Vytautas Sinica ir Vytautas Radžvilas. Slaptai.lt nuotr.

Vytauto Sinicos ir Vytauto Radžvilo kuriama krikdeminės krypties politinė jėga „Nacionalinis susivienijimas“, nepaisant Lietuvoje nustatyto pirmojo užsikrėtimo koronavirusu atvejo, šeštadienį rengia steigiamąjį suvažiavimą. Jo metu partijos steigėjai pasitvirtins bendrąją programą, įstatus, partijos pavadinimą bei rinks partijos valdymo organus.
 
Pasak organizacinio komiteto vadovo Arno Simučio, steigėjų skaičius turėtų siekti apie 2400. A. Simučio teigimu, „Nacionalinis susivienijimas“ daug žmonių sulaukė iš Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų.
 
Iniciatorių teigimu, steigiamo sąjūdinio tipo politinio sambūrio strateginis tikslas – pakeisti tautos ir valstybės egzistencinę krizę sukėlusios ir Lietuvą išnykimo keliu link vedančios ligšiolinės raidos kryptį. Ši krizė yra egzistencinė, nes trečią kartą per mažiau nei per du šimtmečius – XIX a., XX a. antroje pusėje ir šiuo metu vėl – Lietuva eina išnykimo keliu.
 
ELTA primena, kad Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga bei Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai dėl koranaviruso grėsmės atšaukė partijų tarybų posėdžius. 
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.03.07; 00:30

Seimo narys Rimantas Dagys. Slaptai.lt nuotr.

Šeštadienį numatomas Krikščionių sąjungos „Santarvė ir gerovė“ steigiamasis suvažiavimas. Partijos pirmininkas Rimantas Jonas Dagys teigia, kad palaikymas naujai partijai yra nemenkas, nes nei viena dabartinė politinė partija krikščioniškomis vertybėmis nuosekliai nesivadovauja.
 
Paklaustas, kiek Vytauto Sinicos ir Vytauto Radžvilo kuriama krikdeminės krypties politinė jėga vertybiškai skiriasi nuo jo steigiamo politinio darinio, R. J. Dagys atsakė, kol kas komentuoti nenorintis, nes dar nematęs šios partijos programinių nuostatų. Visgi, anot politiko, tam tikrų skirčių yra.
 
„Mes nusprendėme kurti krikščionių sąjungą, o jie įsivaizduoja kitokią ateitį“, – Eltai teigė R. J. Dagys.
 
Politiko teigimu, jo naujai kuriamos politinės partijos misija yra sugrąžinti tradicines vertybes.
 
„Mūsų partijos pagrindinė misija – susigrąžinti vertybes tokias, kokios buvo anksčiau. Ir tas iškraipytas vertybes, kurios atneša žalą mūsų požiūriui į šeimą, požiūriui į gyvybę, tiesiog ištaisyti, kad grįžtume prie Europos Sąjungos kūrimo šaknų“, – akcentavo jis.
 
Visgi, pasak R. J. Dagio, jo kuriama partija Krikščionių sąjunga „Santarvė ir gerovė“ aiškiai skiriasi nuo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD). Pasak jo, TS-LKD yra liberali partija, todėl skiriasi partijų požiūris į šeimą, gyvybę, tėvų vaidmenį auklėjant vaikus.
 
Arkikatedra. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

„Konservatorių partija iš esmės yra liberali partija ir turbūt skiriasi tuo, kuo skiriasi liberalai nuo krikščionių demokratų. Skiriasi požiūris į šeimą, požiūris į tėvų vaidmenį auklėjant vaikus, požiūris į gyvybę, požiūris į Stambulo konvencijas ir taip toliau. Mes manome, kad toks požiūris yra ganėtinai prieštaraujantis prigimtiniam supratimui ir norime tą prigimtinį supratimą susigrąžinti atgal“, – savo poziciją išsakė R. J. Dagys.
 
R. J. Dagys džiaugėsi, kad palaikymas Krikščionių sąjungai „Santarvei ir gerovei“ yra didelis.
 
„Kuriant partiją matyti, kad palaikymas yra tikrai labai nemenkas, daug žmonių tikrai (krikščioniškų vertybių – ELTA) pasigenda, nes daugelio žmonių nuomone ir krikščioniškos bendruomenės nuomone, nei viena dabartinė politinė partija krikščioniškomis vertybėmis nuosekliai nesivadovauja“, – kalbėjo politikas.
 
Šeštadienį Vilniaus mokytojų namuose numatomas politinės partijos Krikščionių sąjungos „Santarvė ir gerovė“ steigiamasis suvažiavimas. Jo metu partijos steigėjai pasitvirtins bendrąją programą, įstatus, partijos pavadinimą bei rinks partijos valdymo organus.
 
Pranešime spaudai skelbiama, kad vieno iš naujosios partijos iniciatorių Seimo nario R. J. Dagio teigimu, partijos iniciatoriai ir steigėjai yra tvirtai apsisprendę dalyvauti 2020 m. spalį vyksiančiuose Seimo rinkimuose, todėl, sulig partijos oficialiu įkūrimu vasarį, prasidės naujas itin aktyvus pasirengimo šiems rinkimams periodas.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.02.05; 00:30

Seimo narys Rimantas Jonas Dagys. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Besikuriančios naujos krikdemiškosios politinės jėgos iniciatyvinis ratas skaidosi: buvęs konservatorių partijos narys, parlamentaras Rimantas Jonas Dagys, dar neseniai dalyvavęs „valstiečio“ Eugenijaus Jovaišos padėjėjo Vytauto Sinicos inicijuojamame naujos partijos kūrimo pirmame susitikime, sako, kad, išsiskyrus požiūriams į politinės jėgos kūrimo procesą, nusprendė kurti atskirą politinę partiją.
 
R. J. Dagys taip pat neslepia, kad naujos partijos, kurios preliminarus pavadinimas yra Krikščionių sąjunga „Santarvė ir gerovė“, ambicijos yra nukreiptos į kitų metų Seimo rinkimus bei patvirtino, jog partijos kūrime dalyvauja ir dalis konservatorių.
 
„Šiuo atveju mūsų kažkiek yra kitoks požiūris į patį procesą – mes manome, kad partijos kūrimo procesas turi būti atviras visiems, tiesiog tai yra žmonių iniciatyva, kuri turi būti įgyvendinta tų žmonių, kurie turi atitinkamas pažiūras ir vertybių sistemą. Tai yra to judėjimo stiprioji dalis. Kiti mano, kad galbūt forumas būtų ta organizacija, kuri kurtų politinę partiją. Aš manau, kad šitas kelias yra uždaresnis ir turi savo silpnų vietų, ir ta vienos visuomeninės jėgos kontrolė daug kam kelia klausimų, bet aš tikrai šito dalyko nesureikšminčiau“, – sprendimo kurti naują partiją priežastis Eltai įvardijo R. J. Dagys.
 
Vis dėlto politikas pabrėžė, kad asmeniškumų tarp buvusių bendraminčių nėra, ir patikino, jog dialogas toliau vyksta.
 
„Asmeninių ar kokių nors kitų dalykų nėra. Mes nusprendėme kurti politinę partiją, kuri kvies visus žmones į ją burtis. Partijos preliminarus pavadinimas yra Krikščionių sąjunga „Santarvė ir gerovė“. Pradėsime rinkti steigėjų parašus, kurdami atvirą politinę partiją, kurioje buriami žmonės, turintys aiškias krikščioniškas ir tautines vertybes ir kurie mano, kad ta politinė partija turi būti sukurta“, – partijos planus aiškino R. J. Dagys.
 
Nauja politinė jėga, pasak Seimo nario, turi būti atvira visuomenei.
 
Antisistemiškumas naujoje partijoje neturi dominuoti, nes tikslas, tvirtina R. J. Dagys, yra „taisyti esamą padėtį, o ne griauti esamą sistemą“.
 
„Lietuvai reikalinga krikščioniška jėga, kuri nuosekliai galėtų stengtis įgyvendinti tas krikščioniškas vertybes – ne kaip nors po truputį, fragmentiškai, bet tiesiog nuosekliai, kad žmonės matytų, kas tai yra, nes dabar, kai dominuoja ištisai liberali žiniasklaida ir liberalūs ekspertai, jie iš esmės atstovauja labai aiškios pasaulėžiūros, bet labai siauram žmonių ratui.
 
Vytautas Sinica. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Likusi dalis, kuri tikrai sudaro daugumą mūsų žmonių, kurie nebūtinai yra krikščionys, bet vadovaujasi prigimtinėmis nuostatomis, požiūriu į šeimą, – jų atstovavimas yra žymiai menkesnis ir tai mūsų valstybėje sukelia tam tikras, visiškai nereikalingas įtampas ir apsunkina dialogą“, – kalbėjo R. J. Dagys, pridūręs, kad partijos kūrimo procese dirba ir buvę kolegos iš Tėvynės Sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) partijos. „Dalis tų žmonių čia jau ir dirba“, – patvirtino politikas.
 
ELTA primena, kad TS-LKD Priežiūros komitetas birželio pabaigoje sustabdė R. J. Dagio narystę partijoje vieniems metams ir uždraudė kandidatuoti artimiausiuose Seimo rinkimuose, šiam prabilus apie TS-LKD vadovybės atstovų spaudimą dėl jo elgesio priimant Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo pataisas.
 
Vėliau pats parlamentaras paskelbė ne tik stabdąs savo narystę partijoje, bet ir sudalyvavo V. Sinicos ir rugsėjį vykusiuose rinkimuose į Seimą Žirmūnų apygardoje kandidatavusio Dovilo Petkaus inicijuotame naujai kuriamos politinės partijos, kurios kvietimą burtis pasirašė ir rinkimuose į Europos Parlamentą dalyvavęs profesorius Vytautas Radžvilas, pirmajame susitikime.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.10.28; 11:13

Likus kiek daugiau nei metams iki Seimo rinkimų, Lietuvos politinėje erdvėje pasigirsta kalbų apie naujų politinių judėjimų steigimą. Panašu, kad ketvirtadienį profesoriaus Vytauto Radžvilo, buvusio konservatoriaus Rimanto Jono Dagio bei „valstiečio“ Eugenijaus Jovaišos padėjėjo Vytauto Sinicos paskelbta iniciatyva kurti krikdemišką partiją nėra vienintelė šiuo metu brandinama idėja.
 
Dar birželio mėnesį filosofas Arvydas Juozaitis, pareiškęs, kad ketina tęsti politinę veiklą ir su įkurtu judėjimu „Lietuva yra čia“ dalyvauti 2020 m. Seimo rinkimuose, planų nekeičia. Naujienų agentūrai ELTA jis patvirtino, kad šiuo metu partijos kūrimo procesas vyksta intensyviai.
 
Jo teigimu, naujasis judėjimas bus paremtas kelių partijų vienijimusi, o šiuo metu vyksta derybų bei kiti reikalingi procesai.
 
„Dabar vyksta labai intensyvus darbas, jis nematomas ir jis neturėtų būti matomas, nes kitaip nepavyks“, – sakė A. Juozaitis, pridūręs, jog tikisi, kad pavyks pirmąjį suvažiavimą suorganizuoti rugsėjo antrojoje pusėje.
 
Reaguodamas į V. Radžvilo, V. Sinicos bei R. J. Dagio naujos politinės jėgos iniciatyvą, A. Juozaitis neslėpė, kad bendradarbiavimą su tokia partija, jei ji bus įsteigta, jis įsivaizduotų, nors su V. Radžvilu Europos Parlamento rinkimuose susitarti ir nepavyko.
 
„Konkurentų gal nereikėtų matyti iškart, kol dar niekas neprasidėjo. Čia bus galima bendradarbiauti ateityje. Bet dabar… Kadangi aš jau labai daug padėjau pastangų, kad suartėčiau su Radžvilu, bet jis nesutiko ir priešingai elgėsi, tai dabar šiuo metu neįmanoma, bet kadangi jų ten daugiau, tai gal bus galima susikalbėti“, – sakė A. Juozaitis.
 
ELTA primena, kad politinės partijos steigimui būtina, kad ji Lietuvoje turėtų ne mažiau kaip du tūkstančius steigėjų, kurie po partijos įregistravimo tampa jos nariais. Norint partijoms kelti savo kandidatus Seimo rinkimuose, jos turi būti įsteigtos ilgiau nei 6 mėnesiai iki rinkimų pradžios.
 
Teisingumo ministerijos duomenimis, šiuo metu Lietuvoje įregistruotos 25 politinės partijos, vienijančios 114 501 narį. 
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.09.01; 11:35 

Politologas Algis Krupavičius. Gedimino Savickio (ELTA) nuotr.
Lietuvos politinėje arenoje bręstant idėjai kurti dar vieną konservatyviomis ir krikščioniškomis vertybėmis grįstą politinę partiją, Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) profesorius Algis Krupavičius sako, kad prognozuoti, ar pavyks naujai jėgai pasiekti apčiuopiamų rezultatų dar anksti.
 
Jo teigimu, kad naujoji politinė jėga būtų rinkėjams patraukli, privalu, jog pirmosiose organizacijos gretose stovėtų reputaciją ir autoritetą turinčios asmenybės. Tai, kad kvietimą burtis į naują politinį darinį išsakė iš Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) gretų pasitraukęs Rimantas Jonas Dagys, profesorius Vytautas Radžvilas ar politologas Vytautas Sinica, VDU profesoriaus teigimu, gali būti nepakankama.
 
Kartu politologas tvirtina, kad jei pavyktų įsteigti naują krikdeminio profilio politinę jėgą, sunerimti reikėtų tiek konservatoriams, tiek „valstiečiams“, taikantiems į konservatyvias vertybes atsigręžusius elektoratus.
 
Visgi, pabrėžia A. Krupavičius, naujos partijos atsiradimo atveju didžiausia trintis vyktų su konservatoriais.  
 
Seimo narys Rimantas Dagys. Slaptai.lt nuotr.
„Pagal tai, kokios pavardės dabar figūruoja, panašu, kad bus orientuojamasi į krikščioniškąją demokratinę tradiciją, kuri istoriškai Lietuvoje buvo stipri, tačiau pastaruoju metu ji gerokai susilpnėjusi. Šiuo metu krikščionys-demokratai yra prisijungę prie Tėvynės sąjungos gana laisvais, federaciniais pagrindais. Visgi krikščioniška demokratinė tradicija nėra itin matoma ir nėra itin įtakinga. Kita vertus (jei įsikurtų nauja krikdeminė jėga. – ELTA), jai galimybių konkuruoti su Tėvynės sąjunga yra. Tai akivaizdu. Su Gabrieliumi Landsbergiu, kaip partijos vadovu, įvyko TS-LKD slinktis į liberaliąją pusę. Tai stipri išcentrinė jėga partijos viduje. Ir kaip jiems pavyks išlaikyti krikščioniškų demokratų srovės rėmėjus, yra atviras klausimas. Tačiau neatmestina, kad jie gali migruoti naujos politinės jėgos link, jeigu tokia būtų įkurta“, – kalbėjo VDU profesorius.
 
Jo teigimu, mažesniu mastu, tačiau nauja krikdeminė jėga grasintų perimti ir „valstiečių“ elektoratą.
 
„Paliestų ir valstiečius. Nauja partija jiems būtų taip pat iššūkis, nors ir mažesniu mastu nei Tėvynės sąjungai“, – sakė A. Krupavičius, pridurdamas, kad kalbant apie naujos partijos perspektyvas šiuo metu yra esminis prie jos prisijungsiančių asmenybių svorio klausimas.
Vytautas Sinica ir Vytautas Radžvilas. Slaptai.lt nuotr.
 
Todėl, akcentavo VDU profesorius, kokią įtaką galėtų įsteigta politinė jėga daryti konservatoriams ir kitoms partijoms, labai priklausys nuo to, ar atsiradusi partija dar labiau fragmentuos tautiniu pagrindu atsiradusias politines organizacijas, ar priešingai – bus nuspręsta ir sugebėta jas pritraukti bei konsoliduoti.
 
„Galbūt bus politikoje dalyvaujama kaip dalyvauja Lietuvos lenkų rinkimų akcija. Seimo rinkimuose ji dalyvauja savo vardu, tačiau aplink yra įvairių visuomeninių organizacijų, Lietuvos rusų aljansas ir kt. Jeigu jie (steigiama partija. – ELTA) rinksis tokią taktiką, organizacijos potencialas gali ir išaugti. Visgi čia labai daug nežinomųjų ir klausimų yra daugiau nei atsakymų“, – sakė A. Krupavičius.
 
Apibendrindamas steigti ketinamo darinio potencialą A. Krupavičius sakė, kad įvertinus iniciatyvinę grupę, peršasi mintis, kad šiuo metu steigiamam dariniui tiesiog labiausiai trūksta reputaciją ir autoritetą turinčių narių.
 
Todėl, pabrėžė jis, partiją steigiantiems veikėjams turėtų kilti esminis klausimas – kokias autoritetą visuomenėje turinčias asmenybes pritraukti.
 
„Dabar gali pritrūkti reputacijos ir autoriteto. Jiems dabar tikrai reikia ieškoti naujų veidų, kad naujas politinis darinys galėtų būti konkurencingas. Dagys ir Radžvilas, kaip lyderiai, tikrai kol kas neturi tokios reputacijos, kuri leistų sakyti, kad mes esame garantuoti, jog jų vedama organizacija sugebės peržengti bent jau 5 procentų ribą“, – apibendrino A. Krupavičius.
 
ELTA primena, kad ketvirtadienį Vilniaus mokytojų namuose paskelbta apie naujo politinio judėjimo kūrimą, kurio iniciatorių gretose – ir ilgametis konservatorius, po nesutarimų partijoje pasitraukęs iš TS-LKD gretų, R. J. Dagys, V. Radžvilas.
 
Naujos politinės jėgos iniciatorių teigimu, partija užpildys krikdemiškąją, konservatoriškomis vertybėmis paremtą politinę nišą, kurią, pasak idėją palaikančio V. Sinicos, išdavė TS-LKD.
 
Tam, kad Teisingumo ministerijoje būtų registruojama nauja politinė partija, ji turi turėti 2000 steigėjų.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.08.30; 07:45

Vytautas Sinica, šio teksto autorius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Spalio 22 dieną, 12 valandą, grupė visuomeninių organizacijų rinkosi prie Lietuvos radijo ir televizijos protestuodamos prieš cenzūrą Lietuos televizijos eteryje. Teisingai, ne prieš televizijos cenzūravimą, kuriuo kaltinamas dabartinis Seimas, o prieš pačioje televizijoje įsigalėjusią nuomonių ir pažiūrų cenzūrą. „Cenzūra LRT – GRĖSMĖ LIETUVAI! LRT turi būti sugrąžinta Tautai!” – skelbia mitingo rezoliucija, kurioje LRT ne kartą vadinama propagandine televizija. 

Siaurusevičiaus palikimas – vienos tiesos televizija

Kaltinimai skandalingi ir baisūs, tačiau negali sakyti, kad nepagrįsti. Iki jų privedė nevaržomo vienos grupelės įsigalėjimo Lietuvos televizijoje dešimtmetis. 

Dar šių metų sausį antisovietinis rezistentas, viena ryškiausių katalikiško pogrindžio figūrų kunigas Robertas Grigas parašė LRT vadovams viešą laišką, kuriame kaip nuolatinis visuomeninio transliuotojo programų žiūrovas išreiškė nusivylimą pristatomos informacijos vienašališkumu ir subjektyvumu. 

„2018 m. sausio 21 d. „Panorama“ vieną iš nedaugelio kartų greta protesto prieš Donaldą Trampą mitingo parodė ir jį palaikantį mitingą. Bet, kaip visada pagal „sistemos ideologijos“ papročius – santykiu maždaug 5 min. protestuojantiems kairiesiems (su eile jų pasisakymų, interviu) – ir 0,5 min. Trumpą remiantiems dešiniesiems (nė vieno jų atstovo pasisakymo). Ir taip visada. Nuolat transliuojamos TV žinios apie Lenkijos kairiųjų demonstracijas už „teisę“ į abortus, prieš vyriausybės vykdomą teismų reformą. Ir neteko matyti reportažų su Lenkijos tautininkų, krikščionių politiką palaikančiais renginiais. Ar tai reiškia, kad tokie Lenkijoje nevyksta? Ar labiau tai, kad pasirinkimas, kokią žinią, kokiu rakursu ir kiek laiko transliuoti priklauso nuo vyraujančios – leftistinės – ideologijos atrankos „sietelio“?“, – retoriškai klausė R. Grigas. 

Kunigas Robertas GRIGAS. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Ideologinis sietelis pastebėtas jau seniai ir yra vieša paslaptis. LRT „Panoramos“ užsienio naujienų reportažus rengiančio Vykinto Pugačiausko kosmopolitinės ir progresyvistinės pažiūros yra seniai žinomos, kaip ir priešiškumas Donaldui Trumpui. Žurnalisto profesionalumą atskleidžia jo gebėjimas sąžiningai nušviesti jo nemėgstamus politikus ir pozicijas. Tačiau kada „Panoramoje“ matėte pozityvų reportažą apie konservatyvias ar antiglobalistines reformas bet kur Europoje ar pasaulyje? Reportažus iš masinių demonstracijų už gyvybės apsaugą ar vadinamąją „tradicinę“ šeimą?

Tą pačią sausio 21 dieną Paryžiuje nepaisant šalčio ir lietaus protestuodami prieš abortus pražygiavo dešimtys tūkstančių žmonių (tiesa, pasak progresyvių medijų, vos tūkstantis). JAV analogišką demonstraciją sveikino net Donaldas Trumpas, tačiau tai nesulaukė dėmesio JAV žiniasklaidos, paprastai komentuojančios kiekvieną Trumpo gestą ar rankos paspaudimą. Tikriausiai per žinias to nepamatėte, kaip prieš keletą metų negalėjote pamatyti ir tūkstantinių protestų Taline ar šimtatūkstantinių protestų Romoje prieš vienalyčių partnerysčių įteisinimą. LRT užsienio naujienos atlieka misiją Lietuvos žiūrovą įtikinti, kad mūsų visuomenėje svetima „moralinė pažanga“ Vakaruose yra negrįžtamai įvykusi, taigi privaloma ir mums.

Tai nėra būdinga visoms LRT televizijos laidoms. Tačiau būdinga pačioms svarbiausioms – gaunančioms geriausią eterio laiką. Dar 2009 metais iš LRT Tarybos trauktis nutaręs Romas Sakadolskis komentavo direktoriumi tapus A. Siaurusevičiui prasidėjusį vienos nuomonės įsigalėjimą, uždaromas nepatogias laidas, vienpusiškus „patogius“ pašnekovus kitose laidose. Tarp tokių, R. Sakadolskio žodžiais, „tipiškai nešališkų“ linčiavimo laidų kūrėjų jau tada minėta Ritos Miliūtės pavardė. Praėjo beveik dešimtmetis, bet „Teisė žinoti“ ir šiandien atitinka aukščiausius propagandinės žurnalistikos standartus. Bet kas, atsivertęs R. Miliūtės facebook paskyrą netruks įsitikinti, kad asmenines jos pažiūras galima apibūdinti kaip progresyvias. Kartais kritikuojama, o kartais tiesiog tyčiojamasi tai iš valstybinės kalbos, tai iš prigimtinės šeimos, tai iš klasikinio Vyčio paminklo šalininkų, tai iš Europos Sąjungos krypties kritikų, tai iš dar ko nors, pagal vyraujantį marksistinį-liberalų konsensusą, „nepažangaus“. Būtent šioms pažiūroms suteikiama tribūna R. Miliūtės laidose. 

LRT vadovaujant liūdnai pagarsėjusiam Audriui Siaurusevičiui, televizija ne tik buvo paversta draugiškų viešųjų pirkimų iš prodiuserinių kompanijų vieta (draugiškų, nes draugams). Finansinę ir vadybinę grupelės šeimininkavimo pusę nušvietė Seimo komisijos išvados. Daug žalingiau už švaistomas lėšas tai, jog vadovaujant A. Siaurusevičiui LRT įsivyravo ir labai aiški pasaulėžiūrinė savicenzūra. Galima nesutarti dėl akcentų, tačiau svarbiausių (geriausiu laiku rodomų) kasdienių TV eterio laidų vedėjų Ritos Miliūtės ir Edmundo Jakilaičio laidose beveik niekada nebuvo objektyvumo ir lygaus nuomonių atstovavimo. Už mokesčių mokėtojų pinigus siauram įtakingų žmonių rateliui leista paversti LRT savo pažiūrų sklaidos platforma.

Pokyčiai?

A. Siaurusevičiaus pasitraukimas ir naujos direktorės M. Garbačiauskaitės-Budrienės atėjimas neabejotinai reiškia apsivalymo galimybę. Yra ženklų, kad pozityvūs pokyčiai įmanomi. LRT portalas jau anksčiau buvo V. Laučiaus sukurta pavyzdinės žodžio laisvės oazė Lietuvos didžiajai žiniasklaidai. Jo tereikia nesugadinti. Problemiškiausias cenzūros prasme buvo ir išlieka TV eteris. Naujoji vadovybė greitai išsiskyrė su visiems savo nuomonę piršusiu Edmundu Jakilaičiu, vietoje jo galiausiai pakvietė nešališkumu garsėjantį (ir būtent dėl to kai kam nepatinkantį) Raigardą Musnicką, naujienų tarnybai paskyrė vadovauti profesionalią Ingą Larionovaitę. Visa tai pozityvūs pokyčiai. Svarbiausias klausimas, ar jie virs sisteminiais, ar kosmetiniais.

Audrius Siaurusevičius. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Yra daug pagrindo abejoti. Naujoji direktorė niekur ir niekad neįvardijo vertybinio šališkumo ir „neteisingų“ pažiūrų cenzūros LRT problema. Neįvardijus problemos neįmanoma su ja kovoti. Protestuotojai negali ir, tikiu, nesiima daryti apibendrinimų, jog LRT vyrauja blogi žmonės ar blogi žurnalistai. Tai būtų absurdas. Dauguma žmonių šioje tarnyboje siekia informuoti, o ne indoktrinuoti visuomenę ir pagal išgales atlieka savo darbą. Tačiau kelių raktines pareigas užimančių asmenų vaidmuo nulemia visos LRT veidą ir toną. Radijo programose tai G. Litvaitienė, „Panoramoje“ – užsienio naujienų cenzorius V. Pugačiauskas, politinių diskusijų laidose – R. Miliūtė. Pirmiausiai šių žmonių dėka LRT veidas daugybės šalies žiūrovų ir klausytojų akyse yra cenzūros veidas. Naujoji direktorė nėra kalta dėl situacijos LRT, bet neišvengiamai prieš save turi uždavinį tą palikimą pakeisti ir situaciją išspręsti. Ar turės ryžto tą padaryti, parodys artimiausia ateitis. Akivaizdu, protestuotojai reikalauja ryžtis šiems pokyčiams ir nelaukti švenčių. 

Tai kur ta cenzūra? Vienos laidos analizė

Suprantama, daug skaitytojų, ypač pritariantys LRT vyraujančioms pozicijoms, cenzūros ir vienašališkumo LRT eteryje nepastebi. Tačiau net ir jie neabejotinai sutiks, kad nešališkumas yra žurnalistų profesionalumo apibrėžimo dalis, būtina laisvos žiniasklaidos darbo sąlyga. Būtent šališkumas, aktyviai ginant prieš tradicines ir tautines pažiūras nukreiptas pozicijas, yra vadovaujant A. Siaurusevičiui LRT diskreditavęs ir iki šiol niekaip neišgydytas vėžys. Nors jau išėjęs iš LRT eterio (o gal kaip tik dėl to labiau tinkamas iliustracijai), Edmundas Jakilaitis buvo vienas šios problemos simbolių. Pažvelkime į jo vestas laidas, pradžiai, į vieną.

Jeigu kada gerbiamam skaitytojui prireiks lietuviškos propagandinės žurnalistikos pavyzdžio, įsijunkite šių metų gegužės 21 dienos „LRT forumo“ laidą, kurios vedėjas – trejus metus iš eilės įtakingiausiasLietuvos žurnalistas, tas pats Edmundas Jakilaitis. Kur tik buvo įmanoma būti šališkam, laidos vedėjas tą ir padarė. Laidą traktuodami kaip propagandos spektaklį (kokia ji ir buvo), suskirstykime ją į veiksmus.

Edmundas Jakilaitis. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Laidoje keltas klausimas, kodėl Lietuva neratifikuoja Stambulo konvencijos. Atsakymo paieškoms pasikviesti šeši pašnekovai: dvi ekspertės, trys politikai ir vienas temai aktualią problemą nuolatos sprendžiančios institucijos atstovas. Dalyvių atranka – pirmasis propagandinio spektaklio veiksmas. Abi ekspertės, D. Leinartė ir B. Sabatauskaitė, savo viešais pasisakymais ilgus metus ragino ratifikuoti konvenciją, tad akivaizdžiai priklauso jos šalininkų stovyklai. Nors esama daugybės – visų pirma šeimų ir tėvų – organizacijų, kurios viešai oponuoja Stambulo konvencijai, nė vienos jų atstovų laidoje nėra. Ekspertų vaidmuo laidose yra esminis, nes žiūrovai nepalyginamai rimčiau vertina ir pasitiki būtent jais, o ne politikais, ypač Seimo nariais. Kaip įprasta, ir šį kartą prieš konvenciją palaikančias ekspertes kviečiama viena oponuojanti Seimo narė Rita Tamašunienė – renkama politikė iš itin žemo visuomenės pasitikėjimo institucijos. Laidoje dar du nerenkami politikai, ministrai – konvencijos klausimu nuolatos svyruojantis ir savo vardu oponuoti jai neprisiverčiantis Linas Kukuraitis ir konvencijos ratifikavimą savo asmeniniu kryžiaus žygiu pavertęs bei Seimą nuolatiniais raštais agituojantis Linas Linkevičius. Paskutinis laidos dalyvis nešališkiausias – smurto prieš moteris situacijas sprendžiančios policijos generalinis komisaras Linas Pernavas. Disbalansas akivaizdus.

Antrasis propagandos veiksmas, žinoma, yra vedėjo įžanginis žodis. Nešališkas vedėjas galėtų subalansuoti ir nelygiaverčiai atstovaujamų stovyklų diskusiją. Tačiau E. Jakilaitis klausia, cituoju: „Kodėl Lietuvoje niekaip neratifikuojama Stambulo konvencija, aiškiai apibrėžianti Vyriausybių veiksmus ir priemones, siekiant kovoti su smurtu šeimose, bei konkrečius būdus, siekiant iš tiesų sulyginti moterų ir vyrų teises?“. Po tokio pristatymo ir pats noriu ją ratifikuoti. Laidos vedėjas apie jokią kritiką konvencijai nėra girdėjęs, o jei ir girdėjęs, tai nemato reikalo apie ją užsiminti šalia pagyrų. Sąžiningesnė diskusija, jo akimis, vystosi tada, kai oponavimas konvencijai atrodo neracionalus ir nepagrįstas, tiesiog vykstantis dėl nežinomų, gal laidos eigoje paaiškėsiančių priežasčių. 

Trečiasis propagandos veiksmas reikalauja pasitelkti asmeniškas istorijas ir sukelti žiūrovų emocijas. Tam laidos pradžioje pakalbinamos dvi smurtą šeimoje patyrusios moterys, galiausiai krizių centrų ir policijos pagalba sugebėjusios palikti kas vyrą, kas sugyventinį. Moterų iš tiesų gaila, tačiau konvencijai niekas neoponuoja tuo pagrindu, kad smurtas prieš moteris neva ne problema. Tiek vedėjas, tiek dalyviai gerai žino du esminius dalykus. Pirma, pagrindinė kritika konvencijai yra dėl jos privalomose nuostatose įtvirtinto genderizmo – nediskriminavimo dėl socialinės lyties, lyties raiškos ir lyties tapatybės. Antra, ne viena analizė atskleidė, kad konvencija neturi ką esmingai naujo pasiūlyti Lietuvos teisės aktams smurto prieš moteris srityje.

Taigi deklaruojamais tikslais ji perteklinė, o nedeklaruojamais – nepageidautina. Moterų liudijimai kažką įrodytų, jeigu diskusija būtų apie tai, ar gerai mušti moteris. Tačiau tokios diskusijos Lietuvoje, ačiū Dievui, nėra. Sąžiningas vedėjas (t.y. neapsimetantis, kad nežino konvencijai adresuojamos kritikos dėl socialinių lyčių ir lyties tapatumų) galėtų ir turėtų minėtų moterų paklausti, ar jos sutiktų, kad jų vaikai būtų mokomi apie translytiškumo normalumą ir lyties tapatybių pasirinkimo galimybę, kaip reikalauja pati Stambulo konvencija. Turėtume visapusišką situacijos vertinimą, tegu ir ne ekspertinį, bet būtent tų žmonių, kuriems reikės su siūloma konvencija gyventi. Tačiau neturime.

LRT kėdės. Slaptai.lt nuotr.

Ketvirtas ir pagrindinis propagandos veiksmas yra diskusijos valdymas. Atkreiptinas dėmesys, kad tuos pačius įžangoje sakytus komplimentus konvencijai vedėjas vėliau kartoja ir užduodamas pirmąjį klausimą vienintelei konvencijos kritikei R. Tamašunienei. „Kas jums kliūna?“ – klausia jis. Užduodamas klausimus konvencijos šalininkėms, kritikos konvencijai vedėjas neprideda. D. Leinartė nepertraukiama nei karto, R. Tamašunienės jau pirmasis pasisakymas pertraukiamas keturis kartus. Svyruojantis ir vietoje savo pozicijos apie „per didelį nesutarimą visuomenėje“ kalbantis L. Kukuraitis vedėjo taip pat pertraukiamas žodžiais: „konvencijoje yra daugybė priemonių, kurios yra geros, tai akivaizdu“. Gal tai padės ministrui apsispręsti? „Jeigu jau jums čia labai kliūna ta socialinė lytis…“, – nutraukia kitą R. Tamašunienės pasisakymą. Nebus melas pasakyti, kad tas pats moderavimo stilius išlieka iki laidos pabaigos. Žiūrovas turi būti arba labai kritiškas, arba labai bukas, kad toks laidos vedimas nedarytų įtakos jo apsisprendimui laidoje svarstomu klausimu. 

Labai įdomus epizodas, nors ir ne propagandos anatomijos dalis yra laidos viduryje Dalios Leinartės įnirtingai kartotas teiginys, jog naujasis oficialus konvencijos vertimas į lietuvių kalbą gender verčia nebe kaip „socialinę lytį“, o tiesiog kaip „lytį“. Tai esą viską išsprendžia ir diskusijos apie genderizmo ideologijos įtaką netenka prasmės. Taip būdų, 1) jeigu konvencijos įsipareigojimai kiltų iš jos vertimo, o ne iš originalaus angliško teksto, tačiau kyla būtent iš jo, todėl vertimas nėra svarbus; 2) jeigu konvencijoje būtų tik pats žodis, o ne visas jo apibrėžimas, kuris dėl to kaip išverčiame patį žodį niekaip nepasikeičia; 3) konvencijoje nebūtų dar radikalesnės „lyties tapatybės“ sąvokos, visame žmogaus teisių diskurse nedviprasmiškai suprantamos kaip galimybė savo lytį suvokti nebūtinai sutampančiai su biologine lytimi. Suvokti bent vienam iš šių punktų, kurie niekais paverčia D. Leinartės „naujojo vertimo argumentą“, nereikia jokių specifinių teisinių ar politinių žinių, kurių iš įtakingiausio žurnalisto visgi galima tikėtis. Tereikia logikos ir būti skaičius tekstą, apie kurį rengiama laida. Tačiau laidos vedėjas į šį akivaizdžiai dalyvius ir žiūrovus klaidinantį viražą nereagavo niekaip. Patikėjo, kad naujas vertimas išspręs visas problemas? E. Jakilaičio šalininkai mėgsta pabrėžti jo kritiškumą, gebėjimą politikams kaip mat prikišti jų melus ir klaidas, neleisti išsisukti eteryje. Bėda, kad šis gebėjimas visada naudotas selektyviai, o vadinamąjį hard talk jo laidose tekdavo patirti tik „neteisingų“ pažiūrų atstovams. 

Ką daryti?

Jau dabar LRT įstatyme yra aiškia parašyta, kokiais pagrindais turi remtis nacionalinė televizija. Įstatymo 4 straipsnio 1 dalis skelbia, kad „LRT radijo ir televizijos programose turi būti užtikrinta temų ir žanrų įvairovė, programos turi būti skirtos įvairiems visuomenės sluoksniams, įvairaus amžiaus, įvairių tautybių ir įvairių įsitikinimų žmonėms. LRT radijo ir televizijos programose neleidžiama įsivyrauti vienašališkoms politinėms pažiūroms; LRT informacinėse programose, komentaruose pateikiama informacija turi būti pagrįsta, atspindėti įvairias politines pažiūras, o nuomonės ir faktinės žinios – autorizuotos, patikrintos ir išsamios.“ 

Viename įstatymo straipsnyje net tris kartus pabrėžtinai kartojama būtinybė užtikrinti, kad neįsivyrautų vienos pažiūros ir įsitikinimai, priešingai, programos turi būti skirtos įvairių įsitikinimų žmonėms. Tai iš tiesų esminis reikalavimas. Nepriklausomai nuo to, kokia valdžia susiformuoja per rinkimus, visuomenėje egzistuoja skirtingos pažiūros. Visuomeninį transliuotoją išlaiko visų pažiūrų piliečių mokesčiai, visi esame nacionalinės televizijos dalininkai. Įstatymo siekis atspindėti skirtingas, nacionalinei valstybei lojalias ir grėsmės jai nekeliančias, pažiūras tad yra pagrįstas ir natūralus. Tačiau Lietuvoje ne tik yra LRT neatstovaujamų pozicijų. Priešingai, daugeliu (šeimos, kalbos, migracijos, darbo kodekso, mokesčių progresyvumo ir kt.) klausimų yra neatstovaujama būtent daugumos piliečių nuomonė. LRT vakarinių laidų žiūrovas, tylioji dauguma, sėdi prie televizoriaus ir yra ne informuojamas, o vertybiškai auklėjamas edukacinę misiją prisiėmusios žurnalistų ir ekspertų mažumos. Tai ne atsitiktinė, o sisteminė problema. Kaip rašė kadaise buvęs LRT direktorius K. Petrauskis, vienoje televizijoje įsivyravus tų pačių rengėjų laidoms, natūralu, jog įsivyrauja ir tų pačių rengėjų pažiūros. 

Pradžioje cituotas Roberto Grigo viešas laiškas neblogai iliustruoja, kaip, žiūrovo akimis, LRT sekasi įgyvendinti LRT įstatymo priesaką išvengti vienašališkumo ir atspindėti įvairias politines pažiūras. Savo laišką R. Grigas baigia paprastu prašymu: „Kaip nuolatinis LRT žinių laidų žiūrovas, pageidaučiau tolygaus ir neutralaus informacijos pateikimo, nei tiesiogiai, nei tarp eilučių „nepadedant“ žiūrovui suprasti, kuri nuomonė ar pozicija „teisinga“ ar „neteisinga“. Kitaip informacija pamažu tampa indoktrinacija. Palikite informacijos vartotojams patiems nuspręsti, kokia idėjinė kryptis, politinė laikysena ar viešieji asmenys jiems priimtinesni. Labai nesinorėtų, kad nejučia sugrįžtų mano kartai dar pažįstamas žinių pateikimo metodas „viena partija (ideologija), viena tiesa“.

Naujoji LRT vadovė Monika Garbačiauskaitė-Budrienė. Gedimino Bartuškos (ELTA) nuotr.

Ko gero, po juo pasirašytų ne tik šio teksto autorius, bet ir absoliuti dauguma žiūrovų. Taip nedaug norime, bet niekaip negalime gauti. Aptarta laida yra chrestomatinis pavyzdys žurnalistikos, dėl kurios visuomenėje kyla nepasitenkinimas LRT darbu. Tai nei pirma, nei paskutinė tokia E. Jakilaičio, o taip pat ir R. Miliūtės laida. Skeptiškam skaitytojui teksto autorius įsipareigoja šį mėnesį facebooke pateikti išsamesnį pagal tą patį scenarijų vykstančių Ritos Miliūtės laidų sąrašą – aktualumo nebus praradęs.

Nacionaliniam transliuotojui vadovaujant A. Siaurusevičiui toks propagandinis žanras tiesiog klestėjo, kaip, panašu, klestėjo ir biudžeto lėšų švaistymas draugų komerciniams projektams. Su naujos direktorės išrinkimu ir jos formuojama komanda bei vizija visuomenė siejo didžiulius pokyčių – visų pirma skaidrumo, bet taip pat ir sąžiningos žurnalistikos – lūkesčius. Neįmanoma apsimesti, kad nesuprantame, apie ką kalbama, kai skundžiamasi „šališka žurnalistika“ ar tiesiog „propaganda“. Pavyzdys visiems prieš akis. Belieka sulaukti pokyčių. Bet pasyvus laukimas dar niekur jų nepaskatino. 

Informacijos šaltinis – propatria.lt

2018.11.06; 10:50

Vytautas Sinica, šio teksto autorius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Liepos mėnesį vienas su Lietuvos lenkų bendruomene susijęs įvykis buvo nepelnytai ignoruojamas, o kitas – dirbtinai paverstas skandalu. Ignoruotasis įvykis buvo liepos 7-13 dienomis su Lenkijos ambasados pagalba organizuotas Armijos Krajovos 1944-ųjų bandymo užimti Vilnių minėjimas. Nors visapusiškai skandalingas, jis niekam nebuvo įdomus. Bet skandalu virto kelių Seimo konservatorių siūlymas 60 procentų mokomųjų dalykų kitakalbių mokyklose mokyti valstybine kalba.

Nors mokymas vien valstybine kalba yra savaime suprantama visų išsivysčiusių Vakarų šalių praktika, šis siūlymas sukėlė pasipiktinimo audrą. Prieš jį sukilo ne tik Lietuvos lenkų rinkimų akcija (šito reikėjo tikėtis), bet ir kaip opozicija jai lenkų bendruomenėje save pozicionuojančio Lenkų diskusijų klubo (LDK) nariai bei VU TSPMI politologai. Būtent Lietuvos visuomenės reakcijos ir jų nebuvimas yra pats įdomiausias įvykis šioje situacijoje, rodantis tragiškai nebrandų ir net valstybei pavojingą požiūrį į kitataučių integraciją.

Kas ignoruojama?

Liepos 7 dieną Vilniaus Rasų kapinėse vyko Lenkijos Armijos Krajovos (AK) prieš 74 metus įvykdytos karinės operacijos „Aušros vartai“ (lenk. Ostra Brama) minėjimas. Jo metu šlovinti operacijos dalyviai. Armija Krajova Lenkijoje buvo iš tiesų didingos kovos prieš sovietinę ir nacistinę okupacijas pavyzdys, antinacinės koalicijos dalyviai. Tačiau Vilniaus apylinkėse veikusios Armijos Krajovos pajėgos, istorinėje literatūroje vadinamoji „vilniškė AK“, buvo ne laisvės kovotojai, bet Vilniaus kraštą reokupuoti siekusios ir civilių lietuvių žudynes vykdžiusios svetimos valstybės pajėgos. Minimas AK žygdarbis, operacija „Ostra Brama“, buvo nesėkmingas bandymas okupuoti Lietuvos sostinę Vilnių, prieš į jį įžengiant artėjančiai Raudonajai Armijai. Trumpai tariant, nepriklausomoje Lietuvoje įvyko jos sostinę okupuoti siekusių karių pagerbimas.

Vilniaus golgota. Mykolo Biržiškos veikalas, pasakojantis, kaip buvo lenkinamas Vilniaus kraštas.

Minėjimas nebuvo vietos radikalų saviveikla. Jame dalyvavo ir iškilmingas kalbas sakė Lenkijos Respublikos Seimo vicemaršalka, Lenkijos ambasadorės Lietuvoje pavaduotojas. Įspūdingiausios jų kalbų tezės leidžia pajausti renginio atmosferą. Vicemaršalka Marija Koc pareiškė, kad „Vilniaus sukilimo metinės, tai nepaprastas laikas, kuomet jaučiame jungtį tarp skirtingų kartų ir Vilniaus žemių neatskiriamumą nuo Lenkijos“. Ambasadorės pavaduotojas Gžegožas Poznanskis pritarė, kad „Istorija pažengė taip toli, kad Vilnius šiandien ne Lenkijoje, ir tai ne karių, kurie tuo metu kovojo už Vilnių, kaltė. Šiandien mes prisimenam, kad mūsų kova dar nesibaigė“. „Šiandien mes vis dar kovojame, mes prašome Dievo ir meldžiame laisvės Rytų „kresams“, – žodžių nevyniojo ir Baltarusijos AK draugijos viena vadovių V. Sbastjanovič.

Visa tai Lietuvai ne tik nepasirodė skandalas, bet net verta paskelbti žinia. Minimas citatas skelbė tik nieko blogo jose nematanti lenkiška žiniasklaida ir pavieniai susirūpinę piliečiai socialiniuose tinkluose. Nei politikų, nei diplomatų reakcijos apskritai nebuvo. Absoliutus minimumas būtų buvęs bent jau išsikviesti į URM ir pareikalauti pasiaiškinti Lenkijos ambasadorę.

O juk šis minėjimas buvo beprecedentiškai atviro revanšizmo protrūkis. Nuo R. Sikorskio laikų esame įpratę girdėti, kad niekada nebuvo Vilniaus okupacijos, bet lietuvišku papratimu sėdėjome suglaudę ausis, nes tai bent jau nebuvo atviros pretenzijos peržiūrėti sienas. Galima tikėtis, kad skeptikai ir visas šias oficialių Lenkijos vadovų frazes sumenkins kaip bereikšmes, kartodami nuvalkiotą argumentą, kad Lenkija yra NATO partnerė ir yra pripažinusi esamas Lietuvos sienas. Tačiau istorija moko, kad sienų pripažinimas nieko negarantuoja. Vokietija 1923-1938 m. taip pat buvo pripažinusi Klaipėdos kraštą Lietuvai, bet – su Hitleriu ar be jo – laukė palankių geopolitinių aplinkybių ir progos jį susigrąžinti. Visi suprantame, kad toks pat šiandien ir Rusijos požiūris į Lietuvą, kurios sienos taip pat pripažintos. Tariamai esminis skirtumas, kad Lenkija yra taiki šalis, mūsų partneris. Tačiau jos veiksmai, nuosekliai vykdoma kresų politika, o dabar ir oficialių atstovų revanšistiniai pasisakymai verčia tuo abejoti. Lenkija taip pat niekaip nepasmerkė savo atstovų kalbų. Stojusi tyla labai patogi, kai norima apsimesti, jog nieko neįvyko, mat priešingu atveju tiesiog neaišku nei kaip tai interpretuoti, nei ką daryti.

Vienintelė vieša organizuota reakcija į šį Lietuvos okupantų pajėgų minėjimą buvo Tautos forumo pareiškimas, kuriame pasmerkti minėjimo organizatorių veiksmai, istorijos perrašinėjimas ir Lietuvoje įsivyravęs skirtingas sovietinių ir kitų okupantų traktavimas. Taip pat iškelti reikalavimai valdžiai: 1) ateityje viešai ir aiškiai pasmerkti istoriją perrašančius ar kitaip tautinę nesantaiką kurstančius panašaus pobūdžio Lietuvos lenkų bendruomenės renginius, o esant akivaizdžiai intencijai pagerbti okupacinius veiksmus prieš Lietuvos valstybę ir jos gyventojus, nebijoti tokių renginių uždrausti pagal galiojančius įstatymus; 2) paaiškinti strateginio partnerio, Lenkijos Respublikos, vadovybei, kad jos vykdoma „kresų“ politika (lojalumo ir dėkingumo Lenkijai ugdymo priemonės) Lietuvos atžvilgiu Lietuvoje yra ir visada bus suprantama kaip priešiškas ir valstybes kiršinantis veiksmas; 3) Neleisti statyti naujų paminklų Lietuvą okupuoti siekusių kitų šalių veikėjų ar organizacijų atminimui, taip pat valstybiniu lygiu įvertinti šalyje jau pastatytų paminklų Lietuvos okupantams poveikį tautos istorinei atminčiai ir priimti atitinkamus sprendimus dėl tolesnio jų likimo; 4) nedelsiant sudaryti komisiją lietuvių ir Lietuvos piliečių tautinių bendrijų santykiams aptarti rajonuose, kur pastarųjų yra žymesnė dalis, ir atlikti reprezentatyvias sociologines apklausas, siekiant aiškiai nustatyti jų tikrąsias problemas ir lūkesčius; 5) užtikrinti šiandien masiškai ignoruojamų Švietimo įstatymo nuostatų dėl mokomųjų dalykų valstybine lietuvių ir tautinių bendrijų kalbomis santykio įgyvendinimą; 6) peržiūrėti švietimo programas tautinių bendrijų mokykloms, atsižvelgiant į Lenkijos Respublikos teigiamai vertinamą Latvijos pavyzdį.

Kas virto skandalu?

Kaip tik su paskutiniuoju Tautos forumo reikalavimu iš pažiūros susijęs pastarųjų dienų politinis skandalas. Liepos pabaigoje Seime užregistruotas siūlymas kitakalbių mokyklose 60 procentų mokomųjų dalykų dėstyti valstybine lietuvių kalba. Tendencija didinti ugdymo valstybine kalba dalį kitakalbių švietimo programose natūrali ir suprantama. Visame regione išsiskiriame ypatingai segregacine kalbos politika. Visos išsivysčiusios Vakarų šalys laikosi švietimo vien valstybine kalba principo, pavienės išimtys patvirtina taisyklę. Masinės imigracijos šalyse kaip, tarkime, Norvegijoje atvykėliams duodamas metų ar poros terminas išmokti valstybinę kalbą. Būtų galima teisinti, kad Vakarų istorinė tradicija yra asimiliacinė, o mūsiškė LDK tradicija verčia pripažinti tautinių bendrijų kalbinę autonomiją. Tačiau ir tai netiesa. Visoje Vidurio Rytų Europoje vyrauja daug griežtesnis nei Lietuvoje švietimas valstybine kalba. Buvusios LDK žemėse, visų pirma pačioje Lenkijoje, ne valstybine kalba galimos tik kelių dalykų pamokos – visiška priešingybė šiandien Lietuvoje galiojančiai segregacinei tvarkai. Taigi siūlymas savaime suprantamas, viso labo rodantis, kad Lietuvoje 30 metų vėluoja integraciniai procesai.

Aušros vartai. Gintaro Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Siūlymui aršiai pasipriešinta. To ir reikėjo tikėtis iš LLRA atstovų, kurie seniai kartoja, kad a) tai lietuviai turi integruotis Vilniaus krašte; b) lenkai niekada negalės išmokti lietuvių kalbos kaip gimtosios; c) tad ir lietuvių kalbos mokymo programos bei egzaminai jų ir lietuvių mokyklose niekada neturi būti suvienodinti. Šios principinės LLRA nuostatos labai svarbios, norint adekvačiai reaguoti (t.y. neapsigauti), klausantis dažnų pasakų apie būtinybę „duoti laiko pasiruošti“. Niekas nežada ruoštis. Apie būsimą lietuvių kalbos egzamino vienodinimą Lietuvos kitakalbės mokyklos buvo informuotos dar 2002 m., tačiau niekas tam nesiruošė, mokyklos sąmoningai neskyrė daugiau valandų lietuvių kalbos mokymui, o 2009 m. pradėjus įgyvendinti vienodo egzamino principą prasidėjo masiniai protestai ir ašaros, kad suvienodinimui reikia laiko, vargšai lenkų vaikai mokosi mažiau valandų ir pagal kitokią programą. Vaikai tikrai vargšai, bet juos skriaudžia tautybe manipuliuojantys lenkų politikai ir jų klausantys švietimo funkcionieriai, o ne integruoti norinti valstybė.

Skamba vienas kitam prieštaraujantys leitmotyvai, kad, viena vertus, lenkai ir taip puikiai moka lietuvių kalbą, kita vertus, kad jie niekada negalės jos išmokti kaip gimtosios, todėl ir mokyti gamtos mokslus ar matematiką lietuviškai esą yra diskriminacinė idėja, mat dėl to nukentės dalykinės žinios. Pirmoji tezė („ir taip moka“) yra faktiškai klaidinga, antroji („niekada neišmoks“) – klaidinga iš principo. Visame pasaulyje, o ypač kitakalbių mokyklų nepripažįstančiuose Vakaruose, tautinių bendrijų vaikai sėkmingai išmoksta valstybinės kalbos kaip gimtosios ir visavertiškai dalyvauja šalies gyvenime kalbėdami be akcento ir rašydami be klaidų (ar bent be daugiau klaidų nei įprasta visuomenėje). Tai jokia diskriminacija, priešingai, kitakalbių privilegija ir privalumas. Tačiau Lietuvoje LLRA ir jos bendraminčiai skelbia, kad tai neįmanoma. Neįmanoma, nes nepriimtina iš principo. Lietuvos lenkai nemano, kad turėtų integruotis Lietuvoje, o savo gausiai gyvenamas savivaldybes kažkodėl laiko „lenkiška teritorija“, kuriai metai iš metų įvairiausiais įstatymų projektais reikalauja viena už kitą radikalesnių kalbinių privilegijų.

Platesnis kitakalbių ugdymas valstybine kalba jokia prasme nepablogintų padėties, o ilgalaikėje perspektyvoje ir santykių su šalies lenkakalbiais. Kaip vien tik mokomojo dalyko valstybinės kalbos jie tikrai neišmoks(ta) kaip gimtosios, kas turėtų būti švietimo politikos siekiamybė. Tačiau dar svarbiau už mokymą lietuvių kalba yra mokymas, kuris ugdytų Lietuvos, o ne Lenkijos lenką. Tad svarbu ne tiek mokomoji kalba. Tam reikalingas ne Lenkijos, o Lietuvos lenkų literatūros kursas, ne Lenkijos, o Lietuvos istorijos pasakojimas. Lietuvos lenkų ugdymo tikslas turėtų būti lenkai, kurie nuoširdžiai smerkia ir bjaurisi POW sąmokslu, Bocianskio ir Jalbžykovskio siautėjimu Vilniuje, antivalstybiniais autonomijos projektais, tiek Pilsudskio, tiek ir AK prieš Lietuvą vykdyta agresija, nes tai buvo agresija visų pirma prieš jų pačių tėvynę Lietuvą. Istoriškai jie turi tapatintis su okupacijų aukomis, o ne su okupantais. Lenkija jiems nėra ir nebuvo tėvynė. Tai užsienio valstybė, kurioje gyvena artima kalba kalbantys, bet, tiesą sakant, net ir skirtingos kultūros žmonės. Trumpai tariant, mokykla Lietuvoje turi ugdyti mykolus riomerius – ne genialaus proto, o visiško apsisprendimo Lietuvai prasme. Tai nėra taip jau sunku. Ir tam reikalingi ne tik dėstomosios kalbos, bet ypač mokymo programų pokyčiai.

Pastarieji, beje, šiandieninėje situacijoje greičiausiai liktų tik popieriuje. LLRA valdomuose Pietryčių Lietuvos rajonuose egzistuoja unikali simbiozė tarp mokyklų direktorių, švietimo skyrių ir savivaldybių administracijų. Nepatinkančios švietimo programų nuostatos čia tiesiog nėra vykdomos, tad istorija daug kur mokoma pagal lenkišką pasakojimą, taip pat ir lenkų kalba (nors jau dabar įpareigota istorijos mokyti lietuviškai). Jeigu Švietimo ministerija užsuka ir randa pažeidimus, apgina rajono švietimo skyrius. Jeigu pažeidimams kartojantis spaudimo nebeatlaiko ir švietimo skyrius, jį gina rajono savivaldybė. Taip ir sukasi užburtas autonomiško švietimo ratas, niekais paverčiantis švietimo sistemą ir jos auklėtinius integruoti turinčias įstatymų leidėjų iniciatyvas. Paraleliai su mokymo lietuvių kalba plėtimu Seimas ir Vyriausybė privalo rasti būdus užtikrinti šio ar bet kurių kitų Pietryčių Lietuvai aktualių švietimo pokyčių įgyvendinimą prieš LLRA ir jai lojalių veikėjų valią.

Separatizmas kūdikio veidu? Istorinė perspektyva

Teksto pradžioje minėta, kad reikšmingiausias faktas šioje Lietuvos lenkų istorijoje yra viešumoje (ne)kilusi reakcija. Ypač įdomu tai, kaip reagavo dvi siauros ekspertinės grupės: opoziciją LLRA lenkų bendruomenėje vaizduojantis Lenkų diskusijų klubas (LDK) ir šalies politologai. Ir vieni, ir kiti greitai pasmerkė pataisas kaip asimiliacines ir tylėjo kaip burnas prisisėmę Armijos Krajovos pašlovinimų akivaizdoje.

Tapę tradicija, kad į LDK žurnalistai kreipiasi kaskart, kai reikia pakomentuoti su Lietuvos lenkais susijusias iniciatyvas. Tai – šios grupės pergalė ir įvertinimas. Nuo pat atsiradimo ji prisistatė kaip atsvara LLRA, nesiekianti politinės valdžios, o kviečianti dialogui ir supratimui tarp lenkų ir lietuvių. Ne taip seniai su pasididžiavimu sakyta, kad jeigu būtų išpildyti LDK siūlymai, Tomaševskio partija Lietuvoje tiesiog nebeturėtų prasmės. Tai tiesa, tačiau ne ta prasme, jog lenkai būtų sėkmingai integruoti. Tiesiog LDK siūlymai iš esmės yra LLRA siūlymų aidas. Lenkų diskusijų klubas yra pateikęs stiprių Lietuvos lenkų situacijos analizių, tačiau savo siūlymais lenkų bendruomenės tema iš esmės kartoja LLRA reikalavimus. Tomaševskiui šis klubas tėra sisteminė opozicija, kaip Žirinovskis Putinui.

Vienintelis akivaizdus jų pažiūrų skirtumas yra geopolitinė orientacija. LLRA išsiskiria atvira parama Kremliaus agresijai, Georgijaus juostelėmis ir net raginimais NATO bombarduoti Kijevą. Lenkų diskusijų klubas yra nuoseklus euroatlantinės integracijos šalininkas. Tačiau kai kalba pasisuka apie Lietuvos lenkų problemas, diskusijų klubo receptas lyg nurašytas iš LLRA programų. Jie pritaria ir vietovardžių užrašams lenkų kalba, ir paso įrašams lenkų kalba vietoje valstybinės, ir lenkų pozityviai diskriminacijai (nuolaidoms) švietimo sistemoje. Nesmerkia jie ir Lenkijos vykdomos kresų politikos bei okupacijas neigiančio istorijos pasakojimo. Galiausiai pritarta ir radikaliems socdemų siūlymams Pietryčių Lietuvoje įteisinti faktinę dvikalbystę (viešąsias paslaugas tautinių bendrijų kalbomis).

Abu ryškiausi Lenkų diskusijų klubo veidai – VU TSPMI doktorantas Marijušas Antonovičius ir Vyriausybės teisės grupės vyriausiasis patarėjas Aleksandras Radčenko – griežtai pasmerkė iniciatyvą plėsti kitakalbių mokymą valstybine kalba. Pastarojo teigimu, konservatorių projektas neatsitiktinai užregistruotas prieš savivaldos rinkimus ir labiausiai pasitarnaus LLRA mobilizuojant savo rinkėjus – lenkakalbių moksleivių tėvus. Daug kategoriškiau iš esmės tą patį aiškino ir VU TSPMI dėstantis M. Antonovičius. Socialiniuose tinkluose šią iniciatyvą jis lygino su carinės okupacijos politika, platesnį mokymą lietuvių kalba atmesdamas ne tik kaip taktiškai naudingą LLRA, bet ir ydingą iš principo. Kaip ir LLRA. Paradoksalu, jog pats idėjos kritikas yra baigęs lietuvišką mokyklą.

Dar įdomiau siūlymą pasmerkė jo kolega VU TSPMI dėstytojas Justinas Dementavičius, parašęs, kad siūlymas siekia lietuvinti lenkus ir, versdamas vietos bendruomenes mokytis nemėgstama valstybine kalba, prieštarauja krikdemiškajai ideologijai ir jai esminiam subsidiarumo principui. Tai tobulas pavyzdys, kaip teorija aklai taikoma visiškai netinkamam atvejui. Autorius neva pamiršta, kad Lietuvos lenkų bendruomenė jokia prasme nėra laisva savivaldi bendruomenė, o jos narių „pasirinkimai“ yra prievarta formuojami per LLRA sukurtą institucinės kontrolės tinklą. Jeigu žiniasklaidoje nebūtų plačiai aprašyta, o visiems krašto gyventojams puikiai žinoma, kaip seniūnijos prievartauja gyventojus leisti vaikus į lenkakalbes mokyklas ir apskritai formuoja vieningą apgultos tvirtovės atmosferą lenkų bendruomenėje, būtų galima patikėti, kad J. Dementavičius minėtą tekstą parašė „iš nežinojimo“. Tačiau visos institucinio teroro priemonės socialiai pažeidžiamiems krašto gyventojams (grasinimai atimti į lietuvišką mokyklą leidžiamus vaikus, jų tėvų darbą savivaldybės įstaigose, paramą maistu, malkomis ir t.t.) jam turėtų būti gerai žinomos arba rodo dalykinę nekompetenciją. Rimtai kalbėti apie „lenkų bendruomenės“ savivaldžius sprendimus nėra įmanoma.

Neįsileiskime lenkiškų raidžių. Slaptai.lt nuotr.

AK operacijos „Ostra Brama“ minėjimas ir siūlymai plėsti mokymą lietuvių kalba yra esmingai susiję. Būtent XX a. istorijos ignoravimas ar net sąmoningas ištrynimas iš savo ir visuomenės atminties leidžia naujajam šalies elitui šiandien vadinti „liberalia“ ir „gerbiančia mažumų teises“ politiką, kuri paprasčiausiai aidu kartoja autonomininkų reikalavimus ir sovietinius „tautų klausimo“ sprendimo principus.

Tokio požiūrio į tautinių bendrijų integraciją esmę nusako formulė „valstybė turi įtikti savo kitataučiams“ ir vadintina „lojalumo su sąlygomis“ koncepcija. Jeigu jiems nepatinka (arba politiškai vaizduojama, kad jiems nepatinka), sprendimai esą blogi. Faktinė Lietuvos politika kitakalbių atžvilgiu šiandien grindžiama sovietmečio nuostata, kad nacionalinis klausimas SSRS (dabar – Lietuvoje) išspręstas kartą ir visiems laikams, o jį dirbtinai kursto tik pavieniai (buržuaziniai) nacionalistai. Lietuvoje ši nuostata reiškiasi kaip faktais paneigta prielaida, esą tautinės bendrijos yra besąlygiškai lojalios Lietuvos valstybei. Bet juk apklausų rezultatai rodo masinę jų paramą Putinui ir Rusijos vykdomai politikai, rusų ir lenkų dienos faktiškai virsta gausiomis ir atviromis lojalumo Rusijai ir Lenkijai manifestacijomis, su šių šalių valstybiniais (ne tautiniais!) simboliais. Tačiau, užuot atvirai įvardijus nelojalumo ir susvetimėjimo Lietuvos valstybei problemą, ji paverčiama Lietuvos saviplakos tema: atseit valstybė nededa pakankamai pastangų, kad kitataučiai Lietuvoje jaustųsi gerai. Tarp eilučių vis lieka nuostata, kad gerai jie galėtų jaustis tik nebe nacionalinėje, o oficialiai multikultūrinėje Lietuvoje, kuri nebebūtų lietuvių tautos apsisprendimo vaisius ir jos kultūros bei kalbos pagrįstai dominuojama erdvė. Tai giliausia prasme yra Valdemaro Tomaševskio svajonių scenarijus – Lietuva, kurioje lenkai gali pasakyti, kad Vilnija yra lenkiška, Klaipėda – rusiška ir t.t.

Atsisakoma pripažinti, kad LLRA yra tiesioginė autonomininkų įpėdinė (beje, ir organizacijos bei veikiančių asmenybių prasme), kelianti tuos pačius reikalavimus. Ardomoji LLRA veikla faktiškai traktuojama kaip pavieniai išpuoliai ar „perlenkimai” ginant šiaip neva teisingą ir pagrįstą segragacijos politiką. Politikų, žurnalistų ir politologų nuosekliai nutylima, kad visi antivalstybinai ir segregaciniai „perlenkimai“ yra sistemingi, tiesiogiai kartoja 1988-1991 m. autonomininkų reikalavimus ir yra daugiau ar mažiau remiami Lenkijos valstybės, kuri šiandien – tai būtina skatinti ir plėtoti – visgi rodo ženklus išsivaduoti iš LLRA kaip tariamų Lietuvos lenkų atstovų monopolio. LLRA reikalavimai, 2016 m. Seimo rinkimų programoje išaugę iki atviro autonomijos siekio Suomijos švedų pavyzdžiu, yra absoliutus platforminių autonomininkų tikslų atkartojimas. Tada, dar egzistuojant SSRS, lenkų įžūlumas neturėjo ribų. Komunistų partijos veikėjai skelbė autonomijas net ne Lietuvos, o SSRS sudėtyje net ir 1991 m., po bergždžių Lietuvos valdžios bandymų nupirkti lenkų lojalumą Lietuvai ir šiandien taip trokštamų lenkakalbių pasų ir lentelių įrašų įteisinimu. Net tariamai nuosaikūs lenkų politikai, kaip Česlavas Okinčicas, tada atvirai siūlė įteisinti antrąją oficialiąją lenkų kalbą. Nuolaidžiavimas ir „lojalumo su sąlygomis“ koncepcija jokios integracijos nepaskatino.

Tada Sąjūdžio bangos pagauta Lietuva piktinosi ir baisėjosi tokiais reikalavimais. Šiandien, po europietiškumo, liberalumo ir žmogaus teisių lozungais paslėpti tie patys reikalavimai įgauna respektabilumo kaukę. Nei politikai, nei politologai nebegeba, kaip prieš 30 metų, pavadinti jų radikaliais ir nesuderinamais su lojalumu valstybei. Priešingai, ardomąja penktosios kolonos veikla VU TSPMI dėstytojas drįsta įvardyti integracinius projektus, nors niekada taip neįvardija segregacinių reikalavimų. Autonomininkų retorika ir siekiai šiandien jau net nebe jų pačių rankomis yra iškelti į aukščiausią galimą respektabilumo pakopą, juos gina sistemą aptarnaujantys politologai, jų projektai teikiami jau kitų partijų rankomis.

Protesto prieš šiandieninę Vilniaus polonizaciją plakatai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt nuotr.

Lietuvoje atkakliai ginama sovietinė tvarka, kai kitataučiams nereikėjo mokytis lietuvių kalbos ir mokėti jos kaip gimtosios. Taip iškyla jau trečioji – po platformininkų ir LLRA – autonomininkų kolona, kurią sudaro arba jai sąmoningai ar ne pasitarnauja Lenkų diskusijų klubo nariai, VU TSPMI ir kitų įstaigų politologai ir šalį ne visada formaliai valdantis elitas. Stebint geopolitinę situaciją, nelieka abejonių, kad tai pavojinga.

Informacijos šaltinis – www.propatria.lt

2018.08.07; 12:07

Vytautas Sinica ir Vytautas Radžvilas. Slaptai.lt nuotr.

Radžviliada atsinaujina. Daug ką papiktino faktas, kad šiandien 14 valandą protestuojama prie VU TSPMI ir jis vadinamas vienos tiesos institutu. Reaguojant į tai rengiamas reakcingas kontraprotestas, kviečiantis ginti TSPMI nuo juodinimo. Keli TSPMI studentai viešai pakvietė „sunaikinti Pro Patrią“, kuri pasirodo esanti antivalstybinė organizacija. 

Galima suprasti TSPMI studentus, nepriklausomai nuo jų pažiūrų, pykstančius ir negalinčius įsileisti minties, kad jų mylima alma matter daro kažką absoliučiai neteisingo ir yra verta tokios kritikos. Pats kadaise buvau toks studentas. V. Radžvilo ir TSPMI konfliktas studentui yra panašus į tėvų skyrybas. Dar daugiau, iki vakar dienos net nebuvo paviešinta, kas išprovokavo tokią reakciją. Pasirodo negalint rasti formalaus preteksto pašalinti įkyrėjusio ir „nepažangaus“ V. Radžvilo iš jo užimamų pareigų, sugalvota panaikinti pačias pareigas. Citata iš naujienos:

„VU TSPMI administracija kovo 15 d. instituto tarybai pristatė siūlymą nebeskelbti konkurso į profesoriaus pareigas, kurių pareigybės numato politinės teorijos išmanymą ir kurias šiuo metu užima profesorius Vytautas Radžvilas. Instituto tarybai iš pradžių teiktas siūlymas skelbti konkursą į vienintelę politinės filosofijos profesoriaus vietą, tuo siekiant priversti dėl darbo kautis ir supriešinti prof. V. Radžvilą ir prof. Alvydą Jokubaitį. Paaiškėjus, kad pastarajam dėl pareigose praleisto laiko konkursas nebėra reikalingas, nutarta apskritai atsisakyti konkursinio profesoriaus etato, kurio pareigybės numatytų politinės filosofijos išmanymą.“

Ir rektorius siūlė, ir dar turbūt ne vienas gudročius pasiūlys ciniškiausią dalyką pasaulyje – tegu Radžvilas dalyvauja konkurse į kitos specializacijos profesoriaus vietą. Tegu žuvis lipa į medį. Reakcijoje į tokius siūlymus ir darbo vietos naikinimą, nei pilietinė, nei moralinė pareiga neleidžia tiesiog tylėti ir apsimesti, kad viskas gerai.

Šioje vietoje negalima nepriminti, kas vyko prieš beveik metus. Tada 9 studentai pasirašė skundą, kuriame piktinosi Radžvilo euroskeptiškomis pažiūromis, kurios iškreipia teisingą ES supratimą. Skundas buvo patenkintas, Radžvilo privalomas kursas paverstas pasirenkamu. Kadangi tai padaryta motyvuojant pažiūromis (juoda ant balto parašyta studentų prašyme), V. Radžvilas viešai ir tikrai ne gražiai pradėjo kalbėti apie susidorojimą ir cenzūrą jo atžvilgiu. Jis atkreipė dėmesį ir į prieš tai visą R. Vilpišausko vadovavimo laikotarpį vykusius ir administracijos toleruotus išpuolius ir bandymus karpyti jo kursus (arba karpyti pačią filosofiją, kaip pažiūrėsi). Plačiai visą Radžvilo ir TSPMI santykių istoriją galima rasti aprašytą LRT – niekada ne vėlu susipažinti. Administracija visas kalbas apie tai vadino melu, direktorius kartojo, kad akademinė laisvė gerbiama, o profesorius  Radžvilas institute toleruojamas. 

Įsižeidę ar pretekstą atleidimui įžvelgę kolegos dėl Radžvilo kreipėsi į akademinės etikos komisiją. Po gero pusmečio VU centrinė akademinės etikos komisija neskundžiamu sprendimu išaiškino, kad Radžvilas jokios etikos nepažeidė. Ar TSPMI administracija elgėsi etiškai, atsisakyta vertinti, nes administracija, tai ne fizinis asmuo. Po sprendimo niekas institute Radžvilo neatsiprašė ir nepagrįstų kaltinimų neatsiėmė.

Pats Radžvilas yra tik triukšminga ir nesusitaikanti uogelė ant TSPMI problemų torto. Jį pagrįstai galima vadinti vienos minties institutu. Neprogresyvias pažiūras jame šiandien kaip nors viešai reiškia viso labo trys dėstytojai – Vytautas Radžvilas, Alvyas Jokubaitis ir Algimantas Jankauskas. Jokubaitis atrodo nepajudinamas, nors ir jis susilaukia grasinimų ir užuominų, kurias atsisako viešinti. Radžvilas vejamas lauk jau šiandien. Pažiūrėsime, kas po šios dienos mitingo laukia Jankausko. Dar man studijuojant vienas administracijos atstovas drąsiai sakė, kad po Radžvilo ir Jokubaičio paskaitų pirmame kurse vėliau „stengiamės atsverti studentų pažiūras į kitą pusę“. Tačiau institutas tapo ne tik vienos minties.

Per Vilpišausko vadovavimo dešimtmetį jį paliko visa eilė pripažintų savo sričių ekspertų, politikos mokslų atstovų. Vietoje jų priimta visa eilė su politikos mokslai nieko bendra neturinčių darbuotojų. Pristeigta atvirai ideologinių feminizmo kursų, daugybė fundamentalių kursų tiesiog panaikinta arba, geriausiu atveju, tapo pasirenkami. Ekonomikos studijos virto laisvos rinkos instituto propaganda, pašiurpinusia net Raimondą Kuodį. Per dešimtmetį balas, su kuriuo praeinama į valstybės finansuojamą studijų vietą nukrito beveik dvigubai. 2009 m. tam reikėjo 19+ iš 20 galimų balų. Tuo metu pirmame kurse turėjome 10 studijų dalykų, arėme kaip jaučiai. Metinės TSPMI ataskaitos, žaisdamos statistika ir lygindamos su kitais fakultetais, o ne ankstesniais metais, vis apsimeta, kad šių tendencijų nėra. Šiandieniniai studentai net negali žinoti, ką prarado, yra patenkinti ir didžiuojasi. Gi vyresnieji, jeigu nemėgo Radžvilo ir jo pažiūrų, gali užsimerkti prieš kokybės pokyčius, kad tik apgintų vertybiškai artimesnę poziciją nuo nekenčiamų „radikalų“. Tiesa miela, bet draugas mielesnis. Natūralu, kitaip beveik negali būti.

Grįžtant prie radžviliados ir protestų, o ypač pasipiktinusios TSPMI bendruomenės, norisi pakartoti prieš metus dėstytojams ir studentams be jokio atsako kantriai kartotą klausimą:

Ar prašymas, motyvuojamas ES vaizdą esą iškreipiančiomis euroskeptiškomis Radžvilo pažiūromis, nėra skundas dėl dėstytojo pažiūrų ir įsitikinimų? Ar administracija gali patenkinti tokį skundą?

Atsakymas akivaizdus. Iki šiol į šį klausimą teko sulaukti tik whatabautizmų (atsakymų pagal formulę, „bet/o x darė/sakė tą ir tą“) ir nukreipimų į šalį, kritikos V. Radžvilui, neretai ir gana pagrįstos. Neapsimetinėkime, kad visa tai svarbu. Prieš dėstytoją veiksmai pradėti dėl jo pažiūrų ir nieko kito, tai raštiškai užfiksuota. Viskas, kas nuo 2017 m. vasaros vyko, vyksta ir vyks toliau tarp Radžvilo ir TSPMI, o gal ir tarp jį smerkiančios ir palaikančios visuomenės dalies, yra tiesioginės to pasekmės. Todėl viskas susiveda į šį vienintelį klausimą, į kurį būtinas atsakymas, ypač dabar, kai neradus jokios formalios priežasties V. Radžvilą atleisti (užtenka krūvio, publikacijų, nepažeista akademinė etika), nutarta tiesiog panaikinti darbo vietą su jo pareigybėmis. Atsakyti man į šį klausimą V. Radžvilo nekentėjams, žinoma, bus per sunku. Atsakykite į jį bent sau patiems.

Informacijos šaltinis – Propatria.lt

2018.04.26; 07:11