Edvardas Čiuldė, šio komentarto autorius.

Edvardas Čiuldė

Kreipiuosi į Jus, maloningoji ponia, maldaudamas atsistatydinti iš ministro posto nieko nelaukus, jau dabar, neatidėliojant daugumos žmonių pageidavimo neapibrėžtai ateičiai. Toks kreipimasis yra truputėlį provakatyvus ir grindžiamas viltimi, kad vis tik sukils Jūsų žmogiško orumo likučių, o tokiu pagrindu visi panašių iniciatyvų autoriai bus išgirsti šiandien, o ne po šimto metų.

Jūsų buvimo ministro poste kiekviena minutė užtraukia negarbę šaliai, o tai ypač sunku pernešti pasitinkant Nepriklausomybės akto šimtmečio minėjimą. Jūsų buvimas Kultūros ministre yra dar didesnė nelaimė nei andai tokios A Pitrėnienės vadovavimas Švietimo ir mokslo ministerijai. Jūsų vadovavimą Kultūros ministerijai, naikinant šalies kultūros substancionalumą, galimą prilyginti nebent G. Orwello antiutopijos „84-ieji“ Tiesos ministerijos veiklos aprašui, bylojančiam apie fantasmagorinį tiesos užkardinimą visais pavidalais.

Gerai įsivaizduoju, kad karybos ar kultūros ministrais gali tapti nebūtinai karingi ir kultūringi žmonės. Taip pat suprantu, kad nevalia viešai tyčiotis iš žmonių intelektinio nususimo. Tačiau net ir tai negali prilygti pasityčiojimo iš Lietuvos žmonių begėdiškumui, kai  šiandien Kultūros ministro poste vartosi žmogus, kuris save, regis, laiko kultūros terminatoriumi.

Tikriausiai nesuklysiu pastebėdamas, kad į vadinamosios kultūros reikalus žiūrite pro „Fluxus“ rankdarbių akinius. Tačiau fluksininkų garbei reikia pastebėti, kad anie savęs nelaikė menininkais, juolab kultūrininkais. Greičiau buvo taip, jog „Fluxus“ įkūrėjai kėlė uždavinį nuvainikuoti meną, siekė išsityčioti iš talento sureikšminimo, stengėsi sumenkinti kultūrinio užsiangažavimo vertę. 

Džordžo Orvelo romanas „1984“

Taigi jeigu ir būčiau pajėgus suprasti tai, kodėl už „Fluxus“ įkūrėjo menkaverčių rankdarbių krūvą mūsų benderiai iš valstybės iždo sumokėjo milijonus (tiesą sakant, tai yra greičiau teisėsaugos institucijų, o ne meninės refleksijos reikalas), nė iš tolo negaliu perprasti to paradokso, jog Kultūros ministerijai ryžtasi vadelioti žmogus, besivadovaujantis antikultūriniais lozungais.

Kultūros ministrė Liana Ruokytė-Jonsson. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Kita vertus, kadangi „Fluxus“ reiškinio aptarimas leidžia suprasti ir dabartinės Kultūros ministerijos veiklos tikrąsias paskatas, prie to, kas pasakyta, pridurkime dar keletą žodžių. Didžiausias nešvankumas prasideda vis tik tada, kai siekiant iškišti už gryną pinigą dvasios nuosmukį, pradedama sapalioti apie „Fluxus“ kaip apie naują žodį mene, neva nesuprantamą retrogradams.

Tačiau „Fluxus“ nėra meno raidos įvykis, kurį būtų galima vertinti, tarkime, meninės pažangos ar atžangos požiūriais. Kaip jau buvo sakyta, „Fluxus“ yra antikultūrinių manifestacijų paūmėjimo pavyzdys, geriausiu atveju vadintinas paramenu. Tai nepilnavertiškumo kompleksų apsėstų, žmonių be talento sambrūzdis, dar kitaip tariant, meninio neįgalumo paraolimpiada. Todėl nieko gero iš to, kad, sekant šiuo pavyzdžiu, Lietuvoje atsiranda kažkokia Parakultūros pseudoministerija. 

Jeigu norite, aukščiausiu „Fluxus“ instaliacijų įkvėpimo (nevirsta liežuvis sakyti – meninės išmonės) tašku būtų pabezdėjimas keleivių kupiname troleibuse.

Kita vertus, Jūsų būvimas Kultūros ministro poste lemia, kad oras pagadinamas visoje Lietuvoje ir kaskart darosi vis troškiau.  Laikas būtų atidaryti langus ir įsileisti skersvėjį, kad orą prapūstų, o Jus išpūstų iš ministrės posto.

2017.12.18; 03:00

Sostinės savivaldybė šįmet grafičių valymui mieste skirta net 130 tūkst. eurų.

Kas ir kaip auklėjo šio Vilnių bjaurojančio užrašo autorių? Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Teplionės jau nuvalytos nuo Baltojo, Mindaugo bei Geležinio Vilko tiltų, požeminėse pėsčiųjų perėjose prie „Panoramos“, „Europos“ ir prie Lietuvos vaikų ir jaunimo centro. Per vasarą planuojama sutvarkyti net 14 tūkst. kv. m. sienų. 

Kokie dvasios ubagai piešė šį „šedevrą“?

Jau šio mėnesio pabaigoje grafičiai bus pradėti valyti ir sostinės Senamiestyje – nuo pastatų fasadų, tvorų, paminklų, viešojo transporto stotelių ir kitų objektų tepliones planuojama uždažyti iki vidurvasario. 

Terlionių atsikrato ir daugiabučių namų fasadai – šįmet sostinės savivaldybė tam skirs 30 tūkst. eurų. Jau nuvalyti keturi daugiabučiai Architektų gatvėje ir po vieną Šimulionio, J. Jasinskio ir Antakalnio gatvėse, artimiausiu metu numatyta nuo grafičių valyti ir daugiau pastatų fasadų daugiabučių rajonuose. 

Niekšų ištepliota Vilniaus naujamiesčio gatvė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Dažnai prie grafičių valymo iniciatyvų prisijungia ir rėmėjai – pernai rėmėjų lėšomis ir pastangomis uždažyta apie 800 kv. m Senamiesčio pastatų sienų, šįmet numatytas rėmimas grafičių valymui – apie 20-40 tūkst. Eur.

Subjaurota Vilniaus senamiesčio gatvė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Sostinės savivaldybė pasirūpino, kad savivaldybės įstaigos, įmonės ir kontroliuojamos bendrovės iki liepos 1 d. pačios nusivalytų nuo pastatų fasadų visus grafičius.

Grafičių idėjos gali būti įgyvendinamos gerai matomose vietose ir legaliu būdu – sostinės savivaldybė yra numačiusi penkias grafičių vietas, kuriose piešti galima be jokio leidimo.

Tai – ant Neries upės prieplaukos, esančios tarp Karaliaus Mindaugo ir Žirmūnų tiltų (iš Olimpiečių gatvės pusės) sienos, ant Pilaitės riedlenčių parko statinių, esančių priešais Vilniaus Martyno Mažvydo progimnaziją (Vydūno g. 17A), ant požeminės perėjos Oslo gatvėje prie Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės (Šiltnamių g. 29) požeminės dalies sienų, ant požeminės perėjos, esančios prie Vingio parko, šalia S. Konarskio gatvės požeminės dalies sienų, ant požeminės perėjos, esančios prie prekybos centro „Panorama“, požeminės dalies sienos.

Idiotų ištepliota sostinės senamiesčio gatvelė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Įstatymus pažeidžiantiems ir neleistinose vietose piešiantiems asmenims gresia atsakomybė – įspėjimas arba bauda nuo 20 iki 140 eurų už pirmą kartą per metus padarytą nusižengimą bei nuo 140 iki 600 eurų – už pakartotinumą.

Nepilnamečiams nuo 16 metų skiriama pusė sankcijoje nustatytos baudos.

Informacijos šaltinis – agentūra ELTA.

2017.05.13; 05:05

Man irgi nepatinka basanavičiai, šiuo metu eksponuojami Vilniaus Rotušėje, ir turintys pretenzijų atsistoti aikštėje priešais Filharmoniją. Kai kurie darbai – išties tarsi pasityčiojimas iš Patriarcho.

Nieko nuostabaus: iš Jono Basanavičiaus tyčiojamasi mokytų damų publicistiniuose straipsniuose, kodėl dabar nepasityčiojus skulptūra, primenančia, pavyzdžiui, kiemsargį. Neatmesčiau tokios siekiamybės, kai tyčiojamasi ne dėl neišmanymo, talento stokos, bet dėl siekimo pažeminti, pasišaipyti: štai koks jūsų Patriarchas.

Bet man nepatinka ir mokytų šiuolaikinio meno žinovių reikalavimas, kad Jono Basanavičiaus skulptūra būtų sukurta pagal XXI amžiaus meno reikalavimus. Deja, to šiuolaikinio meno yra visokio, kaip ir šiuolaikinės kultūros – net labai bjauraus, nemeniško. Vamzdis Nėries pakrantėje nėra pats blogiausias pavyzdys.

Dėl okupacijų mes neturime daugybės žymių žmonių paminklų Viniuje. Jeigu paminklas Vytautui Didžiajam būtų buvęs pastatytas prieš šimtą, du šimtus metų, jį matytumėm gal sėdintį ant žirgo, bet būtinai panašų į Vytautą, nors jo portreto neturime. Jeigu paminklas Jonui Basanavičiui būtų buvęs pastatytas Smetonos laikais, jį irgi sunkiai įsivaizduotume nepanašų į Joną Basanavičių, juo labiau, kad jo portretų turime. Gal jis stovėtų, kaip stovėjo Leninas arba Stalinas, gal sėdėtų, irgi – kaip tie kraugeriai, kurių pagrįstai taip nekenčia mokytos meno kritikės.

Bet juk nebūtina žvalgytis į Grūto parką. Pasižvalgykime po Vakarų Europos sostines – kiek ten aikštėse jojančių, stovinčių, sėdinčių valdovų, mokslininkų, menininkų, panašių į save (ir į leninus, stalinus), bet nepanašių į, pavyzdžiui, Barborą Radvilaitę Vilniuje, pastatytą šalia Rotušės.

Ką tuo noriu pasakyti? Kažkada nepastatytus paminklus, skirtus žymiems mūsų tautos žmonėms, sąmoningai sukurkime tokius, kad jie nebūtų šiuolaikiški, t.y. nepanašūs nei, pavyzdžiui, į Barborą Radvilaitę, nei į Vamzdį Nėries pakrantėje. Sukąskime dantis ir Basanavičių pastatykime prisilaikydami fotografinio panašumo, kurio taip memėgsta, kurį taip niekina šiuolaikiniai menininkai ir meno kritikai, bet kurį tik taip įsivaizduoja didžioji tautos dalis. Atiduokim duoklę, gal skolą, atlikime pareigą ne dėl mūsų kaltės nepadarytiems darbams. O jau antrą Vytautą, antrą Basanavičių ir kt. Vilniuje leiskime sukurti pagal šiuolaikinio meno principus, kad XXI a. meno kritikės būtų patenkintos. Kitaip mūsų kultūros istorijoje paliksime spragą. Jeigu būtų gyvas skulptorius Stanislovas Kuzma, aš jam patikėčiau Joną Basanavičių, jis rastų kompromisą, primtiną ir vyresniems, ir jaunesniems. Jo „Lozoriau, kelkis“ Santariškių ligoninės lankytojai nepeikia.

Kai Vilniuje buvo pastatyta Respublikinė (dabar – Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo) biblioteka, vienas užsienietis, vedžiojamas po Vilnių, nusistebėjo: o, kaip puikiai jūs restauruojate senus pastatus! Tegul ir dabar užsieniečiai mano, kad paminklai žymiems tautos žmonėms pastatyti ne pavėluotai, dabar, o seniai, laiku.

Valdovų Rūmus atstatėme, prikėlėme iš pelenų irgi prisilaikydami kiek įmanoma portretinio panašumo, nešiuolaikiškus. Ypač istorijos ir meno žinovai tada labiausiai priešinosi tokiam sprendimui. Tikiuosi, dabar jiems gėda. Ir šlovė tiems, kurie, nepaisydami nieko, užgydė Vilniui okupantų padarytą didžiulę žaizdą. Skeptikų pykčiui dar reikėtų atstatyti Gedimino pilį, Verkių rūmus…

Labai gaila, skaudu ir pikta, kad skulptoriai ir meno kritikai (tie, kurie nesityčioja iš Basanavičiaus ir konkurse nedalyvavo) visai neketina paisyti viešai paskelbtų įsipareigojimų paminklą Jonui Basanavičiui pastatyti Valstybės atkūrimo šimtmečiui. Esą bloga tradicija įvairiom datom kurti paminklus. Reikia įkvėpimo, kursime, kol sukursime tobulą, todėl ir šio paminklo lauksime tiek, kiek Lukiškių aikštėje laukiame nežinia ko: gal vaikų žaidimų aikštelės, gal vejos, kur galėtumėm pagulinėti, alutį pagurkšnoti. Norėtųsi priminti, kad beveik visų didžiųjų praeities menininkų kūriniai sukurti vykdant karalių, didikų terminuotus užsakymus.

Tad tinkamo paminklo Laisvei jau nesitikime, neliko jokios vilties. Supratome, kad bus lūkuriuojama, kol išmirs Kovo 11-osios Laisvę iškovojusi karta – atsilikusi, nieko neišmananti apie XXI a. meną. Tada jokių datų ir valstybės interesų nepaisantys mūsų menas – menui genijai turės laisvas rankas.

2017.02.01; 05:20

Šiuolaikinis menas, skirtingai nei XIX a, kai buvo iliustruojami tik svarbiausi to meto įvykiai – karališkasis bei religinis gyvenimas, apima pačias įvairiausias temas, nėra įspaustas į jokius rėmus, nedulka muziejuose ir gali būti perduodamas iš kartos į kartą.

O dabartiniai menininkai, kitaip nei ankstesniųjų laikotarpių genijai, ieškomi ir atrandami ne po mirties, bet čia ir dabar.

Apie tai ir apie šiuolaikinio meno entuziastų susitikimų svarbą paskaitų cikle „Art Mantica“ kalbėjo Vienos meno mugės vadovė, žinoma fotomenininkė ir kuratorė Vita Zaman.

Continue reading „Šiuolaikinio meno kūriniai – prekė, kurios negalima sunaudoti“

Šokiravo žydų (litvakų) prisipažinimas, kad jie numatomame statydinti Guggenheimo muziejuje darys savo parodas, susitikimus, kas sugadino to muziejaus projektų pristatymo „kaifą“.

Mums, lietuviams turėtų atrodyti, kad ten turėtų būti eksponuojamos didelės vertės kūrinių parodos. Tačiau, pasirodo, taip nebus, nes tame moderniame „griozde“ nebus viso žydų elito kūrinių, o tik – iš Rytų Europos. O tam užtektų ir vienos salikės. Buvo aukšto lygio menininkų, kaip Isakas Lavitanas ar Samuelis Rozinas, o šiaip buvo mėgėjai, kaip Markas Šagalas ar Eugenijus Cukermanas.

Kad būsimajame muziejuje įsisteigs „litvakų“ susibūrimo modernus centras, galėjo nustebinti ir generalinį Ermitažo direktorių Michailą Petrovskį, nes tai – plačiai žinoma asmenybė; rusai turi didelę modernaus meno supratimo ir vertinimo patirtį.

Continue reading „Guggenheimo muziejus ar Rytų žydų kultūros centras?“

v.visockas_slaptai.lt

Gaila tų žmonių, kurie niekaip negali suprasti, kodėl niekinami jų religiniai jausmai.

Vienas pagyvenęs vyras prie teatro tą įsimintiną šeštadienio vakarą taip ir pasakė jaunutei mergaitei: jus auginome, ir dabar dar išlaikome, o jūs mus niekinat. Ne Kristų – mus.

Tas vyras net nepasiteiravo, giria ji tą spektaklį ar peikia, jos asmenyje taip jis pasakė visai dabartinei jaunajai kartai, kitus dievus garbinančiai, kitaip mylinčiai, kitaip meną vertinančiai, kitaip pasaulį matančiai…

Ir viskas įvyko taip staiga, Lietuvoje – tik per du dešimtmečius. Tad ko norėti! Tarp mūsų ir jaunosios kartos – didžiulė praraja.

Continue reading „Apie tai, ko nemačiau“

vamzdis_menas

Jauni žmonės visais laikais pilni idėjų: jie ateina į meno pasaulį, teigdami – pasaulį seną išardysim, o ant griuvėsių pastatysim naują. Taip jie bando paneigti iki tol egzistavusį meną. Nieko baisaus – tai meno atgaiva, meno variklis, neleidžiantis jam apkerpėti, susenti, pagaliau taip į užmarštį nueina menkaverčiai kūriniai, išryškindami amžinąsias vertybes. Tai tarsi išbandymas laiku, kartų kaita. Be šio išbandymo ir mes, amžininkai, nesužinotume, dar gyvi būdami, kas išliks, ką sukūrėme vertingo.

Tokie jau esame – viskas, ką sukuriame, patiems mums atrodo labai brangu, vertinga, nes iškentėta, išnešiota, išpuoselėta. Dažnai tai sustabdo savikritiką. Tenka pripažinti – labai dažnai. Ir gal teisus gyvasis mūsų literatūros klasikas Juozas Aputis, privačiame pokalbyje pasakęs, kad nereikia pykti ir jaudintis dėl menkaverčių kūrinių ir neišmanėlių vertintojų – laikas viską atsijos. Klasikas teisus.

Continue reading „Meno vertinimas ar nuvertinimas“