Ugnis_perme

Libano sostinę Beirutą antradienį sudrebino du galingi sprogimai. Žiniasklaida praneša, kad yra žuvusiųjų ir sužeistųjų. Uosto teritorijoje įvykęs driokstelėjimas buvo juntamas keliose miesto dalyse.
 
Į dangų kilo tirštų dūmų debesys, netoliese esančiuose pastatuose išdužo langų stiklai.
 
Libano Raudonojo Kryžiaus prezidentas Georgesas Kettanehas kalbėjo apie „šimtus sužeistųjų“. Liudininkai pasakojo apie gatvėse gulinčius žuvusiųjų kūnus.
 
Sprogimo priežastis kol kas nežinoma. Vietos žiniasklaida rodė vaizdus žmonių, įstrigusių po griuvėsiais. Daugelis jų buvo kruvini.
 
Po sprogimų daug kur mieste dingo elektra. AFP reporteris pasakojo, kad Hamros kvartale apgadinta daug parduotuvių. Gatvėse matėsi išdegę automobiliai, daugelis – su išsiskleidusiomis oro pagalvėmis.
 
Libaną šiuo metu yra ištikusi didžiausia per dešimtmečius ekonominė krizė. Krizę dar labiau paaštrino koronaviruso pandemija.
 
Oficialiais duomenimis, daugiau kaip 45 proc. libaniečių gyvena žemiau skurdo ribos. Nedarbas siekia 35 proc. Nuo praėjusių metų rudens Libane vis vyko demonstracijos prieš prastą valdymą ir korupciją.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.08.05; 06:00

matulevicius_mitinguoja
Algimantas Matulevičius – daktaras, Politikos ir verslo ekspertas, LSDDP Tarybos narys. Slaptai.lt nuotr.

Trumpai galima atsakyti, ne tik galima, bet ir reikia. Nors kaip tai padaryti – nuomonės išsiskirs kardinaliai. Dėl tokio masto skurdo, kada kas 5 valstybės gyventojas skursta, kalti visi. Kaltos buvusios ir esamos valdžios, kurioms neužteko ryžto drąsiai tai naikinti. Vienos į tą skurdą įstūmė sudarydamos jam subujoti šiltnaminines sąlygas, o kitos, kaip ir dabartinė, nors nemažai padarė, kad jį sumažintų, bet vis tiek nepakanakamai.

Kalti valstybės tarnautojai, kurie šiems procesams yra visiškai abejingi, o būtent jie formuoja politikų darbotvarkę. Kalčiausi visų rangų teisėsaugos pareigūnai, kurie ne tik neužtikrina elementaraus teisingumo visiems, bet per visus 30 atkurtos nepriklausomybės metus sukūrė nebaudžiamumo atmosferą vagims kyšininkmas ir net patys į ją įlindo. Be to, reikia pripažinti, kad kalti ir patys Lietuvos žmones. Kalti dėl to, kad renka ne tuos, o svarbiausia nekovoja dėl savo teisių. Juk paskutinis rimtesnis mitingas prieš Andriaus Kubiliaus ir Ingridos Šimonytės skurdinimo politiką buvo prieš 12 metų (2009 m.). O visi kiti dešimties arba šimtuko pensininkų mitingėliai – tai, kaip sakoma liaudyje, padeda kaip mirusiam kompresas…

Valdžioje esantys ir tie, kurie turtus bėdžių sąskaita kraunansi, į tokius pasižiūro ir šaiposi. Be to, dar savoje žiniasklaidoje komentuoja, nėra čia to skurdo, nes jei neturėtų ką valgyti, tai šimtai tūkstančių į gatves išeitų. Mūsų žmonių kantrybe, nuolankumu, abejingumu ir susiskaldymu naudojasi tie, kurie jau net asmenininius biurus turi savo pinigams skaičiuoti. Ko gero, taip ir tęstūsi ši skurdo ir Gėdos epopėja. Gėdos, kad tokia kūrybinga, darbšti tauta Europos viduryje XXI amžiuje taip gėdingai nugyventa. Suprantu, kad kai kurie cinikai visus skurstančius jau į asocialius nurašė.

Mūsų visų laimė ir skurstančių ir truputį gerėliau gyvenančių vidutiniokų (kurių didžiausia dalis skolose paskendusi), kad esame ES, o iš ten mums laikas nuo laiko, kaip tam šuniukui nosimi į jo ne vietoje padarytą kakutę pabado, kad štai ponai politikai, kyšininkai ir turtuoliai, per daug pas jus skurstančių, per daug jūs žmones engiate ir sau turtus kraunatės. Deja, pabaksnoja ir vėl išvyksta, o mūsuose vietoj rimtų problemų sprendimų paieškų toliau tęsiasi jau kasdienybe tapusios lenktynės, kas ką labiau apjuodins, o pats tuo metu pasipinigaus.

Pensininkai klausia valdžios, kur dingo jų pensijos? Slaptai.lt nuotr.

Net apakau, kai pamačiau buvusios Prezidentės komandos nario Š.Narbuto moralinio nesubrendimo laipsnį. Jam ir kai kam, iš jį ginančios žiniasklaidos, visiškai normalu, kad pasaulinio masto nelaimės akyvaizdoje, jis tiesiog iš tos nelaimės pasipinigavo. Ir ne šiaip kokiu tūkstantuku, o trečdaliu milijono € (virš 1 milijono litų) įsidėjo į kišenę už kelias pažintis valdžioje. Taip turiu pagrindo teigti, kad buvo ne vienas verslininkas, kuris bandė siūlyti įvairią pagalbą, kaip nusipirkti reikiamų priemonių iš Kinijos. Deja, buvo nupirkta iš to, kuris sugebėjo įpiršti ir užsidirbti. Ir kas galėtų paneigti, kad jo sėkmę nulėmė ryšiai. Neteisiu, bet klausiu, ar tai moralu? Nes buvusi Š.Narbuto viršininkė mus ilgai (net 10 metų) mokė moralės. Deja, savo artimiausių pagalbininkų neišmokė.

Kodėl taip akcentuoju moralinį aspektą, juk skurdui mažinti reikia pinigų. Žinote, problema ne piniguose. Pinigų galima užsidirbti ir gan daug. Problema, ar norima tuo keliu eiti. Juk kai nemaža dalis skursta, tai kita dalis turtėja. Šie procesai kaip susisiekiantys indai. Tačiau Lietuvos valstybė yra prieš didelę dilemą, kurią trumpai galima formuluoti sekančiai. Ar mes vėl plaukiame pasroviui, kaip pastruosius 30 metų, laukdami, kur ši purvina nebaudžiamumo – korupcijos ir abejingumo srovė išneš. O gal vis gi pasinaudosime dvejomis teigiamomis mums atsirandačiomis galimybėmis ir pabandysime padaryti ne lozunginį, o rimtą bendrą darbą, kuris leis Lietuvai išsiveržti iš šios skurdo, atsilikimo, išsivaikščiojimo ir provinciališkumo akligatvio.

Galimybes mums atveria neseniai LR Prezidento Gitano Nausėdos parvežta iš ES Vadovų Tarybos gera žinia apie 1,8 papildomus milijardus Lietuvai. Ir ją lydintis noras, kad šie pinigai nebūtų pravalgyti, o panaudoti sukuriant kuo didesnę pridėtinę vertę. Ją sukurti mus įgalina eksponentiškai besivystančios inovacijos. Sudėjus šiuos du dėmenis belieka trečias, apie kurį rašiau anksčiau, t.y. ryžtis pasielgti ne kaip esame įpratę, išsidalinti tas didžiulias lėšas tarp ir taip turtingų, o pačiai valstybei imtis moralios iniciatyvos ir jas panaudoti praturtinant daugumą.

Manau, kad vykstantis neregėtas žmonijos mokslo ir technologijų progresas suteikia mums didžiulias galimybes per pakankamai trumpą laikotarpį tapti pasiturinčia ir teisingesnia valstybe, bent jau didesniai daliai tautiečių. Tam būtina atsisakyti neoliberalų  primestų dogmų ir pereiti prie mišrios ekonomikos modelio, kur privati ir valstybinė nuosavybės yra vienodai galimos ir reikalingos, bei bendrdarbiaujančios. Taip pat Lietuvai reikia kelių stambių modernių projektų, kaip:

  • Tarptautinio masto projekto, sąlyginiu pavadinimu „WOLRDGIGASERVER“ – super didelė skaitmeninių technologijų duomenų saugykla.

Ideali vieta jai statyti yra šalia Kruonio hidroakumuliacinės elektrinės. Galimos investicijos ir investuotojai:

  1. a) Lietuvos valstybė iš aukščiau minėtų ES skiriamų lėšų, dalis gali būti skolinta
  2. b) Lietuvos įmonės (atrenkamos konkurso būdu, kur svarbiausias kriterijus – skaidrumas)
  3. c) Lietuvos piliečiai. Dabartiniu metu gyventojai turi nemažai indėlių bankuose, o ten moka labai simbolines palūkanas. Šis projektas bus tikrai pelningas, nes skaitmenizacija dar net nepasiekė piko, o duomenų suagyklų labai trūksta;
  4. d) užsienio investuotojai ir pan;
  • Įvairių dydžių ir paskirties gamybos (su tarptautine kooperacija) serviso ir panaudojimo metodų adaptacijos „Dronų Centro“ sukūrimas. Juos masiškai pritaikant rinkti duomenis aplinkosaugos, priešgaisrinės, elektros perdavimo linijų, kelių srautų paskirtsymo, gyventojų saugumo užtikrinimo ir kitose srityse; Tai derinant su Didžiųjų duomenų rinkimu ir apdorojimu; Čia yra dvi veiklos sritys – tai pati gamyba ir aptarnavimas, o svarbiausia programų, kūrimas, pritaikymas ir plėtra.
  • Aukštųjų technologijų specialistų ir naujovių klasterio – specialaus super modernaus virtualaus miestelio „Naujoji Lietuva“ sukūrimas. Dabar Lietuvoje yra nemažai įvairių sričių naujovių, bet jos yra nedidelės, fragmentiškos ir mažai žinomos. Todėl per mažai pritraukia ne tik Lietuvos, bet ir pasaulio investuotojų. O apjungus, nebūtinai fiziškai, skaitmeninių ir internetinių platformų pagalba, turimą savą potencialą ir taip pat vienoje vietoje sukaupiant gerąją tarptautinę patirtį su aiškiu tikslu sudaryti sąlygas susitelkti ir patraukti naujovių entuziastus – „fanus“, bei sudaryti galimybes tas naujoves realizuoti ir kuo plačiau paskleisti.
Kyla ar krenta žemyn. Slaptai.lt nuotr.

Šie ir kiti panašūs projektai sudarys prielaidas Lietuvai iš kopijuojančių kitų šalių pasiekimus, pačiai tapti pavyzdžiu ir ženkliai pagerinti valstybės ekonominę galią, o tuo pačiu ir žmonių gyvenimą. Tik valstybės dalyvavimas gali užtikrinti šių projektų  įgyvendinimą, nes pirmiausia reikia atlikti didžiulį organizacinį paruošiamąjį darbą. Lietuvos privatus kapitalas inertiškas ir labai lėtai investuoja į naujus projektus. Mūsuose vyrauja mažų ubagų filosfija ir individualizmas. Be to, šie projektai pareikalaus gan didelių investicijų ir ES lėšos tai leidžia padaryti. Jau dabar matosi, kad tai projektai, sukuriantys aukštą pridėtinę vertę, o valstybė gaus galimybę gauti papildomų lėšų vykdyti socialinėms programoms. Be to, patys projektai ir netiesiogiai, šalia jų, bus sukurta daug įvairios kvalifikacijos darbo vietų. O tai nauji ir gan geri atlyginimai.

Mano siūloma naujovė yra patraukli ir tuo, kad į projektus galima įtraukti kuo platesnį ratą šalies gyventojų. Turime patobulinti Akcinių bendrovių įstatymą, kuris leistų iki tam tikros vertės (pvz. 10 000 €) akciją, kaip vertybinį popierių, įsigyti labai paprastai, kaip dabar įsigyjami, taip vadinami, dovanų čekiai. Taip mes šiuos projektus paversime visos tautos remiamais ne tik pinigais, bet ir emociškai.

Siūlau ilgai nelaukus ekonomikos ir inovacijų ministrui Rimantui Sinkevičiui savo įsakymu sukurti pora kūrybinių grupių, kurios paruoštų visą reikiamą projektų realizavimo organizacinę – finansinę schemą ir reikiamus dokumentų projektus. Manau, tikslinga tai padarius priimti atatinkamą LR Seimo nutarimą ir pradėti projektų realizvimo darbus.

Teksto autorius – daktaras Algimantas Matulevičius, LSDDP Prezidiumo narys, LPK Garbės Prezidentas, Politikos ir verslo ekspertas

2020.08.04; 05:00

Skaudi Lietuvos pensininkų dalia. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Statistikos departamentui paskelbus, kad skurdo rizikos lygis pernai šalyje sumažėjo 2,3 proc. punkto, ekspertai kaip vieną didžiausių neigiamų veiksnių skurdo rodikliams nurodo mažą senatvės pensijų dydį. Vis dėlto, tikimasi, kad statistika ateityje turėtų gerėti.
 
Lietuvos laisvosios rinkos instituto vyriausioji ekspertė Ieva Valeškaitė Eltai teigė, kad Lietuvoje didžiausias problemas dėl skurdo kelia mažos senatvės pensijos.
 
„Kadangi senatvės pensijų gavėjų daug, jų pajamos mažos, auga (pensijos – ELTA) lėčiau nei atlyginimai, todėl dalis pensininkų atsiduria tame klasikiniame skurde. Pastaruoju metu senatvės pensijos buvo didintos ir galbūt tai buvo viena pagrindinių priežasčių, kodėl skurdo rodiklis gerėjo“, – sakė I. Valeškaitė.
 
Kalbėdama apie priemones, kurias valdžia įgyvendina koronaviruso kontekste, ekspertė teigė, kad jos prie skurdo mažinimo ilguoju laikotarpiu neprisideda.
 
„Vaiko pinigai turi mažą poveikį skurdui, nes jie yra mokami visoms šeimoms, auginančioms vaikus – ir pasiturinčių asmenų, ir viduriniosios klasės, ir skurstančiųjų šeimoms“, – Eltai teigė ji.
 
„Galima būtų atsisakyti paramos tiems, kuriems ji nėra būtinai reikalinga, daugiau mokant nepasiturintiems asmenims. Dabar kažkiek diferencijuoti vaiko pinigai pagal šeimos pajamas, bet tai būtų galima plačiau taikyti. Kuo daugiau išleidžiame lėšų, remdami tuos, kuriems parama nėra reikalinga, tuo mažiau galime pagelbėti tiems, kurie tikrai yra atsidūrę skurde“, – tęsė I. Valeškaitė.
 
Jos nuomone, visą laiką bus žmonių, atsiduriančių žemiau skurdo rizikos ribos.
 
„Visą laiką bus tokių asmenų, kurie yra žemiau skurdo rizikos ribos ir kurių pajamos yra mažos, ypač skirtinguose gyvenimo etapuose. Jaunimas pradeda kažkokią savo darbinę karjerą, jų pajamos pradžioje yra dažnai nedidelės, todėl normalu, kad tam tikru gyvenimo etapu jų pajamos yra mažesnės nei nustatytas rizikos dydis“, – kalbėjo LLRI ekspertė.
 
„Apskritai norėtųsi, kad kuo daugiau asmenų galėtų dirbti, pragyventi ir tam reikia sudaryti galimybes. Tai tiek švietimas, tiek galimybės kurti savarankišką veiklą“, – pridūrė I. Valeškaitė.
 
Pensininkų vargai Lietuvoje. Slaptai.lt nuotr.

„Luminor“ banko vyriausiasis ekonomistas Žygimantas Mauricas įžvelgė kelias priežastis, kodėl šių metų skurdo statistika galėjo pagerėti.
„Pagrindinė priežastis yra sparčiau kylančios pensijos. Kita priežastis – vaiko pinigai, kurie pasiekia didesnį ratą žmonių ir atitinkamai kai kurie žmonės išlipo iš skurdo rizikos ribų. Trečias dalykas – bendra ekonominė situacija, kuri leido sukurti daugiau darbo vietų, turint omeny, kad didžiausias skurdas yra tarp darbo neturinčių asmenų arba neaktyvių gyventojų. Užimtumo lygis auga, tai ir skurdo riba atitinkamai mažėja“, – Eltai sakė Ž. Mauricas, pridurdamas, kad situaciją gerina ir dirbančių vyresnio amžiaus žmonių skaičiaus didėjimas.
 
Kalbėdamas apie COVID-19 pandemijos įtaką skurdo rodikliams, Ž. Mauricas pabrėžė, kad galima tikėtis trumpalaikio poveikio, tačiau ne ilgalaikio.
 
„Trumpalaikis poveikis be jokios abejonės bus teigiamas, skurdo rizika ženkliai sumažės Lietuvoje. Pensijos ir, kitas dalykas, mažiausias pajamas uždirbantiems asmenims buvo kompensuojama didesnė dalis darbo užmokesčio. Ilgesnėje perspektyvoje (skurdo rodikliai – ELTA) gali vėl sugrįžti į pirminę padėtį, nes ekonomika atsigauna, juolab paramos mechanizmai bus sumažinti“, – kalbėjo ekonomistas.
Anot jo, geresnių skurdo rodiklių išlaikymas priklausys ir nuo šalies ekonomikos augimo tempo.
 
„Tai kaip ir galima sakyti, kad dalinai turėjo nemažą įtaką sprendimai priimti (valdžios – ELTA), tik tvarume klausimas, kiek tai yra tvaru. Jei pavyks išlaikyti, tada bus gerai. Bet išlaikymas priklausys nuo tolesnio ekonomikos augimo, dirbančiųjų augimo, taip pat šešėlis išlieka klaustukas“, – Eltai sakė Ž. Mauricas, pridurdamas, kad kitų metų rezultatai turėtų būti dar geresni.
 
Statistikos departamentas kiek anksčiau trečiadienį skelbė, kad skurdo rizikos lygis pernai šalyje siekė 20,6 proc. ir, palyginti su 2018 metais, sumažėjo 2,3 proc. punkto. 2019 metais apie 576 tūkst. šalies gyventojų gyveno žemiau skurdo rizikos ribos.
 
Statistikos departamento duomenimis, disponuojamąsias pajamas, mažesnes už skurdo rizikos ribą, mieste gavo 17,1 proc. gyventojų, kaime – 27,9 proc. Skurdo rizikos lygis mieste, palyginti su 2018 metais, sumažėjo 1,7 proc., o kaime – sumažėjo 3,4 proc. punkto.
 
Skurdo rizikos riba 2019 metais buvo 379 eurų per mėnesį vienam gyvenančiam asmeniui ir 797 eurų – šeimai, susidedančiai iš dviejų suaugusiųjų ir dviejų vaikų iki 14 metų amžiaus. Dėl gyventojų disponuojamųjų pajamų didėjimo skurdo rizikos riba, palyginti su 2018 metais, padidėjo 10 proc.
 
Didžiausias skurdo rizikos lygis buvo 65 metų ir vyresnių asmenų amžiaus grupėje. Pernai jis sudarė 31,6 proc. ir, palyginti su 2018 metais, sumažėjo 6,1 proc. punkto.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.07.23; 06:00

matulevicius_mitinguoja
Algimantas Matulevičius – daktaras, Politikos ir verslo ekspertas, LSDDP Tarybos narys. Slaptai.lt nuotr.

Šis reiškinys turi du stambius aspektus. Pirmas – tai skurdas ir didžiulė socialinė atskirtis. Antras – elementaraus teisingumo nebuvimas.

Nors iš aukščiausių tribūnų, vienas su kitu lenktyniaudami, buvę ir esami vadovai nuolat skelbia, kad gyvename demokratinėje teisinėje valstybėje, esame ES ir NATO nariai, tačiau galą su galu vos besuduriančiam Lietuvos gyventojui tai skamba kaip dirginanti mantra, nes jis, kiek besistengia, iš skurdo liūno taip ir nepajėgia išbristi. O tie, kas ryžtasi savo kuklias teises ginti, pasitelkdami teisinę sistemą, bematant sužino, kad tam reikia būti pakankamai turtingu ir kad net ir tai dar negarantuoja teigiamo ir teisingo rezultato – ypač tuomet, kai tenka susigrumti su galingesniu ir turtingesniu priešininku.

Per Nepriklausomybės metą susikūrė net ne dvi, o visos trys Lietuvos. Pirmąją sudaro apie 45% šalies gyventojų: tai – pensininkai ir minimalų ar jam artimą atlyginimą gaunantys asmenys. Antroji Lietuva būtų vidurinioji klasė su jos lietuviškaisiais ypatumais. Tai – žmonės, turintys geriau nei vidutiniškai apmokamą samdomą darbą, smulkūs verslininkai ir nemaža dalis valstybės tarnautojų. Jų skiriamasis bruožas tas, kad jie yra paėmę ir daugiausia paskolų. Jų sąlyginė gerovė priklauso nuo galimybės turėti pastovias pajamas, nes, jas praradę, jie labai greitai nukrenta į žemumas, tampa skurdžiais. Todėl jie yra išsiugdę lojalumą sistemai, yra jai ištikimi ir meldžiasi, kad tik ji nepasikeistų. Ir trečioji Lietuva – pati mažiausioji. Tai – ne daugiau kaip 10-15% gyventojų, kuriuos sudaro stambūs verslininkai, dalis korupcijos nevengiančių politikų ir aukšto rango pareigūnai. Tai turėtų būti valstybės elitas, deja, pagal savo turtų kilmę ir elgesį su darbuotojais bei tai, kaip jie sprendžia bendrus valstybės reikalus, juos labiau tiktų priskirti prie feodalų luomo, o ne prie šalies valstybininkų gerąją šio žodžio prasme. Jeigu dėl jų kam ir buvo kokių nors abejonių, tai pandemijos krizė ir aptariamo luomo elgesys tas abejones net ir didžiausiems optimistams išsklaidė.

Suprantama, čia pateikiamas Lietuvos gyventojų suskirstymas į tris Lietuvas yra sąlyginis, nes tarp jų nuolat vyksta kaita ir migracija iš vienos į kitą. Tačiau vienas dalykas, mano įsitikinimu, yra neginčytinas: jau keli dešimtmečiai didžiulė šalies gyventojų grupė balansuoja ant skurdo ribos arba jau gyvena skurde, ir ta grupė yra didžiausia. Apie tai ne kartą mums aiškiai pasakė ir Europos Komisija, vis primenanti, kad mūsų valstybė su šiuo reiškiniu nekovoja pakankamai. Tai patvirtina ir Eurostato rodikliai, pagal kuriuos Lietuva priskiriama prie didžiausios socialinės atskirties šalių, o atlyginimų dydžiu – ar tai būtų minimali alga, ar vidutinis uždarbis – sugeba aplenkti nebent Bulgariją su Rumunija. O tuo metu mūsų turtingieji, kuriuos žiniasklaida paslaugiai tituluoja „elitu”, dar turi įžūlumo skųstis, kad didinami atlyginimai ar keliais eurais padidintos pensijos jiems yra nepakeliama našta.

Nors Lietuvoje mokesčiai patys mažiausi ES, dalis dar ir sugeba juos apeiti ir bet kokia kaina pasipelnyti. O čia lygiagrečiai žingsniuoja ir antra socialinės nelygybės pusė. Tai – elementaraus teisingumo nebuvimas vėl gi labiausiai pažeidžiamiems visuomenės sluoksniams. Juk net paprasčiausią pareiškimą teismui  būtina surašyti pagal specialius reikalavimus – ezopo, t.y. teisininkų kalba, o to paprastas žmogus nemoka ir turi samdytis advokatą, kurio valandinis įkainis yra ne mažesnis, nei 100 eurų.

Lietuviškoji Temidė. Slaptai.lt nuotr.

O jei norite teisinės pagalbos, tai, kol ją gausite, vėl gi pereisite kryžiaus kelius. Be to, jūsų teisėtų reikalavimų niekas nesiskubins tenkinti, nes didelė tikimybė, kad jūsų problemos sprendimas priklausys nuo kyšius imančio teisėjo. STT vadovybės paskelbta tyrimo informacija tik patvirtina viešai žinomą taisyklę, kad bent 2/3 teisėsaugos pareigūnų, tarp jų ir teisėjų, yra korumpuoti.

Galų gale kas paneigs faktą, kad per tris Nepriklausomybės dešimtmečius už kyšininkavimą nė vienas teisėjas nebuvo realiai nubaustas konkrečia laisvės atėmimo bausme? Tuo tarpu kitose valstybėse teisėjai keliauja už grotų dešimtimis. Tai negi mūsiškiai skaidresni? Tai tik patvirtina sistemos korumpuotumą ir jos išsigimimą. Mano giliu įsitikinimu, ši neteisybė ir atvedė prie didžiulės priverstinės emigracijos, o tie, kas lieka čia, yra priversti tenkintis mažais legaliais uždarbiais ir kitomis neteisingumo apraiškomis – tokiomis, kaip skurdas, tapimas skolininku nuo jaunystės (paskolos studijomis) ir pan. Visa tai ir yra supuvusios korumpuotos teisėsaugos ir neadekvačios politinių institucijų veiklos padariniai.

Tačiau dabartinė valdančioji dauguma, nors ir ne visuomet drąsiai, neretai – klupdama, vis tik brėžė šalies kursą skurdo ir socialinės atskirties mažinimo kryptimi. Iš šio kurso, būdami ištikimi tikrosioms socialdemokratinėms vertybėms, jiems neleido iškrypti jų koalicijos partneriai „socdarbiečiai”. Beje, pastarieji vardan valstybės intereso gal net paaukojo savo ateitį. Būtent jie labiausiai ir nepagrįstai iš visų pusių puolami. Jiems kerštaujama net už tai, kad jų pastangų dėka valdantieji ir pastoviai spaudžiama vyriausybė sugebėjo kaip niekada konkrečiai spręsti skurdo mažinimo problemas. Buvo grąžintos konservatorių atimtos pensijos, įvestas pensijų indeksavimas, skirti gan nemaži vaiko pinigai, daugiau lengvatų numatyta neįgalieisiems, nuosekliai (tik mažokai) didinama minimali alga ir neapmokestinamasis minimumas. Būtent LSDDP pastangų dėka pradėta ne tik kompleksiškai diskutuoti ir kalbėtis apie visos socialinės rūpybos sistemos pertvarką – kad ji būtų paprastesnė, suprantamesnė ir teisingesnė, bet ir pradėta ją pertvarkyti. Ir, manau, objektyviai mąstantys pripažins, kad šia kryptimi žengti labai stiprūs teigiami žingsniai bei padaryti arba pradėti daryti sveikintini dideli darbai.

Pensininkų vargai Lietuvoje. Slaptai.lt nuotr.

Tačiau turbūt ne vienam protaujančiam šalies piliečiui kyla logiškas klausimas: kodėl konservatoriai, liberalai ir net G. Palucko (teisto už kyšio paėmimą perkant Vilniaus savivaldybei žiūrkių nuodus) vadovaujami socialdemokratai vieningai puola valdančiuosius ir ypač LSDDP? Atsakymas labai aiškus: jie atstovauja ne tuos skurdžiausius ir socialiai nuskriaustus bei skriaudžiamus valstybės piliečius. Jie visi, melsdamiesi laisvajai rinkai, atstovauja Lietuvos turtuolius ir negali elgtis kitaip, o jei kuris ir sumanytų išklysti iš kelio, šito jam neleistų už nugarų stovintys oligarchai – tikrieji jų šeimininkai. Todėl tokios sąvokos kaip atjauta, solidarumas pasak jų atstovo, Lietuvos banko Valdybos pirmininko Vito Vasiliausko (gaunančio apie 12 000 eurų atlyginimą) yra ”ne šio pasaulio dimensija”. Kaip, beje, ir moralė, kuri taikytina visiems, bet ne jų klanui.

Juk pastebėkite, kaip puolami tie, kas tik pajudina konservatorių A. Kubiliaus, A. Sekmoko ar jiems prijaučiančio R. Masiulio Lietuvai padarytą žalą, statant SGD terminalą, kur akivaizdžiai matosi tiesiog neįtikėtinas lėšų švaistymas. Prisidengiant energetinės nepriklausomybės lozungu, už SGD laivo-terminalo nuomą bus į ofšorinę kompaniją, net neaišku kam, sumokėta virš 720 milijonų eurų – už tai būtų galima nupirkti tris tokius laivus arba už trečdalį šios sumos kad ir Būtingėje pastatyti stacionarų terminalą ant kranto. Tą patį būtų galima pasakyti ir apie stambią, dar iki galo neįvardytą aferą „Lietuvos geležinkeliuose”, keliančią grėsmę valstybės nacionaliniam saugumui ir kitus panašius pavyzdžius. Deja, kaip tokiais atvejais sakoma, „vsio zakonno”.

Ingrida Šimonytė. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Gabrielius Landsbergis. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Panašiai reaguojama ir į tai, kas nutiko TS-LKD vedliui G.Landsbergiui. Šis politikas labai mėgsta moralizuoti kitus, bet jo pačio šeima Vilniuje įsigijo 1,5 milijono vertės žemės sklypą už 1 eurą. Ir ką? Girdėjote, kad jį kas nors būtų už tai puolęs taip, kaip kitus, vykdęs tyrimą? Vienintelė A.Širinskienė pabandė, bet buvo apšaukta taip, lyg pati būtų kalta. Ką jau bekalbėti apie faktinę TS-LKD lyderę I.Šimonytę, kuri Lietuvos valstybės skolą, būdama finansų ministre, ne tik padvigubino, bet dar ir papildomai padarė 1,9 milijardo eurų žalą, skolindamasi ne už 1,5%, o už 9,5%. O kaip jie vieningai puola, tikrai reikalingą šaliai iniciatyvą, valstybinio banko kūrimo idėją. Jo būtinybę supranta ir remia LR Prezidentas G.Nausėda, pats dirbęs banke. Juk pradėjus skirstyti valstybės paramą verslui nukentėjusiam per pandemiją, būtent bankai šią priemonę pradėjo ciniškai blokuoti, keldami perteklinius reikalavimus.O juk tik du Švedijos bankai ,,Swedbank” ir ,,SEB” užima Lietuvoje 80% šalies finansų rinkos ir praktiškai yra monopolistai. Be to, nutylima, kad grubiai yra pamintas labai svarbus mūsų saugumui, Nacionalnio saugumo pagrindų įstatymas, kuris griežtai draudžia kurios nors šalies dominavimą viename ekonomikos sektoriuje. Ir viskas čia tvarkoje, jie jau ruošiasi valdyti valstybę nuo šio rudens.

Tai girdint, nenorom į galvą ateina kruvinojo diktatoriaus J. Stalino frazė: „Nesvarbu, kaip kas balsuoja, svarbu, kaip skaičiuoja balsus”. Kito būdo jiems laimėti aš nematau. Arba jie tiesiog mus laiko kvailiais.

Taip, ne viską padarė ir ši valdančioji dauguma, bet ji bent jau nenuskriaudė savo piliečių. Priešingai, spręsdama įsisenėjusias socialines problemas, bandė pagerinti jų gyvenimą. O ypač objektyviai apie šią valdžią įmanoma spręsti iš to, kaip ji tvarkėsi pandemijos metu. Taip kad skeptikams siūlyčiau neskubėti šios valdžios „nurašyti”. Juk yra gera lietuviška patarlė: „Devynis kartus pamatuok, dešimtą kirpk.” Manau, būtent taip daugelis ir elgsis. Pirmiausia – susimastys…

Daktaras Algimantas Matulevičius, LSDDP Tarybos narys, LPK Garbės Prezidentas, Politikos ir verslo ekspetas

Informacijos šaltinis – ELTA

2020.06.29; 05:17

 

matulevicius_mitinguoja
Algimantas Matulevičius – daktaras, Politikos ir verslo ekspertas, LSDDP Tarybos narys. Slaptai.lt nuotr.

Atkūrę Nepriklausomybę, mes kaip duotybę, net nepasitarę su savo piliečiais, priėmėme Vakaruose dominuojančią neoliberalią ekonominę doktriną. Jos kertiniai postulatai – valstybės vaidmens suniveliavima sūkio-ekonomikos vyksme, niekuo neįtakojama konkurencija, laisvos rinkos suabsoliutinimas, privačios nuosavybės šventumas ir daug kitų, kartais net sveiku protu nesuvokiamų ideologinių klišių. Mat dauguma atkurtos valstybės piliečių tais 1991-ais ar 1992-aisiais net nelabai susigaudė, kaip išvis reikės gyventi kapitalizme.

Tačiau tais laikais dauguma išsivysčiusių Vakarų valstybių jau buvo susikūrusios algoritmus ir tam tikrus ekonomikos funkcionavimo mechanizmus, kurie tenkino ne tik turtingosios visuomenės dalies interesus, bet ir sudarė galimybę susikurti stipriai viduriniajai klasei bei užtikrintino rmalų skurdžiausių visuomenės sluoksnių gyvenimą. Tie mechanizmai dalinai švelnino prigimtinę gruobuonišką kapitalizmo esmę – naudos siekimą bet kokia kaina. Deja, Lietuvoje gan voliuntaristiškai, net be didelių diskusijų buvo pereita prie šoko „terapijos“, kuri nuskurdino ir šiaip ne itin turtingus bendratautiečius ir leido iniciatyvą perimti kriminalinėms grupuotėms, kurios banditiškais metodais išgrobstė visai tautai priklausiusį sovietiniais laikais sukurtą turtą.

Šių sprendimų pasekmėje maža dalis (apie 10%) šalies gyventojų tapo pasakiškai turtinga, o didesnė pusė – nuskurdo. Todėl ir po 30-ties atkurtos Nepriklausomybės metų mes, deja, turime abejotinų galių valstybines valdžios institucijas bei bet kokių rimtesnių kataklizmų lengvai pažeidžiamą visuomenę, nes joje beveik 2/3 žmonių gyvena nuo atlyginimo iki atlyginimo ir, užuot ką nors susitaupę „juodai valandai“, turi užsiauginę skolų kuprą.

Deja, nelabai kas keičiasi ir šiuo metu, išgyvenant neregėto masto pandemiją, kuri ne tik iš pasalų kerta per žmonių sveikatą, bet ir totaliai naikina valstybėse konomiką. Jau dabar matosi, kad pasekmės, ypač skurdžiausiai gyvenantiems šalies piliečiams, taps katastrofiškos.

Gąsdina ir tai, kad, kaip teisingai pasakė Lietuvos pramoninkų konfederacijos prezidentas Robertas Dargis, valstybė neturi ne tik plano, kaip kovoti su šios krizės padariniais, bet net ir elementarios analizės – o kokia gi yra reali situacija šalies ekonomikoje po skambiai pagarsintų  3,5 milijardo eurų paketo skyrimo krizei įveikti. Praėjus beveik mėnesiui, nei iš finansų, nei iš ekonimikos ir inovacijų ministerijų nieko konretaus nesigirdi, išskyrus kaip mantrą kartojamus tuos pačius pažadus, kad bus kažkas daroma.

Garsus mokslininkas markizas Pjeras Simonas Laplasas yra paskęs, kad dabartinė Visatos būsena lemia tai, kas nutiks toliau. Tik, norint įvertinti dabartinę Visatos būseną, reikia turėti tokį kompiuterį, kuris prilygtų pagal dydį pačiai Visatai. Mums gi tenka nepalyginamai kuklesnis uždavinys – išsiaiškinti, kas vyksta mūsų valstybės ir visuomenės gyvenime ir kas gali nutikti artimiausioje ateityje. Ir mes privalome turėti žinių ne tik apie verslą, bet ir visą valstybės ekonomikos gyvybingumą. Tai – mūsų visų išgyvenimo dilema. Ar žmonės turės iš ko pragyventi? Ar galės nusipirkti maisto ir kitų pačių reikalingiausių prekių? Kas bus, jei galutinai išseks jų turimi finansiniai ištekliai, o naujų neatsiras?.. Štai tie klausimai, kurie mums turi rūpėti pirmoje eilėje. Šiandien, turint dabartinius duomenų surinkimo ir apdorojimo metodus, nusakyti tiksliai, kokioje būklėje yra atsidūrusi Lietuvos ekonomika, nesudaro jokio sunkumo. Reikia tik dirbti. Kodėl nesinaudojama technologijų teikiamomis galimybėmis, taip ir lieka klaustukas. O gal tai buvo tik pasigyrimas, kad Lietuva daro didžiulę pažangą inovacijose? Nes, kai realiai prireikė, susidaro toks įspūdis, kad pasinaudoti tomis technologijomis nebėra kam.

Lietuvos statistika. Slaptai.lt nuotr.

Norisi paklausti finansų ministro Viliaus Šapokos: kodėl viešai neskelbiama, kiek gi realiai valstybė jau pasiskolino ekonomikai stabilizuoti? Kas šioje bei kitose ministerijose ir statistikos departamente renka konkrečią informaciją apie realią situaciją? Juk, norint priimti išmintingus ir efektyvius sprendimus, būtina žinoti:

1.Kiek reikia subsidijų smulkiam ir vidutiniam verslui, siekiant jame išsaugoti nors 80% darbo vietų; o tam, savo ruožtu, būtina žinoti, kiek gi prarandama šiuose valstybės uždarytuose versluose kiekvieną dieną;

2.Kokia reali nedirbančių nuomininkų ir jiems nuomojamų patalpų savininkų padėtis;

3.Kiek valstybės garantijų bankams prireiks stambiajam verslui, siekiant išsaugoti įmonių likvidumą ir jų apyvartinių lėšų užtikrinimą;

4.Kiek lėšų prireiks apmokėti laikinojo nedarbingumo išmokoms (pagal biuletenius) ir kompensacijoms už prastovas darbuotojams bei kitoms socialinėms išmokoms;

5.Kiek lėšų dėl ekonomikos susitraukomo praras valsybės biudžetas ir pan.

Jau pats laikas ponams ministrams suprasti, kad taip biurokratiškai „išvairuoti“ iš šios krizės, kaip tai buvo padaryta 2009 m., nebepavyks. Žmonės gerai prisimena konservatorių naktines „reformas“ ir joms nebeleis pasikartoti. Štai ponas Gabrielius Lansbergis vis tiek žada išėjimo iš krizės planą. Turbūt jame bus pasiūlyta nurėžti šios valdžios pakeltas pensijas, LSDDP frakcijos „prastumtus“ vaiko pinigus, didesnes socialines garantijas neįgaliesiems ir t.t. Taip pat tikriausiai bus siūloma ir vėl skolintis ne už 1,5% palūkanas, o mokėti 9,5% – kad valstybei būtų ir vėl padaryta ne vieno milijardo žala. Be to, atstovaujant turtinguosius, visas rėmimas tikriausiai eis tik per komercinius bankus, nes jų kandidatė į premjerus yra viešai pasakiusi, kad valstybinio banko neįsivaizduoja.

Beje, jie dar net ne valdžioje, o dabartinis finansų ministras, kuris diriguoja visam paradui, jau elgiasi taip, lyg būtų jų ministru – visą pagalbą verslui nukreipia tik per bankus. O bankai nepripažįsta skrupulų, matydami galimybę paselnyti, taip ir elgiasi. Ir taip darys, kol jų kas nors nesustabdys. Labai teisingas LR Prezidento Gitano Nausėdos paraginimas steigti valstybinį komercinį banką. Nors ir pavėluotai (dabar per jį galėtų eiti visa parama), bet, kaip liaudyje sakoma, geriau vėliau, nei niekada. Manau, tai protingiausia būtų padaryti „Lietuvos pašto“ bazėje, kaip viena iš segmentų palikus ir pašto paslaugas.

Dabar svarbiausia, kad atsirastų tas lyderis, kuris imtųsi suvienyti valstybės institucijų, verslo, mokslo ir visos pažangios šalies bendruomenės pastangas kiek galima sušvelninti prasidedančios valstybės ekonomikos griūties padarinius. Tam būtina suburti pačias geriausias intelektines pajėgas ir suprasti, kad senoviškais biurokratinias metodais čia nieko nebepakeisi. Būtinas kardinaliai naujoviškas požiūris ir modernūs veikimo metodai. Manau, būtų tikslinga prie LR Prezidento institucijos operatyviai sudaryti Aukščiausiąją valstybės ekonominės raidos tarybą, kuri visa tai koordinuotų.

Turbūt daliai mūsų tautiečių bus sunku susitaikyti su ta elementaria tiesa, kad atėjo vartotojiškos visuomenės eros pabaiga. Ir įsisąmoninti realiją, kad kuo greičiau pereisime prie naujų ne antagonistinių ir ne gobšumu, o solidarumu grindžiamų santykių ir jais grindžiamo valstybės ūkio, tuo greičiau įveiksime šios krizės padarinius. Atsisakant besaikio vartojimo, realiai pereinant prie saikingumo, žiedinės ir mainų ekonomikos, BVP nieko nereikš. Tam reikės naujų mūsų ekonominę būseną apsprendžiančių rodiklių. Ir jų turi būti ne vien jau paminėtas, o žymiai daugiau. Tam į pagalbą jau skuba „didžiųjų duomenų” technologijos. Bet su šiomis technologijomis reikia mokėti dirbti ir reikia mokėti jomis naudotis. Tam reikia ruošti jaunimą – kaip ir perkvalifikuoti visus pedagogus, kad jie galėtų bent dalį mokymo proceso vesti nuotoliniu būdu ir nesant krizei (pvz., mokiniui ar studentui susirgus).

O svarbiausia – mokinti, kaip susirasti informaciją, kaip sužinoti, kas yra pažangiausio vienoje ar kitoje gyvenimo srityje ir kaip tuo pasinaudoti. Ir lai nekarksi juodieji apokalipsės pranašai, kad nuotolinis mokymasis ar darbas kenkia sveikatai. Jeigu kompiuterio ekranas tikrai silpnina regėjimą, privalome sukurti tokius ekranus, kad taip nebūtų. Tik pereidami prie pažangesnių ir lankstesnių veiklos formų sugebėsime pakilti į žymiai aukštesnį savo ir bendruomenės lygmenį.

Žaizda. Slaptai.lt nuotr.

Šiame kontekste bene svarbiausias, o kai kam ir skaudžiausias bus godumo instinkto reguliavimas. Turime pradėti drąsiai kalbėti apie tai, kad aukštosios technologijos ir mokslo pažangos suteikiamas gėris yra ne vien turtingiausiųjų privilegija. Tai – visos žmonijos nuoplenas ir veiklos vaisius, kuriuo reikia sąžiningai ir solidariai pasidalinti. Pandemija mums priminė, kad nelaimė nesirenka, turtingas jis ar vargšas, ir kapinėse visus sulygina.

Todėl, atsisakydami besaikio vartojimo, neišvengiamai privalome kalbėti ir apie teisingesnį naujai sukuriamos vertės pasidalinimą. Kuo toliau, tuo didesniu mastu nauja vertė tampa ne individų, o kolektyvinio darbo vaisiumi. Be to, nei iš etikos, nei iš logikos pozicijų neįmanoma paaiškinti, kam kai kuriems asmenims reikia dešimčių namų, gausybės automobilių, jachtų ir šiaip daugybės kitų bereikalingų daiktų, kai nemaža dalis žmonių nebesugeba sudurti galo su galu ir net kokybiškai maitintis. Bet čia kalba ne apie asocialų elementą.

Noriu būti teisingai suprastas: aš nesiūlau lygiavos. Aš siūlau XXI amžiaus trečiajame dešimtmetyje atsisakyti feodalinės santvarkos liekanų ir užbaigti žmones skirstyti į luomus, nes neoficialiai tai toliau vyksta. Vien ką reiškia žiniasklaidos pamėgtas „elito” ir „paprastų” žmonių sąvokų vartojimas! Šiandien kaip niekad akivaizdu, kad, tik iš esmės sumažinus socialinę atskirtį, įmanoma konsoliduoti bendruomenę.

Todėl ateina laikas daug ką persvarstyti ir pagaliau atsisakyti XIX amžiaus atgyvenos – ideologizuotos politikos ir visuomenėje jau palaidotos partinės sistemos. Čia vėl gi noriu aiškiai pabrėžti, kad tai, apie ką kalbu, neįvyks per vieną dieną – kalbu apie tai kaip apie siekiamybę, strateginį tikslą. Norime to ar ne, tačiau gyvenime bet kokia ideologija anksčiau ar vėliau virsta dogma. O dogmos gimdo fanatizmą, nemąstančius fanatikus. Jeigu norime turėti aktyvią, kūrybiškai veikiančiąvalstybės bendruomenę, privalome pereiti prie naujų valstybės valdymo formų. Svarbiausia iš jų būtų kuo didesnis bendruomenės narių įtraukimas į sprendimų ruošimą ir jų priėmimą. Vėlgi čia į pagalbą ateina šiuolaikinės technologijos. Jų dėka galima ne spekuliatyviai, o dalykiškai bendrauti, diskutuoti ir surasti geriausius sprendimus. S

uprantama, tam reikia kantraus ir ilgo aiškinamojo darbo bei suvokimo, kad gyvenimas kelia mums visiems reikalavimą keistis.

Daktaras Algimantas Matulevičius yra LSDDP Tarybosnarys, LPK Garbės Prezidenetas, Politikos ir verslo ekspertas

2020.04.21; 14:00

matulevicius_mitinguoja
Algimantas Matulevičius – daktaras, Politikos ir verslo ekspertas, LSDDP Tarybos narys. Slaptai.lt nuotr.

Didysis mastytojas Moemas Samersetas nuostabiai įvertino išsikerojusį miesčioniškumą, pateikiamą kaip didelį gėrį labdaros ar paramos dalybas… Duodama išmalda – tai geraširdiškumas, o geraširdiškumas – tai dorybė, bet ar šis gėris gali atlyginti už suluošintam žmogui padarytą blogį, kurį sukėlė jo skurdas?“

Sutinkame Atkurtos valstybės Nepriklausomybės trisdešimtmetį. Net nežinant švenčių programos galima atspėti, kad valdiškose kalbose, valdiški žmones postringaus, kokia graži Lietuva ir kaip gera joje gyventi. Jie bus teisūs. Taip, Lietuva unikliai gražus kraštas, ir jei klimato kaita jo nepagadins, turintis visus žmogui tinkančius privalumus čia ramiai gyventi. Tik tai ne valdžios, o Kūrėjo nuopelnas. O dėl gyvenimo, jau ne kartą sakiau, kad, čia Rojus žemėje ne daugiau 10% šios šalies gyventojų.

Tačiau prieš akis iškyla du baisūs skaičiai: virš 1 000 000 emigravusių ir iš likusių apie 600 000 gyvenančių ant skurdo ribos. Praktiškai kas 5 tautietis. Suprantama, šventinėse kalbose apie tai nekalbės. Negi tepsi šventę „paprastų žmogelių” purvinais vargais. O be to, turtuoliai ir juos aptarnaujantys, o tokių nemaža armija susidaro, rėž be jokios gėdos. Jei blogai gyveni – pats kaltas. Arba kitas gelžbetoninis argumentas – jūs tik mokate atimti ir padalinti. Mes taip sunkiai dirbome, kad net nepastebėjome, kaip tapome milijardieriais.

Mane gali koneveikti kai kurie mano kolegos, su kuriais kūrėme Lietuvos pramonininkų konfederaciją, kad užsistoju tinginius, norinčius gyventi iš pašalpų. Atmetu bet kokias spekuliacijas. Visų pirma, šią organizaciją, kurios idėją pagimdžiau pats asmeniškai, kūrėme dar sovietiniais laikais nuo 1987 m. o įteisinome 1989 m. Ji gan aktyviai prisidėjo prie Lietuvos Nepriklausomybės įtvirtinimo ir naujos ekonomikos pagrindų klojimo demontuojant sovietinę administracinę – komandinę ekonominę sistemą. Peržiūrėdamas savo tuometinius pasisakymus ir straipsnius, kurių buvo apstu, nes buvau jaunas mokslų daktaras ir šios organizacijos vadovas, neturiu pagrindo raudonuoti, arba teisintis. Taip, pasisakiau ir dabar pasisakau už privačią iniciatyvą ir prieš nereikalingą biurokratinę naštą.

Gal tik dėl vieno apmaudu, mes naiviai tikėjome Vakarais. Deja, jie labia greitai atsiskleidė, kad jie čia matę tik galimybę greitai pralobti. Ir tuo pasinaudojo, kol mes žioplinėjome. Tačiau nemaža mūsų dalis, kaip ir „Sajūdžio” žmonės, o dauguma buvome ir ten, ir ten, net nesapnavome, kad nauja atkurta valstybė bus tik turtuoliams, o teisingiau – tik gobšuoliams ir prisitaikėliams. Mes ne tik įsivaizdavome, bet dauguma iš mūsų aktyviai to ir siekė bei siekia, kad nauja valstybė būtų teisingesnė, gerbtų bet kokio socialinio sluoksnio žmogų su sąlyga, jeigu jis darbštus ir padoriai elgesi, o nesitengia pralobti ar gyventi kitų sąskaita.

stop_skurdinimui
Skurdui – stop. Slaptai.lt nuotr.

Deja, gyvenime atsitiko viskas atvirkčiai. Išmintingi ir dori, o tai dažniausiai ir kuklūs, buvo nustumti. Į jų vietą tiek versle, tiek į valstybės valdymą prasibrovė gruobuonys su gan vidutinias gabumais. Nors teisybės dėlei reikia pripažinti, jie buvo gabūs tam tikrose srityse. Gabūs bet kokia kaina, bet kokiomis priemonėmis, dažnai net kriminalinėmis, lobti kitų sąskaita. Aplink juos netruko susiformuoti ne tokių gabių, bet mėgstančių gerai gyventi patarnautojų armija. Būtent jie patys arba pirmųjų padedami ir prasibrovė į valstybinės valdžios reikalų tvarkymą. Patvarkė taip, kad gobšuoliai taip suįžulėjo, kad dalį net reikėjo stabdyti pasinaudojant valstybės jėgos struktūras, kitaip galėjo įsižiebti pilietinis karas, ne politiniu, o turto dalybų pagrindu.

Per šį brutalų buvusio bendro valstybinio turto išvogimą, o dalies sunaikinimą, valdžios iškilmingai vadinamo privatizavimu, o liaudies taikliai „prichvatizavimu”, buvo sukurta pirmoji prielaida dabartiniam skurdui ir masinei emigracijai. Brutaliai naikinant pramonės įmones ir griaunant infrastuktūrą bei sukeliant chaosą kaime su neapgalvotu diktatorišku kolūkių panaikinimu per vieną dieną, vietoj jų nieko neįkuriant, buvo dirbtinai sukeltas masinis nedarbas. Taip vadinama šoko terapija, kuria naivuoliai iš valdžios labia gyrėsi, leido valstybės ekonomikoje ne tik įsišaknyti kriminalui, bet ir sukurti masinį nedarbą. Tai buvo antras Lietuvos žmonių nuskurdinimo faktorius.

Suprantama prie to prisidėjo ir žmonių indėlių dirbtinis nuvertinimas, ką įtakojo per naktį paleistos kainos bei „dekretinių pinigų” įvedimas. Realiai popirėlių, tautos taikliai pramintų „vagnorkėmis”, pagal tuomečio premjero, G.Vagnoriaus pavardę. Prie to dar nevykęs čekinis privatizavimas ir kiti faktoriai. Išvada labai akyvaizdi – dabartinio didelės dalies žmonių skurdo ir milžiniškos emigracijos priežastys slypi nusikalstamoje, nemokšikoje privatizacijoje ir dirbtinio nedarbo sukėlime bei žmonių santaupų nuvertinime.

Masinio nedarbo pasėkoje susidarė galimybė susikurti naujai dirbančiųjų išnaudojimo formai, masinio mažų atlyginimo mokėjimo bumui, kuris tęsiasi per visą 30-metį. Ką bekalbėtų pseudo instituto, pseudo laisvos rinkos apologetai iš taip vadinamo Laisvos rinkos instituto, beje, remiamo turtuolių ir „pinigų žiniasklaidos”, jie begėdiškai jums meluoja, kad darbo užmokestį teisingai nustato rinka. Teisybė slypi tame, kad rinka moka daug maž realų atlyginimą tik tuo atveju jei nėra bedarbystės. Deja, per visus šiuos 30 metų, šalyje beveik visada buvo  gana didelė bedarbystė. Darbsčių, bet ne apsukrių, o padorių žmonių dalią dar pablogino ne tik ribotas darbo vietų skaičius, bet ir beveik 15-17 m.m. (iš 30 metų) atimta galimybė legaliai emigruoti į užsienį.

Suprantama, jei tokia galimybė būtų buvusi, emigracijos mastas būtų dar didesnis. Žmones bėgo į užsienį ne laimės ieškoti, o prispausti vargo ir negalėdami net savo vaikų normaliai pamaitinti. Prie nedarbo problemų prisidėjo ir minimalaus atlyginimų užšaldymas, trukęs virš  dešimtmečio. Paradoksas, kad šio amoralaus veiksmo vykdytojos buvo tautos  mylimos tuometė finansų ministrė Prezidentė Dalia Grybauskaitė ir socialinio aprūpinimo ir darbo ministrė Vilija Blinkevičiūtė. Taip pat ilgus metus buvo nedidinamos senatvės pensijos. O žmonėms, kurių pagrindinis darbo stažas buvo uždirbtas sovietmečiu, per pinigų keitimus ir suktas metodikas, pensijos išvis tapo ubagiškos.

Pensininkų vargai Lietuvoje. Slaptai.lt nuotr.

Taip, kad dar vienas dabartinio skurdo faktorius yra nuskalstamai sumažintos ar nusavintos dabartinių pensininkų pensijos. Ir tai vyko tada, kai šalyje kaip ant mielių augo milijonieriai ir net milijardieriai, kas noramaliose šalyse įvykdavo per kelias kartas, Lietuvoje per kelis metus.

Neteisūs tie verslininkai bei neoliberalai, kurie aiškina, kad Lietuvoje mokesčiai per dideli, o valdžia tik nori atimti ir padalinti tinginiams. Ponai, mandagiai pasakysiu – jūs sakote ne tiesą.

Ne mokesčiai per dideli, bet neteisinga mūsų mokesčių sistema. O valdžios visos be išimties kaltos, kad tos sitemos nesutvarko bei dažnai paskubomis tam nepasiruošę įveda vieną ar kitą neapmastytą mokestinį pakeitimą, kurio nauda būna dažniausia abejotina.

Be to, niekas Lietuvoje nekalba, kad pats neteisingiausias mokestis yra PVM. Jį moka vienodai turtuolis ir vargšas, nes jis surenkamas perkant prekes ir paslaugas. Pavyzdžiui, jei pensininkas gauna 350€ pensiją, jis realiai susimoka 73,5€ PVM, taip jo reali pensija tampa tik 276,5€. O PVM sudaro net 2/3 Lietuvos biudžeto. Įdomi detalė – šį mokestį kažkada įvedė Prancūzijos socialistų vyriausybė, o Lietuvoje jį išaugino iki 21% TS-LKD (konservatoriai) naktinės reformos metu.

Kad mūsų politinė sistema ir politikai aptarnauja turtuolius, akyvaizdžiai įrodo ir skirtumo nebuvimas tarp didžiųjų verslų ir mažųjų šalies verslininkų. Praktiškai ar milijonines apyvartas turintis verslas, ar nedidelis šeimos verslas moka tuos pačius mokesčius. Tai kas padaryta dabar dėl mažųjų – vėl gi daugiau imitacija, o ne naudinga realybė. Visos mokestinės lengvatos Lietuvoje daugiausia būdavo pritaikomos bankiniam arba didžiajam kapitalui. O jis savo ruožtu už tai ne tik mažiausias algas ES moka, bet dar ir dergia gamtą su „grigeo” vamzdžiais arba Alytaus padangomis. Būtent ši iškreipta sistema, kai gobšuoliams leidžiama daryti su valstybe ir jos žmonėmis, ką jie nori, jokiu būdu negali vadintis socialiai teisinga bei teisine. Tai daugiau XXI amžiaus rafinuota vergovės forma.

Daugelis mane kritikuos, kad rašau apie praeitį, kuri jau parėjo. Tačiau norint kurti ateitį, pirmiausia privalome išsiaškinti priežastis, kodėl taip įvyko. Ką mes šiuo trumpu ekskursu ir padarėme. Mes aiškiai matome, kad dabartinių turtuolių turtai, deja, ne vien jų prakaitu uždirbti, o pasinaudojant valdžios apsileidimu, daugelių atvejų apvagiant savo įmonių dirbančiuosius, t.y. nesumokant jiems adekvačių atlyginimų. O kur dar dalis ir gan ženkli nesumokėtų mokesčių. Tuo tarpu naudojantis sau ir savo verslui bendravalstybės infrastruktūra daugeliu atvejų veltui arba už nežymų mokestį.

Išvada peršasi pati savaime – Lietuvoje norint sumažinti socialinę atskirtį, ką mano kolegos spausdamos vyriausybę po truputį pradėjo daryti jau šiame Seime, vis tik turime ryžtis esminei pertvarkai. Pirmiausia sutvarkyti mokesčių sistemą, kuri mažą, šeimos verslą visai atleistų nuo mokesčių, išskyrus įmokas pensijoms. Vidutiniam įvesti objektyvius mokesčius suderinant juos su atlyginimais ir pelno marža. O didžiajam verslui juos padaryti optimaliai didesnius ir ypač nekuriančiam, o perskirstančiam verslui,  kaip, pvz., bankams. Antra, būtina drąstiškai padidinti minimalų atlyginimą. Arba jeigu didieji verslininkai ir toliau siekia dirbančiųjų sąskaita pirktis malūnsparnius, jachtas ir dvarus, lai tada valstybė didžiuosius verslus skelbia monolopininkais ir įveda ypatingą jų veiklos kontrolę. Nors tai jau neišvengiamai reikia daryti, nes taip, kaip elgesi dalis mūsų didžiųjų prekybos tinklų ne tik su darbuotojais, bet net su produkcijos tiekėjais, yra laukiniai vakarai ir tai netoleruotina.

Pensininkai klausia valdžios, kur dingo jų pensijos? Slaptai.lt nuotr.

Pirmiausia būtina apsispręsti, ar mūsų valstybė yra tik nedidelės gyventojų dalies – turtingųjų, aptarnavimo įstaiga. Ar vis tik demokratinė laisvų žmonių bendrija, gerbianti vienas kito teises, tame tarpe į orų gyvenimą ir senatvę, nepriklausomai nuo turtinio cenzo. Jeigu tauta nusprendžia, kad nori būtent tokios valstybės, kas tarp kitko ir surašyta veikiančioje LR Konstitucijoje, tada būtina  atsisakyti laisvos rinkos garbinimo, kaip apvagiančio ir nuskurdinančio dirbančius žmones. Įteisinti mišrią privačią ir valstybinę ekonominę sistemą. Sustiprinti valstybės institucijų organizacinį, inicaityvinį vaidmenį buriant visuomenę, atsisakant individualizmo, o puoselėjant bendruomeniškumą ir bendrą gėrį. Valstybės galias nukreipti į efektyvesnį 4.0 promonės revoliucijos suteikiamų galimybių panaudojimą gerovės visiems kūrimui ir socialinės atskirties mažinimui.

Nors svarbiausia ko siekiu  šiuo straipsniu tai atviro dialogo išsiaiškinant mūsų atsilikimo priežastis ir bendro veikimo susitariant, kad tai būtina keisti ir kaip tai daryti.

Teksto autorius – Daktaras Algimantas Matulevičius, LSDDP Tarybos narys, LPK Garbės prezidentas, Politikos ir verslo ekspertas

2020.02.05; 03:00

Girtuoklis ar skurdo iškankintas žmogus? Slaptai.lt nuotr.

Naujausios viešosios nuomonės apklausos rodo, kad beveik pusė Lietuvos gyventojų mano, kad per 2 pastaruosius mėnesius ekonominė padėtis šalyje pablogėjo, o kiek daugiau nei ketvirtadalio nuomone – labai pablogėjo.
 
Naujienų agentūros ELTA užsakymu rinkos ir viešosios nuomonės tyrimų kompanijos „Baltijos tyrimai“ spalio 15-29 dienomis atliktos apklausos duomenimis, spalį septintadalis (14 proc.) apklaustų šalies gyventojų nurodė, kad per pastaruosius 2 mėnesius ekonominė padėtis Lietuvoje pagerėjo. Pusė (52 proc.) respondentų atsakė, kad ji nepasikeitė, o kiek daugiau nei ketvirtadalis (27 proc.) mano, kad ekonominė Lietuvos padėtis per kelis mėnesius pablogėjo. 7 proc. respondentų neturėjo nuomonės šiuo klausimu.
 
Lyginant su prieš 2 mėnesius vykusios apklausos rezultatais (2019 metų rugpjūtį), manančių, kad šalies ekonominė padėtis pastaruoju metu gerėja, sumažėjo 7 procentiniais punktais, o lyginant su vertinimais prieš metus (2018 m. spalį), 5 procentiniais punktais padaugėjo atsakiusių, kad ekonominė padėtis šalyje nepasikeitė.  
 
Pensininkai klausia valdžios, kur dingo jų pensijos? Slaptai.lt nuotr.

Situacija šalies ekonomikoje daugiau už kitus nepatenkinti vyresni nei 30 metų žmonės, gyvenantys kaime ir mažesniuose miestuose, respondentai su viduriniu ar žemesniu išsilavinimu bei su mažiausiomis šeimos pajamomis per mėnesį (iki 700 eurų), bedarbiai ir namų šeimininkės, pensininkai bei darbininkai ir ūkininkai, rusų ir lenkų tautybių respondentai.
 
Ši apklausa yra Lietuvos naujienų agentūros ELTA ir Lietuvos-Didžiosios Britanijos rinkos ir viešosios nuomonės tyrimų kompanijos „Baltijos Tyrimai“ bendras projektas. Skelbiant apklausos duomenis nuoroda į ELTA ir “Baltijos tyrimus” būtina.
 
Apklausa vyko 2019 m. spalio 15-29 dienomis. Tyrimo metu apklausta 1000 Lietuvos gyventojų (nuo 18 metų), apklausa vyko 121 atrankos taške. Apklaustųjų sudėtis atitinka 18 metų ir vyresnių Lietuvos gyventojų sudėtį pagal lytį, amžių, tautybę, gyvenvietės tipą. Apklaustų žmonių nuomonė rodo 18 metų ir vyresnių Lietuvos gyventojų nuomonę. Tyrimų rezultatų paklaida iki 3 proc.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.11.16; 07:36

Girtuoklis ar skurdo iškankintas žmogus? Slaptai.lt nuotr.
Ekonomistai sutinka, kad neapmokestinamo pajamų dydžio (NPD) didinimas ištrauktų gyventojus iš absoliutaus skurdo ir mažintų pajamų nelygybę.
 
„Swedbank“ vyriausiojo ekonomisto Nerijaus Mačiulio teigimu, abejonių, kad NPD didinimas yra bene viena efektyviausių priemonių mažinti skurdą, net nekyla, nes mažesni mokesčiai mažiausiai uždirbantiems darbuotojams mažina ir absoliutinį skurdą.
 
„Mes vis dar turime tokią absurdišką situaciją, kai asmuo, dirbdamas pilnu etatu ir gaudamas šiek tiek didesnį nei minimalų atlyginimą, gali būti ir skurde priklausomai nuo to, kiek vaikų augina. Šią problemą, be abejonės, reikia kiek įmanoma greičiau spręsti“, – Eltai teigė N. Mačiulis.
 
Jo manymu, viena iš sprendimo priemonių yra minimalaus mėnesinio atlyginimo didinimas, bet jam didėti yra tam tikros ribos, tad geriausia priemonė šioje vietoje yra NPD didinimas.
 
„Čia vienu šūviu galima pasiekti tikrai daug tikslų. NPD didinimas ir ištraukia iš absoliutaus skurdo gyventojus, ir mažina pajamų nelygybę bei santykinį skurdą. Šalutinis teigiamas efektas – vis didesnei daliai darbuotojų, kurie dalį atlyginimo gauna vokeliuose, sumažėja paskatos dirbti ir gauti pajamas nelegaliai“, – sakė N. Mačiulis.
 
Ekonomisto manymu, labiausiai dėl NPD didinimo sustabdymo nukentėtų tie dirbantieji, kurie uždirba mažiau negu vidutinį darbo užmokestį.
 
„Jautriausios šiuo atveju yra tos šeimos, kur abu šeimos nariai uždirba mažiau nei vidutinį darbo užmokestį ir ypač jei jie dar turi vaikų. Be abejonės, šiems asmenims kiekvienas euras dėl NPD didėjimo yra svarbus“, – Eltai sakė N. Mačiulis.
 
Su nuomone, kad NPD didinimas svariai prisidėtų mažinant skurdą, sutinka ir „Luminor“ vyriausiasis ekonomistas Žygimantas Mauricas. Jo teigimu, didinant NPD didinamos ir dirbančių gyventojų pajamos, taip dalį dirbančiųjų tiesiogiai iškeliant virš santykinės skurdo ribos.
 
„Kitas labai svarbus dalykas – tai skatintų bent jau formalų įsidarbinimą. Mažesnė mokesčių našta sudaro menkesnes paskatas tuos mokesčius slėpti, ypatingai tiems, kurie mažai uždirba. Kadangi mokamos, didžiąja dalimi, socialinio draudimo įmokos, kurios žmogui pakankamai suprantamas dalykas, (…) atsiranda didesnė paskata oficialiai įsilieti į darbo rinką“, – Eltai teigė Ž. Mauricas.
 
Ekonomisto manymu, NPD didinimas taip pat yra labai geras būdas didinti mokesčių progresyvumą.
 
„NPD didinimas yra tikrai geras būdas didinti mokesčių progresyvumą, nes mažiau apmokestinami tie, kurie mažiau uždirba. Turint omeny tai, kad bendras mokesčių naštos dydis Lietuvoje yra didesnis nei Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) šalių vidurkis, o mes norime turėti dar ir progresyvumą, tikslingiau būtų mažinti mažiau uždirbančių mokesčių naštą, o ne didinti daugiau uždirbančių“, – sakė Ž. Mauricas.
 
Pasak jo, labiau didinant daugiau uždirbančių mokesčių naštą gali būti perlenkiama lazda.
 
ELTA primena, kad Seimo nariai po pateikimo rugsėjo 24 d. pritarė kelių parlamentarų siūlymui lėčiau didinti neapmokestinamąjį pajamų dydį (NPD). Teikiamomis pataisomis siūloma apsiriboti NPD didinimu kasmet po 50 eurų ir 2020 metais siūlyti taikyti 350 eurų NPD, o 2021 metais – 400 eurų NPD. Atitinkamas korekcijas siūloma taikyti ir dėl individualaus NPD taikymo.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.10.10; 06:40

Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) bei Centro partijos (CP) rudenį vykstančiuose Seimo rinkimuose remiama žurnalistė Rūta Janutienė teigia, kad patekusi į Seimą norėtų dirbti Antikorupcijos komisijoje, nes turinti patirties kovoje su korupcija. R. Janutienė nesibaimina, kad kurios nors partijos parama rinkimuose į Seimą jai gali pakenkti, nes jos požiūris sutampa ir su LVŽS, ir su Centro partija.
 
„Valstiečiuose“ yra daug žmonių, ginančių viešą interesą. Seniai pažįstu Tomą Tomiliną, Vytautą Baką ir daugiau jų žmonių, kurie yra viešojo intereso gynėjai. (…) Mūsų pažiūros labiausiai sutampa dėl skurdo mažinimo priemonių ir socialinės nelygybės mažinimo dalykų (…) Man svarbu, kad šios partijos remia mane su visomis mano pažiūromis, visomis mano socialiai orientuotomis politikomis dėl žmonių gyvenimo gerinimo. Man svarbu, kad mane priimtų tokią, kokia aš esu“, – Eltai sakė ji.
 
Su CP R. Janutienė ryšius palaiko jau nuo Romualdo Ozolo laikų. R. Janutienė tikina, kad jos pažiūros su šia partija itin sutampa.
 
„Daug šnekėjau su Nagliu Puteikiu, Kristupu Krivicku – jie visuomet kalė mintį, kad tuos dalykus, kuriuos aš darau, galima padaryti daug platesniu mastu. Ir padėti ne vienam žmogui, o daugeliui žmonių vienu metu. Jie įtikino mane tai pabandyti“, – teigė R. Janutienė.
 
Pasak R. Janutienės, iš kitų partijų paramos ji nesanti prašiusi ir artimiausiu metu nežadanti to daryti.
 
„Didžiausia grėsmė nacionaliniam saugumui – pajamų ir socialinė nelygybė, kurią maksimaliai ir greitai reikia mažinti. Tai didelis užmojis, bet tai yra tas darbas, kurį reikia dabar daryti. Todėl man „valstiečių“ parama labai svarbi“, – teigė R. Janutienė.
 
Ketvirtadienį valdančiosios LVŽS taryba nusprendė, kad kartu su neparlamentine Lietuvos centro partija į naujus Seimo rinkimus Žiemgalos vienmandatėje apygardoje kels bendrą kandidatę – žurnalistę R. Janutienę, primena ELTA.
 
Nauji rinkimai Žiemgalos vienmandatėje apygardoje, kurioje vietą atlaisvino parlamentaras Vitalijus Gailius, po Savivaldos rinkimų tapęs meru, vyks rugsėjo 8 d. kartu su rinkimais Žirmūnų, kurioje vieta atsilaisvino parlamentarei Aušrai Maldeikienei laimėjus Europos Parlamento mandatą, bei Gargždų, kurią po Savivaldos rinkimų atlaisvino Seimo narys Bronius Markauskas.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.06.15; 09:00

Dešimtys tūkstančių žmonių Prancūzijoje atsiliepė į profsąjungos CGT kvietimą dalyvauti proteste prieš „socialinį skurdą“. Prie raudonas liemenes vilkinčių profsąjungos narių antradienį prisijungė ir „geltonosios liemenės“. Iki šiol šios skeptiškai žiūrėjo į profsąjungas. 

Prancūzai protestuoja prieš skurdą. EPA – ELTA nuotr.

Paryžiuje į gatves išėjo tūkstančiai žmonių. Demonstrantai reikalavo didesnių algų bei sugrąžinti turto mokestį, kuris prezidentaujant Emmanueliui Macronui praktiškai buvo panaikintas. Prancūzijos sostinėje nedirbo Eifelio bokštas, nes jo darbuotojai dalyvavo mitinge.

Marselyje šalies pietuose prefektūra suskaičiavo 5 200 demonstrantų, Lione Rytų Prancūzijoje – 4 300. Mitingai vyko ir kituose miestuose.

CGT vadovas Philippe’as Martinezas kalbėjo apie sėkmingus protestus. „Čia daug „geltonųjų liemenių“, ir tai yra gerai, – pabrėžė jis. – Išskyrus liemenių spalvas, aš nematau daug skirtumų“. CGT reikalauja didesnių algų bei sustabdyti valstybės paramą įmonėms.

Protestuose dalyvavo ir kelios kitos profsąjungos, taip pat kairioji partija „La France Insoumise“ („Nepalaužiama Prancūzija“). Prisijungė ir studentai bei globalizaciją kritikuojančio tinklo „Attac“ nariai.

„Geltonosioms liemenėms“, reikalaujančioms E. Macrono atsistatydinimo, pastaruoju metu pavykdavo mobilizuoti daugiau demonstrantų nei profsąjungoms. Praėjusį šeštadienį visoje šalyje į gatves išėjo 60 000 žmonių. Tiesa, aktyvumas mažėja: protesto judėjimo pradžioje lapkričio viduryje jų dar buvo per 280 000.

Informacijos šaltinis – ELTA

2019.02.06; 05:00

Socialdemokratai Lietuvoje siūlo įdiegti nacionalinę universalią senatvės pensiją, reformuoti esamas pensijų pakopas.

Tokie planai skelbiami „Ssocialdemokratinės vizijos iki 2024 m.“ projekte.

Bendrąją, iš valstybės biudžeto finansuojamą, pensiją socialdemokratai siūlo atsieti nuo draudimo stažo ir didinti iki 80 proc. minimalių vartojimo poreikių dydžio (vėliau – 100 proc.) – šiuo metu tai yra 196 eurai, rašoma dokumente.

Teisei į tokią pensiją nebūtų reikalaujama minimalaus draudimo stažo, o neturintiems dabar taikomo būtinojo draudimo stažo ji nebus mažinama, tokią pensiją vėliau siūloma susieti su vartojimo kainų indeksu, skelbiama vizijos projekte.

„Neteisinga dalį žmonių laikyti skurde vien todėl, kad jie kažkada padarė blogus sprendimus – nesukaupė būtinojo stažo. Bazinė pensija turi patenkinti bazinius žmogaus poreikius. Dabar elgiamasi veidmainiškai. Skurdo riba yra per 300 eurų, o bazinė pensija – perpus mažesnė“, – sakė LSDP pirmininkas Gintautas Paluckas.

Valstybinė socialinio draudimo bazinė pensija, „Sodros“ duomenimis, šiuo metu siekia 153 eurus, o vidutinė senatvės pensija per mėnesį, turint būtinąjį stažą, šių metų rugsėjį buvo 337 eurai. 

„Sodra“ yra skelbusi, kad būtinojo draudimo stažo nesukaupę žmonės gauna vidutiniškai 160 eurų siekiančią pensiją. Žmonių nesukaupusių būtino draudimo stažo pernai buvo per 51 tūkst.

Su buvusia alga susietą ir iš „Sodros“ biudžeto mokamą I pakopos pensiją socialdemokratai siūlo indeksuoti pagal darbo užmokesčio augimo tempą. Kaip teigiama, ši pensija turėtų būti mokama tik socialiniame draudime dalyvavusiems asmenims, turintiems bent 5 metus draudimo stažo (vietoje dabar taikomo 15 metų) kaip papildoma pensija virš nacionalinės. Jos dydžiui skaičiuoti nebūtų taikomos lubos, tačiau jos dydis būtų ribojamas taikomomis lubomis įmokoms. 

Be kita ko, dokumente užsimenama apie II pakopos pensijų sistemos pertvarką. Ji gali būti „transformuota į privačiomis įmokomis finansuojamą kolektyvinio dalyvavimo sistemą – pagal Vakarų šalių profesinių pensijų pavyzdį“. 

Partijos vizijoje minima, kad socialdemokratai siūlytų steigti valstybinę II pakopos pensijų dalyvių įmokų administravimo agentūrą, „kuri atstovautų dalyvių interesams renkantis pensijai kaupiamo finansinio turto investavimo valdytoją, derantis dėl investavimo paslaugų sąlygų, keičiant investavimo kryptį, pensijų fondą ir pensijų fondų valdytoją“.

Programinį dokumentą LSDP numato patvirtinti šių metų lapkričio 24 d. vyksiančioje partijos konferencijoje.

Informacijos šaltinis ELTA

2018-10-31

Girtuoklis ar skurdo iškankintas žmogus? Slaptai.lt nuotr.

Trečiadienį minima Tarptautinė kovos su skurdu diena. Lietuva kasmet šią dieną pasitinka vis liūdniau. Naujausi duomenys rodo, kad skurdo rizikos lygis 2017 m. buvo didžiausias nuo pat Lietuvos įstojimo į ES ir siekė 22,9 proc., taip palikdamas Lietuvą viena iš lyderiaujančių ES pagal aukštus skurdo rizikos rodiklius.

Kaip, remdamasis Statistikos departamento duomenimis, skelbia Nacionalinis skurdo mažinimo organizacijų tinklas, 2017 m., lyginant su 2016 m., skurdo rizikos lygis padidėjo 1 procentiniu punktu.

Apskaičiuota absoliutaus skurdo riba 2017 m. – 238 eurai per mėnesį vienam gyvenančiam asmeniui ir 500 eurų – šeimai iš dviejų suaugusių asmenų ir dviejų vaikų iki 14 metų amžiaus.

Absoliutaus skurdo lygis šalyje 2017 m. siekė 13,8 proc., palyginti su 2016 m., jis sumažėjo 2 procentiniais punktais. 2017 m. apie 390 tūkst. šalies gyventojų gyveno žemiau absoliutaus skurdo ribos.

Tarp dirbančių asmenų žemiau absoliutaus skurdo ribos buvo 4,6 proc., tarp bedarbių – 53 proc., o tarp senatvės pensininkų – 16,2 proc.

Absoliutaus skurdo lygis šalyje 2017 m. siekė 13,8 proc., palyginti su 2016 m., jis sumažėjo 2 procentiniais punktais. 2017 m. apie 390 tūkst. šalies gyventojų gyveno žemiau absoliutaus skurdo ribos.

Tarptautinė kovos su skurdu diena minima nuo 1987 m. Ji skirta bado aukoms pagerbti ir dėmesiui į skurdžiausiai gyvenančius pasaulio žmones atkreipti.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.10.17; 06:00

Buvęs Urgvajaus prezidentas Josė Mujica. Lifegate.com

Buvęs Urgvajaus prezidentas Josė Mujica, paramintas „neturtingiausiu pasaulyje prezidentu“ dėl kuklaus gyvenimo būdo, pareiškė nenorįs gauti senatoriaus pensijos, praneša BBC.

J. Mujica dirbo Urugvajaus Senate nuo 2015 metų, pasibaigus jo kadencijai prezidento poste. Antradienį jis pasitraukė ir iš senatoriaus pareigų.

Buvęs valstybės vadovas galėjo likti senatoriaus kėdėje iki 2020 metų, bet atsisakė šios galimybės ir pasiprašė į pensiją, teigdamas, kad „pavargo per ilgą kelionę“.

„Nors mano protas dar veikia, aš negaliu atsisakyti solidarumo ir idėjinės kovos“, – rašo eksprezidentas laiške, adresuotame Senato vadovei Luciai Topolansky, kuri yra J. Mujicos žmona ir šalies viceprezidentė.

J. Mujicai – 83 metai. Apie 14 metų jis praleido karinio režimo kalėjimuose.

Savo tiesiais ir griežtais pareiškimais garsėjantis politikas taip pat atsiprašė „tų kolegų, kuriuos galėjo įskaudinti karštuose ginčuose“.

2013 metais jis turėjo atsiprašyti tuometės Argentinos prezidentės Kristinos Kirschner, kurią pavadino „sena ragana“, o jos vyrą – „žvairiu“. Šie žodžiai į žiniasklaidą pateko atsitiktinai – per vieną iš spaudos konferencijų J. Mujica nepastebėjo, kad mikrofonas yra įjungtas.

2016 metais jis pareiškė, kad Venesuelos prezidentas Nicolasas Maduras „išprotėjęs kaip ožys“.

Bet J. Mujicą labiausiai išgarsino kuklus jo gyvenimo būdas. Net ir prezidentaudamas jis kartu su žmona gyveno savo ūkyje netoli Urugvajaus sostinės Montevidėjo. J. Mujica augino gėles, apie 90 procentų savo algos skirdavo labdarai, o vienintelė jo nuosavybė, neskaitant ūkio, buvo 1987 metų gamybos automobilis „Volkswagen Beetle“.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.08.18; 09:09

Girtuoklis ar skurdo iškankintas žmogus? Slaptai.lt nuotr.

Skurdo rizikos lygis 2017 m. šalyje siekė 22,9 proc., remdamasis pajamų ir gyvenimo sąlygų statistinio tyrimo duomenimis, praneša Lietuvos statistikos departamentas.

Palyginti su 2016 m., jis padidėjo 1 procentiniu punktu. 2017 m. apie 650 tūkst. šalies gyventojų gyveno žemiau skurdo rizikos ribos.

Disponuojamąsias pajamas, mažesnes už skurdo rizikos ribą, mieste gavo 17,3 proc. gyventojų (penkiuose didžiuosiuose miestuose – 11,7 proc., kituose miestuose – 26,1 proc.), kaime – 34,4 proc. Skurdo rizikos lygis mieste, palyginti su 2016 m., padidėjo 1,7 procentinio punkto (penkiuose didžiuosiuose miestuose padidėjo 0,1 procentinio punkto, kituose miestuose – 4,3 procentinio punkto), o kaime – sumažėjo 0,4 procentinio punkto.

Skurdo rizikos riba 2017 m. buvo 307 eurai per mėnesį vienam gyvenančiam asmeniui ir 644 eurai – šeimai, susidedančiai iš dviejų suaugusių asmenų ir dviejų vaikų iki 14 metų amžiaus. Palyginti su 2016 m., dėl gyventojų disponuojamųjų pajamų didėjimo skurdo rizikos riba padidėjo 8,9 proc.

Didžiausias skurdo rizikos lygis buvo 65 metų ir vyresnių asmenų amžiaus grupėje. 2017 m. jis sudarė 33,4 proc. ir, palyginti su 2016 m., padidėjo 5,7 procentinio punkto. Padidėjimą lėmė išaugusių darbo pajamų nulemtas skurdo rizikos ribos padidėjimas ir santykinai mažesnis senatvės pensijų augimas. Vidutinė senatvės pensija pajamų tyrimo laikotarpiu (2016 m.) buvo 255,3 euro ir sudarė 83,2 proc. skurdo rizikos ribos. Vidutinė senatvės pensija jau kelerius metus yra mažesnė už skurdo rizikos ribą ir šis skirtumas kasmet didėja. Vieni gyvenantys senatvės pensininkai, gaunantys vidutinę ar šiek tiek didesnę už vidutinę senatvės pensiją ir neturintys kitų pajamų, atsiduria žemiau skurdo rizikos ribos.

Vaikų iki 18 m. amžiaus skurdo rizikos lygis, palyginti su ankstesniais metais, padidėjo 0,1 procentinio punkto ir 2017 m. siekė 25,7 proc., 18-64 metų amžiaus asmenų – sumažėjo 0,3 procentinio punkto ir siekė 18,8 proc. Mažėjimui įtakos turėjo išaugęs darbo užmokestis, sumažėjęs nedarbas ir minimalios mėnesinės algos padidinimas. Pajamų tyrimo laikotarpiu (2016 m.) socialinės apsaugos išlaidos šeimai ir vaikams padidėjo 6,5 proc., vidutinis mėnesinis neto darbo užmokestis – 8,7 proc., o minimalios mėnesinės algos padidinimas nuo sausio 1 d. ir liepos 1 d. nulėmė jos vidutinio metinio dydžio padidėjimą 16,8 proc. Iš minimalios algos atėmus pajamų mokestį ir socialinio draudimo įmokas, disponuojamosios pajamos, neturint pajamų iš kitų šaltinių, būtų lygios skurdo rizikos ribai.

Girtuokliai Vilniaus centre. Slaptai.lt nuotr.

Namų ūkiuose su vaikais skurdo rizikos lygis 2017 m. siekė 21,2 proc. ir, palyginti su 2016 m., padidėjo 0,2 procentinio punkto. Namų ūkiuose be vaikų skurdo rizikos lygis per metus padidėjo 1,6 procentinio punkto ir 2017 m. sudarė 24,5 proc. Pagal namų ūkio sudėtį atsidurti skurde dažniausiai rizikavo asmenys, gyvenantys namų ūkiuose, kuriuos sudarė vienas suaugęs asmuo ir išlaikomi vaikai (skurdo rizikos lygis – 48,4 proc.) ir vieni gyvenantys asmenys (47,9 proc.).

Tarp dirbančių asmenų žemiau skurdo rizikos ribos buvo 8,5 proc., tarp bedarbių – 61,5 proc., tarp senatvės pensininkų – 36,7 proc. Dirbančių asmenų skurdo rizikos lygis, palyginti su 2016 m., nepasikeitė, bedarbių asmenų – padidėjo 1 procentiniu punktu, o senatvės pensininkų – padidėjo 6,1 procentinio punkto.

Skurdo rizikos lygio iki socialinių išmokų ir po jų skirtumas rodo, kokią įtaką skurdo rizikos mažinimui turi socialinės išmokos. Iš disponuojamųjų pajamų atėmus socialines išmokas (išskyrus senatvės ir našlių pensijas), skurdo rizikos lygis 2017 m. padidėtų iki 29,8 proc. Palyginti su ankstesniais metais, socialinių išmokų įtaka skurdo rizikos lygiui padidėjo, o prieš kelerius metus buvo stebimas mažėjimas. Socialinės išmokos didžiausią įtaką turėjo namų ūkių su vaikais skurdo rizikos lygiui: atėmus socialines išmokas, šiuose namų ūkiuose skurdo rizikos lygis 2017 m. padidėtų nuo 21,2 iki 31,3 proc., vaikų iki 18 metų amžiaus – nuo 25,7 iki 37,3 proc.

Lietuvoje skurdo rizikos lygis 2017 m. buvo didžiausias tarp Baltijos šalių. Estijoje skurdo rizikos lygis, palyginti su 2016 m., sumažėjo 0,7 procentinio punkto, Latvijoje – padidėjo 0,3 procentinio punkto. Visose Baltijos šalyse padidėjo 65 metų amžiaus ir vyresnių gyventojų skurdo rizikos lygis.

Lietuvoje skurdo rizikos lygis 2017 m. buvo didžiausias tarp Baltijos šalių. Estijoje skurdo rizikos lygis, palyginti su 2016 m., sumažėjo 0,7 procentinio punkto, Latvijoje – padidėjo 0,3 procentinio punkto. Visose Baltijos šalyse padidėjo 65 metų amžiaus ir vyresnių gyventojų skurdo rizikos lygis.

Duomenys apie gyventojų pajamas ir gyvenimo sąlygas surinkti 2017 m. vasario-gegužės mėnesiais atlikus pajamų ir gyvenimo sąlygų tyrimą ir apklausus 4 944 namų ūkius, atrinktus atsitiktinės imties būdu, naudojantis Gyventojų registru. Duomenims apie pajamas rinkti papildomai buvo naudojami Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos, Valstybinės mokesčių inspekcijos ir Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos duomenys.

Skurdo rizikos rodikliai skaičiuojami, remiantis prieš tai buvusių metų pajamomis (2017 m. skurdo rizikos rodikliams skaičiuoti naudojami duomenys apie pajamas, gautas 2016 m.).

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.08.14; 05:00

Italijos valdžia teigia, kad Romoje įsikūrusi romų stovykla kelia grėsmę žmonių sveikatai. EPA – ELTA nuotr.

Protestų ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (EŽTT) nurodymo nepaisydama Italijos policija ketvirtadienį pradėjo griauti ilgai egzistuojančią romų stovyklą sostinėje Romoje, skelbia BBC.

Romai atsisako išsikelti. EPA – ELTA nuotr.

Stovyklos, namais esančios apytikriai 300 žmonių, likvidavimo operacija pradėta auštant.

Romos miesto savivaldybės teigimu, stovykla tapo grėsme visuomenės sveikatai.

Policija neigė kai kurių romų tvirtinimus, kad prieš stovyklos gyventojus buvo naudojama jėga. Kol kas nežinoma, ar romų šeimoms bus suteikti kiti būstai.

Dauguma Italijos romų (čigonų) gyvena skurde.

Stovykloje romai protestavo laikydami plakatus su užrašais, skirtais Romos merei: „Virginia Raggi, palikite mūsų šeimas ramybėje“.

Italijos vidaus reikalų ministras ir premjero pavaduotojas Matteo Salvinis ir jo partija „Lyga“ kaltina romus vagystėmis. Tuo tarpu daugelis romų skundžiasi, kad dėl diskriminacijos jiems sunku susirasti darbus.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.07.28; 05:00

Kiekvienas antstolis per metus vidutiniškai gauna po 100 tūkst. eurų pelno. Tokius duomenis pateikia socialdemokratė Dovilė Šakalienė.

Seimo narės pateiktų Civilinio kodekso pataisų, kuriomis skolų išieškojimo sistema Lietuvoje būtų nukreipta ne galutinai sužlugdyti skolininką, o padėtų tas skolas susimokėti, Seimas ėmėsi ketvirtadienį.

Pasak D. Šakalienės, skolas sumokėti privalu, bet dabartinė drakoniška tvarka kaip tik mažina šansus tai padaryti, užtat labai efektyviai stumia žmones į socialinę atskirtį ir užribį.

„Kas penktas žmogus Lietuvoje patiria skurdą, o dažniausios įsiskolinimų priežastys yra greitieji kreditai ir komunaliniai mokesčiai. Žmonės tiesiog neišgyvena, bet pagal dabartinę tvarką vis tiek atimama 50 proc. minimalios algos, skolą reikia apmokėti per pusmetį – kitaip praranda būstą, o pragyvenimui kartais lieka 59 eurai per mėnesį“, – komentavo D. Šakalienė.

Parlamentarė siūlymus parengė drauge su Nacionaliniu skurdo mažinimo tinklu, kuris vienija 24 nevyriausybines organizacijas. Kaip pabrėžia D. Šakalienė, pataisos sudarytų realias galimybes žmogui išlipti iš skolų ir išgyventi.

„Skola neturi tapti mirties nuosprendžiu“, – pabrėžia Seimo narė.

Kaip ne kartą rašė ELTA, Lietuvoje skursta kas penktas gyventojas, kas dešimtas turi įsiskolinimų. Dažniausiai pasitaikantys įsiskolinimai – už komunalinius mokesčius, baudos už važiavimą be bilieto, skolos greitųjų kreditų bendrovėms.

„Daugeliui Lietuvos gyventojų tai tampa nuosprendžiu, kurio kaina – kritimas į socialinį užribį. Esu įsitikinusi, kad skolas privaloma grąžinti, bet turime žmonėms sudaryti realias sąlygas susimokėti skolas. Dabar veikianti išieškojimo tvarka nepadeda skolininkui tapti mokiam, o dar giliau jį murkdo į skurdo liūną“, – teigia siūlymus Seimui pateikusi socialdemokratė.

Drauge su Nacionaliniu skurdo mažinimo organizacijų tinklu, palaikoma socialdemokratų ir kitų frakcijų parlamentarų, D. Šakalienė parengė ir užregistravo Civilinio kodekso pataisas, kurios padės skurstantiems žmonėms išlipti iš skolų.

Visų pirma siūloma vieno skolininko bylas priskirti vienam antstoliui. Kai kiekvieną skolą administruoja skirtingas antstolis, neproporcingai didelė lėšų dalis skiriama sumokėti už antstolių paslaugas, o ne grąžinti skolas. Tai didina darbo praradimo riziką, buhalterinės apskaitos naštą, ypač mažose įmonėse.

Taip pat siūloma leisti skoloms atskaičiuoti ne daugiau kaip 20 proc. lėšų iš darbo užmokesčio ar išmokų, neviršijančių minimalios algos.

Šiuo metu atskaitymai gali sudaryti iki 50 proc. Iš pajamų, viršijančių minimalią algą, siūloma nuskaityti ne daugiau nei 50 proc., nors šiuo metu leidžiama iki 70 proc. Dideli atskaitymai žlugdo skolininkus, skatina imtis nelegalaus darbo, slėpti pajamas.

Taip pat siūloma neleisti išieškoti skolos iškraustant iš būsto, kuriame skolininkas gyvena, jeigu skola gali būti išmokėta per 24 mėnesius.

Dabar terminas yra 6 mėnesiai, bet jis pernelyg trumpas. Būsto netekimas išstumia žmogų į užribį, dalis skolininkų dėl tokio reguliavimo tampa benamiais.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.03.30; 03:00

Algimantas Rusteika, šio komentaro autorius

Juk matėt, kaip išsigąsta neradę prie kasos kortelės, kaip drebančiais, senatvės dėmių tartum tigro kailis išmargintais pirštais knisa nutrintą piniginę, vartant akis visai eilei normalių, pozityvių jaunuolių su spalvotais švarkeliais ir nusmukusiais klynais, ir visi vežimai, kupini ekologiškos žolės ir vakarinio krepšinio alaus su palengvėjimu atsidūsta, kai jie iškrypuoja su savo vakare, prieš darbo galą nupigintu batonu ir akcijinėm kruopom.

Šiai valstybei esi amžina problema, vis galvok, kaip tave išsaugot nuo ligų ir apsaugot nuo tėvų, išmokyt, kai mokyklų vis mažiau ir kad galvotum, ką reikia ir balsuotum kaip reikia, ir kad laiku sumokėtum viską ir nepabėgtum, o paskui baisiai oriai džiaugtumeis senatve, o dar tave gydyk, nors jūsų kaip tarakonų, o ligoninių vis mažėja, ir dar reiks jums mokėti, kad turėtumėt, ką mokėti ir visi uždirbtume, vienas vargas, kol išmokėjimai baigiasi.

Pensija yra vaivorykštė, kurios niekada neprieisi. Jos lauksi dvidešimt metų, o po dvidešimties sužinosi, kad ji ateis po dešimties, o po dešimties dar penkis palauksi, tada dar po pusantrų ir poros savaičių gausi tokią, už kurią galėsi numirt iš bado po pusmečio, o numirsi po metų ir visi stebėsis, koks kietas senukas buvo.

O dabar darysim pensijų reformą. Sumažinsim įmokas į fondus, nes iš jų nieko vis tiek gero, kas, kad valstybė sugundė ir sakė, kad bus labai gerai ir kelnes nusimovėt ir ėmė skaudėti, kas, kad žmonės mokėjo šitiek metų, bet vis tiek nieko gero, grynas nuostolis, tai dabar arba grįžkit sodron, arba mokėkit patys daugiau ten, kur vis tiek nieko gero, mes ten nebemokėsim, juk ten nieko gero.

Ir iš to sutaupysim 186 milijonus, kuriuos išdalinsim visiems po 20 euriukų per mėnesį ir visi busit žiauriai laimingi, ir galėsim pasakyt, kad padidinom, tai bus tas vienas kartas, kai galėsim neduoti ką pažadėję vieniems ir padalinti kitiems, bet kas šitos valstybės pažadus atsimena, juk ten buvom ne mes.

Mes tik vaikai, išsidalinę taupyklę juodai dienai, o kai paaiškės, kad taip nereikėjo ir nieko neišėjo, o tik po kelių metų dar didesnis blogumas, tai ir vėl būsim nebe mes, ir liksit tik jūs, kurie vis tiek nieko neatsimenat, o ir tų didelė dalis užsilenksit ir mažiau bus gavėjų, nėra pensininko – nėra problemos.

Pensininkai klausia valdžios, kur dingo jų pensijos? Slaptai.lt nuotr.

Svarbu – dabar gausit tą savo dvidešimt ir pabūsim geri, o kitamet bus rinkimai ant nosies ir ne tas jums rūpės, ir jokių dar dvidešimt nebebus, ir vėl galvosim, iš ko atimti ir padalinti, ir nebebus jau iš ko, bet gal kaip nors, juk visada kaip nors būna, surasim jums dar kokį nors Pūką ir galėsit žiūrėt į areną su tigrais ir rodyti nykščius žemyn.

Tai kas, kad mokančiųjų vis mažiau, o senių vis naujos minios prie langelių, ir kaip beskaičiuotum, kasmet vienam seniui išeis vis po mažiau, galėsit kaupti toliau tuos eurus, kuriuos sėkmingai suvalgys infiliacija ir jei nebus bankrotų, gal atgausit ką pasidėję kaip į pagalvę ir davę uždirbti visiems, kas netingi, vis tiek apie tai net nekalbėsim, nes tas mums nesvarbu, mums svarbu duoti dabar po dvidešimt ir atsiskaitę, vis tiek viską užmiršit ir padėsit šaukštus.

Ir tie, kurie matys, kad jei visą gyvenimą arsi ir visiems mokėsi, kaip nenormalus, senatvėje gausi dešimt ar net tuos jūsų dvidešimt eurų daugiau už tą, kuris durnių voliojo ar šiaip ėmė pašalpas, tie juk užmirš norą būti solidarūs ar kaupti, ir nutars geriau dabar imti iš darbdavio juodais ir nesukti dėl nieko galvos, tai mes juos patys tokiais padarę labai gaudysim ir bausim, ir vaikysimės šešėlį, kuris kaip pensija ar vaivorykštė visada pabėga.

Pensininkų vargai Lietuvoje. Slaptai.lt nuotr.

Bet svarbiausia, visi turės darbo, linguos žilos pamokslininkų galvos per dėžę, vis eisit į naujus rinkimus su naujais pasiūlymais, kaip daugiau atimti ir dar teisingiau pasidalinti ir bus pasiektas šventas tikslas – nieko nedaryti ir nieko nekeisti, o tie seniai tai vis tiek greit užvers kanopas, kaip iki šiol kažkaip pragyveno, taip ir toliau nepasius.

Gerai įsižiūrėkit į tuos, kur vakare stypso prie nupigintų, į tas išblukusias akis, suprantančias viską, padėvalkių paltukus ir nušvitimą pamačius vaikus, ir kaip jie nueina į savo laiptines ir pradingsta, nes jų greit nebeliks, jų praktiškai visiems jau nebėra, dar šiek tiek vasarų ir mėnulio užtemimų, vienos kitos atostogos ir keliolika kalėdų – ir ateis jūsų eilė.

2017.12.20; 04:50

Prof. Andrius Bielskis: dėl didėjančio lietuvių nusivylimo ekonomika ir demokratija reikėtų rimtai sunerimti. Piotro Romančiko (ELTA) nuotr.

Apklausų duomenys rodo, kad Lietuvoje per paskutinius metus nusivylusių šalies ekonomika bei tuo, kaip veikia demokratija, padaugėjo. Lyginant su praėjusių metų gruodžio mėnesiu, 12 procentinių punktų išaugo gyventojų, kurie yra nepatenkinti šalies ekonomika, bei 4 proc. – kaip valstybėje veikia demokratija.

Mykolo Romerio universiteto (MRU) profesorius Andrius Bielskis akcentavo, kad statistika, rodanti, jog nepatenkintųjų šalies ekonomika ir demokratija daugėja ir dabar nusivylusių piliečių yra daugiau nei patenkintų, yra pavojinga ir jau dabar turėtų kelti nerimą. Profesorius akcentavo, kad ši negatyvi tendencija susijusi su keliomis svarbiomis priežastimis: pernelyg biurokratiška ir socialiai nejautria Vyriausybės retorika, valdančiųjų politinio turinio stoka ir skandalais, lydėjusiais Seimą ištisus metus.

Naujienų agentūros ELTA užsakymu rinkos ir viešosios nuomonės tyrimų kompanijos „Baltijos tyrimai“ lapkričio 20 – gruodžio 4 dienomis vykdytų apklausų duomenys rodo, kad 2017 m. gruodžio mėnesį beveik pusė visų apklaustųjų (46 proc.) manė, kad ekonominė Lietuvos situacija per paskutinius kelis mėnesius pablogėjo. Tuo tarpu tik 13 procentų apklaustųjų nurodė maną priešingai, jų nuomone, ekonominės tendencijos pastaraisiais metais buvo teigiamos. 37 procentams respondentų atrodė, kad ji nepasikeitė.

Nors nepatenkintų demokratijos veikimu Lietuvoje per paskutinius du mėnesius sumažėjo 3 procentiniais punktais, tačiau, lyginant su praėjusių metų gruodžio mėnesiu, patenkintų tuo, kaip veikia demokratija, sumažėjo 4 procentais.

2017 metų lapkričio pabaigoje – gruodžio pradžioje daugiau nei pusė 55 proc. apklaustų šalies gyventojų nebuvo patenkinti tuo, kaip šalyje veikia demokratija, ir tik 37 proc. respondentų išsakė pozityvų vertinimą.

Nepatenkintųjų ekonominiu šalies gyvenimu ir demokratija rodikliai koreliuoja su per metus padidėjusiu nusivylimu bendra padėtimi šalyje. Nusivylusių piliečių skaičius šalyje per paskutinius metus padidėjo12 procentų ir net septyni iš dešimties šalies gyventojų mano, kad reikalai Lietuvoje blogėja.

Tiek šalies ekonomika, tiek tuo, kaip veikia demokratija, dažniau patenkintas yra jaunimas iki 30 metų, didesnes pajamas gaunantys ir miestuose gyvenantys piliečiai bei respondentai, kurie savo politines pažiūras apibūdina kaip dešiniąsias.

Tuo tarpu dažniausiai nusivylę tiek ekonomika, tiek demokratija yra vyresni nei 50 metų piliečiai, mažesnes nei vidutines pajamas gaunantys kaimo gyventojai. Save priskiriantys ideologinei kairei bei Darbo partijos, Tvarkos ir teisingumo ir Lietuvos socialdemokratų partijų elektoratai taip pat yra dažniau nusivylę tiek demokratija, tiek šalies ekonomika.

MRU profesorius A. Bielskis, vertindamas šiuos rodiklius, teigė, kad negatyvios gyventojų nuostatos šalies ekonomikos atžvilgiu yra ganėtinai objektyvios.

„Akivaizdu, kad daugeliui žmonių gyvenimas negerėja, ir tai ypač pasakytina apie iš viešojo sektoriaus pajamų gyvenančius žmones: mokytojus, dėstytojus, pensininkus, gydytojus, valstybės tarnautojus ir taip toliau. Jų pajamos nedidėjo, todėl natūraliai atsiranda ir nusivylimas tiek politika, tiek ekonomika“, – pažymėjo prof. A. Bielskis.

Ieškodamas per metus padidėjusio nusivylimo priežasčių, MRU profesorius skeptiškai įvertino „valstiečių“ per metus nuveiktus darbus.

A. Bielskis teigė, kad prie nusivylimo prisidėjo iš Vyriausybės sklindanti komunikacija. Profesorius akcentavo, kad „S. Skvernelio komunikacija buvo tipiško liberalaus, biurokratiško politiko komunikacija.“ Profesorius pabrėžė, kad, jo nuomone, S. Skvernelis nesugebėjo parodyti esąs socialiai jautrus.

A. Bielskis taip pat neatmetė galimybės, kad prie nusivylimo prisidėjo ir visus metus Seimą lydėjusios intrigos. Skandalas dėl Gretos Kildišienės ir Ramūno Karbauskio santykių, įtarimai korupcija Artūrui Skardžiui ir t.t. turėjo nemažai įtakos padidėjusiam visuomenės nusivylimui demokratija.

Pensininkams belieka pasikarti. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Tačiau, pabrėžė MRU profesorius, visus šiuos skandalus buvo galima užglaistyti, jei būtų buvęs pasiūlytas politinis turinys. „Politinio turinio nėra daug, todėl ir skandalai tapo svarbesni“, – pabrėžė A. Bielskis.

Todėl, anot jo, didžiausios nusivylimo demokratija priežastys slypi nesugebėjime tinkamai organizuoti šalyje vykstančių ekonominių procesų. Žmonės, kalbėjo A. Bielskis, matydami, kad politikai tinkamai nereaguoja ar nesugeba reaguoti į ekonominius iššūkius, savaime nusivilia ir politika, ir demokratija. „Tai yra pavojinga,“ – pabrėžė profesorius. Jei nepasitenkinimo demokratija tendencijos išliks panašios, atkreipė dėmesį prof. A. Bielskis, yra dėl ko sunerimti.

Apklausa vyko 2017 m. lapkričio 20-gruodžio 4 dienomis. Tyrimo metu apklausti 1108 Lietuvos gyventojai (15 metų ir vyresni), apklausa vyko 117 atrankos taškų. Apklaustųjų sudėtis atitinka 15 metų ir vyresnių Lietuvos gyventojų sudėtį pagal lytį, amžių, išsimokslinimą, tautybę, gyvenvietės tipą. Apklaustų žmonių nuomonė rodo 15 metų ir vyresnių Lietuvos gyventojų nuomonę. Tyrimų rezultatų paklaida – iki 3 procentų.

Ši apklausa yra Lietuvos naujienų agentūros ELTA ir Lietuvos ir Didžiosios Britanijos rinkos ir viešosios nuomonės tyrimų kompanijos „Baltijos Tyrimai“ bendras projektas.

Eltos korespondentas  Benas Brunalas

2017.12.28; 09:41

Lietuvos vyriausybė. Slaptai.lt nuotr.

Jau ilgiau nei metus trunkantis Valstiečių ir žaliųjų politinio darinio valdymas, koks jis juokingas ar žiaurus beatrodytų, nemažai daliai Lietuvos gyventojų yra visiškai patrauklus.

Akivaizdu, kad aiškiai suformuluotos alternatyvos esamai padėčiai nei Seime, nei visuomenėje neatsirado.

Vienintele oponuojančia jėga, reiškiančia nepasitenkinimą valdžios sprendimais, tampa žiniasklaida, tačiau jos funkcija – informuoti ir perduoti nuomones, o pati ji negali tapti naujų krypčių, strategijų kūrėja.

Todėl gal ir ne stiklo bokšto, bet stiklainio, į kurį laimėjusieji rinkimus noriai sulindo, sienelės storėja, stiklainio dangtis užspaudžiamas ne tik iš išorės, bet ir iš vidaus laikomas, vis sandariau užsidaro.

Žiniasklaidos nepasitenkinimas

Žiniasklaidos nepasitenkinimą rinkimus laimėjusia populistų komanda ir jos gana aršų taršymą galima paaiškinti dviem objektyviais veiksniais: pirmasis jų – jau daugelį metų rašančiųjų įvairiomis politikos, ūkio, socialinėmis ir kt. temomis žurnalistų patirtis, o dažnai ir įgyto išsilavinimo visapusiškumas, gerokai lenkė į Seimą atėjusiųjų naujokų kompetencijas. O antrasis – žiniasklaidai žaidžiant rinkos ekonomikos sąlygomis, kaunantis dėl portalo tekstų peržiūrų skaičiaus internete ir popierinių leidinių tiražų, reikėjo informacijos, o jos iš naujojo Seimo nebuvo.

Nauji Seimo nariai vengė bendrauti su žiniasklaida, nes visiškai pagrįstai susirgo nepilnavertiškumo kompleksu, be to, nelabai ir turėjo ką pasakyti. Žiniasklaidos atstovai pyko. Kadangi informacijos apie krašto politiką skaitytojai vis vieną laukė – nueita populiariausiu keliu. Nebuvo informacijos apie politiką, ieškota jos apie politikus. Tokiu būdu, net ir valstybės masteliu bevertė istorija apie Gretą Kildišienę ir Ramūną Karbauskį buvo bemaž mėnesį transliuojama kaip pagrindinė politikos Lietuvoje tema, o šios istorijos ratilai ritasi dar ir iki šios dienos.

Žingsniai į tuštumą

Panašios reikšmės, nors ir palietęs žymiai gausesnę grupę žmonių, yra praėjusiomis savaitėmis nuvilnijęs triukšmas dėl receptinių vaistų. Kai Lietuvos politikos sandaros viršūnėje nebėra su kuo ir apie ką kalbėti strateginėmis politikos temomis – narstomos šalutinės, dažnai beprasmės ir bereikšmės temos, tokiu būdu jas sureikšminant vos ne iki nacionalinių tragedijų ar komedijų. Ir nors atsiras prieštaraujančių bei tvirtinančių, kad G. Kildišienės visureigio mecenavimo atvejis atskleidė politikos ir verslo amoralumo esmę, o kelių pavadinimų vaistų įsigijimo apribojimai pražudė daug ligotų pacientų, vargu ar tai bus arti tiesos. Jei tik tokios problemos Lietuvoje egzistuotų, būtume labai darni ir sveika visuomenė.

Premjeras Saulius Skvernelis. Martyno Ambrazo (ELTA) nuotr.

O esmė tokia, kad iš politinių disputų ir, apskritai, iš viešųjų diskusijų išnyksta esminiai valstybės ir jos piliečių ateities svarstymo klausimai. Į valdžią atėjusi siaurų pažiūrų ir menkos kompetencijos sekta, strateginiais valstybės klausimais jokios nuomonės neturi arba bijo ją reikšti, tad ir tyli, o atskiri balsai visuomenėje, nors ir pasigirsta, bet į dėmesio centrą neprasimuša, tik subanguoja ir nuskęsta smulkmenų, audrų stiklinėse ir kitokio triukšmo bei populiaraus šlamšto transliavimo srautuose. Bejėgiškumo jausmas suvokus, kad šalis niekur nebeina, nieko nebesiekia, o tik vegetuoja ir palengva apsipranta su spartėjančiu tautiečių išsivaikščiojimu – įsigali, užgožia racionalų pradą, įtraukia kiekvieną visuomenės narį ir palengva, bet kryptingai nuneša į nebūtį.

Kodėl taip atsitinka? Ar kito varianto išties nėra, ar jo tiesiog nebeieškoma?

Opozicijos nauda ir žala

Kad viešoji diskusija užsipildytų prasmingu turiniu, iš pradžių turėtų egzistuoti pati diskusija. Mūsų atveju, ji išnyksta dėl gana objektyvių priežasčių. Ko gero, viena svarbiausių – nebėra diskusijos Seime, nes Seime nebeliko opozicijos. Valstiečių ir žaliųjų sektantus ištiko dviguba nelaimė. Nusisamdę sumanius viešųjų ryšių specialistus jie visai to nenorėdami ir neplanuodami triuškinančiai laimėjo rinkimus – pirma nelaimė, o antra – jie liko vieniši ir netgi nebeturi tokių, kurie jų sprendimus kritiškai vertintų. Pozicijai, kuri turi savo viziją ir ją įgyvendina, opozicija dažniausiai trukdo, bet kai pozicija neturi nei vizijos, nei strategijos, nei programos, ėjo į Seimą tik planuodama „pabūti prie valdžios“ ir susitvarkyti vieną kitą savo asmeninį reikaliuką, o pelnė visą aukso puodą, veiksminga ir konstruktyvi opozicija galėtų padėti.

EPA – ELTA nuotraukoje – konservatorių lyderis Gabrielius Landsbergis ir Irena Degutienė

Tačiau opozicijos nėra. Tai ypač akivaizdžiai atsiskleidė pastarosiomis dienomis, kai Seime buvo svarstomas kitų metų valstybės biudžetas. Visuomenė gerai išgirdo tik vieną žinią, kurią jai už jos pačios į biudžetą sumokėtus pinigus ištransliavo pozicijos veikiantysis organas – vyriausybė. Anot vyriausybės pagrindinio guru Sauliaus Skvernelio, kitų metų biudžetas yra „saugantis nuo ekonomikos perkaitimo, infliacijos didėjimo ir kartu orientuotas į socialiai jautriausias visuomenės grupes“, – rašo „Respublika“ bei kt. žiniasklaidos priemonės, nes vyriausybės pranešimas apie „socialiai orientuotą“ biudžetą iš esmės sėkmingai, tikslingai ir apgalvotai, per visur ir visiems išplatintas.

Mažo to, premjeras giriasi, kad 2018 m. biudžetas pirmą kartą per nepriklausomybės laikotarpį yra planuojamas perteklinis – viešųjų finansų balansas bus teigiamas ir sudarys 0,6 proc. bendrojo vidaus produkto (BVP). Turinys kitas, bet žinia nei nauja, nei labai įdomi, nes analogišką pozityvią informaciją apie savo darbą, o ypač biudžeto suplanavimą, transliuodavo kiekviena vyriausybė, nors realiai kitais metais pamatydavome, kad pozityvius dalykus persverdavo negatyvūs – „nenumatyti“, ir Lietuva kaip ritosi, taip ir ritasi į pirmavimą Europoje pagal autsaiderystės, o ne pagal lyderystės rodiklius. Skirtumas šįkart toks, kad biudžeto svarstymas jokios rimtos, konstruktyvios, girdimos kritikos net ir nesulaukė.

O pretekstų kritikai buvo gana esminių, nes biudžetas, nors ir perteklinis, bet, pasak ekonomistų, kuriais Seimas negali pasigirti, iš pateikto biudžeto projekto matyti, kad centrinė valdžia išlaidaus daugiau nei surinks pajamų ir patirs deficitą, o bendrą šalies valdžios sektoriaus perteklių suneš regionai ir socialinis draudimas. Kitaip tariant, biudžeto perteklius paremtas iš visų dirbančiųjų fizinių asmenų surinktais pinigais, tuo tarpu valstybės aparatas, nors ir skelbė taupymo vajus ir optimizavimo reformas, kaip išlaidavo daugiau nei valstybės finansinis potencialas leidžia, taip išlaidaus.

Optimizmą neigia statistika

Biudžeto svarstymo kontekste verta paminėti skaudžiausias Lietuvos problemas. „Gyvename trumpiausiai, geriame daugiausia, žudomės dažniausiai – toks yra Lietuvos paveikslas atliktame naujausiame ES šalių sveikatos tyrime 2017“, – eurokomisarą Vytenį Povilą Andriukaitį cituoja „Lietuvos rytas“. Šįkart mūsų kontraversiškas eurokomisaras išvadą ne iš piršto laužia, o remiasi Europos Sąjungos institucijų drauge su Europos Komisija atliktu tyrimu.

Lietuvos statistika. Slaptai.lt nuotr.

Kokia reali šalies padėtis atskleidžia net tik Europos institucijų, bet ir komercinių banginių, kurie turi interesų mūsų regione, tyrimai. Tarkim, SEB banko trijose Baltijos šalyse atlikto gyventojų finansinės būklės tyrimo duomenys, publikuojami informaciniame portale Delfi, skelbia, kad Lietuvoje gyventojų optimizmas yra mažiausias Baltijos šalyse, net trečdalis lietuvių neturi jokių santaupų. Be to, tik 17 proc. lietuvių gali būti priskirti viduriniajai klasei, o Estijoje šiai klasei priklauso beveik pusė gyventojų. Ypač reikšmingas skaičius – kas dvyliktas Lietuvos gyventojas planuoja per artimiausius 3 metus emigruoti.

Pastaruoju metu net klostosi baugi situacija, kad ir kokie tyrimai bebūtų atliekami, jie pateikia vieną už kitą prastesnius rodiklius apie mūsų šalį. Pirmaujame ne pagal gerovės, bet pagal socialinės atskirties dydžius Europoje ir, nors galime girtis iki begalybės augančiu BVP, tačiau vargu ar labai džiaugsimės tuo, kad emigravus, kaip ketinama, kas dvyliktam Lietuvos piliečiui, BVP vienam gyventojui išaugs net 12 proc. Bendras sukuriamas šalyje BVP gal labai ir nesmuks, nes emigruos didžioji dalis ne iš tų 17 proc. viduriniosios, bet iš tų 80 proc. skurdo Lietuvos piliečių grupės, tačiau valstybės kelias į spartų susinaikinimą pernelyg akivaizdus, kad jis būtų ignoruojamas.

Smulkmenos užgožia esmę

Valstybės biudžeto svarstymas kaip tik yra tas laikas ir tas objektas, kuris leidžia sudėti taškus ant „i“. Ar biudžetas atsako į esminius valstybei kylančius iššūkius, ar neatsako, ar numato bent jau kelius, kaip su tais iššūkiais bus susidorota, ar nenumato. Todėl kaip tik dabar buvo ir tebėra puiki proga išgirsti, ar šalyje yra kokia nors reali politinė jėga, kuri padėtį suvokia adekvačiai, turi savo viziją, mato sprendimų kelius – ar tokios polinės jėgos nebėra. 

Vargu ar galima tvirtinti, kad biudžeto svarstymo tylą nors šiek tiek išblaškė socialdemokrato Algirdo Syso pagraudenimas, kad biudžete neatsižvelgta į „daug visuomeninių organizacijų, Seimo narių, pavienių piliečių, ugniagesių, vaiko teisių apsaugos specialistų siūlymų“. Iš viso beviltiška tikėtis kokių nors suformuluotų kritinių pastabų iš konservatorių partijos, kai jų lyderis Gabrielius Landsbergis biudžeto svarstymo Seime kontekste aiškino, kad „renka žmonių istorijas, kurios yra priešingos Vyriausybės retorikai“ ir skundėsi, kad biudžeto svarstymui skirta per mažai laiko. Nenuostabu, kad jokios konstruktyvios kritikos nepasigirdo ir iš lenkų rinkimų akcijos bei liberalų frakcijų, nes visi ar bent jau dalis šių frakcijų atstovų už vienus ar kitus grašius ketina palaikyti žaliuosius sektantus.

Tai ir leidžia teigti, kad susidarė gana įdomi, tačiau anaiptol ne džiuginanti situacija Seime, kai valdančioji dauguma paliekama virti savo sultyse, o ten, kur turėtų pasigirsti kritiškas opozicijos balsas, tvyro chaotiškas triukšmas, kuris skirtas triukšmaujantiems greta perrėkti, knaisiojimuisi po baltinių raukšles ar šiaip abstrakčiam paniurnėjimui, kad atkreiptų TV kameros operatoriaus dėmesį, o ne argumentuotų pozicijų, nuostatų, spendimų dėstymui, pagrindimui ir jų viešinimui.

Citadelė stiklainyje

Seimo rinkimų rezultatas toks, kad be Valstiečių ir žaliųjų darinio kita valdančioji dauguma Seime negali susiformuoti, tad žvelgiant per tą prizmę, jog galimybės ateiti į valdžią kitoms partijoms nėra, jos ir nesistengia formuluoti atsakingų, apgalvotų ir perspektyvių šalies ateities strategijų. Kitaip tariant, be reikalo neaušina burnos. Tačiau konstruktyvi ir net destruktyvi opozicijos kritika, anksčiau priversdavo poziciją savo vykdomą politiką ginti, formuluoti argumentus. Šiame Seime šio veiksnio nebėra, valdantieji iš esmės paliekami ramybėje ir tesižino patys su savimi, ir su savo klaidomis bei tiesomis.

Todėl kuo toliau, tuo akivaizdžiau formuojasi uždara valdžios citadelė, keistas ir nuo realybės valstybės atsidalinęs darinys, nulemtas savos tvarkos, hierarchijos ir dėsnių, atsirandančių pačios citadelės viduje. Vaizdas toje stiklainio sferoje gąsdinantis.

Gana taikliai Lietuvos radijo ir televizijos apžvalgininkei Birutei Vyšniauskaitei tą „vaizdelį“ apibūdo vienas iš Seimo senbuvių, socialdemokratas Algimantas Salamakinas: „Nuo pat pirmos savo kadencijos 1992 m. Seime galvojau, kad augsime, eisime pirmyn, tačiau dabartinės kadencijos Seimas mus nubloškė 25 metus atgal, nes atėjo labai daug nepatyrusių politikų arba apskritai nesutvertų politikai žmonių <..> Kartais, atrodo, būna labai svarių argumentų ir priežasčių, kodėl būtina priimti tam tikrus sprendimus. Tačiau „valstiečių“ frakcija vis tiek balsuoja, kaip jiems liepia vienas žmogus arba kaip iš anksto paruoštuose lapeliuose būna sužymėta, kaip balsuoti. Tai – visiškas negebėjimas dirbti“, – sakė Seimo narys.

Nors vargu ar yra Lietuvoje daug politika besidominčių žmonių, kuriems A. Salamakinas būtų autoritetas ir nuomonių lyderis, tačiau jei net jį šokiruoja šio Seimo valdančiųjų beviltiškumas ir keisti darbo principai – tai labai daug ką pasako.

Sekta ar partija?

Blogiausia, kad nėra kam ir iš dabartinių politikos autoritetų pasakyti taip, kad būtų girdima, jog valstybę palengva uzurpuoja net ne politinė partija, tačiau religinės sektos požymius turinti grupuotė, susitelkusi aplink savo pranašą R. Karbauskį, nekreipianti dėmesio į atskirų savo narių, turinčių artimesnį priėjimą prie pateptojo, savanaudiškus žaidimėlius naudojantis vadžios suteiktais galių resursais. Komitetų formavimo Seime principai puikiai atskleidė, kad kompetencija šiai politinei sektai ne tik kad nėra vertybė, bet netgi provokuoja nerimą ir baimę, nes sukelia pavojų jos nariams atskleisti tikrąjį savo veidą ir sugebėjimus, kurie kitų, labiau patyrusių ir išsilavinusių kolegų gali būti atpažinti ir garsiai įvardinti.

LVŽS lyderis Ramūnas Karbauskis. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.

Ko gero, šiai sektai prie jų prisišliejęs, asmeninių ambicijų ir tikslų turintis politinis avantiūristas ir partinis perėjūnas, buvęs policininkas S. Skvernelis yra išsigelbėjimas, nes jis perima atsakomybę, nekvaršindamas galvos nejaukiai politikos vandenyse besijaučiantiems politinės citadelės veikėjams, tereikalaudamas iš jų tik tokios menkos duoklės – vergiško arba statutinio paklusnumo.

Vyriausybė iš esmės irgi sudaryta ne kažkokiems ambicingiems ir tikslingiems dalykams pasiekti, bet atsitiktinai sukritus aplinkybėms, atsitiktiniems žmonėms užėmus vienas ar kitas pozicijas valdymo struktūrose. Negalima teigti, kad visi vyriausybės nariai dirbtų blogai, yra ir labai gerų pavyzdžių, tačiau bendras skiriamasis bruožas keistokas – ko gero, geriausiai dirba tos ministerijos, kurios nieko naujo nebando daryti. Jeigu pabando daryti reformas, jos virsta skandalais ir smulkesnėmis ar didesnėmis negandomis piliečiams, o ne kokia nors pridėtine verte ir indėliu į valstybės ateitį. Reformos, kurios iki šiol būdavo beveik progreso sinonimu, nebeįkvepia, o gąsdina, nes per jas patiriama, kad po to situacija valstybės veiklos sektoriuose ne pagerėja, bet prastėja.

Be alternatyvos

Konservatoriai laukia pažadėtosios žemės tikėdamiesi, kad jei nieko blogo nepadarys – tai savo valandos vis vien sulauks. Valdžia pati įkris jiems į rankas, tad kuo prasčiau dabartinė vyriausybė dirba, tuo jiems geriau. Toks argumentas, kad prasčiau tampa ir visai Lietuvai – jų pernelyg neblaško. Liberalai taip pat atsikvėpė. Iš esmės Lietuvoje susiklostė aplinkybės, kad visos politinės jėgos, ne išimtis ir ši, nes iš susiformavusių taisyklių ji ir neturi potencialo ištrūkti, įgyvendina neoliberalią politiką, kuri liberalams palanki, tad formuluoti kažką kita – rizikinga. Išėjusi iš valdančiosios koalicijos socialdemokratų dalis, kol kas alternatyvos Lietuvai, socialdemokratinio valstybės raidos modelio, irgi nepasiūlė – Seime jie negirdimi, o už Seimo ribų tampa ir iš viso nematomi.

Esamą būklę konstatuoja ir paskutinė sociologinė partijų populiarumo apklausa. Naujienų agentūros BNS paviešintų „Vilmorus“ atliktų tyrimų duomenimis: pirmojoje vietoje pagal populiarumą jau ilgą laiką yra konservatoriai (už juos balsuotų daugiau nei 15,4 proc. respondentų), tad nieko nedarymas iš esmės konservatoriams nekenkia, gal net yra palankus. Nemaža dalis žmonių savo išrinktaisiais vis dar nedrįsta nusivilti ir tikisi, kad atsitokės žalieji ir gal pamaitins mana iš dangaus, tad valstiečių ir žaliųjų reitingai, nors ir svyruoja, tačiau gana stabiliai laikosi virš – 12 proc. ribos. Nestebina socialdemokratų populiarumo kritimas, nuo – 10 proc. spalį, iki 7,9 proc. lapkritį. Permainos partijoje, apie kurias kalbėjo jų pirmininkas Gintautas Paluckas, jei ir vyksta, tai visuomenė apie tai nieko nežino arba vyksta ne geros, o blogos permainos. Progą atsinaujinti taip, kad būtų pastebėta, ši partija jau bemaž praleido, o gal ir neturi to potencialo, kurio iš jų tikėtasi.

Kitų partijų populiarumo reitingai netikėtumų nepateikia. Populiarūs išlieka „Tvarkos ir teisingumo“ populistai, iš paskutiniųjų į matomas pozicijas kabinasi liberalai (4 proc.), gal kiek netikėtai užribyje atsiduria Lenkų rinkimų akcijos – Krikščioniškų šeimų sąjungos darinys su 3,8 proc. populiarumu ir iš matymo lauko išnykusi Naglio Puteikio Centro sąjunga. Iš esmės partijų populiarumo reitingai atspindi situaciją, kai valdančiosios partijos darinys, paliktas vienų vienas savo stiklainyje, o ryškesnės opozicijos, į kurią galėtų pretenduoti, ko gero, visos iš likusių partijų, nematyti. Todėl naujoje apklausoje atkreipia dėmesį tik vienas ryškesnis pokytis – nuo 19,9 proc. iki 23,9 proc. išaugęs neapsisprendusių, už ką balsuoti, respondentų skaičius.

Vienas iš naujosios Seimo daugumos bruožų – nepasitikėjimas visuomene, tiksliau paprasčiausias jos ignoravimas, tad nenuostabu, kad apskritai nusivylusiųjų valdžia skaičius auga. Žmonės nori būti išgirsti, o kai patiria, kad jų niekas neklauso, niekam jie neįdomūs ir pakeisti jie nieko negali, natūralu, kad nusivilia ir drauge su jų neviltimi miršta ir pilietinės visuomenės procentinė dalis.

Nusivylimas prezidentūroje – ar netikėtas?

Iki šiol labai dažnai negatyvias nuostatas visuomenėje išblaškydavo šalies prezidentės balsas. Šiuo atveju – Simono Daukanto rūmuose irgi tvyro stingdanti tyla. Galbūt prezidentūra suvokia, kad susidūrus su sektantais, o ne politikais, geriau išlikti tolerantiškiems ir patylėti, nei, kaip ir neegzistuojančiai opozicijai, – „veltui aušinti burną“.

Iš kitos pusės, tyla prezidentūroje gali turėti daugiau priežasčių – tai ir antrosios kadencijos pabaiga, sąlyginis atokvėpis tarptautiniuose vandenyse, o galbūt ir tam tikras nusivylimas tais lūkesčiais, kuriuos kiekvienas lyderis, eidamas į atsakingus postus, paprastai turi.

Lietuvos Prezidentė Dalia Grybauskaitė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Nereikia pamiršti, kad Lietuvos atotrūkis ne tik nuo kitų Europos šalių, bet ir nuo kaimynų latvių ir estų prasidėjo 2008 m., siaučiant ekonominei krizei, kuri tuo metu Latvijai grasė žymiai žiauriau nei Lietuvai. Rezultatai – tai, kad nuvažiavome taip toli žemyn su prezidente susiję. Visi puikiai prisimena, kad tuo metu valstybę valdė jos numylėtiniai konservatoriai ir pačių konservatorių numylėtinis Andrius Kubilius. Sena sentencija primena, kad darbus visą laiką galima atpažinti iš pasekmių, o dabar jau pernelyg tampa akivaizdu, kad būtų korektiškai nutylėta, jog tuomet priimti sprendimai buvo klaidingi, o prezidentė ne tik juos palaikė, bet ir karštai gynė.

Tiksli prognozė 2018-iesiems

Dabartinis laikas, kai geriau, jei dabartinė valdžia nepriiminėtų jokių sprendimų, nei priiminėtų pati nesuprasdama, ką ar tiesiog, pagal sąrašą popieriuke, spaudydama buvusiam policininkui, įsijautusiam į svajones apie karalystės sostą, reikalingus mygtukus, nežada nieko optimistinio. Pati sekta Seimelio citadelėje ir atskiros jos grupelės kai kuriose ministerijose, be abejo, gal ir visai sėkmingai egzistuos dar 3 metus, galbūt aplink pranašą susitelks dar daugiau patikėjusiųjų, tačiau šalies ateities scenarijus dėl to geresniu netaps. Su pranašo palaiminimu paskirtas vietininkas vyriausybėje, pristatydamas savo veiklos rezultatus ir būsimus sumanymus biudžeto projekte, drauge pateikė ir pakankamai tikslią prognozę 2018-iesiems.

Margasis genys žiemą. Slaptai.lt nuotr.

Atmetus visus galimus geresnius ir blogesnius dalykus, kurie gali nutikti, gali ir nenutikti, dėl keleto esminių galime būti tikri: 2018 m. užtikrintai pirmausime pagal savižudybių skaičių Europoje bei iš kitų šalių išsiskirsime trumpiausia gyvenimo trukme, augs socialinė atskirtis ir ne po 12 proc., bet visgi palaipsniui didės emigruojančiųjų iš Lietuvos skaičius, didės ir ekonominių rodiklių atotrūkis nuo latvių bei estų.

Gali premjeras kiek tik nori demonstruoti savo optimizmą ir žarstyti patruliuojant gatvėse įgyto žargono perlais, atsakymų į esminius valstybei iškilusius iššūkius jis nepateikia. Būtų bent jau galima gerbti žmogų už tai, jei pripažintų, kad atsakymų neturi, nes ne tik jis vienas supranta, jog sprendimai nėra paprasti ir, kad formavosi visa tai, ką turime šiuo metu, dar tais laikais, kai jis po darbo valandų tik studijavo policijos statuto reikalavimus, svajodamas juos pritaikyti valstybei valdyti.

Liaudis, tikėjimas ir optimizmas

Seimo citadelė visada egzistavo, tačiau dar niekad į ją nebuvo pakliuvusi sektantų grupė. Žmonės, kurie buvo ar laikė save politikais, vis dėlto ateidavo į valdžios citadelę su tam tikromis viltimis, tikėjimu ne tik pasivogti, bet ir pasidalinti, pasitaikydavo ir visiškai padorių, ne visada labai patyrusių, bet dažniausiai mokytis linkusių politikos veikėjų, žinančių, kad buvimas citadelėje – laikinas ir, pasikeitus aplinkybėms, teks grįžti pas žmones.

Šiuo atveju – tokių iliuzijų nėra. Nebūtų nieko nuostabaus, jei į kitą Seimą išrinktų Mūrininkų ir mėlynųjų sąjungą. Oligarchų valdančių mūrininkų brigadas yra, o mėlynaisiais galėtų būti žvejybos tvenkinių valdytojai. Nuo dabartinių Valstiečiu ir žaliųjų sąjungos jie iš esmės nesiskirtų, o kt. partijų Lietuvoje, bent šiuo metu, nebesigirdi. Net ir tie 7–12 proc. surenkami už socialdemokratus ir konservatorius, ko gero, ne todėl, kad jų elektoratas suvoktų, ką šios partijos realiai ketina daryti, bet palaikomos jos tik iš tradicijos ir inercijos.

Šachmatai – sudėtingas žaidimas. Slaptai.lt nuotr.

Priartėjęs pirmosios Lietuvos nepriklausomybės šimtmetis jokio konstruktyvaus ir optimistinio turinio šaliai nežada. Žinoma, reikia pripažinti, ypač jaunosios kartos, entuziazmą su kuriuo ji pasitinka jubiliejų. Tačiau nėra didelių garantijų, kad ir jaunoji karta šį jubiliejų sietų su šalies ateitimi labiau, nei su abstrakčiu ir beveidžiu, nors ir nuoširdžiu bet kokios šventės džiaugsmu ir tuščiaviduriu šurmuliu.

„Duonos ir žaidimų!“ – toks buvo antikinių laikų Romos paprastų žmonių reikalavimas valdantiesiems, kurie po to tikėdavosi prastuomenės politinės paramos. Ilgainiui sentencija šiek tiek modifikuota – žaidimų duodama žmonėms daugiau, nes jie pigesni nei duona, bet efektas panašus.

R. Karbauskis Naisiuose irgi žibėjo žaidimais – ir to jam užteko, tačiau kai panašus modelis pradedamas taikyti visam kraštui – gąsdina. Gerai, kad tie sektantų grupės spaudomi mygtukai ne raketoms paleisti skirti – juk būna klysta žmonės, ypač tie, kurie nesupranta ką ir kam daro. Tačiau „raketos“ paleidžiamos – tik jos, virtusios eilutėmis biudžete, ne tokios pastebimos, tačiau dėlto jų naikinamasis efektas nei kiek nesumažėja.

2017.11.26; 05:20

Susimąsčiusi, liūdinti rašytoja Julija Žemaitė galėtų tapti šiandieninės Lietuvos simboliu. Skulptorius Petras Aleksandravičius. Slaptai.lt nuotr.

Viena mano sena pažįstama labai dažnai kartoja: tu man pasakyk. Kartais tai būna klausimas, kartais – kategoriškas teigimas, abejonė, nusivylimas.

Priežodis kaip priežodis, parazitas – ir tiek. Kaip, pavyzdžiui, pakankamai. Mano pažįstama šio gero, gyvenimą teigiančio žodžio nevartoja, užtat jį labai pamėgę reikšmingi televizijos laidų dalyviai, aukšto rango valdininkai, politikai. Skurdo Lietuvoje pakankamai daug. Suprask: daugiau nereikia, užtenka, per akis.

Mano pažįstama su savo tu man pasakyk kiekvieną kartą mane įvaro į kampą. Tu man pasakyk: aš visą gyvenimą balsavau už socialdemokratus, už Kirkilą, Butkevičių, Šiaulienę, Bastį, Skardžių… bet jie jau ne socialdemokratai, kažkoks Paluckas juos išmetė iš partijos. Dūra tu: ne išmetė – jie patys išėjo. Išmetė išmetė, tiek aš dar suprantu. Supranti, tai kodėl klausi? Ką aš tau galiu pasakyti, jeigu nieko aiškesnio nepasako politologai, politikai, žurnalistai, tokie kaip Girnius, Lopata, Jakilaitis, žurnalai „Valstybė“, „IQ“, nors už pasakymus jiems pinigus moka, ir, atrodo, kai kuriems nemažus pinigus.

O man, visą laiką balsavusiam už konservatorius, patinka, kad taip atsitiko, kad išmetė, nors formaliai jie patys pasitraukė. Beje, kai kas mano, kad vadinamuosius socialdemokratus patvarkė konservatoriai, Landsbergis, tik ne Vytautas, o Gabrielius, ne be Vytauto paramos. Juk Paluckas yra buvęs konservatorius. Jeigu Paluckui pavyktų sukurti tikrų socialdemokratų (ne oligarchų, ne nomenklatūros, kaip buvo iki šiol) partiją, aš balsuočiau už socialdemokratus.

Eiliniam piliečiui, seniai nieko neskaitančiam, tik žiūrinčiam, tik klausančiam (tokia mano sena pažįstama) labai sunku suprasti, kas dedasi Lietuvoj, kurioje pakankamai daug skurdo, socialinės atskirties ir pakankamai mažai turtuolių,  mažinančių tą skurdą, nors BVP didėja. Į šį klausimą bandė atsakyti Jakilaičio „Forumas“, bet eiliniam piliečiui aiškiau nepasidarė. Tą pačią dieną Vyriausybės, penkių darbdavių organizacijų ir dviejų profsąjungų atstovai Vilniuje pasirašė beveik metus rengtą trišalį susitarimą, kuriame įsipareigojama vykdyti valstybei būtinas reformas, nedidinti mokesčių naštos verslui bei reguliariai kelti atlyginimus. Beveik visiems „Forumo“ dalyviams šis susitarimas kėlė šypseną, buvo pavadintas nereikšmingu popiergaliu. 

stop_skurdinimui
Skurdui – stop. Slaptai.lt nuotr.

Tai dabar tu man pasakyk: kurie čia neišmanėliai, kurie savanaudžiai, o gal net žymiai blogiau – žino, ką daro, kad būtų kuo blogiau. Nejaugi visi mūsų ekonomistai, politikai ir profesionalai yra beveik patys blogiausi Europos Sąjungoje, nes Lietuvoje skurdo kasmet, kas mėnesį vis daugiau, žmonių vis mažiau, kaip ir tikėjimo, kad kada nors pamatysime šviesą tunelio gale, išlipsime iš gilios gilios duobės.

O atkurtos Lietuvos šimtmetis, į kurį laisvi jau einame 28-uosius metus, čia pat: be paminklo Lukiškių aikštėje, be paminklo Jonui Basanavičiui, bet svarbiausia – be ateities idėjos, nors internetinėje žiniasklaidoje jų – kaip šią vasarą lietaus.

Žūtbūt reikia apsivalyti. Vadinamieji socialdemokratai Lietuvą valdė keturias kadencijas iš penkių. Visų pirma būtent jie atsakingi už tai, ką šiandien Lietuvoje turime. Seimas pritarė Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininko „valstiečio“ Vytauto Bako idėjai pradėti parlamentinį tyrimą dėl neteisėtos įtakos politikams, politiniams procesams, valstybės institucijoms. Bakas yra išvardinęs konkrečius epizodus ir pasakęs politikų pavardes, kurių veikla turėtų būti tiriama.

Baisu pagalvoti: tiek daug tų iki galo neištirtų epizodų, susijusių su Visagino atomine, su Rusija, tiek daug Lietuvai nenaudingų politinių, ekonominių, juridinių sprendimų, korupcijos, susijusių su Brazausko, Kirkilo, Butkevičiaus, Uspaskicho, Pakso, Masiulio, Steponavičiaus, kai kurių verslininkų pavardėmis! Tu man pasakyk, ar Bakas sugebės, turės noro, ar jam bus leista išryškinti ir nuvalyti dešimtmečiais susikaupusį politinį, teisinį ir ekonominį purvą, kai jis pats toli gražu ne be nuodėmės?

Paskaitykite Raimundo Lopatos straipsnį „Seimo veidmainystė“ (delfi.lt), kuriame paryškintomis raidėmis parašyta: „Kažin ar yra pasaulyje toks parlamentas, kuriame net trys politinės partijos įtariamos politine korupcija, net 27 parlamentarai atstovautų tokioms partijoms, būtų įtariami priekabiavimu ar net valstybės išdavimu.“ 

Straipsnyje negatyviai minimos Bako, Basčio, Skvernelio, Skardžiaus, Tomaševskio, Papirtienės, Karbauskio ir Mošė Kantoro pavardės, bendrovės „Rosatom“, „Nukem Technologies“, „Tugva“, „Hoptrans Projects“ ir kt. 

Vytautas Visockas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Dar viena paryškinta citata: „Ar kas matėte premjero S.Skvernelio namą? Jei tiesa, kad prestižiniame sklype stovintis namas su prabangia tvora, pirtimi galėtų kainuoti apie 270 000 eurų, tai kokią algą galėjo gauti kelių policininkas tokiam statiniui?“

Mažai kas tiki, kad iki 100-mečio minėjimo apsivalysime ir kitą šimtmetį pradėsime švaresni. Jeigu Jubiliejaus proga bent kokį velnio tuziną politikų, verslininkų, teisininkų, nepaisant nusikaltimų senaties, pasodintume ten, kur jiems seniai vieta, tada ir Prezidento, ir Seimo rinkimai gal būtų panašesni į rinkimus, o ne į parinkimus.

Jeigu, bet tai prilygtų stebuklui.

2017.10.18; 03:10