Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) bei Centro partijos (CP) rudenį vykstančiuose Seimo rinkimuose remiama žurnalistė Rūta Janutienė teigia, kad patekusi į Seimą norėtų dirbti Antikorupcijos komisijoje, nes turinti patirties kovoje su korupcija. R. Janutienė nesibaimina, kad kurios nors partijos parama rinkimuose į Seimą jai gali pakenkti, nes jos požiūris sutampa ir su LVŽS, ir su Centro partija.
 
„Valstiečiuose“ yra daug žmonių, ginančių viešą interesą. Seniai pažįstu Tomą Tomiliną, Vytautą Baką ir daugiau jų žmonių, kurie yra viešojo intereso gynėjai. (…) Mūsų pažiūros labiausiai sutampa dėl skurdo mažinimo priemonių ir socialinės nelygybės mažinimo dalykų (…) Man svarbu, kad šios partijos remia mane su visomis mano pažiūromis, visomis mano socialiai orientuotomis politikomis dėl žmonių gyvenimo gerinimo. Man svarbu, kad mane priimtų tokią, kokia aš esu“, – Eltai sakė ji.
 
Su CP R. Janutienė ryšius palaiko jau nuo Romualdo Ozolo laikų. R. Janutienė tikina, kad jos pažiūros su šia partija itin sutampa.
 
„Daug šnekėjau su Nagliu Puteikiu, Kristupu Krivicku – jie visuomet kalė mintį, kad tuos dalykus, kuriuos aš darau, galima padaryti daug platesniu mastu. Ir padėti ne vienam žmogui, o daugeliui žmonių vienu metu. Jie įtikino mane tai pabandyti“, – teigė R. Janutienė.
 
Pasak R. Janutienės, iš kitų partijų paramos ji nesanti prašiusi ir artimiausiu metu nežadanti to daryti.
 
„Didžiausia grėsmė nacionaliniam saugumui – pajamų ir socialinė nelygybė, kurią maksimaliai ir greitai reikia mažinti. Tai didelis užmojis, bet tai yra tas darbas, kurį reikia dabar daryti. Todėl man „valstiečių“ parama labai svarbi“, – teigė R. Janutienė.
 
Ketvirtadienį valdančiosios LVŽS taryba nusprendė, kad kartu su neparlamentine Lietuvos centro partija į naujus Seimo rinkimus Žiemgalos vienmandatėje apygardoje kels bendrą kandidatę – žurnalistę R. Janutienę, primena ELTA.
 
Nauji rinkimai Žiemgalos vienmandatėje apygardoje, kurioje vietą atlaisvino parlamentaras Vitalijus Gailius, po Savivaldos rinkimų tapęs meru, vyks rugsėjo 8 d. kartu su rinkimais Žirmūnų, kurioje vieta atsilaisvino parlamentarei Aušrai Maldeikienei laimėjus Europos Parlamento mandatą, bei Gargždų, kurią po Savivaldos rinkimų atlaisvino Seimo narys Bronius Markauskas.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.06.15; 09:00

Dešimtys tūkstančių žmonių Prancūzijoje atsiliepė į profsąjungos CGT kvietimą dalyvauti proteste prieš „socialinį skurdą“. Prie raudonas liemenes vilkinčių profsąjungos narių antradienį prisijungė ir „geltonosios liemenės“. Iki šiol šios skeptiškai žiūrėjo į profsąjungas. 

Prancūzai protestuoja prieš skurdą. EPA – ELTA nuotr.

Paryžiuje į gatves išėjo tūkstančiai žmonių. Demonstrantai reikalavo didesnių algų bei sugrąžinti turto mokestį, kuris prezidentaujant Emmanueliui Macronui praktiškai buvo panaikintas. Prancūzijos sostinėje nedirbo Eifelio bokštas, nes jo darbuotojai dalyvavo mitinge.

Marselyje šalies pietuose prefektūra suskaičiavo 5 200 demonstrantų, Lione Rytų Prancūzijoje – 4 300. Mitingai vyko ir kituose miestuose.

CGT vadovas Philippe’as Martinezas kalbėjo apie sėkmingus protestus. „Čia daug „geltonųjų liemenių“, ir tai yra gerai, – pabrėžė jis. – Išskyrus liemenių spalvas, aš nematau daug skirtumų“. CGT reikalauja didesnių algų bei sustabdyti valstybės paramą įmonėms.

Protestuose dalyvavo ir kelios kitos profsąjungos, taip pat kairioji partija „La France Insoumise“ („Nepalaužiama Prancūzija“). Prisijungė ir studentai bei globalizaciją kritikuojančio tinklo „Attac“ nariai.

„Geltonosioms liemenėms“, reikalaujančioms E. Macrono atsistatydinimo, pastaruoju metu pavykdavo mobilizuoti daugiau demonstrantų nei profsąjungoms. Praėjusį šeštadienį visoje šalyje į gatves išėjo 60 000 žmonių. Tiesa, aktyvumas mažėja: protesto judėjimo pradžioje lapkričio viduryje jų dar buvo per 280 000.

Informacijos šaltinis – ELTA

2019.02.06; 05:00

Socialdemokratai Lietuvoje siūlo įdiegti nacionalinę universalią senatvės pensiją, reformuoti esamas pensijų pakopas.

Tokie planai skelbiami „Ssocialdemokratinės vizijos iki 2024 m.“ projekte.

Bendrąją, iš valstybės biudžeto finansuojamą, pensiją socialdemokratai siūlo atsieti nuo draudimo stažo ir didinti iki 80 proc. minimalių vartojimo poreikių dydžio (vėliau – 100 proc.) – šiuo metu tai yra 196 eurai, rašoma dokumente.

Teisei į tokią pensiją nebūtų reikalaujama minimalaus draudimo stažo, o neturintiems dabar taikomo būtinojo draudimo stažo ji nebus mažinama, tokią pensiją vėliau siūloma susieti su vartojimo kainų indeksu, skelbiama vizijos projekte.

„Neteisinga dalį žmonių laikyti skurde vien todėl, kad jie kažkada padarė blogus sprendimus – nesukaupė būtinojo stažo. Bazinė pensija turi patenkinti bazinius žmogaus poreikius. Dabar elgiamasi veidmainiškai. Skurdo riba yra per 300 eurų, o bazinė pensija – perpus mažesnė“, – sakė LSDP pirmininkas Gintautas Paluckas.

Valstybinė socialinio draudimo bazinė pensija, „Sodros“ duomenimis, šiuo metu siekia 153 eurus, o vidutinė senatvės pensija per mėnesį, turint būtinąjį stažą, šių metų rugsėjį buvo 337 eurai. 

„Sodra“ yra skelbusi, kad būtinojo draudimo stažo nesukaupę žmonės gauna vidutiniškai 160 eurų siekiančią pensiją. Žmonių nesukaupusių būtino draudimo stažo pernai buvo per 51 tūkst.

Su buvusia alga susietą ir iš „Sodros“ biudžeto mokamą I pakopos pensiją socialdemokratai siūlo indeksuoti pagal darbo užmokesčio augimo tempą. Kaip teigiama, ši pensija turėtų būti mokama tik socialiniame draudime dalyvavusiems asmenims, turintiems bent 5 metus draudimo stažo (vietoje dabar taikomo 15 metų) kaip papildoma pensija virš nacionalinės. Jos dydžiui skaičiuoti nebūtų taikomos lubos, tačiau jos dydis būtų ribojamas taikomomis lubomis įmokoms. 

Be kita ko, dokumente užsimenama apie II pakopos pensijų sistemos pertvarką. Ji gali būti „transformuota į privačiomis įmokomis finansuojamą kolektyvinio dalyvavimo sistemą – pagal Vakarų šalių profesinių pensijų pavyzdį“. 

Partijos vizijoje minima, kad socialdemokratai siūlytų steigti valstybinę II pakopos pensijų dalyvių įmokų administravimo agentūrą, „kuri atstovautų dalyvių interesams renkantis pensijai kaupiamo finansinio turto investavimo valdytoją, derantis dėl investavimo paslaugų sąlygų, keičiant investavimo kryptį, pensijų fondą ir pensijų fondų valdytoją“.

Programinį dokumentą LSDP numato patvirtinti šių metų lapkričio 24 d. vyksiančioje partijos konferencijoje.

Informacijos šaltinis ELTA

2018-10-31

Girtuoklis ar skurdo iškankintas žmogus? Slaptai.lt nuotr.

Trečiadienį minima Tarptautinė kovos su skurdu diena. Lietuva kasmet šią dieną pasitinka vis liūdniau. Naujausi duomenys rodo, kad skurdo rizikos lygis 2017 m. buvo didžiausias nuo pat Lietuvos įstojimo į ES ir siekė 22,9 proc., taip palikdamas Lietuvą viena iš lyderiaujančių ES pagal aukštus skurdo rizikos rodiklius.

Kaip, remdamasis Statistikos departamento duomenimis, skelbia Nacionalinis skurdo mažinimo organizacijų tinklas, 2017 m., lyginant su 2016 m., skurdo rizikos lygis padidėjo 1 procentiniu punktu.

Apskaičiuota absoliutaus skurdo riba 2017 m. – 238 eurai per mėnesį vienam gyvenančiam asmeniui ir 500 eurų – šeimai iš dviejų suaugusių asmenų ir dviejų vaikų iki 14 metų amžiaus.

Absoliutaus skurdo lygis šalyje 2017 m. siekė 13,8 proc., palyginti su 2016 m., jis sumažėjo 2 procentiniais punktais. 2017 m. apie 390 tūkst. šalies gyventojų gyveno žemiau absoliutaus skurdo ribos.

Tarp dirbančių asmenų žemiau absoliutaus skurdo ribos buvo 4,6 proc., tarp bedarbių – 53 proc., o tarp senatvės pensininkų – 16,2 proc.

Absoliutaus skurdo lygis šalyje 2017 m. siekė 13,8 proc., palyginti su 2016 m., jis sumažėjo 2 procentiniais punktais. 2017 m. apie 390 tūkst. šalies gyventojų gyveno žemiau absoliutaus skurdo ribos.

Tarptautinė kovos su skurdu diena minima nuo 1987 m. Ji skirta bado aukoms pagerbti ir dėmesiui į skurdžiausiai gyvenančius pasaulio žmones atkreipti.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.10.17; 06:00

Buvęs Urgvajaus prezidentas Josė Mujica. Lifegate.com

Buvęs Urgvajaus prezidentas Josė Mujica, paramintas „neturtingiausiu pasaulyje prezidentu“ dėl kuklaus gyvenimo būdo, pareiškė nenorįs gauti senatoriaus pensijos, praneša BBC.

J. Mujica dirbo Urugvajaus Senate nuo 2015 metų, pasibaigus jo kadencijai prezidento poste. Antradienį jis pasitraukė ir iš senatoriaus pareigų.

Buvęs valstybės vadovas galėjo likti senatoriaus kėdėje iki 2020 metų, bet atsisakė šios galimybės ir pasiprašė į pensiją, teigdamas, kad „pavargo per ilgą kelionę“.

„Nors mano protas dar veikia, aš negaliu atsisakyti solidarumo ir idėjinės kovos“, – rašo eksprezidentas laiške, adresuotame Senato vadovei Luciai Topolansky, kuri yra J. Mujicos žmona ir šalies viceprezidentė.

J. Mujicai – 83 metai. Apie 14 metų jis praleido karinio režimo kalėjimuose.

Savo tiesiais ir griežtais pareiškimais garsėjantis politikas taip pat atsiprašė „tų kolegų, kuriuos galėjo įskaudinti karštuose ginčuose“.

2013 metais jis turėjo atsiprašyti tuometės Argentinos prezidentės Kristinos Kirschner, kurią pavadino „sena ragana“, o jos vyrą – „žvairiu“. Šie žodžiai į žiniasklaidą pateko atsitiktinai – per vieną iš spaudos konferencijų J. Mujica nepastebėjo, kad mikrofonas yra įjungtas.

2016 metais jis pareiškė, kad Venesuelos prezidentas Nicolasas Maduras „išprotėjęs kaip ožys“.

Bet J. Mujicą labiausiai išgarsino kuklus jo gyvenimo būdas. Net ir prezidentaudamas jis kartu su žmona gyveno savo ūkyje netoli Urugvajaus sostinės Montevidėjo. J. Mujica augino gėles, apie 90 procentų savo algos skirdavo labdarai, o vienintelė jo nuosavybė, neskaitant ūkio, buvo 1987 metų gamybos automobilis „Volkswagen Beetle“.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.08.18; 09:09

Girtuoklis ar skurdo iškankintas žmogus? Slaptai.lt nuotr.

Skurdo rizikos lygis 2017 m. šalyje siekė 22,9 proc., remdamasis pajamų ir gyvenimo sąlygų statistinio tyrimo duomenimis, praneša Lietuvos statistikos departamentas.

Palyginti su 2016 m., jis padidėjo 1 procentiniu punktu. 2017 m. apie 650 tūkst. šalies gyventojų gyveno žemiau skurdo rizikos ribos.

Disponuojamąsias pajamas, mažesnes už skurdo rizikos ribą, mieste gavo 17,3 proc. gyventojų (penkiuose didžiuosiuose miestuose – 11,7 proc., kituose miestuose – 26,1 proc.), kaime – 34,4 proc. Skurdo rizikos lygis mieste, palyginti su 2016 m., padidėjo 1,7 procentinio punkto (penkiuose didžiuosiuose miestuose padidėjo 0,1 procentinio punkto, kituose miestuose – 4,3 procentinio punkto), o kaime – sumažėjo 0,4 procentinio punkto.

Skurdo rizikos riba 2017 m. buvo 307 eurai per mėnesį vienam gyvenančiam asmeniui ir 644 eurai – šeimai, susidedančiai iš dviejų suaugusių asmenų ir dviejų vaikų iki 14 metų amžiaus. Palyginti su 2016 m., dėl gyventojų disponuojamųjų pajamų didėjimo skurdo rizikos riba padidėjo 8,9 proc.

Didžiausias skurdo rizikos lygis buvo 65 metų ir vyresnių asmenų amžiaus grupėje. 2017 m. jis sudarė 33,4 proc. ir, palyginti su 2016 m., padidėjo 5,7 procentinio punkto. Padidėjimą lėmė išaugusių darbo pajamų nulemtas skurdo rizikos ribos padidėjimas ir santykinai mažesnis senatvės pensijų augimas. Vidutinė senatvės pensija pajamų tyrimo laikotarpiu (2016 m.) buvo 255,3 euro ir sudarė 83,2 proc. skurdo rizikos ribos. Vidutinė senatvės pensija jau kelerius metus yra mažesnė už skurdo rizikos ribą ir šis skirtumas kasmet didėja. Vieni gyvenantys senatvės pensininkai, gaunantys vidutinę ar šiek tiek didesnę už vidutinę senatvės pensiją ir neturintys kitų pajamų, atsiduria žemiau skurdo rizikos ribos.

Vaikų iki 18 m. amžiaus skurdo rizikos lygis, palyginti su ankstesniais metais, padidėjo 0,1 procentinio punkto ir 2017 m. siekė 25,7 proc., 18-64 metų amžiaus asmenų – sumažėjo 0,3 procentinio punkto ir siekė 18,8 proc. Mažėjimui įtakos turėjo išaugęs darbo užmokestis, sumažėjęs nedarbas ir minimalios mėnesinės algos padidinimas. Pajamų tyrimo laikotarpiu (2016 m.) socialinės apsaugos išlaidos šeimai ir vaikams padidėjo 6,5 proc., vidutinis mėnesinis neto darbo užmokestis – 8,7 proc., o minimalios mėnesinės algos padidinimas nuo sausio 1 d. ir liepos 1 d. nulėmė jos vidutinio metinio dydžio padidėjimą 16,8 proc. Iš minimalios algos atėmus pajamų mokestį ir socialinio draudimo įmokas, disponuojamosios pajamos, neturint pajamų iš kitų šaltinių, būtų lygios skurdo rizikos ribai.

Girtuokliai Vilniaus centre. Slaptai.lt nuotr.

Namų ūkiuose su vaikais skurdo rizikos lygis 2017 m. siekė 21,2 proc. ir, palyginti su 2016 m., padidėjo 0,2 procentinio punkto. Namų ūkiuose be vaikų skurdo rizikos lygis per metus padidėjo 1,6 procentinio punkto ir 2017 m. sudarė 24,5 proc. Pagal namų ūkio sudėtį atsidurti skurde dažniausiai rizikavo asmenys, gyvenantys namų ūkiuose, kuriuos sudarė vienas suaugęs asmuo ir išlaikomi vaikai (skurdo rizikos lygis – 48,4 proc.) ir vieni gyvenantys asmenys (47,9 proc.).

Tarp dirbančių asmenų žemiau skurdo rizikos ribos buvo 8,5 proc., tarp bedarbių – 61,5 proc., tarp senatvės pensininkų – 36,7 proc. Dirbančių asmenų skurdo rizikos lygis, palyginti su 2016 m., nepasikeitė, bedarbių asmenų – padidėjo 1 procentiniu punktu, o senatvės pensininkų – padidėjo 6,1 procentinio punkto.

Skurdo rizikos lygio iki socialinių išmokų ir po jų skirtumas rodo, kokią įtaką skurdo rizikos mažinimui turi socialinės išmokos. Iš disponuojamųjų pajamų atėmus socialines išmokas (išskyrus senatvės ir našlių pensijas), skurdo rizikos lygis 2017 m. padidėtų iki 29,8 proc. Palyginti su ankstesniais metais, socialinių išmokų įtaka skurdo rizikos lygiui padidėjo, o prieš kelerius metus buvo stebimas mažėjimas. Socialinės išmokos didžiausią įtaką turėjo namų ūkių su vaikais skurdo rizikos lygiui: atėmus socialines išmokas, šiuose namų ūkiuose skurdo rizikos lygis 2017 m. padidėtų nuo 21,2 iki 31,3 proc., vaikų iki 18 metų amžiaus – nuo 25,7 iki 37,3 proc.

Lietuvoje skurdo rizikos lygis 2017 m. buvo didžiausias tarp Baltijos šalių. Estijoje skurdo rizikos lygis, palyginti su 2016 m., sumažėjo 0,7 procentinio punkto, Latvijoje – padidėjo 0,3 procentinio punkto. Visose Baltijos šalyse padidėjo 65 metų amžiaus ir vyresnių gyventojų skurdo rizikos lygis.

Lietuvoje skurdo rizikos lygis 2017 m. buvo didžiausias tarp Baltijos šalių. Estijoje skurdo rizikos lygis, palyginti su 2016 m., sumažėjo 0,7 procentinio punkto, Latvijoje – padidėjo 0,3 procentinio punkto. Visose Baltijos šalyse padidėjo 65 metų amžiaus ir vyresnių gyventojų skurdo rizikos lygis.

Duomenys apie gyventojų pajamas ir gyvenimo sąlygas surinkti 2017 m. vasario-gegužės mėnesiais atlikus pajamų ir gyvenimo sąlygų tyrimą ir apklausus 4 944 namų ūkius, atrinktus atsitiktinės imties būdu, naudojantis Gyventojų registru. Duomenims apie pajamas rinkti papildomai buvo naudojami Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos, Valstybinės mokesčių inspekcijos ir Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos duomenys.

Skurdo rizikos rodikliai skaičiuojami, remiantis prieš tai buvusių metų pajamomis (2017 m. skurdo rizikos rodikliams skaičiuoti naudojami duomenys apie pajamas, gautas 2016 m.).

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.08.14; 05:00

Italijos valdžia teigia, kad Romoje įsikūrusi romų stovykla kelia grėsmę žmonių sveikatai. EPA – ELTA nuotr.

Protestų ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (EŽTT) nurodymo nepaisydama Italijos policija ketvirtadienį pradėjo griauti ilgai egzistuojančią romų stovyklą sostinėje Romoje, skelbia BBC.

Romai atsisako išsikelti. EPA – ELTA nuotr.

Stovyklos, namais esančios apytikriai 300 žmonių, likvidavimo operacija pradėta auštant.

Romos miesto savivaldybės teigimu, stovykla tapo grėsme visuomenės sveikatai.

Policija neigė kai kurių romų tvirtinimus, kad prieš stovyklos gyventojus buvo naudojama jėga. Kol kas nežinoma, ar romų šeimoms bus suteikti kiti būstai.

Dauguma Italijos romų (čigonų) gyvena skurde.

Stovykloje romai protestavo laikydami plakatus su užrašais, skirtais Romos merei: „Virginia Raggi, palikite mūsų šeimas ramybėje“.

Italijos vidaus reikalų ministras ir premjero pavaduotojas Matteo Salvinis ir jo partija „Lyga“ kaltina romus vagystėmis. Tuo tarpu daugelis romų skundžiasi, kad dėl diskriminacijos jiems sunku susirasti darbus.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.07.28; 05:00

Kiekvienas antstolis per metus vidutiniškai gauna po 100 tūkst. eurų pelno. Tokius duomenis pateikia socialdemokratė Dovilė Šakalienė.

Seimo narės pateiktų Civilinio kodekso pataisų, kuriomis skolų išieškojimo sistema Lietuvoje būtų nukreipta ne galutinai sužlugdyti skolininką, o padėtų tas skolas susimokėti, Seimas ėmėsi ketvirtadienį.

Pasak D. Šakalienės, skolas sumokėti privalu, bet dabartinė drakoniška tvarka kaip tik mažina šansus tai padaryti, užtat labai efektyviai stumia žmones į socialinę atskirtį ir užribį.

„Kas penktas žmogus Lietuvoje patiria skurdą, o dažniausios įsiskolinimų priežastys yra greitieji kreditai ir komunaliniai mokesčiai. Žmonės tiesiog neišgyvena, bet pagal dabartinę tvarką vis tiek atimama 50 proc. minimalios algos, skolą reikia apmokėti per pusmetį – kitaip praranda būstą, o pragyvenimui kartais lieka 59 eurai per mėnesį“, – komentavo D. Šakalienė.

Parlamentarė siūlymus parengė drauge su Nacionaliniu skurdo mažinimo tinklu, kuris vienija 24 nevyriausybines organizacijas. Kaip pabrėžia D. Šakalienė, pataisos sudarytų realias galimybes žmogui išlipti iš skolų ir išgyventi.

„Skola neturi tapti mirties nuosprendžiu“, – pabrėžia Seimo narė.

Kaip ne kartą rašė ELTA, Lietuvoje skursta kas penktas gyventojas, kas dešimtas turi įsiskolinimų. Dažniausiai pasitaikantys įsiskolinimai – už komunalinius mokesčius, baudos už važiavimą be bilieto, skolos greitųjų kreditų bendrovėms.

„Daugeliui Lietuvos gyventojų tai tampa nuosprendžiu, kurio kaina – kritimas į socialinį užribį. Esu įsitikinusi, kad skolas privaloma grąžinti, bet turime žmonėms sudaryti realias sąlygas susimokėti skolas. Dabar veikianti išieškojimo tvarka nepadeda skolininkui tapti mokiam, o dar giliau jį murkdo į skurdo liūną“, – teigia siūlymus Seimui pateikusi socialdemokratė.

Drauge su Nacionaliniu skurdo mažinimo organizacijų tinklu, palaikoma socialdemokratų ir kitų frakcijų parlamentarų, D. Šakalienė parengė ir užregistravo Civilinio kodekso pataisas, kurios padės skurstantiems žmonėms išlipti iš skolų.

Visų pirma siūloma vieno skolininko bylas priskirti vienam antstoliui. Kai kiekvieną skolą administruoja skirtingas antstolis, neproporcingai didelė lėšų dalis skiriama sumokėti už antstolių paslaugas, o ne grąžinti skolas. Tai didina darbo praradimo riziką, buhalterinės apskaitos naštą, ypač mažose įmonėse.

Taip pat siūloma leisti skoloms atskaičiuoti ne daugiau kaip 20 proc. lėšų iš darbo užmokesčio ar išmokų, neviršijančių minimalios algos.

Šiuo metu atskaitymai gali sudaryti iki 50 proc. Iš pajamų, viršijančių minimalią algą, siūloma nuskaityti ne daugiau nei 50 proc., nors šiuo metu leidžiama iki 70 proc. Dideli atskaitymai žlugdo skolininkus, skatina imtis nelegalaus darbo, slėpti pajamas.

Taip pat siūloma neleisti išieškoti skolos iškraustant iš būsto, kuriame skolininkas gyvena, jeigu skola gali būti išmokėta per 24 mėnesius.

Dabar terminas yra 6 mėnesiai, bet jis pernelyg trumpas. Būsto netekimas išstumia žmogų į užribį, dalis skolininkų dėl tokio reguliavimo tampa benamiais.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.03.30; 03:00

Algimantas Rusteika, šio komentaro autorius

Juk matėt, kaip išsigąsta neradę prie kasos kortelės, kaip drebančiais, senatvės dėmių tartum tigro kailis išmargintais pirštais knisa nutrintą piniginę, vartant akis visai eilei normalių, pozityvių jaunuolių su spalvotais švarkeliais ir nusmukusiais klynais, ir visi vežimai, kupini ekologiškos žolės ir vakarinio krepšinio alaus su palengvėjimu atsidūsta, kai jie iškrypuoja su savo vakare, prieš darbo galą nupigintu batonu ir akcijinėm kruopom.

Šiai valstybei esi amžina problema, vis galvok, kaip tave išsaugot nuo ligų ir apsaugot nuo tėvų, išmokyt, kai mokyklų vis mažiau ir kad galvotum, ką reikia ir balsuotum kaip reikia, ir kad laiku sumokėtum viską ir nepabėgtum, o paskui baisiai oriai džiaugtumeis senatve, o dar tave gydyk, nors jūsų kaip tarakonų, o ligoninių vis mažėja, ir dar reiks jums mokėti, kad turėtumėt, ką mokėti ir visi uždirbtume, vienas vargas, kol išmokėjimai baigiasi.

Pensija yra vaivorykštė, kurios niekada neprieisi. Jos lauksi dvidešimt metų, o po dvidešimties sužinosi, kad ji ateis po dešimties, o po dešimties dar penkis palauksi, tada dar po pusantrų ir poros savaičių gausi tokią, už kurią galėsi numirt iš bado po pusmečio, o numirsi po metų ir visi stebėsis, koks kietas senukas buvo.

O dabar darysim pensijų reformą. Sumažinsim įmokas į fondus, nes iš jų nieko vis tiek gero, kas, kad valstybė sugundė ir sakė, kad bus labai gerai ir kelnes nusimovėt ir ėmė skaudėti, kas, kad žmonės mokėjo šitiek metų, bet vis tiek nieko gero, grynas nuostolis, tai dabar arba grįžkit sodron, arba mokėkit patys daugiau ten, kur vis tiek nieko gero, mes ten nebemokėsim, juk ten nieko gero.

Ir iš to sutaupysim 186 milijonus, kuriuos išdalinsim visiems po 20 euriukų per mėnesį ir visi busit žiauriai laimingi, ir galėsim pasakyt, kad padidinom, tai bus tas vienas kartas, kai galėsim neduoti ką pažadėję vieniems ir padalinti kitiems, bet kas šitos valstybės pažadus atsimena, juk ten buvom ne mes.

Mes tik vaikai, išsidalinę taupyklę juodai dienai, o kai paaiškės, kad taip nereikėjo ir nieko neišėjo, o tik po kelių metų dar didesnis blogumas, tai ir vėl būsim nebe mes, ir liksit tik jūs, kurie vis tiek nieko neatsimenat, o ir tų didelė dalis užsilenksit ir mažiau bus gavėjų, nėra pensininko – nėra problemos.

Pensininkai klausia valdžios, kur dingo jų pensijos? Slaptai.lt nuotr.

Svarbu – dabar gausit tą savo dvidešimt ir pabūsim geri, o kitamet bus rinkimai ant nosies ir ne tas jums rūpės, ir jokių dar dvidešimt nebebus, ir vėl galvosim, iš ko atimti ir padalinti, ir nebebus jau iš ko, bet gal kaip nors, juk visada kaip nors būna, surasim jums dar kokį nors Pūką ir galėsit žiūrėt į areną su tigrais ir rodyti nykščius žemyn.

Tai kas, kad mokančiųjų vis mažiau, o senių vis naujos minios prie langelių, ir kaip beskaičiuotum, kasmet vienam seniui išeis vis po mažiau, galėsit kaupti toliau tuos eurus, kuriuos sėkmingai suvalgys infiliacija ir jei nebus bankrotų, gal atgausit ką pasidėję kaip į pagalvę ir davę uždirbti visiems, kas netingi, vis tiek apie tai net nekalbėsim, nes tas mums nesvarbu, mums svarbu duoti dabar po dvidešimt ir atsiskaitę, vis tiek viską užmiršit ir padėsit šaukštus.

Ir tie, kurie matys, kad jei visą gyvenimą arsi ir visiems mokėsi, kaip nenormalus, senatvėje gausi dešimt ar net tuos jūsų dvidešimt eurų daugiau už tą, kuris durnių voliojo ar šiaip ėmė pašalpas, tie juk užmirš norą būti solidarūs ar kaupti, ir nutars geriau dabar imti iš darbdavio juodais ir nesukti dėl nieko galvos, tai mes juos patys tokiais padarę labai gaudysim ir bausim, ir vaikysimės šešėlį, kuris kaip pensija ar vaivorykštė visada pabėga.

Pensininkų vargai Lietuvoje. Slaptai.lt nuotr.

Bet svarbiausia, visi turės darbo, linguos žilos pamokslininkų galvos per dėžę, vis eisit į naujus rinkimus su naujais pasiūlymais, kaip daugiau atimti ir dar teisingiau pasidalinti ir bus pasiektas šventas tikslas – nieko nedaryti ir nieko nekeisti, o tie seniai tai vis tiek greit užvers kanopas, kaip iki šiol kažkaip pragyveno, taip ir toliau nepasius.

Gerai įsižiūrėkit į tuos, kur vakare stypso prie nupigintų, į tas išblukusias akis, suprantančias viską, padėvalkių paltukus ir nušvitimą pamačius vaikus, ir kaip jie nueina į savo laiptines ir pradingsta, nes jų greit nebeliks, jų praktiškai visiems jau nebėra, dar šiek tiek vasarų ir mėnulio užtemimų, vienos kitos atostogos ir keliolika kalėdų – ir ateis jūsų eilė.

2017.12.20; 04:50

Prof. Andrius Bielskis: dėl didėjančio lietuvių nusivylimo ekonomika ir demokratija reikėtų rimtai sunerimti. Piotro Romančiko (ELTA) nuotr.

Apklausų duomenys rodo, kad Lietuvoje per paskutinius metus nusivylusių šalies ekonomika bei tuo, kaip veikia demokratija, padaugėjo. Lyginant su praėjusių metų gruodžio mėnesiu, 12 procentinių punktų išaugo gyventojų, kurie yra nepatenkinti šalies ekonomika, bei 4 proc. – kaip valstybėje veikia demokratija.

Mykolo Romerio universiteto (MRU) profesorius Andrius Bielskis akcentavo, kad statistika, rodanti, jog nepatenkintųjų šalies ekonomika ir demokratija daugėja ir dabar nusivylusių piliečių yra daugiau nei patenkintų, yra pavojinga ir jau dabar turėtų kelti nerimą. Profesorius akcentavo, kad ši negatyvi tendencija susijusi su keliomis svarbiomis priežastimis: pernelyg biurokratiška ir socialiai nejautria Vyriausybės retorika, valdančiųjų politinio turinio stoka ir skandalais, lydėjusiais Seimą ištisus metus.

Naujienų agentūros ELTA užsakymu rinkos ir viešosios nuomonės tyrimų kompanijos „Baltijos tyrimai“ lapkričio 20 – gruodžio 4 dienomis vykdytų apklausų duomenys rodo, kad 2017 m. gruodžio mėnesį beveik pusė visų apklaustųjų (46 proc.) manė, kad ekonominė Lietuvos situacija per paskutinius kelis mėnesius pablogėjo. Tuo tarpu tik 13 procentų apklaustųjų nurodė maną priešingai, jų nuomone, ekonominės tendencijos pastaraisiais metais buvo teigiamos. 37 procentams respondentų atrodė, kad ji nepasikeitė.

Nors nepatenkintų demokratijos veikimu Lietuvoje per paskutinius du mėnesius sumažėjo 3 procentiniais punktais, tačiau, lyginant su praėjusių metų gruodžio mėnesiu, patenkintų tuo, kaip veikia demokratija, sumažėjo 4 procentais.

2017 metų lapkričio pabaigoje – gruodžio pradžioje daugiau nei pusė 55 proc. apklaustų šalies gyventojų nebuvo patenkinti tuo, kaip šalyje veikia demokratija, ir tik 37 proc. respondentų išsakė pozityvų vertinimą.

Nepatenkintųjų ekonominiu šalies gyvenimu ir demokratija rodikliai koreliuoja su per metus padidėjusiu nusivylimu bendra padėtimi šalyje. Nusivylusių piliečių skaičius šalyje per paskutinius metus padidėjo12 procentų ir net septyni iš dešimties šalies gyventojų mano, kad reikalai Lietuvoje blogėja.

Tiek šalies ekonomika, tiek tuo, kaip veikia demokratija, dažniau patenkintas yra jaunimas iki 30 metų, didesnes pajamas gaunantys ir miestuose gyvenantys piliečiai bei respondentai, kurie savo politines pažiūras apibūdina kaip dešiniąsias.

Tuo tarpu dažniausiai nusivylę tiek ekonomika, tiek demokratija yra vyresni nei 50 metų piliečiai, mažesnes nei vidutines pajamas gaunantys kaimo gyventojai. Save priskiriantys ideologinei kairei bei Darbo partijos, Tvarkos ir teisingumo ir Lietuvos socialdemokratų partijų elektoratai taip pat yra dažniau nusivylę tiek demokratija, tiek šalies ekonomika.

MRU profesorius A. Bielskis, vertindamas šiuos rodiklius, teigė, kad negatyvios gyventojų nuostatos šalies ekonomikos atžvilgiu yra ganėtinai objektyvios.

„Akivaizdu, kad daugeliui žmonių gyvenimas negerėja, ir tai ypač pasakytina apie iš viešojo sektoriaus pajamų gyvenančius žmones: mokytojus, dėstytojus, pensininkus, gydytojus, valstybės tarnautojus ir taip toliau. Jų pajamos nedidėjo, todėl natūraliai atsiranda ir nusivylimas tiek politika, tiek ekonomika“, – pažymėjo prof. A. Bielskis.

Ieškodamas per metus padidėjusio nusivylimo priežasčių, MRU profesorius skeptiškai įvertino „valstiečių“ per metus nuveiktus darbus.

A. Bielskis teigė, kad prie nusivylimo prisidėjo iš Vyriausybės sklindanti komunikacija. Profesorius akcentavo, kad „S. Skvernelio komunikacija buvo tipiško liberalaus, biurokratiško politiko komunikacija.“ Profesorius pabrėžė, kad, jo nuomone, S. Skvernelis nesugebėjo parodyti esąs socialiai jautrus.

A. Bielskis taip pat neatmetė galimybės, kad prie nusivylimo prisidėjo ir visus metus Seimą lydėjusios intrigos. Skandalas dėl Gretos Kildišienės ir Ramūno Karbauskio santykių, įtarimai korupcija Artūrui Skardžiui ir t.t. turėjo nemažai įtakos padidėjusiam visuomenės nusivylimui demokratija.

Pensininkams belieka pasikarti. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Tačiau, pabrėžė MRU profesorius, visus šiuos skandalus buvo galima užglaistyti, jei būtų buvęs pasiūlytas politinis turinys. „Politinio turinio nėra daug, todėl ir skandalai tapo svarbesni“, – pabrėžė A. Bielskis.

Todėl, anot jo, didžiausios nusivylimo demokratija priežastys slypi nesugebėjime tinkamai organizuoti šalyje vykstančių ekonominių procesų. Žmonės, kalbėjo A. Bielskis, matydami, kad politikai tinkamai nereaguoja ar nesugeba reaguoti į ekonominius iššūkius, savaime nusivilia ir politika, ir demokratija. „Tai yra pavojinga,“ – pabrėžė profesorius. Jei nepasitenkinimo demokratija tendencijos išliks panašios, atkreipė dėmesį prof. A. Bielskis, yra dėl ko sunerimti.

Apklausa vyko 2017 m. lapkričio 20-gruodžio 4 dienomis. Tyrimo metu apklausti 1108 Lietuvos gyventojai (15 metų ir vyresni), apklausa vyko 117 atrankos taškų. Apklaustųjų sudėtis atitinka 15 metų ir vyresnių Lietuvos gyventojų sudėtį pagal lytį, amžių, išsimokslinimą, tautybę, gyvenvietės tipą. Apklaustų žmonių nuomonė rodo 15 metų ir vyresnių Lietuvos gyventojų nuomonę. Tyrimų rezultatų paklaida – iki 3 procentų.

Ši apklausa yra Lietuvos naujienų agentūros ELTA ir Lietuvos ir Didžiosios Britanijos rinkos ir viešosios nuomonės tyrimų kompanijos „Baltijos Tyrimai“ bendras projektas.

Eltos korespondentas  Benas Brunalas

2017.12.28; 09:41

Lietuvos vyriausybė. Slaptai.lt nuotr.

Jau ilgiau nei metus trunkantis Valstiečių ir žaliųjų politinio darinio valdymas, koks jis juokingas ar žiaurus beatrodytų, nemažai daliai Lietuvos gyventojų yra visiškai patrauklus.

Akivaizdu, kad aiškiai suformuluotos alternatyvos esamai padėčiai nei Seime, nei visuomenėje neatsirado.

Vienintele oponuojančia jėga, reiškiančia nepasitenkinimą valdžios sprendimais, tampa žiniasklaida, tačiau jos funkcija – informuoti ir perduoti nuomones, o pati ji negali tapti naujų krypčių, strategijų kūrėja.

Todėl gal ir ne stiklo bokšto, bet stiklainio, į kurį laimėjusieji rinkimus noriai sulindo, sienelės storėja, stiklainio dangtis užspaudžiamas ne tik iš išorės, bet ir iš vidaus laikomas, vis sandariau užsidaro.

Žiniasklaidos nepasitenkinimas

Žiniasklaidos nepasitenkinimą rinkimus laimėjusia populistų komanda ir jos gana aršų taršymą galima paaiškinti dviem objektyviais veiksniais: pirmasis jų – jau daugelį metų rašančiųjų įvairiomis politikos, ūkio, socialinėmis ir kt. temomis žurnalistų patirtis, o dažnai ir įgyto išsilavinimo visapusiškumas, gerokai lenkė į Seimą atėjusiųjų naujokų kompetencijas. O antrasis – žiniasklaidai žaidžiant rinkos ekonomikos sąlygomis, kaunantis dėl portalo tekstų peržiūrų skaičiaus internete ir popierinių leidinių tiražų, reikėjo informacijos, o jos iš naujojo Seimo nebuvo.

Nauji Seimo nariai vengė bendrauti su žiniasklaida, nes visiškai pagrįstai susirgo nepilnavertiškumo kompleksu, be to, nelabai ir turėjo ką pasakyti. Žiniasklaidos atstovai pyko. Kadangi informacijos apie krašto politiką skaitytojai vis vieną laukė – nueita populiariausiu keliu. Nebuvo informacijos apie politiką, ieškota jos apie politikus. Tokiu būdu, net ir valstybės masteliu bevertė istorija apie Gretą Kildišienę ir Ramūną Karbauskį buvo bemaž mėnesį transliuojama kaip pagrindinė politikos Lietuvoje tema, o šios istorijos ratilai ritasi dar ir iki šios dienos.

Žingsniai į tuštumą

Panašios reikšmės, nors ir palietęs žymiai gausesnę grupę žmonių, yra praėjusiomis savaitėmis nuvilnijęs triukšmas dėl receptinių vaistų. Kai Lietuvos politikos sandaros viršūnėje nebėra su kuo ir apie ką kalbėti strateginėmis politikos temomis – narstomos šalutinės, dažnai beprasmės ir bereikšmės temos, tokiu būdu jas sureikšminant vos ne iki nacionalinių tragedijų ar komedijų. Ir nors atsiras prieštaraujančių bei tvirtinančių, kad G. Kildišienės visureigio mecenavimo atvejis atskleidė politikos ir verslo amoralumo esmę, o kelių pavadinimų vaistų įsigijimo apribojimai pražudė daug ligotų pacientų, vargu ar tai bus arti tiesos. Jei tik tokios problemos Lietuvoje egzistuotų, būtume labai darni ir sveika visuomenė.

Premjeras Saulius Skvernelis. Martyno Ambrazo (ELTA) nuotr.

O esmė tokia, kad iš politinių disputų ir, apskritai, iš viešųjų diskusijų išnyksta esminiai valstybės ir jos piliečių ateities svarstymo klausimai. Į valdžią atėjusi siaurų pažiūrų ir menkos kompetencijos sekta, strateginiais valstybės klausimais jokios nuomonės neturi arba bijo ją reikšti, tad ir tyli, o atskiri balsai visuomenėje, nors ir pasigirsta, bet į dėmesio centrą neprasimuša, tik subanguoja ir nuskęsta smulkmenų, audrų stiklinėse ir kitokio triukšmo bei populiaraus šlamšto transliavimo srautuose. Bejėgiškumo jausmas suvokus, kad šalis niekur nebeina, nieko nebesiekia, o tik vegetuoja ir palengva apsipranta su spartėjančiu tautiečių išsivaikščiojimu – įsigali, užgožia racionalų pradą, įtraukia kiekvieną visuomenės narį ir palengva, bet kryptingai nuneša į nebūtį.

Kodėl taip atsitinka? Ar kito varianto išties nėra, ar jo tiesiog nebeieškoma?

Opozicijos nauda ir žala

Kad viešoji diskusija užsipildytų prasmingu turiniu, iš pradžių turėtų egzistuoti pati diskusija. Mūsų atveju, ji išnyksta dėl gana objektyvių priežasčių. Ko gero, viena svarbiausių – nebėra diskusijos Seime, nes Seime nebeliko opozicijos. Valstiečių ir žaliųjų sektantus ištiko dviguba nelaimė. Nusisamdę sumanius viešųjų ryšių specialistus jie visai to nenorėdami ir neplanuodami triuškinančiai laimėjo rinkimus – pirma nelaimė, o antra – jie liko vieniši ir netgi nebeturi tokių, kurie jų sprendimus kritiškai vertintų. Pozicijai, kuri turi savo viziją ir ją įgyvendina, opozicija dažniausiai trukdo, bet kai pozicija neturi nei vizijos, nei strategijos, nei programos, ėjo į Seimą tik planuodama „pabūti prie valdžios“ ir susitvarkyti vieną kitą savo asmeninį reikaliuką, o pelnė visą aukso puodą, veiksminga ir konstruktyvi opozicija galėtų padėti.

EPA – ELTA nuotraukoje – konservatorių lyderis Gabrielius Landsbergis ir Irena Degutienė

Tačiau opozicijos nėra. Tai ypač akivaizdžiai atsiskleidė pastarosiomis dienomis, kai Seime buvo svarstomas kitų metų valstybės biudžetas. Visuomenė gerai išgirdo tik vieną žinią, kurią jai už jos pačios į biudžetą sumokėtus pinigus ištransliavo pozicijos veikiantysis organas – vyriausybė. Anot vyriausybės pagrindinio guru Sauliaus Skvernelio, kitų metų biudžetas yra „saugantis nuo ekonomikos perkaitimo, infliacijos didėjimo ir kartu orientuotas į socialiai jautriausias visuomenės grupes“, – rašo „Respublika“ bei kt. žiniasklaidos priemonės, nes vyriausybės pranešimas apie „socialiai orientuotą“ biudžetą iš esmės sėkmingai, tikslingai ir apgalvotai, per visur ir visiems išplatintas.

Mažo to, premjeras giriasi, kad 2018 m. biudžetas pirmą kartą per nepriklausomybės laikotarpį yra planuojamas perteklinis – viešųjų finansų balansas bus teigiamas ir sudarys 0,6 proc. bendrojo vidaus produkto (BVP). Turinys kitas, bet žinia nei nauja, nei labai įdomi, nes analogišką pozityvią informaciją apie savo darbą, o ypač biudžeto suplanavimą, transliuodavo kiekviena vyriausybė, nors realiai kitais metais pamatydavome, kad pozityvius dalykus persverdavo negatyvūs – „nenumatyti“, ir Lietuva kaip ritosi, taip ir ritasi į pirmavimą Europoje pagal autsaiderystės, o ne pagal lyderystės rodiklius. Skirtumas šįkart toks, kad biudžeto svarstymas jokios rimtos, konstruktyvios, girdimos kritikos net ir nesulaukė.

O pretekstų kritikai buvo gana esminių, nes biudžetas, nors ir perteklinis, bet, pasak ekonomistų, kuriais Seimas negali pasigirti, iš pateikto biudžeto projekto matyti, kad centrinė valdžia išlaidaus daugiau nei surinks pajamų ir patirs deficitą, o bendrą šalies valdžios sektoriaus perteklių suneš regionai ir socialinis draudimas. Kitaip tariant, biudžeto perteklius paremtas iš visų dirbančiųjų fizinių asmenų surinktais pinigais, tuo tarpu valstybės aparatas, nors ir skelbė taupymo vajus ir optimizavimo reformas, kaip išlaidavo daugiau nei valstybės finansinis potencialas leidžia, taip išlaidaus.

Optimizmą neigia statistika

Biudžeto svarstymo kontekste verta paminėti skaudžiausias Lietuvos problemas. „Gyvename trumpiausiai, geriame daugiausia, žudomės dažniausiai – toks yra Lietuvos paveikslas atliktame naujausiame ES šalių sveikatos tyrime 2017“, – eurokomisarą Vytenį Povilą Andriukaitį cituoja „Lietuvos rytas“. Šįkart mūsų kontraversiškas eurokomisaras išvadą ne iš piršto laužia, o remiasi Europos Sąjungos institucijų drauge su Europos Komisija atliktu tyrimu.

Lietuvos statistika. Slaptai.lt nuotr.

Kokia reali šalies padėtis atskleidžia net tik Europos institucijų, bet ir komercinių banginių, kurie turi interesų mūsų regione, tyrimai. Tarkim, SEB banko trijose Baltijos šalyse atlikto gyventojų finansinės būklės tyrimo duomenys, publikuojami informaciniame portale Delfi, skelbia, kad Lietuvoje gyventojų optimizmas yra mažiausias Baltijos šalyse, net trečdalis lietuvių neturi jokių santaupų. Be to, tik 17 proc. lietuvių gali būti priskirti viduriniajai klasei, o Estijoje šiai klasei priklauso beveik pusė gyventojų. Ypač reikšmingas skaičius – kas dvyliktas Lietuvos gyventojas planuoja per artimiausius 3 metus emigruoti.

Pastaruoju metu net klostosi baugi situacija, kad ir kokie tyrimai bebūtų atliekami, jie pateikia vieną už kitą prastesnius rodiklius apie mūsų šalį. Pirmaujame ne pagal gerovės, bet pagal socialinės atskirties dydžius Europoje ir, nors galime girtis iki begalybės augančiu BVP, tačiau vargu ar labai džiaugsimės tuo, kad emigravus, kaip ketinama, kas dvyliktam Lietuvos piliečiui, BVP vienam gyventojui išaugs net 12 proc. Bendras sukuriamas šalyje BVP gal labai ir nesmuks, nes emigruos didžioji dalis ne iš tų 17 proc. viduriniosios, bet iš tų 80 proc. skurdo Lietuvos piliečių grupės, tačiau valstybės kelias į spartų susinaikinimą pernelyg akivaizdus, kad jis būtų ignoruojamas.

Smulkmenos užgožia esmę

Valstybės biudžeto svarstymas kaip tik yra tas laikas ir tas objektas, kuris leidžia sudėti taškus ant „i“. Ar biudžetas atsako į esminius valstybei kylančius iššūkius, ar neatsako, ar numato bent jau kelius, kaip su tais iššūkiais bus susidorota, ar nenumato. Todėl kaip tik dabar buvo ir tebėra puiki proga išgirsti, ar šalyje yra kokia nors reali politinė jėga, kuri padėtį suvokia adekvačiai, turi savo viziją, mato sprendimų kelius – ar tokios polinės jėgos nebėra. 

Vargu ar galima tvirtinti, kad biudžeto svarstymo tylą nors šiek tiek išblaškė socialdemokrato Algirdo Syso pagraudenimas, kad biudžete neatsižvelgta į „daug visuomeninių organizacijų, Seimo narių, pavienių piliečių, ugniagesių, vaiko teisių apsaugos specialistų siūlymų“. Iš viso beviltiška tikėtis kokių nors suformuluotų kritinių pastabų iš konservatorių partijos, kai jų lyderis Gabrielius Landsbergis biudžeto svarstymo Seime kontekste aiškino, kad „renka žmonių istorijas, kurios yra priešingos Vyriausybės retorikai“ ir skundėsi, kad biudžeto svarstymui skirta per mažai laiko. Nenuostabu, kad jokios konstruktyvios kritikos nepasigirdo ir iš lenkų rinkimų akcijos bei liberalų frakcijų, nes visi ar bent jau dalis šių frakcijų atstovų už vienus ar kitus grašius ketina palaikyti žaliuosius sektantus.

Tai ir leidžia teigti, kad susidarė gana įdomi, tačiau anaiptol ne džiuginanti situacija Seime, kai valdančioji dauguma paliekama virti savo sultyse, o ten, kur turėtų pasigirsti kritiškas opozicijos balsas, tvyro chaotiškas triukšmas, kuris skirtas triukšmaujantiems greta perrėkti, knaisiojimuisi po baltinių raukšles ar šiaip abstrakčiam paniurnėjimui, kad atkreiptų TV kameros operatoriaus dėmesį, o ne argumentuotų pozicijų, nuostatų, spendimų dėstymui, pagrindimui ir jų viešinimui.

Citadelė stiklainyje

Seimo rinkimų rezultatas toks, kad be Valstiečių ir žaliųjų darinio kita valdančioji dauguma Seime negali susiformuoti, tad žvelgiant per tą prizmę, jog galimybės ateiti į valdžią kitoms partijoms nėra, jos ir nesistengia formuluoti atsakingų, apgalvotų ir perspektyvių šalies ateities strategijų. Kitaip tariant, be reikalo neaušina burnos. Tačiau konstruktyvi ir net destruktyvi opozicijos kritika, anksčiau priversdavo poziciją savo vykdomą politiką ginti, formuluoti argumentus. Šiame Seime šio veiksnio nebėra, valdantieji iš esmės paliekami ramybėje ir tesižino patys su savimi, ir su savo klaidomis bei tiesomis.

Todėl kuo toliau, tuo akivaizdžiau formuojasi uždara valdžios citadelė, keistas ir nuo realybės valstybės atsidalinęs darinys, nulemtas savos tvarkos, hierarchijos ir dėsnių, atsirandančių pačios citadelės viduje. Vaizdas toje stiklainio sferoje gąsdinantis.

Gana taikliai Lietuvos radijo ir televizijos apžvalgininkei Birutei Vyšniauskaitei tą „vaizdelį“ apibūdo vienas iš Seimo senbuvių, socialdemokratas Algimantas Salamakinas: „Nuo pat pirmos savo kadencijos 1992 m. Seime galvojau, kad augsime, eisime pirmyn, tačiau dabartinės kadencijos Seimas mus nubloškė 25 metus atgal, nes atėjo labai daug nepatyrusių politikų arba apskritai nesutvertų politikai žmonių <..> Kartais, atrodo, būna labai svarių argumentų ir priežasčių, kodėl būtina priimti tam tikrus sprendimus. Tačiau „valstiečių“ frakcija vis tiek balsuoja, kaip jiems liepia vienas žmogus arba kaip iš anksto paruoštuose lapeliuose būna sužymėta, kaip balsuoti. Tai – visiškas negebėjimas dirbti“, – sakė Seimo narys.

Nors vargu ar yra Lietuvoje daug politika besidominčių žmonių, kuriems A. Salamakinas būtų autoritetas ir nuomonių lyderis, tačiau jei net jį šokiruoja šio Seimo valdančiųjų beviltiškumas ir keisti darbo principai – tai labai daug ką pasako.

Sekta ar partija?

Blogiausia, kad nėra kam ir iš dabartinių politikos autoritetų pasakyti taip, kad būtų girdima, jog valstybę palengva uzurpuoja net ne politinė partija, tačiau religinės sektos požymius turinti grupuotė, susitelkusi aplink savo pranašą R. Karbauskį, nekreipianti dėmesio į atskirų savo narių, turinčių artimesnį priėjimą prie pateptojo, savanaudiškus žaidimėlius naudojantis vadžios suteiktais galių resursais. Komitetų formavimo Seime principai puikiai atskleidė, kad kompetencija šiai politinei sektai ne tik kad nėra vertybė, bet netgi provokuoja nerimą ir baimę, nes sukelia pavojų jos nariams atskleisti tikrąjį savo veidą ir sugebėjimus, kurie kitų, labiau patyrusių ir išsilavinusių kolegų gali būti atpažinti ir garsiai įvardinti.

LVŽS lyderis Ramūnas Karbauskis. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.

Ko gero, šiai sektai prie jų prisišliejęs, asmeninių ambicijų ir tikslų turintis politinis avantiūristas ir partinis perėjūnas, buvęs policininkas S. Skvernelis yra išsigelbėjimas, nes jis perima atsakomybę, nekvaršindamas galvos nejaukiai politikos vandenyse besijaučiantiems politinės citadelės veikėjams, tereikalaudamas iš jų tik tokios menkos duoklės – vergiško arba statutinio paklusnumo.

Vyriausybė iš esmės irgi sudaryta ne kažkokiems ambicingiems ir tikslingiems dalykams pasiekti, bet atsitiktinai sukritus aplinkybėms, atsitiktiniems žmonėms užėmus vienas ar kitas pozicijas valdymo struktūrose. Negalima teigti, kad visi vyriausybės nariai dirbtų blogai, yra ir labai gerų pavyzdžių, tačiau bendras skiriamasis bruožas keistokas – ko gero, geriausiai dirba tos ministerijos, kurios nieko naujo nebando daryti. Jeigu pabando daryti reformas, jos virsta skandalais ir smulkesnėmis ar didesnėmis negandomis piliečiams, o ne kokia nors pridėtine verte ir indėliu į valstybės ateitį. Reformos, kurios iki šiol būdavo beveik progreso sinonimu, nebeįkvepia, o gąsdina, nes per jas patiriama, kad po to situacija valstybės veiklos sektoriuose ne pagerėja, bet prastėja.

Be alternatyvos

Konservatoriai laukia pažadėtosios žemės tikėdamiesi, kad jei nieko blogo nepadarys – tai savo valandos vis vien sulauks. Valdžia pati įkris jiems į rankas, tad kuo prasčiau dabartinė vyriausybė dirba, tuo jiems geriau. Toks argumentas, kad prasčiau tampa ir visai Lietuvai – jų pernelyg neblaško. Liberalai taip pat atsikvėpė. Iš esmės Lietuvoje susiklostė aplinkybės, kad visos politinės jėgos, ne išimtis ir ši, nes iš susiformavusių taisyklių ji ir neturi potencialo ištrūkti, įgyvendina neoliberalią politiką, kuri liberalams palanki, tad formuluoti kažką kita – rizikinga. Išėjusi iš valdančiosios koalicijos socialdemokratų dalis, kol kas alternatyvos Lietuvai, socialdemokratinio valstybės raidos modelio, irgi nepasiūlė – Seime jie negirdimi, o už Seimo ribų tampa ir iš viso nematomi.

Esamą būklę konstatuoja ir paskutinė sociologinė partijų populiarumo apklausa. Naujienų agentūros BNS paviešintų „Vilmorus“ atliktų tyrimų duomenimis: pirmojoje vietoje pagal populiarumą jau ilgą laiką yra konservatoriai (už juos balsuotų daugiau nei 15,4 proc. respondentų), tad nieko nedarymas iš esmės konservatoriams nekenkia, gal net yra palankus. Nemaža dalis žmonių savo išrinktaisiais vis dar nedrįsta nusivilti ir tikisi, kad atsitokės žalieji ir gal pamaitins mana iš dangaus, tad valstiečių ir žaliųjų reitingai, nors ir svyruoja, tačiau gana stabiliai laikosi virš – 12 proc. ribos. Nestebina socialdemokratų populiarumo kritimas, nuo – 10 proc. spalį, iki 7,9 proc. lapkritį. Permainos partijoje, apie kurias kalbėjo jų pirmininkas Gintautas Paluckas, jei ir vyksta, tai visuomenė apie tai nieko nežino arba vyksta ne geros, o blogos permainos. Progą atsinaujinti taip, kad būtų pastebėta, ši partija jau bemaž praleido, o gal ir neturi to potencialo, kurio iš jų tikėtasi.

Kitų partijų populiarumo reitingai netikėtumų nepateikia. Populiarūs išlieka „Tvarkos ir teisingumo“ populistai, iš paskutiniųjų į matomas pozicijas kabinasi liberalai (4 proc.), gal kiek netikėtai užribyje atsiduria Lenkų rinkimų akcijos – Krikščioniškų šeimų sąjungos darinys su 3,8 proc. populiarumu ir iš matymo lauko išnykusi Naglio Puteikio Centro sąjunga. Iš esmės partijų populiarumo reitingai atspindi situaciją, kai valdančiosios partijos darinys, paliktas vienų vienas savo stiklainyje, o ryškesnės opozicijos, į kurią galėtų pretenduoti, ko gero, visos iš likusių partijų, nematyti. Todėl naujoje apklausoje atkreipia dėmesį tik vienas ryškesnis pokytis – nuo 19,9 proc. iki 23,9 proc. išaugęs neapsisprendusių, už ką balsuoti, respondentų skaičius.

Vienas iš naujosios Seimo daugumos bruožų – nepasitikėjimas visuomene, tiksliau paprasčiausias jos ignoravimas, tad nenuostabu, kad apskritai nusivylusiųjų valdžia skaičius auga. Žmonės nori būti išgirsti, o kai patiria, kad jų niekas neklauso, niekam jie neįdomūs ir pakeisti jie nieko negali, natūralu, kad nusivilia ir drauge su jų neviltimi miršta ir pilietinės visuomenės procentinė dalis.

Nusivylimas prezidentūroje – ar netikėtas?

Iki šiol labai dažnai negatyvias nuostatas visuomenėje išblaškydavo šalies prezidentės balsas. Šiuo atveju – Simono Daukanto rūmuose irgi tvyro stingdanti tyla. Galbūt prezidentūra suvokia, kad susidūrus su sektantais, o ne politikais, geriau išlikti tolerantiškiems ir patylėti, nei, kaip ir neegzistuojančiai opozicijai, – „veltui aušinti burną“.

Iš kitos pusės, tyla prezidentūroje gali turėti daugiau priežasčių – tai ir antrosios kadencijos pabaiga, sąlyginis atokvėpis tarptautiniuose vandenyse, o galbūt ir tam tikras nusivylimas tais lūkesčiais, kuriuos kiekvienas lyderis, eidamas į atsakingus postus, paprastai turi.

Lietuvos Prezidentė Dalia Grybauskaitė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Nereikia pamiršti, kad Lietuvos atotrūkis ne tik nuo kitų Europos šalių, bet ir nuo kaimynų latvių ir estų prasidėjo 2008 m., siaučiant ekonominei krizei, kuri tuo metu Latvijai grasė žymiai žiauriau nei Lietuvai. Rezultatai – tai, kad nuvažiavome taip toli žemyn su prezidente susiję. Visi puikiai prisimena, kad tuo metu valstybę valdė jos numylėtiniai konservatoriai ir pačių konservatorių numylėtinis Andrius Kubilius. Sena sentencija primena, kad darbus visą laiką galima atpažinti iš pasekmių, o dabar jau pernelyg tampa akivaizdu, kad būtų korektiškai nutylėta, jog tuomet priimti sprendimai buvo klaidingi, o prezidentė ne tik juos palaikė, bet ir karštai gynė.

Tiksli prognozė 2018-iesiems

Dabartinis laikas, kai geriau, jei dabartinė valdžia nepriiminėtų jokių sprendimų, nei priiminėtų pati nesuprasdama, ką ar tiesiog, pagal sąrašą popieriuke, spaudydama buvusiam policininkui, įsijautusiam į svajones apie karalystės sostą, reikalingus mygtukus, nežada nieko optimistinio. Pati sekta Seimelio citadelėje ir atskiros jos grupelės kai kuriose ministerijose, be abejo, gal ir visai sėkmingai egzistuos dar 3 metus, galbūt aplink pranašą susitelks dar daugiau patikėjusiųjų, tačiau šalies ateities scenarijus dėl to geresniu netaps. Su pranašo palaiminimu paskirtas vietininkas vyriausybėje, pristatydamas savo veiklos rezultatus ir būsimus sumanymus biudžeto projekte, drauge pateikė ir pakankamai tikslią prognozę 2018-iesiems.

Margasis genys žiemą. Slaptai.lt nuotr.

Atmetus visus galimus geresnius ir blogesnius dalykus, kurie gali nutikti, gali ir nenutikti, dėl keleto esminių galime būti tikri: 2018 m. užtikrintai pirmausime pagal savižudybių skaičių Europoje bei iš kitų šalių išsiskirsime trumpiausia gyvenimo trukme, augs socialinė atskirtis ir ne po 12 proc., bet visgi palaipsniui didės emigruojančiųjų iš Lietuvos skaičius, didės ir ekonominių rodiklių atotrūkis nuo latvių bei estų.

Gali premjeras kiek tik nori demonstruoti savo optimizmą ir žarstyti patruliuojant gatvėse įgyto žargono perlais, atsakymų į esminius valstybei iškilusius iššūkius jis nepateikia. Būtų bent jau galima gerbti žmogų už tai, jei pripažintų, kad atsakymų neturi, nes ne tik jis vienas supranta, jog sprendimai nėra paprasti ir, kad formavosi visa tai, ką turime šiuo metu, dar tais laikais, kai jis po darbo valandų tik studijavo policijos statuto reikalavimus, svajodamas juos pritaikyti valstybei valdyti.

Liaudis, tikėjimas ir optimizmas

Seimo citadelė visada egzistavo, tačiau dar niekad į ją nebuvo pakliuvusi sektantų grupė. Žmonės, kurie buvo ar laikė save politikais, vis dėlto ateidavo į valdžios citadelę su tam tikromis viltimis, tikėjimu ne tik pasivogti, bet ir pasidalinti, pasitaikydavo ir visiškai padorių, ne visada labai patyrusių, bet dažniausiai mokytis linkusių politikos veikėjų, žinančių, kad buvimas citadelėje – laikinas ir, pasikeitus aplinkybėms, teks grįžti pas žmones.

Šiuo atveju – tokių iliuzijų nėra. Nebūtų nieko nuostabaus, jei į kitą Seimą išrinktų Mūrininkų ir mėlynųjų sąjungą. Oligarchų valdančių mūrininkų brigadas yra, o mėlynaisiais galėtų būti žvejybos tvenkinių valdytojai. Nuo dabartinių Valstiečiu ir žaliųjų sąjungos jie iš esmės nesiskirtų, o kt. partijų Lietuvoje, bent šiuo metu, nebesigirdi. Net ir tie 7–12 proc. surenkami už socialdemokratus ir konservatorius, ko gero, ne todėl, kad jų elektoratas suvoktų, ką šios partijos realiai ketina daryti, bet palaikomos jos tik iš tradicijos ir inercijos.

Šachmatai – sudėtingas žaidimas. Slaptai.lt nuotr.

Priartėjęs pirmosios Lietuvos nepriklausomybės šimtmetis jokio konstruktyvaus ir optimistinio turinio šaliai nežada. Žinoma, reikia pripažinti, ypač jaunosios kartos, entuziazmą su kuriuo ji pasitinka jubiliejų. Tačiau nėra didelių garantijų, kad ir jaunoji karta šį jubiliejų sietų su šalies ateitimi labiau, nei su abstrakčiu ir beveidžiu, nors ir nuoširdžiu bet kokios šventės džiaugsmu ir tuščiaviduriu šurmuliu.

„Duonos ir žaidimų!“ – toks buvo antikinių laikų Romos paprastų žmonių reikalavimas valdantiesiems, kurie po to tikėdavosi prastuomenės politinės paramos. Ilgainiui sentencija šiek tiek modifikuota – žaidimų duodama žmonėms daugiau, nes jie pigesni nei duona, bet efektas panašus.

R. Karbauskis Naisiuose irgi žibėjo žaidimais – ir to jam užteko, tačiau kai panašus modelis pradedamas taikyti visam kraštui – gąsdina. Gerai, kad tie sektantų grupės spaudomi mygtukai ne raketoms paleisti skirti – juk būna klysta žmonės, ypač tie, kurie nesupranta ką ir kam daro. Tačiau „raketos“ paleidžiamos – tik jos, virtusios eilutėmis biudžete, ne tokios pastebimos, tačiau dėlto jų naikinamasis efektas nei kiek nesumažėja.

2017.11.26; 05:20

Susimąsčiusi, liūdinti rašytoja Julija Žemaitė galėtų tapti šiandieninės Lietuvos simboliu. Skulptorius Petras Aleksandravičius. Slaptai.lt nuotr.

Viena mano sena pažįstama labai dažnai kartoja: tu man pasakyk. Kartais tai būna klausimas, kartais – kategoriškas teigimas, abejonė, nusivylimas.

Priežodis kaip priežodis, parazitas – ir tiek. Kaip, pavyzdžiui, pakankamai. Mano pažįstama šio gero, gyvenimą teigiančio žodžio nevartoja, užtat jį labai pamėgę reikšmingi televizijos laidų dalyviai, aukšto rango valdininkai, politikai. Skurdo Lietuvoje pakankamai daug. Suprask: daugiau nereikia, užtenka, per akis.

Mano pažįstama su savo tu man pasakyk kiekvieną kartą mane įvaro į kampą. Tu man pasakyk: aš visą gyvenimą balsavau už socialdemokratus, už Kirkilą, Butkevičių, Šiaulienę, Bastį, Skardžių… bet jie jau ne socialdemokratai, kažkoks Paluckas juos išmetė iš partijos. Dūra tu: ne išmetė – jie patys išėjo. Išmetė išmetė, tiek aš dar suprantu. Supranti, tai kodėl klausi? Ką aš tau galiu pasakyti, jeigu nieko aiškesnio nepasako politologai, politikai, žurnalistai, tokie kaip Girnius, Lopata, Jakilaitis, žurnalai „Valstybė“, „IQ“, nors už pasakymus jiems pinigus moka, ir, atrodo, kai kuriems nemažus pinigus.

O man, visą laiką balsavusiam už konservatorius, patinka, kad taip atsitiko, kad išmetė, nors formaliai jie patys pasitraukė. Beje, kai kas mano, kad vadinamuosius socialdemokratus patvarkė konservatoriai, Landsbergis, tik ne Vytautas, o Gabrielius, ne be Vytauto paramos. Juk Paluckas yra buvęs konservatorius. Jeigu Paluckui pavyktų sukurti tikrų socialdemokratų (ne oligarchų, ne nomenklatūros, kaip buvo iki šiol) partiją, aš balsuočiau už socialdemokratus.

Eiliniam piliečiui, seniai nieko neskaitančiam, tik žiūrinčiam, tik klausančiam (tokia mano sena pažįstama) labai sunku suprasti, kas dedasi Lietuvoj, kurioje pakankamai daug skurdo, socialinės atskirties ir pakankamai mažai turtuolių,  mažinančių tą skurdą, nors BVP didėja. Į šį klausimą bandė atsakyti Jakilaičio „Forumas“, bet eiliniam piliečiui aiškiau nepasidarė. Tą pačią dieną Vyriausybės, penkių darbdavių organizacijų ir dviejų profsąjungų atstovai Vilniuje pasirašė beveik metus rengtą trišalį susitarimą, kuriame įsipareigojama vykdyti valstybei būtinas reformas, nedidinti mokesčių naštos verslui bei reguliariai kelti atlyginimus. Beveik visiems „Forumo“ dalyviams šis susitarimas kėlė šypseną, buvo pavadintas nereikšmingu popiergaliu. 

stop_skurdinimui
Skurdui – stop. Slaptai.lt nuotr.

Tai dabar tu man pasakyk: kurie čia neišmanėliai, kurie savanaudžiai, o gal net žymiai blogiau – žino, ką daro, kad būtų kuo blogiau. Nejaugi visi mūsų ekonomistai, politikai ir profesionalai yra beveik patys blogiausi Europos Sąjungoje, nes Lietuvoje skurdo kasmet, kas mėnesį vis daugiau, žmonių vis mažiau, kaip ir tikėjimo, kad kada nors pamatysime šviesą tunelio gale, išlipsime iš gilios gilios duobės.

O atkurtos Lietuvos šimtmetis, į kurį laisvi jau einame 28-uosius metus, čia pat: be paminklo Lukiškių aikštėje, be paminklo Jonui Basanavičiui, bet svarbiausia – be ateities idėjos, nors internetinėje žiniasklaidoje jų – kaip šią vasarą lietaus.

Žūtbūt reikia apsivalyti. Vadinamieji socialdemokratai Lietuvą valdė keturias kadencijas iš penkių. Visų pirma būtent jie atsakingi už tai, ką šiandien Lietuvoje turime. Seimas pritarė Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininko „valstiečio“ Vytauto Bako idėjai pradėti parlamentinį tyrimą dėl neteisėtos įtakos politikams, politiniams procesams, valstybės institucijoms. Bakas yra išvardinęs konkrečius epizodus ir pasakęs politikų pavardes, kurių veikla turėtų būti tiriama.

Baisu pagalvoti: tiek daug tų iki galo neištirtų epizodų, susijusių su Visagino atomine, su Rusija, tiek daug Lietuvai nenaudingų politinių, ekonominių, juridinių sprendimų, korupcijos, susijusių su Brazausko, Kirkilo, Butkevičiaus, Uspaskicho, Pakso, Masiulio, Steponavičiaus, kai kurių verslininkų pavardėmis! Tu man pasakyk, ar Bakas sugebės, turės noro, ar jam bus leista išryškinti ir nuvalyti dešimtmečiais susikaupusį politinį, teisinį ir ekonominį purvą, kai jis pats toli gražu ne be nuodėmės?

Paskaitykite Raimundo Lopatos straipsnį „Seimo veidmainystė“ (delfi.lt), kuriame paryškintomis raidėmis parašyta: „Kažin ar yra pasaulyje toks parlamentas, kuriame net trys politinės partijos įtariamos politine korupcija, net 27 parlamentarai atstovautų tokioms partijoms, būtų įtariami priekabiavimu ar net valstybės išdavimu.“ 

Straipsnyje negatyviai minimos Bako, Basčio, Skvernelio, Skardžiaus, Tomaševskio, Papirtienės, Karbauskio ir Mošė Kantoro pavardės, bendrovės „Rosatom“, „Nukem Technologies“, „Tugva“, „Hoptrans Projects“ ir kt. 

Vytautas Visockas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Dar viena paryškinta citata: „Ar kas matėte premjero S.Skvernelio namą? Jei tiesa, kad prestižiniame sklype stovintis namas su prabangia tvora, pirtimi galėtų kainuoti apie 270 000 eurų, tai kokią algą galėjo gauti kelių policininkas tokiam statiniui?“

Mažai kas tiki, kad iki 100-mečio minėjimo apsivalysime ir kitą šimtmetį pradėsime švaresni. Jeigu Jubiliejaus proga bent kokį velnio tuziną politikų, verslininkų, teisininkų, nepaisant nusikaltimų senaties, pasodintume ten, kur jiems seniai vieta, tada ir Prezidento, ir Seimo rinkimai gal būtų panašesni į rinkimus, o ne į parinkimus.

Jeigu, bet tai prilygtų stebuklui.

2017.10.18; 03:10

Pensininkų vargai Lietuvoje. Slaptai.lt nuotr.

Būgnų gausmui pasklidus po Kauno Laisvės alėją, praeivių dėmesio ir pritarimo sulaukė antradienio popietę, Tarptautinės kovos su skurdu dienos proga, profesinių sąjungų surengta eisena.

„Mes – ne vergai!“, „50 skurdo atspalvių“, „Jaunimas nori dirbti Lietuvoje“ „Biedni ir įsiutę“ – skelbė plakatai eisenos dalyvių rankose, o Lietuvos profesinės sąjungos „Sandrauga” atstovai, Jungtinės profesinės sąjungos, Lietuvos kultūros darbuotojų sąjungos nariai kvietė kauniečius jungtis prie akcijos ir protestuoti prieš „į skurdą Lietuvą įvariusią valdžią“.

Prie Kauno miesto savivaldybės, kur jau buvo pasibaigęs tarybos posėdis, įvyko mitingas. Skambėjo patriotiškos kalbos ir dainos, raginimai „priešintis valdžios veiksmams, kilti į kovą už orius atlyginimus bei socialines garantijas“. „Solidarumo“ atstovas Kęstutis Juknis miesto valdininkams siūlė ne girtis, kiek medžių Kaune iškirto ar kiek nutiesė šaligatvių, o ką padarė, kad sumažintų gyventojų socialinę nelygybę. Taikų protesto mitingą iš šalies stebėję policininkai jokių incidentų ar viešosios tvarkos pažeidimų jo metu Laisvės alėjoje neužfiksavo.

ELTA primena, kad, pagal pirmadienį paskelbtus Eurostato duomenis, apie trečdalį (30,1 proc.) Lietuvos gyventojų pernai gyveno ties skurdo riba. Pagal šį rodiklį mūsų šalį lenkia vos kelios Europos valstybės. Pasak Lietuvos statistikos departamento, 2016-aisiais žemiau skurdo rizikos ribos gyveno apie 630 tūkst. šalies gyventojų.

Informacijos šaltinis – ELTA

2017.10.18; 00:01

Jūratė Laučiūtė, šio komentaro autorė

Naujuoju šių metų ekonomikos premijos laureatu Nobelio ekonomikos komitetas prie Švedijos karališkosios mokslo akademijos paskelbė amerikietį Richardą H. Thalerį. Įdomu ne tai, kad jis- amerikietis, bet tai, už ką jis nusipelnė premijos.

Mums, lietuviams, dūstantiems liberalios ideologijos bei liberalios ekonomikos voratinklyje, ši premija reikšminga tuo, kad ji skirta už „indėlį į biheivioristinę (kituose šaltiniuose – bihevioristinę) ekonomiką“ – savotišką priešingybę liberaliajai ekonomikai, kuri savo esme neigia žmogiškojo, humanistinio faktoriaus vaidmenį jos liaupsinamoje laisvoje (nuo žmogiškumo?) rinkoje.

Kaip neseniai interviu LRT Klasika kanalui sakė profesorius Alvydas Jokubaitis, „visos mūsų politinės jėgos gali būti apibūdinamos liberalizmo terminu“. O tiek liberalizmas, tiek konservatizmas ir kt., pasak profesoriaus, – primityvios ideologijos, visiškai netinkamos mąstyti apie žmogų dabartinėje situacijoje. „Pradėjau matyti, kad Lietuvoje gyvename kaip vilkai. Į vienas kitą pradėjome žiūrėti kaip į funkciją. Žmogus reikalingas tik tam, kad atliktų funkciją. Ėmėm veidmainiauti, nekreipti dėmesio. Man skaudu matyti šalį, kuri išsivažinėja. Skaudu matyti žmones, kurie, efektyvumo vardan, yra žeminami. Mes nebematome vienas kitame asmenybės. Manau, kad daug žmonių, mylinčių laisvę, neturi būti liberalais“, – atviravo profesorius.

Nežinau, ką turėjo galvoje A. Jokubaitis, kalbėdamas apie „dabartinę situaciją“, bet aš supratau taip, jog turima galvoje šiandieninė Lietuva, kurios situaciją tiksliausiai apibūdina žodžiai: skurdas ir emigracija. O to šaknys – visų partijų pro visus kanalus brukamoje liberaliojoje ideologijoje, kaip ją interpretuoja Laisvosios rinkos instituto ekonomistai ir rinkos žavesiui neatsispyrę kai kurie politologai.

Tokia situacija, beje, nėra būdinga tik Lietuvai, ir todėl daugelio šalių protai telkėsi, ieškodami sprendimų, kaip įveikti skurdą bei jo pasekmes. Ir jau prieita prie išvados, kad šiuolaikinį galvojimą apie skurdą gali fundamentaliai pakeisti naujas supratimas apie smegenų ribotumą, apie tai, jog žmogaus protiniai pajėgumai yra baigtiniai: turime tik tiek kognityvinių galimybių, kuriomis galime dalintis. O tas galimybes, pasirodo, labiausiai riboja skurdas.

Mokslininkai, kurie skelbė savo tyrimų rezultatus žurnale „Science“, išaiškino, jog skurdas neturtingiesiems užkrauna tokį didelį kognityvinį krūvį, kad jiems mažai belieka pajėgumų tokiems dalykams, kurie galėtų juos pakelti iš neturto – vakariniam mokymuisi, naujo darbo paieškoms ar bent bendravimui su šeima.

Ši išvada griauna liberalų (ir jais aklai pasitikinčio premjero Sauliaus Skvernelio) teoriją, kad neturtingi žmonės dėl įgimto silpnumo yra atsakingi už savo pačių skurdą, ar kad jie turėtų sugebėti pakelti save, jei tik įdėtų pakankamai pastangų.

Maža to, tyrimai, kuriuos atliko Princetono universiteto mokslininkas Eldaras Shafiras su kitais trimis kolegomis, rodo, kad skurdo tikrovė išties apsunkina pagrindinių gyvenimo įgūdžių atlikimą. Paaiškėjo, jog skurdo sukeltas ribotas pralaidumas tiesiogiai veikia kognityvinę kontrolę ir takųjį intelektą, kurių reikia visokiausiai kasdienei veiklai.

Be to, tai paaiškina, pavyzdžiui, kodėl neturtingiems žmonėms taip pat sunku būti ir gerais tėvais: veikia tas pats apribojimas!

Visas šis mokslininkų grupės atliktas darbas – gana naujos, bihevioristinės ekonomikos srities produktas. Susivienijus ekonomistams su psichologais, implikacijos tam, kaip mąstoma apie skurdą ir kaip kuriamos programos jo paveiktiems žmonės, pasak pačių mokslininkų, esančios milžiniškos.

Neturtingų žmonių finansinį gyvenimą palengvinantys sprendimai ne tik paprasčiausiai pakeičia jų finansines perspektyvas. Tai reiškia, kad prieš skurdą nukreiptos programos gali suteikti didžiulę naudą, kurią neigia liberalai, ir todėl ją sunku buvo suvokti: padėdami žmonėms tapti finansiškai stabilesniais, išlaisviname jų suvokimo išteklius, galinčius padėti jiems ir visose kitose srityse.

Taigi, naujausi mokslo pasiekimai patvirtina paaiškinimą: „Visi duomenys rodo, kad esmė ne skurdžiuose žmonėse, o žmonėse, kurie yra atsidūrę skurde. Visi duomenys rodo, kad tai ne dėl žmonių, o dėl juos supančio konteksto.“

Sprendžiant iš turimų pasekmių, Lietuvoje valdžiai patarimus dalijantys ekonomistai – liberalai arba nieko nėra girdėję apie bihevioristinę ekonomiką, arba ją atkakliai ignoruoja kaip prieštaraujančią jų darbdavių interesams. O kiti piliečiai, ne ekonomistai, apie ją, savo nelaimei, regis, girdėjo dar mažiau.

XX a. didžiulį dėmesį imta skirti vadinamiesiems „elgsenos mokslams“. Įdomiausius žmonių santykių eksperimentinius tyrimus dar 1927-1932 metais Western Electric Howthorn įmonėse atliko grupė mokslininkų, vadovaujant teoretikui E. Mayo. Tyrimų metu tyrinėtojai  nustatė, kad, norint pasiekti geresnių įmonės rezultatų, reikia rūpintis bendradarbių, darbuotojų geresne socialine ir psichologine motyvacija – beje, ką šiomis dienomis reklamavo darantis prekybos tinklas „Maxima“ (pagaliau!).

Vėliau, naudojantis socialinės ekonomikos, politinių mokslų, lingvistikos, auklėjimo, pedagogikos mokslų laimėjimais, žmogaus elgsenos tyrimai išsiplėtė. Ir pagaliau sulaukta aukščiausio pripažinimo – 2017 m. Nobelio ekonomikos premija skiriama Čikagos universitete dirbančiam Richardui  H.Thaleriui už, pasak Nobelio premijos komiteto, ekonomikos ir psichologijos mokslų integraciją, „už indėlį į elgsenos ekonomiką“ – ekonomikos reiškinių aiškinimą per psichologijos prizmę.  

Įdomu, kiek reikės metų (dešimtmečių), kad šios idėjos apsigyventų ir Lietuvoje? Tikriausiai, tiek, kiek mes atsiliekame nuo moderniojo pasaulio…

2017.10.14; 05:30

Lietuvos gyventojų požiūris į padėtį šalyje per mėnesį visiškai nepasikeitė, rodo liepos apklausa. Trečdalis (35 proc.) respondentų atsakė, kad pastaruoju metu reikalai šalyje iš esmės krypsta į gerąją pusę, o beveik du trečdaliai (64 proc.) nurodė, kad reikalai Lietuvoje blogėja. 1 proc. respondentų neturėjo nuomonės šiuo klausimu.

Identiški rezultatai buvo ir šių metų birželį.

Naujienų agentūros ELTA užsakymu rinkos ir viešosios nuomonės tyrimų kompanijos „Baltijos tyrimai“ 2017 m. liepos 7-17 d. atlikta apklausa taip pat atskleidė, kad lyginant su tyrimu prieš metus (2016 m. liepą) 4 procentiniais punktais padaugėjo gyventojų, manančių, kad pastaruoju metu reikalai Lietuvoje krypsta į blogąją pusę.

Poziciją, kad šalyje reikalai krypsta į gerąją pusę, dažniau nurodė jaunimas iki 30 metų, didmiesčių gyventojai, respondentai su aukštuoju išsilavinimu bei su didžiausiomis pajamomis vienam šeimos nariui per mėnesį (daugiau kaip 420 eurų), vadovai bei besimokantis jaunimas, respondentai, kurie savo šeimos finansinę padėtį įvertino kaip gerą.

Daugiau už kitus dabartine padėtimi šalyje yra nepatenkinti vyresni nei 50 metų žmonės, gyvenantieji kaimo vietovėje, respondentai su nebaigtu viduriniu išsilavinimu bei su mažiausiomis pajamomis vienam šeimos nariui (iki 275 eurų per mėnesį), darbininkai, ūkininkai ir pensininkai, lenkų tautybės gyventojai ir kairiųjų politinių pažiūrų respondentai.

Nuomonę, kad reikalai Lietuvoje pastaruoju metu daugiau krypsta į gerąją pusę, nei į blogąją, nurodė tik dviejų partijų rėmėjai: Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos (54 proc. iš jų nurodė, kad reikalai gerėja ir 43 proc. – blogėja) bei Liberalų sąjūdžio (54 proc. nurodė, kad reikalai gerėja, ir 46 proc., – kad blogėja). Didžiausi pesimistai, kaip ir anksčiau, išlieka Lietuvos lenkų rinkimų akcijos-Krikščioniškų šeimų sąjungos rinkėjai (79 proc. nurodė, kad reikalai blogėja, ir 17 proc. temano, kad gerėja).

Informacijos šaltinis – ELTA

2017.08.14; 00:01

Prezidentė Dalia Grybauskaitė pabrėžia, kad mokesčių sistemos tobulinimas prasmingas bus tik tuomet, jeigu užtikrins socialiai teisingesnę ir ekonomikos augimui patrauklesnę mokestinę aplinką.

„Visą mokesčių sistemos pertvarką vertinsime tada, kai atskiri pasiūlymai suguls į konkretų įstatymų pataisų paketą. Svarbiausia, kad būtų užtikrintas balansas tarp deklaruojamų tikslų ir šalies finansinių galimybių.

Kol kas matome, kad pasiūlymų pakete išlieka šildymo kainų didinimas gyventojams ir40 mln. eurų „Sodros“ „lubų“ dovana tiems, kurie labai gerai uždirba“, – sako šalies vadovė.

Vyriausybė ketvirtadienį pristatė pagal visuomenės siūlymus pakoreguotą mokesčių ir socialinės sistemos reformos variantą. Siūlomi pridėtinės vertės mokesčio (PVM) lengvatų pakeitimai, taip pat galimybė mažiausiai uždirbantiesiems nemokėti nei gyventojų pajamų mokesčio (GPM), nei „Sodros“ įmokų.

Premjeras Saulius Skvernelis pabrėžė, kad pakeitimų tikslas yra kova su skurdu.

„2018 m. prioritetas yra skirtas skurdžiausiai gyvenantiems gyventojams, skurdo ir atskirties mažinimui, mažiausias pajamas gaunančių žmonių naštos palengvinimui. Apie 600 mln. eurų skirta visam šitam socialinės gerovės paketui“, – ketvirtadienį kalbėjo Vyriausybės vadovas, pažymėjęs, kad pasiūlymai gali keistis jiems patekus į Seimą per rudens sesiją.

Finansų ministras Vilius Šapoka teigė, kad lėšų pokyčiams bus surasta.

„Šitie pasiūlymai yra dvigubai daugiau, nei kuri kita Vyriausybė pajėgė padaryti. Peržiūrėjome valstybės išlaidas, atsisakėme nereikalingų, ir tai yra pagrindinis paketo šaltinis. Ir kitų metų biudžetas turėtų būti perteklinis“, – sakė V. Šapoka.

Premjeras pridūrė, kad „biudžetas privalo būti perteklinis“.

Seimo Biudžeto ir finansų komiteto (BFK) pirmininkas Stasys Jakeliūnas prognozuoja, kad parlamentas iš esmės turėtų pritarti Vyriausybės siūlymams.

„Manau, kad sprendimai Seime atitiks didžiąja dalimi, kas siūloma Vyriausybėje, bet populizmo mes turbūt neišvengsime. Gali būti, kad sprendimai bus modifikuojami Seime, bet mano pritarimas pasiūlymams bus“, – kalbėjo S. Jakeliūnas.

Lietuvoje galioję du lengvatiniai – 5 ir 9 proc. – PVM tarifai bus keičiami į 5 ir 15 proc. Apgyvendinimo paslaugoms ir centralizuotam šildymui bei karštam vandeniui nuo Naujųjų metų siūloma taikyti 15 proc. tarifą (iki šių metų birželio 1 d. šilumai galiojo 9 proc. lengvatinis PVM tarifas).

Taip pat numatyta, kad iki 5 proc. mažės PVM tarifas knygoms, periodiniams leidiniams bei keleivių vežimui (šiuo metu jis yra 9 proc.).

Nuo 21 proc. iki 5 proc. mažėja ir tarifas nekompensuojamiems receptiniams vaistams. O kompensuojamiems vaistams bei neįgaliųjų techninės pagalbos priemonėms ir jų remontui taikomas 5 proc. lengvatinis PVM tarifas kitąmet nesikeis.

Vyriausybė siūlo neapmokestinamųjų pajamų dydį (NPD) jau nuo kitų metų prilyginti MMA, siekiančiai 380 eurų. Taip pat vietoj siūlyto neapmokestinamojo 100 eurų dydžio „Sodros“ įmokoms numatoma įvesti 380 eurų neapmokestinamąjį dydį darbuotojo mokamoms 3 proc. pensijų socialinio draudimo įmokoms. Tai reiškia, kad žmogus, uždirbantis MMA, jau nuo kitų metų nebemokės nei gyventojų pajamų mokesčio (GPM), nei darbuotojo „Sodros“ įmokos. Tad nuo MMA bus vienintelis mokestis – 6 proc. sveikatos draudimui.

Be to, numatyta, kad 30 eurų mėnesinę išmoką vaikui kitąmet jau gaus visi, nevertinant šeimos pajamų. Taip pat bus mokamos papildomos išmokos – auginantiesiems tris vaikus nepriklausomai nuo pajamų, o auginantiesiems vieną ar du vaikus – jei pajamos vienam žmogui bus mažesnės nei 153 eurai.

Skaičiuojama, kad, jei abu tėvai uždirba MMA ir augina du vaikus, dėl šių pasiūlymų jų šeimos biudžetas kas mėnesį papilnės daugiau nei 82 eurais, per metus beveik – 994 eurais, auginančiųjų tris vaikus – atitinkamai 112 eurų ir 1346 eurais.

Dar vienas Vyriausybės siūlymas – suvienodinti apmokestinimo sąlygas atskiruose sektoriuose, atsisakant 5 ir 15 proc. apmokestinimo pagal veiklos rūšis. Tai reiškia, kad visi, vykdantieji individualią veiklą GPM mokės nuo realaus pelno, todėl mažiau uždirbantieji mokės mažiau, o generuojantieji didesnį pelną – atitinkamai daugiau.

Numatyta, kad žemės ūkio veiklą vykdantys gyventojai, kurių apyvarta viršija 45 tūkst. eurų, per dvejus metus turės pereiti į bendrą individualios veiklos apmokestinimo sistemą. Bendra tvarka galios ir žemės ūkio veiklą vykdančioms įmonėms, kurios taip pat turės pereinamąjį laikotarpį. Kita, pasak Vyriausybės, gera naujiena tokią veiklą vykdantiesiems, tai galimybė į leidžiamuosius atskaitymus įtraukti žemės įsigijimo išlaidas.

Be to, Vyriausybė siūlo, kad dirbantieji pagal verslo liudijimus ir toliau galės vykdyti savo veiklą visose srityse, neišskiriant automobilių remonto ar statybų sektorių, bet tik tuo atveju, jeigu jų apyvarta per metus nebus didesnė kaip 20 tūkst. eurų. Peržengę šią ribą nebegalės mokėti fiksuoto mokesčio, o jų apmokestinimas priklausys nuo gaunamo pelno.

Taip pat, siekiant didinti produktyvumą, siūloma nustatyti, kad iš išradimų komercializavimo uždirbtas pelnas būtų apmokestintas taikant 5 proc. pelno mokesčio tarifą, kai šiuo metu šalyje tokiam pelnui taikomas standartinis – 15 proc. – pelno mokesčio tarifas. Be to, įmonėms, vykdančioms investicinius projektus ir investuojančioms į technologinį atsinaujinimą, siūloma leisti apmokestinamąjį pelną patirtomis išlaidomis susimažinti iki 100 procentų. Šiuo metu tokios įmonės apmokestinamąjį pelną patirtomis išlaidomis gali susimažinti perpus mažiau – iki 50 procentų.

Nauji mokesčiai 2018 metais neplanuojami.

Numatoma, kad artimiausiu metu Finansų ir Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos parengs pakeitimus įtvirtinsiančių teisės aktų projektus, o rudenį, kartu su biudžetu, jie bus teikiami Seimui.

Jei parlamentas pritars, mokesčių pakeitimai įsigalios nuo 2018 m. sausio 1 d.

Informacijos šaltinis – ELTA

2017.08.04; 05:05

Dauguma Rytų Europos šalių gali pasigirti gausiomis išeivių bendruomenėmis užsienyje, bet Albanija šioje srityje išskirtinė valstybė. Emigracija iš šalies prasidėjo dar XV amžiuje ir neslūgsta iki šiol, tačiau per pasaulį nusiritus finansų krizei 2009 m., šalį užplūdo nematytas reiškinys – grįžtantys išeiviai.

Emigracijos istorija           

Erelių šalyje arba Škiperijoje, kaip Albaniją vadina vietos gyventojai, daug amžių buvo neramu. Nuolatiniai karai ir nepritekliai skatino albanus emigruoti į saugesnius ir turtingesnius kraštus. 

Gytis Janišius, šio komentaro autorius.

1506 m. po krikščionių sukilimo pralaimėjimo Osmanų imperijai ir nacionalinio herojaus Skanderbego mirties, iš šalies pasitraukė kas ketvirtas gyventojas. XIX amžiuje jau vietos musulmonai ieškodami geresnio gyvenimo traukė į Stambulą, Rytų Turkiją ir Egiptą. Net dabar Turkijoje albanų kilmės gyventojų priskaičiuojama keli milijonai. XX amžiuje prasidėjo emigracija į tolimesnius kraštus JAV, Argentiną, Australiją.

Albanija visais laikais buvo labai neturtingas kraštas ir iki šiol yra pati skurdžiausia Europos šalis. Pasaulio Banko duomenimis, valstybės BVP sudaro vos trečdalį ES vidutinio lygio, apie 18 proc. gyventojų skursta, o du trečdaliai verčiasi sunkiai. 1990 m. atsikračiusi labai nuožmaus komunistinio režimo, Albanija nesugebėjo užtikrinti tvarios pažangos ir iš esmės pagerinti ekonominės situacijos. Taigi vos žlugus komunizmui, iš šalies vėl plūstelėjo emigrantai.

Skaičiuojama, kad Graikijoje iki krizės 2009 m. gyveno apie 600 tūkst. albanų, Italijoje dar 500 tūkst. Tai tik skaičiai apie Albanijos piliečius. Vyriausybės Tiranoje duomenimis viso Škiperijos piliečių yra 4,4 mln. ir tik 2,7 mln. gyvena gimtinėje. Jeigu norėtume suskaičiuoti visus albanų kilmės žmones, tai jų susidarytų keletą kartų daugiau. Patys albanai iš Albanijos nenori būti tapatinami su albanais, kurie gyvena aplinkinėse šalyse Kosove, Juodkalnijoje ir Makedonijoje. Ypač apie kosovarus dažnai atsiliepiama labai nepalankiai.

Šalis priklausoma nuo Graikijos ir Italijos

Gausios albanų išeivių bendruomenės susikūrė Vokietijoje, Šveicarijoje, Jungtinėje Karalystėje, Švedijoje, Austrijoje, bet pagrindinės emigracijos kryptys buvo dvi: į kaimyninę Graikiją ir istoriniais ryšiais susijusią Italiją. Italijoje albanų bendruomenė gyvena jau nuo Skanderbego laikų ir jau tapusi vietos kultūros dalimi.

Kadangi Erelių šalis labai neturtinga, bet turi didelę išeivių bendruomenę, tai vienas svarbiausių ekonomikos ramsčių yra perlaidos iš užsienio. 2007 m. pervedimai buvo beveik pasiekę rekordinę 1 mlrd. eurų sumą, tai 10 proc. visos valstybės BVP, o absoliuti dauguma iš Graikijos ir Italijos. Abi šalis donores ištikus ekonominei krizei, pinigų į Albaniją srautai sumažėjo beveik perpus, o tai smarkiai sumažino vietos vartojimą ir dar labiau pagilino ir taip jau dideles ekonomines problemas.

Recesija Graikijoje ir Italijoje neigiamai veikia ir kitus ūkinius ryšius su Albanija. Sumažėjo investicijų, turistų, pramonės užsakymų, sudrebėjo nuo Atėnų priklausomas bankinis sektorius. Trečdaliu sumažėjo tarptautinė prekyba. Išaugus nedarbui, ypač Graikijoje, vieni pirmųjų šią bėdą pajuto imigrantai, kurie pradėjo grįžti atgal į gimtinę.

Reemigrantai nelaukiami

Nedarbas Italijoje ir Graikijoje jau keletą metų laikosi rekordinėse aukštumose visoje Europoje ir perkopia 20 proc., jaunimo nedarbas dar aukštesnis ir siekia 40 proc. Tokius socialinius procesus pirmiausia pajuto darbininkai iš Albanijos. Vieni didžiausių darbuotojų atleidimų buvo statybos sektoriuje, kur kaip tik dirba dauguma imigrantų. Graikija ėmėsi naikinti leidimus albanams gyventi šalyje, savo politiką sugriežtino ir Italija, todėl albanams neliko nieko kito, kaip grįžti į gimtinę. Kai kurie joje nėra buvę 20 metų, užsienyje gimę vaikai net nebekalba savo istorinės Tėvynės kalba. Tai tapo dideliu iššūkiu Tiranai.

2008–2014 m. į Albaniją grįžo apie 180 tūkst. reemigrantų. Politikai drąsinasi kalbėdami apie atsiveriančias galimybes panaudoti grįžusiųjų žinias ir patirtį, bet iš tiesų gimtinė neturi ką jiems pasiūlyti. Problemos kaimyninėse šalyse smarkiai atsiliepė ir Škiperijoje, todėl Vyriausybės galimybės padėti integruotis grįžtantiems labai ribotos. Sumažėjus perlaidoms iš užsienio, padaugėjo blogų paskolų bankuose ir smarkiai smuko vietos nekilnojamojo turto rinka, kuri buvo ekonomikos variklis paskutinius keletą metų. Nedarbas viršijo 13 proc., o darbo užmokestis 10 kartų mažesnis nei ES. Patys grįžusieji skundžiasi susiduriantys ir su vietinių priešiškumu.

Elda Uzhuri, dviejų paauglių berniukų mama, grįžusi iš užsienio, pasakoja, kad Graikijoje vaikai buvo laikomi albanais, o dabar vietiniai juos laiko graikais užsieniečiais.

Išeitis – vėl emigracija

Grįžusieji iš užsienio sunkiai pritampa istorinėje Tėvynėje ir vėl ieško kelių, kaip išvykti. Nauja kryptis buvo tapusi Vokietija. 2015 m. beveik 55 tūkst. naujų imigrantų iš Albanijos siekė leidimo likti gyventi, tačiau Vokietijos vyriausybė, susidurianti su didele imigrantų banga iš Artimųjų Rytų ir Šiaurės Afrikos, paskelbė Albaniją saugia šalimi ir griežtai atsisako priimti albanus. Imigracijos tarnyboms buvo duoti nurodymai ne tik nesuteikti naujų leidimų gyventi, bet ir išsiųsti jau seniau gyvenančius.

Sunku tikėtis, kad dauguma reemigrantų liks Albanijoje ilgam. Sunki valstybės ekonominė padėtis, prasta infrastruktūra ir miglotos ateities perspektyvos neskatina sieti savo ateities su Erelių šalimi. Tai patvirtina tyrimo duomenys, kad tik 8 proc. iš grįžusiųjų investuoja Albanijoje, likę 92 proc. to daryti neketina.

2013 m. po ekonomikos sukrėtimų buvo išrinkta nauja Vyriausybė Tiranoje, kuri supranta katastrofišką „protų nutekėjimo“ problemą, bet naujai pradėtos reformos greitų rezultatų nežada, o gyventojai permainų nori tuoj pat.

Albanijos ekonomika ir socialinis gyvenimas 25 m. sukosi apie gausias išeivių bendruomenes. Dabar nusistovėję ūkiniai ryšiai trūkinėja ir nepanašu, kad situacija grįš į anksčiau buvusią. Kaimyninės šalys Pietų Europoje turi didelių ekonominių problemų, kurių suvaldymui gali prireikti dešimtmečio, o Šiaurės Europą pasiekiantys gausūs pabėgėlių srautai iš Artimųjų Rytų ir Afrikos iš esmės pakeitė požiūrį į imigrantus iš Pietų Europos.

Tiranai pats metas pergalvoti savo šalies strategiją. Jeigu pavyktų pasinaudoti grįžusiųjų patirtimi, tai galėtų smarkiai pakeisti šalies ateitį.

2017.04.26; 06:30

Lietuva, kaip ir visas pasaulis, neseniai išgyveno pieno sektoriaus krizę: supirkimo kainos krito, dalis ūkininkų pasitraukė iš pieno gamybos, vyko mitingai, o vyriausybė turėjo įsikišti ir biudžeto pinigais paremti sudėtingoje situacijoje atsidūrusią verslo šaką.

Bet kaip tai galėjo nutikti? Juk jau esame įpratę prie kalbų apie vis augantį Žemės gyventojų skaičių ir būsimą maisto trūkumą? Tokios kalbos jau praeitis! Žmonių populiacijos augimas lėtėja, o ateityje maisto ne tik netrūks, bet jo bus gerokai per daug.

Kaip atsiranda kainos?

Maisto kainas lemia daug veiksnių. Vidinė situacija kiekvienoje šalyje yra skirtinga: mokestinė aplinka, valstybinis reguliavimas, konkurencija, atstumas nuo maisto gamintojų. Išorinės priežastys lemia trumpalaikius maisto kainų svyravimus: derliaus dydis, stichinės nelaimės, valiutų svyravimai, karai, naftos kainų pokyčiai. Tačiau žvelgiant į ilgalaikę kainų perspektyvą dešimtmečiui ar dar ilgesniam periodui, pagrindiniai kainų faktoriai, kaip teigia Tarptautinė ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija (angliškai OECD), yra du: gyventojų skaičiaus augimas ir jų perkamoji galia. Trečias faktorius, kuris irgi yra svarbus, tačiau laikomas neišvengiamu, yra žemės ūkio produktyvumo augimas. 

Gytis Janišius, šio komentaro autorius.

Atskirose šalyse dėl vietos specifinės situacijos galima matyti kainų pokyčius, kaip atsitiko Lietuvoje po euro įvedimo 2015 m., tačiau apskritai maisto kainos, atmetant infliaciją, pasaulyje nekilo net 7 metus. Tik 2016 m. Jungtinių Tautų Maisto ir žemės ūkio organizacija (angliškai FAO) pagaliau fiksavo maisto brangimą, kurio buvo laukiama nuo 2009 m. balandžio.

Bendros pasaulinės kainų tendencijos toli gražu nerodo, kad maistas visame pasaulyje kainuoja vienodai. Anaiptol, brangiausiame pasaulio mieste Singapūre tų pačių produktų kainos bus visiškai kitokios nei Lietuvoje ar Akros turguje (Gana, Afrika), tačiau pakilus pasaulinėms kainoms tai atsilieps ir Singapūre, ir Lietuvoje, ir Akroje.

Derliai bus 80 proc. didesni

Kanados finansų ministro patarėjas ekonomikos plėtrai Dominicas Burtonas sako, kad Kanados niša pasaulinėje globalioje ekonomikoje turėtų būti žemės ūkis, todėl būtina sparčiai diegti inovacijas. Būdama penkta didžiausia pasaulio žemės ūkio produkcijos eksportuotoja, Kanada išgyvena technologinę revoliuciją. Geresniam ūkininkavimui pasitelkiami dronai, kosminiai palydovai, robotai, mobilusis ir GPS ryšys. Aukštosios technologijos užtikrina, kad kiekvienas augalėlis gautų subalansuotą vandens ir mineralinių medžiagų derinį, o genetiškai modifikuotos veislės pritaikytos augti sausoje, šaltoje ar akmenuotoje dirvoje ir duotų didžiausią derlių. Kanada ne vienintelė tokia išmani šalis, ją seka Australija, JAV, Izraelis, Naujoji Zelandija ir Europos šalys.

Tarptautinės organizacijos OECD ir FAO prognozuoja, kad augantis produktyvumas leis 80 proc. padidinti dabartinį žemės ūkio derlių. Atsirandant naujoms atsparesnėms augalų ir gyvulių rūšims, žemės ūkiui bus galima skirti naujus žemės plotus Afrikoje ir Lotynų Amerikoje, o aukštos gerovės šalys didesniems derliams gauti pasitelks aukštąsias technologijas. To pakaks patenkinti augantį maisto poreikį.

Gyventojų skaičiau augimas lėtėja

Pagrindinis faktorius kodėl maisto kainos gali augti net augant produktyvumui yra žmonių skaičius Žemėje. Maistas yra pagrindinis gyvybės šaltinis, todėl žmonės jo tiesiog negali atsisakyti. Gyventojų skaičiaus dinamika yra svarbi prognozuojant ateities maisto kainas. Jungtinės Tautos skaičiuoja, kad 8 mlrd. žmonių Žemėje gyvens 2024 m., 9 mlrd. 2038 m., o 10 mlrd. 2056 m. Tai jau daug konservatyvesnės prognozės nei tos, kurios buvo daromos 1960 m.

Gyventojų skaičius pasaulyje dabar auga ne dėl to, kad moterys statistiškai gimdo daug vaikų, bet todėl, kad didelė visuomenės dalis yra tokio amžiaus, kai susilaukiama vaikų. Yra šalių, kaip Nigeris, Somalis, Malis ar Čadas, kur moterys vidutiniškai dar gimdo po šešis vaikus, tačiau tai jau išimtys. Net ir šiose šalyse vienos moters gimdymų skaičius su kiekviena karta sparčiai mažėja. Dauguma pasaulio moterų dabar gimdo vidutiniškai po 1–3 vaikus per gyvenimą. Vos tik pagerėja gyvenimo sąlygos, šeimos renkasi turėti mažiau vaikų, o daugiau laiko ir išteklių skirti savo pačių poreikiams. Kasmet vis padaugėja regionų, kuriuose gyventojų ima mažėti.

Gyventojų skaičiaus augimo tempai lyginant su 1965–1970 m. jau sumažėjo du kartus ir toliau mažėja. Taigi jau galima prognozuoti, kada žmonija pasieks savo maksimalią populiaciją ir ims trauktis.

Maisto perteklius ir maisto trūkumas

Kitas faktorius, lemiantis maisto kainas yra žmonių perkamoji galia. Žmonių populiacija pasaulyje auga, bet netolygiai. Turtingiausiuose pasaulio regionuose Europoje, Šiaurės Amerikoje, Japonijoje ar Okeanijoje gyventojų skaičius ir ateityje išliks panašus arba kils labai pamažu, o didžiausias gyventojų prieauglis prognozuojamas Afrikoje ir Azijoje. Iki 2050 m. Afrikoje atsiras 1,5 mlrd. naujų gyventojų, Azijoje 900 mln. Šių regionų ekonomika turėtų augti, tačiau nepanašu, kad per artimiausius kelis dešimtmečius pasivytų Europos ar JAV gerovės lygį, ypač jei kalbama apie Afrikos šalis. Taigi besivystančių šalių gyventojai negalės pirkti tiek daug ir tokio įvairaus maisto, kaip turtingųjų šalių gyventojai, o tai svarbi aplinkybė maisto gamintojams.

Nepaisant to, kad maisto ir ateityje bus pakankamai, o kainos neturėtų didėti, vis tiek išliks iššūkis, kaip panaikinti badą.

Apie 20 proc. pasaulio gyventojų vis dar valgo nepakankamai. Būtent tokiuose nepriteklių regionuose, kaip arabų šalys ir užsachario Afrika, gyventojų daugėja sparčiausiai. Šie regionai išsidėstę sudėtingose gamtinėse sąlygose: didelis karštis, vandens trūkumas, dykumos, o prie to prisideda politinis nestabilumas, žemas raštingumas, radikalizmas, todėl vyriausybėms sunku skatinti ekonomiką ir pritraukti investicijų. Arabų šalys, be to, dar yra labai priklausomos nuo naftos eksporto. Naftos kainoms laikantis žemumoje, vyriausybės susiduria su dideliais iššūkiais. Maisto kainos ir dabar yra per aukštos didelei arabų visuomenės daliai, todėl Šiaurės Afrikos ir Persijos įlankos valstybių vyriausybės išleidžia net 5,8 proc. BVP subsidijoms, kad maistas būtų pigesnis. Taigi nepasiturinčių šalių gyventojams siekiant išvengti skurdo vis dar išliks kaip vienas pagrindinių sprendimo būdų – emigracija į turtingesnius regionus, tokius kaip Europa.

2017.04.15; 09:14

Slaptai.lt redakcija rekomenduoja savo skaitytojams susipažinti su portale Propatria.lt paskelbtu pareiškimu dėl „neteisingos ir tautai bei valstybei pavojingos ekonominės – socialinės politikos“.

Mūsų manymu, minėtame tekste – daug prasmingų įžvalgų, pasiūlymų, rekomendacijų.

Solidarizuodamasis mūsų portalas persispausdina tuos pareiškimus bei kreipimąsį ir kviečia po juo pasirašyti, juolab kad jį, remiantis Propatria.lt informacija, pasirašė jau daug žymių žmonių.

XXX

Kviečiame ir raginame pasirašyti Vilniaus Forumo inicijuojamą Kreipimąsį į Lietuvos Respublikos Prezidentę, Seimą ir Vyriausybę.

Visi kartu pareikalaukime iš esmės keisti Lietuvoje iki šiol vykdomą neteisingą ir tautai bei valstybei pavojingą ekonominę ir socialinę politiką. Ši didžiąją Lietuvos gyventojų dalį skurdinanti, niekaip nepateisinamą turtinę atskirtį ir socialinę nelygybę kurianti ir vis didinanti politika šimtus tūkstančių mūsų tėvynainių veja iš gimtinės. Dėl jos Lietuva tapo sparčiausiai nykstančia Europos šalimi ir virš mūsų pakibo reali grėsmė tapti pirmąja XXI a. išnyksiančia žemyno tauta.

Lietuvą valdančiam nomenklatūriniam ­oligarchiniam politiniam, biurokratiniam ir verslo sluoksniui tautos ir valstybės likimas nerūpi. Net gresiančios demografinės, tautinės ir valstybinės katastrofos akivaizdoje valdantieji neketina iš pagrindų keisti šalį žlugdančios neoliberalaus ekonominės ir socalinės politikos kurso. Vadovaudamiesi savanaudiškomis ir trumparegiškomis paskatomis, jie pasiruošę tęsti tokią politiką net jeigu Lietuvoje neliktų pačių lietuvių.

Gyvemimas Lietuvoje tikrai labai brangus. Slaptai.lt nuotr.

Smulkūs kosmetiniai, vien piliečiams apraminti skirti pokyčiai jau nebegali išgelbėti šalies nuo demografinės katastrofos ir išnykimo. Valdančiųjų ligšiolinis elgesys rodo, kad toliau pasyviai laukti esminių valstybės ekonominės ir socialinės politikos permainų būtų naivu ir pragaištinga. Rimta ekonominės ir socialinės politikos pertvarka įvyks tik tuo atveju, jeigu sutelktai ir valingai pareikalausime jos iš valdančiųjų mes ­, piliečiai. Pradžiai surinkime kuo daugiau piliečių parašų, paremiančių šį į valdančiųjų protą ir sąžinę geranoriškai apeliuojantį Kreipimąsį.

Juo mūsų parašų bus daugiau, juo šis Kreipimasis bus svaresnis ir įsakmesnis. Jis turi tapti mūsų savo pamintas teises ginančių ir sunkiai atkurtą valstybę pasiryžusių išsaugoti, laisvų Lietuvos piliečių – sąmoningo protesto išraiška ir sutelkto pasipriešinimo Lietuvą griaunančiai ekonominei ir socialinei politikai pirmuoju veiksmu.

Jeigu mūsų reikalavimai vėl nebus išgirsti, pasilikime teisę ir ruoškimės kitais demokratiškais ir teisėtais būdas apginti save ir mūsų ainių ateitį. Padarykime viską, kad šis Kreipimasis pasklistų po visą Lietuvą ir apie jį sužinotų ir turėtų galimybę savo parašu jam pritarti kiekvienas geros valios šalies pilietis. Visus, norinčius pagelbėti renkant parašus arba galinčius kitais būdais paremti šią akciją prašome rašyti adresu info@pilieciai.lt Vilniaus Forumo iniciatyvinė grupė.

Kreipimasis dėl būtinybės keisti Lietuvos socialinę ir ekonominę politiką

Lietuva yra dinamiškos ir sparčiai augančios ekonomikos šalis, svarbiausiais efektyvumo ir išsivystymo rodikliais nenusileidžianti kaimyninėms valstybėms. Tačiau joje iki šiol išlieka ir net auga viena didžiausių Europos Sąjungoje pajamų nelygybė ir socialinė atskirtis. Apie tai Lietuvai jau ne kartą atvirai yra priminusi Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija, kurios narystės Lietuva siekia.

Didėjantį skurdą ir socialinę nelygybę kaip vieną didžiausių mūsų šalies problemų savo naujausioje ataskaitoje apie Lietuvą įvardina ir Europos Komisija. Nuo pat nepriklausomybės atkūrimo iki šių dienų vykdoma neoliberali ekonominė ir socialinė politika stumia Lietuvą į demografinę ir geopolitinę aklavietę. Milžiniška gyventojų emigracija, mažėjantis gimstamumas bei sparčiai senstanti visuomenė lemia tautos istorijoje precedento neturintį jos nykimą, kuris jau kelia tiesioginę grėsmę ir nepriklausomos Lietuvos valstybės išlikimui. 

Kiaušinis – taip pat ir vilties simbolis. Slaptai.lt nuotr.

Jeigu ši politika bus tęsiama, jau netolimoje ateityje gali virsti tikrove sovietinių okupantų puoselėta ,,Lietuvos be lietuvių“ vizija. Turtinės nelygybės ir socialinės atskirties varomus iš Tėvynės šalies piliečius masiškai keičiant pigia iš užsienio atsivežama darbo jėga lietuviai per trumpą laiką neišvengiamai taps mažuma savo pačių žemėje. Savo ekonominio išsivystymo lygiu Lietuva nenusileidžia daugeliui šalių, kuriose piliečių turtinės nelygybės ir socialinės atskirties problemos sprendžiamos kur kas sėkmingiau.

Tai rodo, kad tokias problemas sukelia ne tik objektyvios ekonominės priežastys, bet pirmiausia neteisinga ir iškreipta valstybės politika. Ji lemia, kad kasdien ir nepastebimai ardomi ekonominiai, socialiniai, teisiniai ir politiniai tautos ir valstybės egzistavimo pamatai ir žlugdoma Lietuvos ateitis, nes šalis yra pasmerkiama tapti išmirštančiu ir tuštėjančiu pensionatu – moderniais pastatais ir niekam nebereikalinga infrastruktūra apstatyta teritorija be žmonių.

Tris dešimtmečius vykstantį Lietuvos tautos ir valstybės irimą įmanoma sustabdyti tik valingais politiniais sprendimais. Tačiau seniai pribrendę ir gyvybiškai būtini Lietuvą nuo išnykimo galintys išgelbėti ekonominės ir socialinės politikos pokyčiai nevyksta. Juos delsiama įgyvendinti ir siūloma atidėti neapibrėžtai ateičiai demagogiškai teisinantis tuo, kad tariamai visuomenė jiems nepribrendusi.

Tačiau atsidūrusi prie politinės ir istorinės nebūties prarajos Lietuva laukti nebegali. Tai suvokdami mes, šį kreipimąsi pasirašiusieji Lietuvos piliečiai, reikalaujame iš esmės keisti valstybės ekonominę ir socialinę politiką vadovaujantis šiais pamatiniais principais:

Šioje svetainėje naudojami slapukai iš „Google“, kad būtų galima teikti paslaugas, suasmeninti skelbimus ir analizuoti srautą.

Pirma ir būtina ekonominės ir socialinės politikos keitimo sąlyga yra valdymo demokratizavimo reforma, kurio pirmieji žingsniai turi būti realios piliečių savivaldos stiprinant tiesioginį jų atstovavimą atkūrimas. Būtina vykdyti Konstitucinio Teismo 2002 m. išaiškinimą, pagal kurį savivaldos subjektu savivaldos įstatyme turi būti pripažįstama ir vietos bendruomenė, tai yra jos gyventojai, o ne vien administracija. Būtina įtvirtinti tiesiogiai renkamus seniūnus, vietos tarybas ir jų biudžetus, be kurių tiesioginiai merų rinkimai neturi prasmės, taip pat ir visuomenės atstovų dalyvavimą įgyvendinant teisingumą;

Atsisakyti iki šiol vykdytos ekonominę ir socialinę politiką grindusios tautos išsivaikščiojimą ideologiškai įteisinančios ilgalaikės nacionalinės strategijos ,,Lietuva 2030“;

Naujos ekonominės ir socialinės politikos idėjiniu pamatu rinktis tautos bendrojo gėrio ir solidarios visuomenės sampratą ir atsisakyti iki šiol vyraujančios ideologinės nuostatos apie ypatingą verslininkų sluoksnio, kaip valstybę „išlaikančios“ ir „maitinančios“ grupės, vaidmenį visuomenės gyvenime;

Ekonominius, socialinius ir darbo santykius šalyje iš esmės pertvarkyti vadovaujantis nuostata, kad sąžiningai dirbantys visų profesijų ir socialinių sluoksnių atstovai yra lygiaverčiai ir vienodai svarbūs bei gerbtini nacionalinio turto ir šalies gerovės kūrėjai;

Atsisakyti iki šiol vykdytos neoliberalios valstybės socialinės atsakomybės ir įsipareigojimų šalies piliečiams siaurinimo politikos;

Atsisakyti iki šiol vyravusio ekonominės ir socialinės politikos principo, kad valstybę turi išlaikyti mažiausias pajamas gaunantys ir neturtingiausi šalies piliečiai;

Iš esmės pakeisti socialinių grupių galios santykius šalyje ir sustabdyti viduriniosios klasės nykimą Lietuvoje susiaurinant stambiojo verslo oligarchines privilegijas bei įtaką ekonominėmis ir teisinėmis priemonėmis apribojant jo galimybes piktnaudžiauti dominuojančia padėtimi šalies ūkyje ir pernelyg didele politine galia, trukdančia valstybei priimti nešališkus, teisingus ir visiems šalies piliečiams naudingus sprendimus.

Įgyvendinant naująją valstybės ekonominę ir socialinę politiką turi būti nedelsiant pradedamos vykdyti šios priemonės: Būtina parengti atviros, bet tautos išlikimo ir klestėjimo sąlygas galinčios laiduoti ir ne atskirų individų ar privilegijuotų grupių interesams, o bendrajam visuomenės gėriui tarnaujančios nacionalinės ekonomikos plėtros koncepciją. Tokią, kuri aiškiai apibrėžtų valstybės atsakomybės ir įsipareigojimų savo piliečiams ekonominėje ir socialinėje srityje mastą ir ribas. Jos praktiniam įgyvendinimui turėtų būti sukurta strategija bei programa;

Valingais ir tikslingais politiniais sprendimais iš pagrindų pakeisti smulkiojo ir vidutinio verslo egzistavimo ir veikimo sąlygas sukuriant palankias teisines ir ekonomines prielaidas jo nevaržomai plėtrai;

Įgyvendinant piliečių lygybės, teisingumo ir solidarumo principus, socialinių ir darbo santykių srityje sukurti efektyviai ir subalansuotai veikiančią socialinio dialogo tarp darbuotojų ir darbdavių sistemą, kurioje abi pusės būtų lygiavertės be valstybės įsikišimo rasti sutarimą dėl darbo santykių reglamentavimo, o jo neradus, galutinis sprendimas būtų paliktas valstybinei valdžiai, darbuotoją pripažįstant silpnesniąja derybų šalimi;

Vadovaujantis nuostata, kad valstybės išlaikymo našta turi būti padalinta visiems piliečiams pagal sąžiningumo, teisingumo ir bendrojo gėrio principus, būtina tobulinti mokesčių sistemą. Turi būti keičiama turtinę nelygybę ir socialinę atskirtį skatinanti mokesčių sistema, panaikintos visos egzistuojančios mokestinės privilegijos ir lengvatos bei, sekant geriausiais ir pasiteisinusiais Europos ir kitų Vakarų valstybių pavyzdžiais bei atsižvelgiant į šalies ekonomikos realias galimybes ir plėtros poreikius, tinkamai optimizuotos sukurto BVP perskirstymo bei darbo ir kapitalo apmokestinimo proporcijos;

Būtina įvesti aiškią, skaidrią ir viešą atlyginimų sistemą viešajame sektoriuje ir nustatyti protingus ir sąžiningus santykius tarp šio sektoriaus darbuotojų atlyginimų;

Būtina optimizuoti ir mažinti išpūstą ir brangiai kainuojantį valstybės ir savivaldybių biurokratinį aparatą, šitaip taupant jam išlaikyti skiriamas nepateisinamai dideles iš piliečių surinktas biudžeto lėšas;

Teisinėmis ir ekonominėmis priemonėmis būtina išgyvendinti už mokesčių mokėtojų pinigus susikurtas atviras ir paslėptas politikų ir valdininkų privilegijas, pranokstančias sovietinės nomenklatūros piktnaudžiavimus;

Būtina pradėti ryžtingai kovoti su piktnaudžiavimais, korupcija ir valstybės lėšų grobstymu viešajame sektoriuje, ypač viešųjų pirkimų srityje, taip pat imtis priemonių mažinti šešėlinę ekonomiką, šitaip sukuriant finansines prielaidas pakelti šalies socialinę politiką ir ją įgyvendinančias programas į kokybiškai aukštesnį organizavimo ir finansavimo lygmenį;

Būtina pakeisti teisinę bazę ir pašalinti visas dirbtines kliūtis, trukdančias išsiaiškinti bei nubausti neteisėtai praturtėjusius asmenis ir greitai bei veiksmingai išieškoti jų neteisėtai įgytą turtą grąžinanti jį visuomenės ir valstybės reikmėms;

Sukurti ilgalaikę nacionalinės plėtros strategiją, kurios svarbiausi tikslai būtų siekis laiduoti Lietuvos valstybės politinį bei istorinį tęstinumą ir užtikrinti ilgalaikį lietuvių tautos išlikimą.

Informacijos šaltinis – Propatria.lt portalas.

2017.04.13; 15:50

Visoje Italijoje kalbama viena kalba, dominuoja viena religija, gyvena viena tauta, tačiau skirtumai išlieka dideli.

Nuo pat šalies susivienijimo 1861 metais teritoriją galima dalyti į dvi dalis – Šiaurės Italiją ir centrines sritis bei Pietų Italiją. Šiauriečiai turtingi, pietiečiai ne. 2009 m. finansų krizė labai skaudžiai smogė Pietų Italijai, skirtumai dar labiau padidėjo, todėl politikai vėl bando skatinti pietiečių gerovės spurtą. 

Gytis Janišius, šio komentaro autorius.

Pietų Italijoje krizė tęsėsi 7 metus

2015-ieji buvo pirmieji metai, kai Pietų Italija, arba Mezzogiorno, kaip šią valstybės dalį vadina patys italai, fiksavo nedidelį ūkio ūgtelėjimą. Vos 0,8 proc. – nedaug, bet tai gera žinia po 7 metų nuosmukio. Skaičiuojama, kad pietiečių ekonomika susitraukė 13,5 proc. Tai turėjo katastrofiškų pasekmių visam regionui. Mažėjo investicijų, neaugo atlyginimai, didėjo nedarbas. Tokia bloga ir ilgai besitęsianti ekonomikos būklė atsiliepė ir žmonių nuotaikoms. Net 1,6 mln. žmonių emigravo į šiaurines teritorijas arba užsienį, o regione kūdikių gimė mažiausiai per visą 150 metų istoriją!

Per ekonomikos krizę mažėjo investicijų, verslo įmonių, jų apyvarta ir darbuotojų skaičius. Per trumpą laiką prarasta apie 0,5 mln. darbo vietų. Dėl tokio privataus sektoriaus susitraukimo viešasis sektorius labai prastai rinko mokesčius. Savivaldybės didino skolas, bet taip pat mažino ir išlaidas. 2013 m. Pietų Italijoje viešųjų investicijų mastai buvo nukritę iki 1996 m. lygio.

Atkurti tai, ką prarado Pietų Italija per krizę, gali prireikti 10 ar net daugiau metų, o juk skirtumai ir iki krizės tarp abiejų Italijos dalių buvo dideli.

Šiaurės ir Pietų Italija skyrėsi visada

Tipiški pietiečiai savo išvaizda yra tamsesnių plaukų, juodų akių, žemesnio ūgio, ugningo charakterio, kalba daug gestikuliuodami, tačiau mėgsta siestą ir lėtą gyvenimo tempą. Apie pietiečius šiaurinėje Italijos dalyje populiarūs anekdotai ir juokingos istorijos. Tai stereotipai, kuriuos galima mėginti paneigti, bet objektyvi statistika neleidžia abejoti – Mezzogiorno stipriai ekonomiškai atsilieka nuo šiaurinės dalies ir taip yra jau 150 metų.

Pietuose vidutinis atlyginimas mažesnis beveik 20 proc., o nedarbas dukart didesnis. Moterys dirba tik kas trečia, taigi net Graikija, kurioje dirba tik 43 proc. moterų, atrodo labai gerai. Matant tokius prastus rodiklius, nestebina ir tai, kad tarp pietiečių skurdas gresia 28 proc. gyventojų.

Pietų srityse vyrauja žemės ūkis, turizmas, su jūra susietos ekonominės veiklos, o šiaurėje sutelkta šalies pramonė, gamyba, finansų ir prekybos centrai. Daug kartų buvo mėginama industrializuoti Mezzogiorno. Labai didelė reforma buvo vykdoma XX amžiaus 6-ajame dešimtmetyje. Ji susidėjo iš dviejų dalių – žemės reformos ir didelės valstybinių investicijų programos. Žemės reforma buvo siekiama įsisteigti daug naujų mažo ir vidutinio dydžio ūkių, o valstybės investicijos turėjo pritraukti privataus kapitalo, skatinti industrializaciją bei įmonių plėtrą. Programa nepasiteisino. Mezzogiorno vis tiek liko ekonomiškai prasčiau išsivystęs kraštas, o valstybės skirti pinigai buvo išvogti, išeikvoti ir išleisti ne pagal paskirtį.

Kodėl Pietų Italija nepraturtėja?

Mokslininkai jau daugybę metų laužo galvas, kas vyksta su Mezzogiorno. Prirašyta daugybė studijų, mokslinių darbų ir atlikta tyrimų. Kiekviena vyriausybė Romoje tvirtina savo skatinimo planus pietinėms sritims, bet situacija iš esmės negerėja.

Eiliniai gatvėje sutikti italai turi savo atsakymus, kurie nėra moksliškai pagrįsti, bet daug žmonių jais tiki. Pasak tokių kalbų, pietinės sritys daug metų buvo veikiamos arabų ir Bizantijos kultūrų, šiaurinė – germanų. Taigi žmonės pagal regionus skiriasi išvaizda ir savo genais. Kitas populiarus aiškinimas, kad pietuose karšta ir žmonės paprasčiausiai „tingi dirbti“.

Mokslininkai nesutinka su tokiais teiginiais ir pateikia racionalesnius aiškinimus. Ekonomikos profesorius Paolo Pinotti teigia, kad dėl pietinės dalies atsilikimo kalta mafija. Ji trukdo verslumui, skatina mokesčių nemokėjimą, trukdo efektyviai veikti teisėtai valdžiai, grobsto valstybės pinigus ir apskritai neigiamai veikia gyventojų iniciatyvumą. Sociologas ir politologas Robertas D. Putnamas savo tyrimais nustatė, kad italai pietiečiai yra abejingi pilietinei veiklai ir tik nedaugelis dalyvauja asociacijų, klubų, bendruomenių, partijų veikloje. Visai atvirkščiai yra Šiaurės Italijoje, kur daugiau kaip 90 proc. gyventojų dalyvauja bent vienos nevyriausybinės organizacijos veikloje. Panašūs skirtumai yra tarp Rytų ir Vakarų Vokietijų, Rytų ir Vakarų Europos.

Kiti ekspertai dėl prastos Mezzogiorno ekonomikos ir socialinės būklės kaltina didelę ir prastai veikiančią biurokratiją, išvešėjusią korupciją bei neveikiančią valstybės teisės sistemą.

Naujas planas Pietų Italijai

Italija garsėja ne tik dideliais regioniniais skirtumais, bet ir labai nepastovia valdžia. Premjerai ir ministrai keičiasi dažnai, todėl viešasis sektorius nespėja adekvačiai reaguoti į kintančią situaciją. 2015 m. vyriausybė Romoje vėl atkreipė dėmesį į Mezzogiorno problemas ir parengė solidų paketą priemonių, kaip suvaldyti krizę bei paskatinti augimą.

Valstybės pareigūnai kartu su Europos Sąjungos ekspertais domėjosi kitų šalių, tokių kaip Lenkija, patirtimi, kaip paskatinti ūkio plėtrą. Buvo išskirti prioritetai: skatinti vietos verslą ir kviesti užsienio investuotojus. Tam ketinama taikyti laisvosiose ekonominėse zonose pasiteisinusią praktiką: atleidimą nuo mokesčių, mokesčių atidėjimus, garantijas smulkiems kreditams mažoms įmonėms, lengvinti biurokratinius suvaržymus verslui ir kt. Kartu paskelbta apie didelio masto ES bei valstybės investicijas į susisiekimo infrastruktūrą ir uostų plėtrą pritraukiant privačias lėšas. Palyginkite, į šiaurinių regionų infrastruktūrą ketinama nukreipti 4,6 mlrd. eurų, o į pietinių – 11,4 mlrd.

Prieš metus Italijos vyriausybės pradėtos ekonomikos skatinimo priemonės jau davė šiokių tokių vaisių pietuose – padaugėjo darbo vietų, smarkiai išaugo turistų skaičius, be to, buvo geras derlius ir ekonomika po 7 depresijos metų stabilizavosi. Ar ilgam, ar problemos jau suvaldytos? Pietų Italijos regiono reikalų ekspertas Alessandro Laterza sako: „Jeigu netikėsime, kad problemas galima išspręsti, visos pastangos iš anksto bus pasmerktos žlugti“. 

Informacijos šaltinis – www.geopolitika.lt portalas.

2017.03.16; 06:21