Jūratė Laučiūtė, šio komentaro autorė

„Ar nereikėtų pripažinti, kad vaiko prievartinis atskyrimas nuo tėvų yra smurtas – valstybės smurtas prieš vaiką ir šeimą?“ (Kauno arkivyskupas metropolitas Lionginas Virbalas)

Kas daugiau šiandien gali sujaudinti lietuvius: kertami miškai ar mušami vaikai? O gal – valdžios pareigūnų skriaudžiami tėvai?

Be specialaus tyrimo, be atidaus visuomenės nuomonės tyrimo į šiuos klausimus atsakyti sunku. Tačiau aiškėja viena: bet kuriuo atveju, mėgindami surasti kaltąjį arba atpirkimo ožį/ožką, atsiduriame prie valdiškų įstaigų durų. Vienu atveju valdininkai kalti, kad pražiopsojo smurtą prieš vaikus, kitu atveju – kad persistengė, norėdami nepražiopsoti, ir patys tapo smurtautojais.

Dėl to smurto Lietuvoje ne tik kad nesumažėjo, o netgi padaugėjo, nes į smurtautojų gretas įsijungė „vaikų teisių gynėjai“.

Kodėl? Kodėl tauri idėja (gelbėti vaikus nuo smurtaujančių tėvų – kas gali paneigti, kad Lietuvoje šitai nevyksta?) – išsigimė į savo priešybę? Gal tai dar viena išryškėjusi negraži mūsų visuomenės savybė: gražią ir iš principo teisingą idėją iškreipti, subjauroti iki idiotizmo?

Laimei, į šitą klausimą radau atsakymą, leidžiantį teigti: ne, Lietuvos visuomenė šituo atžvilgiu nesiskiria nuo kitų tautų, visuomenių – demokratijos senbuvių, kurios, eliminavus iš kultūros konteksto krikščionybę bei humanitarinį-filosofinį išsilavinimą, rieda paprasčiausių, primityviausių išvadų ir sprendimų pakalnėn.

Į tai dar pereitame šimtmetyje atkreipė dėmesį prancūzų rašytoja, filosofė Simone Weil: „Skęstančiame laive panika kyla dėl to, kad visi žmonės, ypač jūrininkai, užsispyrę kalba tik jūreivystės kalba; ir niekas nekalba skęstančių laivų kalba“. O „skęstantis laivas“, jos nuomone, tai XX amžiaus žmonija: „Per visą žmonijos istoriją dar niekados nebuvo epochos, kai sieloms būtų grėsęs toks pavojus kaip šiandien visame Žemės rutulyje“.

Žinoma, į tokį teiginį įsiklausyti ir su juo sutikti gali tik tas, kas pripažįsta sielos egzistavimą. O tokių šiandien, ko gero, mažuma. Net akademinė psichologija – o juk iš jos išaugusi psichoterapija ilgą laiką taip ir buvo vadinama: „sielogyda“ – atsisakė sielos kaip vienos iš jos tyrimų objekto dalies, nors dėl to dingo žinojimas, kur link turėtų judėti psichikos ligų tyrėjai, gydytojai, ieškodami psichinės sveikatos.

Kad Lietuvos visuomenė serga, serga ir protu, ir siela, girdime ne pirmus metus. Tai liudija ir nesiliaujančios patyčios, ir didėjanti emigracija. O to priežastys glūdi skęstančiame šeimos  „laive“.

Pirmieji vaiko žingsniai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Tiesa, oficialiai pripažįstamos ir garsiai įvardijamos kitos emigracijos priežastys: sunki ekonominė padėtis, bedarbystė, valstybės nemeilė, nepagarba savo piliečiams. Bet jei nebūtų kertamos šeimos kaip svarbiausios visuomenės ląstelės šaknys, jei šeimos institucija nebūtų žlugdoma, stumiama į visuomenės gyvenimo paraštes, keičiant ją visokiais neatsakingais, „partneryste“ pavadinamais ryšiais, gyva, stipri šeima būtų išlikusi atrama, vieną ar kitą jos narį ištikus ekonominiams sunkumams, patikima užuovėja nuo visokių socialinių ar psichologinių negandų.

Šiandien, deja, šeimos laivas skęsta ir net yra skandinamas, o supanikavusi visuomenė, stokodama moralinių ir juridinių autoritetų, atidavė laivo vairą mažaraščiams biurokratams. Visi ėmė kalbėti biurokratų kalba, kurioje pamatine tapo frazė „vaikų teisės“, visai pamiršus, kad šeimoje yra ne tik vaikai, bet ir tėvai, ir kad protaujant logiškai, o ne biurokratiškai, vaikų teisės niekada neatves prie gero rezultato, jei bus užmirštos tėvų teisės.

Pradėjus Lietuvą purtyti kraupioms, žiniasklaidos tiražuojamoms vaikžudystės istorijoms ir visuomenei suvokus savo bejėgiškumą, įvairius valdžios sprendimus skatinanti dauguma choru (kuriam, regis, kažkas sumaniai dirigavo iš užkulisių…) pradėjo prašyti, net reikalauti valdžios įsikišimo.

Valdžia, kaip prisimename, kurį laiką delsė. Matyt, ji irgi suvokė problemos keblumą bei (tikiuosi…) savo pačios nepasiruošimą imtis reguliuoti iki šiol valdžios įsikišimo netoleravusius šeimos santykius, tėvų ir vaikų santykius. Tačiau smurtui prieš vaikus nesiliaujant, o visuomenei vis garsiau reikalaujant valdžios bizūno, buvo nueita, netgi – nubėgta lengviausiu keliu, mechaniškai-automatiškai perkeliant į Lietuvos šeimos teisės sferą kitos valstybės patyrimą ir sprendimus.

Taigi, niekas neginčija to fakto, kad bjauri votis, kurią galima įvardinti kaip smurtą prieš vaikus, ėmė kelti grėsmę visuomenės sveikatai. Tačiau nesuprantama kas kita. Žinant, jog su šeimos problemomis susiduria ir kitos valstybės, ir „kitų“ valstybių daug, o šeimos santykiai skirtingose valstybėse reguliuojami skirtingai, negali nestebinti tai, kodėl mūsų valdžia aklai kopijavo modelį būtent tos šalies, kurios veiksmai jau buvo sukėlę visuomenėje pačią neigiamiausią reakciją. Turiu galvoje Norvegiją ir jos liūdnai pragarsėjusią „Barnevernet“ sistemą.

Vaikai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Beje, kaimyninėje Lenkijoje iki šiol vaikas laikomas tokiu pat žmogumi, kaip bet kas kitas, todėl jį saugo bendrieji įstatymai – Baudžiamasis kodeksas, ratifikuotos tarptautinės konvencijos, Konstitucija. Nėra jokio specialaus Vaiko teisių apsaugos įstatymo. Čia veikia Šeimos ir globos kodeksas bei Vaiko teisių kontrolieriaus įstatymas. Bet mūsų uoliems vaikų teisių gynėjams lenkiškas modelis prie širdies „nelipo“. Buvo nueita, teisingiau, „nuplaukta“ toliau, iki Norvegijos…

Negalima nepritarti Seimo nariui Mindaugui Puidokui, atkreipusiam dėmesį į tai, jog  Norvegijoje vaiko teisės smarkiai perlenkiamos: vaikas ir vadinamieji „vaiko interesai“ (o kas tuos interesus nustato ir įvertina jų vertybinį, dorovinį pagrįstumą? Valstybė? Jos įgalioti biurokratai?)  iškeliami aukščiau šeimos, aukščiau tėvų teisės, teisės auklėti vaikus pagal savo vertybes ir įsitikinimus. Tai nuolat pabrėžia ir „Barnevernet“ pareigūnai, skelbdami, kad jie visais atvejais stoja į vaiko pusę.

Tokiu būdu Norvegijoje oficialiai pripažįstama, jog tėvai ir vaikai nebėra vienis, nebėra šeima, toji pamatinė valstybės ląstelė, o yra tik „ferma“ ar tam tikras biologinis mechanizmas, kurio paskirtis sutapatinama su inkubatoriaus paskirtimi: išperėti naują gyvybę. O toliau rūpestį ta vaiku vadinama gyvybe valstybė ima į savo rankas, net neklausdama, ar gyvasis „inkubatorius“ su tuo sutinka. Ir štai pasekmės: daugybė atimtų, pagrobtų vaikų, atiduotų visiškai svetimiems žmonėms, kuriems pakanka išklausyti kursus apie vaikų auklėjimą, kad augintų biurokratų modeliuojamus robotukus, ir daugybė skundų į įvairias institucijas.

Lietuvos teisėkūra pasirinko būtent šitą kelią, šitą šeimos santykių „reguliavimo“ būdą. Kodėl? Norvegai, pasirinkę tokį būdą, sprendžia iškart dvi problemas: demografinę – kokybinę (nes atima ne visus vaikus, kuriems gal būt nesaugu biologinėse šeimose, bet vykdo tam tikrą atranką…) ir finansinę, sukurdami naują, pasauliui iki šiol neregėtą biznio sferą. O kokį tikslą persekioja Lietuvos teisėkūrininkai?

LR Konstitucijoje yra surašytos visos svarbiausios žmogaus teisės. Būtent jų stiprinimas šiandien yra (turėtų būti!) nacionalinio saugumo uždavinys. O silpninti reikia tarnautojų, pareigūnų norą rodyti savo galią. Lietuvos pilietis savoje valstybėje neturėtų jaustis kaip žmogus, persekiojamas galingų valstybės institucijų. Tačiau dabartinė valdžia užsimojo klibinti pamatinius Konstitucijos straipsnius, tuo keldama papildomą grėsmę valstybės ateičiai ir piliečiams.

Vaikai ant ledo lyčių. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Tuščios, be turinio, be prasmės yra iš Seimo ataidinčios kalbos apie pagalbą šeimai. Antraip a) nebūtų tokio protu nesuvokiamo, logika  nepaaiškinamo skirtumo tarp lėšų, kurias valstybė skiria normalioje, biologinėje šeimoje auginamiems vaikams, ir vadinamiems globėjams: b) įtarus, kad, gal būt, šeima nesugeba deramai (???) auklėti vaikų, ne motina būtų skubiai kišama į kalėjimą, o visa komanda specialistų, kurioje privalomai dalyvautų vaikų psichologas, gydytojas ir tėvų advokatas, skubiai aiškintųsi realią padėtį, realias grėsmes. Ir padėtų tėvams ne atimdami vaikus, o kartus su šeima ieškodami geriausių būdų šeimai išsaugoti, išsaugoti tėvų ir vaikų santykius.

Pagaliau, jei valstybei tikrai rūpėtų pagalba šeimai, o ne būdai, kaip greitai ir nebaudžiamai iš šeimų atimti vaikus, jau mokyklose vyresnių klasių moksleiviams būtų dėstomi šeimos kūrimo ir tarpusavio santykių ugdymo pagrindai, o ne paistalai apie neribotą lyčių ir kitokių tapatybių skaičių bei galimybes patiems pasirinkti jas.

Šiandien šeima pergyvena didžiulę krizę, ir vaikų paėmimas iš šeimų jos ne tik nesprendžia, bet dargi paaštrina. Mat, nevykusios reformos aukų – vaikus praradusių tėvų ir iš šeimos pagrobtų vaikų – skaičių pagausino nevykėliai “vaikų teisių gynėjai“, politikai ir biurokratai, į kuriuos šiandien atsisuko visuomenės nuomonės giljotinos peilis.

Kai kas graudina visuomenę, jog taip užsipuldinėjant vaikagrobius biurokratus, niekas nebenorės dirbti to juodo darbo. O ar pagalvojo tie „graudintojai“ apie tai, jog palikus vaikų teisių „gynėjus“ nebaudžiamai siautėti, kaip jie siautėja dabar, greitai nebeturėsime vyrų ir moterų, kurie norėtų kurti šeimas ir gimdyti vaikus?

O tai būtų kur kas baisiau, nei vaikų teisių gynėjų institucijos, palikusios be vaikų grobėjų.

2018.11.12; 06:00

Pirmieji vaiko žingsniai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Didžiausius visuomenės ir valstybės skaudulius atveria vaikų mirtys, jos priverčia susimąstyti, kokioje situacijoje yra visuomenė, šeima, socialinė sistema.

Norėtųsi tikėti, kad tokie visuomenę sukrečiantys, rezonansiniai įvykiai ne tik iššaukia nevalingą ašarą dažno iš mūsų akyse, bet pasiekia ir tuos, nuo kurių priklauso sprendimai, galintys pakeisti padėtį.

Lietuvoje tokie įvykiai nėra dažni, bet jie nutinka ir kaip žemės drebėjimas supurto visuomenę, po supurtymo atsakingos institucijos suūžia kaip apdūmytas širšių lizdas, prasideda kaltų ieškojimas, tarnybiniai patikrinimai, įvyksta vadovaujančių kėdžių turinio rokiruotė, koks nors žemiausio rango tarnautojas tampa atpirkimo ožiu, politikai garsiai šūkauja, o interesų grupes atstovaujantys lobistai pritempia įstatymo projektą, kuris, neva, bus panacėja ir su audringais aplodismentais, apkvaitę, kaip musės rudenį, seimūnai, jį priima.

Prieš dešimtmetį viena socialinių ir psichologinių problemų prispausta moteriškė nužudė du savo sūnus. Prieš pusantrų metų, Kėdainių rajono Saviečių kaime, socialiai degradavusi šeima sumetė savo mažamečius vaikus į šulinį. Prieš pusmetį Lietuvą sukrėtė 4 metukų Mato istorija, kai nuo narkotikų apsvaigę, socialinių įgūdžių stokojantys, vaiko motina ir patėvis jį kankino ir šaltakraujiškai nužudė už tai, kad jis negalėjo taisyklingai ištarti skaičių pavadinimų. Šie įvykiai buvo plačiai nušviesti žiniasklaidoje, visuomenė, apsiginklavusi šlapiomis nuo ašarų nosinaitėmis, baltų gėlių puokštėmis ir pliušiniais meškučiais dalyvaudavo vaikučių pakasynose, politikai priiminėdavo ne padėtį gerinančius, bet kaip tik bloginančius įstatymus, kurie dar ateityje sukels ne vieną tragediją. 

Senelis ir anūkai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

O reali, radikali pagalba šeimoms taip ir dulka abejingų valdininkų stalčiuose, teisinantis pinigų stygiumi biudžete ir „pagalbos didinimu“ socialinės atskirties šeimoms. Tos iki skausmo įgrisusios frazės labai susišaukia su sovietinių laikų veikėjų lozungais apie „greitai ateisiantį šviesaus komunizmo rytojų“ ir „tarybinės liaudies prašymu pakeltas maisto produktų kainas“… O kaip sakė dar senovės arabai „šunys loja, o karavanas juda tolyn…“ 

Ivano Berladino iš Liepojos istorija  – tai vienas skaudžiausių šių metų Latvijos įvykių. Liepos 1-osios dienos rytą, Ivanas, berniukas iš vienos daugiavaikės  Liepojos šeimos išėjo žaisti į lauką. Prabėgus parai jo motina kreipėsi į policiją, kad dingo vaikas. Pradžioje buvo apklausti visi kaimynai, giminaičiai, patikrintos ne toli esančios žaidimų aikštelės, žalieji masyvai, apleistos statybvietės, bet pastangos buvo bevaisės. Tada buvo sukeltos papildomos policijos pajėgos, kariuomenė, savanoriai ir daugybė aktyvių piliečių, vaiko paieškos buvo vykdomos visoje Latvijos teritorijoje, buvo kreiptasi pagalbos ir į Lietuvos institucijas.

Deja, vaikas atsirado tik liepos 11 dieną, po dešimt dienų trukusios paieškų operacijos, miręs. Jo atšalusį kūnelį gelbėtojai rado maždaug 12 km nuo jo namų esančiame Liepojos priemiesčio miške, nors oficialūs medicininės ekspertizės rezultatai dar nepaskelbti, pirminė versija – vaikas mirė iš bado ir išsekimo. Sunku protu suvokti, Europoje XXI amžiuje randamas iš bado miręs vaikas, bet tai yra tiesa.

Pasirodo vaiko paieškos vyko ne ta linkme ir tik ištyrus daugiau kaip 250 GB video duomenų iš Liepojos autobusų parko pateiktų autobusų kamerų įrašų buvo pastebėta berniuko kepurė, kai jis įlipa į autobusą, netoli nuo savo namų esančioje stotelėje Liepojos centre ir išlipa miškingame, menkai apgyventame priemiestyje. Kyla natūralus klausimas – kokioje visuomenėje gyvename, jei 5 metukų berniukas vienas įlipa į miesto autobusą, važiuoja keliolika stotelių ir vienas išlipa priemiestyje, kur stotelėje jo niekas nepasitinka. Norisi paklausti autobuso vairuotojo ir kartu važiavusių keleivių – iš kur toks abejingumas?

Kitas, ne mažiau svarbus klausimas, kodėl mama apie vaiko dingimą pranešė tik praėjus parai? Vėliau tyrimas parodė, kad Vania (mažybinis vardo Ivanas trumpinys) dažnai vienas keliaudavo autobusu, į darželį jis irgi važiuodavo miesto autobusu keletą stotelių. Ivanas buvo savarankiškas ir bendraujantis vaikas, jis mėgdavo lankytis įvairių labdaros ir religinių organizacijų renginiuose, ten gaudavo saldainių, namie su alkoholio priklausomybės kamuojama motina ir smurtauti bei nusikalsti linkusiu patėviu jis beveik nebūdavo. Remiantis preliminaria informacija, kurią nustatė ekspertai, vaiko gyvybė užgeso liepos 7 dienos vakare, o liepos 5-ą netoli vaiko kūno radimo vietos esančio vienkiemio gyventojai girdėjo miške vaiką šaukiantis mamos, bet nekreipė į tai dėmesio.

Motina su kūdikiu ant kelių. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Latvijos policijos viršininkas Intas Kiuzis tą dieną, kai buvo rastas Ivano kūnelis, surengė spaudos konferenciją ir sunkiai tramdydamas ašaras, šis pusamžis vyras pasakė: „Vania gyveno vienas ir mirė vienas…“ Ir po to pasidalino mintimi, kad situacija tikrai stebinanti, kad užsitęsus paieškoms, kai buvo kreiptasi pagalbos į visuomenę 4000 žmonių, metę savo kasdieninius reikalus prisijungė prie visuotinės paieškų operacijos, o kasdien vieną miesto autobusais važinėjantį keturių metukų (tik prieš porą savaičių iki savo dingimo dienos jis buvo atšventęs savo 5-ąjį gimtadienį)  vaiką neatkreipdavo jokio dėmesio.

Šio įvykio atgarsiai dar netyla Latvijos viešojoje erdvėje, parlamente svarstomi įstatymų pakeitimai dėl vaikų nepriežiūros, Ivano mamai ir patėviui pareikšti įtarimai, tiriama ar policija dirbo efektyviai ir kaip sužadinti Liepojos miesto autobusų vairuotojų socialinę atsakomybę ir pastabumą. Bet tam, kad būtų pasiektas rezultatas neužtenka lozungų ir vienadienių tyrimų, tam reikia radikalių sprendimų, nes mirštantys vaikai tai radikalus iššūkis visuomenei ir valdžiai.

Šio straipsnio autoriui praeito amžiaus dešimtajame dešimtmetyje teko keletą metų savanoriauti visuomeniniuose projektuose, teikiant pagalbą vaikams iš gatvės. Organizuodavome jiems keletą stovyklų per metus, kur jie galėtų žaisti ir pabūti vaikais. Gatvės vaikai, tai vaikai, kurie bijodami girtų tėvų ir patėvių smurto nakvodavo bananų dėžėse, jie būdavo reikalingi tik savo jaunesniems broliukams ir sesutėms, kuriuos dažnai gelbėdavo nuo šalčio ir bado.

Šie vaikai rūkyti pradėdavo 4 metukų, vietoje mamos pasakų ir lopšinių įtakotų sapnų, mėgaudavosi acetoninių gumos klijų sukeltomis haliucinacijomis, jų vaikiškas išradingumas atsiskleisdavo ne dėliojant „puzzle“ dėliones, bet kraustant nuo girtumo „nulūžusio“ benamio kišenes, o sudėtingesnius garsus ištarti jiems padėdavo ne logopediniai pratimai, bet vyresnių draugų parodyti būdai riebiai nusispjauti arba dar riebiau nusikeikti. Tais laikais, mes, moksleiviai ir studentai iš visuomeninių organizacijų, negalėjome įtakoti esminių pokyčių, mes tik suteikdavome gatvės vaikams tam tikras atostogas, kurio būdavo atokvėpis nuo žiaurios kasdienybės, tos minutės, kuriose jie galėdavo pasijausti vaikais, pasvajoti, pabūti tikroje vaikystėje, kurią iš jų atėmė likimas, norisi tikėti, kad tos stovyklos liko jų atmintyje ir suteikė jiems jėgų nežmoniškose sąlygose išlikti žmonėmis.

Tam, kad tokių istorijų būtų kuo mažiau privalo būti vykdomi esminiai pokyčiai šeimos politikoje. Turi augti normalios šeimos autoritetas visuomenėje, pagarba tėvystei ir motinystei. Valstybė turi pasirūpinti, kad žmonės turėtų darbo ir galėtų išlaikyti savo šeimas, reikia ryžtingai nutraukti bet kokią piniginę paramą savo vaikais nesirūpinantiems asocialiems asmenims. O mes, paprasti piliečiai turime nebūti abejingi ir tapti bendruomenės dalimi, domėtis kas darosi aplinkui. Stipriose bendruomenėse nemiršta vaikai, o tai daug didesnis pasiekimas, nei BVP augimas ar MMA augimas…

2017.07.27; 07:14

Įvertinę surinktus duomenis ir išnagrinėję kitus gautus dokumentus, Kauno apygardos prokuratūros prokurorai priėmė nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą dėl Kėdainių rajono vaiko teisių apsaugos darbuotojų bei policijos pareigūnų galimai netinkamai atliktų tarnybinių pareigų.

Šis ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas šių metų sausio mėnesį, kai tiriant mirtinai sumušto keturmečio berniuko mirties aplinkybes kilo įtarimai, jog pareigūnai galimai netinkamai atliko savo darbą.

Šiam ikiteisminiam tyrimui vadovavusi Kauno apygardos prokuratūros Pirmojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokurorė Auksė Lipkevičienė nustatė, kad ir Kėdainių rajono vaiko teisių apsaugos specialistai, ir ikiteisminį tyrimą dėl mažamečio sumušimo atlikęs policijos tyrėjas neatliko visų būtinų veiksmų, kuriuos jiems atlikti pareigą numatė jų darbo pobūdį ir funkcijas reglamentuojantys teisės aktai. Tačiau ikiteisminio tyrimo metu nenustatyta tiesioginio priežastinio ryšio tarp minėtų pareigūnų veiksmų ir vėliau, t. y. šiemet sausį, kilusių ypatingai skaudžių pasekmių – mažamečio tyčinio nužudymo.

Pasak prokurorės, pernai lapkričio 23 d. pradėjus ikiteisminį tyrimą dėl galimo smurto prieš šį vaiką Kėdainių vaiko teisių apsaugos specialistai aktyviai nesinaudojo jiems suteiktais įgaliojimais, numatytomis teisėmis gauti iš kitų institucijų informaciją, turinčią reikšmės įvykio tyrimui, nesidomėjo Kėdainių rajono policijoje atliekamo ikiteisminio tyrimo eiga, taip pat buvo padaryti kiti pažeidimai.

Ikiteisminio tyrimo metu buvo nustatyti pažeidimai ir Kėdainių rajono policijos komisariato Kriminalinės policijos skyriaus tyrėjo A. M. veiksmuose. Prokurorės priimtame nutarime konstatuojama, kad atlikdamas ikiteisminį tyrimą dėl fizinio skausmo sukėlimo ar nežymaus sveikatos sutrikdymo mažamečiui, tyrėjas netinkamai vykdė savo, kaip ikiteisminio tyrimo pareigūno, pareigas, todėl buvo padaryti akivaizdūs mažamečio asmens teisių ir teisėtų interesų pažeidimai – berniukas nebuvo pripažintas nukentėjusiuoju, nespręstas klausimas dėl tinkamo atstovavimo vaiko interesams ikiteisminiame tyrime įtraukiant vaiko teisių apsaugos tarnybos atstovus, nors buvo duomenų, kad motina gali sūnui daryti įtaką. Taip pat tyrėjas A. M. kritiškai neįvertino teismo medicinos specialisto išvados.

„Sprendimas nutraukti ikiteisminį tyrimą nebuvo lengvas. Tačiau turime vadovautis ne emocijomis, o baudžiamąja teise. Norint konstatuoti, kad valstybės pareigūno ar tarnautojo veiksmuose yra neatsargios nusikalstamos veikos – tarnybos pareigų neatlikimo – požymių, būtina nustatyti tarp kaltininko padarytos veikos (neatliktų tarnybos pareigų) ir atsiradusių padarinių priežastinį ryšį“, – 2017 m. balandžio 26 d. priimtą nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą komentavo prokurorė A. Lipkevičienė.

Pareigūnams baudžiamojon atsakomybėn traukti būtina neginčijamai ir vienareikšmiškai nustatyti, kad berniukas mirė dėl netinkamai atliktų pareigūnų bei valstybės tarnautojų tarnybos pareigų.

Šią savaitę prokurorės priimtą nutarimą kaip aukštesnysis prokuroras įvertino Kauno apygardos prokuratūros Pirmojo skyriaus vyriausiasis prokuroras Vitoldas Guliavičius ir paliko jį galioti.

Apie prokurorės priimtą nutarimą pranešta Vaiko teisių apsaugos kontrolieriui, Kėdainių rajono savivaldybės administracijos direktoriui, taip pat Lietuvos Respublikos policijos generaliniam komisarui sprendžiant pareigūnų bei tarnautojų drausminės atsakomybės klausimą.

Minėtą ikiteisminį tyrimą Kauno apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro Dariaus Valkavičiaus pavedimu atliko prokuroro ir policijos pareigūnų grupė.

Informacijos šaltinis – www.prokuraturos.lt

2017.05.05; 05:12

Įstatymas, draudžiantis mušti vaikus, tik gaisro gesinimas. O kokios to gaisro priežastys? Ar išvengsime naujų gaisrų, jeigu nepanaikinsime priežasčių? Jokiu būdu. 

Vytautas Visockas. Slaptai.lt nuotr.

Deja, priežastys labai sunkiai pašalinamos, jų daug. Mergina, moteris pasidarė vaiką. Tėvas arba nežinomas, arba su ja nė negyveno, nebuvo susituokę. Nieko nuostabaus, dabar taip madinga. Tokia moteris gal nė nepagalvojo, kad jos vaikui bus žymiai blogiau be tėvo.

Vienai motinai irgi ilgainiui gyvenimas apkarsta. Kelyje pasitaiko buvęs tiuremščikas, šiek tiek girtuoklis, šiek tiek narkomanas, bet mokantis įtikti, susukti vienišai mamai galvą. Beje, esu dirbęs su nusikaltėliais, žinau, kad moterims jie – kaip drugeliams liepsna, vilioja, nors tu ką.

Vaikas jau turi tėtį, kurio dažniausiai ne tik nemyli, bet net nekenčia. Mano žmona augo su patėviu. Niekada jis jos nemušė, bet mylimas nebuvo. Mergaitė nuolat jam be priežasties prieštaraudavo, demonstratyviai ant stalo pasidėdavo žuvusio tėvo portretą, visaip kitaip primindavo, kad jis jai svetimas, nemielas. Šiuo atveju tragedija neįvyko, patėviui užteko savitvardos, išminties.

Kėdainių berniuko patėviui – neužteko. Čia visai kita istorija. Berniuko nelaimei, jo motina jam padovanojo gyvenimo suluošintą, alkoholio ir narkotikų sužalotą patėvį.

Kaip jūs, valdžios žmonės, vaikų gynėjai pašalinsite šitą priežastį?! Paskenduolių laikai seniai praėjo, bet ar vaikams nuo to geriau? Retas jaunas vyras, reta jauna moteris gyvena su pirmąja arba pirmuoju. Vienas mokyklos laikų draugas, sutiktas gatvėje, iš tolo man šaukia: „Ar vis dar su ta pačia gyveni?“ Gėda prisipažinti – su ta pačia.

Tai tik viena gaisrų, kuriuose nukenčia, žūsta vaikai, priežastis. Kiti laikai, kiti papročiai, labai nepalankūs vaikams. Moteris – ne vergė, ji nori dirbti, pramogauti, keliauti, o vaikas – našta. Bandau įsivaizduoti ateitį po kelių dešimčių metų. Vos gimusius kūdikius prižiūrės, auklės robotai, moters rankos bus visai atrištos. Ir jokio smurto, jokio pliaukštelėjimo per užpakaliuką, kai mažylis nežinia ko rėkia iki pamėlynavimo. Robotas bus kantrus ir išmintingas.

Tačiau nėštumas, ypač gimdymas, – irgi menkas malonumas. Todėl ilgainiui moteris bus išvaduota ir nuo šios naštos: vaikus pradėsime ir devynis mėnesius auginsime mėgintuvėlyje. O paskui, iki pilnametystės, gal kokiame žmonių auginimo kombinate, pagal specialias mokymo ir auklėjimo programas.

Dabar labai peikiami mano jaunystės laikai, kai valdžia nebaudė, nepersekiojo tėvų už tai, kad dažnuose namuose matomoje vietoje ant sienos kabodavo diržiukas. Dabar už tokį nusižengimą persekios ir baus, jeigu socialiniai darbuotojai namuose pamatys šį smurto prieš vaikus įrankį.

Manote, kad esu mušeikų šalininas? Jokiu būdu. Kiek žinau, mano senelis niekada nemušė mano Tėvo (20-ojo amžiaus pradžioje!), mano Tėvas niekada nemušė manęs, aš niekada nemušiau savo sūnaus. Tada niekas nekalbėjo apie fizinį, psichologinį smurtą, net sąvokų tokių nežinojome. Mano Tėvas manęs nemušė net tada, kai aš balėjoje (praustuvėje) maudomai mažametei seseriai, paprašytas įpilti šilto vandens, ant pečių užpyliau verdančio! Pasekmės buvo baisios: sesuo kelis mėnesius kentėjo fiziškai, o aš ir Tėvai –  psichologiškai, morališkai. Tėvas pasakė: ne vaikas kaltas, jis nesuprato, ką daro. Tokiems tėvams nereikėjo įstatymo, draudžiančio mušti vaikus.

Ar mušdavo mokinius mokytojai? Alytaus mokyklose (pirmojoje ir antrojoje vidurinėse), kuriose mokiausi iki paskutinės klasės, mūsų niekas nė karto nemušė. Net linijuote per delną. Ausį gal kada ir užsukdavo, neprisimenu. Kartais pastatydavo į kampą, bet niekada neliepė atsiklaupti. Išvarydavo iš klasės, kartais – vienai dienai iš mokyklos. Liepdavo neateiti be tėvo. Vyresnių klasių mokiniams už didesnę bausmę tekdavo plikai nusikirpti plaukus.

Tiesa, kartą mokyklos direktorius savo kabinete kelis septintokus vis dėlto mušė diržu. Vienas iš jų buvo prokuroro ar tardytojo sūnus: direktoriui teko pasiieškoti kito darbo. Tas atvejis ypatingas, netipiškas.

Kai kurios mokinių išdaigos dabar man kelia šypseną. Pertraukos metu mokytojo kėdę pakeitėme sulūžusia. Jaunas fizikas sėsdamas atsidūrė ant grindų ir labai supyko. Bet nieko nemušė, net nebandė išsiaiškinti, kas jį taip pažemino (ir tiesiogine prasme).

Tada mes vienus mokytojus labai gerbėme, kitų – prisibijojome, bet ne todėl, kad jie galėtų pakelti prieš mus ranką. Du mokytojus vadinome maloniniu Tėvelio vardu.

Kai šiandien girdžiu, kad mokyklose mokytojai viešai pravardžiuojami necenzūriniais žodžiais, net stumdomi, iš jų tyčiojamasi, su skaudama širdimi turiu pasakyti: šia prasme jūsų mokyklai toli iki mūsų mokyklos, kurią prisimename su meile ir dėkingumu. Nenoriu būti blogas pranašas, tačiau po šios plačiai nuskambėjusios tragedijos smurto prieš vaikus nesumažės, nors įstatymai sugriežtinti. Nes priežasčių – bedarbystės, turtinės nelygybės, alkoholizmo, narkomanijos – sugriežtintais įstatymais nepašalinsi. Serga šeima, serga mokykla, serga visuomenė.

2017.02.07; 08:34

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjas A. Pažarskis televizijai LNK TV paaiškino, kas lemia bylų dėl smurto prieš vaikus nagrinėjimą ir ko reikia, kad tokios bylos būtų sprendžiamos greičiau, paprasčiau, o kaltininkas sulauktų tinkamos bausmės. Dalinamės įrašu, skelbtu socialinio tinklo Facebook paskyroje „Lietuvos teismai“.

– Kas apsunkina bylų dėl smurto prieš vaikus nagrinėjimą? 

– Bylos dėl smurto prieš vaikus yra labai jautrios ir sudėtingos. Teisėjai tokio pobūdžio bylas nagrinėja labai atidžiai ir dėmesingai, atsakingai priima sprendimus. Šių bylų nagrinėjimas priklauso nuo to, kaip jos pradedamos, kokie faktai yra žinomi, kaip surenkami bylos duomenys, kaip prokurorai vertina kaltinamo asmens veiksmus, kaip juos kvalifikuoja. Teismai bylą nagrinėja ne bet kaip, ne savo nuožiūra, o tik pagal Baudžiamojo proceso kodekso nustatytas taisykles.

– Kas galėtų būti pakeista įstatymuose, kad tokios bylos būtų sprendžiamos greičiau, paprasčiau ir kad kaltininkas sulauktų realios bausmės?

– Įstatymų nereikia keisti, reikia keisti požiūrį. Požiūrį nuo pat žemiausios grandies – nuo šeimos narių, nuo institucijų, kurios prižiūri ir saugo vaikus, nuo kaimynų, kad tokie atvejai, kai jie paaiškėja, nebūtų užglaistomi, slepiami ir būtų pateikiami kompetentingoms institucijoms. Šios institucijos turi taip pat atsakingai atlikti savo darbą – įstatymas joms leidžia atlikti daug reikalingų procedūrų, surinkti, apklausti, ištirti, paskirti ekspertizes ir t.t. Deja, matyt, kartais į tokio pobūdžio bylas pasižiūrima nepateisinamai atmestinai. Įstatymai numato daug galimybių visoms institucijoms, taip pat ir teismui, priimti teisingus sprendimus, kurie užkirstų kelią skriausti mūsų vaikus.

Informacijos šaltinis – „Lietuvos teismai“.

2017.02.07; 06:49

Generalinio prokuroro Evaldo Pašilio nurodymu šiandien pradedamas tarnybinis patikrinimas dėl 2016 m. gruodžio 1 d. priimto nutarimo nutraukti ikiteisminį tyrimą dėl nežymaus mažamečio vaiko sveikatos sutrikdymo.

Kauno apylinkės prokuratūros Kėdainių skyriuje, prokuratūros vadovų sprendimu, taip pat pradedamas kompleksinis viso skyriaus veiklos patikrinimas.

Aukštesniam prokurorui patikrinus minėtą nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą, priimtas sprendimas jį atnaujinti ir toliau tirti apjungus su Kauno apygardos prokuratūroje pradėtu ikiteisminiu tyrimu. Atlikti šį ikiteisminį tyrimą pavesta Kauno apskrities vyriausiajam policijos komisariatui.

Šį rytą nuo patirtų sužalojimų mažamečiam vaikui mirus, ikiteisminis tyrimas perkvalifikuotas į tyrimą dėl tyčinio nužudymo. Tyrimui vadovaujantis Kauno apygardos prokuratūros 1-ojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokuroras V. Gataveckas kreipėsi į teismą dėl kardomosios priemonės – suėmimo – taikymo dviems įtariamiesiems.

Generalinės prokuratūros vadovybė taip pat priėmė sprendimą nedelsiant patikrinti visus nutrauktus ikiteisminius tyrimus, kurių metu buvo tirtos aplinkybės, susijusios su galimai nuo smurto artimoje aplinkoje nukentėjusiais nepilnamečiais.

Siekiant, kad tokio pobūdžio ikiteisminiai tyrimai būtų atliekami kiek įmanoma kokybiškiau ir išsamiau, artimiausiu metu taip pat bus papildytos ir generalinio prokuroro rekomendacijos, kuriose aukštesniam prokurorui bus nurodyta privaloma tvarka atlikti tokių nutrauktų ikiteisminių tyrimų patikrinimą.

Atsižvelgiant į šiandien inicijuotų ir jau pradėtų vykdyti priemonių eigą bei rezultatus, taip pat dalyvaujant šiuo klausimu organizuojamose diskusijose, pasitarimuose su kitomis atsakingomis institucijomis, prokuratūra artimiausiu metu svarstys ir kitas tikslines priemones.

Informacijos šaltinis – Lietuvos generalinė prokuratūra.

2017.01.30; 01:02

Pirmadienis, sausio 9 d. (Vilnius). Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė teikia Seimui įstatymų pataisas, kurios padės užtikrinti rizikos šeimose augančių vaikų saugumą, padidins tėvų ir institucijų atsakomybę, paspartins vaikų globos ir įvaikinimo procesus.

Pasak Prezidentės, valstybė, jos institucijos ir visuomenė turi padaryti viską, kad būtų sustabdyta virtinė pasibaisėjimą keliančių tragedijų, kuriose dėl suaugusiųjų smurto ir atsakomybės stokos nukenčia įvairaus amžiaus vaikai, netgi kūdikiai. Dalis institucijų, privalančių pasirūpinti šių vaikų gerove, savo pareigą atlieka formaliai ir rūpinasi tik savo išlaikymu, o žmonės, norintys vaikus globoti ar įsivaikinti, ir toliau susiduria su biurokratinėmis kliūtimis. Ne veltui daugelis vaikų globos namus vadina tautos gėda.

Prezidento kanceliarijos (Robertas Dačkus) nuotraukoje: susitikimo su SADM minitru, Vaiko teisių apsaugos kontroliere, NVO atstovais, ekspertais bei vaikų globėjais metu.

Šiuo metu Lietuvoje yra beveik 10 tūkstančių rizikos šeimų, kuriose auga 18 664 vaikai. Praėjusiais metais smurtą patyrė per 2 tūkstančius vaikų. Iš viso globa yra nustatyta daugiau kaip 9 tūkstančiams, iš jų globos įstaigose auga daugiau kaip 3 tūkstančiai vaikų, kiti – šeimose ir šeimynose. Pernai buvo įvaikinti 78 vaikai.   

Valstybės vadovės teikiamos įstatymų pataisos įpareigos Vaiko teisių apsaugos tarnybą (VTAT) į vaikams grėsmingas situacijas reaguoti operatyviai – ne vėliau kaip per vieną dieną, net jeigu tai savaitgalis ar šventinė diena, perkelti vaiką į saugią aplinką: apgyvendinti jį su motina krizių centre, perduoti šeimynai arba profesionaliam globėjui.

Numatyta įteisinti apmokytą profesionalų budintį globėją, kuris įsipareigotų bet kuriuo paros metu nedelsdamas priimti vaiką į šeimą ir juo rūpintis, kol jis bus grąžintas į tėvų šeimą arba bus perkeltas į globėjų ar įtėvių šeimą. Tokius profesionalius budinčius globėjus turi Suomija, Italija, Vokietija, Švedija, Norvegija, Olandija, Didžioji Britanija, Vengrija, Austrija, Slovėnija.

Vaikų saugumas – ne tik VTAT atsakomybė, todėl šiomis pataisomis išplečiamas ratas tų institucijų, kurios privalo pranešti VTAT apie pastebėtus vaikų teisių pažeidimus, jiems keliamą grėsmę arba nederamą elgesį jų atžvilgiu. Prezidentė pabrėžia, kad pilietinės atsakomybės laukiama ir iš visuomenės – kaimynų, bendruomenių, visų neabejingų žmonių.

Pataisomis apibrėžiami terminai, per kuriuos socialinės rizikos šeima turi pasitaisyti, kad vaikas galėtų grįžti į saugią aplinką. Jeigu per 2 mėnesius, kai vaikas buvo paimtas iš šeimos, tėvų elgesys nesikeičia – jie nepriima siūlomos pagalbos, nesistengia išsivaduoti nuo priklausomybių, VTAT privalo kreiptis į teismą su prašymu laikinai riboti jų tėvystės teises. Laikinas tėvystės ribojimas privalo būti peržiūrimas ne vėliau kaip po 12 mėnesių. Per šį laiką su tėvais, negebančiais rūpintis vaikais, bet norinčiais juos susigrąžinti, būtų nuolat aktyviai dirbama – teikiama socialinė ir psichologinė pagalba. Tėvams, rodantiems akivaizdžias pastangas keistis, vaikai gali būti sugrąžinti anksčiau, nei pasibaigs 12 mėnesių terminas.

Tačiau jeigu per visą šį laiką tėvai nepradeda rūpintis savo vaiku, VTAT suteikiama teisė imtis kraštutinės priemonės – kreiptis į teismą, kad laikinasis tėvystės teisių ribojimas būtų pakeistas į nuolatinį, taip atveriant kelią įvaikinimui.  

Prezidentė siūlo, atsižvelgiant į vaiko interesus, suteikti pirmenybę įsivaikinti šeimoms arba giminėms, jau laikinai globojantiems įvaikinamą vaiką. Taip pat įteisinama galimybė, vykstant įvaikinimo procesui, vaiką iš globos įstaigos perkelti į šeimą anksčiau, nei bus sutvarkyti įvaikinimo dokumentai.  

Globėjams, įtėviams ir biologiniams tėvams, kol tvarkomi dokumentai, numatyta užtikrinti nemokamą valstybės garantuojamą teisinę pagalbą ir atleisti nuo žyminio mokesčio. Vaiką apleidusiems biologiniams tėvams turi būti atimta iki šiol galiojanti teisė sužinoti būsimų įtėvių asmens duomenis.

Įsivaikinusiai šeimai siūloma suteikti tokias pačias išmokas ir atostogas, kokiomis naudojasi visi tėvai, gimus vaikui. Tai turėtų paskatinti įsivaikinti ne tik kūdikius, bet ir vyresnius vaikus, šiais atvejais atskaitos tašku laikant vaiko atsiradimo šeimoje datą.  Praėjusiais metais vyriausias įvaikintas vaikas buvo 9 metų, tik trys vaikai 7–9 metų.

Įstatymų pataisose numatoma centralizuoti vaikų globos apskaitą, kad būtų sudarytos sąlygos globoti ir įvaikinti vaikus iš visos Lietuvos, o ne vien iš tos savivaldybės, kurioje gyvena įtėviai ar globėjai. Taip pat, siekiant išsaugoti vaikų giminystės ryšius, siūloma, kad VTAT per vieną dieną, kai vaikui nustatoma globa, praneštų apie tai jo brolį ar seserį auginančiai globėjų arba įtėvių šeimai, kuriai būtų suteikiama pirmenybė priimti ir šį vaiką.

Asmenims, teistiems už tyčinius nusikaltimus, bus draudžiama įvaikinti ar globoti vaikus net ir teistumui išnykus. 

Informacijos šaltinis – Prezidentės spaudos tarnyba.

Prezidento kanceliarijos (Robertas Dačkus) nuotraukoje: susitikimo su SADM minitru, Vaiko teisių apsaugos kontroliere, NVO atstovais, ekspertais bei vaikų globėjais.

2017.01.09; 13:10

Andrius Vyšniauskas: „Marijampolėje turime rimtai spręsti smurto ir patyčių problemą, o moksleivę sumušęs direktorius turi būti skubiai nušalintas nuo pareigų“.

Marijampolės savivaldybės tarybos narys Andrius Vyšniauskas pasirodžius informacijai apie Marijampolės Mokolų pagrindinės mokyklos direktoriaus sumuštą moksleivę kreipėsi į savivaldybės merą reikalaudamas paaiškinti, kodėl tarybos nariams nebuvo pateikta visa išsami informacija apie situaciją mokykloje ir neinicijuotas direktoriaus suspendavimas nuo užimamų pareigų. Taip pat tarybos narys inicijuoja „Patyčių prevencijos bendrojo ugdymo mokyklose tvarkos“ rengimą.

„Nors Marijampolės savivaldybės meras sako, jog tarybos nariams pateikė visą informaciją ir ėmėsi visų galimų veiksmų dėl susidariusios situacijos Mokolų pagrindinėje mokykloje, tačiau tai yra akivaizdi netiesa. Detali informacija buvo pateikta ne visiems tarybos nariams, o tokie svarbūs faktai, kaip mokyklos direktoriaus giminystės ryšiai su administracijos direktoriumi, apskritai buvo nutylėti. Taip pat meras, turėdamas priminę iniciatyvos teisę suspenduoti arba atleisti direktorių dėl darbo drausmės pažeidimų, šia iniciatyvos teise nepasinaudojo. Akivaizdu, kad problemą buvo bandoma užglaistyti ir tam įtakos turėjo tiek mokyklos direktoriaus partiškumas, tiek jo giminystės ryšiai su administracijos direktoriumi. Ši istorija iliustruoja prie ko priveda išsikerojęs švogerizmas Marijampolės savivaldybėje“ – teigė tarybos narys A. Vyšniauskas.

Pasak A.Vyšniausko, Mokolų pagrindinės mokyklos istorija iškelia ir kitą problemą: smurtas ir patyčios Marijampolės mokyklose yra įsišaknijęs reiškinys ir šią blogą psichologinę ir socialinę atmosferą skleidžia ne tik moksleivių patyčios, bet ir pačių pedagogų veiksmai.

„Norint užkirsti kelią patyčioms ir smurtui mokyklose būtina imtis rimtų veiksmų. Todėl turime skubos tvarka pradėti ir parengti „Patyčių prevencijos bendrojo ugdymo mokyklose tvarką“. Iniciatyvą šioje srityje rodo kitos savivaldybės, pirmiausiai Vilniaus miestas, ir mes negalime atsilikti, nes moksleivių socialinės aplinkos saugumas turi būti aukščiausiu prioritetu. Todėl ir siūlau bei inicijuoju tokios tvarkos rengimą“ – komentavo A.Vyšniauskas.

Informacijos šaltinis – tsajunga.lt portalas.

2016.12.28; 18:35

Taigi vis dejuojame, kad pasaulis ne toks, kokio norėtumėm, tuo pačiu lyg ir laukiame,  kada  kažkas iš viršaus mums nuleis  teisingumą ir lygybes.

Taip jau anksčiau buvome įpratę, kad kažkas už mus nuspręsdavo, padarydavo, mums į rankas paduodavo, nors ir didžiausią skurdumą, bet paduodavo. Taip  gyvenome minimalistinėje  visuomenėje, tiek savo laisvėmis, tiek ir pragyvenimo lygiu.

Continue reading „Nedelsiant būtina keisti…“

Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) pirmininkas Gabrielius Landsbergis, sukrėstas žiauraus nusikaltimo Kėdainių rajone, kai savo tėvo buvo nužudyti du mažamečiai vaikai, reiškia užuojautą vaikų mamai ir artimiesiems.

Jis taip pat kviečia politinę bendruomenę neapsiriboti vienadieniais populistiniais pareiškimais, bet kartu su Lietuvos psichinės sveikatos ekspertais ir aktyviomis nevyriausybinėmis organizacijomis pateikti kompleksinius sprendimus.

Continue reading „Gabrielius Landsbergis. Žiaurios tragedijos kartosis, jei institucijos neveiks išvien“

KVIEČIAME į pilietinio pasipriešinimo akciją, vyksiančią 2013 birželio 1 d. 12 valandą Nepriklausomybės aikštėje prie Seimo rūmų fontano, kur, protestuodami prieš juvenalinės justicijos įteisinimą ir šeimos instituto griovimą Lietuvoje, paleisime į dangų tūkstantį juodų oro balionų, tūkstantį juodų oro balionų išplukdysime upe ir dar tūkstantį juodų oro balionų KARTU išdalinsime.

Tegul nuo jų gedulingai apniukęs dangus, pajuodusios miesto gatvės ir upės vandenys duoda ženklą valdžiai, jog mes nesitaikysime su įstatymais, vienareikšmiškai sąlygojančiais lietuvių tautos genocidą ir būsimą jos išnykimą.

Continue reading „KVIEČIAME Į PILIETINĘ AKCIJĄ „JUVENALINĖS JUSTICIJOS ĮTEISINIMUI LIETUVOJE – NE!““