
Vatikanas, spalio 17 d. (dpa-ELTA). Sekmadienį popiežius Pranciškus meldėsi už pastaruoju metu Norvegijoje, Afganistane ir Didžiojoje Britanijoje įvykdytų išpuolių aukas bei paragino nutraukti smurtą pasaulyje.

Ar galima nufotografuoti blogio veidą?
Kaip rašė dar Arthuras Schopenhaueris, naujaisiais laikais nelabasis jau nedėvi ragų, o kvailiui nebūtinai yra parišamas varpelis po kaklu, kadaise iš anksto perspėdavęs apie nelaimės pasirodymą.
Aliaksandro Lukašenkos palyginimas su tarakonu buvo toks taiklus, kad turintis nors lašelį vaizduotės žmogus čia nieko daugiau, o tik styrančias tarakono antenas, jau nebegali įžvelgti. Tai tikriausiai ir bus tas atvejis, kai vaizduotė išryškina tikrąją esmę, tačiau, kaip žinome, vaizduotės objektai vis tik yra nepavaldūs fotografavimo menui arba, kitaip tariant, yra nefotografibilūs, išskyrus nebent tą atvejį, kai žmonės pradeda guostis, jog pigiuose provincijos viešbučiuose veisiasi vabzdžiai insectum lukashenkos ir įsibėgėjęs įvaizdinimas tunelio pabaigoje jau įgyja daiktiško konkretumo pavidalą.
Tai metaforos įgalinta praregėjimo akimirka, tačiau kasdienybėje baudėjai ir budeliai dėvi antveidžius.
Karo korespondentų reportažai apie karo baisybes neretai būna tokie paveikūs, kad žiūrėdamas į nuotrauką pradedi užuosti parako, kraujo, lavonų ir beviltiškumo kvapą, tačiau besisklaidantys dūmai nuo iššauto patrankos sviedinio neretai ir čia pridengia blogio veidą.
O ši nuotrauka, fiksuojanti akimirką, kai žurnalistas patenka į režimo nagus, atidengia blogio veidą taip netikėtai ir ryškiai, jog iškart padeda suprasti kažką daugiau apie blogio prigimtį nei žinojai iš teorinių apibrėžimų ir nuvalkiotų žodžių apie mūsų pasipiktinimą ir apgailestavimus.
Iš priekio, žurnalistą apglėbęs režimo tarnas yra banalus, lengvai atpažįstamas personažas iš visų totalitarizmo nusikaltimų, masinių žudynių, kankinimų ir trėmimų, yra neabejotinai žmogus su nuliniu savimonės laipsniu, galimai net mylintis savo vaikus ir prieš miegą pabučiuojantis žmoną. Nieko naujo! Iš tiesų, visą blogio „grožį“ atidengia užpakalinė kompozicija, parodanti žurnalistui už nugaros stovintį užsikaifavusį žmogaus pavidalo vabalą, tokį išsigimėlį, kuris, kaip matosi iš nuotraukos, orgazmo palaimą patiria vien nuo minties, jog greitai galės užšokti šiam jaunuoliui ant nugaros, draskyti jo kūną, ryti žmogieną, o taip pat ir žmogaus sielą. Tai nuotraukoje užfiksuotas besitenkinančio, su išnarintomis akimis blogio personifikacijos veidas, kurio nesugebėtų paslėpti po kitu veidu net viso pasaulio plastinės chirurgijos virtuozai.
2021.05.26; 07:00
Kastytis Stalioraitis
Ant buvusių KGB rūmų gali nelikti kai kurių iškaltų atminimo lentose partizanų pavardžių? Šis klausimas keltas ir LNK televizijoje, ir portale delfi.lt.
Pagrindas taip klausti yra. „Paaiškėja, kad žmogus nužudė kažkokį partinį darbuotoją buitinėmis aplinkybėmis ir po to išėjo arba mėgino išeiti į partizanus, jam iškelta byla ir jis nuteistas. Kadangi buvo į tą situaciją pažiūrėta nelabai kritiškai, tas žmogus atsidūrė ant tos sienos – tokių ir panašių atvejų yra, yra“, – vakar LNK žinioms paaiškino LGGRTC Specialiųjų tyrimų skyriaus vedėjas Rytas Narvydas (delfi.lt portalas).
Bet juk jei byloje pažymėta, kad žmogus nužudė stalininio režimo partietį, nesvarbu, buitinėmis aplinkybėmis ar kitokiomis, ir dar siejamas su „banditais” (partizanais, – K.S.), tai byla – vienareikšmiškai politinė baisaus totalitarinio režimo sąlygose. Tikėti tokių bylų objektyvumu nėra jokio pagrindo. Kitaip pripažįstame visus partizanų ar jų ryšininkų NKVD tardymo metodus, įkalčių surinkimo būdus, jų vertinimą, “liudytojus” ir pan. teisėtais ir nekeliančiais abejonių.
Istorikas, anksčiau LGGRTC dirbęs dabartinis krašto apsaugos ministras Arvydas Anušauskas prisiminė, kad prieš iškalant pavardes ant buvusių KGB rūmų, biografijos peržiūrėtos nuodugniai. A. Anušauskas dėl nei vienos pavardės neabejoja. „Pabrėšiu, 1944-1947 metais sušaudytų MGB asmenų – buvo peržiūra kiekvienos pavardės, biografijos, buvo tikrinama, ieškoma duomenų, kad tarp jų nebūtų tokių žmonių, kurie būtų susiję su holokausto akcijomis, būtų nacistinės valdžios koloborantai arba tiesiog okupacinės kariuomenės kariškiai“, – sakė A. Anušauskas.
Ministras žino, ką sako. Verta paskaityti jo straipsnį „Genocidas. MVD—MGB tardymo metodai”, kuriame nagrinėjama kaip NKVD—NKGB—MVD—MGB sistemoje 1944—1953 m. buvo naudojami kankinimai.
Pateiksiu tik portale partizanai.org paskelbto straipsnio išvadas:
1. MVD ir MGB darbuotojai 1944—1953 m. plačiai naudojo kankinimus tardydami kaltinamus vadinamaisiais „valstybiniais nusikaltimais“, t.y. už pasipriešinimą okupacinei valdžiai.
2. Kankinimų naudojimas buvo reglamentuotas specialių SSSR MVD-MGB instrukcijų.
3. Tarp kankinimo priemonių vyravo mušimas rankomis ir kojomis, rimbais ir guminėmis lazdomis. Nors kitų kankinimo priemonių panaudojimas dokumentuose mažai atsispindi, bet buvo įmanomas bet kokių kitų priemonių naudojimas.
4. Kankinimais ar be kankinimų išgautų prisipažinimų apie dalyvavimą pasipriešinime okupaciniam režimui, pakakdavo įrodyti suimtojo tariamai kaltei ir apkaltinti pagal Rusijos SFSR Baudžiamojo kodekso 58-ą straipsnį.
5. NKVD—MVD ir NKGB—MGB pagrindinių tardymo metodų — kankinimų ir provokacijų taikymas neretai pasibaigdavo tardomųjų smurtine mirtimi.
6. Tardydami suimtuosius kankinimus naudojo NKVD—MVD Kovos su banditizmu skyriaus (valdybos), MGB tardymo skyriaus, vietinių MVD—MGB skyrių darbuotojai (pradedant viršininku ir baigiant operatyviniu įgaliotiniu), MVD (vėliau MGB) Vidaus kariuomenės dalinių ir pasienio kariuomenės dalinių kariškiai (tardydami mūšio lauke į nelaisvę paimtus partizanus). Vykdydami savo viršininkų įsakymus arba savo iniciatyva milicininkai, MVD—MGB skyrių vertėjai ir stribai („liaudies gynėjai“) taip pat dalyvavo kankinimuose ir žudynėse.
7. Kankinimų naudojimas — nusikaltimas žmogiškumui, todėl anksčiau minėtų įstaigų darbuotojai, kurie prisidėjo prie šių nusikaltimų, turėtų būti persekiojami Lietuvos Respublikos įstatymų numatyta tvarka.
Turint tokias išvadas, nesunku įsivaizduoti, kad „teisiami” partizanai, nenorėdami patirti dar baisesnius kankinimus ir trokštantys mirties kuo greičiau, „prisipažindavo” bet ką padarę, net dalyvavę “tarybinių žmonių žudynėse” nacių okupacijos metais (tuo metu SSSR taip buvo įvardinamas Holokaustas). Tokie atvejai visiškai įmanomi, jei dalyvavimas grindžiamas tik “liudytojų” parodymų dėka kilusiais įtarimais, kai trūksta tik prisipažinimo.
Beje, apie anų laikų liudytojus, neretai, matyt, ir suinteresuotus skundikus. Civilizuotoje suverenioje demokratinėje valstybėje liudytojas prisiekia sakyti tik tiesą ir priesaiką pasirašo, priesaiką savo valstybei, jos piliečiams. NKVD partizanų bylose liudytojai, matyt, prisiekinėjo, jei prisiekinėjo, sakyti tik tiesą draugui Stalinui.
Ne mano vieno nuomone, jei atrastos “juodosios dėmės” pagerbtųjų atminimo lentomis biografijose bus pagrįstos vien tik NKVD bylomis, NKVD dokumentais, jos neturėtų tapti pretekstu pašalinti jų atminimo lentas iš buvusios KGB rūmų sienų. Viliuosi, kad taip ir bus.
2021.04.18; 08:00