Edvardas Čiuldė, šio komentarto autorius.

Šį straipsnelį parašiau ir siunčiu specialiai dienraščiui slaptai.lt, tikėdamas jo misijos sėkme išslaptinti pasaulį, nuslėptą informaciją paverčiant viešomis žiniomis, užkulisius – apšviesta scena.

I dalis

Ne paslaptis, kardinalusis falšas kaip šūdmusių spiečius plūduriuoja tai šen, tai ten, tūpdamas ant visokiausių objektų, įgydamas įvairiausius pavidalus. Tačiau šiandien, kaip atrodo, tokio sutirštinto falšo fotografija išryškėja visu gražumu  pirmiausiai  bandant įpiršti tautai požiūrį, kad valdžios kritika gali pasitarnauti priešui, yra paranki nedraugiškai mūsų kaimynei Rusijai.

Iš tiesų, tokių teiginių apie valdžios kritikos žalą padažnėjęs tiražavimas nurodo į ypatingą falšo paūmėjimo atvejų mūsų padangėje ir galbūt žymi tai, kad Rusija priartėjo dar labiau nei Zapad pratybos arba morališkai jau įžengė į mūsų teritoriją.

Kaip reikia nemėgti savo tautos, daugumą žmonių laikyti visiškais kvailiais, jeigu ryžtamasi savo netinkamumą užimti valdžios postus maskuoti nuorodomis į neišgalvotą Rusijos grėsmę arba dangstytis valstybės paslapties skraite, a?

Informacinį karą su Rusija pralaimime ne tiek tuo atveju, kai jau pradedame nesuspėti atremti akivaizdžiai melagingų ir nesąmoningų pranešimų, platinamų kulkosvaidžio ritmu, o labiau tada, kai mūsų valdžia informacinių karų pretekstu pradeda brandinti kažką panašaus į kritikos suturėjimo planus, noromis ar nenoromis kopijuodama rusiškus pavyzdžius.

Didžiausio pralaimėjimo scenarijus ir yra tokio supanašėjimo linkmė.

Kad kalbu apie visai nejuokingus dalykus, rodo ir toks praeitos savaitės kurioziškas nutikimas, kai visuomenėje pasklidus žiniai apie KTU rektoriaus habilitacinio darbo kompiliacinius užmojus, KTU tarnybos paskelbė pranešimą spaudai, kuriame tvirtinimą, kad universiteto šmeižimą ir rektoriaus puolimą be pagrindo platinant melagingas žinias organizuoja Rusija ir silpni universitetai. Įdomūs sąjungininkai, ar ne, Rusija ir nusilpusio imuniteto universitetai, ar Rusija dabar jau kviečia vienytis visus pasaulio paliegėlius?

Slaptosios žinios

Daugelis išgirdę tai kvatojo pamesdami pilvus, o šių eilučių autorius liūdėjo: gaila buvo to žmogaus, kuris dabar tikriausiai išgyvena pragarus, galimai paslydęs dėl savo tuštybės, gaila kitų universiteto žmonių, talentingų mokslininkų, puikių darbuotojų, garbingų tautiečių ir bendrapiliečių, kurie dabar tampa vieno žmogaus tuščiagarbiškumo įkaitais.

Tačiau simptomiškas yra pats bandymas griebtis Rusijos grėsmės užkeikimų tarsi šiaudo skęstant, tokiu būdu dangstant savo nelabai garbingus  kompleksus ir poelgius. Nejaugi kam nors atrodo, kad ištarus Rusijos vardą žmonės praranda sveiką nuovoką ir apduję pradeda klaidžioti nesiorientuodami  aplinkoje? Kita vertus, neužmirškime, kad tokio triuko užtamsinti langus, apsidrausti nuo kritikos dangstantis  šventu valstybės interesų gynimo reikalu skirtingo rango administratorius išmokė įtakingi politikai, sugebantys  manipuliuoti žmonėmis.

Kyla toks įspūdis, kad pastaraisiais metais Lietuvos Valstybės saugumo departamentas (VSD) dirba vis geriau ir geriau, išradingiau, savo išaugusiu profesionalumu dėmesį jau atkreipė ir departamento viešųjų ryšių tarnyba. Garbė jiems!

Tačiau negaliu užmiršti ir to kartėlio, kuris apniko išgirdus, kai kartą  atsinaujinusio departamento aukštas pareigūnas pareiškė, kad Lietuvos politinės vadovybės kritika tiesiogiai tarnauja Rusijos interesams. Tikrai nemanau, kad tokiu būdu žmogus, rūpindamasis savo karjeros tvarumu, pabandė įsiteikti politikams. Greičiau yra taip, kad ne visi aukšti pareigūnai kažką nutuokia apie skirtumą tarp valdžios ir valstybės, ne visada matomą plika akimi, bet akivaizdžiai išryškinamą filosofinės artikuliacijos būdu, kai siekiama esmės atodangos.

Todėl, galimas daiktas, nemenka dalimi teisus yra šiandien kalamas prie sienos TSPMI profesorius, kuris sako, kad atsainus požiūris į filosofijos dėstymą universitete užtraukia pavojų visai valstybei.

Žinia, į valdžią patenka ne tik turtingi idėjomis žmonės, taigi, būna ir taip, kad svarbiausiu resursu, siekiant įtakingų postų, tampa tiesiog piniginės tūris. Tada sakoma, kad žmogus nusipirko postą, investavo į savo politinę ateitį. Tačiau net ir tokiu atveju, kai valdžia tampa slogučiu, valstybė nežlunga, jeigu piliečiai neįpuola į rezignaciją, nepasiduoda nevilčiai. Tokiu  atveju valstybė tęstinumą užtikrina mūsų kritinis patosas, nesitaikstymas su valdžios nuosmukiu.

II dalis

Kaip atrodo man, labiausiai supainiota, prasikišanti ypatingai nevykusiais sprendimais yra kaip tik ta naujosios Lietuvos valstybinių institucijų tvarkymo ir jų veiklos reglamentavimo sritis, kurią čia sąlyginai pavadinsiu slaptumo fenomenu.

Pažymėdamas, kad reikalo esmė taip atrodo man, kartu leidžiu suprasti, kad čia išsakysiu tik savo visiškai subjektyvius,  atsitiktinius ir padrikus pastebėjimus, nepretenduodamas į fundamentalius apibendrinimus. Kita vertus, kažin ar gali būti toks dalykas kaip slaptumo vadyba iš principo, o jeigu vis tik kažkokiu būdu tokia disciplina yra, tai ji, žinoma, jau pagal apibrėžimą turi būti slaptas, vadinasi, mums, nepašvęstiesiems, dar nežinomas mokslas.

Taigi, vardan tikrumo, perklauskime savęs dar kartą: ar turi teisę apie tokį subtilų dalyką kaip šis kalbėti atitolęs stebėtojas, sakykime taip, pilietis pašalietis, visai ne valstybės tarnautojas pagal savo profesiją? Guodžiuosi visų pirma tuo, kad kartais pro apverstą žiūroną dalykų padėtis gali pasimatyti dar ir geriau nei įsistebeilijus iš pernelyg arti, žiūrint prikišamai, prispaustomis prie objekto akimis.

Kita vertus, žiūrint iš visuomenės sutarties teorijos, kuri apibrėžia demokratinės visuomenės pamatinius principus, taško, ne kažkoks atskiras, privilegijuotas valstybininkų luomas, išrinktasis ar paskirtasis, o kiekvienas pilietis yra vienodai valstybės centras, taigi toks pilietis turi teisę, o retkarčiais net privalo pasisakyti visais valstybės gyvenimo klausimais. Kitaip tariant, demokratinėje visuomenėje minėto tipo pašaliečių nėra arba bent jau neturėtų būti.

Jeigu norite, pasakysiu iškart, kad negaliu atsistebėti mūsų padangėje dėl kažkokių paslaptingų priežasčių besitęsiančiu slaptos informacijos sureikšminimo, išsiliejant iš visų krantų, reiškiniu, kai atsinaujinančios nuorodos į daugėjančios slaptos informacijos tipus, nesibaigiančios diskusijos dėl darbo su slapta informacija galimybių ir panašūs dalykai tampa labai triukšmingų batalijų reikalu, tikru turgumi, kur, kaip atrodo, kažkas išties nenutrūkstamu srautu perkama ir parduodama.

Moteriška paslaptis

Dar daugiau, – nors iš pažiūros sunku tuo patikėti, vis tik, kaip jau esu kažkur andai užsiminęs, yra požymių, leidžiančių manyti, kad Lietuvoje slaptumo ir prieigų prie slaptumo apibrėžtis tampa vos ne visuomenės stratifikacijos principu, savotišku luominės sąmonės šaltiniu, kai iš esmės techniniai dalykai be galo hipostazuojami, tampa politiškai užaštrintais dalykais, tokiais kodais, kurie leidžia inicijuoti naujus socialumo tipus.

Slaptoji kanceliarija tampa ypatingai svarbiu politinio gyvenimo ir socialinės hierarchijos veiksniu? Jeigu taip yra iš tiesų be išlygų ir tokia tendencija progresuos toliau, tai reiškia, kad mūsų maža šalis nepastebimai gali persiimti didelės antiutopijos vertybėmis.

Iš tiesų, ženkime šia kryptimi mintimis dar truputėli į priekį ir nesunkiai įsivaizduosime, kad štai susiformuoja visuomenės tipas, kai atitinkamoms žmonių grupėms leidžiama dėvėti tik tam tikros spalvos kelnes, pavyzdžiui, vieniems raudonas, kitiems geltonas, dar kitiems pilkas pagal žmonių teisę įgyti ir disponuoti slapta informacija, įvertinant būtent kiekvieno iš jų prileidimo prie slaptumo laipsnį. Kelnių spalva čia viešai parodytų žmogaus luominę padėtį (triusikų – neviešai) pagal jo dalyvavimo slaptumo struktūroje indeksą. Sakote, kad tokia vizija visiškai nedera su Briuselio skelbiamais modernizacijos vajais. Tai tiesa, tačiau būna ir taip, kad kartais prieštaringiausi dalykai pradeda tarpusavyje derėti arba net sutampa.

A.Konan Doilis yra pastebėjęs, jog geriausias būdas kažką paslėpti, tai palikti šį neviešą, slapstomą dalyką visų akivaizdoje, būtent tokiu būdu nuslepiant jo slaptumo statusą. Leiskite į pagalbą pasitelkti dar ir kitą pavyzdį: ką nors iš tiesų užmirštame ne tada, kai užmirštame, bet tik tada, kai kartu užmirštame, jog užmiršome. Jeigu prisimename, kad kažką užmiršome, tai save vis dar skatiname  prisiminti užmirštą dalyką.

Taip ir slapta informacija iš tiesų  gali būti vadinama slapta tik tada, kai nėra viešų nuorodų į jos slaptumą. Taigi, kai į slaptą dalyką jau baksnojame pirštu, pabrėžiant jo slaptumą, mes siekiame pritraukti dėmesį, drauge šitaip bandome užkelti slaptumo kainą. Tokiu būdu prasideda vieši ir nevieši žaidimai iš slaptumo.

Kita vertus, visai nenoriu pasakyti, kad valstybė negali turėti paslapčių, nesiūlau atšaukti dokumentų grafas „slaptai“, „tarnybiniam naudojimui“ ar pan., tikrai nenoriu įpiršti blogo patarimo, kad valstybės tarnautojai neatsakingai žiūrėtų į paslapties statusą turinčią informaciją, nesaugotų tokios informacijos. Anaiptol! Kalbu čia apie tą situaciją, kai, peržengiant tam tikrą ribą slaptumo forsavime, išaugęs slaptumas (ar kvazislaptumas) tampa visuomenės procesų deformacijos sąlyga ir drauge simptomu.

Žvelkime atidžiau. Stebėjimo kamera. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Tokia slaptumo hipostazė, žinoma, yra orientuota ne į paslapties išsaugojimą, bet tarnauja įtakos įgijimui ir procesų valdymui. Suprantama, kad tokią nelabai legalią slaptumo vertę savo ruožtu siekiama nuslėpti su papildomomis pastangomis, todėl slaptumas kaip toks visuomenės gyvenime daugėja su nevaldoma progresija, kartais gali tapti visiškai iracionaliu procesu. Tokio kraštutinai išvirkščio požiūrio į slaptumą pavyzdys, savotiškas rodiklis, mano galva, yra teismo procesai dėl teisės dirbti su slapta informacija. Neteko girdėti, kad tokie procesai vyktų kitose demokratinėse šalyse  (kad ir kaip būtų, situacija iškalbinga jau vien dėl to, jog tokia problema ten nėra „garsi“).

Tačiau net nesižvalgant į šalis sveika nuovoka leidžia suprasti, kad natūralios dalykų padėties požiūriu, ne profesija ir karjeros galimybė turėtų būti išvedami iš teisės dirbti su slaptais dokumentais, o kaip tik atitinkama profesija, užimamos pareigos savaime turėtų užtikrinti tokią teisę. Jeigu yra atvirkščiai, tai ir prisipažinkime, kad gyvename atvirkščiai, aukštyn kojomis, išvirkščio politinio organizmo akiratyje.

Šiaip ar taip, kaip atrodo, labiau stipri ir mobili yra ta valstybė, kuri laikui bėgant mažiau apsunksta nuo savo ir svetimų paslapčių. Slaptumo sureikšminimas kartais net tampa pavojingu pačiai valstybei reiškiniu, nes būtent tokiu būdu sukuriama palanki terpė visų rūšių piktnaudžiavimams. Todėl sveikstantis politinis organizmas siekia skaidrumo, labiau vertina dienos šviesą nei prietemą ir šešėlius.

Kažkada pusiau juokais, pusiau rimtai jau esu sakęs, kad didžiausia valstybės paslaptis yra ta, kad jokios valstybės paslapties nėra. Paslaptinga gali būti tik moteris, bet ir tai ne kiekviena.

2017.09.19; 12:18

DALYVAVIMAS GINKLUOTOJE ŠALIES GYNYBOJE

Bendrieji principai renkantis tiesioginę ginkluotą kovą

Susiklosčius situacijai, kad agresorius okupuoja dalį šalies teritorijos, Lietuvos Respublikos piliečiai, atsidūrę okupuotoje dalyje, turi ir toliau vadovautis pamatine savo šalies Konstitucijos nuostata, kad Lietuvos gynyba – kiekvieno piliečio teisė ir pareiga. 

„Ką turime žinoti apie pasipriešinimą: aktyvių veiksmų gairės“
„Ką turime žinoti apie pasipriešinimą: aktyvių veiksmų gairės“. Krašto apsaugos ministerijos leidinys. Atsakingasis redaktorius – dr. Karolis Aleksa.

Visi karo prievolininkai (tiek atlikusieji privalomąją karo tarnybą, tiek nespėjusieji jos atlikti) turėtų stengtis prisijungti prie Lietuvą ginančių ginkluotųjų pajėgų neokupuotoje šalies teritorijoje.

Piliečiai (karo prievolininkai, neturintys galimybių ištrūkti iš okupuotos teritorijos, ir kiti gyventojai), likę okupuotoje šalies teritorijoje, bet norintys ginklu kovoti su agresoriumi, gali tai daryti, tačiau jiems rekomenduojama laikytis kelių principų.

Pirma, siekti palaikyti ryšį su Lietuvą ginančiomis ginkluotosiomis pajėgomis. Lietuvą ginančioms šalies ir jos sąjungininkų ginkluotosioms pajėgoms svarbu žinoti apie okupuotoje teritorijoje veikiančius ginkluoto pasipriešinimo židinius, kad būtų išvengta atsitiktinių atakų prieš juos, taip pat kad būtų galimybė bendrai vykdyti okupuotos Lietuvos teritorijos išlaisvinimo operaciją.

Antra, siekti kovoti pasipriešinimo vieneto sudėtyje: taip galima daug labiau kenkti agresoriui ir suardyti jo planuojamus karinius veiksmus ar veiksmingai trikdyti kasdieninę okupacinės administracijos veiklą.

Trečia, reikia siekti, kad prie tokio vieneto prisijungtų karinių įgūdžių turintys Lietuvos piliečiai. Tokie piliečiai būtų labai vertingi, nes jie turėtų neįkainojamų žinių, kaip organizuoti pasipriešinimo vieneto veiklą (pvz., gauti ir naudoti skirtingus ginklus, apsaugoti vienetą, įrengti slėptuves, taikyti skirtingą kovos taktiką).

Tiems piliečiams, kurie norėtų rinktis kitus pasipriešinimo būdus, o ne tiesioginę ginkluotą kovą, rekomenduotina svarstyti, kaip imtis ir kitų žemiau aprašomų kovos su agresoriumi veiksmų.

Dalyvavimo ginkluotoje kovoje būdai

Pagalba pasipriešinimo vienetui

Piliečiai, kurie negali prisijungti prie pasipriešinimo vieneto kovotojų ar nori kitais būdais padėti ginti Tėvynę, tai gali daryti taip:

„. rinkti informaciją apie okupacinę kariuomenę ir okupacinį režimą (pvz., apie okupacinės kariuomenės vadavietę, okupacinės kariuomenės vadovaujančių karininkų būstus ir kt.);

„. atpažinti kolaborantus ir teikti apie juos informaciją pasipriešinimo kovotojams;

„. įrengti atsargų slėptuves ir padėti jas saugoti. Pasipriešinimo vienetams greičiausiai prireiks ne vienos atsargų slėptuvės, kad užtikrintų didesnį kovotojų saugumą ir galimybes veiksmingiau judėti kovos veiksmų lauke. Šiose slėptuvėse piliečiai gali kaupti įvairias priemones, kurios bus gyvybiškai svarbios užtikrinant pasipriešinimo vienetų veiklos tęstinumą (vaistus, negendančius maisto produktus, šiltus drabužius, ginkluotę, šaudmenis ir kt.). Pavyzdžiui, 1991 m. sausio įvykių metu Lietuvos gynėjai skyrė itin daug dėmesio apsirūpinimui atsargomis ir jų išdėstymui skirtingose vietose;

„. slėpti kovotojus ir slaugyti slepiamus sužeistus ginkluoto pasipriešinimo dalyvius. Pasipriešinimo kovotojams visada grės didelis pavojus, todėl piliečių parama slepiant ir slaugant juos bus neįkainojama. Reikia nepamiršti, kad visada bus grėsmė kovotojams padedančių piliečių saugumui (net gyvybei), todėl teikti pagalbą reikia laikantis kuo didesnio atsargumo ir slaptumo; padėti palaikyti pasipriešinimo vienetų ryšius.

Pasipriešinimo kovotojams gali būti nesaugu naudoti modernias ryšio priemones, tad jiems gali prireikti pasiuntinių. Pasiuntiniams grės ypač didelis pavojus, tad jiems reikėtų veikti kuo mažiau išsiskiriant iš bendros aplinkos.

Veiksmai pasipriešinimo vieneto sudėtyje

Piliečiai, nemokantys ir (ar) negalintys kovoti su ginklu, taip pat gali tapti pasipriešinimo vieneto nariais ir padėti tokio vieneto kovotojams:

„. teikti pirmąją medicinos pagalbą ir rūpintis sudėtingesnės medicinos pagalbos organizavimu sužeistiems pasipriešinimo vieneto nariams. Vykstant koviniams veiksmams, pirmoji medicinos pagalba yra neįkainojama, galinti išgelbėti draugą ir aktyvų ginkluoto pasipriešinimo dalyvį. Dėl to piliečio, norinčio prisijungti prie pasipriešinimo vieneto, geros pirmosios medicinos pagalbos žinios bus ypač svarbios. Tokiam piliečiui rekomenduojama iš anksto pasirūpinti pirmajai medicinos pagalbai reikalingomis priemonėmis (tvarsliava, dezinfekavimo skysčiais) ir pasidomėti, kaip organizuoti tolesnę medicinos pagalbą (užmegzti ryšius su patikimais gydytojais, išsiaiškinti galimybes pasinaudoti okupacinėje teritorijoje esančiomis ligoninėmis);

„. parūpinti maisto ir vandens, taip pat pasirūpinti maisto pasipriešinimo kovotojams gaminimu. Vanduo ir karštas maistas bent kartą per parą bus labai svarbus pasipriešinimo vienetui ir neabejotinai prisidės prie jo kovinės dvasios palaikymo;

„. rūpintis kovotojų higiena, t. y. skalbti ir džiovinti jų drabužius, uniformas; užtaisyti turimą ginkluotę. Pasipriešinimo vieneto nariams, kovojantiems su ginklu, greičiausiai per sunku bus vienu metu užtaisyti automatus ir kulkosvaidžius (jeigu vienetas galės jų gauti) ir šaudyti. Išskirtinių įgūdžių užtaisyti minėtą ginkluotę šoviniais nereikia, bet pasipriešinimo vienetui tokia parama gali būti svarbi, ypač jeigu jis ruošia intensyvesnį apšaudymą arba intensyviai susišaudo su agresoriais kariais.

Pasipriešinimo kovotojų ir karinės technikos skiriamieji ženklai

Pasipriešinimo vienetų kovotojams rekomenduotina nešioti ryškius, iš toli matomus skiriamuosius ženklus, suderintus su Lietuvos ginkluotosiomis pajėgomis, kurie padėtų išvengti savų pajėgų nuostolių, netyčia juos nukauti ar sužeisti. Įsidėmėtina, kad toks ženklas yra vienas iš įrodymų, kad pasipriešinimo kovotojai pagal tarptautinę teisę yra kombatantai (kiti įrodymai: pasipriešinimo kovotojai turi už juos atsakingą vadą, jie atvirai nešioja ginklus ir savo veiksmuose vadovaujasi karo įstatymais ir papročiais).

Skiriamuoju ženklu gali, pavyzdžiui, tapti spalvota lipni juosta, kuri užrišama matomoje vietoje: virš alkūnės, ant amunicijos diržų ar šarvinių liemenių. Rekomenduotina pažymėti ir karinę techniką, dažais užrašyti sutartus skiriamuosius iš tolo atpažįstamus ženklus.

Ištrauka iš Krašto apsaugos ministerijos šiais metais išleistos knygos ”Ką turime žinoti apie pasipriešinimą: aktyvių veiksmų gairės“ (atsakingasis redaktorius dr. Karolis Aleksa).

2016.10.29; 04:50

vaikai_dinge

Pamirškime rinkimus. Prisiminkime tai, kas daug svarbiau – mergaitę.

Prisiminkime garsiausią pastarųjų dešimtmečių mergaitę – Deimantę, kurios pavardę žino visi, našlaitę, kuri daug kartų tyrėjams liudijo patirtą seksualinę prievartą ir kuri… dingo!

Taip. Dabar ji ištrinta kaip kokio kompiuterių žaidimo nereikalingas simbolis. Galinga ranka paspaudė Delete, ir daugiau žmonės jos nematė.

Šios mergaitės drama ilgus metus vyko visos Lietuvos akivaizdoje. Šios mergaitės likimas, atrodo, nepaliko nė vieno abejingo žmogaus. Ji netgi didelę dalį išeivijos privertė labiau domėtis tuo, kas vyksta Lietuvoje. Kelerius metus ji buvo mūsų dėmesio fokuse. Ir staiga… išnyko.

Continue reading „Ištrinta mergaitė“

rugsejo_11

Kaip pranešė Britanijos parlamentaras Devidas Devis (David Davis), Amerikos valdžia nutraukė bylą, iškeltą dviejų Didžiosios Britanijos verslininkų.

Byla nutraukta neatsitiktinai. Byla nutraukta specialiai. Byla galėjo atskleisti rimtą žvalgybos apsižioplinimą prieš pat rugsėjo 11-osios teroro aktus. Šitaip rašo „The Times“.

D.Devis, kuris tyrė tą epizodą visą pusmetį, apie jį papasakojo ryšium su prieštaringais Britanijos vyriausybės pasiūlymais įvesti įstatymą, panašų į tą, kuris buvo pritaikytas JAV verslininkams ir kuris leistų MI – 5 ir MI – 6 slėpti savo darbo broką.

Continue reading „Kad paslėptų apsižioplinimą, susijusį su rugsėjo 11-osios įvykiais“

degutiene

Seimo statuto pataisas rengianti darbo grupė neseniai pateikė pasiūlymą, kad Seimo komitetuose dirbantys nariai slapta galėtų posėdžiauti, jei už tokį siūlymą balsuotų komiteto narių dauguma.

Jei tam būtų pritarta, tai reikštų galutinį seimūnų atsiribojimą nuo juos rinkusių žmonių. Vilčių teikia tik Seimo pirmininkės ir kitų parlamentarų pozicija nepritarti tokiems siūlymams.

Iki šiol galiojantis Seimo Statutas numato, kad Seimo komitetų posėdžiai yra atviri visuomenės informavimo priemonių atstovams. Išimtys numatytos tik uždariems posėdžiams, kai svarstymo metu pateikiama informacija, susijusi su valstybės ar komercine paslaptimi, bei kita informacija, kurios naudojimą bei platinimą riboja įstatymai.

Continue reading „Kai kurie parlamentarai vengia viešumo“