Česlovas Iškauskas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Kalnų Karabacho – šio nedidelio ginčijamo žemės lopinėlio Kaukaze – problemą reikia nagrinėti bendrame regiono arba netgi Eurazijos kontekste. Šitos analizės pjūvių taip pat gali būti daug: religinis, santykių tarp valstybių, geopolitinis, etninis, ekonominis…

Akivaizdu, kad K.Karabacho konflikto pamatai buvo padėti ne šiandien ir ne vakar, o tuomet, kai bolševikinė Rusija (kai kurie politologai teigia, kad jie glūdi dar carinėje Rusijoje) inkorporavo Kaukazo tautas į savo sudėtį. Taip buvo sukurtas jautrus geopolitinis kamuolys, pavertęs teritoriją tarp Juodosios ir Kaspijos jūrų liepsnojančia žeme.

„Skaldyk ir valdyk“

1918-aisiais įkurta nepriklausoma Armėnijos Respublika gyvavo tik porą metų, kaip ir nepriklausoma Azerbaidžano Demokratinė Respublika. Abi valstybes 1920-aisiais okupavo bolševikinė Rusija. Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto politologo V. Jurkonio teigimu, to, kad šių šalių nepriklausomybė tuomet truko taip trumpai, pasekmės jaučiamos ir šiandieną. Jis priduria, kad sovietinėje erdvėje matėme ir dar trumpesnių nepriklausomybių, pavyzdžiui, Baltarusijos nepriklausomybė truko tik porą mėnesių.

Ką tai reiškia? Savarankiškų valstybių pamatai nespėjo sutvirtėti, kai jas užėmė svetima imperija su visa savo teisine, ekonomine, dvasine struktūra, svetima šiems kraštams. Būtent trumpa valstybingumo tradicija ir aiškina pereinamojo laikotarpio problemas – tai, kad demokratijos deficitas šiandien čia iš tiesų labai jaučiamas. Nepaisant to, kad 1918-aisiais Azerbaidžanas buvo ypatinga valstybė – pirmoji musulmonų valstybė, paskelbusi save demokratine. Armėnija savo ruožtu tuo metu buvo išgyvenusi savo tautos netektis Osmanų imperijoje. Tai buvo tikrai sudėtingas laikotarpis, ir galima sakyti, kad pasekmės jaučiamos dar ir dabar, tvirtina politologas.

Imperinio modelio primetimas šioms respublikoms būdingas ne tik joms. Okupacijos sukeltos žaizdos iki šiol kraujuoja Čečėnijoje, Ingušijoje, svetima valstybė inspiruoja čia gyvenančių vainachų tautų susipriešinimą, atsiveria ir naujos – Gruzijoje, kai separatizmo virusas buvo įneštas į Abchaziją ir Pietų Osetiją, beveik po šešerių metų – ir į Ukrainą, atplėšiant nuo jos totoriškąjį Krymą.

Separatinių teritorijų sukūrimas – tai vienas iš imperinio valdymo principų „skaldyk ir valdyk“. Taip įžiebiami amžinai rusenantys konflikto židiniai, kokius dabar matome Padnestrėje, separatinėse Lugansko ir Donecko respublikose. Kalnų Karabachas – vienas iš skaudžiausių pavyzdžių, kai išgalvotu pagrindu sukiršinamos dvi kaimyninės šalys. Ir tas skausmas – tarsi nuo skaudančio danties – persiduoda į visą didžiulį bei margaspalvį Kaukazo kūną…

Kalnų Karabacho griuvėsiai

Šis kalnuotas Azerbaidžano regionas užima 12 tūkst. kvadratinių kilometrų, taigi, yra daugiau nei 5 kartus mažesnis nei Lietuva.

Kruvinas konfliktas iki 1994 metų paliaubų nusinešė maždaug 30 tūkst. gyvybių, o apie 1 mln. žmonių turėjo palikti savo namus. Teritoriją, kurioje gyvena per 150 tūkst. žmonių, jau daugiau nei du dešimtmečius kontroliuoja vietos etninių armėnų pajėgos ir Armėnijos kariuomenė.

Įtampa tarp armėnų, kurie yra krikščionys, ir musulmonų azerbaidžaniečių rusena nuo seno. Kalnų Karabache daug amžių abi etninės grupės sugyveno gana taikiai, tačiau žiežirbų įskėlė Pirmojo pasaulinio karo pabaigoje Rusijoje valdžią perėmę bolševikai. Pastarieji buvo įvaldę „skaldyk ir valdyk“ politiką, tad įkūrė etninių armėnų gyvenamą Kalnų Karabacho autonominį regioną, kuris gyvavo Azerbaidžano sovietinėje respublikoje. Konfliktas per kraštus pradėjo veržtis praėjusio amžiaus devintojo dešimtmečio pabaigoje, kai ėmė aižėti Sovietų Sąjunga. Regione karas kilo dar prieš tai, kai 1991 metais Sovietų Sąjunga galutinai subyrėjo, o jos respublikos tapo nepriklausomomis valstybėmis.

Ugnį įžiebė Kalnų Karabacho parlamento sprendimas prisijungti prie Armėnijos. Kalnų Karabache įsigalėjo etniniai armėnai. Jie taip pat užėmė Azerbaidžano teritorijų už Kalnų Karabacho ribų, taip sukurdami buferinę zoną, jungiančią Armėniją ir Kalnų Karabachą. 1994-aisiais pasirašius paliaubas, kurioms tarpininkavo Rusija, Kalnų Karabachas tapo de facto nepriklausomas, o Azerbaidžano ir Armėnijos kariai stojo vieni prieš kitus ties kontaktine linija. Absoliuti dauguma etninių azerbaidžaniečių per karą paliko Kalnų Karabachą. Savo ruožtu etniniai armėnai spruko iš Azerbaidžano. Nei vieni, nei kiti namo grįžti negali iki šiol. Čia nuolat prasiveržia smurtas, kaip, pavyzdžiui, 2016 m. balandį.

Rusija konflikte nedalyvauja?

Tarptautinių tarpininkų pastangos nustatyti Kalnų Karabacho statusą apčiuopiamų vaisių nedavė, ir azerbaidžaniečių – armėnų ginčas išlieka vienu „įšaldytų konfliktų“ posovietinės Europos erdvėje. Neužbaigtas konfliktas ilgainiui tapo Armėnijos ekonomikos votimi. Azerbaidžano sąjungininkė Turkija uždarė sieną su Armėnija, tad valstybė šiuo metu atviras sienas turi tik su Gruzija ir Iranu, todėl susiduria su rimtomis ekonominėmis problemomis. Santykių atšilimo ženklų nedaug. Armėnijos ir Azerbaidžano lyderių susitikimai reti. Nors 2009-aisiais buvo viltingai pranešta apie galimą galutinę taiką, procesas vėl sustojo, o paliaubų sutartį vis sudrebina nauji jos pažeidimai.

Kaip ir Ukrainos atveju, tarptautinės organizacijos čia bejėgės. Kalnų Karabachas – teritorija, kuri de jure priklauso Azerbaidžanui, o de facto – Armėnijai. Keletą dešimtmečių klausimas sprendžiamas įvairiais formatais, visų pirma, 1992 m. įkurtos Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos (ESBO) Minsko grupės, kurioje pagrindinį vaidmenį vaidina JAV, Rusija ir Prancūzija. Buvo daug įvairių susitikimų. Tačiau nuo pat Helsinkio saugumo ir bendradarbiavimo konferencijos 1975 m. ši organizacija neturi jokio poveikio panašiems įšaldytiems konfliktams, o pastaruoju metu ji apskritai apmirusi. Paliaubų priežiūra Kalnų Karabache rūpinasi tik šeši ESBO stebėtojai, kartą ar du per mėnesį patikrinantys, ar nepažeista kontaktinė linija, skirianti realiai vis dar kovojančias puses. Tuomet tenka konstatuoti, kad didžiąja dalimi šio konflikto sprendimo raktas lieka Maskvoje, nes tiek už vienos, tiek už kitos pusės matome būtent Kremliaus manipuliavimą.

Kur pažvelgsi – griuvėsiai

Kai kurių politologų tvirtinimai, esą Rusija šiame regione nedalyvauja, čia nėra jos bazių ar taikdarių, neatitinka tikrovės. Glaudūs Jerevano elito ryšiai su Maskva leidžia Rusijai visiškai kontroliuoti tiek visą administracinę-politinę Armėnijos sistemą, tiek stiprinti savo pajėgumus pietiniame buvusios SSRS flange. Štai ir rašant šias eilutes pranešta, kad Armėnijai skirtas 100 mln. dolerių kreditas naujiems ginklams įsigyti, o jie pirmiausiai perkami už tą patį kreditą Rusijoje. Armėnijos gynybos ministras Davidas Tonojanas RIA naujienų agentūrai vasario antroje pusėje patvirtino, kad už jį iš Rusijos bus įsigyta 12 naikintuvų Su-30.

Armėnijos ir Gruzijos separatinių respublikų Abchazijos bei Pietų Osetijos teritorijose prasidėjo plačios Rusijos karinės pratybos. Žinoma, toks Rusijos dalyvavimas negali nieko apgauti: taip daromas didžiulis spaudimas visam regionui ir pačiam Jerevanui, kad jis liktų imperijos įtakos zonoje. Maskva netiesiogiai formuoja Armėnijos valdžios ešeloną. Yra vilčių, kad naujasis Armėnijos lyderis Nikolas Pašinianas šalį ves kitu farvateriu. Baigtas tyrimas dėl buvusio šalies vadovo Roberto Kočariano, kuris kaltinamas mėginimais nuversti konstitucinę santvarką 2008 m. O, kaip tvirtino radijo „Echo Moskvy“ neseniai vykusios diskusijos dalyviai, naujieji vadovai rengia ekonominių reformų planą, kuris numato net 5 proc. BVP augimą, ryžtingą kovą su korupcija ir monopolijomis. Kitas klausimas, kiek ta ekonomika bus nepriklausoma nuo Rusijos. Vienu ekonomikos planu tos priklausomybės nepanaikinsi…

Vladimiras Putinas ir Seržas Sargsianas. Karikatūra

Savotiška Armėnijos izoliacija nuo likusio pasaulio, paliekant nedidelį langelį į Rusiją, nepadeda spręsti ir Kalnų Karabacho problemos. Azerbaidžaną aktyviai remia Turkija, o Rusija palaiko Armėniją. Šiuo metu Turkija, būdama NATO narė, puolė bičiuliautis su V. Putino režimu. Šis keturkampis dar nereiškia, kad pavyks sutaikyti Baku ir Jerevaną, kurie štai jau keli dešimtmečiai nepalaiko diplomatinių santykių. Ankara neketina kištis į šį konfliktą, o Maskvai jo įšaldymas yra netgi naudingas, nes leidžia tarpininkauti ir vieniems, ir kitiems, o galų gale – kontroliuoti situaciją pietiniame Vakarų ir ypač NATO flange.

Tad kurgi išeitis? Visi puikiai supranta, kad bet koks karinių veiksmų paaštrėjimas atneštų daug negandų visoms įsitraukusioms pusėms ir jų žmonėms bei destabilizuotų ir šiaip jau ne itin stabilų Pietų Kaukazą. Tačiau kol kas priimtiniausia alternatyva, deja, išlieka grįžimas į jau daugiau nei dvidešimt metų palaikomą „nei karo, nei taikos“ būseną. Kitaip sakant, „ramus“ konflikto rusenimas (čia sąskambis su Rusija niekuo dėtas) yra geriau negu naujas šios problemos išjudinimas, kuris gali grėsti naujomis žudynėmis ir azerbaidžaniečių bei armėnų nesantaikos pliūpsniu.

Nikola Pašinianas ir Vladimiras Putinas. EPA – ELTA nuotr.

Ir vis dėl nihilizmui pagrindo nėra. Tarptautinė teisė yra aiškiai apibrėžusi Kalnų Karabacho statusą. Būtent Azerbaidžanas 1991 m. spalio 18 d. paskelbė savo šalies nepriklausomybę ir į Jungtinių Tautų Organizaciją buvo priimtas su Kalnų Karabachu savo sudėtyje. Būtent Armėnija pažeidė keturias JR rezoliucijas, reikalaujančias išvesti okupacinę kariuomenę iš užimtos teritorijos.

ES sutartys ir NATO įstatai, taip pat tarptautinė teisė nustato valstybių teritorinį vientisumą ir teritorijos nedalomumą. Šiuos įprasto tarptautinio sugyvenimo principus palaiko ir Lietuva bei visas laisvasis pasaulis. Jų pagrindu gali būti ir turi būti sureguliuotas ir Kalnų Karabacho konflikto sprendimas.

201902.19; 04:00

Seimo opozicijos lyderis, šešėlinis premjeras Andrius Kubilius ir parlamentaras, šešėlinis užsienio reikalų ministras Audronius Ažubalis teigia, kad „pirmas Lietuvos deleguoto Europos Komisijos nario Vytenio Povilo Andriukaičio svarbus „pasiekimas“ yra jo vadovaujamo direktorato pasirašytas skandalingas susitarimas su Rusija, kuriuo leidžiama pačiai Rusijai nuspręsti, kurioms šalims atšaukiamas maisto produktų eksporto embargas“.

Praėjusią savaitę Berlyne dėl to susitarė Sveikatos ir vartotojų reikalų direktorato vadovas Ladislavas Miko (Ladislav Miko) ir Rusijos atstovas Sergejus Dankvertas (Sergey Dankvert), skelbia tarptautinė žiniasklaida (https://euobserver.com/foreign/127318 ).

Continue reading „V. P. Andriukaičio rankomis Rusijai leidžiama puoselėti „skaldyk ir valdyk“ politiką Europos Sąjungoje“