Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Kaip ne kartą girdėjome iš tautiečių pasakojimų TV reportažuose ar televizinėse gyvenimo būdo laidose, žmonės mūsų padangėje karantino metu peržiūrėjo daug naujų kino filmų, serialų, kurių tikriausiai nebūtų turėję progos stebeilyti, jeigu ne tas prakeiktas koronavirusas, sustabdęs mūsų darbus, ne vieną pervedęs į nieko neveikimo režimą.

O pats įdomiausias filmas, kurį pamačiau aš pats, buvo 1-aisiais koronaviruso metais gegužės 12 d. pradėjęs dribti sniegas už lango. Pasistūmęs fotelį prieš didžiulį, beveik per visą sieną langą ilgai stebėjau šį vyksmą, kur įtemto siužeto vingius pradeda pavaduoti ne mažiau  įkrautas neprasikalusios esmės lūkestis.

Tai buvo veizėjimas iškiliausia to žodžio reikšme.

Pilaitė – 2017-ųjų šv. Velykų rytą. Slaptai.lt nuotr.

Žinia, pats žodis „veizėti“ yra lietuviškojo žodyno karūna ir savaiminio iškilumo liudijimas, yra toks žodis, kuris meditacinę žmogaus būklę nusako nepalyginamai turiningiau nei tai išgali padaryti kitų tautų žodynai. Žodyje „veizėti“ ataidi Platono eidos teorijos įvardijimas ir pasaulio veido duotybė, dabar pasislėpusi už krintančio sniego klosčių vualio.

Kaukės. Slaptai.lt nuotr.

Kažkada, rizikuodamas būtų blogai suprastas, labai rimtame, akademiniame leidinyje esu parašęs, kad nėra labiau erotiško vaizdinio nei pavasarį atgimstančios žemės panorama. Tačiau netipiškas pavasariui krentančio sniego ant pražydusio medžio žiedų (vos nepasakiau – krūtų) vaizdinys, žemės erotinį pažadą suintensyvina dar labiau, net iki skausmo ribos.

Pasiryžus kalbėti tokia slidžia tema, nėra ko sustoti pakeliui, todėl daug netrypčiodamas aplink, pasakysiu iškart, kad koronaviruso laikų moterys su kaukėmis jaudina dar labiau nei savo atidengtą veidą reklaminiuose įvaizdinimuose eksponuojančios pasaulio gražuolės.

Tarkime, taip yra dėl to, jog dienos šviesa kartais išblukina moters veidą, paverčia jį banalybe, o kaukės atributas padeda susigrąžinti moters vaizdinį į paslapties rėmus.

 Seksas galutine prasme yra beveidis, kaip ir tas pavasario sniegas už lango.

                                           XXX

                                       čia-būties

                                       laiškanešys

                                       su

                                       pajuokiančia

                                       žudiko

                                       kauke

                                      (čipolinas?)

                                      ar

                                      tolimas

                                      būties

                                      priartėjimas

                                      be jokios

                                     politikos

                                     (Li Po

                                     imperatoriaus

                                     rūmų

                                     terasoj

                                     per dieną)

                         –    iš

                               dyko

                               buvimo

                               pradeda

                               snigti

(Bus daugiau)

2020.05.12; 10:00

Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Nesu koks nors ypatingas žmogelis, tačiau man, skirtingai nei daugeliui mano pažįstamų, apniukusi, beveik neišauštanti šiuo metų laiku žiema negadina nuotaikos, neužgauna jokių ambicijų, greičiau yra priešingai, jeigu ir netrykštu dabar ant kiekvieno kampo džiaugsmu, vis dėlto tik tokioje neišauštančioje žiemos dienoje jaučiuosi taip ramiai ir užtikrintai, tarsi galop būčiau sugrįžęs į tikruosius savo namus po neproporcingai užsitęsusio vasaros kliedesių laikotarpio ir rudens melancholijos vargų su prarastu svorio centru.   

Tai ypač akivaizdu dabar, kai žiema prasidėjo ir tęsiasi be sniego, niekaip neįstengdama pasnigti, tik vis dažniau ir dažniau palynodama už lango, jau bebaigianti suvis išlašėti, kai iš visų pakampių kylantis rūkas grasina iš anos pusės išstumti lango šibas, bet visiškai neužveržia, nenuspaudžia sielos, neverčia paviešinti savosios paslapties. Tikriausiai taip ir yra, kad tokia neišauštanti žiemos diena labiausiai atitinka manąją, Algio Dalgio, sielos ritmiką.

Kažkada Šv. Augustinas įrodinėjo, kad žmogaus siela yra neišmatuojamos gelmės. Tai ilgą laiką vargino mane, ši tirada vertė jaustis nepatogiai, balansuojant ant nepilnavertiškumo ribos, nes niekados nėra tekę patirti sielos dilgčiojimo kaip kažkokios  bedugnės prezumpcijos. Išties, išties visas žmogaus nuopuolių bedugnes ir pergalių viršūnes esu stebėjęs tik trivialaus išorinio pasaulio išklotinėse, kažkokio ekrano tinklainėse, o sielos neišsakomumą, net ir prasidėjus kūno destrukcijai, vis dažniau pradedu suprasti kaip pilkumos įsivyravimą, permušiantį kitų spalvų erzelynę dar mažiausiosios tikimybės stadijoje. Jeigu užstoja, įkyriai kaip infekcija prisikabina spalvotų sapnų metas, išties, tai suprantu kaip išorinio pasaulio užkrato pasidauginimą pilkoje mano vidujybės kriauklėje, kaip svetimybės užganėdinimą.

Tuoj ateis žiema. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Dar I. Kantas yra pastebėjęs, kad siela neužima arba, kitaip tariant, neturi vietos. Nenoriu įsivelti į begalinę diskusiją – ar savo ruožtu spalva apskritai užima kokią nors vietą tikrovės intensyvumo skalėje, – tačiau drauge visais savo paslėpsniais jaučiu, kad tokia jau beveik bespalvė, mažiausio spalvinio užkrautumo pilkumos spalva neužgriozdina jokios daiktų atsiskleidimui reikalingos vietos ir drauge yra pasaulio kaukės nuplėšimo spalva, vedanti į akistatą su tikrovės neišsakomumo paslaptimi. Ta prasme pilkuma yra tikrovės tikroviškumo paieškos spalva, savotiška tikrovės kelrodė žvaigždė.

Kartais ir pilką lynojančią žiemos dieną išmuša iš vėžių disonansu staigiai  horizonte užsidegusi ryški spalva, tačiau įsižiūrėjus greitai pasimato, kad tai buvo iškrautų pakuočių atplaišos sukeltas miražas ar nuo kalėdinės mugės ant tako užsilikusios šiukšlytės besispardantis blykstelėjimas.

Jeigu sapnuočiau nepasibaigiantį baltumą, juolab tuo atveju, kai iš tiesų skriečiau, kaip būdavo anksčiau, pro apsnigtą, balta spalva žėrinčią plynę, pradėčiau įtarinėti, kad su rogių trikinke pasiklydęs bekelių viražuose arba tiesioginiu taikymu automobiliu iš Žemaičių plento nepastebimai pralėkiau  demarkacinę liniją ir dabar jau mirusiųjų pasaulyje iš inercijos tęsiu klajonę be  pabaigos. Savo ruožtu pilka spalva tvirtai pririša prie nusistovėjusių per ilgą laiką daiktų, o pilka, už lango lynojanti viduržiemio diena yra tokia pat tikroviška kaip pačios sielos kartėlis.

Antys žiemą. Slaptai.lt nuotr.

Dar labiau sutirštėjęs pilkumas už lango ir neišsakoma vidinė pilkuma neišauštančios žiemos dienos duotybėje susilieja į vientisą daiktą, su tuo atsitiktiniu skirtumu, kad ten kapsi drėgme, o čia – ta pati pilkuma nenumaldomai tvinksi ir tvinksi.

Ten kaupiasi pilkumos tvanas, o čia įsižiebia pilka tapatybės dykuma.

Taigi  labiausiai už viską,  iš tolo baidausi išauštančios pavasario dienos, į kurią aš, Algis Dalgis, kaskart patenku lengvai kaip kirminas, viliojamas žalio lapo, bet drauge kur kenčiu baisius nepriteklius, apleistas savo sielos, pasilikusios neišaušusios žiemos dienos tyruose…

2020.01.31; 15:48

Žiema. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Artėjantį savaitgalį po lietingų Kalėdų švenčių šiek tiek pašals, galime sulaukti ir sniego, prognozuoja sinoptikai.
 
Tačiau ketvirtadienis, antroji Kalėdų diena, dar bus apniukusi ir niūri, lis nedidelis lietus, tik rytiniuose rajonuose vis dažniau pasirodys ir šlapdriba, LRT Radijui sakė sinoptikas Paulius Starkus. Oro temperatūra svyruos apie 1-4 laipsnius šilumos.
 
Artimiausią naktį, pasak sinoptiko, kritulių išvengti taip pat nepavyks, tačiau lietų vis dažniau keis šlapdriba, paryčiais – ir sniegas. Oro temperatūra didžiojoje šalies dalyje bus neigiama – tarp 0-2 laipsnių šalčio ir tik vietomis išsilaikys silpnai teigiama. Daug kur formuosis plikledis. Penktadienį dieną vietomis jau sulauksime sniego, daugiau ir dažniau jis pasirodys rytinėje šalies pusėje. Čia kai kur kraštovaizdis jau gali ir paboluoti, teigė sinoptikas P. Starkus. Oro temperatūra laikysis artima nuliui, tačiau sustiprėjus šiaurės vakarų, šiaurės vėjui, nors pavojingų gūsių jis ir nesieks, bus gana žvarbu ir nemalonu.
Iš serijos – lietuviška žiema. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
 
Artėjantis savaitgalis gali būti baltas. Šeštadienį, nors sniego sulauksime mažiau, tačiau bus dar šalčiau. Naktį temperatūra pažemės iki 0-5 laipsnių šalčio. Neigiama ji laikysis ir dieną.
 
Sekmadienio naktį taip pat dar nebus permainų – pašals iki 2-7 laipsnių šalčio ir tik dieną priartės šiltasis atmosferos frontas ir pradės stumti šaltesnį orą. Vakare priartės kritulių debesys, kurie pirmadienio naktį atneš įvairius kritulius, lijundrą, plikledį ir vėl šiltą vėjuotą ir rudenišką orą.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.12.27; 04:51

Žiema – ypatingas metų laikas. Žiema, kaip ir vasara, pavasaris ar ruduo, – labai graži. Ypač graži mūsiškė – lietuviškoji žiema. Jos nesinorėtų mainyti į jokią kitą žiemą – anglišką, rusišką ar kinietišką. Tik lietuviškosios žiemos grožį reikia sugebėt pamatyti, įvertinti, suprasti. Jei norite – širdimi pajusti.

Tiesa, tikrų žiemų, kada spaudžia šaltukas, ledo sukaustyti ežerai ir net upės, kada sniego – ne tik iki kelių, bet iki pat juosmens, – Lietuvoje vis mažiau. Žiemą Lietuvoje nūnai dažniau lija, nei sninga. Todėl skubėkime džiaugtis tikra lietuviška žiema, kada nuo šalčio pokši tvoros, kai apsnigtame miške tylu, kad net ausyse spengia, kai norisi čiupt slides ir pasileist į žygį…

Slaptai.lt skaitytojų dėmesiui – keletas Vytauto Visocko nuotraukų.

2017.01.11; 05:12

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

2012.04.06