Penktadienį Čilės sostinėje per protesto akcijas, kurias lydi riaušės, kilo gaisras Pedro de Valdivios universitete. Tai pranešė televizijos kanalas „24 Horas“.
 
Jo parodytuose kadruose matyti, kad aukštosios mokyklos pastatą apėmė liepsnos. Incidento vietoje dirba ugniagesiai. Jų duomenimis, gaisras kilo dėl padegimo.
 
Privatus Pedro de Valdivios universitetas yra netoli Bakedano aikštės, kur vyksta daugiatūkstantinė manifestacija. Akcijos dalyviai protestuoja prieš socialinę nelygybę ir vyriausybės politiką. Pranešama apie manifestantų ir policijos susirėmimus.
 
Protesto akcijos, virtusios riaušėmis ir susirėmimais su policija, Santjage prasidėjo spalio 14 d., kai buvo pabranginti metro bilietai.
 
Vėliau neramumai apėmė ir kitus šalies miestus. Oficialiais duomenimis, per šį laiką Čilėje jau žuvo daugiau kaip 20 žmonių.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.11.10; 07:00

Seimo Savižudybių ir smurto prevencijos komisijos pirmininkas „valstietis“ Robertas Šarknickas ketvirtadienį Seimui ketina pateikti Švietimo įstatymo pataisą, kuri suteiktų galimybę mokytojams ir kitiems švietimo įstaigos darbuotojams patiems gintis nuo patiriamo įvairaus pobūdžio smurto (psichologinio, fizinio, patyčių ir kt.).
 
R.  Šarknickas siūlo nustatyti, kad smurtą patyrę mokytojai, kiti švietimo įstaigos darbuotojai, informavę švietimo įstaigos vadovą, patys turėtų teisę apie įvykusį smurto faktą pranešti atitinkamoje savivaldybėje veikiančiai pedagoginei psichologinei tarnybai ar atitinkamam psichologinės pagalbos teikėjui, su kuriuo savivaldybės vykdomoji institucija yra sudariusi sutartį dėl psichologinės pagalbos teikimo.
 
Šiuo metu mokytojai, kiti švietimo įstaigos darbuotojai, išskyrus vadovą, tokios teisės neturi.
 
„Įstatymo projekto rengimą paskatino didelis mokytojų iš mokinių patiriamas smurtas. Nepaisant to, kad viešojoje erdvėje ypač daug kalbama apie smurtą bei patyčias tarp mokinių, šias smurto formas, ypač psichologinį smurtą, patiria ir suaugę pedagogai – mokytojai bei kiti švietimo įstaigų darbuotojai“, – sako R. Šarknickas.
 
Projekto autorius mano, kad įstatymo pakeitimai prisidėtų prie patyčių, psichologinio ir kitų rūšių smurto prevencijos Lietuvoje, kadangi būtų atskleista ir išspręsta daugiau smurto švietimo įstaigose atvejų, nukentėjusiesiems būtų suteikiama reikalinga pagalba.
 
2016 m. įsigaliojo Švietimo įstatymo straipsnis, kurio pagrindu švietimo įstaigos vadovas apie prieš mokytoją ar kitą švietimo įstaigos darbuotoją įvykusį smurto faktą turi nedelsdamas pranešti atitinkamoje savivaldybėje veikiančiai pedagoginei psichologinei tarnybai ar psichologinės pagalbos teikėjui.
 
Visgi įstatymo pataisų iniciatoriaus R. Šarknicko duomenimis, minėta Švietimo įstatymo nuostata nėra veiksminga smurto prieš mokytojus prevencijos priemonė.
 
Jo duomenimis, nepaisant didelio masto mokytojų patiriamo smurto iš mokinių, užregistruoti tik pavieniai atvejai, kai švietimo įstaigos vadovas kreipėsi dėl mokytojo patiriamų patyčių.
 
Pasak R. Šarknicko, akivaizdu, kad galiojanti Švietimo įstatymo nuostata yra neefektyvi kovoje su mokytojų patiriamu smurtu. Pasak parlamentaro, to priežastys yra mokytojų nenoras galimai dėl gėdos, privatumo informuoti švietimo įstaigos vadovą apie iš mokinių patirto smurto faktus; švietimo įstaigų vadovų neveiksnumas, informuojant kompetentingas institucijas.
 
R. Šarknicko nuomone, priėmus siūlomą įstatymo pataisą sumažės mokinių naudojamo įvairaus pobūdžio smurto prieš mokytojus bei kitus švietimo įstaigos darbuotojus.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.10.10; 03:00

Honkongo vadovė Carrie Lam šeštadienį pareiškė, kad „žiauraus smurto“ proveržis pateisina nepaprastų priemonių panaudojimą, kurių nebuvo imtasi apie 50 metų, praneša „Reuters“.
 
Dėl penktadienį vykusių protestų, kurių metu padegtos parduotuvės ir metro stotys, buvo sustabdyta Honkongo metro veikla. Ji neatsinaujino ir šeštadienį.
 
„Honkongas išgyveno ypač tamsią naktį dėl radikalaus riaušininkų elgesio, o šiandien visuomenė yra pusiau paralyžiuota“, – sakė C. Lam, kreipdamasi į žmones pirmą kartą po to, kai penktadienį įvedė nepaprastąsias priemones – draudimą demonstrantams užsidengti veidus.
 
„Žiaurus smurtas aiškiai įrodė, kad Honkongo viešajai tvarkai kyla didelis pavojus. Būtent dėl šios priežasties mums vakar ir teko pritaikyti nepaprastųjų situacijų įstatymą ir uždrausti užsidengti veidus“, – ji sakė iš anksto įrašytame televizijos pranešime.
 
Demonstrantai veidus dangstosi tam, kad nebūtų nustatytos jų tapatybės per keturis mėnesius besitęsiančius protestus, kurių metu vis dažniau prasiveržia smurtas.
 
Iš pradžių nepasitenkinimas reikštas dėl ekstradicijos į Kiniją įstatymo, kurį norėta įvesti balandžio mėnesį. Tačiau nuo tada protestai išaugo į platesni judėjimą už demokratiją.
 
Penktadienį susisiekimo įmonė „MTR Corp“ ėmėsi beprecedenčio žingsnio ir sustabdė visą traukinių eismą. Traukiniais Honkonge kasdien keliauja 5 mln. keleivių. Prekybos centrai ir parduotuvės taip pat uždaryti.
 
Demonstracijos turėtų tęstis pirmadienį, tačiau neaišku, kaip jas gali paveikti nutrūkęs viešojo susisiekimo darbas.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.10.07; 07:44

Šeštadienio vakarą Honkongo policija panaudojo vandens patrankas ir ašarines dujas, kad išvaikytų protestuotojus, susirinkusius prie vyriausybės pastatų komplekso Admiralti rajone.
 
Kaip pranešė televizijos kanalas RTHK, pareigūnai ėmėsi šių veiksmų, kai radikalai pradėjo mėtyti į pastatus butelius su padegamuoju mišiniu.
 
Iš pradžių renginys, kurį suorganizavo „Piliečių frontas už žmogaus teises“, vyko taikiai. Bet kai kurie akcijos dalyviai ėmė akinti policininkus lazeriais ir juos provokuoti. Vėliau į kompleksą pradėjo skrieti Molotovo kokteiliai. Manifestantai taip pat užtvėrė kelią transporto eismui rajone.
 
Ši demonstracija buvo skirta penktosioms metinėms nuo tos dienos, kaip prasidėjo „skėčių judėjimas“, kurį suorganizavo studentai, reikalavę demokratizuoti rinkimų sistemą šiame specialiame administraciniame Kinijos regione. Prieš penkerius metus manifestantai tame pačiame rajone įkūrė palapinių stovyklas ir pastatė barikadas, kurios užblokavo transporto eismą svarbiausiomis gatvėmis. Protesto akcijos, kurias lydėjo susirėmimai su policija, truko 79 dienas.
 
Šių metų birželio pradžioje Honkonge prasidėjo masiniai protestai prieš vietos valdžios inicijuotą įstatymo projektą, kuris leistų išduoti iš Honkongo į žemyninę Kiniją teisminiam persekiojimui asmenis, įtariamus pažeidus KLR įstatymus.
 
Opozicijos šalininkai būgštavo, kad naujas įstatymas galėtų būti taikomas ne tik baudžiamųjų ir korupcijos bylų figūrantams, bet ir žmogaus teisių gynėjams. Visuomenės spaudžiama Honkongo administracijos vadovė Carrie Lam atsiėmė įstatymo projektą, bet tai nesustabdė protestų bangos.
 
Artimiausiomis dienomis, taip pat ir spalio 1-ąją, kai bus pažymimos KLR įkūrimo 70-osios metinės, Honkonge planuojamos naujos antivyriausybinės manifestacijos.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.09.29; 00:01

Per „Geltonųjų liemenių“ protestus Paryžiuje šeštadienį areštuota daugiau kaip 100 demonstrantų.
 
Policijos teigimu, iki 13.00 val. vietos laiku policija areštavo 106 demonstrantus. Teigiama, kad kai kurie turėjo su savimi plaktukų ir benzino kanistrų.
 
Valdžios institucijos uždraudė demonstracijas tam tikrose Paryžiaus vietose, įskaitant turistų traukos centrą – Eliziejaus laukus, tačiau kai kurie protestuotojai nepaisė draudimo ir kilo neramumai. Siekdami išvaikyti demonstrantus, policininkai panaudojo ašarines dujas.
 
Paryžiuje šeštadienį imtasi didelių saugumo priemonių, dislokuota per 7000 policininkų, nes šią dieną mieste taip pat buvo planuojami protestai dėl klimato kaitos ir pensijų reformų.
 
„Geltonųjų liemenių“ judėjimo nariai jau nuo praėjusių metų lapkričio rengia protestus dėl socialinės nelygybės ir prezidento Emmanuelio Macrono ekonominių reformų politikos. Vasarą protestai buvo aprimę.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.09.21; 18:40

Honkonge butelius su padegamuoju skysčiu ir akmenis svaidę antivyriausybiniai protestuotojai atremti ašarinėmis dujomis ir vandens patrankomis.
 
Protestuotojai sekmadienį svaidė į Honkongo vyriausybės būstinę ir policininkus Molotovo kokteilius ir akmenis, dėl to Honkongo riaušių malšinimo policija ėmėsi griežtesnių veiksmų.
 
Dešimtys tūkstančių žmonių sekmadienį nepakluso institucijoms ir žygiavo Honkongo gatvėmis. Pasibaigus taikioms eitynėms, tūkstančiai protestuotojų, dėvinčių dujokaukes ir šalmus, pasiliko gatvėse prie vyriausybės komplekso. Mitingas virto smurtiniu.
 
Anksčiau sekmadienį prie Didžiosios Britanijos konsulato Honkonge buvo surengtas atskiras taikus protestas. Demonstrantai susirinko reikalauti Didžiosios Britanijos suvaldyti Kiniją.
 
„Viena šalis, dvi sistemos žlugo,“ – anglų kalba šaukė protestuotojai.
Honkongas yra pusiau autonominį statusą turintis pietinis Kinijos miestas, kuriame veikia „viena šalis, dvi sistemos“ principas.
 
1997-aisiais Didžioji Britanija perdavė Kinijai Honkongą, ir Kinija savo ruožtu pažadėjo Londonui, kad Honkonge mažiausiai 50 metų bus išsaugotos tokios pagrindinės teisės, kaip nuomonės ir spaudos laisvė. Vis dėlto demokratijos siekiantys aktyvistai kaltina Pekiną laužant šiuos pažadus ir griežtinant pusiau autonominės teritorijos kontrolę.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.09.15; 14:50

Į protestą Maskvoje susirinko 40 000 opozicijos šalininkų. EPA-ELTA nuotr.
Maskvos teismas trečiadienį nuteisė protestuotoją trejus metus kalėti už tariamą smurtą prieš policiją.
 
Pasak tyrėjų, 28 metų amžiaus kaltinamasis Kirilas Žukovas smogė pareigūnui per nesankcionuotą opozicijos protestą liepos mėnesio pabaigoje, taip sukeldamas pareigūnui „fizinį skausmą“.
 
Vaizdo įraše, plačiai paplitusiame socialinėje žiniasklaidoje, matyti, kaip K. Žukovas nestipriai liečia policininko šalmą.
 
Vis dėlto, kaip pranešė Rusijos naujienų agentūra „Interfax“, teisėja Marija Sizinceva nuteisė K. Žukovą trejus metus kalėti bendrojo režimo pataisos darbų kolonijoje.
 
Per tą patį protestą Rusijos sostinėje Maskvoje, kuris buvo skirtas reikalauti laisvų ir sąžiningų rinkimų, daugiau kaip 1 400 žmonių buvo trumpam sulaikyti. K. Žukovas yra vienas iš penkių vyrų, kuriems rugpjūčio pradžioje buvo skirtas ikiteisminis kalinimas.
Maskvoje suimtas protestuotojas. EPA-ELTA nuotr.
 
Antradienį du kiti rusai dėl protestų buvo nuteisti kalėti dvejus ir trejus metus. Dviejų vaikų tėvas ir vienintelis savo šeimos maitintojas D. Beglecas nuteistas dvejus metus kalėti už policininko užpuolimą.
 
Antrasis asmuo – Ivanas Podkopajevas – pripažintas kaltu dėl policininko užpuolimo pipirinėmis dujomis per tą patį protestą liepos pabaigoje ir nuteistas trejų metų laisvės atėmimo bausme.
 
Demonstracijos Maskvoje prasidėjo liepos pabaigoje, nes rinkimuose į sostinės Dūmą buvo uždrausta dalyvauti nepriklausomiems kandidatams. Dešimtys tūkstančių žmonių dalyvavo protestuose dėl laisvų ir sąžiningų rinkimų. Per demonstracijas sulaikyti keli tūkstančiai žmonių, o daugiau kaip tuzinui grėsė kalėjimo bausmė dėl masinių neramumų ir policininkų užpuolimo.
 
Protestuotojai tvirtina, kad jų mitingai taikūs. Žmogaus teisių grupės ir Vakarų šalys apkaltino Rusijos policiją naudojant pernelyg didelę jėgą prieš protestuotojus.
 
2019.09.04; 20:48

Metro stotys Honkonge pirmadienį atnaujino reguliarias paslaugas, tvarkomos gatvės, miestas atsigauna po dar vienos protestų dienos, skelbia agentūra „Reuters“.
 
Sekmadienio vakarą tarp Honkongo policininkų ir protestuotojų vėl kilo smurtiniai susirėmimai. Policija panaudojo prieš protestuotojus ašarines dujas keliuose miesto rajonuose, įskaitant ir uždarą metro stotį.
 
Van Čajaus rajone protestuotojai svaidė į policininkus butelius su padegamuoju mišiniu ir plytas, o policininkai reagavo smūgiuodami lazdomis. Per susirėmimus sužeisti keli žmonės, tarp jų policijos pareigūnas.
 
Masiniai protestai Honkonge nerimsta jau dešimtą savaitę. Protestus paskatino prieštaringai vertinamas ekstradicijos į žemyninę Kiniją įstatymo projektas. Nors vyriausybė atsisakė įstatymo projekto, protestai išaugo į platesnį nepasitenkinimą valdžia ir reikalavimus vykdyti demokratines reformas.
 
Demonstrantai reikalauja miesto vadovės Carrie Lam atsistatydinimo, demokratiškų rinkimų, paleisti per ankstesnius protestus areštuotus asmenis ir pradėti tyrimą dėl policijos jėgos naudojimo prieš protestuotojus.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.08.12; 09:00

Iranas sekmadienį pakvietė Jungtinių Valstijų valstybės sekretorių Mike’ą Pompeo duoti interviu valstybinei televizijai apie anksčiau Amerikoje sulaikytą žurnalistę iranietę.
 
Šis raginimas nuskambėjo po to, kai aukščiausias JAV diplomatas pareiškė norįs kalbėtis su Irano žmonėmis.
 
M. Pompeo vienai didžiausių pasaulyje verslo ir finansinių naujienų agentūrų bei informacijos apie finansų rinkas teikėjų „Bloomberg“ sakė, kad jis „su džiaugsmu“ vyks į Teheraną ir noriai pasirodys Irano televizijoje, aiškindamas JAV motyvus, kodėl jų sankcijos yra nukreiptos prieš Islamo Respubliką.
 
Sausį Irano žurnalistė Marzieh Hashemi buvo areštuota JAV pagal įstatymą, leidžiantį sulaikyti žmones, įtariamus kaip galimus liudytojus baudžiamosiose bylose.
 
M. Hashemi, pakeitusį savo vardą iš Melanie Franklin, buvo paleista po dešimties dienų sulaikymo.
 
Vėliau ji išvyko į Iraną ir nuo to laiko kaltina Jungtines Valstijas smurtu prieš musulmonus ir juodaodžius bei jų diskriminaciją.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.07.29; 07:35
 
 

Prancūzijos policija. EPA -ELTA nuotr.
Prancūzijos vidaus reikalų ministras pirmadienį pradėjo geltonųjų liemenių protestų malšinimo metodų peržiūrą. Geltonųjų liemenių judėjimo rengiami protestai prasidėjo pernai, kai buvo siekiama atšaukti prezidento Emmanuelio Macrono priimtus sprendimus.
 
Vidaus reikalų ministras Christophas Castaneris būdus, kuriais policijai pavyko susidoroti su protestais, parėmė, bet vis tiek subūrė 15 ekspertų komandą, kad šie suformuluotų naują strategiją, kaip susidoroti su panašiomis demonstracijomis.
 
Kai kuriais atvejais protestai Prancūzijoje išaugdavo į mūšį su policija, abi pusės viena kitą kaltino jėgos panaudojimu.
 
C. Castaneris teigė, kad į Molotovo kokteilius policija švelniai atsakyti negali. Jis subūrė prokurorus, sociologus ir saugumo atstovus, kad šie „pateiktų minčių, kaip į nevaldomą smurtą reaguoti tvirtai, bet apsaugoti net ir tuos, kurie smurtinius veiksmus atlieka“.
„Geltonųjų liemenių“ protestai Paryžiaus gatvėse. EPA – ELTA nuotr.
 
Prancūzijoje būdai, kuriais policijai pavyko malšinti geltonųjų liemenių protestus, yra laikomi kontraversiškais. Aktyvistai teigia, kad policijos pasitelkiamos priemonės lemia sunkius sužalojimus ir jų veiksmai yra nereikalingi, smurtiniai.
 
Mėnesio pradžioje protestuotojai surengė sužalotųjų paradą, buvo norima pasmerkti policijos panaudotą jėgą.
 
Vidaus ministerija gegužės viduryje teigė, kad per geltonųjų liemenių protestus buvo sužeisti 2 448 protestuotojai ir 1 797 saugumo pajėgų darbuotojai.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.06.18; 05:00

 
Vaizdo įrašas, kuriuo pasidalinta socialinėje žiniasklaidoje, rodo, kad vienas iš kalinių grasino dviem moterims.
 
Apie įkaitų likimą kol kas nėra informacijos.
 
Apskritai smurtas tokiose sulaikymo įstaigose tampa problema. Venesuelos kalėjimuose dažnai smurtaujama. Manoma, kad šalies įkalinimo įstaigose nuo 2011 metų buvo nužudyta daugiau negu 400 žmonių.
 
Žmogaus teisių organizacijos pažymi, kad jos taip pat susiduria su maisto ir vaistų trūkumu, o kalėjimuose tarpsta korupcija.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.05.25; 00:02

Dėl smurto protrūkio po balandžio 21-osios teroro aktų Šri Lankos vyriausybė vėl laikinai užblokavo socialinius tinklus, tarp jų – „Facebook“ ir „WhatsApp“. Tai pirmadienį pranešė „Reuters“, remdamasi Šri Lankos valstybinės informacijos departamentu. 

Kaip informuoja agentūra, remdamasi liudininkais, sekmadienį salos vakaruose esančiame Čilau mieste po susižodžiavimo feisbuke kelios dešimtys žmonių apmėtė akmenimis mečetes ir parduotuves, priklausančias musulmonams. Vietos žiniasklaida taip pat pranešė apie kelis incidentus, įvykusius miesto apylinkėse naktį į pirmadienį.

Ankstesnis draudimas naudotis socialiniais tinklais, įvestas po virtinės sprogimų saloje, galiojo beveik 10 dienų, nuo balandžio 21-osios iki 30-osios.

Balandžio 21-ąją Šri Lankoje buvo įvykdyta didžiausia šalies istorijoje serija teroro aktų. Kolombe, Negombe ir Batikalojoje iš viso nugriaudėjo aštuoni sprogimai, daugiausia – katalikų bažnyčiose per Velykų pamaldas ir viešbučiuose. Naujausiais duomenimis, teroro aktai pareikalavo maždaug 250 žmonių gyvybių. 

Šri Lankos valdžios nuomone, šiuos išpuolius surengė šalies grupuotė „Jamaat al-Tawhid al-Watania“, kuri gali turėti ryšių su užsienio islamistinėmis organizacijomis. Iki šiol Šri Lankos pareigūnai sulaikė jau daugiau kaip 100 žmonių, kurie gali būti susiję su teroro aktais.

Stasys Gimbutis (ELTA)

Per pastaruosius protestus prieš prezidentą Nicolą Madurą Venesueloje, opozicijos duomenimis, žuvo mažiausiai keturi žmonės, informuoja agentūra AP.

Ketvirtadienį nuo sužalojimų mirė 14-metis, pranešė Socialinių konfliktų stebėsenos biuras (OVCS). Į jį trečiadienį sostinėje Karakase pataikė kulka. Taip pat mirė antradienį Viktorijos mieste Aragvos valstijoje per protestą pašautas 16-metis. Jau prieš tai Aragvoje žuvo 24 metų vyras, o Karakase – 27 metų moteris.

Laikinuoju Venesuelos prezidentu pasiskelbęs opozicijos lyderis Juanas Guaido antradienį paragino gyventojus paremti jo operaciją „Laisvė“ ir išvyti iš valdžios N. Madurą. Daugelyje miestų tada į gatves išėjo tūkstančiai žmonių.

Trečiadienį į masines demonstracijas rinkosi ir opozicijos, ir vyriausybės rėmėjai. Abi dienas kilo smurtinių susirėmimų. OVCS pranešė apie daugiau kaip 130 sužeistųjų per abi protesto dienas.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.05.03; 00:05

„Geltonųjų liemenių“ narius suima Paryžiaus policija. EPA – ELTA nuotr.
Prancūzijos policija paskelbė suėmusi daugiau nei 200 šeštadienį Paryžiuje vykusio „geltonųjų liemenių“ protesto dalyvių po to, kai tarp protestuotojų ir policininkų kilo susirėmimai, informuoja AFP.

Antivyriausybiniai protestai šeštadienį rengiami jau 23 savaitę iš eilės. AFP korespondentai pranešė apie susirėmimus tarp policininkų ir demonstrantų. Policijos pareigūnai panaudojo ašarines dujas ir apsvaiginančias granatas, kad išsklaidytų demonstrantų minią Prancūzijos sostinės centre.

Kai kurie protestuotojai į policininkus mėtė butelius ir kitus daiktus, padeginėjo automobilius ir šiukšliadėžes.

Paryžiaus vicemeras Emmanuelis Gregoire’as sakė, kad žala padaryta tarp Bastilijos ir Respublikos aikščių buvo nemenka, ir ragino nutraukti smurtą.

Visoje Prancūzijoje buvo pasitelkta 60 000 policininkų ir žandarų, nes baimintasi, kad pasikartos tokios riaušės, kokios kilo kovo 16 d. Eliziejaus laukuose.

Paryžiaus policija pranešė sulaikiusi 227 demonstrantus.

Už sveikatos apsaugą atsakingi valdžios atstovai neigė, kad ligoninės perduoda policijai duomenis apie sužalotus „geltonųjų liemenių“ protestų dalyvius.

Dėl sunkiai sužeistų demonstrantų skaičiaus valdžia susilaukia kritikos tiek iš Prancūzijos, tiek ir iš užsienio.

Ginčus sukėlė ir išplėstos saugumo pajėgų galios. Tai reglamentuojantį įstatymą balandžio mėnesį pasirašė prezidentas Emmanuelis Macronas. Kritikai sako, kad tai pažeidžia žmonių teises.

Viena nuostata draudžia protestuotojams užsidengti veidus. Tačiau Prancūzijos Konstitucinis teismas, neleido priimti kai kurių ginčytinų įstatymo dalių. Jos būtų leidusios valdžiai uždrausti demonstracijose dalyvauti asmenims, „keliantiems itin didelę grėsmę viešajai tvarkai“.

„Geltonosios liemenės“ valdžios reikalauja pakeisti socialinę ir fiskalinę politiką.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.04.21; 14:00

Prancūzijos vėliava. Slaptai.lt nuotr.

Internetinį portalą slaptai.lt nustebo žinia, jog Prancūzijos prezidentas Emanuelis Makronas (Emmanuel Macron) nusprendė ypatingai pagerbti šalyje gyvenančią gausią armėnų bendruomenę. Šių metų balandžio 24-ąją Prancūzija gedės kartu su visa 600 tūkst. armėnų bendruomene. Mat balandžio 24-oji Prancūzijoje oficialiai skelbiama „nacionalinio gedulo diena“.

Kad kiekvienais metais Prancūzijoje iškilmingai pagerbiamos armėnų aukos, – nematome nieko smerktino.

Bet vis tik rūpi išsiaiškinti, kaip su tragiškais 1915-ųjų įvykiais tuometinėje Osmanų imperijoje (dabartinė Turkija) susijusi Pancūzija konkrečiai? Juk tie nesutarimai buvo kilę tarp turkų ir armėnų. Prancūzai tiesiogiai dėl šių nelaimių niekuo dėti.  

Tad kam Prancūzijai pačiu aukščiausiu valstybiniu lygiu minėti tai, dėl ko nei kaltas, nei atsakingas? Nebent tokiu keistu būdu Prancūzijos vadovas siekia įsiteikti įtakingai armėnų bendruomenei ir įgelti savarankišką politiką puoselėjančiai, Europos nuomonės ne visada paisančiai Turkijai?

Žinoma, Prancūzija – savarankiška valstybė. Jos prezidentas – savarankiškas politikas. Tačiau akivaizdus prancūzų pataikavimas Armėnijai – sunkiai paaiškinamas. Juolab kad Prancūzija turi nuodėmių. Ir labai didelių. Ji turi už ką atsiprašyti.

Dėmesio centre – prancūziškos kolonijos. Prisiminkime laikus, kai Alžyras gyveno prispaustas prancūziško kareiviško bato. Logiškai mąstant, Prancūzijai dar labiau nei „armėnų genocidas“ turėtų rūpėti Alžyro gyventojams padarytos skriaudos. Jei jau skelbti „nacionalinio gedulo dieną“, tai ne balandžio 24-ąją, o tą, kurios metu būtų galima bent simboliškai prisiminti Alžyro žmonėms padarytus nusikaltimus.

Bet ar tikrai Prancūzija deramai atsiprašė Alžyro?

Prancūzijos ambasada Vilniuje. Slaptai.lt nuotr.

Kadangi literatūros tokiu subtiliu klausimu Lietuvoje nėra daug, slaptai.lt kreipėsi pagalbos į Lietuvoje reziduojančius Prancūzijos diplomatus. Tegul pateikia duomenų, kiek dėl pancūziškos okupacijos žuvo arabų, kiek jų buvo suluošinta, neteisėtai įkalinta, nukankinta tardant. Taip pat rūpėjo sužinoti, kiek paminklų Prancūzijoje pastatyta ir kiek gedulingų minėjimų kasmet surengiama pagerbiant būtent prancūziško smurto aukas Alžyre?

Deja, jau prabėgo beveik mėnuo, o atsakymo, paaiškinimo, komentaro iš Prancūzijos ambasados – jokio. Todėl skelbiame savo jėgomis surinktą informaciją apie prancūzų nusikaltimus Alžyre. Jūsų dėmesiui – Irmos Ąžuolės publikacija.

XXX

Irma Ąžuolė. Modernioji Prancūzija išpažino dar ne visas savo nuodėmes Alžyre

Prancūzijai tenka mokėti sąskaitas už kolonijinę praeitį. Ir šiandien labai jautri ir sudėtinga tema yra atsakomybė už milijonus gyvybių Alžyro kare (1954-1962). Daugiau nei šimtą trisdešimt metų valdytą koloniją, ilgainiui paverstą Prancūzijos provincija, siekta išlaikyti visomis išgalėmis. Paryžius savo ginkluotosioms pajėgoms suteikė ypatingus įgaliojimus – laisvę žudyti ir kankinti. Išpažintos dar ne visos Prancūzijos ginkluotųjų pajėgų ir joms nurodymus davusio Paryžiaus nuodėmės.

Kraujas liejosi beveik aštuonerius metus

Antrojo pasaulinio karo pabaiga Europai reiškė naujo pasaulio kūrimą, tuo tarpu Šiaurės Afrikai – naujų karų pradžią. Prancūzijos ginkluotosios pajėgos 1945 metų gegužę nužudė šimtus ar dešimtis tūkstančių Alžyro sukilėlių (skirtinguose šaltiniuose pateikiami labai nevienodi skaičiai).

Prancūzai neketino pasitraukti iš Alžyro, jį laikė savo provincija. Alžyro nepriklausomybės kovos, kurių pradžią 1954 m. lapkričio 1-ąją paskelbė Nacionalinis išsivadavimo frontas (NIF), tapo ypač kruvinu ir ilgu karu. Jis truko beveik aštuonerius metus.

Už kolonijinę Prancūziją kovėsi elitiniai kariai – desantininkai bei Užsienio legionas. 1956 metų pabaigoje Alžyre buvo apie 400 tūkst. prancūzų karių. Be to, į kariuomenės gretas sėkmingai buvo verbuojami alžyriečiai – harkiai.

Alžyro mieste beveik kasdien sproginėjo bombos, žuvo taikūs gyventojai. Siekdamas atkreipti Jungtinių Tautų Organizacijos dėmesį, 1957 metų sausį NIF inicijavo didžiulį streiką. Tuomet į miestą įžengė brigados generolo Žako Masiu (Jacques Massu) (1902-2002) vadovaujama 10-oji parašiutininkų divizija. Prancūzijos Nacionalinė Asamblėja jai suteikė „ypatingus įgaliojimus“. Buvo atliekamos kratos, rengiami reidai, sulaikomi visi, įtariami bendradarbiavimu su NIF, kankinimais išgaunama informacija apie partizanus.

Šalies gilumos gyventojai nuo 1958 metų buvo priverstinai apgyvendinami vadinamuose „paskirstymo centruose“. Taip norėta izoliuoti alžyriečius nuo partizanų. Šios teritorijos buvo aptvertos spygliuota viela, saugomos karių. 1961 m., pilietiniam karui artėjant į pabaigą, į tokias stovyklas buvo suvaryta apie du milijonus žmonių.

Prancūzijos žvalgybos DGSE emblema

1960 metai tapo Afrikos metais – nepriklausomybė buvo suteikta septyniolikai žemyno valstybių. Artėjo laukiamos permainos ir Alžyre. Kad jo dekolonizacija yra vienintelis kelias įveikti pilietinį karą, pasisakė pats Prancūzijos prezidentas Šarlis de Golis (Charles de Gaulle).

Po 1961 metų referendumo tapo aišku, kad Alžyro nepriklausomybę remia dauguma Prancūzijos gyventojų (75 proc. apklausos dalyvių). Tačiau pakako ir aršių priešininkų. Pasiskelbę „Slaptąja ginkluota organizacija“, jie griebėsi teroro, rengė masinius išpuolius, žudė ir arabus, ir arabams palankius prancūzus. 1962 metų rugpjūčio 22 d. smogikai Paryžiuje pasikėsino net į prezidentą de Golį – apšaudė jo automobilį (aukų tąkart nebuvo).

1962 metų gegužę buvo pasirašytas Prancūzijos ir Alžyro susitarimas dėl ugnies nutraukimo, o liepos 1-ąją Alžyras paskelbė nepriklausomybę (minima liepos 5 d.).

Kolonijinis karas baigėsi ne visiems

Šiandien Prancūzija yra imigrantų viena labiausiai traukiama šalis pasaulyje. „Pew Research Center“ duomenimis, čia gyvena 7,8 mln. užsienyje gimusių piliečių. Musulmonų bendruomenė sparčiai auga, jos senbuviai – Alžyro karo pabėgėliai, išeivių šeimose jau Prancūzijoje gimę piliečiai. Kilusi terorizmo aktų banga, kiti neramumai atskleidė tiesą, kad didelė šios bendruomenės dalis liko neintegruota, kolonijinis karas jai iki šiol nėra pasibaigęs.

Neatsitiktinai prezidentinės kampanijos metu 2017 m. Emanuelis Makronas (Emmanuel Macron) ryžosi rimtam pareiškimui – pripažino, kad Prancūzijos kolonializmas buvo „nusikaltimas žmonijai“, ir metas istorikams atverti archyvus bei atskleisti istorinę tiesą apie visus asmenis, kurie dingo per Alžyro karą.

Tolesnis sensacingas Makrono žingsnis buvo kolonijinio karo aukų simboliu tapusio Moriso Odeno (Mauris Audin) (1932-1957) našlės Žozetės (1931–2019) aplankymas. Į 87 metų moters namus Paryžiaus priemiestyje 2018 m. rugsėjį Prancūzijos prezidentas žengė lydimas kelių istorikų bei žurnalistų. Čia pripažino tai, kas oficialiai iki tol buvo neigiama – kad ponios Oden sutuoktinis „jį suėmusių kareivių buvo kankinamas ir nužudytas arba kankinamas iki mirties“.

„Tai tikrai didelis, istorinis Prancūzijos istorijos posūkis“, – tada spaudai komentavo vienas šio susitikimo liudininkų, Alžyre gimęs prancūzų istorikas Benžaminas Stora (Benjamina Stora).

Prancūzijos vadovas savo kalboje pasmerkė sistemą, kuri leido kankinimus, smurtą, nusikaltimus ir dėl to pripažino tiesioginę valstybės atsakomybę.

Odeno dingimo versija – pabėgo

Alžyre prasidėjus išsilaisvinamajam judėjimui, prancūzas Morisas Odenas dėstė Alžyro universitete, rašė mokslinę daktaro disertaciją (specialaus komiteto iniciatyva ji buvo apginta po mirties, Odenui mokslinis vardas vis dėlto buvo suteiktas). Intelektualas rėmė NIF. Jiedu su sutuoktine Žozete buvo komunistinių pažiūrų, platino antikolonijinę literatūrą.

1957 m. birželio 11 d. vėlyvą vakarą 25-erių Morisas su žmona ir trimis mažamečiais vaikais, kurių jauniausiajam Pjerui tebuvo vieneri, buvo savo namuose. Netikėtai įsiveržė tuzinas desantininkų ir brutaliai išsivedė vyrą. Žmonai jis tesuspėjo šūktelėti: „Rūpinkis vaikais!“

Tai buvo paskutiniai ištarti žodžiai ir paskutinis matytas vyro paveikslas. Žozetė nei gyvo, nei mirusio Moriso daugiau neregėjo. Maždaug po mėnesio moteriai buvo pateikta informacija, neva Odenas pabėgo perkeliamas iš vienos sulaikymo vietos į kitą. Praėjus penkeriems metams jis buvo pripažintas mirusiu.

Prancūzijos spauda plačiai komentavo aktyvisto dingimą, juolab kad panašus atvejis buvo ne vienintelis.

Įpareigojimas Gynybos departamentui

Alžyro tema neskani, medžiaga apie Prancūzijos kariuomenės veiksmus buvo įslaptinta. Odeno šeimos pastangos iš valdžios išpešti tiesą buvo tuščios. Antai dar ir 2007 m. Prancūzijos prezidentas Nikola Sarkozi (Nicolas Sarkozy) Žozetės Oden laišką ignoravo, į jį neatsakė.

Pirmąjį žingsnį žengė Fransua Olandas (François Hollande). Vizito į Alžyro metu 2012 m. gruodį jis aplankė stelą Odenui atminti ir prabilo apie atsakomybę dėl smurto, neteisybės, žudynių, kankinimų praeityje. Gynybos departamentui jis pavedė „atlikti precedento neturintį tyrimą“ ir išsiaiškinti, ar oficialiuose dokumentuose yra duomenų apie matematiko dingimo aplinkybes.

Prezidentūra paskelbė oficialų pranešimą. Pasak jo, M. Odeno pabėgimo versijai paneigti dokumentų ir įrodymų yra užtektinai.

Taip 2014 m. birželio 17 d., 57 metams praslinkus po Moriso suėmimo dienos, našlei buvo oficialiai pranešta, kad jos sutuoktinis mirė sulaikymo metu, nors mirties aplinkybės nėra aiškios.

Demaskavo istorikai, žurnalistai

Žinomas karo istorikas prof. Pjeras Vidalis – Nakė (Pierre Vidal-Naquet) (1930-2006) apie prancūzų karo nusikaltimus Alžyre parašė keturias knygas. Viena jų skirta būtent Moriso istorijai (L’Affaire Audin, Paris, Éditions de Minuit, 1958).

Knygoje istorikas cituoja liudininką – advokatą dr. Žoržą Hadjad (Georges Hadjadj), kuris tą pačią dieną kaip ir M. Odenas buvo atgabentas į slaptą sulaikymo centrą.

„Birželio 11-12 dienomis aš buvau ten, kur laikytas Morisas Odenas, – pasakojo jis. – Buvo apie pirma valanda nakties. (…) Odenas vien tik su apatiniais gulėjo ant lentos. Prie jo dešinės ausies ir kairės kojos buvo pritvirtinti elektros laidai, vedantys nuo generatoriaus.“ Paskui, nugabentas į kitą patalpą, liudininkas teigė dar ilgai girdėjęs M. Odeno prislopintą riksmą, veikiausiai dėl to, kad kankinamam vyrui buvo užkimšta burna.

Pasak knygos autoriaus Vidalio-Nakė, Odenas mirė nuo leitenanto Andre Charbonnier (mirė 1995) rankos.

Šia tamsia istorija aktyviai domėjosi ir žurnalistai. Žurnalistas Žanas-Šarlis Denyu (Jean-Charles Deniau) išleido knygą, kurioje nagrinėja tiesą apie Moriso Odeno nužudymą (La vérité surlamort de Maurice Audin, Des Equateurs 2014).

Pateikta įrodymų, kad Odenas buvo nužudytas generolo Polio Ausareso (Paul Aussaresses) (1918-2013) įsakymu. Šis aukšto rango karininkas, Antrojo pasaulio karo veteranas Alžyre buvo pagrindinis generolo Ž. Masiu patikėtinis žvalgybai.

Pirmasis Ausaresą 2000-aisiais išprovokavo dienraštis „Le Monde“, vėliau jis davė interviu televizijai. Nebeslėpė, kad Alžyre kankinimai buvo ypač paplitę ir kad tai jis davė nurodymą nužudyti Morisą Odeną: „Mes nužudėme jį peiliu, kad atrodytų, jog nužudė arabai“.

Dėl kontraversiško prisipažinimo iš generolo buvo atimtas karinis laipsnis, jam uždrausta dėvėti kariuomenės ir Garbės legiono uniformą.

Ž. Masiu tam pačiam laikraščiui „Le Monde“, atsakydamas į buvusios NIF narės viešai jam pateiktus kaltinimus dėl to, kad 1957 m. kalėjime buvo prancūzų kariuomenės kankinama ir prievartaujama, savo ruožtu pripažino, jog Alžyre kankinimai buvo paplitę, nors ir „tikrai pasmerkti, [Prancūzijos] civilinės valdžios, ji apie tai puikiai žinojo, juos netgi pavedė“.

Aukos nėra anoniminės

Prancūzijos vadovas E. Makronas pripažino Prancūzijos atsakomybę dėl Odeno nužudymo, tačiau tūkstančių kitų disidentų likimas iki šiol nėra žinomas. Represinės kolonijinės politikos istorija vis dar glūdi užrakinta giliuose stalčiuose, dalis dokumentų sunaikinta. Pasak tyrėjų, atkurta tik apie 2  proc. informacijos apie kariuomenės nusikaltimus.

Emanuelis Makronas – Prancūzijos prezidentas. EPA – ELTA nuotr.

Prancūzijos žiniasklaidoje didelį atgarsį turėjo ne vien Odeno istorija. Į viešumą iškilo ir plačiai komentuojamos buvo ir kai kurios kitos istorijos, kaip antai vieno iš NIF steigėjų advokato Ali Boumendjel 1957 m. „savižudybė“ (išmestas pro langą šeštajame aukšte).

Moriso Odeno sūnaus Pjero žodžiais, pasakytais komentuojant Makrono pareiškimą, dabar būtina pasakyti tiesą ir perduoti dokumentus, kurie atskleis, kas tiksliai nutiko jo tėvui ir tūkstančiams kitų.

…Devyniolikametė moksleivė Ourida Medad, desantininkų sulaikyta 1957 m. rugpjūčio viduryje, buvo nugabenta į vieną iš mokyklų, paverstą tardymų ir kankinimų centru. Mirė kankinama. Kelioms dienoms praėjus po merginos sulaikymo, jos tėvas Ali Meddad sužinojo, kad dukters kūnas yra morge…

…Penkiolikametis Said Khemissa mėlynųjų berečių buvo suimtas 1957 m. birželį ir po savaitės nušautas, esą bandant pabėgti. Tačiau jo brolio surinktais duomenimis, Saidas buvo „kankinamas iki mirties“. Kūnas nebuvo rastas…

…Šeima ir artimieji neturi jokių žinių, kas nutiko tiltų ir kelių tiesimo specialistui 48-erių Denaiben Ali, kuris buvo suimtas 1959 m. vasarą…

…29-erių prekybininkas Mohamed Himeur be pėdsakų išnyko po sulaikymo 1957 m. liepos 2 d…

…Nieko nežinoma apie 36-erių mokytoją Abdelaziz Lakehale, sulaikytą 1957 m. kovo 23 d…

Alžyro istorikai Malika Rahal ir Fabrice Riceputi dirba milžinišką darbą. Jie po kruopelę renka duomenis apie kariuomenės nusikaltimų aukas – kankintus, nužudytus, po sulaikymo dingusius alžyriečius. Šeimos ir artimieji dalinasi nuotraukomis ir kitais dokumentais. Vis daugiau Alžyro mūšio aukų tampa ne vien tik statistika. Tai aiškių veido bruožų žmonės, kurių vis dar kažkas ilgisi (žr. 1000 autres.org).

Savi marškiniai neišskalbti, o dairosi į svetimus

Vis dėlto pono Makrono pozicija ganėtinai dviprasmiška. Modernaus šalies vadovo įvaizdį kuriantis Prancūzijos prezidentas suteikia vilčių dėl Alžyro karo aukų tyrimo (kol kas tai liko pažadas), tačiau kartu demonstruoja principingą nuostatą kitų atžvilgiu.

Prancūzija nutarė balandžio 24-ąją skelbti nacionalinio gedulo dėl… „armėnų genocido“ dieną! Sveika logika sako, kad pirmiausia reikėtų išsiaiškinti su kolonijinės praeities šešėliais, ar ten nėra genocido požymių. Juolab kad naujausi įvykiai nėra šimto metų senumo. Galima rasti kraują stingdančių nuotraukų, kuriose prancūzų kariai pozuoja su sukilėlių nukirstomis galvomis rankose. Tiktai 2014 metais buvo išslaptinti dokumentai apie Sacharoje 1960 metų vasarį pradėtus branduolinius bandymus, kurių radioaktyvus šleivas palietė ne tik Šiaurės, bet ir Vakarų, Centrinę Afriką.

Nacionalinio gedulo dienos kolonijinio karo aukoms atminti prancūzai neturi, tačiau nori minėti armėnams svarbią datą. Prancūzijoje ši tautinė mažuma, akivaizdu, yra įtakinga. Neatsitiktinai vasarį prezidentas Makronas susitiko su šia bendruomene.

Prancūzijos prezidentas Šarlis de Golis

Ankara piktinasi tokiais išsišokimais, nes „teiginiai apie „armėnų genocidą“ yra politinis melas, prieštarauja istorijos faktams ir neturi teisinio pagrindo“, rašoma oficialiame Turkijos prezidento atstovo Ibrahimo Kalynorašte pareiškime po Makrono pasisakymų apie balandžio 24-ąją.

Daugiau nei 30 valstybių, tarp jų ir Prancūzija, remdamosi vienašališka informacija, 1915 m. įvykius yra pripažinusios armėnų genocidu.

Tuo tarpu Turkija kviečia istorikus sąžiningai ir objektyviai apie tai diskutuoti. Atkreipia dėmesį, kad nuo 2018 m. gegužės mėnesio tyrėjams Turkija atvėrė visus archyvus, susijusius su 1915 metų įvykiais. Beje, tai galėtų būti Prancūzijai geras atvirumo pavyzdys.

Beje, kontraversišką istorinį klausimą yra nagrinėjęs ir Europos žmogaus teisių teismas (byla Perinčekas prieš Šveicariją).

Turkijos politinis veikėjas Dogu Perinčekas, lankydamasis Šveicarijoje, armėnų genocidą ne kartą įvardijo kaip „didelį tarptautinį melą“. Šveicarijos teismas 2007 metais jį apkaltino rasinės diskriminacijos kurstymu ir priteisė 90 dienų laisvės atėmimo bausmę bei trijų tūkstančių frankų baudą. Po apeliacinio teismo turkų politikas kreipėsi į Europos žmogaus teisių teismą, ir 2013 metų gruodį EŽTT pripažino, kad Šveicarija pažeidė Perinčeko laisvę reikšti mintis, kad „armėnų genocidas“ nėra istorinis faktas.

Svetimų marškinių baltumą vertinti yra lengviau nei savųjų…

2019.04.14; 13:00

Prancūzijos bankai šeštadienį paragino užbaigti smurtą prieš filialus, grynųjų pinigų automatus ir personalą, šaliai susiduriant su dvidešimtąja „geltonųjų liemenių“ protestų diena. 

Nuo „geltonųjų liemenių“ prieš vyriausybę nukreiptų protestų pradžios lapkritį daugiau negu 760 bankų patyrė nuostolių.

„Atėjo laikas pasmerkti visus prieš bankus nukreiptus veiksmus“, – sakė Prancūzijos bankų federacijos vykdomasis komitetas savo dienraštyje „Le Monde“ paskelbtuose komentaruose.

„Geltonųjų liemenių“ demonstracijų tikimasi šeštadienį kai kuriuose Prancūzijos miestuose, nepaisant draudimų karštose vietose, įskaitant Eliziejaus laukus ir Bordo centrą. 

Bankai dažnai tapdavo vandalizmo ir padegimų taikiniais per protestus, o praėjusią savaitę 11 žmonių sužeista, kai buvo padegtas banko filialas netoli Eliziejaus laukų.

„Mes turime greitai sustabdyti šį nesuvaldomą ir nepagrįstą smurtą“, – teigė federacija.

Ji paragino atkurti tvarką, kad „mūsų kolegos ir parduotuvių savininkai galėtų saugiai dirbti“ su savo klientais.

Raginimas pasikartojo policijos sąjungoje „Alliance“, kuri šeštadienį naujienų agentūrai AFP sakė, kad jos nariams „nusibodo“ kritika, kuria siekiama apkaltinti juos dėl smurto.

„Mūsų pareiga yra išlaikyti viešąją taiką, net jei kartais tai reiškia viešosios tvarkos atkūrimą“, – teigė „Alliance“.

Bankų federacijos vykdomąjį komitetą sudaro šešių didžiausių Prancūzijos bankų vadovai. Tai yra BPCE, „BNP Paribas“, „Credit Mutuel“, „Banque Postale“, „Credit Agricole“ ir „Societe Generale“.

„Per mažiau negu keturis mėnesius šimtai vietos filialų buvo nuniokoti, apiplėšti, sudeginti, o bankų pareigūnams grasinama“, – teigė federacija.

Mokesčiai yra pagrindinė protestų priežastis. Prancūzijos bankai buvo pagrindinė fiskalinių pajamų dalis, sumokanti 644 eurų (720 JAV dolerių) kiekvienam 1 000 eurų grynojo pelno, išskyrus socialinius mokesčius.

Prancūzijoje yra 37 tūkst. bankų filialų, sektorius įdarbina daugiau negu 360 tūkst. žmonių.

Irma Baranauskaitė (ELTA)
 
2019.03.31; 07:00

2018 m. Vokietijoje užfiksuota beveik 2 tūkst. nusikaltimų prieš pabėgėlius ir prieglobsčio ieškotojus. Nusikaltimų pobūdis – nuo užgauliojimų, turto sugadinimo iki kūno sužalojimų ir žmogžudysčių, informuoja naujienų agentūra dpa.

Vokietijos vidaus reikalų ministerijos duomenimis, dauguma atvejų – 1 775 – buvo nukreipti tiesiogiai prieš pabėgėlius, 173 – prieš pastatus, kuriuose jie gyvena. Pranešta, kad iš viso buvo sužalota 315 žmonių.

Nors užpuolimų skaičius mažesnis nei 2016 ar 2017 m., tačiau gali būti, kad dalis pranešimų už 2018 m. bus registruota pavėluotai.

Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.03.17; 03:00

Pagrindiniu šaudynių Naujosios Zelandijos mečetėse įtariamuoju žiniasklaidoje įvardijamas 28 metų amžiaus Brentonas Tarrantas iš Australijos.

Kaip praneša „The Guardian“, jis tiesiogiai transliavo šaudynes socialiniame tinkle feisbuke, o dar prieš šaudynes socialiniame tinkle tviteryje buvo paskelbęs nuorodą į 74 puslapių apimties manifestą.

Manifeste jis išdėstė savo motyvus, tarp kurių – „sukurti baimės atmosferą“ ir „kurstyti smurtą prieš musulmonus“.

Manoma, kad manifestą parašė pats Australijos pilietis B. Tarrantas. Įtariamasis teigia, kad jį įkvėpė norvegas teroristas Andersas Breivikas. Dokumente pateikiama daug klausimų ir atsakymų.

Pavyzdžiui, klausiama: „kas tu esi?“ ir atsakoma: „paprastas baltaodis vyras, 28 metų amžiaus. Gimęs Australijoje, mažas pajamas gaunančių darbininkų šeimoje“. Be kita ko, jis apibūdino save kaip „etnonacionalistą ir fašistą“.

Įtariamasis taip pat teigė, kad Naujoji Zelandija nebuvo pirminis pasirinkimas išpuoliui, tvirtindamas, kad atvyko į šalį tik laikinam laikotarpiui. Apie išpuolio planavimą jis rašė: „Išpuolį pradėjau planuoti maždaug prieš dvejus metus, o išpuolį Kraistčerče – prieš tris mėnesius“. 

Vyras, neva, norėjo pasiųsti žinią, kad „niekur pasaulyje nėra saugu“.

Australijos ministras pirmininkas Scottas Morrisonas patvirtino, kad vienas iš suimtų asmenų yra australas. 

Per šaudynes, surengtas dviejose mečetėse Naujosios Zelandijos Kraistčerčo mieste, žuvo 49 žmonės, dar mažiausiai 20 žmonių buvo sužeisti.

Neringa Šarmavičiūtė (ELTA)
 
2019.03.16; 05:30

Tūkstančiai Albanijos opoziciją remiančių protestuotojų ketvirtadienį apsupo parlamento pastatą ir reikalavo vyriausybės atsistatydinti, tvirtindami, kad ji yra korumpuota ir susijusi su organizuotu nusikalstamumu, skelbia naujienų agentūra AP.

Tūkstančiai Albanijos piliečių ragina ministro pirmininko Edžio Ramos vyriausybę atsistatydinti, jie taip pat nori, kad būtų sudaryta laikinoji vyriausybė ir būtų surengti sąžiningi ir laisvi pirmalaikiai rinkimai.

Parlamento pastatą sostinės Tiranos centre saugo šimtai policininkų. Baiminantis dėl smurtinių protestų, trečiadienį parlamento pirmininkas atšaukė ketvirtadienį turėjusį vykti parlamento posėdį.

Albanijoje jau ne vieną savaitę vyksta antivyriausybiniai protestai. Praėjusį šeštadienį dešimtys tūkstančių žmonių protestavo priešais ministro pirmininko biurą. Protestas virto smurtiniu, demonstrantai svaidė akmenis į premjero biurą ir bandė įsilaužti į vidų. Policija panaudojo ašarines dujas, vandens patrankas.

Informacijos šaltinis – ELTA

2019.02.22; 07:44

Sovietiniai nusikaltėliai. LGGRTC ekspozicija

SLietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras internetinėje svetainėje www.kgbveikla.lt baigė publikuoti dokumentus apie nusikalstamą Raudonosios armijos veiklą Lietuvoje 1939-1949 m. Baigiamajame etape atskleidžiami Raudonosios armijos nusikaltimai prieš Lietuvos okupaciją ir iškart po jos.

1939 m. Raudonajai armijai okupavus lenkų užimtą Vilnių ir Vilniaus kraštą, komunistai iškart ėmėsi įvedinėti sovietinę santvarką. Iki įžengiant Lietuvos kariuomenei į Vilnių buvo suimti ir išsiųsti į Rusiją 352 Vilniaus krašto politiniai ir visuomeniniai veikėjai. 1939 m. spalio 10 d. Sovietų Sąjunga šantažu (grasino Vilnių atiduoti Baltarusijai) privertė Lietuvą pasirašyti Savitarpio pagalbos sutartį. Dėl grąžinto Vilniaus Lietuvos Vyriausybė buvo priversta į Lietuvos teritoriją įsileisti ir SSRS kariuomenę. Tik pasirašius sutartį prasidėjo Vilniaus krašto turto – gamyklų įrenginių, baldų, radijo aparatų, geležinkelio linijų elektros stotelių, atsarginių pabėgių, kultūros vertybių iš Vilniaus universiteto bibliotekos, archyvų ir kt. – grobstymas ir gabenimas į Sovietų Sąjungą.

Apie ruošiamą Lietuvos okupaciją byloja agresyvus ir provokuojamas Raudonosios armijos karių elgesys pasienyje. Ties demarkacijos linija jie skleidė sovietinę propagandą, ragino Lietuvos pasieniečius sukilti prieš savo valdžią, žadėjo, kad Sovietų Sąjunga greit ateis į pagalbą. Prasidėjo lietuvių pasieniečių, taip pat ir paprastų piliečių grobimai, siekiant išgauti žinių apie Lietuvos kariuomenę.

Ypač įtempta padėtis susidarė 1940 m. balandžio mėnesį, kai baigėsi Žiemos karas tarp Sovietų Sąjungos ir Suomijos. Į Lietuvos teritoriją bandyta slapta įvežti didesnį karių skaičių, nei numatyta sutartyje; apkaltinus Lietuvą, neva ji grobia Raudonosios armijos karius, imta vis intensyviau telkti sovietinę kariuomenę prie Lietuvos sienos: iki 1940 m. birželio 10 d. čia dislokuoti du kavalerijos korpusai, dvylika šaulių divizijų, keturios tankų brigados, iš viso 221 tūkst. karių ir karininkų. Visi šie Lietuvos kariuomenės žvalgybos užfiksuoti faktai rodė, kad sovietai ieško preteksto Lietuvos okupacijai pateisinti.

Juozas Markulis, sovietų agentas

Tai patvirtina ir Rusijos valstybinio karo archyvo (RGVA) dokumentai, kurių fotokopijos saugomos Lietuvos ypatingajame archyve. Bylos „3-iosios armijos karinių junginių ir dalinių kovinio darbo Pabaltijo kampanijoje aprašymas“ („Описание боевой работы войсковых соединений и частей 3 армии в Прибалтийской кампании“)  dokumentai akivaizdžiai paneigia sovietų ir dabartinės Rusijos propagandą apie neva taikų, „savanorišką“ Lietuvos inkorporavimą į SSRS. Iš dokumentų matyti, kad Lietuvos okupacija buvo kruopščiai planuota politinė ir karinė SSRS operacija. Jau naktį iš birželio 3-iosios į 4-ąją trečiosios armijos daliniai buvo pakelti pagal pavojaus signalą ir pradėti telkti prie Lietuvos ir Latvijos sienų. Lietuvoje dislokuoti sovietų kariniai daliniai perėjo į kovinę parengtį dar vykstant Lietuvos ir SSRS deryboms. Viename iš dokumentų rašoma, kad tankų brigadai buvo duotas įsakymas užimti Kauno tiltus ir patį Kauno miestą ir išlaikyti jį tol, kol atvyks pagrindinės sovietų kariuomenės pajėgos.

1940 m. birželio 14 d. sovietų kariuomenė pradėjo Lietuvos, Latvijos ir  Estijos oro ir jūrų blokadą. Lietuvos okupaciją turėjo vykdyti dvi armijos – 3-ioji (birželio 17 d. ji buvo pasiųsta okupuoti Latvijos) ir 11-oji; jas sudarė 13 šaulių divizijų, 1 motorizuotoji šaulių divizija, 4 kavalerijos divizijos ir 6 tankų brigados. Iš viso prie Baltijos šalių sovietai buvo sutelkę apie 435 tūkst. žmonių, 8 tūkst. pabūklų ir minosvaidžių, daugiau kaip 3 tūkst. tankų. Birželio 15 naktį Lietuvos vyriausybė buvo priversta priimti ultimatumą, o vidurdienį prasidėjo okupacija.

Statistiniai duomenys atskleidžia Lietuvą okupavusių sovietų divizijų sudėtį ir ginkluotę. Pabaltijo ypatingosios karinės apygardos inspekcinės komisijos aktai rodo, kad Lietuvoje dislokuotų sovietų karinių dalinių būklė buvo labai prasta, o vidaus drausmė – visiškai pakrikusi. Daugiau kaip pusės kai kurių dalinių karių apranga buvo virtusi skarmalais, daug ginklų – surūdiję; labai prasti šaudymo (net snaiperių) rezultatai.

Pateikiami Lietuvos ypatingosios komisijos, sukurtos spręsti klausimus tarp Lietuvos valstybinių institucijų ir sovietų kariuomenės, dokumentai atskleidžia įvairius  sovietų kariškių nusikaltimus: plėšimus, vagystes, smurto, ūkinės ir kitokios žalos atvejus. Iš dokumentų matyti, kad sovietų kariai, nesilaikydami eismo taisyklių, savo technika sukeldavo daug avarijų: kartais Kaune vien per dieną įvykdavo trys eismo įvykiai. Lietuvos muitininkai pranešė, kad sovietų karininkai išveža iš Lietuvos daugybę įvairių prekių (moteriškų drabužių, avalynės, patefonų, primusų, šokolado, sviesto ir kt.).

Vykdant okupaciją sovietų kariuomenėje buvo padidėjęs savižudybių skaičius. Rusijos istorikas M. Meltiuchovas yra paskaičiavęs, kad per pirmąją Baltijos valstybių okupacijos savaitę (nuo birželio 15 iki birželio 21 d.) nusižudė 15 Raudonosios armijos karių. Viena iš savižudybės priežasčių buvo šokas, kurį patyrė sovietų kariai, pamatę Baltijos valstybėse žymiai aukštesnį pragyvenimo lygį nei Sovietų Sąjungoje.

NKVG – MGB – KGB agentai – smogikai, prieš mūsų partizanus rengę šlykščias baudžiamąsias akcijas ir diversijas. Slaptai.lt perfotografota iš LGGRTC nuotr.

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras

2019.02.04; 10:00