusios LSSR valdžią, neatspindėjęs ir tikrosios „lietuvių tarybinės liaudies“ valios.
 
Tai reiškia, kad jais faktiškai buvo paneigtas lietuvių tautos istorinis bei politinis subjektiškumas ir pritarta abiejų Lietuvą norėjusių užgrobti okupantų, taip pat bet kuriam kitam agresoriui potencialiai naudingai nuostatai, jog lietuviai neturi teisės būti suvereni tauta, galinti turėti savo nepriklausomą valstybę. Nemokšiškų ir nusikalstamų Vilniaus miesto tarybos ir mero veiksmų geopolitiniai padariniai Lietuvos valstybingumui gali tapti pragaištingi.

Būdami įsitikinę, kad Lietuvos piliečiai turi teisę ir pareigą visomis priemonėmis ginti savo valstybės suverenumą ir nepriklausomybę, pareiškiame:

Rusijai naudingos ir Kremliaus inspiruotos, kitose užsienio šalyse veikiančių antilietuviškų jėgų, siekiančių diskredituoti Lietuvą, skatinamos bei remiamos valstybei pavojingos Lietuvos istorijos klastojimo ir Laisvės kovų atminties trynimo akcijos, kurias vykdo atvirai prorusiški veikėjai (5-oji Putino kolona) ir nesąmoningai Rusijos istorijos politikos ir geopolitikos tikslams tarnaujantys „proeuropiniai“ ir antirusiškas nuostatas pabrėžtinai deklaruojantys „viešieji intelektualai“ (6-oji Putino kolona), turi būti oficialiu valstybės lygmeniu įvertintos kaip reali grėsmė šalies nacionaliniam saugumui ir privalo būti principingai stabdomos.

Reikalaujame:

1. Vilniaus miesto tarybos sprendimas panaikinti K. Škirpos alėjos pavadinimą ir mero R. Šimašiaus vienasmenis nurodymas slapčia pašalinti J. Noreikai-Generolui Vėtrai skirtą atminimo lentą nuo Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos sienos turi būti vertinamas kaip antivalstybinės ardomosios veiklos aktai. Tarybos sprendimas turi būti atšauktas. Lietuvos valstybę išdavęs meras privalo atsistatydinti arba būti atstatydintas iš užimamų pareigų. Neįvykdžius šių reikalavimų Vilniaus mieste turi būti įvestas tiesioginis valdymas ir kuo greičiausiu laiku surengti priešlaikiniai Tarybos ir mero rinkimai.
Kazio Škirpos ir Arsenalo gatvių kampas. Slaptai.lt nuotr.

2. Privalo būti sukurta ir nuosekliai vykdoma tautos ir valstybės ilgalaikius strateginius bei saugumo ir išlikimo interesus atitinkanti valstybinė istorijos politika. Į ją formuojančias bei kitus tautos istorinės atminties klausimus sprendžiančias visuomenines bei ekspertines institucijas, komisijas ir darbo grupes kviečiami asmenys privalo deklaruoti savo arba artimų šeimos narių sąsajas su okupacinio režimo institucijomis ir veiklos jose faktus; aktyvūs okupacinio režimo kolaborantai arba asmenys, kurių šeimos nariai aktyviai kolaboravo su režimu, neturi teisės formuoti atkurtosios valstybės istorijos politiką bei atmintį ir neturėtų būti traukiami į tai darančių institucijų, komisijų ir darbo grupių sudėtį.

3. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatomis (Lietuvos valstybėje teisingumą vykdo teismas) jokia esama ar naujai įkurta visuomeninė komisija negali keisti ar iškraipyti faktų apie Lietuvos laisvės kovų didvyrius, ypač apie tuos, kurie yra pripažinti valstybės lygmeniu ir kuriems yra suteikti valstybiniai apdovanojimai. Paaiškėjus naujoms aplinkybėms dėl Laisvės kovotojui suteikto vardo ar valstybės apdovanojimo, sprendimą priimti gali tik teismas.
Naujoji atminimo lenta, skirta Jono Noreikos garbei. Slaptai.lt nuotr.

4. Demokratinei ir teisinei valstybei tinkamomis priemonėmis turi būti užkardyta žiniasklaidoje visuotinai skleidžiama antilietuviška ir antivalstybinė propaganda, kurios svarbiausiu centru ir šaltiniu tapo LRT.
 
LRT vadovybė turi būti pakeista valstybei lojalia nacionalinio transliuotojo administracija; turi būti sprendžiamas nesugebėjusios užtikrinti tinkamo nacionalinio transliuotojo misijos vykdymo LRT tarybos pertvarkymo klausimas – ji turi atsistatydinti ir būti performuota taip, kad ją sudarytų jos paskirtį tinkamai suprantantys ir gebantys vykdyti asmenys.

5. Visų pakopų jaunimo ugdymo įstaigose turi būti iš esmės atnaujintos tautinio ir pilietinio ugdymo programos, dabartinį kosmopolitinį, jaunosios kartos istorinę atmintį ir patriotines nuostatas griaunantį pseudopilietinį ugdymą pakeičiant visaverčiu tautiškai ir valstybiškai orientuotu patriotiniu auklėjimu.

6. Privalo būti atliktas išsamus Lietuvos mokslo ir studijų srities auditas ir nutraukta valstybės parama Lietuvos visuomenės ir akademinės bendruomenės ištautinimą bei išvalstybinimą skatinantiems moksliniams tyrimams ir studijų programoms, kurių dominavimas faktiškai pavertė šalies mokslų ir studijų institucijas lietuvių tautos ir valstybės griovimo įrankiais bei židiniais.
Piketas Europos aikštėje; ginama Kazio Škirpos garbė ir orumas. Slaptai.lt nuotr.

7. Vykdantis sovietinę-rusiškąją istorijos politiką Užsienio reikalų ministras, aktyvus sovietinis kolaborantas, VLKJS aukšto rango veikėjas, dėl nelojalumo Lietuvos valstybei ir jos įvaizdį tarptautinėje arenoje griaunančios kenkėjiškos veiklos privalo atsistatydinti arba būti atstatydintas iš užimamų pareigų.

Rezoliucija priimta pilietinio  mitingo „Laisvės kovų atminties trynimui ir šliaužiančiai okupacijai – Ne!“ dalyvių Vilniuje 2019 m. rugsėjo 5 dieną.
 
Ji adresuota: J. E. Lietuvos Respublikos Prezidentui, Lietuvos Respublikos Seimo pirmininkui, Lietuvos Respublikos Seimo frakcijoms, Lietuvos Respublikos Vyriausybės ministrui pirmininkui, Lietuvos Respublikos Seimo Švietimo ir kultūros komitetui, Lietuvos Respublikos Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetui, Lietuvos Respublikos Švietimo ir mokslo ministrui, LRT Tarybai
 
2019.09.08; 07:00

Rasa Čepaitienė. Slaptai.lt nuotr.
Kaip pavadinti žmogų, kuris neturi atminties? Veikiausiai amnezijos kamuojamu ligoniu. Kaip pavadinti tą, kurio atmintis buvo sąmoningai ištrinta ir perrašyta? Mankurtu? O gal zombiu? O kaip pavadinti tautą, kuri pati lengvabūdiškai atsisako savo istorijos, jos rašymą ir aiškinimą perleisdama kitoms tautoms?
 
Mes šiandien gyvename naujojo atminties perrašymo eksperimento sąlygomis. Tik vietoj mankurtą paverčiančios kupranugario odos šiandien naudojamos daug rafinuotesnės ir gudresnės atminties perdirbimo formos – masinės informavimo priemonės, pasitelkiančios melą, patyčias, iškraipymus, cenzūrą. Noriai kviečiančios į savo laidas vanagaites ir ivaškevičius, bet nerandančias laiko nei noro pasikviesti jų oponentų ar kritikų. Bet ir to negana. Tenka sliūkinti nakties tamsoje, vykdant nežinia kieno, liekančio šešėlyje, valią, o pačiuptam už pakarpos lementi, kad, girdi, ne savom rankom naikinai tau nepriimtinos atminties ženklus, kad uolūs vykdytojai neva tik netinkamu laiku tai padarė…
 
Žmones, kurie piktinasi tokia naktine istorijos politika, kurie viešai pareiškia, kad ji jiems nepriimtina ir jai pasipriešina, – mus – jie paniekinamai vadina antisemitais ir nacių garbintojais. Jų vaizduotė nušuoliavo taip toli, kad net Gedimino stulpus ir mūsų Trispalvę jie jau esą „demaskavo“ kaip „fašistinius simbolius“. Tačiau argi kas nors iš čia susirinkusiųjų išties eitų ginti tikro žydšaudžio arba nacių kolaboranto? Argi čia stovintys išties stokoja sąžinės, neturi moralinio kompaso, atjautos ir, galiausiai, sveiko proto? Kas nustato, asmuo yra ar nėra nusikaltėlis? Vilniaus miesto meras? Žydų bendruomenės pirmininkė? Užsienio reikalų ministras? Ne. Tik teismas, surinkęs ir išnagrinėjęs visus turimus įrodymus.
 
Jonas Noreika ir Kazys Škirpa. Slaptai.lt nuotr.
Taip bent jau turėtų būti teisinėje valstybėje, jei Lietuva vis dar tokia yra. O kaip žinote, Vilniaus apygardos administracinis teismas yra atmetęs reikalavimą pakeisti LGGRTC parengtą istorinę pažymą, kurioje Jonas Noreika-Generolas Vėtra buvo išteisintas dėl kaltinimų kolaboravimu su naciais ir žydų genocido vykdymo. Tas pats Centras yra parengęs ir kitą ekspertinę pažymą apie Kazio Škirpos veiklą Antrojo pasaulinio karo metais, kurioje parašyta, kad jis nebuvo jokių žydų naikinimo operacijų iniciatoriumi ar dalyviu ir jų nevykdė. Tad kokių dar ekspertų bereikia, kad galėtume galutinai atmesti šiems istorijos veikėjams nuolat ir nepaliaujamai inkriminuojamą kolaboravimą bei pagaliau tinkamai įvertinti jų nuopelnus Lietuvai?
 
Mūsų šaunusis meras, nusiteikęs išvalyti Vilniaus viešąsias erdves nuo neva „prieštaringai vertinamų“ asmenybių atminimo, linkęs pamiršti, kad jo paties biografija yra gerokai prieštaringesnė, nei minėtų asmenų.
 
Degdamas uolumu padaryti Vilnių atvirą, tolerantišką ir politkorektišką, jis kažkodėl neskuba atvirai, korektiškai ir tolerantiškai elgtis su visais vilniečiais. Ne, jis rūpinasi pašalinti vienas, bet palieka kitas, ne mažiau aistrų keliančias, atminimo lentas. Inicijuoja ar remia vienų, bet trukdo kitų paminklų, pavyzdžiui, Vyties Lukiškių aikštėje, statybai. Remiantis mero logika, veikiausiai tektų pervadinti ir aikštę, kurioje mes čia dabar susirinkome. Juk Simonas Daukantas buvo caro imperijos tarnautojas, dirbęs Senato valdininku Sankt-Peterburge, taigi – kolaborantas. Tad gal geriau reikėtų jai grąžinti senąjį – Lietuvos generalgubernatoriaus Michailo Kutuzovo – pavadinimą, tuo pačiu atstatant ir Michailo Muravjovo-Koriko paminklą, kuris joje stovėjo? Tiedu gi kolaborantais nebuvo…
 
S.Daukanto aikštė. Rugsėjo 5-oji. Slaptai.lt nuotr.
Meras šioje kovoje prieš istorinę tiesą nėra vienišas. Jam uoliai padeda tie, kuriems ir tautos patriarchas Jonas Basanavičius, pasirodo, buvo nepakankamai europietiškas, ir dainų šventės – persmelktos sovietizmo ir neužtektinai lietuviškos, o Justinas Marcinkevičius – išvis įtartinai sovietinis… Jau nekalbant apie nenuilstamai šaukiančiuosius dėl prigimtinio ir neįveikiamo lietuvių noro žudyti savo bendrapiliečius žydus ir grobti jų turtą… Taip naktinė istorijos politika mus paklaidina postmodernistiniame reliatyvizmo rūke, nugramzdindama į abejones ir svyravimus, kuriuose jau ir mūsų didvyriai – nebe didvyriai, ir šventieji – nebe šventieji, ką jau kalbėti apie mus, paprastas ir niekingas žemės dulkes…
 
Mums sako: ko jūs draskotės dėl kažkokios lentos? Geriau eikite ir protestuokite prieš skurdą, socialinę atskirtį, išnaudojimą ir nelygybę. Tačiau ar mes čia susirinkome tik dėl lentos? Tik dėl Kazio Škirpos ir Jono Noreikos garbės apgynimo? Ne. Yra giluminis ryšys tarp autentiško, sąžiningo ir neiškraipyto Lietuvos istorijos, kad ir kiek joje išties būtų buvę tamsių periodų, niekšybių ir kvailysčių, suvokimo ir noro gyventi teisingesnėje ir oresnėje valstybėje. Juk būtent čia, Vilniuje, amžių sandūroje susirinkę mūsų tautinio atgimimo veikėjai, kurių tuomet šiame mieste, atrodytų, buvo tik menka sauja, ryžosi imtis kurti nuo kitų tautų nepriklausomą, savarankišką, laisvą demokratišką politinę tautą, kad ir koks šis projektas tuomet kitiems atrodė naivus, nebrandus ar neadekvatus to meto geopolitinėms realijoms.
Rugsėjo 5-osios mitingas. Slaptai.lt nuotr.
 
Bet jie turėjo svajonę ir atkakliai siekė ją įgyvendinti. Pažvelkime į už mūsų pečių nusidriekiančią ilgą tradiciją tų, kurie, nepaisydami „pažangesniųjų“ ir „apsukresniųjų“ nesupratimo, pašaipų ir niekinimo, sąmoningai apsisprendė būti lietuviais ir dirbti lietuvybės labui, nors tai tuomet nei apsimokėjo, nei buvo itin patogu, priešingai, itin pavojinga. Kaip žinia, neapsimoka, nėra patogu, o kartais pavojinga ir šiandien. Tačiau kai skaitai šių žmonių raštus, apima net tam tikras gėdos jausmas. Jie, gyvendami žymiai sunkesnėmis aplinkybėmis, kai šiai jų svajonei, atrodė, nebuvo nė menkiausios galimybės išsipildyti, turėjo tokį tvirtą tikėjimą ir viltį, kad tai tikrai vieną dieną įvyks, kokio mes, tos jų išsvajotos ateities vaikai, deja, dažnai šiandien pritrūkstame. O juk būtent dėl jų tikėjimo ir atkaklaus darbo ši svajonė ėmė ir išsipildė.
 
Tačiau šiandien kiti laikai, kitos mados. Kalbėti apie nacionalizmą ir tautą, jos interesus kažkaip nebepatogu, nepolitkorektiška… Gyvename naujosios ideologijos sąlygomis, kvėpuojame jos oru. Čia nėra vietos kolektyviniams tapatumams, tautinei bendrystei ir ištikimybei, jau nekalbant apie pasiaukojimą iki mirties už Tėvynės laisvę. Čia klesti individo norai, aistros, troškimai – gauti, vartoti, linksmintis. Šia dvasia išauklėtieji nebesupranta mūsų, juolab nebesupranta Škirpos ir Generolo Vėtros ar jų bendražygių.
 
Kazio Škirpos alėja Vilniuje, Gedimino kalno papėdėje. Slaptai.lt nuotr.
Tačiau jeigu yra tik pavienių individų atsitiktinės ir laikinos sankaupos, besirūpinančios vien savo momentinių hedonistinių troškimų patenkinimu, tuomet visada atsiras miklesnių ir stipresnių, nustumsiančių kitus nuo gėrybių, užgrobsiančių jų daugiau, nei išties jiems reikia. Taip ir auga pajamų ir galimybių nelygybė, atskirtis, materialusis ir dvasinis skurdas, nes, atrodytų, nėra nieko, kas galėtų šiai tvarkai ką nors priešpastatyti.
 
Bet ar tikrai negali? Juk seniai žinoma, kad nacionalizmas (ne nacizmas, ne šovinizmas, nors šias sąvokas kai kas tyčia painioja ar suplaka), bet nacionalizmas yra tautų ir bendruomenių klijai, sutelkiantys ir suvienijantys šiuos pavienius egoistiškus ir tik savo reikalų žiūrinčius individus į kažką daugiau ir prasmingiau, padedantys kurti bei įtvirtinti ir taip trokštamą socialinį teisingumą, ir visų piliečių lygybę prieš įstatymus.
 
Jonas Noreika – Generolas Vėtra. Slaptai.lt nuotr.
Jei Lietuva nepriklausomybės pradžioje nebūtų pasirinkusi neoliberalizmo kaip naujojo ideologinio pamato, o, kaip Sąjūdžio buvo tikimasi ir trokštama, grįžusi prie pamatinių tautinės valstybės vertybių, bendruomenių solidarumo ir savitarpio palaikymo bei pagalbos gaivinimo, atsakomybės už savo darbus, argi kapitalizmas čia būtų galėjęs įgauti tokias žiaurias ir net groteskiškas formas? Atvirai savęs paklauskime, kas gi tokiais baisiais skaičiais gena žmones iš Lietuvos svetur? Juk ne kokie nors svetimi užkariautojai ar kolonizatoriai.
 
Juk tie patys, savieji. Įtikėję, kad kitas yra tik išnaudoti ar manipuliuoti tinkamas padaras, o ne asmuo, tautietis, bendrapilietis, tas tikrasis mūsiškis, už kurio gerovę savo rankose politinę ir ekonominę galią sutelkę ir galimybes tam turintys privalėtų prisiimti atsakomybę. Tačiau argi taip iš tikrųjų yra? Argi negyvename veikiau pagal džiunglių įstatymus, kasdien nedalyvaujame žiurkių lenktynėse – kuris kurį?
 
Ir tuomet, kai praradę kantrybę žmonės susirenka į protesto akcijas, kai jie piktinasi neatsakingais ar atvirai kenkėjiškais valdžios sprendimais – atsitinka kas? Į juos, į jų teisėtą rūpestį ir nerimą dėl įsigalėjusių dvejopų standartų privilegijuotiesiems ir visiems likusiesiems, vadinamiesiems runkeliams, dėl sisteminės korupcijos, dėl teisingumo stokos, dėl niokojamos gamtos ar išparceliuojamų jos išteklių, dėl kilnojamu „valdišku daiktu“ paverstų iš padorių šeimų išplėšiamų vaikų valdžia paprasčiausiai nekreipia į juos dėmesio, apsimesdama, kad nieko nevyksta…
Faina Kukliansky. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
 
Pasakojama, kad po 1863 m. sukilimo, po visų represijų ir visuomenei įvarytos baimės, kai, atrodė, carinė naktis Lietuvoje stojo amžiams, vis dėlto atsirado drąsuolių, kurie tamsos priedangoje, slapta atėję į šią aikštę, ištepė Muravjovo-Koriko paminklo postamentą vilko taukais. Ir, sako, susirinko tuomet viso miesto valkataujantys šunys ir kaukė į jį. Taip ta įbauginta ir neviltyje, atrodytų, paskandinta visuomenė tuomet parodė savo tikrąjį požiūrį į tuometinę valdžią, kuri, kaip ir dabartinė, demonstratyviai ignoravo jos teisėtus reikalavimus, tyčiojosi ir negailestingai baudė protestuojančiuosius.
 
Ar mes šiandien irgi esame lyg tie šunys, kurių balsas į dangų neina?
 
Istorija tikrai yra galingas ginklas. Kiekvieno asmens tapatumo pamatas. Atsakantis į klausimą „kas aš esu?“. Susiejantis jį su praeitimi, su daugybe prieš jį gyvenusiųjų kartų, ir kartu nukreipiantis į ateitį. Ar pastebite, kad šiandien daroma viskas, kad mes savos istorijos nei turėtume, nei ją išties žinotume? Kad nejučia perimtume ir kartotume kitų tautų ir valstybių apie mus rašomas „tiesas“, kurias, kaip kad niekad anksčiau nėra buvę, mums jau transliuoja ir savi, lietuviai? Kad patikėtume esantys tik nepažangūs atsilikėliai, vis dar kalbantys ta nelemta „mużicka mowa“, kurios net pats ponas Dievas, pasirodo, nesupranta ir kurios, kaip ir savo kvailų, nepažangių ir niekam tikusių papročių, reikėtų kuo skubiau atsikratyti…?
 
Ar ir toliau trauksimės, išsivaikščiosime, nuolankiai tylėsime, leisime kitiems perrašinėti mūsų istoriją pagal savo įgeidžius ir interesus, teisti mūsų herojus, juos nepagrįstai kaltinti, šmeižti ir meluoti visose pasvietėse?
Remigijus Šimašius. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
 
Privalome pareikalauti, kad valstybė pagaliau imtųsi kurti savą istorijos politiką. Kad atkakliai ir garbingai gintų istorinę tiesą šalies viduje ir užsienyje, nežiūrint galimų pasekmių. Kad juridiškai įvertintų sisteminių šmeižikų ir atminties trynėjų veiklą ir jiems pritaikytų realias sankcijas, nepaisant to, kokios tautybės Lietuvos piliečiai jie bebūtų. Kad atitinkamos švietimo ir kultūros institucijos parengtų ir pradėtų sistemingai įgyvendinti valstybiškai ir tautiškai orientuotą istorijos dėstymą.
 
Šiandien atrodome silpni, pasimetę ir susiskaldę. Tačiau virš mūsų pakibusi tautos nykimo ir jos kūrybinių galių silpnėjimo grėsmė verčia veikti. Tad būkime gudrūs kaip žalčiai ir neklastingi kaip balandžiai. Mūsų tautos didžiavyrių pavyzdžiu padarykime viską, kas mūsų galioje, kad nereikėtų raudonuoti prieš vaikaičius, jog pavojaus valandą likome drungni ir abejingi, tuomet, kai iš tiesų reikėjo kovoti ir apginti tiesą.
 
Tai – kalba, kuri buvo pasakyta mitinge šių metų 2019 m. rugsėjo 5 d. Simono Daukanto aikštėje.
 
2019.09.07; 09:25 

Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Išnagrinėjusi Lietuvos Respublikos Seimo narių Audronio Ažubalio ir Lauryno Kasčiūno, Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjungos, Lietuvos žmogaus teisių gynimo asociacijos, kitų asmenų pareiškimus dėl karininko Jono Noreikos-Generolo Vėtros atminimo lentos galimai neteisėto nuėmimo nuo Mokslo akademijos Vrublevskių bibliotekos pastato sienos ir galimai neteisėto K.Škirpos alėjos pervadinimo, Vilniaus apygardos prokuratūra priėmė nutarimą atsisakyti taikyti viešojo intereso gynimo priemones.

Kaip sakoma tokiais atvejais, prokuratūra nusiplovė rankas. Vis tik, nesakykite, šis prokuratūros nutarimas nėra eilinis nėrimas į krūmus, kai užimantys aukštus teisėsaugos postus žmonės iš tolo apsidraudžia, baimindamiesi dėl savo karjeros.

Jonas Noreika – Generolas Vėtra. Paminklinė lenta. Slaptai.lt nuotr.

Dar daugiau, – būtų galima pasakyti, kad šis prokuroro sprendimas akivaizdžiai rodo, jog Lietuvos teisinė sistema iškopė į  naują lygį, o čia randama argumentavimo seka yra visiškai naujas puslapis teisinės minties sklaidoje pasauliniu mastu, ne kitaip!

Taigi – kokie prokuratūros nurodomi argumentai pagrindžia atsisakymą šiuo atveju taikyti viešojo intereso gynimo priemones? Kaip skelbiama prokuratūros nutarime: „Pareiškimų nagrinėjimo metu nustatyta, kad atminimo memorialinių lentų nuėmimo procedūra teisės aktuose nėra reglamentuota, kadangi galiojantys teisės aktai nenumato jokių specialiųjų reikalavimų memorialinių atminimo lentų demontavimui. Nesant specialiojo teisinio reguliavimo, atitinkamai negali būti konstatuojamas ir jo pažeidimas. Taip pat nustatyta, kad Vilniaus miesto savivaldybė yra Jono Noreikos-Generolo Vėtros atminimo lentos savininkė, tačiau savivaldybių turto valdymą, naudojimą, disponavimą juo reglamentuojančių teisės aktų pažeidimų taip pat neįžvelgta“ https://www.prokuraturos.lt/lt/naujienos/ikiteisminiai-tyrimai-ir-viesojo-intereso-gynimas/ginant-viesaji-interesa-atliktas-tyrimas-del-atminimo-lentos-nuemimo-ir-alejos-pervadinimo-vilniuje/6583.

Kažkas panašaus į kalambūrą, ar ne? Nutarimo surašytojus būtų galima pagirti už puikų humoro jausmą, besilygiuojant į patį Erlicką. Vis tik, cituotas nutarimas, kaip atrodo bent man, nėra tik paprastas kalambūras, jį greičiau butų galima priskirti sofistikos, kaip loginių fokusų meno, žanrui, prilyginant garsiausių sofistų ištaroms. Štai garsusis antikos sofistas Gorgijas sako: pirma, nieko nėra; antra, jeigu kažkas ir būtų, žmogui neįmanoma būtų tai pažinti; ir trečia, jei net būtų galima pažinti, nebūtų galima to pažinimo perteikti kitam žmogui.

Kazio Škirpos ir Arsenalo gatvių kampas. Slaptai.lt nuotr.

Jei galiojantys teisės aktai nenumato jokių specialiųjų reikalavimų memorialinių lentų demontavimui, tai tokių atminimo ženklų naikinimas su kūjų rankose yra ne mažiau teisėtas kaip jų nuėmimas nuo sienos naudojantis varžtų atsukimo raktu kaip demontavimo priemone. 

Dar kartą prisiminkime, kad specialieji reikalavimai tokiam demontavimui  nenumatomi, nors tu ką. O gal mūsų postmodernistinė prokuratūra laikosi įsitikinimo, kad Šimašiaus teikiamas vandalizmo įtvirtinimo pavyzdys viršininkavimo forma yra labiau respektabilus ir civilizuotas aktas nei puspročio išpuolis, daužant laisvės kovotojo atminimo lentą kūju?  

Kokiu pagrindu būtų galima įsivaizduoti tokį skirtumą, kai galiojantys teisės aktai nenumato jokių specialiųjų reikalavimų memorialinių lentų demontavimui, taigi atitinkamai negali būti konstatuojamas ir tokio demontavimo teisėtos formos pažeidimas? Išties, iš nieko niekas neatsiranda. Tačiau loginio nuoseklumo principas reikalauja pripažinti, kad konstatacija, jog atminimo lentų nuėmimas dar kol kas nėra reglamentuotas teisės aktais, esamos teisinės bazės pagrindu neteisėtu daro patį atminimo ženklų naikinimo aktą, net nekeliant klausimo – kokia forma tai yra daroma, nes galiojantys teisės aktai nenumato jokių specialiųjų reikalavimų memorialinių lentų demontavimui.

Prokuroro ženklas

Ar mero postas suteikia Šimašiui teisę disponuoti savivaldybės valdymui priskirtais objektais, tenkinant savo nesveikas fantazijas, ar mūsų postmodernistinė prokuratūra nematytų jokio reikalo kištis net ir tokiu atveju, jeigu dabartinis meras užsimanytų nugriaudi Gedimino bokštą?

Skaitytojui palieku spręsti – ar aptartas prokurorų nutarimas yra kažkoks nesusipratimas, tarkime, meninė išmonė teisėsaugos sistemoje, ar jau nerimą keliantis valstybės dezintegracijos simptomas?..

2019.08.31; 06:00

Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Prieš gerą pusmetį universiteto koridoriuose netikėtai susimačiau su visados pasižymėjusia specifiniu humoro jausmu kolege, kuri tąkart jau ištikta labai sunkios ligos ir žinodama negailestingą diagnozę apie paskutiniąsias gyvenimo dienas, mūsų pokalbio pabaigoje nepraleido progos pašmaikštauti, pareikšdama – „Išeinu atostogų!“ 

Pasukau į priešingą pusę, nespėjęs net dorai atsisveikinti, nežinodamas, ką tokiu atveju dar būtų galima pasakyti, tik bandydamas nuslėpti kažką panašaus į staiga susitvenkusias ašaras. 

Tačiau šiandien krūptelėjau, kitaip nepasakysi, išgirdęs žinią, kad iš atostogų grįžta Šimašius. Jau buvo galima viltis, kad Vilniuje, gražiai nulijus, vėl atsigaus vasaros pabaigos spalvos ir kvapai, bet dabar nesunku įsivaizduoti ir tai, su kokiu uoslės diskomfortu susidurs miestelėnai, kai valdyti Vilniaus iš atostogų sugrįžta totalinis politinis lavonas. Nesakykite, tai nėra tik vieno nevykėlio Šimašiaus, truputėlį anksčiau ar vėliau nueisiančio nuo arenos, problema.

Su Šimašiaus vardu siejamas politinio lavono dvokas gali nepaprastai sustiprėti dėl to, kad Šimašius-Saulė jau savo pirmajame kreipimesi po atostogų į delfi.lt skaitytojus https://www.delfi.lt/news/ringas/politics/remigijus-simasius-apie-viena-lenta-du-parasus-ir-55-tukstancius-vilnieciu.d?id=82023673, be didelio konfūzo tapatinasi su Vilniumi, kalba visų vilniečių vardu, tokiu būdu totalizuodamas lavonėjimo dvoką iki kraštutinė ribos. Tikriausiai net anų laikų lietuvių emigrantų bendruomenei, įsikūrusiai Čikagos priemiesčių skerdyklų kaimynystėje, neteko patirti tokio sąmonę paralyžiuojančio dvoko, kokį užtraukia miestiečiams Šimašiaus politinio lavonėjimo kaimynystė.

Vilniaus meras Remigijus Šimašius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Todėl, kaip atrodo bent man, Šimašiui grįžus iš atostogų, Vilnius iškart tampa nelaimės zona, kai dėl užkrato ir dvoko keliamo pavojaus šiandien Lietuvos sostinė turėtų būti nedelsiant uždaroma kitų miestų lankytojams.  Apskritai pats Šimašius yra linkęs uždaryti beveik viską, pradedant nuo teatrinių įstaigų ir skrydžių bendrovių, išskyrus gėjų klubus. Šimašiaus pavyzdys baisiai prikišamai rodo, kad Vilniaus lankytinomis vietomis pirmiausiai turėtų būti laikomos gėjų pasilinksminimo įstaigos.

Kita vertus, lavonėjimo dvokas pasiekia aukščiausiąjį tašką būtent tada, kai Šimašius praveria burną, t. y. kažką pasako, pabando suformuluoti vadinamąją mintį, kai jo vardu yra paskelbiama kažkokia rašliava, pasakojanti apie anojo titaniškas pastangas su moraliniu kompasu rankose atrasti ir demaskuoti užsimaskavusį antisemitą.

Žinia, nudraskius atminimo lentas, pakabintas laisvės kovotojų garbei, ir  išprovokavus natūralų žmonių pasipiktinimą, lengva ranka yra sukuriamas mitas apie užsimaskavusį atisemitą. Galimas daiktas, nereikėtų pernelyg nuvertinti Šimašiaus, nes jis antisemitizmo išpopuliarinimo reikalui, kaip atrodo bent man, nusipelno tikrai ne mažiau nei visa nacių propaganda kartu sudėjus! Kita vertus, tikriausiai nereikėtų anojo ir demonizuoti (būtų pernelyg didelė garbė), nes Šimašius savo niekingų tikslų pasiekia ne tiek pasikinkęs kažkokį priklydusį demoną, kiek tapdamas kraštutine liberalizmo karikatūra, kaip atrodo, turinčia atstumti visus sveiko proto žmones.

Jeigu tokio mero iškamša tik stovėtų nejudėdama, būtų galima pakęsti, tačiau šiai stovylai prabilus lavoninės stiliumi, suvimdo ne juokais. Žinote, metafizinio pasišlykštėjimo jausmas toli pranoksta fizinio pasišlykštėjimo sukeliamus nepatogumus, ištampo vidurius nepalyginamai intensyviau nei būtum apsinuodijęs pašvinkusių silkių porcija.

Mūsų padangėje buvo galima sutikti ne vieną apsišaukėlį ir aferistą, tačiau taip išniekinti moralines sąvokas ir aukos prasmėvaizdį, kaip lengvai purkštaudamas daro Šimašius, tikriausiai nepavyks niekam niekada. Šimašiaus kalbėjimas ta tema yra nuodinga bet kokių įvardijimų karikatūra, pagal savo esmę visados yra užnuodytas tortas. O nemeilės atsakas tokiu atveju tikriausiai yra pats geriausias priešnuodis.

Tiesą sakant, mane labiausiai neramina net ne tokio Šimašiaus fenomenas,  kiek tai, kad Lietuvos teisėsaugos institucijos neišdrįsti naikinti neteisinių, iš vandališkų sumetimų užgimusių Šimašiaus sprendimų nuplėšti atminimo lentas Lietuvos laisvės kovotojams. Dėl to mes visi esame pastūmėjami į baisią priešpriešą, kuri gali (neduokDie) labai greitai išvirsti į neramumus ir gatvės susirėmimus.

Jonas Noreika – Generolas Vėtra. Slaptai.lt nuotr.

Kaip nesunku nuspėti, patriotinė Lietuvos kohorta atminimo lentą Jonui Noreikai-Generolui Vėtrai pagerbti atkurs ir neprašydama Šimašiau leidimo pakabins ten, kur jai ir pridera būti pagal jau susiformavusią tradiciją.   Neabejokite, yra žmonių, kurie visomis išgalėmis, jeigu norite, dantimis ir nagais, gins savo teisę apsaugoti laisvės kovotojų atminimą.

Dabar pabandykime įsivaizduoti, kad naujoji Vidaus reikalų ministrė Rita Tamašunienė pasiunčia vidaus pulkus išvaikyti laisvės gynėjo paminklinės lentos gynėjus. Fiziškai tai padaryti nebus sunku, nes tokių gynėjų vartotojiškoje visuomenėje lieka vis mažiau (?), didelė dalis iš jų – jau pagyvenusio amžiaus žmonės. Tačiau, pabandykime toliau įsivaizduoti, fizinė prievarta prieš senolį, atėjusį apginti bendražygio atminimą, reikštų, kad Lietuva įžengė į naująjį okupacinį sezoną. Ne postai ir pavadinimai lemia  visuomenė raidą ir pažangą, o žmonės, kita vertus, kai svarbius politinės teisinės sanglaudos postus užima kvailiai ir bailiai, visuomenė yra okupuojama nešvankybės.

Čia dabar nupieštas vaizdelis yra mintinis eksperimentas, siekiant užbėgti labiausiai nepageidaujamiems įvykiams prieš akis. Tačiau taip gali atsitikti iš tiesų, jeigu Lietuvoje ir toliau šitaip atkakliai bus nesilaikoma įstatymo normos, kai įpareigota ginti įstatymo viršenybę prokuratūra neria į krūmus, nedrįsdama užginčyti akivaizdžiai neteisinių Šimašiaus sprendimų.

P.S.

Keletas pažįstamų manęs klausė – kodėl štai jūsų autorius viešus pasisakymu apie Šimašių kartas nuo karto užbaigia eiliuota forma, suposmuodamas išvadą, ar tai esą nėra savotiškas Šimašiaus fenomeno pašlovinimas? Atsakau: eiliuota forma, užbaigiant pokalbį, užgimsta tada, kai norisi išsikeikti iki širdies gelmių, bet išsiauklėjimas to neleidžia daryti viešai. Eilėraščio forma su rimo ir ritmo reikalavimais uždeda kažką panašaus į apynasrį.

2019.08.22; 09:26

                                        X X X

Vilnius, rugpjūčio 20-osios naktis

 

mėnulis dabar toks vaiskus be energijos

kaip jį taurina vaistinės pilies gatvėje fonas! –

vokus staiga ten pramerkia

kažko nudžiugęs lavonas

Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Vis dar Vilniaus meru besivadinantis Remigijus Šimašius savavališkai priėmė sprendimą nudrėksti atminimo lentą Jonui Noreikai-Generolui Vėtrai pagerbti nuo Mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos sienos.

Kita vertus, dar svarbiau pabrėžti, kad tokia nemotyvuota ir savavališka vadinamojo mero veikla, tarkime, jo kaprizai ir subjektyvumas stipriai kertasi su esamais teisės aktais ir civilizuotoje šalyje tarsi jau ir privalėjusia įsitvirtinti teisine aplinka.

R.Šimašius, kaip suaugęs žmogus ir miesto pareigūnas, nė iš tolo neturėjo jokios moralinės teisės negatyviame kontekste net paminėti Generolo Vėtros vardo, nes Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimu dar kartą buvo patvirtinta Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro (LGGRTC) išvada, kad  Jonas Noreika-Generolas Vėtra nekolaboravo su nacių režimu ir nedalyvavo Holokauste (taigi priešingas teiginys viešojoje erdvėje gali būti kvalifikuojamas kaip šmeižtas taip pat ir juridine prasme). Tačiau teisinio nihilizmo šioje nešvankioje istorijoje viršūne yra tai, kad nevykėlis meras pateikė tarnyboms nešvankų nurodymą demontuoti atminimo lentą, švelniai tariant, peržengdamas savo kompetencijos ribas, apeidamas tas institucijas, kurios yra juridiškai įgaliotos priimti (ar nepriimti) panašius nutarimus, puoselėjant miesto pavadinimų ir memorialinių ženklų motyvuotai subalansuotą infrastruktūrą.

Ar tai reiškia, kad Vilniaus mieste šiandien yra įvestas tiesioginis R.Šimašiaus valdymas, naikinantis taikos meto įstatymus? Kad ir kaip žiūrėtume, sunku bus paneigti faktą, kad R.Šimašius paskubėjo išlėkti atostogų (įsivaizduoju jį dabar besimaudantį Juodojoje jūroje, šokinėjantį per bangas), palikęs kitiems galynėtis su bjauria teisinio vakuumo situacija, tarsi sakydamas: „Papūskite man į uodegą“.

Vilniaus meras Remigijus Šimašius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Žinoma, R.Šimašius nėra joks generalisimas, jo sprendimai gali būti greitai ir nesunkiai atšaukiami, dar daugiau, teisinės visuomenės puoselėjamas idealas, atrodytų, įpareigoja kuo greičiau ieškoti neteisinės situacijos išrišimo. Tačiau, kaip matome, Generalinė prokuratūra, Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje tarnyba, kitos institucijos, į kurias kreipėsi asmenys ir organizacijos dėl neteisėtų Vilniaus mero veiksmų, pabrėžtinai delsia, gudrauja, demonstruodamos sulėtinto veikimo strategiją, siekdamos išlaukti palankesnio momento valingos nuomonės pareiškimui.

Kodėl – šitaip tempiamas laikas, įšaldant žeminančią Lietuvos žmones, neteisinę padėties konfigūraciją, kai manding ne taip sunku būtų priminti reikalavimą laikytis Lietuvos įstatymų? Iš tiesų, kas galėtų paneigti, kad mūsų drąsuoliai aukštieji teisininkai ir valdininkai, iš kurių ne vienas pradėjo siekti karjeros dar komjaunimo struktūrose, nepraleido pro ausis R.Šimašiaus žodžių, kad neva visi tie, kurie vis dar kvestionuoja nešvankų sprendimą naikinti laisvės kovotojų pagerbimo memorialinius ženklus, yra užsimaskavę antisemitai. Na, nesunku įsivaizduoti, kad komjaunuoliško mentaliteto žmogui kaip audros debesis iškyla klausimas – o ką pasakys tarptautinės žydų organizacijos, jeigu neišgirsime R.Šimašiaus perspėjimo?

Mossad slaptieji agentai

Savotiško atsakymo į tokį baisų klausimą parafrazė yra neseniai delfi.lt komentarų rubrikoje išakyta skaitytojo nuomonė, kad neva už tokias atminimo lentas Lietuva greitai bus išgrūsta iš Europos Sąjungos be teisės sugrįžti atgal net ir tokiu atveju, jeigu visi litovcai atsiklaupę maldautų atleidimo (aš vis tik manau, kad dabar pacituotas anoniminis nuomonės reiškėjas tik apsimetė žydu,  nes čia labai aiškiai prasikiša, bado akis rusiško trolių fabriko braižas).

Taigi, ką gali pasakyti tarptautinės žydų organizacijos, jeigu neatsisakysime savo nuostatos valingai pagerbti savo didvyrius? Nedaug gero, ar ne? (Tarsi kada nors buvo ar galėjo būti, jeigu būtume labiau pasistengę, kitaip.) O ką gero mes galime pasakyti apie tarptautines, jeigu norite, taip pat ir vietines, žydų organizacijas. Nuogirdų yra visokių, ne didelė paslaptis, kad kai kurios savo tarptautinę reikšmę ypač išpučiančios žydų organizacijos yra parištos ant trumpo V.Putino pavadėlio.

Tačiau, nežiūrint galimos įvairovės, aš labai nenorėčiau, kad mūsų padangėje tarptautinės žydų organizacijos būtų suprantamos kaip tas baubas, kuris naikina teisinę Lietuvos aplinką, įpareigoja atsisakyti įstatymo viršenybės principo, gali tapti teisinės visuomenė erozijos veiksniu (neduokite preteksto taip pagalvoti). Juolab kratausi, baiminuosi, vengiu net iš tolo įsivaizduoti, kad nuorodos į tarptautines žydų organizacijas siužetinė linija galėtų būti maždaug tokia: mes jūsų šventovių vietose ištempsime savo palapinę ir įsirengsime viešąsias išvietes.

Žydiški skanėstai. Iškaba Vilniaus centre. Slaptai.lt nuotr.

Dar nedaug praėjo laiko nuo išrinkimo, o prezidentas Gitanas Nausėda jau suspėjo pagarsėti kaip taikos pasiuntinys, kuris taip pat ir šioje situacijoje puolė ieškoti taikinančių priemonių, pakvietęs „laikytis moratoriumo istorinės atminties trynimui“, pasiūlęs burti institucijas ir specialistus, sprendžiant istorinės atminties klausimus. Kaip pareiškė G.Nausėda, Prezidentūra yra pasirengusi, telkdama institucijas, įtraukdama ekspertų grupes, taip pat sudarydama sąlygas renginiams ir forumams vykti, būti šio proceso moderatoriumi. Taigi, atrodytų, visos suinteresuotos pusės yra labai mandagiai pakviestos diskutuoji, todėl vis tik apmaudu, kad keistieji R.Šimašiaus šalininkai šią moratoriumo idėją pasitiko su pašaipa, sarkazmu ar net pagieža, o didžiausiame šalies dienraštyje dar ir su menkai užmaskuotais grasinimais, jog neva dėl tokių savo taikdariškų užmojų naujai pradėjęs dirbti šalies prezidentas gali patirti didesnius ar mažesnius reputacijos nuostolius. (Čia nebuvo ištartas, bet liko lengvai numanomas,  dėl užspeitimo tyloje dar grėsmingiau turėjęs nuskambėti klausimas – „O ką pasakys tarptautinės žydų organizacijos?“.)

Taigi, ką daryti, kai Lietuvos teisinė sistema yra užblokuojama. Iš teorinio taško atsakyti į šį klausimą nėra sunku – tokiu nedėkingu teisinio cinizmo išplitimo atveju tauta kaip suverenas turėtų imtis tiesioginių veiksmų, atstatant teisinės visuomenės tvarką, tačiau, žiūrint praktiškai, sunku būtų patikėti, kad vartotojiškoje visuomenėje didelės žmonių masės galėtų išjudėti vardan įstatymo viršenybės principo, ginant teisinius tautos orumo idėjos pagrindus ar net pačią suvereniteto idėją.

Juolab kad tokių idėjų šalininkai kol kas yra tarpusavyje susiskaldę, graudu pripažinti, bet yra taip, jog šiandien kai kurių tautos suvereniteto idėjos trubadūrų kompleksai trukdo telktis ir temdo visumos matymą.

Vladimiras Putinas. EPA – ELTA nuotr.

Tačiau net it tokiu atveju galima pabandyti atgauti dvasią ir, siekiant satisfakcijos, pradėti R.Šimašiaus pašalinimo iš Vilniaus mero posto procedūras. Žinia, įteisinus tiesioginius mero rinkimus, buvo apsunkinta ir jų pašalinimo iš posto procedūra – dabar neužtenka tik tarybos narių balsavimo, būtina Vyriausiojo administracinio teismo išvada, kad toks meras, dėl kurio abejones išreiškė dalis tarybos narių, sulaužė priesaiką ir nevykdė įstatymais jam pavestų įpareigojimų.

Šiuo atveju daug ką gali nulemti ir konservatorių, R.Šimašiaus koalicijos dabartinėje miesto taryboje partnerių, apsisprendimas, tiesa?   

2019.08.07; 06:00

Seimo narys Laurynas Kasčiūnas. Slaptai.lt nuotr.
Seimo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) frakcijos nariai Laurynas Kasčiūnas ir Audronius Ažubalis kreipėsi į Generalinę prokuratūrą ir Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje tarnybą dėl Vilniaus miesto mero Remigijaus Šimašiaus sprendimo nuo Mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos pastato sienos nuimti karininko Jono Noreikos-Generolo Vėtros atminimo lentą.
 
„J. Noreikos sulyginimas su totalitariniais režimais ne tik kad supriešino visuomenę, bet ir paneigia patį teismo sprendimą, kuriuo Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro išaiškinimas dėl J. Noreikos veiklos, kad ji nelaikytina kolaboravimu, pripažintas pagrįstu. Tai neatitinka teisinės valstybės principo“, – teigia A. Ažubalis.
 
„Prašome Generalinės prokuratūros įvertinti, ar toks vienasmenis mero sprendimas neprieštarauja teisinės valstybės principui ir nepažeidė viešojo intereso“, – pabrėžia L.Kasčiūnas.
Seimo narys Audronius Ažubalis. Slaptai.lt nuotr.
 
Kreipimesi į Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje tarnybą Seimo nariai pažymėjo, kad Vilniaus miesto savivaldybė 1998 m. finansavo J. Noreikos atminimui skirtos lentos pastatymą 7741 litu. Tuo tarpu dabar meras, neturėdamas savivaldybės tarybos pritarimo, priėmė vienasmenį sprendimą šią lentą nuimti ir pavedė tai padaryti savivaldybės įmonei „Grinda“.
 
Todėl L. Kasčiūnas prašo įvertinti, ar meras, priimdamas vienasmenį sprendimą dėl J. Noreikos atminimo lentos nuėmimo, neviršijo savo įgaliojimų. Nes, pasak parlamentaro, dabar susidaro paradoksali situacija, kada skirtinguose Lietuvos miestuose, kuriuose taip pat yra J. Noreikos atminimo ženklų, skirtingai vertinama J. Noreikos veikla.
 
„Meras ignoruoja kompetentingų institucijų nuomones, supriešina visuomenę „perrašydamas“ istoriją“, – pridūrė A. Ažubalis.
 
Jonas Noreika – Generolas Vėtra. Slaptai.lt nuotr.
Kreipimesi Seimo nariai priminė, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas kovo 27 d. atmetė JAV gyvenančio Lietuvos piliečio Granto A. Gochino skundą prieš Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrą (LGGRTC). Šioje byloje G. A. Gochinas prašė teismo įpareigoti LGGRTC pakeisti savo 2018 m. liepos 18 d. istorinę išvadą dėl J. Noreikos veiklos Antrojo pasaulinio karo metais, teigdamas neva J. Noreika kolaboravo su naciais ir dalyvavo Holokauste.
 
Teismas padarė išvadą, kad LGGRTC, atsakydamas pareiškėjui, savo poziciją dėl J. Noreikos asmeninės ir darbinės veiklos Žemaitijoje ir jo galimos įtakos žydų masinėse žudynėse pagrindė faktiniais duomenimis bei rašytiniais dokumentais. Pasak teismo, šis LGGRTC raštas yra išsamus, detalus, jame aptariami visi pagrindiniai pareiškėjo G. A. Gochino klausimai bei jo pateikti rašytiniai dokumentai, jis yra tinkamai pasirašytas, priimtas nepraleidus nustatyto termino. LGGRTC pareiga yra analizuoti istorinę medžiagą ir teikti išvadas dėl istorinių asmenybių veiklos, jis šią funkciją įgyvendino tinkamai.
 
LGGRTC nuomone, J. Noreikos veikla nelaikytina kolaboravimu, nes nacių okupacijos metu būdamas Šiaulių apskrities viršininku jis taip pat aktyviai veikė antinaciniame pogrindyje, padėjo Šiaulių žydų gelbėtojams. Už antinacinį pasipriešinimą J. Noreika dvejus metus buvo kalinamas Štuthofo koncentracijos lageryje.
Vilniaus meras Remigijus Šimašius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
 
LGGRTC taip pat yra pažymėjęs, kad: Lietuvoje įvestas nacių okupacijos režimo tipas skyrėsi nuo okupacinio režimo tipo Vakarų Europos dalyje; vokiečiai stengėsi parodyti, kad už žydų žudymą atsakingi lietuviai; 1941 m. okupuotos Lietuvos gyventojai nesuvokė getų kaip Holokausto dalies; 1975 m. JAV administracija iš kaltinamųjų sąrašų išbraukė Lietuvos Laikinosios vyriausybės vadovą ir vidaus reikalų ministrą, kurie buvo kaltinami panašiai kaip J. Noreika – kolaboravimu su naciais ir prisidėjimu prie žydų izoliavimo; geto vidaus struktūros – žydų taryba ir vidaus policija – taip pat susilaukia kaltinimų kolaboravimu, tačiau šių struktūrų vadovams Kaune kabo atminimo lentos.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.07.30; 09:06
 
 

Kastytis Stalioraitis, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Kastytis Stalioraitis

Šį, liepos 10-osios klausimo svarstymą stebėjau internete. Argumentai už svarstymą po pateikimo bent jau man blankiai atrodė (buvo ir pasiūlymas tuoj pat balsuoti skubos tvarka), palyginus su argumentais reikalavusiųjų atidėti klausimą bent jau iki Lietuvos institucijos išnagrinės surastą K. Škirpos asmeninį archyvą.

 Jei liepos 24 d. naujų argumentų už alėjos pervadinimą neatsiras, sunkiai įsivaizduoju, kaip už tai galėtų balsuoti sąžiningi Tarybos nariai, bent kiek susipažinę su nekaltumo prezumpcijos principu teismo procese: in dubio pro reo – tai principas, kuriuo vadovaujasi visi civilizuoto pasaulio teismai – visi neaiškumai ir netikslumai aiškinami kaltinamojo naudai.

Piketo dalyviai Europos aikštėje gina Kazio Škirpos atminimą. Slaptai.lt nuotr.

Ta proga papasakosiu apie vieną panašią dramą, susijusią su nekaltumo prezumpcija, mano šeimoje.

Likimo valia mano tėvas Hitlerio okupuotame Vilniuje, pagarsėjusiame (ar išgarsintame) visame pasaulyje vienu iš Holokausto centrų, tapo tokio baisaus miesto sekretoriumi. Antra pareigybė po burmistro.

Dar daugiau. Artėjant Raudonajai armijai prie Vilniaus burmistras savavališkai išnešė kudašių vakarų link ir tėvas kelias dienas pabuvo nacių užimto miesto burmistru.

Prieš pat miestą užimant Stalino armijai jis su vokiečių kariniais daliniais suspėjo pasitraukti į Vokietiją ir pasiduoti britams į nelaisvę.

Po to ilgą laiką gyveno Vakarų Vokietijoje, kol, prasidėjus N. Chruščiovo “atlydžiui”, išsiilgęs šeimos, surizikavo sugrįžti į SSRS.

Ir sugrįžo. Ir SSRS “organai” jo nepersekiojo.

Piketas Europos aikštėje; ginama Kazio Škirpos garbė ir orumas. Slaptai.lt nuotr.

Kaip, pasipiktintų dabartiniai “organai” – Remigijus Šimašius, Renaldas Vaisbrodas bei kiti? Taigi buvo akivaizdus kolaboravimas su Hitleriu ir akivaizdi jo kaltė prieš Holokausto aukas. Ir jis “nesėdo”?

“Nesėdo”.

Pasirodo, būdamas hitlerinio miesto sekretoriumi, jis išdavinėjo žydams (kiek kuriam, aišku, pasisekė su juo susisiekti) suklastotus dokumentus, patvirtinančius jų nežydišką kilmę ir tokiu būdu padėjusius jiems išvengti mirties.  

Ir tie išlikę gyvi žydai, ar iki to ar po to, kai tėvas grįžo, “danešė” apie tai, “kur reikia”.

Archyvuose, nebent KGB, jūs to nesurasite.

Dar viena piketo Europos aikštėje akimirka. Slaptai.lt nuotr.

Bet faktas. Atvykęs į SSRS (nesiverčia liežuvis sakyti “grįžęs”) tėvas turėjo nemažai draugų tarp žydų inteligentų.

Šis mano pasakojimas skirtas liepos 24 d. Vilniaus miesto Tarybos narių posėdžiui. Gal atsiras, kas jį glaustai persakys posėdžio metu?

2019.07.10; 18:36

Pulkininkas Kazys Škirpa. Lietuvos didvyris

In dubio pro reo – tai principas, kuriuo vadovaujasi visi civilizuoto pasaulio teismai: visi neaiškumai ir netikslumai aiškinami kaltininko naudai.

Tokiu kaltininku Vilniaus miesto savivaldybės Tarybai tapo pirmasis Lietuvos kariuomenės kūrėjas-savanoris, įžymus Lietuvos Respublikos diplomatas Kazys Škirpa, 1919 m. sausio 1 d. su būriu Lietuvos savanorių Gedimino pilies bokšte iškėlęs Lietuvos trispalvę.

Kaltintojas – Vilniaus meras Remigijus Šimašius, kaltinantis jį prisidėjus prie Holokausto ir reikalaujantis panaikinti jo vardo alėjos pavadinimą prie Gedimino pilies. Jis remiasi ir grupės dalies žydų bendruomenės atstovų protestiniu reikalavimu.

Gynėjai – visuomeninės organizacijos, kurios 1941 m. birželio sukilimą laiko iškiliu reiškiniu Lietuvos istorijoje, žinomi teisininkai, istorikai.

Teismo vietoje Kazio Škirpos kaltumo klausimą su pasėkme liepos 10 dieną spręs Vilniaus miesto Taryba (politikai) balsavmu (!?). Tarsi K. Škirpa buvo ne visos Lietuvos (tik jai vienai tokius reikalus galinčios spręsti), o tik Vilniaus miesto smulkus veikėjas. Keistai atrodo toks “teismas” dar ir todėl, kad jam pirmininkauja “teisėjas”, inicijuojantis kaltinimą. Neabejoju, kad K. Škirpą “pripažinus kaltu su pasekmėmis”, jo gynėjai apskųs tokį sprendimą teismui.

Greitai pamatysime, ar turi tam „teismui“ kokią nors reikšmę nepolitinio Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro 2016 metų pažyma apie Kazio Škirpos veiklą birželio sukilimo metu (http://genocid.lt/User…/…/Pazymos/201510_skirpa_pazyma01.pdf)

Juk tos veiklos analizė atlikta būtent laikantis principo “in dubio pro reo”. Ir išvada iš pažymos peršasi savaime. Jokių įrodymų, kad Kazys Škirpa nors kokiu nors būdu yra prisidėjęs prie Holokausto, nėra. Vienintelis priekaištas jam yra suformuluotas Pažymos pabaigoje:

“K. Škirpai, jo vadovaujamai organizacijai galima prikišti tai, kad Berlyno LAF organizacijos (tai – ne visos LAF su Vilniumi ir Kaunu, o tik nacių sostinėje, aut.), veikloje antisemitizmas buvo iškeltas į politinį lygmenį ir tai galėjo (!?, aut.) paskatinti dalį Lietuvos gyventojų įsitraukti į Holokaustą (ir į Pasaulio teisuolius? Aut.). Kita vertus, reikia pastebėti, kad Berlyno LAF organizacija siūlė „žydų klausimą“ spręsti ne genocido, o išvarymo iš Lietuvos būdu. Taip pat reikia pastebėti ir tai, kad Berlyno LAF organizacijos nariams karo išvakarėse nebuvo žinoma, kad naciai yra suplanavę vykdyti totalinį žydų genocidą”.

Taigi, net K. Škirpos asmeninio antisemitizmo įrodymų nėra, o ką jau kalbėti apie Holokaustą.

Vilniaus meras Remigijus Šimašius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Vilniaus miesto Taryboje jau siūloma pervadinti Kazio Škirpos alėją į Trispalvės. Tik kam taip kuklintis. Kazio Škirpos alėja turėtų būti iškilmingai pervadinta, ironiškai kalbant, į garbingą R. Šimašiaus tautiečio Nachmano Dušanskio alėją. Jis mirė Izraelyje nekaltai apšmeižtas lietuvių genocidu, ilgai laukęs, bet taip ir nesulaukęs garbingo teismo Lietuvoje. Gal nors dabar, po jo mirties, to imtųsi Vilniaus miesto Taryba su R. Šimašiumi priešakyje?

2019.06.30; 17:06

Seimo narė Aušrinė Armonaitė ir Vilniaus meras Remigijus Šimašius. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Šeštadienį Vilniuje steigiama nauja liberali politinė jėga – Laisvės partija. Vieni pagrindinių šios partijos iniciatorių – Seimo narė Aušrinė Armonaitė ir Vilniaus meras Remigijus Šimašius.
 
Iniciatyvinės grupės teigimu, šios partijos tikslas – į Lietuvos politiką sugrąžinti pamatinę liberalizamo idėją – individo laisvę ir atsakomybę, taip pat kurti atsvarą įsivyravusiai draudimų politikai.
 
Laisvės partijoje ketinama daugiau sprendimo teisių deleguoti ne tik partijos nariams, bet ir jos palaikytojams. Atsisakoma kitose partijose įprastų, bet dažniausiai stagnuojančių komitetų, darbo grupių, koordinacinių grupių ir panašių struktūrų.
 
„Laisvės partija imasi įgyvendinti pozityvius pokyčius Lietuvai. Šiandien mūsų politikoje vyrauja tarpusavio susipriešinimas ir arogancija. Mes tame visų kare prieš visus nedalyvausime, nes suprantame, kad atėjęs XXI amžius gali tapti Lietuvos galimybių amžiumi – tai gali tapti mūsų idėjų, kūrybos, atvirumo ir gerovės laikmečiu. Manome, kad Lietuva turi drąsiai žengti į ateitį, sėkmingai konkuruoti pasaulyje, gerbti žmogaus teises ir ugdyti laisvą, atsakingą ir kūrybingą ateities kartą”, – sako A. Armonaitė.
 
Anot jos, Lietuvoje trūksta liberalios politinės jėgos, kuri ne tik deklaruotų, bet ir nebijotų įgyvendinti liberalią darbotvarkę, apimant tiek žmogaus teisių sritį, tiek ekonomiką, o pačios organizacijos veikimo būdas būtų inovatyvus, skaidrus ir atviras visiems.
 
„Savo programoje aiškiai kalbame apie Lietuvos problemas ir siūlome konkrečius būdus, kaip jas spręsti. Tikrai didžiuojuosi programa, kurią turime jau šiandien, o iki Seimo rinkimų parengsime konkrečių veiksmų planus, kaip tuos pokyčius įgyvendinti. O pats partijos steigimo procesas yra išskirtinis – skaidrus, atviras, diskutuojant apie turinį, ne apie formą, jame įsitraukė daugybė anksčiau jokiose partijose nedalyvavusių asmenų”, – teigė Seimo narė.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.06.01; 06:00

Pavasaris. Žydi kačiukai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Pavasarėjant nusilpsta ne tik fizinis būvis, bet ir protinė Homo sapiens veikla. Pavasarėjant iš visokių pakampių išlenda ne tik zombiai, bet ir kitokie, žiemos įšale ilgai tūnoję gyviai.

Premjeras S. Skvernelis, dusyk „reikšmingai“ pravėręs burną, puikiai įrodė, kaip išsitrina riba tarp esamo ir galimo, tarp tiesos ir melo, taro suvokimo ir visiško nemąstymo.

Pirmąsyk nemąstymo artifaktas pasirodė jam pasiūlius baltarusių statomą (jau beveik pastatytą) Astravo atominę elektrinę pakeisti į dujinę. Baltarusių garbei reikia pasakyti, kad jie parodė aukštą žmogiškąją (ne politinę) kultūrą, inteligentiškai atsakydami, jog tai neįmanoma (o argi būtų įmanoma), užuot pasiuntę mus kuo toliau, o iš tikrųjų – labai arti…

Na, ir kas iš to, kad prezidentė D. Grybauskaitė mūsų „ryžtingo“ premjero pastarojo meto veiksmus ir žodžius įvertino kaip mūsų šaliai aukščiausiuoju lygiu daromą gėdą – ne tik šalies viduje, bet ir tarptautinėje arenoje? Skverneliui tai nė motais, jis ir toliau žengia plačiamyliais žingsniais išsvajotojo olimpo link.

Buvęs „keliukas“ jau, ten žengdamas, spėjo ir palaidoti, tiesiogine to žodžio prasme, buvusį seimo narį Kęstutį Jaskelevičių, kurį kadais, dirbdamas „keliuku“, buvo nepelnytai griežtai nubaudęs.

Sauliaus Skvernelio rinkimų štabas. Slaptai.lt nuotr.

Rusai turi gerą pasakymą: dovėriaj, no provėriaj, kas reiškia pasitikėk, bet tikrink. Kiekvienas mes klystame. Bet yra tokių faktų, kuriuos tikrinti reikia su ypač didele atida.

Bet net ne tai blogiausia. Blogiausia, kad tam tikro mentalinio lygio žmonės net nesugeba deramai atsiprašyti. Skvernelis tesugebėjo valdiškai pasakyti, kad jis linki Jaskelevičiui ilgų metų ir sveikatos…

Galima nemokėti anglų kalbos, bet atsiprašyti žmoniškai – būtina. Ypač siekiančiajam vadovauti valstybei.

Nejautra ar nesusivokimas gimdo blogį. Neabejotiną blogį ir moralinį bei etinį nuosmukį.

Kokią žinią miestui ir pasauliui pasiuntė Vilniaus meras Šimašius, kai vandalas, buvęs dar vieno kandidato į Lietuvos prezidentus Valentino Mazuronio, bendražygis, nuo Vrublevskių bibliotekos sienos vidury dienos nudaužė atminimo lentą generolui Jonui Noreikai – Vėtrai atminti?

Jis pasakė, kad generolas Vėtra buvo kontraversiška asmenybė ir ją turi įvertinti istorikai, todėl dabar negali būti nė kalbos apie jos atstatymą. Įsidėmėkit, vandalai, dabar galite apsiginklavę kūjais daužyti jums kontraversiškai atrodančius paminklus…

Ir tai skatina meras, už kurį, įkyriai žmonos ragintas, balsavau ir aš… Už, anot mano mylimos žmonos, amžinai iš mero veido neišnykstančią gražiąją šypseną…

Tegyvuoja infantilizmas!

Tegyvuoja Mazuronis, buvęs buvusio prezidento, tapšnotojo Pakso bendrakeleivis, nūnai siekiantis ir europarlamentaro kėdės, ir aukščiausio mūsų šalies posto.

Kumštis – svarbus argumentas. Slaptai.lt nuotr.

Ką gi, užpakalis platus, o akys kiauliškos… Kur nors gali ir pasisekti, jeigu runkelių sėja šį pavasarį bus sėkminga. Ir ne tik jam. Nuo panašių – puteikių, gražulių, etc. – net akys raibsta ir galva įsiskausta.

Todėl vis ritamės, vis žemyn. Matyt bus teisus seimo narys, sveikuolis (kūno būvio prasme) Dainius Kepenis, teigdamas, jog visi paskiepytieji, tikriausiai, net nesvarbu kada, gauna abortuotųjų ir beždžionių, iš kurių gaminami skiepai, užkrato.

O argi ne?

2019.04.10; 10:50

Lietuvos didvyris Jonas Noreika

2019 metų balandžio 8 dieną Vilniuje buvo įvykdytas iki šiol Lietuvoje atkurtos nepriklausomybės laikotarpiu precedento neturintis teroristinis vandalizmo aktas, kurio metu, galimai, kol kas, nenustatytų jėgų inspiruotas ir nežinia kam tarnaujantis mankurtas, sunaikino istorinį atminimo ženklą, skirtą tautos didvyriui, rezistentui Jonui Noreikai – Generolui Vėtrai, kabėjusį ant Vrublevskių bibliotekos fasado.

Tik įsikišus Lietuvos Respublikos Vyriausybei, Seimo nariams bei visuomenei, Vilniaus meras R. Šimašius pakeitė nuomonę, pažadėjęs savivaldybės lėšomis atkurti sunaikintą atminimo lentą. Deja, 2019-04-09 DELFI portale paskelbtame R. Šimašiaus pasisakyme raginama padaryti kelių mėnesių pertrauką ir tik po to, esą aprimus aistroms, papildomai svarstyti apie lentos atkūrimo būtinumą.

Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjunga, kartu su kitomis patriotinėmis jėgomis bei Laisvės kovų istorijai ir dėl jos kovojusių didvyrių atminimui neabejinga visuomenės dalimi Vilniaus m. savivaldybę ir merą ragina sunaikintą atminimo lentą atkurti nedelsiant ir iš naujo. Sudaužyta lenta privalo būti perkelta į Genocido aukų ar kitą panašios paskirties muziejų, kur būtų eksponuojama su atitinkamu aprašu bei nuoroda.

Jonas Noreika – Generolas Vėtra. Paminklinė lenta. Slaptai.lt nuotr.

Kol bus atkurta ir iš naujo pritvirtinta minėtoji lenta, Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjunga kviečia visus laisvę mylinčius žmones buvusios lentos papėdėje kasdien atnešti ir uždegti atminimo žvakeles, kurios simbolizuotų pagarbą ne tik Generolui Vėtrai, bet ir visiems už Lietuvos laisvę žuvusiems didvyriams, tuo pačiu primenant valdžios institucijoms apie būtinybę akyliau saugoti istorinės atminties vietas bei paminklus.

KVIEČIAME ketvirtadienį, balandžio 11 d. 11 val. atvykti prie Vrublevskių bibliotekos ir buvusios atminimo lentos papėdėje, kartu su Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjungos bei kitų patriotinių organizacijų atstovais, uždegti atminimo žvakeles bei padėti gėles.

Negalintys atvykti nurodytą dieną bei valandą, padėti gėles ir uždegti atminimo žvakeles gali kitu, jiems patogiu laiku.

Akcija „LAISVĖ KŪJAIS NESUDAUŽOMA!“ bus rengiama ir žvakelės deginamos kasdien iki kol bus atstatyta vandalo suniokota lenta.

Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjungos Garbės pirmininkas Jonas Burokas

2019.04.10; 06:50

Į savo rinkiminį štabą atvykęs ir susižinojęs, kad duomenys gauti jau iš 109 apylinkių Vilniuje, A. Zuokas prieš kameras pasvekino savo oponentą su pergale. 

Visgi pripažinęs R. Šimašiaus pergalę, A. Zuokas teigė, kad rinkėjai renkasi stovėjimą vietoje, o ne progresą. 

„Rinkėjų sprendimas yra neginčijamas ir teisingas. Gaila, kad vilniečiai nepasirenka vis dėlto miesto ėjimo į priekį, o renkasi laukimo ir tyvuliavimo būseną. Bet tai rinkėjų sprendimas“, – sakė A. Zuokas. 

Buvęs Vilniaus meras pabrėžė, kad jų frakcija Vilniaus miesto taryboje išaugo, ir žadėjo tai išnaudoti ir tinkamai atstovauti rinkėjams. 

„Esame antra pagal dydį frakcija Vilniaus miesto taryboje. Tiek kiek leis mūsų galimybės, atstovausime savo rinkėjams“, – sakė A. Zuokas. 

Pirmajame Vilnius miesto mero rinkimų ture antrąją vietą užėmęs, A. Zuokas surinko 22,7 proc. rinkėjų balsų. R. Šimašius pirmajame ture surinko 37,33 proc. balsų. 

A. Zuoko vedamas komitetas taryboje turės 10 mandatų. R. Šimašiaus komitetas – 17.

Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.03.18; 06:45