Skamba kankliai. 2013-ieji. Vytauto Visocko nuotr.

Tarptautinis folkloro festivalis „Skamba skamba kankliai“, negavęs finansavimo Lietuvos kultūros tarybos administruojamai programai „Strateginis tarptautinių renginių finansavimas“, neturės teisės 3 metus teikti paraiškų dėl jo finansavimo, tačiau festivalio rengėjai nesiruošia nuleisti rankų ir ieškos rėmėjų.
 
„Dar yra ir kiek mažesnės finansinės apimties programų, kurioms galėsime teikti paraiškas, taigi išnaudosime visas įmanomas renginio biudžeto formavimo galimybes. Festivalis įvyks, o kad jis ir toliau galėtų skleistis bei kokybišku turiniu kelti nematerialaus kultūros paveldo prestižą, kviečiame įmones ir individualius asmenis, besirūpinančius tradicijų tęstinumu ir norinčius prisidėti prie nacionalinių vertybių saugojimo, tapti festivalio rėmėjais“, – sako Vilniaus etninės kultūros centro direktorė Sandra Daugirdienė.
 
Žinia apie šitokį Lietuvos kultūros tarybos sprendimą nustebino ir nuvylė ne tik paraiškos teikėjus – festivalį organizuojantį Vilniaus etninės kultūros centro kolektyvą, tačiau ir visą folkloro bendruomenę, kuriai šis, beveik 50 metų skaičiuojantis festivalis yra tapęs metų švente ir pagrindiniu renginiu, atspindinčiu Lietuvos muzikinio folkloro ir kitų etninės kultūros reiškinių gyvavimą. „Skamba skamba kankliai“ yra vienas pirmųjų tarptautinių folkloro renginių Lietuvoje (vyksta nuo 1973 m.), kilęs iš augančio rezistencinio folkloro sąjūdžio, stiprinęs tautinę savimonę, padaręs didžiulę įtaką tradicinės kultūros išlikimui, miestų folkloro ansamblių gausėjimui, etninės kultūros tyrimų plėtrai, atvėręs visuomenei neblėstančias tautos kūrybos vertybes ir prisidėjęs prie profesionalios lietuvių kultūros savitumo.
 
Skamba skamba kankliai 2016. Vytauto Visocko nuotr.

Metiniais folkloro atlaidais vadinamas festivalis telkia folkloro atlikėjus ir visą tradicinę kultūrą branginančią bendruomenę. Festivalio programų rengėjai – patyrę tradicinės kultūros ekspertai, etnologai, etnomuzikologai, tautosakininkai, kurie yra savo srities profesionalai. Jų organizacinis ir kūrybinis indėlis yra svarus ir reikšmingas, kuriant šį aukšto meninio ir kultūrinio turinio reiškinį. Gausybė 4–6 dienas trunkančių renginių suburia per 1,5 tūkst. atlikėjų, tarp jų ir profesionalių tradicinės muzikos puoselėtojų, ir per 20 tūkst. žiūrovų – ne tik folkloro bendruomenės narių, bet ir plačiosios visuomenės atstovų. Renginys yra žinomas tarptautiniu mastu, kasmet pritraukia tradicinio meno tyrinėtojus, kūrėjus bei atlikėjus iš užsienio. Šis atviras, visiems prieinamas festivalis atskleidžia nematerialaus kultūros paveldo aktualumą, suteikia meniškai vertingų patirčių bei galimybę būti gyvos besitęsiančios paveldėtosios kultūros dalimi.
Skamba skamba kankliai – 2016 (Vytauto Visocko nuotraukos)
 
Turbūt labiausiai Lietuvos kultūros tarybos sprendimas kelia nuostabą dėl to, jog sudvejota festivalio kultūrine ir menine verte, nors nuo 2018 m. jis yra įtrauktas į Lietuvos Nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadą, kurį, vadovaujantis 2004 m. Lietuvos ratifikuotos UNESCO Nematerialaus kultūros paveldo apsaugos konvencijos nuostatomis, Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos pavedimu formuoja Lietuvos nacionalinis kultūros centras. Festivaliui skirta vieta šiame sąvade – svarbus įvertinimas, bylojantis, jog renginys pripažintas kaip istoriniu, kultūriniu požiūriu vertingas ir Lietuvos visuomenei svarbus reiškinys.
 
Festivalio organizacinio komiteto narė, prof. dr. (HP) Daiva Vyčinienė sako, kad vertėtų atkreipti dėmesį, jog tainėra koks nors smulkus, vietinės reikšmės „mėgėjų meno“, „tautinių mugių“ ar folklorinių pramogų renginys, bet epochinis kultūros reiškinys, žengęs koja kojon su bendruoju folkloro ansamblių sąjūdžiu.
 
„Tai ne tik kelių kartų vilniečiams itin svarbus renginys, bet savotiška kultūros Meka, į kurią būriais traukia etninės kultūros puoselėtojai iš visos Lietuvos. Be to, festivalis svariai prisideda prie kultūrinio turizmo plėtros, formuodamas užsienio turistams patrauklų Vilniaus, pasižyminčio savita seno ir naujo derme, veidą. Vos per kelias dienas festivalis supažindina užsienio svečius su turtinga ir įvairialype tradicine kultūra, padeda jiems suvokti lietuvių mentalitetą.
 
Per ilgus gyvavimo metus festivalis yra išgryninęs kokybiškas – tradicines ir naujas – autentiško folkloro raiškos ir sklaidos formas, atvėręs plačiajai visuomenei benykstančias tautos kūrybos vertybes, prikėlęs jas naujam gyvenimui. Viena tokių – sutartinės, 2010 m. įtrauktos į UNESCO Reprezentatyvųjį žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąrašą. Specialiai sutartinėms pritaikytose festivalio erdvėse vilniečiai ir užsienio svečiai supažindinami su savitomis jų gyvavimo ir raiškos šiandieninėje kultūroje formomis, tarpdalykiniais ir tarpkultūriniais meno projektais“, – pabrėžia D. Vyčinienė.
Vytauto Visocko nuotraukose: nepakartojamos „Skamba skamba kankliai – 2016” akimirkos
 
„2019–2021 m. festivalio „Skamba skamba kankliai“ įgyvendinimui buvo skiriama nuo 60 iki 72 tūkst. eurų kiekvienais metais – tai svarus indėlis, leidęs suformuoti pakankamą bendrą renginio biudžetą ir kokybiškai įgyvendinti festivalio veiklas, o tokio finansavimo netekimas – didelis smūgis tiek Vilniaus etninės kultūros centrui, kaip pagrindiniam organizatoriui, tiek visai folkloro bendruomenei”, – sako S. Daugirdienė.
 
ELTA prmena, kad Lietuvos kultūros taryba spalio 6 dieną paskelbė sprendimą dėl strateginį finansavimą 2022–2024 metais gausiančių organizacijų ir renginių. Sprendimas tapo palankus 16-ai į tarptautinių renginių finansavimą pretendavusių paraiškų, tačiau tarp atrinktųjų nepateko festivalis „Skamba skamba kankliai.
 
Eleonora Budzinauskienė (ELTA)
 
2021.10.19; 08:00

« 2 2 »

2015.05.31; 21:21

« 1 3 »

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

2013.05.27

Paskelbus 2011 metų Lietuvos gyventojų surašymo duomenis, paaiškėjo, kad Baltų tikėjimo pasekėjais užsirašė 5,1 tūkstančiai lietuvių. Prieš dešimtmetį jų buvo užsirašę 1,3 tūkst.

Iš visų religinių bendrijų Baltai pasirodė kaip auganti ir besiplečianti bendrija. Suprantama, tai nereiškia, jog visi šie žmonės priklauso kažkokiai konkrečiai religinei organizacijai.

Romuvių Krivių krivaitis J.Trinkūnas rašo: „Bet dauguma per surašymą nurodžiusių priklausomybę baltų tikėjimui tikriausiai nepriklauso jokiai oficialiai bendruomenei. Tai ir yra lietuvių paslaptis. Ir čia pasitvirtina Vydūno žodžiai: „Stipriausia tautą vienijanti jėga, stipresnė ir už kalbą, nuo seno yra jos religija". Archetipinė lietuvių savimonė ragina lietuvius atsigręžti į protėvių tikėjimą."

Continue reading „Religija… tikėjimas ar kažkas daugiau?”

« 1 2 »

Neseniai Vilniuje baigėsi keturias dienas trukęs tarptautinis folkloro festivalis „Skamba skamba kankliai – 2012”. Žiūrėkite Vytauto Visocko nuotraukas.

Vytauto Visocko nuotr.

2012.05.30

Tarptautinio folkloro festivalio “Skamba skamba kankliai” dienomis Prezidentūros kiemelyje įvyko vaikų ir jaunimo folkloro šventė “Saulytė”. Vytauto Visocko nuotraukose – kai kurios šio renginio akimirkos. 

Vytauto Visocko nuotraukos.

2012.05.29

Kur eiti: ten, kur “Skamba skamba kankliai” ar į piliečių sueigą? Kankliai skambės dar ir rytoj, reikia eiti su tais, kurie ragina: Nebijok! Chuntai – ne!  Policijos smurtui – ne!  Mes už Venckienę! Mes nesitrauksim! Mes – ne minia! Socdemus – lauk!  Kryževičių – lauk! Korumpuota žiniasklaida – samdoma tiesos žudikė! Grąžinkite tautai pagrobtą teisingumą! Mums reikia tik tiesos! Mes – už Lietuvą!

Nusirašiau tik vieną kitą šūkį, kuriuos Gedimino prospektu nuo Seimo iki prezidentūros nešė teisingumo ištroškę žmonės. Eidami jie ragino nebijoti, netylėti, neleisti trypti piliečių žmogiškojo orumo ir garbės…

Prie Prezidentūros buvo emocingų kalbų. Pasigailėjau, kad neatsinešiau magnetofono. Vien tik Nijolės Oželytės žodis ko vertas! Žinau, kad Nepriklausomybės akto signatarė moka pakalbėti, bet šį kartą, man regis, ji pralenkė pati save. Nenorėčiau pakliūti jai ant liežuvio. Susijaudinęs įtikinamai kalbėjo Algimantas Matulevičius. Išmintingas buvo filosofas Krescencijus Stoškus. Patiko man ir mažiau pažįstami oratoriai iš Vilniaus, Kauno, Klaipėdos. Uždegančias kalbas atpasakoti – reikalas beviltiškas. Tikiuosi, kad jos pateks į internetinę žiniasklaidą, todėl čia pateikiu tik Piliečių Sueigos Žodį, kurį parsinešiau iš Daukanto aikštės prieigų (į aikštę nebuvome įleisti).

Mes, pilietės ir piliečiai, susirinkę į Sueigą Vilniuje, pareiškiame:

–         norime gyventi laisvoje ir orioje Lietuvos valstybėje,

–         neleisime daugiau trypti piliečių žmogiškojo orumo ir garbės,

–         neleisime Lietuvos paversti mažąja Rusija,

–         ginsime demokratinę savo Respubliką, jos vertybes ir konstitucinę santvarką,

–         kovosime už savo vaikų, savo tėvų ir savo pačių teises bei laisves,

–         priešinsimės diktatūrai, valdžios smurtui ir valstybės užvaldymui,

–         netoleruosime viešo melo ir ginsime laisvą žodį,

–         nekolaboruosime su valdžia, kol ji meluoja ir smurtauja,

–         sieksime valstybę sugrąžinti piliečiams, Tėvynę – visiems pasaulio lietuviams,

–         darysime viską, kad rudenį po Seimo rinkimų Lietuvos tautai atstovautų drąsūs, sąžiningi, Lietuvos Respublikai ištikimi ir piliečius gerbiantys žmonės.

Teigiame: šių metų gegužės 17 dienos rytą valdžia peržengė ribą ir pasikėsino į konstitucinę valstybės santvarką, pamatines demokratines vertybes ir piliečių bendrabūvį. Valdžios smurtą šiandien lydi melas, žmonių bauginimas ir manipuliavimas jais.

Todėl reikalaujame:

–         nedelsiant nutraukti viešą melą ir smurtą,

–         išviešinti, kas įsakė imtis gegužės 17-osios smurto, ir kas tokiam įsakymui

pritarė: įsakymus davę, smurtavę ir smurtui pritarę pareigūnai privalo būti atstatydinti ir sulaukti teisinės atsakomybės.

To nepadarius, sudarysime nepriklausomą visuomeninę komisiją valdžios nusikaltimams ištirti. Mes rūpinsimės valdžios ir grupuočių smurto aukomis.

Valstybės prezidentė turi pagaliau apsispręsti ir aiškiai atsakyti visuomenei: su kuo ji šiandien yra – su Lietuvos Respublika, jos piliečiais ar su smurtaujančiomis jėgos grupuotėmis. Mes nesitrauksime. 

Politologai šiuos žmones kartais vadina minia. Be abejo – minia, nes jų daug. “Dabartiniame lietuvių kalbos žodyne” parašyta, kad minia – tai didelis būrys žmonių. “Korumpuota žiniasklaida” (taip perskaičiau plakate) tą minią vis mažina, menkina.

Jeigu į vieną vietą sueitų visi, kurie, švelniai tariant, nepatenkinti teisėsauga, valdžia, kuriems “reikia tik tiesos”, susirinktų įspūdinga minia, kuri jokioje Vilniaus aikštėje netilptų. Todėl jie ir bijo minios, vadina ją neprognozuojama, nekonstruktyvia. Mums – miniai – sakoma: gatvėse neišspręsime susikaupusių problemų. O kur kitur jas galima spręsti?! Kur mes, minia, galime su jais kalbėtis?! Tik gatvėse, tik aikštėse, nes mes – minia, mūsų labai daug, o jie – ištaiginguose kabinetuose, rūmuose.

Jeigu tą minią dar papildytų tie, kurie dėl vienokių ar kitokių priežasčių vengia, bijo atsidurti minioje, bet jos reikalavimams pritaria, kitoje barikadų pusėje liktų tik saujelė. Saujelė ir 240 iki dantų apsiginklavusių policininkų.

Ponai politologai, mes ne blogiau už jus žinome, ką gali minia. 1988-aisiais – 1990-aisiais sužinojome. Tada imperiją nuvertėme. Gaila, kad po 22-jų metų vėl reikia minios, nes tik minia juos gali atvesti į protą. Mes neturime guminių kulkų, lazdų, bet mesjuos ir stipresni, ir išmintingesni.

Kasdien minias mes matome įvairiausiose pasaulio vietose. Įniršusias minias. Mes dar neįniršę, mes juos dar tik gėdiname. Bet nepersistenkite! Atsikvošėkite! Nes mes nesitrauksime!

Galite mus vadinti ir patvoriniais. Pasak N.Oželytės, taip mus tik išaukštinate, nes patvoriuose buvo suguldomi kūnai didvyrių, kuriais dabar didžiuojamės. Mes didžiuojamės – ne jie. Jie juos išduoda.

Vytauto Visocko nuotr.

2012.05.27

kankles_1

Neturėjau galimybės girdėti ir regėti, kaip šiais metais skambėjo kanklės: beveik nemačiau XXXVIII tarptautinio folkloro festivalio “Skamba skamba kankliai”, Vilniuje vykusio net keturias dienas. Be abejo, daug praradau, tačiau tikiuosi, kad nacionalinis transliuotojas tokią galimybę turėjo, ir renginys buvo nufilmuotas, kad bent televizijoje jį galėtų pamatyti visa Lietuva. Kaip matė Lietuvos vaikų ir moksleivių televizijos konkursą “Dainų dainelė”. Drauge su šio konkurso vertinimo komisijos vadovu Lietuvos muzikos ir teatro akademijos dainavimo katedros vedėju  Virgilijum Noreika džiaugiuosi, kad šįmet dominavo lietuviška daina. Gal pagaliau atsikvošėsime ir suprasime, kad pasauliui esame įdomūs tik tada, kai būname savimi. Tiesa, Eurovizijos konkurso dalyviai iš Lietuvos šito dar nepaiso, todėl ir buvo nubausti. Nes nenuoširdūs, kaip ir premjeras Andrius Kubilius, kuris sako, kad kalti ne mūsų atlikėjai, o Eurovizijos žiūrovai. Ministras pirmininkas tiesiog pataikauja pigiam skoniui ir šitaip daro žalą jaunimui. Spėju, kad jo žmona smuikininkė nepajėgia vyrui fizikui išaiškinti, jog kelnes nusimauti dera tik miegamajame.

Continue reading „Nuo Arkikatedros iki Rotušės”