Vilniaus apygardos teismas pirmadienį skelbs sprendimą dėl Lukiškių aikštės memorialo „Laisvės kova“ teisėtumo.
 
Kultūros ministerijos ir Šiuolaikinio meno centro (ŠMC) skelbtoje memorialo atrankoje laimėjęs Andriaus Labašausko projektas „Laisvės kalva“ supykdė antroje vietoje likusios, realistinės Vyčio skulptūros autorius ir šalininkus.
 
Šie kreipėsi į teismą, remdamiesi Seimo priimta rezoliucija, kad kovotojų už Lietuvos laisvę memorialas turėtų būti su Vyčio skulptūra, taip pat paveldosaugininkų išaiškinimu, kad A. Labašausko kūrinys keistų aikštės reljefą, pripažintą vertingąja aikštės savybe.
 
Vyčio šalininkai prašo, kad ŠMC sprendimas paskelbti laimėtoją A. Labašausko kūrinį, būtų pripažintas neteisėtu.
 
Vyriausybė ir Kultūros ministerija Lietuvos laisvės memorialo įrengimui yra numačiusi skirti pusę milijono eurų.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.11.18; 00:10

Rašytoja Daiva Tamošaitytė, šio teksto autorė. Azerbaidžano sostinė Baku. Asmeninio archyvo nuotr.

Balandžio 15 dieną pasaulis minėjo Pasaulio kultūros dieną. 1935-aisiais JAV prezidentas Franklinas Rooseveltas ir Lotynų Amerikos valstybės įsipareigojo saugoti kultūros paveldą:  architektūrą ir paminklus, meną ir mokslą. Nuo 2006-ųjų šią dieną mini ir Lietuva. Šia proga verta pamąstyti ne apie kultūrai skirtus renginius, bet apie tai, su kokia kultūros samprata Lietuva ją mini, kokiu paveldu pasitinka valstybės atkūrimo šimtmetį ir ką saugo.

Pradėsiu nuo svarbiausio, regimiausio ir daugiausia ginčų sukėlusio objekto: Vasario 16-osios šimtmetį Vilnius pasitiko paskubom aptvarkyta, bet tuščia Lukiškių aikšte. Lietuvos valstybės reprezentacinėje aikštėje seniai numatytas nacionalinės reikšmės paminklas Lietuvos laisvei ir jos gynėjams neiškilo. Rezistentai, visuomenininkai bei dauguma tautos, siekiančios įsakralinti erdvę Vyčiu ir pagarbos žuvusiesiems įamžinimu, susidūrė su Kultūros ministerijos vadovybe bei Šiuolaikinio meno centru, proteguojančiais neįpareigojančią laisvalaikio zoną. Laisvės kovotojai suskubo į Šimtmečio žiedą įkasti kapsulę su 100 unikalių relikvijų (žemės, surinktos iš Saulės ir Žalgirio mūšių, sukilėlių ir partizanų kovų ir palaidojimo vietų, kitų daiktų), palydimąjį raštą ir vietą pašventinti.

Lukiškių aikštėje privalo stovėli Laisvės karys. Slaptai.lt nuotr.

„Lukiškių aikštė kol kas – taip pat itin prasmingai – tuščia. Kas joje pastatys paminklą Lietuvos partizanams, tas ir išves tautą iš aklavietės, nes šis paminklas gali stovėti tik su viena sąlyga – atlikus juridinę ir simbolinę desovietizaciją“, – rašiau „Kultūros barų“ puslapiuose 2013 metų kovą, gerokai prieš įsiplieskiant visai nesimboliniam nuomonių gaisrui, kuris pats ryškiau nei keliaaukštė statula nušvietė tiesą, jog vieši simboliai, ypač ketinami ręsti amžiams ir tautai švenčiant kas kelias kartas pasitaikantį valstybinės reikšmės jubiliejų, yra absoliučios vertės, net jei jie absoliučiai neigiami. Įstrigo ir naujovių iniciatorių „patriotams mesta pirštinė“ – jauno menininko parengtas liaudyje „Bunkerio“ pavadinimą įgijęs projektas, vienų vertinamas kaip neoriginalus, netinkamas aikštės struktūrai, kitų – kaip klaidingai reprezentuojantis paminklo koncepciją, kuri turėtų ne laidoti, bet išaukštinti laisvės kovų idėją, o trečių – kaip kompromisinis variantas (ir memorialas, ir kalvelė piknikui, šunims vedžioti).

Aklavietė – kaip ant delno, o desovietizacijos nebuvimą per 27 metus vaizdžiai rodo Lukiškių aikštės lietuviškasis ground zero, kairiųjų intelektualų sovietinių paminklų gynimas (pasišovimą pagrindinėse miestų erdvėse saugoti okupantų paliktus jų piktadarybes nebyliai, tačiau iššaukiamai šlovinančius simbolius reikėtų laikyti net ne anachronizmu, o sąmoningu pritarimu) bei vėlgi jų pasaulėžiūros diktuojamas nuomonių labirintas, iš kurio į tą pačią aklavietę veda anarchistinių, postkomunistinių, šiaip keistų ir būtinai vertybių vertikalę griaunančių projektų skatinimas. 2017 metų lapkritį Kauno bienalėje pristatyti darbai (pavyzdžiui, japonų menininko į sovietinės virtuvės interjerą įsprausta Juozo Zikaro paminklo Laisvei kopija ant languotos klijuotės), pasak kritikės Aistės Virbickaitės, įgalina „išsirinkti savo favoritą ar leistis išstumiamiems iš sau įprasto žinojimo, kam reikalingi paminklai“; dar daugiau, jie įtvirtina postmodernią, todėl ir vienintelę teisingą pasaulėžiūrą, nes „šiandien šalyse, kur paminklų nebestato karaliai ir didieji vadai, kiekviena paminklo griovimo ar kūrimo istorija yra visuomenės tolerancijos, išsilavinimo ir gebėjimo susitarti istorija“.  

Mąstyti apie vizualumo apskritai didėjančią reikšmę mūsų laikais tenka jungiant skirtingų meno formų refleksiją, tačiau ne dėl to, kad kreiptume dėmesį į tarpdiscipliniškumą, kuris kaip metodas sukelia daugiau neapibrėžties, nei inicijuoja naujovių. Tai būtina matant, jog ankstyvas arba paviršutiniškas postmodernizmo ir progresyvizmo formų perkėlimas iš Vakarų į posovietinę erdvę išsikreipia dėl istoriškai susiklosčiusių aplinkybių, o jaunatviškas noras išsiveržti iš senų stereotipų kol kas negimdo jokių patvaresnių ar meniškai įtaigių pavidalų. „Drąsa kalbėti apie paminklus“ ir kovai su laiko nugludintomis jų prasmėmis skirti bienales pridengia faktą, jog Lietuvoje nuolat žlungantys konkursai nurodo ne tik į pavėluotą kontrkultūros žygį į anksčiau draustiniais laikytas teritorijas, bet pačios pasaulėžiūros, ideologijos ir reiškinio filosofinį lėkštumą, nevaisingumą ir trumpalaikiškumą, užkoduotą pačioje jo esmėje.

Nežinia, ar dabartiniai Kultūros ministerijos ir ŠMC ideologai pastebėjo beveik tuo pačiu metu (gruodžio mėnesį) Lietuvoje demonstruotą švedo Rubeno Östlundo filmą „Kvadratas“, 2017 metais Kanų festivalyje pelniusį Auksinės palmės šakelę. Filmas prasideda švediško „Vyčio“ (kario ar valdovo ant žirgo) skulptūros griovimu. Jos vietoje įkurdinama instaliacija – kvadratas. Tai erdvė, kuri Stokholmo šiuolaikinio meno muziejaus projektų kūrėjų valia turi tapti socialinio jautrumo realizacijos punktu. Režisierius satyriškai vaizduoja projekto ir realaus gyvenimo priešingybę, kritikų snobiškumą ir visuomenės hipokrizę: siekdami pelno ir skandalingo dėmesio, reklamos autoriai klipe, vaizduojančiame aikštėje į kvadratą patalpintą mergaitę, ją susprogdina; parodų rūmuose šlavėja per klaidą sušluoja meno kūrinį, palaikiusi jį šiukšlėmis; galiausiai filmo pabaigoje aukštuomenės pobūvyje gorilą vaizduojantis aktorius, kaip ir visa siužeto slinktis, iki maksimumo išryškina politinio korektiškumo kvailybę. Išbandomos pakantumo ribos, ir paaiškėja, kad tolerancija tėra paprasčiausia baimė ir nesugebėjimas ne tik atjausti, bet ir apskritai matyti tai, ko nenori matyti.

Filmo „Kvadratas“ afiša

Man šis filmas pasirodė vertingas ne tiek dėl meninės kalbos, kiek dėl drąsos kalbėti apie meno šarikovus (perkeltinė aliuzija į Olego Kulikovo performansą ir tiesioginė – į nuolaidžiavimą laukiniškumui). Raitelio skulptūra, pseudomenas, šiuolaikinio meno kuratorių ir visuomenės cinizmas – viskas stebuklingai laiku interpretuota filme, į kurį kaip į veidrodį turėtų pažvelgti ne tik švedų ar prancūzų, bet ypač lietuvių kultūros politikos formuotojai paminklų vajaus kontekste. Kvadratų kūrimas – melagingos tikrovės konstravimas – bent jau po šio pelnytai išgarsėjusio kino kūrinio nebeturėtų būti laikomas išsilavinimo ženklu ar tikros tolerancijos raiška. Kita vertus, karalių ant žirgo Europos aikštėse tiek daug, kad europiečiai gali sau juoktis iš instaliacijų į valias, o Lietuvoje šios rūšies paminklų – vakuumas; net Gediminą skulptorius pabijojo užsodinti ant ristūno. Lemtingai suvėluota net šioje srityje. Galiausiai Vytis tinka visoms LDK buvojusioms tautoms, nebent būtų nepriimtinas norintiesiems paneigti ar bent sumenkinti ilgą ir turtingą Lietuvos valstybės istoriją.

Kinas XXI amžiuje tampa pirmaujančiu visuomenę ir pasaulėžiūrą formuojančiu veiksniu ir meno forma, juolab kad dėl plačių tinklaveikos galimybių yra vis geriau prieinamas viso pasaulio žmonėms. Kaip tik dėl galingo poveikio protui ir jausmams, suteikdamas regos pojūčiui pirmenybę, ekranas virsta mūšio poligonu ir veiksminga priemone bet kuriai pažiūrų sistemai įtvirtinti ir propaguoti. Dažnai dailė, šokis, literatūra – visos kultūros sritys – perkeliamos į ekraną ir išgyvena galutinę įsikūnijimo fazę sinkretiniu arba miksuotu pavidalu. 

Dėsninga, jog vyraujančios filosofinės sistemos, virstančios ideologija, kinui diktuoja ne tik temas, bet ir metodą. Postmodernizmas, struktūralizmas ir iš jų išsišakojančios vis naujesnės mąstymo bei meno kryptys įkandin modernizmo tarsi tęsia šiuolaikiško pasaulio naratyvą. Jo esmė – kova su neteisybe, nelygybe, religiniais prietarais, akademizmu, tai yra visas rinkinys kairiųjų vertybių. Tačiau dadaizmą ar absurdo estetiką dar įmanoma laikyti natūraliu menininkų protestu, atoveikiu į pasaulinių karų paliktą egzistencinę tuštumą, o dabartinius vedinius (fluxus, bjaurasties estetiką ir kt.) kultūros formomis įvardyti būtų netikslu. Savo esme ir manifestais tai gryniausia kontrkultūra, jos tikslas griauti, o ne tobulinti, tyčiotis, o ne gėrėtis.

Lietuvoje kontrkultūra su kultūros paveldu nieko bendro, išskyrus juos skiriančias barikadas, neturi. Neturi vien todėl, kad to paveldo, išskyrus invazines struktūras (sovietiniai paminklai, euroromanas, graffiti ir pan.), nepripažįsta. Mat privalu, kaip liepta, dirbti mistifikuoto Kito labui. Nelyginant andai komunistai, atvirai save įvardijantieji „Gariūnų karta“ žmonės, perėmę kultūros vairą, pasaulį kuria iš naujo, tik nelabai jiems sekasi („Literatūra ir menas“ tuščiais puslapiais). „Iš sau įprasto žinojimo save išstumia“ ir kino menininkai, dažnai bendradarbiaujantys su literatais ir kompozitoriais. Jie perima aukščiau aptartą kvadrato tikrovę su visais iš to išplaukiančiais padariniais, nė nenujausdami, jog tariamu naujumu ne tik atsilieka, kuria lėkštą neįtaigų gaminį, bet gilina kultūrinį vakuumą. Juk jeigu nujaustų ar sąmoningai tai darytų, kaip tai reikėtų suvokti? Klausimas visai ne retorinis. Net LRT kultūros kanalo diskusijų dalyviai bjaurastį ir šlamštą priversti vadinti kultūros rūšimi, nes ten įsikaraliavo kultūrinis nihilizmas, o tikrąjį kultūros paveldą gerbiančiuosius tolydžio išstumia tuščiažodžiaujantys progresyvistai.

Tegu mano žodžiai neatrodo kaip priekaištas; tai tėra bandymas reflektuoti 27 metų laikotarpį ir užčiuopti ne tik tai, ką sukūrė ir ateičiai paliks mūsų talentingieji (jų visada buvo, yra ir bus), bet ir tai, kaip vidutinybės prasiskverbia ir ima diktuoti madas, suryja piniginius išteklius, apdovanojimus, kaip dėl to suvulgarėja ir nusigyvena vieša kultūros erdvė, o jaunieji seka įkandin klaidinančių žaltvykslių. Sunku pripažinti, bet vis dėlto regis, jog kai kuriais atvejais neokomunistinis lokomotyvas paleistas ne nuoširdžių kovotojų dėl žmonijos ateities, bet nevykėlių, nekenčiančių genijų ir trokštančių atkeršyti visam pasauliui, net ir tiems, kurie niekuo dėti dėl to, kad jų paprasčiausiai nepriėmė į savo gretas tikrieji kūrėjai. Didingoji pasaulinė kova už žmogaus teises ar pirmarūšį meną pasirodo esanti mažutė asmeninė infantilaus Kristiano tipo žmogelio drama… 

Kadras iš Lietuvos kino studijos meninio filmo „Herkus Mantas“ (režisierius Marijonas Giedrys)

Ir visai puiku, kad globaliame pasaulyje kultūros tampa prieinamos ir gali viena kitą apžiūrėti iš arti. Galima lyginti save su kitu – kad ir ekrane. Istorinis filmas ypač svarbus valstybėms ir tautoms, siekiančioms įamžinti savo pasiekimus. Per sezoną jos sukuria bent vieną tokį filmą ar serialą. Serialas ir daugiaserijinis TV filmas įsigali kaip vieni populiariausių. Jei meninis filmas yra tarsi baigtinis operos ar spektaklio opusas, tai serialo serijos primena knygą, kurios skyrius versti iki galo norisi priklausomai nuo režisieriaus gebėjimo suintriguoti. Arba dailės albumą, estampų ciklą. Tačiau lietuviai iki šiol vengia kurti filmus apie žymias istorines asmenybes, tvirtinusias Lietuvą kaip politinę instituciją. Herkus Mantas („Herkus Mantas“ 1972, 1997) – ganėtinai laike nutolusi figūra, tad drąsiau spekuliuoti prūsų istorija. Užtat išgarsinamas plėšikas Tadas Blinda („Tadas Blinda“ 1972, 2011), tarsi nuotykių filmas kompensuotų tikrą herojinį kiną, kurio iki šiol… nėra. Išimtis – filmas apie partizaną Juozą Lukšą-Daumantą „Vienui vieni“ (rež. Jonas Vaitkus, 2004), poetiškas, tačiau sergantis lietuvių kinematografui būdinga yda – silpnu scenarijumi. Dažniausias prasto scenarijaus palydovas – fragmentiškumas, nenatūrali aktorių kalbėsena.

Knygos „Lietuviai prie Laptevo jūros“ viršelis

Nedrąsūs bandymai kreiptis į skaudžią trauminę patirtį – filmai „Emilija iš Laisvės alėjos“ (rež. Donatas Ulvydas, 2017), „Ekskursantė“ (rež. Audrius Juzėnas, 2013). Pirmasis – apie sovietmetį ir kolaboravimą po Romo Kalantos susideginimo, antrasis skirtas tremtinių tematikai. Visgi nė vienas iš jų neatspindi istorinės tikrovės, ir, anot kino kritikų, pataikauja okupanto galiai personažų charakteristikomis ir netiksliomis detalėmis. Interpretacija abejotina tampa tada, kada heroizmas lyg netyčia virsta komedija, karikatūra ir šaržu. Tai, kad vis dar bijoma savo heroizmo, rodo ir valstybės šimtmečio proga pristatytas filmas „Pelėdų kalnas“ (rež. A. Juzėnas, 2018). Čia ir vėl pagal įsišaknijusią tradiciją centre atsiduria ne laisvės kovotojai, partizanai, bet konformistai ir kolaborantai. Nors filmas meniniu atžvilgiu gan įtaigus, trikdo laukiamos pagrindinės siužeto linijos ištirpdymas šalutinėse temose ir ypač – perteklinis erotizavimas (šokiruojančios sekso scenos), kuriuo patikėti, turint omeny to meto lietuvių etinę kultūrą ir aplinkybes, tiesiog neįmanoma. Kino produkcijos pagaminama vis daugiau, bet ji negvildena patriotiškumo temos. Humoras, seksas, lėkšti santykiai, buitiniai motyvai, įsivyravę lietuvių kino ekrane, kartais visai išmoningi, rodo veikiau ne negalią, bet baimę pradėti naują kino meno puslapį. Gal ir ne kiekvienam pagal jėgas perteikti lietuvių tautos tragizmą? O gal arčiau dūšios ne Aischilas, bet Aristofanas?

Su šia, sakytum, gėda pasitikdamas valstybės atkūrimo šimtmetį pamėgino susidoroti ne režisierius, o aktorius Saulius Balandis ir kompanija „Videometra“, išsiilgusiems žiūrovams pristačiusi daugiaserijinį TV filmą „Laisvės kaina. Savanoriai“ (2016-2017). Dar viena balta dėmė kine – Lietuva po vasario 16 akto pasirašymo – buvo pildoma visai sėkmingai. Tik kažkodėl filmo prieinamumas per internetą buvo ribotas, transliacija triko, ką jau kalbėti apie jo tiražavimą užsienyje. Tai beveik ir viskas, ką turime. Ir kritikų verdiktą: anot Norberto Černiausko, „Lietuva beveik neturi patirties kurti istorinę filmografiją, o ypač – daugiaserijinę“. Tradicijos „tiesiog nėra“.

Jonas Žemaitis – Vytautas. Lietuvos karininkas, rezistentas, partizanų vadas, dimisijos brigados generolas. Lietuvos partizanų ginkluotųjų pajėgų vadas, pasipriešinimo Lietuvos okupacijai koordinatorius. LGGRTC nuotr.

Ir čia į pagalbą ateina pasaulio lietuviai. Pagal Rūtos Šepetys romaną „Tarp pilkų debesų“, jau išverstą į 50 pasaulio kalbų ir tapusį „New York Times“ bestseleriu, Los Andžele gimęs režisierius Marius Markevičius sukūrė filmą, kurį jau pristatė JAV neseniai viešėjusiai Lietuvos prezidentei Daliai Grybauskaitei ir Kongreso nariams, o Lietuvoje premjera numatyta spalio 12 dieną. Filmas turėtų pasiekti anglakalbę visuomenę ir kitur. Filmą kūrė Lietuvos, Amerikos ir Anglijos kūrėjų komanda, montavo ir muziką rašė „Oskarų“ nominantai. Režisierius supranta tikrąją kultūros reikšmę: „Dabar, kai sienų nebėra, saugoti kultūrą svarbiau, nei buvo bet kada anksčiau. Amerikoje visi ieško tikrosios savo tapatybės. Juk niekas nėra tikras amerikietis, nebent jei kilęs iš vietinių indėnų“, – interviu KINFO teigė M. Markevičius.

Legendinis Lietuvos partizanų vadas Adolfas Ramanauskas-Vanagas, žiauriai kankintas KGB kalėjime. LGGRTC nuotr.

Pasiektas tarptautinis lygmuo pasakojant tremtinių istoriją pasauliui yra didelis laimėjimas. Knyga, o turbūt ir filmas, skirta jaunesnio amžiaus skaitytojui, taigi atlieka labai reikalingą auklėjamąją ir pažintinę funkciją. Norėtųsi atkreipti pasaulio lietuvių dėmesį į būtinybę pradėti ekranizuoti ne vien išeivių sukurtas istorijas, sužinotas iš antrinių šaltinių ir todėl nestokojančias netikslumų, bet knygas, kurios iškentėtos ir atspindi tikrą egzistencinę patirtį. Kvapą gniaužiančiu serialu gali tapti ne viena biografinė knyga – Nijolės Gaškaitės-Žemaitienės „Žuvusiųjų prezidentas“ apie Joną Žemaitį, Dalios Grinkevičiūtės „Lietuviai prie Laptevų jūros“, Joanos Ulinauskaitės-Mureikienės „Likimo išbandymai“, Jono Baliukevičiaus-Dzūko dienoraštis ir daugybė kitų jau klasika tapusių tekstų, atsiminimų ir dienoraščių. Juozo Lukšos-Daumanto istorija taip pat turėtų sulaukti naujos ekranizacijos. Iš meninių knygų apie stalinizmo baisumus kaip viršukalnė iškyla Vlado Kalvaičio novelių romanas „Sustiprinto režimo barakas“, itin tinkamas serialo žanrui. Vadinasi, vertingų knygų, kurias galima paversti scenarijais, turime daug. Taip pat jas reikia išversti į užsienio kalbas. Minint valstybės atkūrimo šimtmetį, kovo 11-ąją iš Seimo tribūnos Auksė Ramanauskaitė-Skokauskienė pasakė skaudžius žodžius, jog jos Tėvelio Adolfo Ramanausko-Vanago knyga „Daugel krito sūnų…“ per 27 metus neišversta nė į vieną kalbą! Seimas 2018-uosius paskelbė Sąjūdžio, Adolfo Ramanausko-Vanago metais. Lietuviai turi atsakomybę ir moralinę pareigą pagaliau imtis darbų, kuriuos dirba visos save gerbiančios tautos. Žodžio „korektiškas“ reikšmė yra „pagarbus“, „padorus“. Iš tiesų politiškai korektiška ir būtų tiesą atskleidžiančiais veiksmais išreikšti pagarbą tiems, be kurių šiandien nebūtų nei unikalios lietuvių kultūros, nei valstybės ir jos atkūrimo.

Taigi su tokiu kraičiu pasitinkame svarbią datą. Istorijos turtai po ranka, savo eilės laukia kunigaikščiai, prezidentai, šviesuoliai, mokslo ir meno žmonės. Pasinaudokime globalaus pasaulio teikiamais išradimais, televizija ir internetu. Kinas ir filmai – vis dar neišnaudota galimybė prusinti jaunuomenę ir supažindinti kitas tautas su mūsų brangiausiu, iškiliausiu kultūros paveldu, įkūnijančiu valstybinės reikšmės prioritetus. Galėtume didžiuotis ne tik juo, bet ir jį naujomis universaliomis formomis įamžinančiais kūrėjais.

Informacijos šaltinis – www.pasauliolietuvis.lt

2018.04.21; 08:00

Vytis – kol kas tik vėliavoje. Slaptai.lt nuotr.

Lapkričio 30 d. Visuomeninė taryba prie Lietuvos Respublikos Seimo Laivės kovų komisijos memorandumu kreipėsi į Prezidentę, Seimo Pirmininką ir Premjerą dėl neatidėliotinų veiksmų pastatant memorialą kovotojams už Lietuvos laisvę su Vyčio simboliu kitų metų vasario 16 dienai.

Seimas 1999 m. vasario 11 d. nutarė Lukiškių aikštę Vilniuje formuoti kaip pagrindinę reprezentacinę Lietuvos valstybės aikštę su laisvės kovų memorialiniais akcentais, o 2017 m. gegužės 2 d. Seimas balsų dauguma priimtoje rezoliucijoje priminė, kad atkurtos Lietuvos valstybinės institucijos turi prisiimti moralinę atsakomybę dėl iki šiol nepastatyto memorialo kovotojams už Lietuvos laisvę Lukiškių aikštėje, Vilniuje.

Visuomeninė taryba pažymi, kad Kultūros ministerijos ir ŠMC ekspertų išrinktas geriausiu Andriaus Labašausko projektas neatitinka kovotojus už Lietuvos laisvę atstovaujančių organizacijų lūkesčių, neatspindi už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę kovotojų pagerbimo idėjos.

Taryba reikalauja, kad Vyriausybė konkurso laimėtoju patvirtintų daugiausiai Lietuvos piliečių apklausoje balsų surinkusį projektą „Atminti ir Pagerbti“. Visuomeninė taryba taip pat prašo Seimą sukurti darbo grupę, kuri koordinuotų veiksmus, kad Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio proga iki 2018 m. vasario 16 d. Lukiškių aikštėje Vilniuje būtų pastatytas memorialas kovotojams už Lietuvos laisvę atminti, o iki 2018 m. liepos 6 d. vėliausia iki 2019-02-16 pastatyta „Vyčio“ skulptūra.

Memorandume įspėjama, kad jeigu į Tarybos reikalavimus nebus atsižvelgta ir bus pradėtas statyti Andriaus Labašausko „bunkeris“, kuris laikomas cinišku pasityčiojimu iš partizanų ir visų laisvės kovų dalyvių atminimo, tuomet bus paskelbta pilietinio nepaklusnumo akcija.

Kas tai būtų per akcija? „Užimsime Lukiškių aikštę, pastatysime palapinių miestelį, patys visuomenės suaukotomis lėšomis statysime visuomenės ir visų pasipriešinimo dalyvių pasirinktą memorialą. Tokią praktiką turime. Primename, kad 1994-1997 m. politiniai kaliniai ir tremtiniai pusketvirtų metų laikė užėmę KGB pastatą ir neleido išvogti KGB archyvų. Tuometinis prezidentas Algirdas Brazauskas nedrįso jėga mūsų išvaryti iš užimto pastato. Nejaugi jūs išdrįsite stumdyti laisvės kovų dalyvius, Seimo ir TV bokšto gynėjus? Protestuodami, nedalyvausime jokiose valdžios organizuojamuose oficialiuose renginiuose. Vasario 16-osios 100-metį sutiksime Lukiškių aikštėje. Ten atlaikysime šv. Mišias, kviesime su mumis solidarizuotis visas patriotines Lietuvos organizacijas, piliečius, Seimo narius, balsavusius už Vyčio memorialo idėjos rezoliuciją“.

Taip skelbiama memorandume.

Informacijos šaltinis – Propatria.lt

2017.12.02; 04:00

Seimo narys Laurynas Kasčiūnas. Slaptai.lt nuotr.

Seimo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) frakcijos nariai Laurynas Kasčiūnas, Žygimantas Pavilionis ir Audronius Ažubalis kreipėsi į Seimo Valstybinės istorinės atminties komisiją ir Seimo Kultūros komitetą, prašydami, kad būtų imtasi veiksmų, „siekiant piliečių ir Seimo valia Lukiškių aikštėje įamžinti valstybinei aikštei tinkamą Vyčio monumentą“.

L. Kasčiūno teigimu, organizuojant Lukiškių aikštės paminklo konkursą buvo paminta Seimo valia ir daugumos piliečių pareikšta nuomonė dėl jiems priimtino monumento: tiek visuomenė reprezentatyviose apklausose, tiek išrinkti tautos atstovai Seimo balsavimu jau yra aiškiai pasisakę už Vyčio monumentą Lukiškių aikštėje.

„Kadangi konkursas buvo imtas organizuoti jau po to, kai Seimas priėmė sprendimą Lukiškių aikštėje vykdyti Vyčio monumento statybas, organizuodama konkursą Kultūros ministerija, Vilniaus miesto savivaldybė ir Šiuolaikinio meno centras (ŠMC) savavališkai perėmė suverenias tautos galias. Gegužės 2 d. Seimas beveik vienbalsiai pritarė Vyčio paramos fondo organizuoto konkurso nugalėtojui, o kiek anksčiau atlikta reprezentatyvi visuomenės apklausa parodė, kad už Vyčio paminklą pasisakė net 76 proc. apklaustųjų“, – sako Seimo narys L. Kasčiūnas. 

Seimo narys, Tėvynės sąjungos narys Audronius Ažubalis.

A. Ažubalis tvirtina, kad Kultūros ministerijos, Vilniaus m. savivaldybės ir ŠMC surengtas konkursas iš pat pradžių vyko nedemokratiškai, kadangi surengtas ignoruojant Seimo ir visuomenės išreikštą valią ir neskaidriai, nes balsavimo procedūra organizuota nepašalinus galimybių abejoti piliečių valia. Jo teigimu, konkursą laimėjęs projektas neatitinka ypatingą memorialinį ir reprezentacinį statusą turinčios aikštės paminklo funkcijų. Atsižvelgiant į Lukiškių aikštės istoriją ir planuojamo memorialo paskirtį pagerbti kovotojus už Lietuvos laisvę, memorialas, kreipimosi iniciatorių nuomone, turėtų būti ne abstrakčią meninę idėją, o politiškai suverenios tautos ir nacionalinės valstybės idėją įkūnijantis simbolis.

„Negana to, paaiškėjo, kad konkursą laimėjęs memorialas neatitinka paveldosauginių reikalavimų: dar 2010 metais Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo taryba priėmė sprendimą, jog Lukiškių aikštės paviršius turi būti lygus. Atsižvelgiant į tai, kad kultūros paveldo apsauga patenka į Kultūros ministerijos kompetencijų sritį, ši informacija Kultūros ministerijai yra lengvai prieinama ir turėjo būti žinoma prieš pradedant organizuoti konkursą ir į jį įtraukiant reikalavimų neatitinkančius projektus“, – pabrėžia Ž. Pavilionis.

Kaip ELTA jau skelbė, Seimo Kultūros komiteto pirmininkas Ramūnas Karbauskis sako, kad konkursą laimėjęs projektas, pagal kurį Lukiškių aikštėje būtų suformuota kalva, pažeidžia paveldosaugos reikalavimus, todėl, jei nebus koreguojamas, jo nebus galima įgyvendinti.

Seimo narys Žygimantas Pavilionis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Jo teigimu, pagal paveldosaugos reikalavimus, šitos aikštės reljefas turi būti lygus. „Kalbėjome Kultūros komitete, kad tas projektas, kuris yra paskelbtas laimėtoju, šito reikalavimo neatitiktų. Dėl to, matyt, darbo grupė susės kartu su autoriumi ir su paveldosaugos specialistais ir tarsis, kaip šitą reikalavimą įvykdyti, nes iš tikrųjų kalvos ten būti negali“, – žurnalistams yra sakęs R. Karbauskis.

Jo teigimu, Seimo komitetas prašė, kad tai būtų padaryta labai greitai, kad kuo greičiau visuomenė gautų paaiškinimus ir būtų rasti sprendimai.

Konkursą laimėjo skulptoriaus ir dizainerio Andriaus Labašausko memorialas laisvės kovotojams partizanų bunkerio motyvais. Autorius siūlo aikštėje suformuoti kalvą, kurios pietinis, į Gedimino prospektą orientuotas, šlaitas būtų užbaigtas vertikaliu, griežtos formos, skulptūrinės plastikos memorialiniu reljefu. Likusi kalvos dalis susilietų su aikšte ir pratęstų aikštės pievas bei takus, papildydama ir paįvairindama kraštovaizdį.

Ornamentiškoje skulptūrinėje formoje būtų įrašyti laisvės kovų dalyvių slapyvardžiai.

Informacijos šaltinis – ELTA

2017.12.01; 00:30

Slaptai.lt skelbia kelių minučių trukmės dailininko Antano Šakalio komentarą apie modernistus, Šiuolaikinio meno centro (ŠMC) žaidimus ir niekaip nesutvarkomą Lukiškių aikštę. Dailininkas A. Šakalys interviu davė lapkričio 17-ąją, kai į Lukiškių aikštę savo nuomonę išguldyti susirinko Laisvės paminklo šalininkai.

2017.11.20; 00:35 

Kultūros ministerija ir Šiuolaikinis meno centras (ŠMC) surengė „kūrybinėmis dirbtuvėmis“ pavadintą konkursą – karštligiškai ieško Lukiškių aikštei tinkamo paminklo. O į Vyčio paramos fondą susibūrę visuomenininkai išplatino pareiškimą.

Vytis. Slaptai.lt nuotr.
Vytis. Slaptai.lt nuotr.O į Vyčio paramos fondą susibūrę visuomenininkai išplatino pareiškimą.

Kodėl derėtų paremti Vyčio paramos fondą?

Šių metų kovo mėnesį „Vilmorus“ agentūra savo iniciatyva atliko apklausą, kaip visuomenė vertintų Vyčio paminklo pastatymą sostinės Lukiškių aikštėje. Reprezentatyvios apklausos rezultatai (apklausta 1,002 asmenys) sugriovė „modernistų“ mitą – esą simboliai reikalingi tik nueinančiai kartai, senukams. Pasirodo, už Vytį pasisako 86,4 procento moksleivių ir studentų, 81,4 proc. asmenų su aukštuoju išsilavinimu.

Taip pat sugriautas dar vienas mitas – esą Vytis reikalingas tik kurios nors politinės pakraipos rėmėjams: gegužės 2 dieną atitinkamą rezoliuciją už Vytį Lukiškių aikštėje priėmė Lietuvos Respublikos Seimas. Už paminklą, kurį inicijavo Vyčio paramos fondas, balsavo 91 Seimo narys (esant vos vienam susilaikiusiam).

Galima buvo tik stebėtis, kad net susiklosčius tokiomis sąlygomis atsirado pareigūnų (ne politikų, ne prisiekusių valstybei), kurie metė iššūkį žmonėms ir Seimui. Esą, Vytis nėra prioritetas, o dėl paminklo nuspręs ir jį realizuos ne kas kitas, kaip nebent „vamzdžiu“ pagarsėjęs Šiuolaikinio meno centras (ŠMC).

Vilnius iki šiol neturi paminklo Laisvei. Užtat turi Vlado Urbanavičiaus „Krantinės arką“. Slaptai.lt nuotr.

Mūsų Fondas – ne prieš meno paieškas. Norint galima surasti laiką ir vietą tiems eksperimentams atlikti. Tačiau dabar „meno provokacijomis“ norima sutikti Atkurtos valstybės 100-metį.

Valstybės ir tautos sukaktis žymima metu, kai plaunamas valstybinis identitetas ir istorinė atmintis, kai nuvertinami autoritetai, kai kaip niekad reikia susimąstyti dėl visų mūsų ateities. O juk paminklai – tai ne tik meno kūriniai, tai ir nepaprastai svarbūs simboliai.

Valstybės simboliai reikalingi visuomenės vienijimui, žmonių sutelkimui krašto gynybai ir turtinimui. Pagrindinė šalies aikštė nėra parodų sale ar eksperimentų erdvė. Tai valstybės širdis. Ten turime matyti orientyrus sau ir ateities darbams.

Lukiškių aikštė – vis dar be didingo paminklo Lietuvos laisvės paminklo. Vytauto visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Politiniam elitui nuskendus rinkiminiuose pažaduose ir diskusijose, mes pakėlėme pirštinę. Grupė visuomenininkų, kultūros atstovų pakvietė žmones įprasminti valstybės sukaktį dovana – už suaukotas lėšas 100-mečiui pastatyti Lietuvos laisvės kovotojus pagerbiantį memorialą. Kartu mes pakvietėme iškiliausius Lietuvos skulptorius skirti sukakčiai geriausius kūrinius. Autoritetinga komisija balsuodama iš 13 pasiūlytų atrinko Nacionalinės premijos laureato Arūno Sakalausko „Laisvės karį“.

Mes pasistengėme, kad diskusijose dėl paminklo dalyvautų kuo platesnė visuomenės dalis. Visą laiką save tikrinome – ar visuomenė mus remia. Šimtai žmonių, tiesiogiai pervedę į Fondo sąskaitą aukas, užrašę savo mokesčių procentus, jau dalyvavo savotiškoje apklausoje, kurią tik apibendrino „Vilmorus“.

Liepos 17 dieną Fondo atstovai drauge su Seimo rezoliuciją inicijavusiais skirtingų partijų politikais apsilankė Kultūros ministerijoje. Mums nėra tas pats, kad simbolių nemylinti mažuma primeta visuomenei savo nuomonę. Mes nesutinkame, kad vilkinamas laikas, ignoruojama valstybės sukaktis, nuvertinami pripažinti autoritetai, ŠMC eksperimento kaštus norima užmesti ant mokesčių mokėtojų pečių. 

Lukiškių aikštėje iki šiol nėra Lietuvos valstybingumą ir kovas už laisvę menančio didingo paminklo. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Mes pateikėme Kultūros ministerijai (tai perduota ir šalies politinei vadovybei) pasiūlymą, kaip KM paskirti ekspertai galėtų įvertinti viešame konkurse jau atrinktą ir visuomenės pripažintą darbą. Nepretenduojame į vienintelę tiesą ar žinojimą. Autorius A. Sakalauskas yra pasirengęs išklausyti visas nuomones bei pastabas, bus dėkingas už vertingiausias, kurios leis patobulinti modelį.

Tačiau Fondas pakartotinai teigia, kad neatsisakome pagrindinio principo – kad aukštos meninės vertės paminklas būtų dovana savo valstybei, kad šis drauge su valdžios institucijomis sukurtas paminklas iškiltų per svarbią visiems mums datą – Atkurtos valstybės 100-metį.

Tik toks paminklas, toks simbolis, prie kurio darbais bei lėšomis prisidės tūkstančių tūkstančiai, atliks savo užduotį – telks ir ves į priekį Lietuvos žmones.“

Informacijos šaltinis – Vyčio paramos fondas.

2017.07.29; 10:22

Mane jau senokai domino klausimas, kodėl būtent tokioje, o ne kitoje vietoje įsikūrė Vilnius. Negi tik geografinė padėtis – upės brasta, sausumos prekybos kelių kryžkelė ar nuotolis nuo priešiškų tautų – lemdavo miesto likimą? O gal tai nulemdavo ir ypatinga bioenergetinė bei geomantinė aplinka, kitaip sakant, geologinė sandara? Gal būtent ji ir paskatindavusi žynius įkurdinti tokiose vietose šventyklas, o prie jų vėliau rasdavosi ir gyvenvietės.

Ir dar – kodėl Vilnius kaip šventoji vieta traukia ne tik lietuvius, baltarusius bei lenkus, juk net žydai jį vadina tokiu garbingu vardu – Šiaurės Jeruzale?

Vargu, ar būtų atsivėrusios galimybės tokiems tyrimams, jeigu vienas įdomiausių šiuolaikinių lietuvių menininkų Artūras Raila nebūtų pradėjęs meninio projekto „Žemės galios“, kurio tikslas ne tik parodyti žmogaus ir gamtos vienybės grožį, bet ir fotopaveikslų, specialių žemėlapių bei kitų meninių (ir ne tik meninių) priemonių dėka skatinti darną tarp žmogaus ir pasaulio.

Continue reading „Mitologinis Vilnius ( I )“

vamzdis_menas

Jauni žmonės visais laikais pilni idėjų: jie ateina į meno pasaulį, teigdami – pasaulį seną išardysim, o ant griuvėsių pastatysim naują. Taip jie bando paneigti iki tol egzistavusį meną. Nieko baisaus – tai meno atgaiva, meno variklis, neleidžiantis jam apkerpėti, susenti, pagaliau taip į užmarštį nueina menkaverčiai kūriniai, išryškindami amžinąsias vertybes. Tai tarsi išbandymas laiku, kartų kaita. Be šio išbandymo ir mes, amžininkai, nesužinotume, dar gyvi būdami, kas išliks, ką sukūrėme vertingo.

Tokie jau esame – viskas, ką sukuriame, patiems mums atrodo labai brangu, vertinga, nes iškentėta, išnešiota, išpuoselėta. Dažnai tai sustabdo savikritiką. Tenka pripažinti – labai dažnai. Ir gal teisus gyvasis mūsų literatūros klasikas Juozas Aputis, privačiame pokalbyje pasakęs, kad nereikia pykti ir jaudintis dėl menkaverčių kūrinių ir neišmanėlių vertintojų – laikas viską atsijos. Klasikas teisus.

Continue reading „Meno vertinimas ar nuvertinimas“