šnipai

Politinės intrigos

Istorikas Algimantas Liekis. Slaptai.lt nuotr.

Kiekviena tauta turi savų didžiavyrių. Mūsų, lietuvių Tautai, tokiu yra  pirmasis Prezidentas Antanas Smetona, kurio 145 – ąsias gimimo, 100 – ąsias prezidentavimo ir 75 – ąsias mirties metines kitamet minėsime. Minėsime dėl A .Smetonos darbų mūsų Tautai ir nepriklausomai valstybei, minėsime, dėl to, kad ir esame čia ir šiandieną ir lietuviškai kalbame, kad turime savo valstybę.

Dar daugiau, jei karalių Mindaugą minime kaip luominės Lietuvos karalystės kūrėją, tai A.Smetoną – visos lietuvių Tautos nepriklausomos tautinės Lietuvos ideologu ir kūrėju. Bet, tikriausia, jei A.Smetona ir nebūtų buvęs Prezidentu, šiandien vis viena minėtume, nes neturime kito tokio veikėjo, kuris tiek daug būtų rašęs ir kalbėjęs, tiek daug dirbęs mūsų Tautos ir valstybės labui. Bibliografinėse rodyklėse yra per 4000 jo straipsnių, kalbų, įvairių kitokių rašinių. Bet nedaug kas yra su visu jo kūrybiniu palikimu susipažinęs. Net ir monografijų autoriai neretai dar ir šiandien  atkartoja iš knygos į knygą, kad A.Smetona buvęs demokratijos ar „darbo liaudies“ smaugėjas, pažangos priešas ir t.t.

Beje, su panašiomis mintimis atsakymus pernai gavome ir iš Vyriausybės, Kultūros, Švietimo ir mokslų ministerijų į mūsų konferencijos rezoliuciją, skirtą tautinės Lietuvos metinėms pažymėti, organizuotos šių rūmų Konstitucijos salėje; rezoliucijoje siūlėme pirmajam Prezidentui pastatyti paminklą Vilniuje, išleisti jo raštus su atitinkamos epochos istoriniais įvertinimais.

Entuziazmo dėl A. Smetonos raštų ar paminklo neišreiškė ir daugelio besiskelbiančių  patriotinėmis partijų vadai. Jie sako: A. Smetona varžė mūsų, krikdemų veiklą; mes, liaudininkų darbų tęsėjai, o Smetona buvo tautininkas; tautinkiškumas nesuderinamas su integraciją į ES ir  t.t.

Vykdydamas įsipareigojimus minėtai konferencijai, parengiau iš Prezidento A. Smetonos straipsnių ir kalbų su savo parašytomis istorinėmis apžvalgomis 6 knygas beveik po 600 puslapių (bendros apie 3600 psl. apimties), suskirsčius jas tematiniu ir problematiniu principu. Tai: 1. Tautos prisikėlimas; 2. Tautos vienybė; 3. Nepriklausomybės pamatai; 4. Tautinė Lietuva; 5. Lietuvos šviesa; 6. Tautos valia.

Parengiau dar su viltimi, kad jau kas kas, o Vasario 16 –osios, Lituanistikos paveldo ar Lietuvių kultūros fondai bent kiek padengs nors dalinai knygų spausdinimo išlaidas, juk tirti ir skelbti darbus apie tokio žmogaus, kaip pirmojo Prezidento darbus, turėtų jausti pareigą kiekviena neprikausoma įsivardijama valstybė, o tuo labiau išjos kišenės pinigus dalijantys tokie, kaip kultūros, lituanistikos ir pan. fondai. Deja, pirmo atsakymo sulaukiau iš LRS globojamo Lituanistikos tradicijų ir paveldo įprasminimo fondo, tarp kurio tarybos narių žymios politikos ir patriotizmo žvaigždės. Bet jų verdiktas buvo: neskirti. Tokio pat sprendimo sulaukiau iš Lietuvos kultūros fondo, bet jam gal ir atleistina, nes vyrauja jame tikrai gerai atrodančios ponios ir panelės ir nėra ko stebėtis, kad daugeliui jų aktualiausiais Lietuvai atrodo leidiniai  tik apie meilę,  ar baliukų organizavimo klausimais, o ne tokie, kaip apie pirmąjį Lietuvos Prezidentą, galintį ir  nuotaiką sugadinti  šiandieniniams patriotizmo artistams. 

Antanas Smetona. Raštai. Kalbos. Darbai. Sudarytojas – istorikas Algimantas Liekis. Slaptai.lt nuotr.

Žinoma, kad tie pagal nuostatas mūsų kultūros ir patriotizmo ugdymo fondai neskyrė lėšų, gal kaltas ne atminimo objektas – Prezidentas A. Smetona, o rašantis ir prašantis, nes tiesiogiai nesikreipė į šlovinguosius tarybų narius, naiviai tikėdamas, kad Tautos ir jos žymiausių žmonių atminimo įamžinimas  visiems doriems lietuviams svarbus. Pavyzdys: Pezidentas Rolandas Paksas. Kol kas jis vientelis, kaip tikras mūsų Tautos sūnus, ištiesė ranką šam tomui išspausdinti. „Ačiū“ už tai tariu ir „Versmės“ leidyklos  direktoriui  Petrui  Jonušui, kad pirmas  tomas jau prieš Jus.

Jame  pateikiami A.Smetonos raštai ir kalbos, mintys  mūsų, lietuvių Tautos prisikėlimo, po beveik 400 metų lenkinimo ir per 100 metų rusinimo, tematika ir problematika, o taip pat mūsų Tautos priskėlimo raidos istorinė apžvalga. 

A. Smetonai Tautos prisikėlimas – tai procesas, tai ir tautinės savimonės, nepriklausomo valstybingumo siekio susiformavimas, nes Tauta gali daugiausiai prisidėti ir prie viso pasaulio pažangos, kai yra savo žemės šeimininkė, turi savo nepriklausomą valstybingumą, sakė Prezidentas. Tarp svarbiausiu veiksniu, lemiančių Tautos prisikėlimą ir jos savimonę – tai istorija. A. Smetona nuo gimnazijos laikų ja labai domėjosi ir lietuviškoje spaudoje yra skelbęs savo rašinius beveik visais lietuvių Tautos ir Lietuvos raidos klausimais. Vos ne kasmet paskelbdavo ir Krėvos unijos, Horodlės sutarčių, Liublino unijos, lenkų vadinamosios 1791 m. gegužės 3 d. konstitucijos ir kitais klausimais. Bet jis, skirtingai nuo kitų rašytojų ir kalbėtojų tais klausimais, visada žvelgdavo į praeities procesus ir įvykius tik per lietuvių Tautos, nepriklausomos Lietuvos prizmę.

Krėvos unija Jogaila pradėjo didžiųjų Lietuvos klaidų virtinę, pirmiausia, kad už Jadzės sijoną sutiko LDK prijungti prie Lenkijos karalystės kunigaikštystės – provincijos teisėmis; kad Vytautas Didysis nepakankamai pasinaudojo Žalgirio pergalės rezultatais ir po jos, Horodlėje, atnaujino uniją su Lenkija ne kaip tarp dviejų lygiateisių valstybių, o kaip provincijos – kunigaikštystės su karalyste, o Lietuvos bajorai, per naktį ten girdyti lenkų šlėktų ir vyskupų, paryčiais pasirašė išdavikišką įsipareigojimą, kad jie, Lietuvos bajorai, nieko nespręs be jų, lenkų sutikimo; vėliau vėlei, Lietuvos valdantieji Liubline, neatlaikę lenkų ponų, karaliaus, vyskupų spaudimo pasirašė vieną pražūtingiausių Lietuvos istorijoje unijos aktą, pagal kurį LDK neteko teisės rinktis net savo valdovų, Lenkija okupavo ir aneksavo apie pusę LDK – visą dabartinę Ukrainą ir Lietuva po tos unijos akto pasirašymo  Europoje imta įvardinti tik kaip Lenkijos dalis, provincija.

Dar daugiau, tuo aktu buvo įkaltas pleištas tarp LDK rusiškųjų kunigaikštijų ir Lietuvos, nes paskelbta, kad valdžios postus bendroje Lietuvos ir Lenkijos valstybėje gali užimti tik katalikai. Tas nutarimas buvo irgi rusų Maskvos didžiąjai kunigaištijai akstinas pulti, kad tariamai išgelbėjus  iš LDK ir Lenkijos slaviškuosius kraštus, išpažinusius stačiatikybę.

zingeris
Emanuelis Zingeris

Galutinį, mirtiną smūgį lietuvių Tautai ir jos valstybingumui turėjo suduoti lenkų vadinamoji 1791m. gegužės 3 d. konstitucija, kurioje nebeliko net sąvokų „lietuvių tauta“, „Lietuva“, tik „lenkai“ ir „Lenkija“; t.y. buvo ne taip,  negu tai datai paminėti pirmame LRS iškilmingame posėdyje 2007 m suokė Imanuelis Zingeris ir jo kompanijonai, o taip pat buvęs Prezidentas Valdas Adamkus.

Prezidentas Valdas Adamkus. Slaptai.lt nuotr.

Beje, ir šiemet  mūsų rinkytieji gyrė tą lenkų „konstitucija“ vadinamą dokumentą LRS iškilmingame posėdyje. Bet ištikrųjų, ta ir mūsų seimūnų giriamoji „lenkų konstitucija“ – tai buvo mėginimas pasukti istorijos ratą atgal: sugrąžinti dinastinį valdymą, valstybine paversti tik vieną – katalikų Bažnyčią ir t.t. Palyginus su vos ne pora šimtų metų anksčiau paskelbtais Lietuvos statutais, ypač su 1588m. III Lietuvos Statutu teisiniu ir socialinės pažangos požiūriais, atrodo apgalėtinai, stagnatoriška. Bet lenkams ji minėtina, nes patenkino jų imperinius planus – praryti, paversti lenkiška ir visą buvusią LDK.

Tad mums, lietuviams,  gegužės 3 d., gali būti  tik kaip Atgailos diena dėl mūsų protėvių kvailumo ir išdavysčių. Kita vertus, kam naudinga šlovinti tai, kas ne abiems pusėms malonu prisiminti? Juk, paieškojus galima surasti gražių minėjimams datų ir su Rusija, Vokietija, Latvija ir kitomis valstybėmis. Bet tik su lenkais ir Lenkija bendravimo grindimas besąlyginiu pritarimu tik jiems, lenkams buvusiems naudingiems  įvykiams ir procesams, sunkiai suvokiama sveikam protui. Ir šiandieną Lenkija jau ne tokia, ir Lietuva jau ne ta, kokia buvo, tad reikėtų vieni kitiems pasakyti: dirbkime ir bendraukime kaip geri kaimynai vardan abiejų mūsų tautų ir nepriklausomų valstybių, jų žmonių gerovės, gal tik pasišaipydami, kaip jie mus apmaudavo. Tik agresyvių tikslų neatsisakantieji  stengiasi nuolat kartoti  apie savo tegu ir apgaulišką  teisę į kaimyno žemes ar „brolišką“ draugystę.

Kadangi praeities Lietuvai beveik visos sutartys, visos unijos buvo pražūtingos, A. Smetonos siūlymu ir Vasario 16 – osios Akte buvo įrašyta, jog atkurta nepriklausoma Lietuva nutraukia visas buvusias sutartis su svetimomis tautomis ir valstybėmis.

Jokių buvusių unijų, sutarčių nepripažista ir dabartinė mūsų Konstitucija. Vadinasi, mūsų prezidentai, pradedant minėtu Adamkumi, mūsų Seimo ir Vyriausybės buvę ir esami vadai, organizuodami iškilmingus lenkų valdžios švenčių – gegužės 3 d. ir kitų minėjimus, iš esmės paneigia ne tik Vasario 16 – osios Aktą, bet ir dabatinę LR Konstituciją, Suvereno – lietuvių Tautos valią. Kadangi ir Liublino unija, ir Gegužės 3 d. vadinamoji konstitucija siekta įteisinti lietuvių Tautos ir jos nepriklausomo valstybingumo panaikinimą, tai jau ne tokie kvaili ir tie, kurie klausia, kodėl  nereikėtų švęsti ir, sakysime, 1940 m. birželio 15 d. ar liepos 21, rugpjūčio 3 d. TSRS okupacijos ir aneksijos ir pan. dienas. 

A.Smetonos raštuose ir kalbose neretai pažymėta, kad Tautos prisikėlimui be istorijos suvokimo svarbos, būtina  sudaryti  žmonėms sąlygas pasijusti savo žemės, valstybės šeiminkais.

A.Smetona, pirmasis iš mūsų inteligentų ėmėsi nagrinėti lietuvių ekonomines, emigracijos problemas. Nuo  1904 m. vasaromis jis keliaudavo po Lietuvos kaimus, ypač Rytų Lietuvos ir tiesiog aiškindavo nuskurdusiems lietuviams valstiečiams, bernams, kaip paversti turimus ūkelius pelningais: burtis į koopertayvus ir bendromis jėgomis įsigyti našios žemės ūkio technikos, kadangi produktus pusvelčiui superkdavo tik žydų spekuliantai, tai patiems organizuoti jų pardavimo draugijas, gabenti į turgus, steigti pienines, mėsos ir kitas įmones, siūlė atsisakyti ir plėšikaujančių žydų ir rusų bankų, o patiems steigti savo, kooperatyvinius bankus, kredito  bendroves ir t.t. Visa tai ir lietuvių veržimasis į JAV ar kitas šalis dėl gersenio pragyvenimo.

Kooperaciją A. Smetona skelbė ir kaip Lietuvos gerovės laidą, lietuvio pasijutimo šeimininku savo žemėje sąlyga. Ir tai jis stengėsi įgyvendinti ir daug lėmė, kad iš  Vasario 16 – osios, ypač A.Smetonos prezidentaujamos Lietuvos temigravo į svetimas šalis ieškoti geresnio gyvenimo tik apie 50 tūkst. lietuvių, t.y. kiek iš mūsų, Kovo 11 – osios Lietuvos per vienerius metus.

Kalbėdamas apie Tautos prisikėlimą ir vienybę, A.Smetona dažnai prisimindavo ir katalikų bažnyčią. Tačiau Lietuvai susidėjus su Lenkija, buvo padaryta klaida ir šioje srityje: nepaisant, kad Lenkijoje katalikų bažnyčia buvo valstybine, lenkų ponų valios vykdytoja, Lietuvos valdovai lenkų kunigus ir vienuolius įsileido Lietuvon, pavedė jiems rūpintis ne tik naujaja religija, bet net švietimu. Dar daugiau, jei karalius Mindaugas buvo įsteigęs atskirą Lietuvos bažnytinę provinciją, tai tariamai antrą kartą apkrikštijamos Lietuvos bažnyčia buvo perduota svetimos šalies – Lenkijos hierarchų valdžiai. Ir jie, vykdydami savo ponų valdžią, o LDK prisijungimą aiškindamiesi kaip ir  jos  sutikimą būti sulenkintai, ėmė skelbti lietuvių kalbą, senąją lietuvių kultūrą kaip pagonišką, kurią būtiną greičiau sunaikintai, nes pagonybė – tai velnio palikimas, o kiekvienas „bažnyčios sūnus“ turi visomis išgalėmis kovoti prieš velnią,tame tarpe ir prieš jo kalbą – lietuvių ir visa kita, kas mena pagonybės laikus.

Kaip ir kitose Vakarų šalyse, ir Lietuvoje ėmė siautėti vadinamieji raganų teismai, dažniausiai pirmininkaujami vietos feodalų ar kunigų, vienuolių. Raganavimu galėjo būti apkaltintas kiekvienas, kuris tik nepatikdavo ponui ar kunigui

Taip lenkų valdoma ir katalikų Bažnyčia Lietuvoje buvo tapusi Lietuvos istorijos ir visos kultūros slopintoja, nors dangstantis kilniais krikščionybės  idealais ir Lietuvos  noru „eiti į Vakarus“, įsijungti į „vienigos“ Europos – Šventosios Romos imperijos sudėtį.

Ypač lenkų dvasiškija įsigaliojo Rytų Lietuvoje, kur ir daugelis dvarų ir bažnyčios buvo atitekę lenkams. Tad ir A.Smetonos jaunystės metais šiame krašte lietuvis buvo engiamas, smaugiamas ne tik rusų, lenkų valdininkų, bet tame krašte ypač gerai įsitaisiusių lenkų ar sulenkėjusių kunigų ir vyskupų, ne mažiau nuožmiai už rusų žandarus persekiojusius net už lietuvišką žodį, už pastangas melstis lietuviškai. Persekioti ir lietuviai kunigai, išdrįsę lietuviškai pamokslą pasakyti.

A.Smetona, jau nuo 1904 m. keliaudamas po Rytų Lietuvą skelbė spaudoje straipsnius apie lenkų kunigijos nusikaltimus lietuvių Tautai, ne kartą kreipėsi ir į rusų teismus, kad apgynus lietuvius savo pačių prakaitu pastatytuose bažnyčiose, nuo jų pačių šeriamų lenkų ar sulenkėjusių  kunigų ir vienuolių.

Didelė dalis A.Smetonos straipsnių apie lenkų dvasininkijos nusikaltimus lietuviams perspausdinama ir šiame, pirmame tome, nes neišsivadavus iš lenkų primestos ir dvasinės vergovės, nebuvo ko ir svajoti apie Tautos Prisikėlimą ir savos, nepriklausomos Lietuvos sukūrimą.

Lietuvių Tautos Prisikėlimą A. Smetona glaudžiai siejo su švietimu, studijomis, mokslu.

Tik išsimokslinusi Tauta gali tapti ir savo žemės, savos valstybės šeimininke, nuolat kartodavo A.Smetona. Jis buvo tarp pirmųjų lietuvių mokyklų Vilniuje steigėjų, jo iniciatyva iš rusiškos – lenkiškos Vilniaus savivaldybės 1908 m. išreikalauta, kad dabartinai Pranciškonų rūmai, mūsų valdžios pernai perduoti atėjūnų iš Lenkijos pranciškonų ordinui, nors jie galėjo būti mūsų Tautos švietimo, studijų, mokslo istorijos centru, nes juose A. Smetonos pastangomis nuo 1908 m. veikė ne tik pirmoji Vilniuje lietuvių mokyklėlė, bet Lietuvių mokslo draugijos biblioteka, rinkdavosi ten ir įvairios  lietuvių organizacijos.

A. Smetona rūpestis lietuvių švietimu buvo ne tik mokyklos išlaikymas, bet jis, būdamas LMD lietuviškų vadovėlių komisijos vadovu, pats parašė keletą jų, tarp jų ir aritimetikos. Bet tuo metu jis kėlė ir būtinumą atkurti Vilniaus universitetą, tik lietuvišką, ne kartą spaudoje rašė, kad Latvijos pavyzdžiu reikia įsteigti ir politechnikos institutą, lietuviams inžinieriams rengti, pasisakė už tai, kad LMD, kaip ir buvo siūlęs J.Basanavičius, neatidėliojant būtų pertvarkyta į lietuvių Mokslo akademiją.

Nuo jaunystės A. Smetona dalyvavo daugelio besikuriančių lietuvių politinių, pirmiausia tautinio pobūdžio partijų  veikloje, bet šiaip į partijas žiūrėjo skeptiškai ir sakė, jei jos reikalingos, tai tik Tautai kuriant valstybę, apsibrėžiant raidos  kryptis ir nuostatas. Partija – tai tik Tautos dalelė ir labiau yra atskirų grupuočių interesų, o ne visos Tautos. Ir demokratija – tai ne tik nevaržoma partijų veikla.

Bet 1919 m. balandžio pradžiojre išrinktas pirmuoju Lietuvos Respublikos Prezidentu, jis ragino partijas burti Tautą kovon dėl Nepriklausomybės apgynimo nuo besiveržiančių Rusijos bolševikų, lenkų ordų, paskelbė, kad savanoriai gaus ir žemės, bet latfundijų nepripažino ir dvarelių dydį apribojo iki 80 ha., tik vėliau – iki 150 ha.

A.Smetona  išliko labai kukliu ir būdamas Prezidentu ,Kariuomenės vyriausiu vadu, nesistengė išlikti aukščiausiose  postuose, ir, kai atsirado sąlygų, 1920 m. pavasarį paskelbė rinkimus į Steigiamąjį Seimą, kad pati Tauta nuspręstų, kokios valstybės ji nori ir kas ją valdytų. Bet A.Smetona, kaip pirmiausia bendražygiai tautininkai, padarė klaidą, manydami, kad apie jų nuveiktus darbus kuriant ir ginant Nepriklausomą Lietuvą visi puikiai žino ir mato, ir, priešingai nuo kitų politinių partijų, neužsiėmė jokia priešrinkimine agitacija. Ir rinkimus laimėjo ypač agresyviai  agitavę net iš bažnyčių sakyklų krikščionys demokratai. Ir Seimas nauju savo Prezidentu išsirinko tos partijos atstovą A.Stulginskį, po keletos metų liaudininką K.Grinių, bet jam teteko prezidentauti vos penketą mėnesių.

Vėl Prezidentu tapusį (1926 m.pabaigoje) A. Smetoną, dauguma Lietuvoje sveikino, kaip lyg po atostogų sugrįžusį, kaip Prezidentą, kuris buvo nepriklausomos lietuvių Lietuvos valstybės pamatų dėjėjas  ir gynėjas. A. Smetona vylėsi, kad vėl būdamas Pprezidentu jis galės įgyvendinti tautinės Lietuvos vizijas, Lietuvos, kurioje Tauta, o ne kokia partija, Lietuvis bus visko pagrindas. Ir tai jam didele dalimi pasisekė: Lietuvoje lietuvis ėmė jaustis Lietuviu, savo krašto, visos Lietuvos šeiminiku ir to jo jausmo nepajėgė įveikti ir beveik 50 metų trukusios okupacijos.

Tačiau, užbėgant kiek priekin reikia pasakyti, kad toms idėjoms, kurių įgyvendinimui Prezidentas laikė ir savo gyvenimo prasme, šiandieną iškilęs kaip niekada didelis pavojus, didesnis net TRSR okupacijos metais, nes tada daug kas  jautė pareigą remti tautiškumą, tyliai skatinti Nepriklausomybės jausmą, ginti lietuvių kalbą ir kultūrą, niekas nebėgo  į TSRS, o  į Vakarus neišleido. Bet jei išsikovojus  Vasario 16 – osios Nepriklauasomybę, daugelis skubėjo įsitvirtinti savo Tėvynėje, sukurti ir plėtoti savo ūkius ar užsimti veikla, kurios iki tol neleido atėjūnai ar okupantai, tai atkūrus Kovo 11 – osios Lietuvą ir panaikinus, prichvatizavus kolūkius, kultūros įtaigas, įmones tūkstančiai jų darbuotojų liko be nieko, be turtų ir darbo, pajamų. Tad ir emigravo į užsienius.

Bet liūdniausia, kad greitai  net  kalbas  apie  lietuvišką, tautinę  Lietuvą kai kurių globalistų ar net patriotų imta vadinti „KGB  – istų agentų“ kalbomis ir kenkiančiom greitesniam Lietuvos integracijai į „vieningą“ ES ar „užsienio kapitalo investicijoms. Net švietimo, studijų, mokslo įstatymuose nėra tokių sąvokų, kaip “lietuvių Tauta“, „Nepriklausoma Lietuva“; mūsų aukštosios mokyklos iš nepriklausomos Lietuvos elito ugdytojų paverstos specialistų tarptautinėms monopolijoms perėtojomis, kurių reitingų didumas priklauso nuo kiek mažiau belieka jose lietuviškumo – nuo „tarptautiškumo“ rodiklių.

Kovo 11-osios Akto signataras, filosofas Romualdas Ozolas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Apie siekimą įgyvendinti cenzūrą ir Kovo 11 – osios Lietuvoje, buvęs vienas jos kūrėjų R. Ozolas savo veikale „Supratimai“ (2007 m.), rašė: „…demokratinių režimų cenzūra. Pirmiausia, ji finansinė (…). Po to – ideologinė. Jeigu esi „ne tos pakraipos“ – būsi nepageidaujamas niekur: žiniasklaidoje, akademinėse sferose, politikoje, netgi visuomeninėje veikloje (…). Pagaliau politinė. Pagal tą pageidaujamumo – nepageidaujamumo įveiksminimo logiką sutvarkyti visi valstybės institutai ir jų reguliuojami žmonių santykiai: „ne tos partijos“ negauna finansavimo, neprileidžiamos prie rinkimų, „ne tie žmonės“ tąsomi po teismus, spaudžiami viešosios nuomonės, ir pan. Taip atsiranda dar viena – moralinė cenzūra ir savicenzūra (…). Dar reikėtų pridėti tarptautinę, arba globalinę, cenzūrą. Tai tų visų procesų valdymas pasauliniu lygiu, įsukamas ir nuleidžiamas į nacionalines bendruomenes per visokius tarptautinius institutus, organizacijas, procesus.“

Daugelio  mūsų patriotų supratimas man primena tą pasakos piemenį, kuris apgynęs savo avyčių būrį nuo meškos, nuvarė jas prie vilkų, aiškindamas joms: džiaukitės, jus jau meška nebesudraskys…

Kai žmogui visur ima vaidintis šnipai, sakoma,  laikas pasirodyti psichiatrui. Puikus mūsų patriotų „suinternacionalėjimo“ pavyzdys štai ir šis „Grėsmių nacionaliniam saugumui vertinimas 2018“,  parengto LR Saugumo departamento ir KA ministerijos antrojo operatyvinių tarnybų  departamento albumas: nėra jame net paminėtos lietuvių Tautos, Nepriklausomos Lietuvos, tik rusai, kurie tik iš visų skylių  mums graso.

Prezidentas  A. Smetona nuolat kartodavo, kad ne ginklų gausa lemia Tautos ir jos valstybės išlikimą, o pačios Tautos noras ir pasiruošimas būti Laisva, lemia tautinė savimonė. Tautos, praradusios tautinę savimonę, neįmanoma prikelti, kaip ir mirusio žmogaus. Tikriausia, nebūtų tokios velniavos su kyšininkavimu mūsų valdžioje, tokių sukčiavimų, jei ir mūsų rinktieji – išlaikomieji būtų nepriklausomos Lietuvos patriotais ir tarnybą Seime ar kitame poste laikytų  tarnyba lietuvių Tautai ir  nepriklausomai Lietuvai,  o ne arena tik  savo egoizmui.

Beje, „lietuvių Tautos“, „nepriklausomos Lietuvos“ sąvokų nebuvo ir valdžios kalbose, dokumentuose mininint Vasario 16 – osios Akto 100– metį, beveik nenminėtas ir Vasario 16 – osios Akto ir jo įgyvendintojas, Lietuvos Valstybės Tarybos Pirmininkas, pirmasis Prezidentas Antanas Smetona. Ta proga daugelio mūsų vadų ir vadukų  kalbos ir rašiniai  priminė kaimo bobučių sveikinimus viena kitai.

Ne aukštesnio lygmens ir LRS tinklalapyje tebeskialbiama „Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio DEKLARACIJA“, lyg tai priimta Kovo 11  – osios Akto signatarų, nes joje  tik kalbama apie  signatarus, kaip vienintelius Nepriklausomybės  kūrėjus ir gynėjus: „1990 m. kovo 11 – ąją atkūrėme Lietuvos Nepriklausomybę (…), tikime, kad ir ateinančios kartos (…) puoselės tas pačias vertybes, kuriomis gyveno (…) Kovo 11 –osios Akto signatarai (…)“. Nežinau, kas susuko smegeneles tiems mūsų signatarams, jei skelbia tokį pliurpalą Deklaracija pavadintą, jei nusipjauna ir į mūsų Konstituciją, kurioje aiškiai pasakyta, kad tik lietuvių Tauta yra valstybės Suverenas ir kad ji sukūrė ir toliau kuria Lietuvos valstybę. Signatarai, kaip ir seimūnai buvo tik Tautos valios vykdytojai, jos tarnai. Bet, pasirodė, kad net valstybės 100 – mečio proga neturėjo ką rimto Tautai  pasiūlyti.

Dalia Grybauskaitė, Lietuvos prezidentė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Tas pats pasakytina ir dėl mūsų Prezidentės, kitų aukščiausių mūsų rinktųjų sveikinimų ir kalbų. Juose irgi nė žodelio apie Tautos ir Nepriklausomynbės ateities gaires, lyg Lietuva jau bebūtų kokių Šalčininkų rajono valsčius. Nebuvo to ir prieš pora dienų Prezidentės metiniame pranešime LRS. Nors teisingai ji akcentavo, kad daugelio blogybių priežastis tai, jog nematoma „valstybės idėjos….“, kad prieš blogį būtinas „teisinis ir pilietinis pasipriešinimas“, kad gilėja „partinės sistemos krizė“, tačiau užmiršo Prezidentė, o gal dėl „politinių sumetimų“ nutylėjo, kad svarbiausios visų blogybių priežastys – tai šeimos institucijų ir tautiškumo sugriovimas. Beje, nė karto Prezidentė ir tame savo pranešime nepaminėjo „lietuvių Tautos“, „Nepriklausomos Lietuvos“.

Kiekviena sąjunga, kaip kartodavo ir pirmasis mūsų Prezidentas A.Smetona, yra tiek palaikytina, kiek ta sąjunga padeda stiprinti Tautą ir jos nepriklausomą valstybingumą. Tačiau, kas laukia mūsų Tautos ir jos iškovotos Nepriklausomybės ES, nutyli ar nesuvokia Prezidentė, kaip ir kita mūsų išsirinktoji valdžia.

Na, bet apie visa tai, apie tai, kaip mūsų pirmojo Prezidento buvo dedami Nepriklausomybei, Tautinei Lietuvai pamatai, kas buvo pasiekta ir kokia tų pasiekimų reikšmė buvo ir yra – kituose tomuose, skirtuose jam, mūsų Tautos švyturiui Antanui Smetonai. Jis galėtų būti ir lyg kiekvieno Lietuvio, kiekvieno, kuriam rūpi Tautos ir mūsų Nepriklausomos Lietuvos dabartis ir ateitis – sąžinė, tautiškumo patikros matas.O taip pat stiprybės šaltinis, kovojantiems ir prieš dabartinių net besivadinančiųjų valstybinikais sukčiavimus ir grobimus.

Baigti norėčiau dar kaizerinės okupacijos metais, 1918 m. vasarą A. Smetonos pasakymu: „Dar netapę tikrais Lietuviais, tautininkais, jau norime būti kosmopolitais, bijodami, kad kas nepavadintų šovinistais. (…). Ta lietuvių savybė nėra kokia dorybė, bet tik baikštuolio būdo silpnybė, pateisinama vien vergiškos buities liekanomis. Sunku ištverti šiandieną tiems, kurie netiki geresne ir šviesene gadyne. Netikėjimas, nusivylimas didina nesantaiką, mažina ištvermę.“

2018.06.21; 06:17

Žvalgyba

„Vašingtonas ir Maskva neseniai išsiuntė diplomatus pagal principą „akis už akį“ po to, kai Londone, kaip spėjama, buvo apnuodyti perėjęs į kitą pusę KGB karininkas ir jo duktė“, – rašo buvęs žurnalistas ir knygų apie šnipinėjimą autorius Džozefas Gouldenas laikraštyje The Washington Times. 

„Gi ne valstybės paslaptis, kad abiejų valstybių ambasadose esama daugybė žvalgybos bendradarbių, dirbančių po priedanga“, – pažymi autorius.

„Todėl Amerikos žvalgybinėje bendruomenėje vyksta debatai: nepaisant tam pasitarnavusios vienos iš keletos per pastaruosius metus rusų įvykdytų atakų dingsties įžūlumo, ar masinės ekstradicijos buvo geriausias atsakymo būdas? – klausiama straipsnyje.

„Ir nenuostabu, kad pustuzinio dimisijos žvalgų, su kuriais aš kalbėjausi anonimiškai, nuomonė apie Trumpo veiksmus buvo skirtinga“, – rašo Gouldenas.

„Putinas nusipelnė gero spyrio už tai, ką padarė jo žmonės, – pakomentavo situaciją vienas buvęs karininkas. – Tokio pobūdžio operacija (nunuodijimas) turėjo būti aprobuota iš viršaus“.

„Tačiau praktiniu požiūriu, tų (išsiųstų amerikiečių) karininkų išsiuntimas, pradedant aukščiausiais valdininkais, sukurs problemą. Naujas į Maskvą nusiųstas bendradarbis turi turėti daugelio mėnesių praktinės patirties, kad veiktų efektyviai“, – pabrėžė jis ir pridūrė, kad ypač sudėtinga bus atkurti ryšius su „rusų šaltiniais“.

„Kalbant hipotetiškai: tarkim, mes padarėme vieną iš tų „rusų diplomatų“ svarbiu išžvalgytųjų šaltiniu. Ekstradicija reiškia, kad jūs išsiunčiate visus, įskaitant ir mūsų žmogų. Tas Ivanas gal buvo geriausias iš visų, kuriuos mums pavyko užverbuoti per visą gyvenimą. Bet palikite jį Vašingtone – ir jūs paskelbsite jam mirties nuosprendį“, – taip mano kitas buvęs žvalgas.

„Mes „apaksime“ per įtampos visame pasaulyje laikotarpį. Pagalvokite apie Pabaltijo valstybes, į kurias Putinas, atrodo, yra nusitaikęs“, – tokia trečio buvusio specialiųjų tarnybų bendradarbio nuomonė.

„Mūsų žvalgybos Maskvoje uždavinys – stebėti, kiek mes galime, apie ką mąsto vyrukai Kremliuje ir ko jie gali būti pasirengę griebtis. Mes to negalėsime daryti veiksmingai, kai visa Maskvos rezidentūra susikraus daiktus ir sulips į lėktuvus, kad sugrįžtų į Lenglį (CŽV štabo būstinė, – red. past.)“, – sako jis.

Šaltinis: The Washington Times

2018.05.05; 14:30

Politinės intrigosSkaitomiausios

Jevgenijus Prigožinas – pirmas iš kairės. Nuotrauka: ap/Misha Japaridze

Buvęs kriminalinis nusikaltėlis, galima sakyti – recydivistas vos nesukėlė naujo pasaulinio karo. Ir dar: jis išskleidžia ir padeda ant kelių Rusijos prezidentui Vladimirui Putinui servėtelę, neša į stalą užkandžius ir gėrimus. Teikia kitas paslaugas. Iš arbatpinigių susikrovė milijardus (tiesa, dar rubliais). 

Kraujas mainais į naftą?

Rusijos gynybos ministerijos pranešimu, incidentas naktį iš vasario 7 į 8-ąją atsitiko Sirijos savanorių (ополченцев) vykdomų žvalgybos-paieškų veiksmų nesuderinus su Rusijos operatyvinės grupės vadovybe. Vėliau Kremliui paklusni žiniasklaida paaiškino, kad Rusijos piliečiai kovojo kaip savanoriai su paskutiniais teroristais Sirijos respublikos teritorijoje ir žuvo nuo JAV aviacijos smūgių…. Apie amerikiečius galima manyti ką nori, bet savanoriai ten, kairiajame Eufrato krante, į rytus nuo Deir ez Zoro, kovoti su paskutiniais teroristais negalėjo, nes ten buvo irgi su „Islamo valstybe“ kariaujantys Sirijos kurdai bei arabai.

2017-ųjų pabaigoje miesto rytines apylinkes išlaisvino „Sirijos demokratinių pajėgos“ (SDF), padedamos Tarptautinės koalicijos ir Rusijos kariuomenės. Apie tai bendroje spaudos konferencijoje pranešė kurdų savigynos būrių (YPG) atstovas, dalyvaujant rusų generolui (turkų „Daily Sabah“ įdėjo jų nuotrauką abiejų pusių vėliavų fone). Kurdas pasakė, kad rajonai, kuriuos išlaisvinant jie dalyvavo ir kuriuos dabar kontroliuoja, taps demokratinės Sirijos dalimi: Mes raginame pasaulio valstybes, pirmiausia JAV ir Rusiją, tapti taikaus ir demokratiško Sirijos ateities kūrimo, išlaisvintų rajonų saugumo palaikymo garantais.

Rusijos ir JAV susitarimu Eufratas tapo skiriamąja linija tarp Sirijos vyriausybinių pajėgų ir opozicinių „Sirijos demokratinių pajėgų“. Kurdai kontroliuoja ketvirtadalį Sirijos teritorijos ir kalba apie šių sričių autonomiją Sirijos federacinės valstybės sudėtyje (Sirijos Kurdistaną). Jiems tekusioje Deir ez Zoro provincijos žemėse esama didžiausių Sirijoje naftos ir dujų išteklių.

“The Washington Post” vasario 22 d. paskelbtas straipsnis (“Putin ally said to be in touch with Kremlin, Assad before his mercenaries attacked U.S. troops”) toje pačioje Rusijos žiniasklaidoje nesulaukė didelio atgarsio. Jame atskleidžiama kai kas iš to, ką apie susirėmimo ar incidento užkulisius sužinojo amerikiečių žvalgyba. Jos duomenimis, JAV ir jų sąjungininkų pozicijas atakavusius samdinius galimai kontroliuojantis Rusijos oligarchas prieš puolimą ir po jo daug bendravo su aukštais Kremliaus ir Damasko pareigūnais. Tas oligarchas – tai Jevgenijus Prigožinas.

Amerikiečiai nustatė: sausio 24 d. Prigožinas pranešė Sirijos aukštam pareigūnui gavęs Rusijos ministro sutikimą greitam ir ryžtingam (fast and strong) žygiui vasario pradžioje ir dabar esą savo žodį turi tarti Sirijos vadovybė. Sausio 30 d. pasakė parengęs malonią staigmeną, kurios  Asadas sulauks vasario 6–9 dienomis; kitam pašnekovui pažadėjo už paslaugas mokėsiąs tiek ir tiek… Iš nuklausytų Prigožino pokalbių turinio žurnalistai padarė išvadą, kad oligarchas pats dalyvavo planuojant puolimą prieš amerikiečių palaikomą SFD ir aptarinėjo tai su aukštais Sirijos valdininkais, tarp jų – prezidento administracijos vadovu. Prigožinas daug bendravo ir su Kremliaus pareigūnais, tarp jų – prezidento administracijos vadovu Antonu Vainu ir jo pavaduotoju, tačiau jų pokalbių, vykusių iki vasario 5 d. ir pratęstų kitą dieną po atakos, turinys lieka nežinomas. Amerikiečių žvalgyba yra beveik tikra (almost certainly) tuo, kad Prigožinas kontroliuoja Rusijos samdinius, kariaujančius prezidento Bašaro Asado pajėgose; juos siunčia  kompanija „Vagner“…

“The Washington Post” skaitytojams priminė tai, kas jau buvo parašyta kai kuriuose Rusijos leidiniuose (RBK, Sant Peterburgo „Fontanka“). 2016 metų pabaigoje Sirijos naftos ir mineralinių resursų ministras lankėsi Maskvoje, tačiau rusų žiniasklaida apie tai nieko nepranešė. Tik kitų metų pavasarį Rusijos energetikos ministras Kuveito laikraščiui pasakė, kad tada, viešint Sirijos ministrui, svarstytas kai kurių didelių Rusijos kompanijų dalyvavimas naftos ir dujų žvalgybos bei gavybos projektuose Sirijos Arabų Respublikoje ir ypač tos veiklos saugumo garantavimas.

„Fontanka“ sužinojo, kad Rusijos bendrovė „Euro Polis“ įsipareigojo išlaisvinti Asado priešininkų užgrobtas naftos bei dujų versloves, perdirbimo gamyklas, kitus naftos ir dujų infrastruktūros objektus, o išlaisvinus – juos saugoti. „Euro Polis“ dalis naftos ir dujų gavyboje – vienas ketvirtadalis, išlaidos išlaisvinimo veiksmams atlyginamos atskirai. Memorandumo veikimo trukmė – 5 metai. „Fontanka“ išnarpliojo, kad šią kompaniją valdančios uždarosios bendrovės telefono numeriai tokie patys, kaip ir dar dviejų dešimčių bendrovių, siejamų su oligarchu Jevgenijumi Prigožinu.

(Sirijos pusė pranešė, kad susitarimas buvo pasirašytas ir su dar viena akcine bendrove. (Стройтрансгаз).  Ši kompanija laikoma Genadijaus Timčenkos, vieno iš artimiausių Putinui oligarchų, nuosavybe. Manoma, jo bendrovė Sirijoje veikė jau nuo 2000 metų, turėjo tiesti daugiau kaip 300 km ilgio dujotiekį „South Middle Area“. Dabar rusų žurnalistai rado Sirijos geologinių ir mineralinių išteklių fondo svetainėje parašyta, kad „Strojtransgaz“ teiks dujų išgavimo, perdirbimo, apsaugos paslaugas. Timčenkai atiteko ir du fosfatų rūdynai prie Palmyros.)

Atamanas tai seniai žinojo

„The Washington Post“ paskelbė sensaciją? Kažin. Dvi dienos iki pasirodant amerikiečių straipsniui „Laisvės“ radijo korespondentė pakalbino vienos kazokų draugijos atamaną, Jevgenijų Šabajevą. Jis pabuvojo ligoninėje, kur asmeniškai matė gydomus aštuonis iš Sirijos atvežtus sužalotus „Vagnerio grupės“ narius. Ir pasakė turįs žinių, kad praėjusį savaitgalį buvo palaidotas penkioliktas iš ten žuvusiųjų. Kaip jie atsidūrė Sirijoje? Atamanas atsakė: Važiavo pagal kontraktą saugoti Jevgenijaus Prigožino naftotiekio. Jie, girdi, saugojo naftos versloves prie Palmyros ir jiems įsakė užimti dar ir šitą…

Vienas buvęs „Vagnerio grupės“ narys žurnalistams atskleidė, kas buvo parašyta jo kontrakte su darbdaviu (beje, pažeisdamas pasižadėjimą 5 metus tylėti). Į Siriją jie skrido kaip civiliai – naftos verslovių darbininkai, statybininkai, konsultantai. Kompanija įsipareigojo mirties atveju dėti visas pastangas kūno grąžinimui į tėvynę, tačiau visu šimtu to negarantavo. Žuvus apsaugos kuopos nariui artimiesiems išmokama 3 milijonų rublių kompensacija, šturmo būrio – 5 milijonų; atvykę atsiimti kūno ir kompensacijos giminaičiai irgi pasirašo pasižadėjimą neatskleisti… Užmokestis  pagal sutartį – 240 tūkstančių rublių, mokėjo grynaisiais po 150 tūkstančių plius 30-100% premijos, nelygu kaip įvykdyta kovinė užduotis. Tarsi tarp kita ko: kontraktas pasirašomas su firma „Euro Polis“.

„The New Times“ apžvalgininko akimis, atsitiko kaip kokiame Holivudo trileryje: buvęs kriminalinis nusikaltėlis, galima sakyti – recydivistas, o dabar oligarchas milijardierius (tiesa, dar rublinis), perdėm savanaudiškų paskatų vedamas stato pasaulį ant visuotinio karo slenksčio. Avantiūrai neišdegus, padedamas korumpuotos karo žinybų valdininkijos be sąžinės graužimo aukoja dešimčių tėvynainių gyvybes. Per tai net aukščiausiajai vadovybei teko pritilti. Nors karas Sirijoje, anot Kremliaus propagandos, buvo laimėtas bent tris kartus ir vasario 23 d. sukako 100 metų nuo Rusijos kariuomenės įkūrimo (Maskvoje daug ko pradžia laikomi bolševikiniai dekretai), tačiau šalis nesulaukė nei trankaus parado, nei oracijų. Išvakarėse daug kalbėta Rusijos prezidentą ketinant suteikti savo gynybos ministrui (nė dienos netarnavusiam kariuomenėje) maršalo laipsnį, tačiau šito neatsitiko; Sergejus Šoigu net nelindo į avansceną.

Oligarcho viena pravardžių – „Putino virėjas“

Jevegenijus Prigožinas laikomas Rusijos prezidento artimos aplinkos asmeniu, tačiau tai ne tas atvejis, kai sėdima prie vieno stalo. Tai – ne minėtasis Timčenka. Prigožinas pravardžiuojamas „Putino virėju“ – jis patarnauja aukštajam klientui. Išskleidžia ir padeda tam ant kelių servėtelę, visa kita. Prigožinas ne kartą gyrėsi, kad aptarnaujamas Putinas jį draugiškai pakalbina, pasiteirauja apie jo verslo reikalus, pajuokauja, patapšnoja per rankovę. Kai kurių pasišnekėjimų turinys ir kiti dalykai (pavyzdžiui, padavėjų ataskaitos apie valstybių vadovų ir kitų VIP personų užstalės pokalbius) išaiškėjo „Anoniminiam internacionalui“ 2014-aisiais paskelbus Prigožino susirašinėjimą su asmenine sekretore elektroniniu paštu.  

Praėjusių metų vasarą oligarcho sutuoktinė nupirko Sankt Peterburgo centre istorinį pastatą – XX amžiaus pradžioje pastatytus ir paskesnį dešimtmetį išgarsėjusius pirklių Jelisejevų prekybos namus. Tačau pirma Prigožinams pavyko patalpas išsinuomoti, dar 2010 metais, ir tam neprieštaravo tuometis Rusijos vyriausybės pirmininkas Vladimiras Putinas. Prigožinas padėkojo premjerui už potvarkį dėl „Jelisejevų“, kai šis su Nepriklausomų Valstybių Sandraugos vadovais sėdo pietauti prie stalo jo restorane Peterburge. Putinas atsakė Nėra už ką ir pridūrė: o ji tavęs smarkiai nemėgsta (ji – greičiausiai tuometė Peterburgo gubernatorė Valentina Matvijenko, šiuo metu – Federacijos tarybos pirmininkė, trečiasis pagal svarbą asmuo valstybėje). Na, tu juk ją a… (rusiškas necenzūrinis žodis, reiškiantis „apmauti“, „apmulkinti“). Pietums baigiantis jie vėl persimetė keliais sakiniais ta tema: Vladimirai Vladimirovičiau, aš jos ne… (tas pats žodis), aš ją pergudravau – ir paaiškino, kad nuomos konkurse dalyvavo trys firmos ir visos trys jo, Prigožino, kontroliuojamos. Putinas susijuokė: Tai aš ir sakau, kad a… („apmovei“).  

Kremliaus gyventojai Prigožiną laiko savu vaikinu, su kuriuo nėra reikalo varžytis (savi žmonės). Paprastai rašoma Prigožiną su Putinu radus bendrą kalbą 2001-aisiais, kai Rusijos prezidentas jo restorane vaišino Japonijos premjerą. Tačiau regisi juos susipažinus gerokai anksčiau. 1992 metais, kai Peterburgo miesto mero pavaduotojas Vladimiras Putinas vadovavo dar ir Nuolatinei kazino ir lošimų verslo priežiūros tarybai, tarp pirmųjų lošimo namų steigėjų, leidinio „Novaja gazeta“ duomenimis, buvo ir Jevgenijaus Prigožino pavardė.

Kitas žiniasklaidos Prigožinui suteiktas „titulas“ lietuviškai ne itin skamba – „valstybės užsakymų karalius“, kas kita rusiškai: „король госзаказов“. Jo kontroliuojamos bendrovės užgrobė (kai kuriuose baruose – žaibiškai) didelę dalį valstybės apmokamų viešojo maitinimo, patalpų valymo ir kitų paslaugų rinkoje: tiekia maistą mokykloms, kuopia kareivines, remontuoja ir stato naujas. 2015 metais Gynybos ministerija užsakė joms paslaugų, kurių vertė – 68,6 milijardo rublių, kai tuo tuo tarpu prieš metus buvo 575 milijonai. 2016 metų vasaros pabaigoje apie tai parašęs žurnalas „RBK“ čia pat pripažino neradęs įrodymų tas firmas teikus finansinę paramą privačioms karinėms kompanijoms. To klausiamas aukštas valdžios pareigūnas tik šyptelėjo ir atsakė:  Jūs turėtumėte suprasti, kad Prigožinas labai skaniai maitina…

Dar jį vadina „Putino mėsininku“

Prigožinas patarnavo prie stalo JAV prezidentui Džordžui Bušui Jaunesniajam 2002 metais, o štai Barakas Obama su Vladimiru Putinu 2013 metų pradžioje Sankt Peterburge (G20 susitikime) šnektelėjo ne ilgiau kaip pusvalandį; juos net sodindavo atokiau vienas nuo kito, tad Prigožinas neturėjo nė menkiausio šanso atsidurti vienoje nuotraukoje su jais. Nežinia, ar tuomečiui JAV prezidentui kas pranešė, kad svečius maitino kompanija „Konkord“ ir kad Jungtinių Valstijų delegacijos keliones per miestą sekė… tos pačios kompanijos šnipai. Tačiau Prigožino pavardę amerikiečiai išgirdo dar Obamai valdant. 2016-ųjų pabaigoje Jevgenijus Prigožinas susilaukė JAV finansų ministerijos sankcijų – už „trolių fermų“ finansavimą ir ryšius su Rusijos privačia karine grupe, kariavusia Ukrainoje ir Sirijoje. „Wall Street Journal“ dar parašė apie Rusijos prezidento Putino palankumą šiam restoranų ir kitų viešojo maitinimo įstaigų savininkui ir gerus oligarcho santykius su Gynybos ministerijos valdininkais.

2017 metų vasarą amerikiečiai paskelbė sankcijas Dmitrijui Utkinui – privačios karinės kompanijos „Vagner“ įkūrėjui ir vadovui. JAV finansų ministerija šitaip apibūdino Private Military Company ‘Wagner: privati karinė kompanija, kuri verbuoja ir siunčia kareivius dalyvauti kare Ukrainos rytuose separatistų pusėje. Prieš pačią PKK „Vagner“ sankcijų imtasi dėl to, kad kad ji tiesiogiai ar netiesiogiai dalyvavo veiksmuose ar politikoje, kurie gresia taikai, stabilumui, Ukrainos suverenitetui ar teritoriniam vientisumui.

Rusijos liberalus leidinys „Novaja gazeta“ prieš kelerius metus Prigožiną pavadino apsigimusiu politiniu provokatoriumi. Žurnalistai išaiškino oligarcho saugumo ir PR tarnybų agentus klastojus įrodymus, esą Kremliaus opozicijos veikėjai papirkinėjo 2012 metų pradžioje jų vykdomos protesto akcijos „Už sąžiningus rinkimus“  dalyvius, ir padėjus NTV kanalui sukurpti šmeižikišką filmą „Protesto anatomija“. Oligarchas finansavo provokacijas prieš žiniasklaidą (Новая газета, Форбс, МК, АиФ, Коммерсант): jo žmonės stengėsi įsidarbinti redakcijose ir prieiti prie jų paslapčių,  jo agentai sekė žurnalistus. 2013 metų rugsėjį išaiškėjo Prigožiną finansuojant Sant Peterburge „Internetinių tyrimų tarnybą“ – trolių fabriką. Jau vėlyvą rudenį, kai Kijevo centre, Maidane, kunkuliavo aistros, kitame Ukrainos mieste, Charkove, Prigožino pinigais ir jo pavaldiniams vadovaujant pradėjo veikti „nacionalinė naujienų agentūra“, o Kryme – jos padalinys. Šie troliai Ukrainos socialiniuose tinkluose turėjo sudaryti masinio žmonių (liaudies) nepritarimo Maidano šūkiams regimybę.

Neseniai JAV Kolumbijos apygardos Didysis žiuri (prisiekusiųjų kolegija) pateikė kaltinimus trylikai Rusijos piliečių ir trims kompanijoms dėl nusikalstamo susitarimo paveikti JAV politinę sistemą. Nustatyta, kad pagrindinis visiems gerai žinomos Rusijos organizacijos (Агентство интернет-исследований; tas pats trolių fabrikas) vykdomo neteisėto veikimo finansavimo šaltinis buvo kompanija „Konkord“, kontroliuojama Jevgenijaus Prigožino. Tai buvo daroma platesnės šios kompanijos finansuojamos operacijos rėmuose (projektas „Lachta“). Tam, kad nuslėptų lėšų šaltinį, sakoma kaltinime, „Konkord“ tariamam programinės įrangos kūrimui skiriamas pinigines lėšas pervesdavo organizacijai maždaug iš 14 bankinių sąskaitų, atidarytų „Konkord“ filialų vardu.

Galiausiai – Prigožiną dar vadina „Putino mėsininku“. Mat manoma jį prisidėjus ir prie Sirijos kariuomenės specialiųjų dalinių (ISIS Hunters) telkimo, o šie samdiniai žudo itin negailestingai. Oligarchui priklausanti „Federalinė naujienų tarnyba“ (ФАН) parodė video kadrus, šlovinančius „medžiotojų“ žygį užimant Palmyros miestą. Po kurio laiko internete pasirodė tuo pačiu metu ir toje pačioje vietoje filmuoti kadrai, kuriuose matyti „ISIS Hunters“ smogikus pribaigiant mūšio lauke tįsančius sužeistus priešininkus ir girdėti juos kalbant rusiškai (Свои, не стрелять! Ещё два «духа» здесь! Я вижу вас, я добиваю их!).

Ginkluoti ir pavojingi, kurių visur nėra

Per daugelį valdymo metų Putinas susilaukė daugelio pravardžių ir buvo visaip vaizduojamas, vienas jam suteiktų „titulų“ yra „Faraonas Ichtamnetas“. Jo kareiviai jau seniai vadinami ichtamnetais. Neseniai Rusijos žurnalistė ir filologijos kandidatė Ksenija Turkova leidinyje „Snob“ priminė, ką šis naujadaras reiškia – tai Rusijos karys, kariaujantis kitos valstybės teritorijoje. Radosi memas Rusijos-Ukrainos konflikto pradžioje, kai Maskvos valdininkai vienu balsu neigė Rusijos karių buvimą Ukrainos rytuose (iš rus. Их там нет – jų ten nėra).

Rusijos kariuomenės Donbaso teritorijoje nėra. Tačiau ten iš tikrųjų suburtos tam tikros karinės ir milicijos formuotės, kurios yra savigalės (самодостаточными) ir pasirengusios atremti bet kokias didelio masto karines akcijas prieš Donbasą, – pareiškė praėjusių metų pabaigoje Vladimiras Putinas, atsakydamas į Ukrainos žurnalisto klausimą. – Mes manome, kad tai atitinka šioje teritorijoje gyvenančių žmonių interesus ir jeigu tokių galimybių nebus, nacionalistų batalionai gali sukelti skerdynes, ne mažesnes negu Srebnicoje (Bosnijoje, 1995). 2014–2015 metais Kremlius neigė Rusijos piliečius esant prieš Kijevą sukilusiose Donecko ir Luhansko srityse, esą ten kariauja, Putino žodžiais, buvę šachtininkai ir traktorininkai.

Kai 2014 metų pavasarį, jau paskelbus Luhansko ir Donecko „liaudies respublikas“, pasipylė kaltinimai Ukrainoje veikiant Rusijos specialiųjų tarnybų atsiųstus šnipus, diversantus, provokatorius, taip pat reguliariosios kariuomenės karius (internetiniai detektyvai kaip mat nustatė žaliųjų žmogeliukų pavaldumą pagal įrašą ant vieno kareivio kuprinės: GRU), Rusijos gynybos ministras Sergejus Šoigu tai kategoriškai neigė. Dėl GRU specialiosios paskirties būrio kovotojų, tai didele iškalba negarsėjantis ministras manė atkirtęs labai šmaikščiai: pasakysiu viena: sunku ieškoti juodos katės tamsiame kambaryje, ypač jeigu jos ten nėra. Juo labiau kvaila tai daryti, jeigu ši katė protinga, drąsi ir mandagi. 2015-ųjų pabaigoje prasitarė ir pats Putinas: Mes niekada nesakėme, kad ten nėra žmonių, kurie sprendžia tam tikrus klausimus, tačiau tai nereiškia, kad ten yra reguliarioji Rusijos kariuomenė. Vėliau jo spaudos sekretorius, girdėdamas kritiką, kad koks skirtumas – ar reguliarioji, ar kitokia, patikslino: prezidentas turėjo galvoje savanorius.

2017 metų rudenį Ukrainos saugumo tarnybos vadovas Vasilijus Gricakas pranešė žurnalistams, kas nustatyta tiriant šalies rytuose separatistų pusėje kariavusios samdinių grupės nusikalstamą veikimą. Į saugumiečių akiratį samdiniai pakliuvo 2014-ųjų pavasarį. Grupei vadovavo Rusijos pilietis, buvęs Rusijos generalinio štabo vyriausiosios žvalgybos valdybos (GRU) specialiosios paskirties būrio vadas papulkininkis Dmitrijus Utkinas. Nuo jo šaukinio „Vagner“ ir visą grupę imta vadinti „Vagnerio grupe“. Ukrainos saugumiečiai išaiškino jai priklaususius 1 587 asmenis. Iki 95% samdinių sudarė Rusijos piliečiai. Nustatyta, kad „Vagnerio grupė“ kartu su Rusijos specialiųjų operacijų pajėgu būriu dalyvavo okupuojant Krymą, vėliau su kitais „savanoriais“ veikė Luhanske, kariavo dėl Debalcevo miesto; jai reiškiamas kaltinimas numušus Ukrainos lėktuvą Il-76 su 49 kariais ir įgulos nariais. Pačių „Vagnerio grupės“ smogikų žuvo 67 žmonės. (Beje, buvo pasklidęs gandas „Vagnerį“ žuvus, ir ta žinia buvo pradžiuginusi pačius separatistus, nes „velionis“ negailėjo ir savų.)

Paprastai sakoma, kad „Vagnerio grupės“ žygiuose pirma buvo Luhanskas ir Donbasas (iki 2015 metų pavasario) ir vėliau – Palmyra ir kiti Sirijos miestai. Vis dėlto pats Utkinas ir daug kitų buvusių kariuomenės bei vidaus reikalų specialiųjų padalinių karių pirmiausia, dar 2013-ųjų rudenį, pabuvojo kaip tik Sirijoje – kaip specialistai, kuriuos Honkonge įregistruota kompanija „Slavonic Corps Limited” (valdoma iš „Moran Security Group“ biuro Maskvoje) pasamdė naftos gavybos, transportavimo ir perdirbimo objektų apsaugai. Tiesa, užtruko neilgai. Gavo įsakymą žygiuoti į pagalbą vietos savanoriams Chomso provincijoje, pakliuvo į “Islamo valstybės” smogikų pasalą ir vargais negalais teišsigelbėjo kilusios smėlio audros priedangoje; šešis sužeidė. Teroristai mūšio vietoje surado pamestą planšetę ir visam pasauliui ištrimitavo: Sirijoje prezidento Asado pusėje kariauja rusai!

„Slavų korpusą“ skubiai atšaukė į Maskvą. Vnukovo oro uoste abu lėktuvus, kuriais atskrido per pustrečio šimto specialistų, apsupo FSB specialiosios paskirties dalinio „Alfa“ kariai, visus sulaikė. Po profilaktinio pokalbio paleido, išskyrus du vyriausiuosius verbuotojus. Šiuos vėliau, rašyta, teisė pagal Rusijos baudžiamojo kodekso 359 straipsnį (samdinystė) ir skyrė po trejus metus laisvės atėmimo. Daugelį „Slavų korpuso“ specialistų prisiminė 2014-ųjų vasarą. Po mokymų Krasnodaro krašte, GRU 10-osios specialiosios paskirties brigados poligone, jie išvyko į Ukrainą – du būriai („Луна“, „Степь“); Dmitrijaus Utkino vadovaujamą būrį ilgainiui imta vadinti  „Vagnerio PKK“.

Ne per seniausiai Ukrainos saugumo tarnyba paskelbė dar vieną nuklausyto „Vagnerio  grupės“ vado Utkino pokalbio 2015 metų pradžioje įrašą. Jo pašnekovas – kažin kurios Rusijos žvalgybos bendradarbis „Igoris“ tikina „Vagnerį“ kuo palankiausiai atsiliepęs apie jo būrį generaliniame štabe: tik su juo ir su jo būriu galima turėti reikalą, o visi kiti… Dar „Igoris“ kalba apie Utkino šefą, kurį esą spaudžia kitos kompanijos… Ukrainos saugumiečių nuomone, Rusijos generalinis štabas 2015 metų vasario mėnesį svarstė sausumos operacijos Sirijoje planą: ar siųsti reguliariosios kariuomenės dalinius, ar samdinius, kurie jau kariavo Donbase. Pasirinko „Vagnerio PKK“ (ukrainiečiai ją vadina Rusijos specaliųjų tarnybų padaliniu) – dėl galimybės nuslėpti Rusijos karių žūtis karinių veiksmų Sirijoje metu ir išvengti visuomenėje bruzdesio.  2015 metų rudenį prasidėjo Rusijos karinių kosminių pajėgų operacija Sirijoje. O netrukus paaiškėjo rusus kovojant ir sausumoje.

Pamatyti verslovę ir numirti

Kelios dienos iki parašant „The Washington Post“ savo versiją paskelbė „Novaja gazeta“ apžvalgininkas Pavelas Felgengaueris („Разгром“). Jam pasirodė įtartina užuominos, kad tą naktį „Vagnerio grupės“ užnugaryje laukė Rusijos specialiųjų operacijų pajėgų (SSO) kariai. Jie greičiausiai spėjo atsitraukti ir išvengė amerikiečių aviacijos ugnies. Gali būti, – rašo šis autorius, – tikrasis operacijos tikslas buvo ne pati įmonė ir ne SDF kurdai kariai, o būtent Vakarų patarėjai ir specialiųjų pajėgų kariai (западные советники-спецназовцы) įmonėje.  Sirijos savanorių rankomis paimti į nelaisvę arba likviduoti amerikiečių specialiojo dalinio karius ir visiems parodyti jų lavonus – šito reikėjo. Tai būtų sudavę itin skaudų smūgį amerikiečių prestižui regione ir privertę Jungtines Valstijas visiškai išvesti savo pajėgas iš Sirijos. Kaip tik tokia, ko gero, yra Maskvos strateginės linijos dalis. Juk Amerikoje nelabai mėgsta, kai geriausi sūnūs žūva nežinia kur ir nežinia už ką. Antai 1984 metais JAV, Prancūzija, Italija ir Didžioji Britanija išvedė savo pajėgas iš Libano po to, kai Beirute dviejų mirtininkų susprogdintas sunkvežimis su 5 tonomis trotilo nusinešė daugiau kaip 300 amerikiečių ir prancūzų karių gyvybes. 1993 metų rudenį Mogadiše nepavykusios operacijos metu žuvo 18 amerikiečių ir iki metu pabaigos JAV išvedė savo dalinius iš Somalio…

Kai viskas slepiama, galima manyti ir taip – juo labiau kad šiuo atveju viena kitam netrukdo. Sirijos savanoriai įsivelia į mūšį su kurdais, o padėti jiems niekas nė nesirengia (amerikiečiai ir nešaudys visiems susimaišius), nes tuo tarpu profesionalai patyliukais… O galima buvo ir tris zuikius iš karto nušauti. Kazokų atamanas Jevgenijus Šabanovas „Laisvės radijo“ korespondentei pakartojo tai, ką buvo sakęs dar iki įvedant kariuomenę į Siriją. Kremliuje vyko pasitarimas, kur, jo žiniomis, Aleksandrui Borodajui (buvęs „Donecko liaudies respublikos“ veikėjas, nuo 2015 metų rudens  – „Donbaso savanorių sąjungos“ pirmininkas) nurodė utilizuoti tą daugybę žmonių, kurie pasikėlė, kurie matė, kaip galima keisti valdžią, pasakykime, ne rinkimų keliu. Tokie žmonės nereikalingi mūsų šalyje. Tad tikslas, be naftos, buvo ir Donbaso veteranų utilizavimas. Daugelis anksčiau ten nuvykusių buvo likviduoti (зачищены), tiksliau – juos siuntė šturmuoti Sirijos miestų dar nepradėjus artilerinio parengimo… Atamanas neslepia, kad neatšauktas ir to paties į Maskvą sugrįžusio Strelkovo-Girkino likvidavimas.

Tik ir šitai – nė jokia sensacija. Tarę, kad Putino režimo kritikai gali tirštinti spalvas, paklausykime lenkų eksperto: Maskva tikslingai, tolydžio (konsekwentnie) ir sėkmingai toliau šalina kareivių Donbase ir Sirijoje vykdytų karo nusikaltimų liudininkus. Jie žinojo Rusiją sukursčius karinį konfliktą Ukrainoje ir galėjo tai pasakyti būsimajame teisme Hagoje. Pasak lenko, labai daug ekspertų mano, kad Rusija atsisako nereikalingais tapusių smogikų: jau likviduota daugiau kaip dešimt Donbaso teroristų vadeivų („Givis”, „Motorola” ir kiti).

O štai ne per seniausiai, kovo 7 d., „Laisvės“ radijas paskelbė pokalbį su trimis buvusiais „Vagnerio“ grupės nariais. Sklinda gandai, kad „Vagneris“ – tai projektas „Mėsmalė“. Kur dėti sukilėlius (Donbaso separatistų kariauną, ополчение). Pirmosios bangos idiotus, idėjinius? Tai baisūs žmonės, tai visuomenės audrintojai, jie gali kelti kaip mielės. O taip ir šalies interesai ginami, ir mielių mažiau lieka. Va toks variantas. Irgi gali būti. Vieno iš pašnekovų teigimu, nuo 2015 metų Sirijoje žuvo iki 400 Rusijos piliečių.

Galiausiai pačiam Prigožinui galėjo būti pasakyta: Marš atgal į virtuvę! Kalbama, kai užėmus Palmyrą Šoigu paskambino Putinui, šis atsakė: žinau, Prigožinas pranešė. Turėjo gynybos ministrą erzinti ir „Vagnerio grupės“ liaupsės žiniasklaidoje – visus miestus savanoriai ima, visada savanoriai priekyje. Dar vienas akibrokštas – „Vagnerio grupės“ vadas su bendrais prie vaišių stalo iškilmingame priėmime Kremliuje Rusijos didvyrių dienos proga 2016 metų pabaigoje! Tai kas, kad du – Rusijos didvyriai, o per visus – gal dešimt ordinų „Už narsumą“. Juk samdiniai – kriminaliniai nusikaltėliai… Beje, Rusijos kareivinėse grindis vėl plauna patys kareiviai – Prigožino paslaugų atsisakyta. Apskritai, Gynybos ministerijos užsakymų su juo siejamoms bendrovėms 2018 metais katastrofiškai sumažėjo… Bet tai prasidėjo dar gerokai prieš naktį į vasario 8-ąją…

Vasario 27 d. Rusijos naujienų tarnyba “Interfax“ atpasakojo tai, ką paskelbė kolegos iš turkų „Anadolu”: Sirijos vyriausybės pusėje kariaujančios pajėgos vėl mėgino prasiveržti prie naftos ir dujų radimviečių Der ez Zoro provincijoje, tačiau po kelių dienų atsitraukė smogus JAV karinėms oro pajėgoms. Turkų pranešimu, puolė iraniečių grupuotės. Jos apšaudė iš raketinių pabūklų „Conico“ dujų radimvietę, o vėliau užėmė 22 naftos versloves. „Sirijos demokratinės pajėgos“ savo ruožtu apšaudė objektus Sirijos vyriausybės kontroliuojamoje teritorijoje.

Korespondentai priminė, kad pirmą kartą Sirijos vyriausybinės pajėgos mėgino užimti verslovių rajoną vasario pradžioje, tačiau to nepasisekė padaryti smogus toms pačioms JAV oro pajėgoms. Dėl teisybės, tai Sirijos armija tai padaryti mėgino ir praėjusių metų rugsėjo antroje pusėje. Tada žuvo Sirijos armijos vadavietėje buvęs Rusijos karinių patarėjų grupės vyriausiasis, generolas leitenantas Valerijus Asapovas. Tada, kaip prisimename, „Sirijos demokratinių pajėgų“ vyriausioji vadovybė apkaltino Rusiją atakuojant jų pozicijas:  Rusija ir jos palaikomas režimas pradėjo puolimą prieš mūsų pajėgas „Conico“ rajone.

Apie Prigožiną – nieko. Kaip į vandenį dingo. Tačiau gal dar išnirs?

2018.03.13; 08:53

SkaitomiausiosŽvalgyba

Apie Mata Hari sukurta ypač daug filmų, parašyta daug knygų

Žinomos šnipų istorijos nukelia net į 1800-uosius metus prieš Kristaus gimimą, kuomet asirai įkūrė slaptąją valstybės tarnybą „Karaliaus akis“. Įvairiais amžiais slaptosios tarnybos  rinko įvairaus pobūdžio informaciją karinėms invazijoms ir jų metu.

Tarp vyrų įsiamžino ir moterys. Pirmojo pasaulinio karo metais garsiausių šnipų gretose buvo talentinga olandų šokėja, kurtizanė Margaretha Geetruida Zelle (1876-1917), pagarsėjusi Matos Hari vardu. Ši Prancūzijos ir Vokietijos agentė H21 jau įamžinta pustrečio šimto dokumentinių ir meninių romanų puslapiuose, TV serialuose, filmuose prieš pat mirtinus šūvius, atvirai žvelgianti budeliams į akis, pasiunčia oro bučinį… Jos garbei gimtajame Leuvardene pastatyta skulptūra.

2017 metais suomių rašytojas Martti Backmanas paskelbė dokumentinį romaną „Šnipai“ („Vakoojat“) ir skaitytojams atvertė  skandalingiausią Suomijos bylą – 1933 metais atskleistą užsienio agentų sambūrį. Ši knyga iškart tapo  pretendente būti geriausia Suomijos metų knyga.  Latvijos laikraštis „Latvijas Avīze“ paskelbė J. Rislaki publikaciją „Latvių „Mata Hari“ sovietų tarnyboje. Marijos Emmos Šūlės  aristokratiškas gyvenimas ir tragiška pabaiga“. Štai apie ką pasakoja J. Rislaki ir M. Backmanas.

M. E. Šūlė (1896-1943) – Duobelės vežiko dukra. Vaikystėje ganė kiaules. Pirmojo pasaulinio karo metais dirbo padavėja ir „baro gražuole“ Kijeve bei Rygoje. Tuomet ją užverbavo tarptautinė komunistų organizacija Kominternas. Būdama profesionali šnipė, ištekėjo už Janio Tiltinio ir abu drauge dirbo Paryžiuje, Niujorke. Į Suomiją atvyko kartu su sūnumi Georgu ir prisistatė turtingo Kanados verslininko žmona Marija Luiza Martina. Šnipų grupės draugai ją pažinojo tik kaip „Ireną“. Šūlė nedelsdama pasikvietė iš JAV matematikos studentą Arvydą Jakobsoną, kurį užverbavo Raudonosios armijos žvalgybos vado Janio Bėrzinio agentė Aino Kuusinen, garsaus suomių komunisto O.V. Kuusineno žmona.

M. E. Šūlė apsigyveno Helsinkio turtingųjų rajone, buvusio amerikiečių diplomato bute, šalia Carlo Gustafo Mannerheimo vilos. Jos bute nuolat vykdavo pobūviai, laisvai liejosi šampanas.

Atvykusi į Helsinkį, Šūlė iškart ėmė vadovauti GRU agentų ratui. Jai ypač padėdavo Toivo Vehe, tikriau –  rusų pasienietis Ivanas Petrovas.

Reikšmingiausias Šūlės agentas buvo Suomijos armijos leitenantas Vilho Pentikeinenas. Šis naktimis iš Gynybos ministerijos generalinio štabo seifo imdavo dokumentus su slapta valstybės karine informacija ir perduodavo gatvėje  laukiančiam SSRS karo atašė. Sovietų Sąjungos ambasadoje dokumentus tuojau perfotografuodavo ir tą pačią naktį juos gražindavo į seifą.

Rašytojo Martti Backmano dokumentinis romanas „Šnipai“ („Vakoojat“)

Po ilgų šnipinėjimo metų neatlaikė leitenanto Pentikeineno nervai, ir jis 1933 metų spalį automobiliu pabėga į Sovietų Sąjungą, sukeldamas Suomijoje didžiulį skandalą. Sovietų Sąjungoje bėglį sutiko šaltai. Teko GRU vadui J. Bėrziniui patvirtinti, kad Pentikeinenas buvo jo agentas. Pabėgėliui buvo suteikta galimybė dirbti „organuose“ iki 1941 metų, kuomet jis buvo apkaltintas šnipinėjimu Suomijai. Po metų Pentikeinenas mirė įkalinimo įstaigoje.

Šūlės suomių agentų neprofesionalumas buvo lemtingas. Beje, ir pati Šūlė suklydo. Ji su Jakobsonu autobusu vyko aplankyti Vehės šeimos, gyvenusios netoli Helsinkio. Vairuotojas atkreipė dėmesį į prašmatniai apsirengusią moterį, kuri už kelionę atsiskaitė didelės vertės kupiūra, ir apie tai pranešė Suomijos slaptajai policijai. Ši pradėjo slaptą telefono pokalbių pasiklausymą. Areštas ir krata įvyko per patį pokylio įkarštį. Šilko suknele vilkinti Šūlė laikėsi ramiai ir šypsojosi, o jos aukšti suomių svečiai protestavo: ponia Martina yra garbinga ledi, pasaulio moteris iš Kanados!

Kai moterį areštavo, jos septynerių metukų sūnus Georgas liko vienas nemokėdamas suomių kalbos. Pažįstami padėjo  berniukui išvykti į Norvegiją, o po to, manoma, jis pateko į Sovietų Sąjungą.

Susipažinęs su šia byla, vienas Suomijos slaptosios policijos vadų sušuko: „Tai tikra Mata Hari!“

Per tardymą Šūlė nieko nepasakojo ir neprisipažino. Ji kartojo nesuprantanti rusiškai. Niekas nežinojo tikrosios „Irenos“ pavardės, net Jakobsonas. Netrukus paaiškėjo, kad ji yra latvė. Tada buvo gauta papildomos informacijos iš Latvijos.

Šūlę įkalino aštuoneriems metams. Kalėjime ji išmoko suomių ir švedų kalbas, siuvo apatines Suomijos armijos  kareiviams. Jai simpatizavo Suomijos slaptosios policijos vadas Esko Riekis. Jis šnekučiuodavosi su ja, veždavo papietauti į ištaigų Helsinkio restoraną. Tačiau Šūlė nepasidavė vilionėms, net siūlymui išvykti į Vakarus. Būdama kalėjime, ji sužinojo, kad jai paskirtas aukštas SSRS apdovanojimas. 1939 m. Suomijos prezidentas  atmetė Šūlės malonės prašymą. 1940-1941 vyko Suomijos ir SSRS derybos dėl apsikeitimo belaisviais. Buvo minima ir Šūlė, bet suomiai už ją  norėjo vienintelio Pentikeineno. SSRS nesutiko.

1942 metais pasibaigė Šūlės įkalinimo bausmės laikas, bet moters nepaleido, ją laikė slaptosios policijos kameroje. Tuomet suomiai svarstė: gal „vokiečiai galėtų ja kažkaip pasinaudoti“. Pati Šūlė norėjo vykti tik į Švediją. Riekis, jau buvęs  Suomijos slaptosios policijos viršininkas, padarė išvadą, kad Šūlė nepakeitė savo nuostatų, „kalėjime nemaž nepaseno“, priedo „geležinių nervų“.

Veltui jis prašė neatiduoti Šūlės į gestapo rankas. 1942 metais moteris kartu su  aštuoniais Austrijos žydais buvo išduota Vokietijai: juos laivu nuplukdė iki Talino, o iš tenai traukiniu nuvežė į Berlyną.

Po M. Backmano knygos išėjimo paaiškėjo, kas vėliau nutiko Šūlei. Jos pavardė yra Ravensbriuko koncentracijos stovyklos, skirtos moterims ir komunistams, sąrašuose. Iš pradžių ją tardė gestapas Berlyno policijos kalėjime. Areštantai ją laikė suome, ji tai nepaneigė. Berlyne Šūlė neišdavė nei savo darbdavio, nei organizacijos narių.

1943 metų pabaigoje Mariją Emmą Šūlę perkėlė į Aušvico koncentracijos stovyklą, kur 1943 metų gruodžio 15 dieną nužudė.

Parengė Arvydas Valionis

2018.01.04; 06:00

Aktualijos

Legendinis Lietuvos partizanų vadas Adolfas Ramanauskas-Vanagas, žiauriai kankintas KGB kalėjime. LGGRTC nuotr.

Laisvės gynėjai žinojo, kad bus šmeižiami

Dar neišblėsus partizaniniam pasipriešinimui įžvalgesni Lietuvos partizanai jau numatė, kad ateityje jų pasišventusi kova bus teršiama pagal okupanto pagamintą kurpalį.

„Kelsis Lietuva – mūsų jau nebebus. Joje vėl užvirs gyvenimas – mūsų niekas neatmins, banditų vardais vadins — mums bus skaudu“, – savo dienoraštyje nerimavo Tauro apygardos partizanų kapelionas Justinas Lelešius-Grafas, kunigas, žuvęs 29-erių.

„Kovoja visi idealistai, gražiausias tautos žiedas, nebijąs už savo tėviškę galvą paguldyti. Nėra kovos be aukų, lygiai kaip nėra laisvės be pasišventimo. Ar ateitis mokės įvertinti šių žmonių karžygiškumą? Dalis tautos supras, bet bus tokių, kurie visa tai su purvais maišys. Šliužams arų nesuprasti!“, – dienoraštyje pranašiškai klausė Dainavos apygardos vadas Lionginas Baliukevičius – Dzūkas, medicinos fakulteto studentas, žuvęs 25-erių.

„Okupantai mėgdavo mus vadinti lietuvių vokiškaisiais nacionalistais. Taip jie mus vadindavo norėdami sukompromituoti krašte ir užsienyje — gal atsiras tokių, kurie patikės, kad mes kovojame už nacių reikalus, išduodame savo Tėvynę“, – savo atsiminimuose perspėjo partizanų ginkluotojų pajėgų vadas, Adolfas Ramanauskas – Vanagas, mokytojas, žiauriai nukankintas ir sušaudytas 39-erių metų.

Okupantų primestos istorijos klastotės

Genocido ir rezistencijos tyrimo centro darbuotojai perspėja, kad tiriant Lietuvos partizaninį pasipriešinimą ar kitas karo ir pokario žaizdas, negalima remtis vien jų budelių – KGB bylomis, kuriose partizanai vadinami banditais ir kur apstu netikrų, juos juodinančių „faktų“.

„Kiek asmenų per partizaninį karą buvo nubausta mirties bausme – duomenų nėra. Partizanai neslėpė karo lauko teismo nuosprendžių, priešingai, apie kiekvieną sunaikintą šnipą stengėsi apylinkėse išplatinti atsišaukimus, kuriuose nurodydavo, už ką įvykdytas nuosprendis. Didžioji dalis partizanų archyvų buvo sunaikinta, o okupacinė valdžia, nors nuolat kaltino partizanus nekaltų žmonių žudymu, niekada nepateikė išsamių nužudytųjų sąrašų. Tai buvo daroma sąmoningai, kad niekas negalėtų patikrinti, kiek gi iš tikrųjų žmonių nužudė partizanai. 

Nemunaitis. Paminklinė lenta byloja: čia 1945-aisiais priesaiką davė Adolfo Ramanausko – Vanago partizanai. Slaptai.lt nuotr.

1953 metais, baigiantis partizaniniam karui, emgėbistai (kagėbistai) statistinėse ataskaitose nurodė, kad pokarį partizanai nukovė 12,9 tūkstančio asmenų. Šį skaičių sudarė tiek NKVD (KGB) kariškiai, stribai ir ginkluoti aktyvistai, tiek civiliai asmenys, nubausti karo lauko teismo nuosprendžiais ar atsitiktinai žuvę per susišaudymus. Tačiau iš tikrųjų į šį skaičių buvo įskaitytos ne tik partizanų aukos. Kadangi visus nusikaltimus registravo ta pati žinyba – NKVD (KGB), banditais vadinusi ir kriminalinius nusikaltėlius, ir partizanus, į „banditų” nužudytųjų asmenų skaičių pateko ir įvairių plėšikų bei recidyvistų nužudyti asmenys.

Be to, partizanų vardu žudė ir patys enkavedistai – stribai, MGB smogikai, raudonarmiečiai. Prisimenant, kad daugelis šnipų ir aktyvių kolaborantų irgi buvo ginkluoti, partizanų karo lauko teismų nuosprendžiais nužudytų civilių asmenų skaičius per tokį ilgą karą būtų tikrai labai nedidelis. Tačiau propagandiniais sumetimais laikui bėgant okupacinė valdžia šį skaičių nuolat didino: 1957 metais KGB pirmininko ataskaitoje jau buvo nurodyta, kad partizanai nužudė 15 tūkstančių, o 1985-aisiais – net 25 tūkstančius civilių asmenų,“ – knygoje „Pasipriešinimo istorija: 1944-1953 metai” pastebi Nijolė Gaškaitė – Žemaitienė.

Tikras partizaninio pasipriešinimo tyrimas įmanomas tik išgirdus pačius partizanus – išanalizavus jų dienoraščius, laikraščius, prisiminimus. Atsižvelgdamas į artėjančias Adolfo Ramanausko – Vanago šimtąsias gimimo metines, LGGRT Centras pakartotinai išleido Adolfo Ramanausko – Vanago prisiminimų knygą „Daugel krito sūnų“, kurios ištraukas apie skaudžiausias partizaninio pasipriešinimo problemas čia pateikiame. 

Netikri partizanai

Adolfas Ramanauskas Vanagas

 „Priešas buvo ne tik kad nepalyginamai gausesnis ir geriau ginkluotas, bet jau turėjo net kelių dešimtmečių kovos su pasipriešinimu, kylančiu savos valstybės viduje, patirtį.

Mes mokėmės iš kartaus patyrimo, kuris buvo įgyjamas neretai net gyvybės kaina.

Okupantas su mumis kovojo visomis be išimties priemonėmis ir metodais. Visas blogybes krašte okupantai priskyrė mums. Jie su istrebiteliais nesivaržydami naktimis plėšikaudavo, žudydavo apsirengę partizanų uniformomis ir paskui sakydavo, kad tai visa įvykdė „banditai”. Jie, kaip ir visur, laikėsi tokio požiūrio: „Šmeižk, meluok, — vis kas nors prilips”.

Buvo, žinoma, atsitikimų, kad ir partizanai padarydavo nusikaltimų, bet juos ištyrus, nusikaltėliai būdavo nubaudžiami labai griežtai — mirties bausme sušaudant.

Adolfas Ramanauskas – Vanagas. „Daugel krito sūnų…” Knygos viršelis

Čia noriu pridurti, kad ir plėšikai neretai dangstydavosi partizanų uniforma. Kartais net civiliai asmenys plėšikaudavo.

Man pačiam su vyrais netikėtai pavyko užklupti Subartonių miške du ūkininko sūnus iš Masališkių kaimo, kurie turgaus dienomis, apsiginklavę šautuvais ir apsivilkę partizanų uniforma, apiplėšinėdavo žmones. Vienas iš jų, betykojančių miške aukų, buvo pačiuptas ir nubaustas mirties bausme, o antrasis paspruko.

Mūsų kovos taktika reikalavo, kad kiekvieną žiemą partizanų judėjimas vis labiau sulėtėtų. Vyrai stengdavosi pasirūpinti maisto atsarga ir ilgą laiką neišeiti iš žieminių slėptuvių. Neretai partizanai iš komunistų konfiskuodavo bekoną ar telyčią, nes gerieji žmonės ir taip partizanus maitindavo pavasarį, vasarą ir rudenį.

Vis dėlto paaiškėdavo, kad paimamų bekonų skaičius ėmė didėti ir net patikimiausi žmonės kartais nusiskųsdavo, jog naktį ginkluoti vyrai, pasivadinę partizanais, paima jų nupenėtas kiaules.

Partizanai imdavo kaltinti vieni kitus, nes manydavo, kad bekonus atiminėja kitų skyrių vyrai iš tų rajonų, kurie jiems nepriklauso. Kaltininkų nustatyti nepavykdavo, nes visi gynėsi to nedarą.

Dėl to partizanai įpareigojo gyventojus, kad jie stengtųsi asmenis, atvykstančius paimti bekono, įsidėmėti iš veido ar bent įsiminti jų apsiginklavimą. Vienu metu partizanams, veikiantiems Ryliškių apylinkėje, buvo pranešta, kad bekonus atiminėja net dvylikos vyrų, ginkluotų automatais ir rusiškais šautuvais, grupė. Per vieną tokį apiplėšimą, kai iš gyventojo buvo paimta didelė paskerstos kiaulės dalis, moteris pažino tarp ginkluotų vyrų kelis istrebitelius iš Merkinės miestelio. Ji pasiryžo nusikaltimą iškelti viešumon“.

Partizanų mirties bausmės

„Šnipas yra pats bjauriausias tautos išgama. Kaip tik todėl gyventojai ir partizanai visuomet stengėsi juos pašalinti nuo sveikojo tautos kamieno. Kova su jais visuomet buvo ir tebėra labai sunki ir atsakinga. Sąlygos, kuriomis partizanams tenka rinkti žinias apie šnipus ir kitus tautos išgamas, yra nepaprastos. Jiems reikia remtis parodymais, kuriuos pateikia vietos gyventojai, nes patikrinti šių žinių šaltinius dažnai yra labai sunkiai prieinamas dalykas. Žinoma, partizanai stengiasi kuo daugiau gyventojų apklausti, bet ir tai padaryti platesniu mastu dėl ypatingų aplinkybių ne visuomet yra įmanoma. Ištardyti kaltinamąjį taip pat nėra palankių sąlygų, nes kiti jo šeimos nariai tuoj galėtų suprasti, kas suteikė partizanams žinių apie šnipo veiklą. Tardydami partizanai paprastai nekankina, nes tai nesiderina su tauraus kovotojo morale.

Vyčio apygardos Briedžio rinktinės Paukštelio būrio partizanai. LGGRTC nuotr.

Nagrinėtose bylose sunkiausia būdavo nustatyti, ar liudytojai suteikia teisingas ir neperdėtas žinias, ar kartais net ir keli asmenys neliudija asmeniško keršto sumetimais. Sprendimas atimti žmogui gyvybę — tai nėra paprastas dalykas. Partizanai kalėjimų ar pataisos namų neturi, o nusikaltėliui kartais būna per maža griežto perspėjimo. Savo aplinkraščiuose, įsakymuose, instrukcijose ir nuostatuose partizanų vadovybė visuomet stengdavosi kiek galėdama atkreipti visų partizanų dėmesį į atsakomybę nagrinėjant civilių asmenų bylas. Sunkinančia aplinkybe kartais būdavo laikoma tai, kad partizanai ar net jų vadai dėl nepakankamo išsilavinimo nepajėgdavo įsigilinti į ypatingos reikšmės aplinkybes, susijusias su byla. Aukštesniesiems partizanų vadams ne visuomet būdavo įmanoma visur apeiti, apklausinėti, patikrinti ir pirmininkauti sprendžiamoms byloms.

Žinoma, partizanų vadovybė stengdavosi prižiūrėti, kad būtų vadovaujamasi teisingumu sprendžiant bylas, kontroliuoti ir griežčiausiai nubausti tuos, kurie sąmoningai nusižengdavo teisingumui ar lengvabūdiškai švaistydavosi mirties bausmėmis. Už tokius nusižengimus man pačiam teko surengti Partizanų karo lauko teismą partizanams Gegužei, Jurginui, Riešutui ir jo draugui, Tėveliui, Ūseliui, Studentui. Jie už tokius nusikaltimus ir dar kai kuriuos kitus nusižengimus buvo nuteisti mirti.

Gyventojai parodymus pateikdavo žodžiu arba raštu, pasirašydami slapyvardžiais. Reikalauti tikrojo parašo buvo neįmanoma jau vien saugumo sumetimais. Juk archyvai dažnai patekdavo priešui, o tas net iš slapyvardžio atpažindavo žinias suteikusį asmenį. Niekas negalėjo būti tikras, kad partizanas, surinkęs žinias ir pranešimus su parašais, nebus rusų nukautas. Apskritai partizanai siekė kuo stropiausiai bylas išnagrinėti, nes jie gerai žinojo, kad, pasirašydami bylos protokolus, prisiima atsakomybę už visą bylos nagrinėjimą ir nuosprendį. Tai buvo kaip reikiant išaiškinta visiems partizanams, ir jie dažniausiai, bent aš tuo esu įsitikinęs, stengdavosi būti teisingi ir nelengvabūdiški.

NKVG – MGB – KGB agentai – smogikai, prieš mūsų partizanus rengę baudžiamąsias akcijas ir diversijas. Slaptai.lt perfotografota iš LGGRTC nuotr.

Kartais iš šalies žiūrint gali atrodyti, kad vienas ar net keli likviduoti šeimos nariai buvo geri ir teisingi piliečiai. Iš tikrųjų jie buvo patys pavojingiausi šnipai. Į sulikviduotų šnipų namus atsilankydavo MGB pareigūnai ir surašydavo protokolus, kokie tik jiems patikdavo. Liudyti jiems reikėjo, žinoma, ne bet kaip, nes žmogus susilauktų įtarimo ir nepavydėtino likimo.

Skaudu partizanams išgirsti pasakant, kad yra tariamai neteisingai nukautų. Blogiausia tai, kad retai galima spaudoje ar žodžiu paskelbti, už ką anie buvo nubausti aukščiausia bausme. Juk tokiu atveju nukentėtų lojalūs gyventojai. Likimas žiaurus, nes kartais partizanai ir jų vadai, kurie sudarė ir nagrinėjo bylas, taip pat jau yra žuvę, o bylų protokolų likimas dažnai nežinomas. Kažin ar visi byloje liudiję žmonės, kurie ir laisvės sulauks, žinodami, kad kovotojai žuvę, ir nenorėdami turėti nemalonumų iš likusių sulikviduotojo šeimos narių, patvirtins anksčiau duotus parodymus?! Manau, kad gali visaip būti. . .

Žinoma, ir partizanai padarė klaidų, bet už tokius nusikaltimus keli kovotojai susilaukė mirties bausmės, nors jie vadovavosi ne savais tikslais. Jų didžiausia kaltė buvo ta, kad jie lengvabūdiškai patikėjo kitų parodymais, duotais grynai asmeniško keršto sumetimais. Tik keli nusikaltę partizanai teisiamųjų bylose vadovavosi ne sąjūdžiui privalomais nuostatais, bet momento įspūdžiu ir savo nuožiūra. Taigi keliais atvejais tie partizanai likvidavo keletą žmonių, kurie su teisiamuoju buvo saistomi tik tuo, kad buvo tos pačios šeimos nariai. Tuos atsitikimus pasmerkė visi taurūs kovotojai, o nuteistų myriop partizanų bylų protokolai ir mirties nuosprendžiai buvo paskelbti sąjūdžio nariams. Priešas, žinoma, tokius atsitikimus panaudojo plačiausiai propagandai. Kartais jis net naktimis sulikviduodavo jam nepatikimas šeimas ir padegdavo trobesius, prisidengęs partizanų vardu.

Varnabūdės miške 1952 metais žuvę Tauragės apygardos Geležinio Vilko rinktinės partizanai. LGGRTC nuotr.

Viena yra aišku ir neabejotina, kad partizanai niekuomet nekankindavo ir neišniekindavo lavonų. Tuo tarpu priešas visuomet skelbdavo, jog partizanai išniekina lavonus: nupjausto krūtis, sukapoja juos kirviu ar net pjūklu supjausto į gabalus, o po to dar sudegina. Žinoma, niekas tuo nepatikėdavo, nes visi gyventojai žinodavo, kad partizanai niekuomet taip nesielgia. Galbūt priešas, mums tiesiog neįsivaizduojamo ir neįtikėtino sadizmo praktikuotojas, kur nors savo rankomis išniekindavo lavonus, o po to suvarydavo iš apylinkių gyventojus pasižiūrėti šiurpiausių vaizdų. Visiems lietuviams gerai žinoma, kad bolševikai visiškai nesivaržo panaudodami bet kokius metodus, kai siekia savo tikslo. Tikslas jiems visuomet pateisina priemones“.

2018-ieji paskelbti Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio Tarybos 1949 m. vasario 16 d.  Deklaracijos signataro, gynybos pajėgų vado, Pietų Lietuvos partizanų srities vado, žurnalisto, mokytojo Adolfo Ramanausko – Vanago metais.

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras

2017.01.03; 12:00

Žurnalisto užrašai

Dezinformacija, demagogija, šnipai ir propaganda Lietuvos bei kaimynių rusakalbėje spaudoje

Nemiela draugystė. Rusakalbei Baltijos šalims skirtai propagandinei žiniasklaidai labai nepatinka gerėjantys Lietuvos ir Lenkijos santykiai. Štai „RuBaltic“ piktinasi, kad Vilniuje įvyko Lenkų diskusijų klubo pokalbis „Kaip kovoti su Kremliaus propaganda“. Na, kada lietuvių ekspertai pradės šokinėti pro langus šaukdami „rusai ateina“? – pašiepia „RuBaltic“.

Bet kaip pikta, Lenkų diskusijų klubo svečiai Vilniuje nekalbėjo apie lenkų ir lietuvių santykių problemas, apie lenkų etninės mažumos padėtį, būtinybę stiprinti ekonominius ryšius ir t. t. Žodžiu, tarp šių valstybių viskas blogai, o jos kalbasi, kaip kartu kovoti su propaganda! „BuBaltic“ atvirai prisipažįsta, kad tai labai liūdina.

Zigmas Vaišvila. Vytauto Visocko nuotr.
Zigmas Vaišvila. Vytauto Visocko nuotr.

Melagė. Zigmas Vaišvila turbūt nori būti garsus ir įtakingas, kaip Juozas Statkevičius ir Rūta Vanagaitė. Tai ir pripasakojo propagandiniam portalui „RuBaltic“, kad dokumentiniame filme apie Dalios Grybauskaitės vaikystę ir jaunystę Prezidentė įžūliai meluoja. Esą, nereikia skiesti apie skurdžią vaikystę: būsimoji prezidentė gyveno prestižiniame name Vilniaus senamiestyje, prie S. Nėries mokyklos. Toje prestižinėje mokykloje ji ir mokėsi. O paskui, nors mokykloje buvusi trejetukininkė, kažkodėl papuolusi į tuomet prestižinį Leningrado valstybinį universitetą.

O labiausiai signatarą nervina, kad Prezidentė esą atvirai meluoja apie savo vaidmenį 1990–1991 metais. Nes, Zigmo žiniomis, ji nei Užsienio reikalų ministerijoje tuomet nedirbo, nei jokioje kitoje valstybinėje tarnyboje netarnavo. Ir kompiuterių nuo potencialios okupacijos negelbėjo, nes jų tuomet… tiesiog nebuvo (juos teturėjusi tik KGB).

Žodžiu, gerb. Zigmas toliau kariauja savo karą. Kažkodėl su Kremliaus propagandininkų pagalba. Jam atrodo – prieš Grybauskaitę, o gaunasi – prieš Lietuvą. Va tau ir Nepriklausomybės signataras…

Tapinui nepavyko. Nemokate jūs, lietuviai, kariauti propagandinio karo, – juokiasi „RuBaltic“. Štai ir Andriui Tapinui „Youtube“ su humoristiniu šou „Держитесь там“ nieko nepavyko – esą nesudomino jaunosios auditorijos iš Rusijos. Štai populiarieji „Runet“ blogeriai turi po kelis milijonus prenumeratorių, o Tapinas… keliolika tūkstantėlių… Va, net Navalnas turi pusantro milijono! Ir Anatolij Šarij – milijoną su trupučiu.

Na, gyventi Rusijoje ir žiūrėti per „Youtube“ Tapiną, galima įtarti, nėra labai saugu. Tad, mąstantis Rusijos jaunime, būk atsargus. O „RuBaltic“ – didelis ačiū už nurodytus alternatyvios mąstysenos videoblogerius, šiokią tokią statistiką ir ilgut ilgutėlį straipsnį apie tokį menkniekį, kaip nepavykęs Tapino šou.

Šlykščiosios lentelės. Rusija pasmerkė Biržų rajono savivaldybės sprendimą prie paminklų sovietų kariams pastatyti lenteles su informacija, kad užrašai ant monumentų gali neatitikti tikrovės. Rusijos ambasada savo komentare pavadino tokį sprendimą „šlykščiu poelgiu, įžeidžiančiu istorinę atmintį“, rašo „Litovskij kurjer“.

„Amžina šlovė didvyriams, kritusiems už mūsų Tėvynės laisvę ir nepriklausomybę“, – parašyta ant vieno iš monumentų. Ambasada nemato, kur čia gali būti istorinės tiesos neatitikimas. Deja, tenka sutikti. Sovietų armijos kariai iš tiesų krito už laisvę ir nepriklausomybę – nuo fašistinės Vokietijos. O kad jų generolai vietoj laisvės atnešė komunistinį režimą – čia jau kita istorija. Hm, gal taip ir reikėtų rašyti ant tų biržietiškų lentelių?

Gerieji baltarusiški atomai. Tuo metu, kai Lietuvos politikai kuria vis naujas politines priemones, kaip sustabdyti Astravo atominės elektrinės statybas, baltarusiai taikiai ir darbščiai rūpinasi žemiškais reikalais – kaip efektyviai integruoti Astravo AE į vieningą energetinę sistemą. Taip rašo „Obzor“, nusiuntęs savo korespondentą į Astravo AE.

Viskas puiku su atomine elektrine. Ji darniai ir draugiškai tieks energiją Baltarusijai, yra saugi, ten dirba begalė aukščiausios kvalifikacijos specialistų, greitai bus atliekami streso testai ir jų rezultatai pateikti viešai, o dėl artumo iki Vilniaus – ar žinojote, kad nuo Berno (Šveicarija) iki atominės elektrinės – tik 13 km ir niekas nesiskundžia? Kai pagalvoji, gal tikrai mes, lietuviai, kažkokie kvailučiai ir ieškome girioj majonezo?

Sovietinė patranka – Grūto parko eksponatas. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.

Nostalgija. „Obzor“ primena savo ištikimiems skaitytojams, kas gi vyko prieš 50 metų, 1967–ųjų spalį. Kaip tada buvo gera. Visi rengėsi švęsti Spalio revoliucijos 50-metį. Mokytojų tapo daugiau, nei mokinių buržuazinėje Lietuvoje. Elektrėnuose iškilo du 60 butų gyvenamieji namai, pradėtas statyti vaikų darželis. Kapsuke eksploatacijai priduotas 85 butų daugiabutis – jau ketvirtas daugiabutis tais metais. Žydroji liepsnelė suliepsnojo Naujojoje Vilnioje – baigtas tiesti 15 km ilgio dujotiekis. Kauno „Pergalės“ gamykla savo produkciją siunčia į jau 12 pasaulio šalių – prisidėjo Mongolija ir Bulgarija. Vilniaus elektrinių suvirinimo aparatų gamykloje pagamintas 500-tūkstantasis aparatas. Trečdaliu atpigo sardinės, skumbrijos ir stauridės iš Atlanto. Kilogramas – tik 70 kapeikų. O buvo rublis. Et, nepalyginsi su dabartinėmis kainomis…

Visi jie tokie. Vanagas tai Vanagas, o kaip bus su Jonu Noreika, kurio vardu norima pavadinti vieną seniausių Lietuvos mokyklų Šiauliuose? Juk Noreika susitepęs dalyvavimu Holokauste ir talkininkavimu nacistams, – teigia „Obzor“. Ir Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkė Faina Kurlianski pasmerkė šią iniciatyvą. Ak, tačiau švietimo viceministras sako, kad Noreika nedalyvavo žydų žudyme. „Šitaip valstybė oficialaus atsakingo asmens lūpomis eilinį kartą nusprendė paneigti karčią istorinę tiesą, remdamasi genocido ir rezistencijos tyrimų centro duomenimis“, ­– rašo „Obzor“. Tačiau esą tie duomenys neigia tik dalyvavimą Holokauste, bet neneigia nusikalstamų J. Noreikos veiksmų Antrojo pasaulinio karo metais.

Nepaneigta, kad kaltas, vadinasi kaltas. Kaip paprasta ir aišku. Panašu, kad „Obzor“ įvedė naujovę – kaltumo prezumpciją.

36 valandos. Rusija neketina įsiveržt į Baltijos šalis, nes nemato tame prasmės, – rašo „LifeRus.info“. Ir tokią išvadą esą padarė net ne Rusija, o patys NATO karo analitikai, kurie taip pat pripažino, kad aljansas gali išprovokuoti Rusiją atsakomiesiems veiksmams regione, o tai vestų prie branduolinio karo.

Vienas iš Grūto parko eksponatų. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.

„LifeRus“ rašo kad „Rusija gali užgrobti visas tris Baltijos respublikas per 36 valandas naudodamasi vien tomis pajėgomis, kurios sutelktos prie jos vakarinių sienų“. Tai esą amerikiečių strateginio tyrimų centro RAND teiginys. Tačiau RAND išsiaiškinęs, kad Maskvai toks konfliktas visiškai nereikalingas. Esą buvęs reikalingas 1700–1721 m., kai Petrui Didžiajam reikėjo priėjimo prie jūros. Bet dabar Rusija turi Sankt Peterburgą.  

Bet dėl visa ko, mieli skaitytojai, žinokite, kad Rusija gali. Per 36 valandas. Čia, aišku, niekas nieko negąsdina, jūs ką. Tai tik „pribaltų“ įprotis kažkodėl rėkauti apie grėsmę iš Rytų…

Zombiai puola! Rusakalbė Latvijos žiniasklaida jautriai sureagavo į Latvijos dienraščio „Latvijas Avīze“ karikatūrą „Politinių zombių sugrįžimas“, kurioje mitingo dalyviai pavaizduoti kaip zombiai. O mitingas vyko Rygoje prie Švietimo ir mokslo ministerijos, jį rengė Rusų mokyklų gynimo štabas su savo gerbėjais. Juos papiktino ministerijos sprendimas nacionalinių mažumų mokyklose pamokas vesti latvių kalba.

„Pirmaujantis latvių neapykantos rusams propagandos dienraštis“ – apie „Latvijas Avīze“ atsiliepė berods pirmaujantis rusų neapykantos latviams propagandos portalas „Vesti.lt“. Žinoma, galima suprasti rusakalbių Latvijos gyventojų nuoskaudas. Juk šitiek metų buvo galima normaliai gyventi Latvijoje (beje, Lietuvoje irgi) ir neišmokus latvių kalbos. O kam dabar pradėti šalies gyventojus mokyti tos šalies kalba? Tai aiškiai nacionalinės neapykantos žingsnis, kitų paaiškinimų nėra.

P.S. Mieli skaitytojai,

Prieš mūsų valstybę nukreiptos rusakalbės propagandos srautai internete tokie, kad mes nebespėjame visko susekti. Jei užtiksite kur nors ekskliuzyvinių propagandinių „perlų“ – būtume dėkingi, jei nuorodą (galima ir trumpą aprašymą) atsiųstumėte mūsų portalui el. paštu gilanis.gintaras@gmail.com.

2017-11-02

SkaitomiausiosTrumposios naujienos

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras pradėjo viešinti KGB agentų pranešimus.

Juose – ataskaitos apie lietuvių išeivijos veiklą, pramoninį šnipinėjimą, katalikų Bažnyčią, asmenis, kuriuos sovietų valdžia laikė pavojingais savo ideologijai. Tikimasi, kad šių pranešimų viešinimas visuomenei leis geriau suprasti, kaip veikė KGB ir jos šnipų tinklas.

Anot LRT TV naujienų tarnybos, iš jau paskelbtų dokumentų aišku, kad KGB itin domino lietuvių išeivija Jungtinėse Valstijose ir Kanadoje.

Šnipų ataskaitos į interneto svetainę bus keliamos iki vasaros. Planuojama paviešinti kelis šimtus agentūrinių KGB agentų pranešimų.

Informacijos šaltinis – ELTA

2017.10.23; 04:00

SkaitomiausiosŽurnalisto užrašai

Dezinformacija, demagogija, šnipai ir propaganda Lietuvos bei kaimynių rusakalbėje spaudoje

D’Artanjanas. Labai rimtai pasivadinusiame Baltijos federaliniame Imanuelio Kanto universitete, įsikūrusiame Kaliningrade, įvyko konferencija, skirta Lenkijos ir Rusijos santykiams. Joje dalyvavo ir Gdansko universiteto (Lenkija) mokslininkai. „Lenkijos ir Rusijos santykiai perspektyvoje turi šansų „persikrauti“ ir normalizuotis, – portalui „RuBaltic.ru“ pareiškė Rusijos Baltijos tyrimų asociacijos prezidentas, Sankt Peterburgo valstybinio universiteto profesorius Nikolajus Meževičius. – O su Lietuva ir kitomis Baltijos respublikomis – jokių šansų, šios šalys Rusijai tiesiog neturi egzistuoti.“

Rusiška agresija

Rusijos akademinio sluoksnio šviesuolis teigia Prezidentę Dalią Grybauskaitę tyčia pasistengus, kad visi protingi iš Lietuvos išvažiuotų, o kvailiai pasiliktų. Ir dabar jau nieko nepakeisi: pasitrauks Grybauskaitė, ateis į valdžią kitas toks pat. Paaiškinti, kodėl iš Lietuvos – kaip tvirtinama, laimingos valstybės – baimindamiesi ir keikdamiesi pabėgo trečdalis gyventojų, kitaip esą neįmanoma. Vienintelė išeitis, liekanti Vilniui – tvirtinti, kad dėl visko kalta Rusija, Baltarusija, na, ir Lenkija. „Visi aplinkui priešai, visi aplinkui kalti, vienintelė Lietuva – d’Artanjanas“, – teigia rimtas profesorius Meževičius.

Diagnozė: psichozė. „RuBaltic“ nustatė diagnozę Baltijos šalims: pasak propagandinio portalo, Baltijos šalių reakcija į karines pratybas „Zapad-2017“ – tai naujas antirusiškos psichozės lygis. Ir yra septynios pagrindinės priežastys, dėl kurių Baltijos šalių politikai platina šią psichozę tarp paprastų gyventojų ir tarptautinėje arenoje.

Pirmoji priežastis – tai JAV užsakymo vykdymas. Tokia jau esanti JAV taktika – palei šalių konkurenčių perimetrus sukurti priešiškus politinius režimus. Antroji priežastis – militarizacija. Baltijos šalys tiesiog daromos NATO kariniu placdarmu, „Zapad-2017“ – tiesiog geras pretekstas dar kartą tam pateisinti. Trečia priežastis – dėmesio į Baltijos šalis atkreipimas. Šiaip jos niekam neįdomios ir praktiškai nematomos, bet kažkaip reikia išsimušti dotacijas iš ES fondų ir pan. Ketvirtoji priežastis – pasiteisinimas prieš rinkėjus. „Rusijos grėsmė“ – geras įrankis nukreipti rinkėjų dėmesį nuo apverktinų valdymo rezultatų. Penktoji – korupcija. Baltijos šalių politikams ir valdininkams antirusiška paranoja – būdas neblogai uždirbti. Ginklų, kariuomenės inventoriaus, karinės technikos pirkimai – tiesiog neišsemiamas lobynas Lietuvos, Latvijos ir Estijos valdžioms bei jų sąjungininkams Vakaruose. Šeštoji priežastis – įsitvirtinimas. „RuBaltic“ teigimu, antirusiški pasisakymai tarptautinėje arenoje Baltijos šalių veikėjams – būdas įsitvirtinti ir padidinti savo istorinę reikšmę. Ir septintoji priežastis – baimės kultūra.

Baltijos šalių pagrindų pagrindas – ksenofobija, priešiškumas svetimšaliams ir tam, kas svetimšališka. Svetimšalių baimė – tiesiog Baltijos šalių skiriamasis bruožas. Nes visą savo istoriją Baltijos šalys buvo spaudžiamos „didžiųjų ir stipriųjų“ – rusų, lenkų, švedų, vokiečių, tad svajojo atsitverti nuo išorinio pasaulio ir ramiai gyventi savo vienkiemiuose…

Lietuvos šeimininkė. Pasirodo, Lietuva ne tokia jau bereikšmė didžiajai kaimynei. Va, ir dokumentinį filmą apie Prezidentę susuko – „Lietuvos šeimininkė“ (po putinizmo padu turbūt sunku suvokti, kad prezidentas nėra caras visagalis). Filmo autorė – televizijos „Rossija 24“ specialioji korespondentė Olga Kurlajeva. Specialiausia joje tai, kad su savo filmo heroje korespondentė taip nė karto ir nesusitiko. Susukti filmą apie žmogų taip jo ir nepamačius – aukščiausia klasė.

Prezidentė Dalia Grybauskaitė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

„Dalia Grybauskaitė labai įdomi kaip asmenybė, kaip valstybės vadovė, kuri savo išpuolių objektu staiga pasirinko Rusiją, – filmo atsiradimą aiškina rusų speckorė. – Mes norėjome sužinoti, ar visi lietuviai taip negatyviai nusistatę Rusijos atžvilgiu, ar tai tik šalies Prezidentės asmeniniai kompleksai. Dėl to nutarėme nuvažiuoti į Lietuvą ir pažiūrėti“.

Nuvažiavo, su Prezidente nesusitiko, bet susitiko su kitu lyderiu – Zigmu Vaišvila. „Tai rimtas žmogus, Nepriklausomybės akto signataras, turintis neliečiamybę. Aštuonerius metus jis skyrė Grybauskaitės biografijos tyrimams. Jis jau nebebijo“, – atvirai žavisi ir stengiasi sukelti susižavėjimą Kurlajeva. Juk darosi įdomu, tiesa?

Propagandinis filmukas turėtų būti išties pikantiškas. Beje, ir Aurimas Dryžius, ir Audrius Butkevičius ten vaidina…

CŽV įdarbins mokančius rusiškai. Rusakalbis „Obzor.lt“ pasipiktino žinia, kad JAV Centrinė žvalgybos valdyba (CŽV) tarp JAV piliečių ieško bendradarbių, gerai mokančių rusų kalbą. Ir dar su aukštuoju išsilavinimu. Besidominčių nacionaliniu saugumu. Ir norinčių… atskleisti tiesą (pastarasis noras kažkodėl labiausiai suerzino). Kiek anksčiau apie bendradarbių, gerai mokančių rusų kalbą, paiešką paskelbė ir britų kontržvalgybos valdyba MI-5 bei vyriausybinių komunikacijų biuras (GCHQ).

Paksas skaičiuoja. Europarlamentaras Rolandas Paksas „Litovskij Kurjer“ skelbiamame straipsnyje primena, kad dėl sankcijų Rusijai Europos sąjunga prarado daugiau nei 100 mlrd. JAV dolerių. Ir kažkodėl primena, kad Rusija prarado tik 52-55 mlrd. dolerių. Ir kad Lietuvos ekonomikai tai atsirūgo ir dar atsirūgs. Ir kad visa kita Lietuvoje – irgi blogai. Kad mūsų visuomenė tampa vis įtaresnė dėl procesų, vykstančių kaimyninėse šalyse (ypač Rusijoje, Baltarusijoje, kiek mažiau – Lenkijoje). Kad dėl pratybų „Zapad-2017“ bereikalingus propagandinius vėjus sukėlėme. Ir kad mūsų retorika per griežta.

„Kiekvienu atveju tai liudija apie milžinišką prarają tarp valdžios interesų ir visuomenės lūkesčių, apie nepakankamą tarpusavio pasitikėjimą ir norą manipuliuoti jėgos deficitu“, – rašoma straipsnyje. Tiesa, toliau skaityti kiek pabosta, nes Pakso vardu rašantis profesionalas, nors ir labai sklandžiai, bet jau toli gražu nebe pirmą kartą aiškina, kaip neteisingai mūsų tėvynėje viskas daroma. Kad įsisąmonintume, kas žino, kaip daryti teisingai, iki galo skaityti nebūtina. Iš tiesų užtenka pažiūrėti į nuotrauką ir prisiminti ankstesnius straipsnius.

Vieninga Baltija. Baltijos šalys iš tiesų vieningos tik baudžiauninkiškoje ištikimybėje JAV, rašo Latvijos „Vesti.lv“, remdamosis „RuBaltic“. Baltijos vienybė esanti efemeriška ir pasimato tik sekant Vašingtono nustatytu antirusišku kursu. O ekonomikos srityje Baltijos šalys tampa konkurentėmis ir jų nesutarimai žlugdo strateginius infrastruktūros projektus.

Tado Gutausko „Laisvės kelio” skulptūra, pastatyta Baltijos kelio atminimui. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Štai Latvija apskundė Europos komisijai Lietuvą ir įteikė pastarajai notą su reikalavimu atstatyti išrinktą geležinkelio šaką į Latvijos uostus. Ir tai jau ne pirmas nesutarimų atvejis. Latvija ir Estija nesutaria su Lietuva ir dėl Visagino atominės elektrinės (AE), ir dėl baltarusiškos Astravo AE, ir dėl geležinkelio „Rail Baltica“, ir dėl Klaipėdos suskystintų dujų terminalo. O ekonominiai nesutarimai veda ir prie užsienio politikos nesutarimų. Latvija skėlė diplomatinį antausį Lietuvai atsisakydama prisijungti prie „kryžiaus žygio“ prieš Astravo AE.

Tačiau pasiekti vienybę būtų labai paprasta. Tereiktų tik atitinkamų nurodymų iš Vašingtono – naudotis Klaipėdos SGD, susivienyti prieš Astravo AE, uždaryti geležinkelį į Latvijos uostus, ir Baltijos šalys vėl būtų vieningos, – juokiasi propagandistai.

P.S. Mieli skaitytojai,

Prieš mūsų valstybę nukreiptos rusakalbės propagandos srautai internete tokie, kad mes nebespėjame visko susekti. Jei užtiksite kur nors ekskliuzyvinių propagandinių „perlų“ – būtume dėkingi, jei nuorodą (galima ir trumpą aprašymą) atsiųstumėte mūsų portalui el. paštu gilanis.gintaras@gmail.com.

2017.10.03; 03:22

Žurnalisto užrašai

Dezinformacija, demagogija, šnipai ir propaganda Lietuvos bei kaimynių rusakalbėje spaudoje

Lenkijos teritorinės pretenzijos. Lenkija reiškia teritorines pretenzijas Lietuvai ir Ukrainai, skelbia „Obzor“ straipsnis. Painiai prirašyta apie tai, kad Baltarusija išvengė tokių pretenzijų, nes Breste šalia Baltarusijos vėliavos kabo ir Rusijos. Ir kad pretenzijų tikslas – suvienyti lenkų tautą aplink dabartinę valdžią ir t. t. Ir kad tik psichinis ligonis gali turėti teritorinių pretenzijų Rusijai.

O prie ko čia Lietuva ir Ukraina? Ak, pasirodo, autorius grįžta prie tų pačių paveikslėlių naujuose lenkų pasuose konkurso. Jo nuomone, Vilniaus Aušros vartų ir Lvovo memorialo paveikslėlių pasiūlymas – tai teritorinių pretenzijų pareiškimas. Štai koks visagalis, pasirodo, yra menas, t. y. paveikslėliai!

Antroji Visatos šypsena. Jau nebe pirmą kartą vis pasklinda informacija apie Lietuvos merginas, dalyvaujančia Rusijos organizuojamuose grožio konkursuose. Štai ir praeitą savaitę „Antroji Visatos šypsena 2017“ tapo Lietuvos gyventoja (taip tiksliai ir įvardinta) Valerija Dmitrijeva.

Tarsi ir nėra čia jokios propagandos. Konkursas – tarptautinis. Tik nenurodyti organizatorių kontaktai. O žiuri sudėtis – specialistai iš šalių nuo JAV iki Prancūzijos. Tik jų pavardės daugiausia rusiškos. Ir merginų laimėtojų gyvenamosios šalys išsidėsto kažkaip gana logiškai: Rusija, Lietuva, Izraeilis, Ukraina. Tokios kažkokios artimos kažkokiai buvusiai imperijai dūšios. Tiksliau – reikia, kad atrodytų artimos.

Saugioji Baltarusija. Norite tikėkite, norite – ne, bet teroristų išpuoliai Europoje labai padidino turistų srautą iš Lenkijos ir Baltijos šalių į… Baltarusiją. Taip „Obzor“ straipsnyje teigia Baltarusijos turizmo pramonės sąjungos vadovas. Išaugusios turistų meilės Baltarusijai priežastis – šios šalies saugumas. O kiek ta meilė išaugo, skaičius pažadėta pateikti kada nors vėliau. Dabar tereikia tik patikėti.

Ideologinė konkurencija. JAV perdavė Lietuvai vidutinio dažnio radijo bangų transliavimo įrangą „Nautel NX–200“, per kurią Rusijai, Baltarusijai ir Ukrainai bus transliuojamos „teisingos“ ir „ideologiškai patikimos“ „Radio Svoboda“ programos rusų ir baltarusių kalbomis, – piktinasi „Belnovisti“ (perspausdina „Obzor“). O įrangos paleidimo iškilmėse pažadėjo dalyvauti ir Linas Linkevičius, ir Seimo nariai, ir JAV ambasados atstovai… Jiems, matyt, tai itin svarbu.

Ir vėl Rolandas Paksas. Kur rusiška propaganda, ten vis sistemingiau pradeda šmėžuoti europarlamentaro Rolando Pakso pavardė. „Litovskij kurjer“ publikuoja eilinį R. Pakso pasisakymą tema „Lietuvoje viskas blogai“. Jau nebe pirmą kartą buvęs prezidentas pabrėžia, kad mūsų šalis tampa svetimų politinių interesų poligonu. Na, taip, čia vėl apie tuos amerikonus ir mūsų valdžios meilę jiems, nesutampančia su Briuselio nurodytomis meilės kryptimis.

Beje, įdomus paradoksas: kai reikia, propagandistai kaltina Lietuvą neklausant Briuselio, kitais atvejais – kad Lietuva per daug klauso Briuselio, kai tuo metu, pavyzdžiui, Lenkija  neklauso ir laimi. Bet svarbiausia, pasak R. Pakso, kad Lietuva neklauso savo žmonių. T. y. net nepasiteirauja jų nuomonės svarbiais klausimais. Dabar jau sunku prisiminti, bet 2003–2004 m. turbūt teiraudavosi.

Lietuvos problema – Rusija. Rusija Lietuvai – tarsi meilės be atsako objektas, propagandiniame šedevre rašo „Litovskij kurjer“. Aistra Rusijai tokia stipri, kad artėja prie neapykantos, bet jei Lietuva pasiryžtų jos kada nors atsisakyti, jos lauktų neišvengiama katastrofa. Nes taptų nebeįmanoma spręsti vidaus politikos problemų – dingtų pagrindinis politinio elito instrumentas. Tad Rusija Lietuvai reikalinga kaip deguonis.

O tas instrumentas, pasirodo, geriausiai išryškėja per Seimo rinkimus, kur visos partijos varžosi, kas stipriau išreikš neapykantą Rusijai (hm, skaitote kas nors iš Lietuvos lenkų rinkomų akcijos?).

Toliau straipsnyje kalbama apie neteisingai nuskriaustą „valstietį“ parlamentarą Vytautą Baką. Koks jis geras ir kaip tik gero norėjo. Bet čia juk Lietuva, čia rusofobija…

Komunistų nusikaltimais maskuojame nacistų nusikaltimus. Savaitės propagandinė vinis – „RuBaltic“ straipsnis „Kam Lietuvai istorinė veidmainystė?“, vėl sugrąžinantis prie NATO filmo apie pokario miško brolius. „Lietuva prilygina komunizmą nacizmui, kad retušuotų lietuvių dalyvavimą holokauste, – rašoma straipsnyje. – Apie tai kalbama ir pačioje Lietuvoje, ir Vakaruose. Lietuviai daromi totalitarinių režimų aukomis, kad būtų nuslėpta, jog tarp jų pačių buvo ir budelių. Skelbdama apie komunizmo nusikaltimus Lietuva ne tik palieka šešėlyje nusikaltimus, kuriuos atliko nacistai, bet ir ima teisinti nacistus bei jų lietuviškus pagalbininkus. Lietuvos atminties politika neturi nieko bendro su morale, tai bandymas pateisinti nuosavus nusikaltimus ir perrašyti istoriją dėl kovos su Rusija tarptautinėje arenoje“.

Beje, „RuBaltic“ ilgai ieškojo vakarietiško informacinio šaltinio, kuriuo galėtų remtis. Na, kad solidžiau atrodytų, esą ir Vakarai tą patį galvoja. Ir surado. „The Guardian“ skiltininko Jonathan Freedland 2010 m. nuomonę. Šaunuoliai, nebuvo lengva.

Baltijos šalys pykstasi. Energetinė nepriklausomybė nuo Rusijos ima skaldyti Baltijos šalis, teigia „RuBaltic“. Anksčiau propagandistai teigė, kad imsime energetiškai smaugti broliukus latvius, o dabar atėjo eilė ir estams. Nes, kaip rašo „RuBaltic“, Lietuva sukritikavo Estiją, kad ši esą nenori aukoti savo ekonominių interesų „bendram Baltijos šalių tikslui“ – energetinei nepriklausomybei nuo Rusijos.

Vilnius, prisidengdamas bendro Rytų kaimyno energetinėmis grėsmėmis, esą sėkmingai užsiima lobizmu, kad Europos komisija skirtų lėšų visokiausių nerentabilių megaprojektų realizavimui. O Talinas irgi norėtų pasiekti šias lėšas savo energetinių projektų realizavimui. Štai ir pykstasi…

P.S. Mieli skaitytojai,

Prieš mūsų valstybę nukreiptos rusakalbės propagandos srautai internete tokie, kad mes nebespėjame visko susekti. Jei užtiksite kur nors ekskliuzyvinių propagandinių „perlų“ – būtume dėkingi, jei nuorodą (galima ir trumpą aprašymą) atsiųstumėte mūsų portalui el. paštu gilanis.gintaras@gmail.com.

2017.08.31; 06:00

Žurnalisto užrašai

Dezinformacija, demagogija, šnipai ir propaganda Lietuvos bei kaimynių rusakalbėje spaudoje

Pasimetė. Premjeras Saulius Skvernelis, išgirdęs, kad Klaipėdos uostas gali nebesulaukti milijonų tonų naftos produktų, kuriuos iš rusiškos naftos gamina baltarusiai ir per Lietuvą eksportuoja į Vakarus, taip pasimetė, kad ėmė painioti ekonomiką su politika ir galų gale perėjo prie kaltinimų Maskvai. Taip Premjero poziciją pateikia „Obzor“, remdamasis „Vesti“ informacija.

Pasak „Obzor“, S. Skvernelis nutarė, kad tokie Rusijos valdžios ketinimai – ne kas kita, kaip Lietuvos ekonominio smaugimo bandymas. Ir kad smaugimas – net ne ekonominis, o politinis. Ir galų gale padaręs išvadą, kad „yra šalių, kurios sprendimus priima besivadovaudamos politiniais, o ne ekonominiais motyvais“. Čia „Obzor“ pašiepia, kad galbūt Premjeras prisiminė, kaip Lietuva, nepaisydama ekonominio tikslingumo, mėgina kuo labiau įtikti Vašingtono kursui Europos erdvėje.

Antisemitai. „Obzor“ lietuvių tiesiai taip nepavadina, bet leidžia suprasti, kad ir toliau skriaudžiame žydus. Net JAV kongreso nariai dėl to sunerimę. Bet mes nereaguojame. Nes Prezidentė Dalia Grybauskaitė laiko nepagrįstu 12 JAV Kongreso narių išreikštą susirūpinimą dėl planuojamos Vilniaus koncertų ir sporto rūmų rekonstrukcijos, kuri gali paliesti ir senas žydų kapines.

Prezidentė pareiškė, kad sprendimai dėl žydų kapinių išsaugojimo priimami kartu su Lietuvos žydų bendruomene ir Žydų kapinių išsaugojimo Europoje komitetu. Ak, bet čia „Obzor“ imasi teigti, kad Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky jau seniai kaltinama korupcija. Ir toliau kelias pastraipas nagrinėjama jau ponios F. Kukliansky praeitis…

Socialistinis orgazmas. Socialistinėje santvarkoje moterys sekso metu patirdavo daugiau malonumo, – dūsauja „Obzor“. Ir tai – ne kokia sovietų propaganda, tokį teiginį pateikė žymi feministė, Kalifornijos universiteto (JAV) profesorė Kristen R. Ghodsee. Išvadas profesorė padarė atvirai pakalbėjusi su įvairaus amžiaus moterimis iš įvairių šalių. Tyrimą ji atliko „The New York Times“ užsakymu. Straipsnį publikavo „Life“. „Obzor“ čia ne prie ko, tik šiaip nepraleidžia progos eilinį kartą priminti, kaip buvo gerai tada, senovėje…

Sunku nesutikti su profesore. Kas dar prisimena – toje santvarkoje seksas išties buvo nors iš viešai neigiamas, bet vienas iš nedaugelio žmogui likusių malonumų…

Eldoradas. Kelis artimiausius metus būsime liudininkai džiaugsmingų Lietuvos raportų Briuseliui, kaip greitai ir efektyviai įsisavinamos ES lėšos, – rašo „Litovskij kurjer“. – Jas mums garantuota skirti iki 2020 m., tačiau šiandien lėšos beveik visiškai nepanaudotos. O 2020-aisiais europietiškų pinigų eldoradas baigsis ir Lietuvai pačiai teks ieškoti finansavimo šaltinių įvairiems projektams.

Pasak portalo, ministerijos neslepia, kad nuo 2014-ųjų, kai prasidėjo ES finansavimo programa, lėšų įsisavinta labai nedaug. Viską daryti paskutinę akimirką – sena Lietuvos tradicija, net nepriklausanti nuo to, kas valdžioje. Taip teigia „Litovskij kurjer“. Vienpusiškas toks pateikimas. Deja, kyla įtarimas, kad jame ne tiek daug propagandos, kiek tiesos. „Kurjer“ tiesiog naudojasi proga dar kartą priminti, kaip čia pas mus blogai.

Klounai ir nevykėliai. „Šūvis į Baltijos šalis: Baltieji rūmai pavadino nacionalizmą nevykėlių ideologija“ – rėžia propagandistų organas „RuBaltic.ru“. Ir spausdina netrumpą tekstą apie tai, kaip… jie patys traktuoja JAV Prezidento patarėjo Stephen Bannon žodžius apie Šarlotsvilio mieste Virdžinijos valstijoje kilusį smurtą. Pasak „RuBaltic“, tuo pačiu jis šovė ir į ištikimus JAV sąjungininkus Baltijos šalyse, Ukrainoje ir kitose Rytų Europos valstybėse, kur etninis nacionalizmas yra vyraujanti ideologija ir valdančiosios klasės kitaip nepavadinsi, kaip tik klounais ir nevykėliais.

„RuBaltic“ tiesiog ėmė ir nusprendė, kad minimose Europos šalyse vyraujanti ideologija yra nacionalizmas. Kontrargumentuoti praktiškai neįmanoma, galima tik klausti ir nesulaukti atsakymų, kodėl kai rusas myli savo šalį – tai meilė tėvynei, o kai kitų šalių gyventojai myli savo tėvynę – tai nacionalizmas. Ne tai svarbu „RuBaltic“ propagandistams. Svarbu sudaryti įspūdį, kad Jungtinės Valstijos – anokie mūsų sąjungininkai, kad iš tiesų JAV mus niekina ir pajuokia.

Blogesni už Slovėniją. „RuBaltic“ tęsia klastingą ES šalių naujokių sulyginimo seriją – šįkart lygina Baltijos šalis ir Slovėniją. Slovėnija ekonomiškai klesti, Baltijos šalys merdi. Nes Slovėnija išsaugojo sovietmečiu įkurtą ir iki šiolei klestinčią buitinės technikos gamintoją „Gorenje“. „Vienintelė strateginė Slovėnijos klaida susijusi su tuo, kad tam tikru laikotarpiu ji tapo panaši į Baltijos šalis“, – nusprendžia „RuBaltic“. Kita vertus, Slovėnija – vienintelė naujosios Europos šalis, atsisakiusi siųsti karius į Iraką padėti amerikiečiams – giria „RuBaltic“. Ir šiaip slovėnai nelabai ką daro vien tam, kad įtiktų Briuseliui, ar draugams už Atlanto.

Atsiskyrę nacionaliniai Rusijos pakraščiai. Vokiečių žiniasklaida kritikuoja Baltijos šalis! – džiūgauja „RuBaltic“. Ak, kiek toliau pasitaiso, kad ne vokiečių, o šveicarų, ir ne žiniasklaida, o vienas dienraštis „Neue Zürcher Zeitung“. Kaip priklauso, „RuBaltic“ apipina teiginį išankstinėmis iš piršto laužtomis išvadomis („pirmą kartą kritika tokia sisteminga ir fundamentali“ ir pan.).

Kritikos strėlė nukreipta į esą ažiotažą mums sukėlusį Jungtinių Tautų Organizacijos sprendimą priskirti Baltijos šalis Šiaurės Europai. Esą Baltijos šalių politikai tai priėmė emociškai, kaip oficialų prijungimą prie Skandinavijos. O iš tiesų tai tik techninis JTO sprendimas. O Baltijos šalių priklausymu elitiniam Šiaurės šalių klubui netiki niekas. Norime atrodyti ne tais, kas esame iš tiesų. Ne atsiskyrę nacionaliniai Rusijos pakraščiai, ne buvusios sovietinės respublikos, ne postsovietinė erdvė, ne Rytų ir net ne Centrinė Europa, o Šiaurės Europa ir Skandinavija, – piktdžiugauja „RuBaltic“.

Braliukai pasipriešino. Latvijoje uždraudė filmuoti rusų serialą apie holokaustą, – piktinasi „Vesti.lv“. Kuldigos ir Cesio valdžia spec. tarnybų patarimu uždraudė savo miestų teritorijose filmuoti rusų mini serialą, nes jis gali parodyti istorinius įvykius palankioje Rusijai ir nepalankioje Latvijai šviesoje.

Serialo veiksmas vyksta 1941-ųjų Latvijos provincijos miestelyje, į kurį atvyksta sovietinis cirkas. Neilgai trukus miestelį užima vokiečių kariuomenė. Tačiau latviai persekioja žydus dar iki vokiečių okupacijos!

Ak, kaip apmaudu, pasirodo Latvijos specialiosioms tarnyboms į rankas pateko ne tas scenarijaus variantas. Vėliau scenarijus esą buvo perrašytas. Per greitai scenarijų gavo slaptosios tarnybos, per daug operatyvios…

Įpėdinio žygdarbiai. Baltarusiškas portalas „Gomel today“ profesionaliai naudoja propagandai neigiamą informaciją: rašo, esą 12-metis Kolia Lukašenka vairavo kombainą neturėdamas tam teisės, nes šalies įstatymai neleidžia to daryti nepilnamečiams. Bet… Kolia su tuo kombainu prikūlė net 5 tonas grūdų! Kaip tikras socialistinio darbo didvyris. Na, argi baltarusiai neatleis tokiam šaunuoliui, tegu ir nepilnamečiui?

P.S. Mieli skaitytojai,

Prieš mūsų valstybę nukreiptos rusakalbės propagandos srautai internete tokie, kad mes nebespėjame visko susekti. Jei užtiksite kur nors ekskliuzyvinių propagandinių „perlų“ – būtume dėkingi, jei nuorodą (galima ir trumpą aprašymą) atsiųstumėte mūsų portalui el. paštu gilanis.gintaras@gmail.com.

2017.08.22; 05:09

SkaitomiausiosŽvalgyba

Žurnalistas Arūnas Spraunius, šio straipsnio autorius. Slaptai.lt nuotr.

Siekdamos operatyvinių tikslų specialiosios tarnybos tradiciškai taikydavo nutekinimus.

Tarkime, palyginti nesena ir beveik romantiška istorija Jameso Bondo stiliumi. 2012-ųjų gruodžio 11 dienos „The Guardian“ numeryje paskebtos dvi dienraščio diplomatijos skyriaus redaktoriaus Julian Borger publikacijos, skirtos Irano branduolinei programai. Pirmoje „Irano branduolinė programa – „šventasis Gralis“ specialiųjų tarnybų bendruomenei“ pasakojama, kaip įvairių šalių specialiųjų tarnybų agentai veržiasi į Tarptautinės atominės energijos agentūros TATENA posėdžius Vienoje.

Taip pat cituojamas knygos „Šnipai prieš Armagedoną“ vienas autorių izraelietis Yossis Melmanas, pasak kurio, 2007-ųjų kovą Izraelio „Mossado“ agentai įsilaužė į TATENA komisijos Sirijos branduolinės programos klausimais vadovo Vienos butą, iš kurio išgabeno duomenis apie slaptą branduolinio reaktoriaus statybą Al-Kibare.

Po 6 mėnesių izraeliečiai šį objektą subombardavo.

Antra publikacija „Izraelį įtaria „nutekinus“ duomenis apie Irano branduolinę programą“ priminta istorija su tariamai Irano sukurta diagrama, patvirtinančia Teherano branduolines ambicijas. Ją publikavo „Associated Press“, mokslininkai netruko rasti elementarią klaidą, kaip nurodė „Bulletin of the Atomic Scientists“, diagrama arba bylojo apie paviršutinišką analizę, arba buvo diletantiška klastotė. Vis dėlto ji buvo TATENA pažymoje, kurios pagrindu Europos Sąjunga (ES) ir Jungtinės Valstijos2011-ųjų pabaigoje paskelbė Iranui naujas sankcijas. Vakarų pareigūnų vertinimu, diagramą bei kitą Tarptautinės atominės energijos agentūros informaciją nutekino Izraelis, laikęsis nuomonės, jog Vakarų reakcija į Irano branduolinę programą pernelyg atlaidi.

Vertinant iš šiandieninės perspektyvos, tai, kaip minėta, primena romantiškas J.Bondo stiliaus šnipų istorijas. Dabar (tepraėjus 5-eriems metams) „tik“ žvalgybiniai siužetai veikiau atsidūrę pagrindinių įvykių periferijoje, kai akivaizdūs informacinės lavinos požymiai internete.

Grėsmės nebeaplenkia nieko – nei verslo, nei privačių asmenų, pakanka prisiminti didžiausią kibernetinę ataką istorijoje 2016 metais, kai buvo pavogtos 500 milijonų „Yahoo“ vartotojų paskyros bei slaptažodžiai. Šiuo metu įvairiose planetos valstybėse veikia ne mažiau 40 milijonų kibernetinių nusikaltėlių, kurių padaryta žala vertinama apie 500 milijardų dolerių. Virusų atakų kiekis kiekvieną mėnesį padidėja maždaug 3 proc., atakų prieš interneto svetaines 2,5 proc.

Politika – jokia išimtis. Melagingų žinių (fakenews) epochoje „nutekinimai“ tapo rutinine tarptautinės (o ir vidaus)  politikos praktika. Nutekinimo formų jau daugybė ir kuo įvairiausių, ne veltui palyginti nauja „fakenews“ sąvoka „google“ paieškos sistemoje jau renka 146 milijonus  užklausų.

„WikiLeaks“ šių metų kovo pradžioje publikavo didžiausią istorijoje iš Centrinės Žvalgybos Valdybos (CŽV) nutekintų duomenų „porciją“, pirmoje jos dalyje paskelbta virš 8 tūkstančių dokumentų apie CŽV globalią interneto įsilaužimų programą bei tam reiklalui skirtų priemonių (taip pat technologinių) arsenalą.

Pasak „WikiLeaks“, paskutiniu metų ši tarnyba daugeliu atžvilgių prarado programos ir arsenalo kontrolę, ir nemažai CŽV sukauptų duomenų per paskutinius trejus metus atsidūrė trečių asmenų rankose, iš kur gali patekti kitų šalių žvalgyboms ar interneto įsilaužėliams. Jei tai tiesa (o pastarojo bent pusmečio įvykiai parodė, kad tai net labai tikėtina), atverta tikra informacinė „Pandoros skrynia“.

„Trumpas – nacionalinė gėda ir tarptautinis parijas“, „Clinton – godi, nieko pakeisti nepajėgi persona, dėl savo pasipūtimo gadinanti viską, prie ko prisiliečia; jos vyras, hm, vis dar pramogauja su mergužėlėmis, kol žmonos nėra namuose“. 

Amerikos žvilgsnis

Tokius ir panašius sakinius iš buvusio valstybės sekretoriaus Colino Powello privačios elektroninės korespondencijos buvo galima perskaityti 2016-ųjų vasarą atsiradusiame interneto puslapyje „DCLeaks“. C.Powello spaudos sekretorius pripažino, jog paskebti laiškai tikri ir išgauti internetinio įsilaužimo būdu. Apie istoriją informavusio „The Washington Post“ (2016.09.16) vertinimu, politikas veikiausiai tapo dar viena šachmatų figūra, Rusijos vyriausybei siekiant sukompromituoti Amerikos politiką.

Tų pačių metų liepos 22-ąją „WikiLeaks“ paleido į viešumą iš JAV demokratų partijos nacionalinio komiteto pavogtų dokumentų pirmą porciją.

Pora interneto vaiduoklių – „Guccifer 2.0“ ir „DCLeaks“ – savo veiklą pradėjo praėjusią vasarą. Tik po kurio laiko kibernetinio saugumo specialistai nustatė, jog abu veikė kaip rusų specialiųjų tarnybų priedanga, nors iš pradžių „Guccifer 2.0“ pasivadino už žodžio laisvę besikaunančiu rumunu (beje, tai „Guccifer 2.0“ „nulaužė“ demokratų partijos nacionalinio komiteto serverius), „DCLeaks“ skelbė, jog jį įkūrė už žodžio laisvę kovojantys Amerikos „haktyvistai“.

Vėliau apsimetinėti liautasi, pasak su šiuos „pirmeivius“ pakeitusia interneto platforma „Fancy Bears“ reikalų turėjusio „Sky News“ korespondento Tomo Cheshireo, ši demonstravo dalykinį užmojį – siūlė sensacingus nutekinimus dozuotomis porcijomis ir mėgino kištis į jų publikavimą. Rusų karinė žvalgyba (GRU) prisidengusi kitomis struktūromis bei naudodamasi laisvos spaudos atvirumu siekė susilpninti JAV prezidento rinkimų kampaniją, skelbdama ant Hillary Clinton bei kitų JAV politikų šešėlį metančius dokumentus.

Bet koks informacijos nutekinimas stato žurnalistus prieš dilemą – dera ją skelbti ar susilaikyti, ypač jei informacija pelnyta interneto įsilaužimo būdu priešiškos valstybės iniciatyva? Žurnalisto misija yra visuomenei svarbios, o ne jį nutekinusiųjų tikslams tarnaujančios informacijos skelbimas. Atvira visuomenė bent pradiniame etape „poveikio operacijomis“ labiau pažeidžiama negu uždara. Ypač kontekste kai kurių dabartinių globalių tendencijų, tokių kaip visuomenės poliarizacija, „fakenews“ įsitvirtinimas bei bandos poveikį neretai turintis interneto socialinių tinklų poveikis.

Ne veltui JAV kongreso Atstovų Rūmų narys Adamas Schiffas bei „Wilson Center“ prezidentė Jane Harman „The Washington Post“ publikacijoje „Rusija atakavo mūsų demokratiją. Situacija reikalauja, kad Kongresas atliktų rimtą patikrinimą“ (2016.12.26) konstatavo nuostolį JAV demokratijai.

O dabartinės Baltųjų Rūmų administracijos nenoras pripažinti žvalgybos bendruomenės beveik vienbalsį tvirtinimą, jog interneto įsilaužimams bei informacijos nutekinimams vadovavo aukščiausia Rusijos valdžia, kerta tiems, kas geriausiai dorojasi su naujais iššūkiais.

Vis dėlto Maskvai iš pradžių viltingai klostęsis siužetas ilgainiui pasuko jai netikėta linkme. Prasidėjus tyrimams dėl rusų kišimosi į JAV prezidento rinkimus Kongrese, savą tyrimą vykdant specialiajam prokurorui Robertui Muelleriui, jau į Amerikos ir viso pasaulio spaudą plūstelėjo galybė nutekinimų, po kurių atsistatydinti teko visai „puokštei“ prezidento D.Trumpo komandos narių. Kaip yra nurodęs „The Washington Post“ apžvalgininkas Eugenas Robinsonas, analizuodamas JAV prezidento atleisto Federalinio tyrimų biuro (FTB) direktoriaus Jameso Comey liudijimą Senato žvalgybos komitete, jūs nutekinate informaciją žiniasklaidai apie pokalbį su prezidentu Baltųjų Rūmų ovaliniame kabinete vasario 14-ąją, kuriame patyrėte prezidento D.Trumpo spaudimą, tikėdamasis specialaus prokuroro paskyrimo, ir tai suveikia. D.Trumpas labai tikėjosi, kad tyrimas dėl Rusijos atleidus FTB šefą baigsis, deja, šio atleidimas tyrimą tik paskatino. 

Visuomenė pavargo nuo informacijos gausos ir melagingų žinių. Slaptai.lt nuotr.

Bet kuriuo atveju efektingų nutekinimų dar sulauksime. Maskvai netikėtai (pati „paleido“ tyrimų procesą), Rusijos tema dar ilgai nuodys gyvenimą prezidentui D.Trumpui. Nutekinimai tampa įtakingu viso šiuolaikinio viešo gyvenimo faktoriumi.

Kita vertus, kai kalbame apie perspektyvą, ypač drumstame informaciniame lauke bet kuris mėginantis iš fragmentų dėlioti visumą atsakingas ekspertas jau supranta, jog prisikasti prie tikrų priežasčių bei motyvų dažnai neįmanoma, pernelyg didelis (bent pradiniame etape) yra tikros informacijos deficitas.

Belieka sekti dažnai viena kitą paneigiančių kažkieno vis pametamų žinių srautą – šnipai gaudo šnipus, kurie tai prisipažįsta šnipinėję, tai viską neigia. Darosi vis kebliau suprasti, kas čia šnipas, kas – ne, ir kokie tikrieji kai kada net ištisų vyriausybių motyvai.

Ne veltui Amerikos laikraščiuose dabar samdoma kaip niekad daug faktų „skenuotojų“, priekabiai nagrinėjančių kiekvieno pasisakymo ir fakto tikrumą.

Taigi šiandien konspirologijos klestėjimo laikas, kuris ramybės planetai tikrai neprideda.

2017-08-04

Žurnalisto užrašai

Dezinformacija, demagogija, šnipai ir propaganda Lietuvos bei kaimynių rusakalbėje spaudoje

Nusprendė pamiegoti. Bet ar tai reiškia, kad visi lietuviai – girtuokliai ir pesimistai? Slaptai.lt nuotr.

Pesimizmas. „Girtuoklių, savižudžių ir emigrantų šalis: kodėl Lietuvoje karaliauja pesimizmas“ – tokį straipsnį skelbia „RuBaltic“. Na, ir toliau pavaro: du trečdaliai šalies gyventojų mano, kad situacija šalyje blogėja, amerikiečių sociologai priskiria lietuvius prie mažiausiai reiškiančių teigiamas emocijas.

Nors šalies valdžia pasakoja apie ekonominę sėkmę ir gyvenimo lygio kilimą, Lietuvoje karaliauja socialinis pesimizmas, gimdantis rekordinį tiek Europos, tiek pasaulio mastu alkoholizmą, savižudybių skaičių ir emigraciją.

Toliau pasidžiaugiama, kad Rusija geria mažiau už Lietuvą, o ir savižudybių skaičiumi gerokai atsilieka. Ir apskritai, rusofobija Lietuvoje serga daugiausia valdančioji klasė, apsėsta skausmingų prisiminimų apie Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę.

O paprasti lietuviai neserga. „RuBaltic“ tiesiai neparašo, bet turbūt turėtume patys susiprasti, kad kaip nors humaniškai ar kitaip eliminavę valdančiąją klasę nustotume gerti, žudytis ir emigruoti. Pirmyn, vergai nužemintieji!

Lietuviams pasisekė: Prezidentė Dalia Grybauskaitė – ir drąsi, ir griežta. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Neklusnioji Grybauskaitė. Lietuvos Prezidentė Dalia Grybauskaitė palaiko naujas JAV sankcijas prieš Rusiją, net kai oficialūs Briuselio atstovai išreiškė susirūpinimą dėl jų, rašo „Obzor”. Esą visai neseniai Europos Komisija pasisakė, kad JAV projektas gali turėti įtakos ES energetinei nepriklausomybei ir ES pasirengusi imtis priemonių, kad taip neįvyktų.

O mūsų Prezidentė teigia, kad principinė JAV Kongreso pozicija – tai rimtas signalas Rusijai, kad nuolaidžiavimo energetiniams Kremliaus projektams ir kišimuisi į kitų šalių vidaus politiką nebus. Išeina, kad neteisingai sako. Matyt, reiktų nuolaidžiauti Kremliui, nes Briuselis taip liepia.

Politinis kalno griovimas. „Lietuvos sostinės simbolis – mūsų problemų indikatorius“ – tokiu straipsniu Gedimino kalno šlaitų įsitvėrė „Litovskij kurjer“. Pakalbino žymų (?) Vilniaus kultūrologą Valerijų Zubakovą. O šis ir rėžė atsakingai, kad kaltas pasikeitęs klimatas, bet ne išorėje, o galvose tų žmonių, kurie vietoj techninių sprendimų ėmėsi grynai politinių.

Ir nuskuto kalną. Matyt, neturėję specialaus išsilavinimo žmonės, nesusiję su statybomis, kultūros paveldo saugojimu, jų galvose buvę tik „gražūs vaizdai ir preudoistorinės asociacijos“.

Gedimino pilies bokštas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Susidomėjote, kur čia politika? Garsus kultūrologas paaiškina skundimosi „visi vagys“ stiliumi: senus specialistus nuėmė, nes šie paseno, o nauji, matyt, ir institutų nelabai lankė. Biudžeto milijonai buvo iššvaistyti medžių kirtimui, dabar dar milijonai bus iššvaistyti bandymams išsaugoti kalną.

Ir kai kas jau trina rankas, galvodamas, kaip tie milijonai bus „įsisavinti“. Juk sprendimą priims anoniminiai nebaudžiami politikai.

Taip, daug konkrečių faktų apie tai žino kultūrologas. Gaila, kad nė vienu nepasidalino…

Psichinė būklė. Koks gyvenimas Lietuvoje, tokios ir emocijos, – teigia „Litovskij kurjer“, remdamasis „Gallup“ tyrimu, kurio metu buvo įvertinta 142 šalių gyventojų emocinė būklė. Lietuviai atsidūrė tarp tų, kurie mažiausiai parodo teigiamų emocijų. O „Litovskij kurjer“ jau anksčiau rašė, kad Lietuvos gyventojų psichinė būklė – viena blogiausių ES.

Žodžiu, blogai. Turbūt reikia arba emigruoti, arba grįžti. Patys žinote kur.

Vagiame iš latvių. Tęsiama lietuvių ir latvių supriešinimo linija. Anksčiau teigta, kad latviai pateks į lietuvių energetinę vergovę. O praeitą savaitę „Litovskij kurjer“ atrado, kad lietuviai ir vagia iš latvių. Tiksliau, Latvijoje sukasi lietuviškos automobilių vagių gaujos, kurios pavogtus automobilius, savaime suprantama, dažniausiai pervaro į Lietuvą. Toliau parduoda į ES šalis, Rusiją, Tadžikistaną. Bet dažnai ir pačios lietuviškos gaujos jais naudojasi – kitų nusikaltimų atlikimui.

Įklimpome. Lietuva negali baigti Ignalinos atominės elektrinės (AE) uždarymo darbų be ES finansavimo ir taip sudaro ekologinio pavojaus riziką savo, Latvijos ir Baltarusijos pasienio rajonams, – rašo rusiška „Sputnik.lt“ versija, remdamasi baltarusišku portalu „news.21.by“.

Kol Vilnius visu balsu kaltina kaimynę Baltarusiją dėl Astravo AE statybų, kad ši elektrinė neatitinka saugumo reikalavimų, patys lietuviai nesugeba užbaigti Ignalinos AE uždarymo. Taigi, Lietuva vis dar neatsisveikino su nesaugia branduoline energetika, tad tiek Baltarusija, tiek pasaulio bendruomenė turi daug daugiau priežasčių reikšti pretenzijas Lietuvai, ne Baltarusijai.

Tik priežastis propagandai. Baltarusijos ir Rusijos kariniai mokymai „Zapad 2017“ – tik priežastis propagandai prieš Rusiją ir Baltarusiją, teigia analitiniu save vadinantis portalas „RuBaltic.ru“. Esą, Vakarų šalyse pasirodė daugybė pranešimų, pranašaujančių Rusijos Federacijos įsiveržimą į Baltijos šalis, Ukrainą, tos pačios Baltarusijos okupaciją. Tačiau „RuBaltic“ ramina: į Baltarusiją neatvyksta Rusijos kariuomenė, tik nekalti ekspertai – tiekimo specialistai, ryšininkai, inžinieriai. Tad Vakarų spaudimas – ne racionalus, o emocionalus. Įsukta Vakarų struktūrų propagandinė mašina – nes „visa tai labai patinka politiniams oponentams Baltijos šalyse ir Lenkijoje“.

Reikalauja griežtumo. Rusija turėtų griežtai reaguoti į rusofobijos išpuolius, teigiama „RuBaltic“ straipsnyje, kuriame šnekinamas Lietuvos rusų sąjungos Klaipėdos skyriaus pirmininkas, miesto tarybos narys Viačeslavas Titovas. Straipsnis pilnas nelabai gudriai apsuktos demagogijos. Esą, respublikoje bandoma perrašyti Didžiojo tėvynės karo istoriją. Rusakalbių piliečių reikalaujama išduoti sovietinių karių išlaisvintojų atminimą. Čia vis apie tą patį NATO filmą apie pokario pasipriešinimo dalyvius.

Lietuvos partizanė. Lietuviai pelnytai didžiuojasi savo partizanų žygdarbiais.

V. Titovas išreiškė gana naują nuomonę: Rusija turėtų griežčiau reaguoti į bandymus falsifikuoti istoriją ir į politinio elito rusofobinius išpuolius. Tačiau paklaustas apie konkrečią situaciją, diplomatiškai suka uodegą: skandalas dėl „miško brolių“, pasak pono (draugo?) Titovo, labai sudėtingas ir nevienareikšmiškas. Rusija, kaip ir Lietuva, turėtų šiuo atveju švelniau reaguoti, tačiau pamiršti apie Baltijos šalių partizanų nusikaltimus negalima.

Į straipsnio pabaigą V. Titovas visai nusiramina, pamiršta, kad kvietė Rusiją griežčiau kovoti su rusofobija. Jo nuomone, į visus ginčytinus ir skausmingus dalykus reikia reaguoti ramiau, nereikia jų paversti absurdu. Istoriją juk visada perrašinėjo…

Štai kur tikras, lankstus politikas!

P.S. Mieli slaptai.lt skaitytojai,

Prieš mūsų valstybę nukreiptos rusakalbės propagandos srautai internete tokie, kad mes nebespėjame visko susekti. Jei užtiksite kur nors ekskliuzyvinių propagandinių „perlų“ – būtume dėkingi, jei nuorodą (galima ir trumpą aprašymą) atsiųstumėte mūsų portalui el. paštu gilanis.gintaras@gmail.com.

2017.08.01; 05:50

Žurnalisto užrašai

Dezinformacija, demagogija, šnipai ir propaganda Lietuvos bei kaimynių rusakalbėje spaudoje

Propagandiniai banditai. „Landsbergis išvadino tautiečius propagandiniais banditais!“ – piktinamasi taip pavadintame „Obzor“ straipsnyje. Bet toliau skaitant paaiškėja, kad Vytautas Landsbergis taip pavadino tik Plungės valdžią, kai kurių mokinių tėvus ir mokytojus – už ekskursiją į Antrojo pasaulinio karo muziejų Rusijoje ir suorganizuotą susitikimą su „Naktiniais vilkais“.

Pasirodo, pagal mainų programą grupė Plungės moksleivių viešėjo Pamaskvėje stovykloje. Negi praleisi tokią progą – organizatoriai ėmė ir suorganizavo jiems ekskursiją į minėtą muziejų, o per stovyklos uždarymą atvarė keletą žymiųjų ideologinių Rusijos baikerių. Kyla įtarimas, kad stovyklautojai iš anksto galėjo ir nežinoti, kokie „smagūs“ renginiai jų laukia. Bet galėjo įtarti, kaip būna ten, kur važiuoja. „Ten jiems tiesiog kabino makaronus ir plovė smegenis“, – pareiškė Vytautas Landsbergis. Ir kas galėtų paneigti?

Atominis gėris. Aha, Lietuvoje galų gale pradedama pripažinti, kad atsisakymas kartu su Rusija statyti atominę elektrinę buvo klaida, – teigia „Obzor“. Ir kad Lietuva pati kalta, kad prasidėjo Baltarusijos AE statybos. To nebūtų, jei Lietuva būtų sutikusi drauge su Rusija statyti AE Kaliningrado srityje, – „Obzor“ cituoja… buvusį Vilniaus merą Artūrą Zuoką – jo pasisakymą portale „lrytas.lt“.

Visa bėda, kad oranžinių dviračių meras iš tiesų labai panašiai prieš porą savaičių ir pasisakė. Įdomu, tiesa? Juk negali toks žmogus taip nesusigaudyti energetinės nepriklausomybės batalijose. Tad, gali būti, kažkaip yra suinteresuotas taip sakyti. O „lrytas.lt“ ir „Obzor“ – tai publikuoti. Ir dar tas Basčio „Rosatom“ tekste išlenda…

Įprastai sugedusi. Įprastai sugedusi „NordBalt“ elektros linija dabar neveiks iki liepos pabaigos – skelbia „Obzor“. Nes Lietuvą ir Švediją jungianti linija vėl atsijungė – greičiausiai dėl kabelio gedimo Baltijos dugne. Iš lakoniško straipsnio nesunku suprasti, kad „NordBalt“ – blogis, o štai Rusijos energetinė sistema – gėris.

Kaip muselę iš barščių. Manote, čia mes norime atsiskirti nuo Rusijos energetinės sistemos? Pasirodo, ne: čia Rusija mus tuoj ims ir išmes. Kaip muselę iš barščių. Apie tai rašo „RuBaltic“, paėmęs interviu iš „Geoenergetika.ru“ portalo redaktoriaus. Ir apskritai, atsiskirti energetiškai – ne mūsų noras, o ES politinis sprendimas. Ai, ne, skaitant toliau paaiškėja, kad ES vis dėlto šitaip mėgina spręsti ekonomines problemas. Bet jiems nieko nepavyks. Tiesa, yra tokia Kaliningrado sritis, į kurią rusiška elektra teka per Lietuvą. Bet Rusija nieko nebijo (kartojama kelis kartus) ir pristatys Kaliningrade elektrinių ir šiaip padarys labai daug, kad visi gyventų ilgai ir laimingai. Ne ES šalyse, suprantama. Labai daug prirašyta. Bet neatsibosta, nes juokingomis propagandinėmis klišėmis varo.

Latvija – Vilniaus gniaužtuose. Linksmina ir Latvijos rusakalbis portalas „Vesti.lv“. Pasirodo, Latvija, pabėgusi nuo Maskvos energetinės sistemos, gali tapti energetiškai priklausoma nuo Vilniaus. Toliau straipsnyje kalba Latvijos ekonomikos ministras. Kuriam nepatinka vieno kabelio jungtis tarp Baltijos šalių ir Lenkijos. Nes gali kilti techninių problemų. O toliau „Latvenergo“ ekspertas pažeria įtarimų, kad pietiniai Latvijos ir Estijos kaimynai taps energijos monopolistai ir galės diktuoti sąlygas pastarosioms. „Papulsime į vergovę vieno kabelio sistemos, kurią aptarnaus Lietuva, dėl to klausimas yra ne tik techninis, bet ir politinis“, – teigia ekspertas. Na, ačiū ekspertui už tikėjimą mūsų potencija. O propagandininkams – už pastangas pateikti derybas kaip politinį susikiršinimą.

Tapino karas. Savitą versiją įvykių su NATO filmuku apie partizanus ir Rusijos Federacijos Užsienio reikalų ministerijos feisbuko paskyra pateikia “Litovskij kurjer”.

Pasirodo, akcija „#KremliauMūsųIstorijosNeperrašysi“ (#кремльнашуисториюнеперепишешь) – ne tokia jau ir sėkminga. „Litovskij kurjer“ skaičiuoja: Tapinas turi 135 tūkst. feisbuko prenumeratorių. Nelabai daug. Bet paskui jo žinutę perspausdino „Delfi“ su milijonine auditorija ir „15min.lt“ su panašiu kiekiu skaitytojų. Internetu nesunaudojantiems dinozaurams apie akciją pranešta per televiziją. Banga persirito ir per Latviją su Estiją bei Ukrainą. Visi draugiškai rašė „Kremliau, mūsų istorijos neperrašysi“.

Na, ir koks rezultatas? – klausia „Kurjer“. Angliškoje Rusijos Federacijos Užsienio reikalų ministerijos feisbuko paskyroje – 13 tūkst. komentarų, rusiškoje – 9 tūkst. Ar galima vadinti pergale ir proveržiu tokius skaičius, kai apie akciją rėkė portalai su milijoninėmis auditorijomis ir net į mobiliuosius telefonus apie ją buvo siuntinėjamos žinutės? Praktiškai niekas nesudalyvavo, ane? Rusija, esą, dėl šitokių niekų net nesivargina informuoti savo gyventojų. Audra stiklinėje. Ai, tiesa, „Litovskij kurjer“ nerašė, kad Rusijos Federacijos Užsienio reikalų ministerijos feisbuko paskyroje prasidėjus akcijai buvo išjungta komentarų funkcija. Smulkmena.

Ideologiniai žudikai. Kas iš tiesų vyksta Lietuvoje su tais partizanais, puikiai paaiškina „RuBaltic“. Pasirodo, portalo teigimu, Lietuvos valdžia jau 20 metų sistemingai daro iš „miško brolių“ didvyrius – jiems po mirties suteikdama aukščiausius valstybinius apdovanojimus, statydama paminklus ir kabindama atminimo lentas, jų garbei pavadindama gatves ir aikštes. Vietinės žydų bendruomenės ir progresyvios visuomenės pasipiktinimas ignoruojamas. Dėmesio! Visuomenė yra giliai susiskaldžiusi į tuos, kas atmeta valstybinę ideologiją – įamžinti akmenyje ir bronzoje nacių kolaborantus, ir tuos, kurie pateisina savo tautiečius, žudžiusius kitus piliečius dėl ideologijos – už „laisvę“ (taip ir rašo, kabutėse).

Jei kas iš šalies nepapasakotų, net ir nežinotume, kas vyksta. Ir šiaip, pratęsiant straipsnio toną, galima drąsiai sakyti, kad sovietų valdžia mums atnešė tikrą laisvę (be jokių kabučių!), o dėl ideologinių priežasčių paminklų ir akmens ir bronzos masinių žudynių ideologams statytojai mūsų šalyje nenuskriaudė nė muselės. Nesutinkate? Juk viskas vyko ne dėl ideologinių, o ekonominių priežasčių. Kad darbo liaudis būtų išvaduota iš kapitalistų retežių. Juk apačios nebenorėjo, viršūnės nebegalėjo ir t.t.

Dujų reketas. JAV užsiima dujų reketu Lietuvoje ir Lenkijoje, teigia portalas „Russkij mir“ (rusmir.su). Esą, nors Donaldas Trumpas pažadėjo atsisakyti kitų šalių spaudimo, jo energetinė politika Europoje virto dujiniu Rusijos šantažu. O po D. Trumpo vizito į Lenkiją „pagrindinės rusofobiškos ES šalys – Lenkija ir Lietuva“ – paskelbė ketinančios pirkti amerikietiškas dujas. Nepaisant, kad tai ekonomiškai joms nenaudinga. Va kokie mes, ne tik rusofobiški, bet ir ekonomiškai neraštingi…

Nepripažįstame priklausomybės. Klaipėdos uostas giriasi sėkmingu darbu ir gerais rezultatais, kuriuos paaiškina tuo, kad yra faktiškai nepriklausomas nuo Rusijos krovinių. Bet „RuBaltic“ išsisiaškino, kad skaičiai kalba ką kita: Klaipėda priklausoma nuo Rusijos! Tiesa, toliau rašo apie Latviją ir Estiją, sensacingųjų kalbančiųjų Klaipėdos skaičių nepateikdami. Bet straipsnio pabaigoje pakartoja, kad Rusija (kaip ir Baltarusija) Klaipėdai yra gyvybiškai svarbi. Tiesiog kad įsimintume ir tikėtume.

Laimingoji Lenkija. „RuBaltic“ tęsia straipsnių seriją, kurioje jau beveik galutinai žlugusios Baltijos šalys lyginamos su kitomis, sėkmingai gyvuojančiomis Europos kaimynėmis. Na, kad dar niekingesni pasijustume. Šįkart, kad ir kaip būtų keista, teigiamu pavyzdžiu imama… Lenkija (Ups. Ar propagandininkas suderino su aukštesne valdžia?).

Taigi, Lenkijos sėkmės paslaptis – kad įstojusi į ES derėjosi su Briuseliu kaip lygi su lygiais. O mes, menkaverčiai „pribaltai“, bet kokia kaina norėjome tapti europiečiais, štai ir likome be žvejybos laivynų, žemės ūkio ir t.t. ir pan. Praktiškai be nieko likome. O gal jau išvis mūsų neliko. Nes „Baltijos „atsivertėliams“ svarbiausia ne būti, o atrodyti“, – atsakingai teigia portalas.

P.S. Mieli skaitytojai,

Prieš mūsų valstybę nukreiptos rusakalbės propagandos srautai internete tokie, kad mes nebespėjame visko susekti. Jei užtiksite kur nors ekskliuzyvinių propagandinių „perlų“ – būtume dėkingi, jei nuorodą (galima ir trumpą aprašymą) atsiųstumėte mūsų portalui el. paštu gilanis.gintaras@gmail.com.

2017.07.26; 06:00

Žurnalisto užrašai

Dezinformacija, demagogija, šnipai ir propaganda Lietuvos bei kaimynių rusakalbėje spaudoje

Istorijos neperrašysi. Kaip rašo „Delfi“ ir kiti lietuviški naujienų portalai, tūkstančiai piliečių sureagavo į Rusijos Užsienio reikalų ministerijos feisbuko paskyroje išplatintą propagandinį įrašą, kuriame Baltijos šalių partizanai vaizduojami kaip nusikaltėliai – komentaruose dėjo grotažymę „#кремльнашуисториюнеперепишешь“ („Kremliau, mūsų istorijos neperrašysi“). Akcijos iniciatorius – Andrius Tapinas.

Po tokios žemų vertinimų bangos Rusijos diplomatijos tarnyba tiesiog išjungė feisbuko įrašų vertinimo funkciją. Manoma, kad Rusijos propagandinis veiksmas – tai atsakas į NATO sukurtą dokumentinį filmą apie pokario pasipriešinimo judėjimus Baltijos šalyse. Oficialiai Kremlius nieko neatsakė į grotažymę, o šią žinutę pasigavo pozicinė rusakalbė žiniasklaida („inforesist.org“ ir pan.).

Naudojasi proga. Į Ruklą atvyko kariškiai iš Nyderlandų, ir netgi su savo karo technika. Apie 200 galvų tarnaus čia dislokuotame NATO batalione, rašo „Obzor“.

Ir primena, kad pernai Varšuvoje NATO aljansas priėmė sprendimą Lietuvos, Latvijos, Estijos ir Lenkijos prašymu dislokuoti šiose šalyse tarptautinius batalionus. Na, o Maskva, pasak „Obzor“, ne vieną kartą pabrėžė, kad nėra suinteresuota eksploatuoti šią situaciją tiek Baltijos šalyse, tiek kitur. Jau anksčiau Rusijos Federacijos užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas pasisakė, esą NATO puikiai žino, kad Rusijos Federacija neturi jokių planų apskritai ką nors pulti, aljansas tiesiog naudojasi proga pritraukti daugiau technikos ir batalionų arčiau taikiosios Rusijos sienų.

Ukrainiečiai veržiasi atostogauti Kryme. Krymo pasienio punktas plečiasi, nes vis daugėja ukrainiečių turistų, kurie sudaro prie punkto transporto spūstis, praneša „Obzor“, remdamasis agentūra TASS.  

Krymo pusiasalis lieka mėgstama poilsio vieta ukrainiečiams iš įvairių šalies regionų, nepaisant panaikintų tiesioginių reisų, atsiradusių pasienio punktų, muitinės procedūrų, graudina „Obzor“. O Krymo vietinės valdžios vertinimais, bendrame turistų sraute (apie 6 mln. žmonių per metus, vau, patikėjote?), ukrainiečiai sudaro apie 700 tūkstančius. Ir, esą, spūstys pasienio punkte susidaro ne todėl, kad Krymo valdžia lėtai įsileidžia, o todėl, kad Ukrainos valdžia lėtai išleidžia. Na, net paatostogauti savo žmonėms padoriai neduoda…

Bendradarbiai. ES pasiuntinys Rusijoje Vygaudas Ušackas interviu leidiniui „Litovskij kurjer“ pareiškė, kad politinis dialogas tarp Rusijos ir Lietuvos būtinas pirmiausia Lietuvai. Ir pabrėžė, kad, kitaip nei Lietuva, su Rusija bendradarbiauja visi pasauliniai lyderiai.

Pone Vygaudai, ar tikrai taip sakėte, ar čia tik „Kurjerio“ traktuotė? Ir ar tikrai visi pasauliniai lyderiai taip jau ir bendradarbiauja? Na, sankcijas filosofiškai irgi galima vadinti savotišku bendradarbiavimu. Bet ačiū už mūsų lyderių priskyrimą prie pasaulinių.

Plagijuotoja. „Aštuoneri metai soste – tik pradžia“ – savo straipsnį apie Prezidentę Dalią Grybauskaitę pavadino „Litovskij kurjer“. Visko ten tame straipsnyje prirašė, ir gero, ir blogo. Esą, daug dirba savo „piarui“ ir t. t. Bet svarbiausia, tovariščiai „kurjeriai“, ta sosto metafora ir užuomina apie tolesnį karaliavimą… Ar nesupainiojote šalies su kaimyne? O gal… kaltinate Lietuvos Prezidentę plagiatu?

Nukentėjo už moralę. „Turėti savo nuomonę Lietuvoje – reiškia prarasti darbą. Lengva Lietuvos taip vadinamų „kovotojų su sovietų valdžia“ kritika arba viešas abejonių jų „heroizmu“ išsakymas gali kainuoti postą valstybinėje tarnyboje.“ Taip, žodis žodin, su visomis kabutėmis, istoriją apie atleistąjį „Go Vilnius“ vadovą Darių Udrį pradeda „Litovskij kurjer“.

D. Udrį praeitą savaitę Vilniaus meras Remigijus Šimašius atleido už nepatenkinamus „Go Vilnius“ darbo rezultatus. Tačiau pats D. Udrys mano, kad yra ateistas dėl politinių priežasčių. Konkrečiai – už pasisakymus feisbuke. Už tai, kad komentuodamas Genocido aukų muziejuje saugomo partizanų atsišaukimą, kuriame kolūkių organizatoriams grasinama mirtimi, nekaltai paklausė: „o žudyti kolūkių organizatorius – moralu“? Vėliau dar prilygino partizanų veiksmus teroristiniams. Va, būtų p. Udrys partizanas, tai turbūt taikiai mojuotų alyvų šakele ir kukliai diskutuotų apie alternatyvas kolūkiams. Po stribų kulkomis. Štai koks turėtų būti aukštos moralės partizanas!

Išsigando konkurentų. Rusų propagandistai portale „RuBaltic“ puolė skambinti pavojaus varpais: NATO mokymuose Bulgarijoje dalyvauja NATO propagandistai – 361-oji amerikiečių kariuomenės brigada, kurios tikslas – darbas su civiline valdžia. Nors Europos žiniasklaida tai pražiopsojo, bet tokios brigados dalyvavimas kategoriškai prieštarauja gynybiniam NATO mokymų charakteriui! Anokia čia gynyba, propagandistai – pati ta šturmo grupė! „RuBaltic“ žino.

Lietuvos pabaiga. „RuBaltic“ iškraipytas kultūros ministrės Lianos Ruokytės-Jonsson pasisakymas apie tai, kad per 26 nepriklausomybės metus lietuvių kultūra buvo praktiškai sunaikinta, nebūtų nei juokingas, nei graudus, jei propagandistais nepatikėtų rimti Lietuvos politikai. Nors gal ir nepatikėjo, tik pasinaudojo, čia jau kita tema. Bet abiem atvejais – liūdna. O „RuBaltic“, įkvėptas sėkmės, varo ta pačia gaida toliau.

„Baltijos šalys – neišsipildžiusių lūkesčių kraštas“, – liūdima viename straipsnyje. Svajojo gyventi kaip Skandinavija, tapti tiltu tarp Rusijos ir Vakarų, o gavo tik emigraciją, po ekonominės krizės virtusią tiesiog masiniu bėgimu.

„Eksprezidentas Paksas: dabartinis politinis elitas veda Lietuvą į pražūtį“, – gąsdinama kitame straipsnyje. Beje, ar žinojote, kad „šiandien Rolandas Paksas tapo neoficialiu lyderiu visų tų, kas nesutinka su valdžios kursu“? Straipsnyje rašoma, esą Paksas nieko neįprasta nekalba, tiesiog kukliai primena, kad šalyje vyksta „bardakas“.

„Mokykitės, Baltijos šalys: Čekijos sėkmės istorija“ – taip pavadintame straipsnyje „RuBaltic“ toliau mėgina minti ant ekonominių nuospaudų. Tęsia straipsnių seriją apie „tikras, o ne išgalvotas“ valstybių sėkmės istorijas. Čekija ir Baltarusija – vienintelės postsovietinės Centrinės ir Rytų Europos šalys, sugebėjusios išsaugoti, modernizuoti ir panaudoti sovietinį pramonės palikimą. Čekijos pasididžiavimas – „Škoda“. Kaip ji susijusi su „Volkswagen“, visi žinome. O kaip susijusi su sovietizmu? Na, 1895 m. įkurta „Škoda“ egzistavo ir sovietiniu periodu. Iškentėjo, taip sakant.

„Koloradų“ suvažiavimas. Latvija aktyviai rengiasi dalyvauti pasauliniame jaunimo ir studentų festivalyje, kuris spalio mėn. vyks Rusijoje – Maskvoje ir Sočyje, – teigia Latvijos rusų bendruomenės portalas „Baltijalv.lv“. Ir parašė, kad konkursas – daugiau nei trys žmonės į vietą. Ir „Latvijos jaunuolio“ nuotrauką įdėjo – su Georgijaus juostele atlape ir po besiplaikstančia ES vėliava. Na, propagandos gurmanai, ne kitaip.

Dovanoja pilietybę. Rusija dovanoja savo pilietybę Latvijai, – skelbia „Telegraf.lv“. Ar Latvija to prašė, neskelbia. Tik rašo, kad Rusijos Dūma rengia eilines pataisas, galinčias praplėsti rusiško pasaulio ribas. Jei jos bus priimtos, Latvijos gyventojams bus paprasčiau gauti Rusijos pilietybę. Ją supaprastinta tvarka galės gauti visi, gyvenę Rusijos imperijos ir Sovietų Sąjungos teritorijoje „jų egzistavimo pabaigos momentu“. Taigi, visi buvusių SSSR respublikų gyventojai. Taip pat Lenkijos ir Suomijos gyventojai. Ai, beje, pasak „Telegraf.lv“, šito masiškai prašo ne tik Baltijos šalių, bet ir Ukrainos gyventojai.

Piktavaliai. „Kijeve palinkėjo, kad Rusija išnyktų kaip valstybė“, – pasipiktino Estijos rusakalbis leidinys „Vecherka.ee“. Garbė jam, kad toliau pacituoja, kas buvo iš tiesų pasakyta: „Optimaliausias variantas Ukrainai ir, greičiausiai, visam pasauliui, – kad Rusija nustotų egzistuoti kaip tokia valstybė, kokia yra dabar“. Taip pasisakė vienas Ukrainos ministro pavaduotojas. Omeny turbūt turėjo nepriimtinai Ukrainai ir likusiam pasauliui pasielgiančią valstybę, o ne valstybę apskritai. Bet tokia gera frazė gaunasi nukirpus pabaigą, kaip nepasinaudoti.

P.S. Mieli skaitytojai,

Prieš mūsų valstybę nukreiptos rusakalbės propagandos srautai internete tokie, kad mes nebespėjame visko susekti. Jei užtiksite kur nors ekskliuzyvinių propagandinių „perlų“ – būtume dėkingi, jei nuorodą (galima ir trumpą aprašymą) atsiųstumėte mūsų portalui el. paštu gilanis.gintaras@gmail.com.

2017.07.18; 03:30

Žvalgyba

Kremlius trečiadienį pareiškė, kad diplomatiniame ginče su Jungtinėmis Valstijomis, kurios 2016 metais Jungtinėse Valstijose uždarė dvi Rusijos diplomatines atstovybes ir išsiuntė 35 Rusijos diplomatus, Maskvos kantrybė senka, informuoja naujienų agentūra „Reuters“.

Pernai gruodį JAV finansų departamentas paskelbė, kad prieš Rusiją imamasi naujų sankcijų dėl jos kibernetinių atakų. „Interfax“ žiniomis, į išplėstą juodąjį sąrašą buvo įtraukti šeši fiziniai asmenys ir penkios žinybos bei organizacijos. Jame atsidūrė ir kai kurie Rusijos generalinio štabo vyriausiosios valdybos vadovai. Be to, taikydamos sankcijas, Jungtinės Valstijos išsiuntė iš Vašingtono ir San Francisko 35 Rusijos diplomatus ir uždarė dvi Rusijos diplomatines atstovybes.

„Atsižvelgiant į tarptautinę teisę, Rusija negali ilgą laiką taikstytis su tuo ir visko užbaigti nesiimant atsakomųjų priemonių. Tačiau kartu tikimės, kad galiausiai mūsų kolegos Jungtinėse Valstijose parodys tam tikrą politinę valią ištaisyti tarptautinės teisės pažeidimus“, – teigė Kremliaus atstovas Dmitrijus Peskovas.

Todėl amerikiečiai tikisi, kad Rusija iš šalies išsiųs keletą dešimčių Amerikos diplomatų apkaltindama juos neleistinu elgesiu – šnipinėjimu, ir tuo pačiu uždarys keletą ambasadų ar konsulatų.

Prasideda naujas karas dėl šnipų?

Informacijos šaltinis – ELTA

2017.07.13; 07:02

SkaitomiausiosŽurnalisto užrašai

Dezinformacija, demagogija, šnipai ir propaganda Lietuvos bei kaimynių rusakalbėje spaudoje

Vėjo jėgainės Žemaitijoje. Slaptai.lt nuotr.

Skandalinga energetika. Pasirodo, tai, kad 2025 m. Lietuva, Latvija ir Estija nutrauks paskutinį elektros energijos ryšį su Rusijos ir Baltarusijos energetine sistema ir galutinai įsijungs į kontinentinės Europos energetinį tinklą, visai nėra toks gėris, kaip kalbama Lietuvoje. „Litovskij kurjer“ teigimu, kitose šalyse toks planas laikomas jei ne skandalingu, tai mažų mažiausia netikėtu. Dėl jo ginčijamasi netgi pačiame Briuselyje! Nesutaria ir Baltijos šalys tarpusavyje. Ir Lenkija baiminasi praradimų, kad energijos srautai iš Lietuvos ir Švedijos sumažins vietinių elektrinių pelningumą…

Esą ir patys lietuviai neslepia, kad projekte dar daugiau klausimų, nei atsakymų, o Europos Sąjungos palaikymas – kol kas irgi visiškai deklaratyvus. Ir šiaip, kvailučiai mes, nes greičiausiai elektros energija galutiniam vartotojui brangs, nukentėsime ekonomiškai. Turbūt greitai pasiprašysime atgal į pigų didžiosios kaimynės glėbį…

Saugokime propagandininkus. Užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius atidarė Vilniuje tarptautinę konferenciją „Žurnalistų saugumas – nauji iššūkiai ir koordinuotas atsakas“, rašo „Litovskij kurjer“. Bet ten dalyvavusiai „Russia Today“ televizijos žurnalistei labai nepatiko ministro žodžiai, kad tokie kanalai, kaip „Russia Today“, neturi nieko bendra su žurnalistika.

Rusai nenusileis. Slaptai.lt nuotr.

„Žurnalistai, dirbantys valstybės kontroliuojamoje žiniasklaidoje, irgi žurnalistai!“ – skundėsi taip ir neišdrįsusi prisistatyti šios televizijos darbuotoja. Ir pareiškė, kad, jei jau čia konferencija, kurioje svarstomi žurnalistų saugumo klausimai, tai ir „Russia Today“ žurnalistai turi teisę į saugumą. Hm. Gal ji taip subtiliai prašėsi politinio prieglobsčio, o mes, stuobriai, nesupratome?

Oazė ekstremistams. Rusijos opozicionieriaus Viačeslavo Malcevo bendražygis, koalicijos „Naujoji opozicija“ vadovas ir „Rusiško maršo“ organizatorius Jurijus Gorskis, nuo liepos 7 d. buvęs namų arešte, savo feisbuko paskyroje paskelbė pabėgęs nuo KGB, kirtęs ES sieną ir „su švaria sąžine iškeliavęs į lietuviškas žemes“. Apie tai pranešė laikraštis „Obzor“.

Gana neutraliai pranešė. Parašė, kad Gorskis liepos 5 d. buvo sulaikytas įtariant ekstremizmu. Kokiu ekstremizmu – neparašė. Gal audė džichadisto diržą ar, dar baisiau, skatino žmones eiti į gatves ir reikšti savo nuomonę. „Kodėl šitų kontrų Rusijoje nesmaugia, aš nesuprantu“, – po straipsniu piktinasi jokio smurto ir neapykantos neskatinantis komentatorius, kurio IP adresas mūsų saugumui turbūt jau žinomas.

Nemoka skraidyti. Kas čia lojo, kad rusų kariniai lakūnai virš Baltijos skraido nutrūktgalviškai? Štai NATO žvalgybinis lėktuvas praskrido virš civilinio lainerio А–321 tik 150 m atstumu! Ir laineris tas skrido iš Helsinkio į Miuncheną. Tuoj saviškius į Baltiją numuš…

„Primename, kad birželio gale rusų naikintuvas SU–27 nugynė NATO F–16, kai pastarasis virš Baltijos mėgino prisiartinti prie lėktuvo, kuriuo virš Baltijos skrido RF gynybos ministras Sergejus Šoigu“, – kažkaip grėsmingai primena „RuBaltic.ru“.

Prarastoji pramonė. Sovietiniu periodu Baltarusija ir „trys Baltijos seserys“ turėjo panašią ekonomikos struktūrą su aukštosiomis technologijomis aprūpinta sunkiąja pramone, tačiau po SSSR griuvimo ekonominiai keliai išsiskyrė: Baltarusija sukūrė jungtinę valstybę su Rusija ir taip išsaugojo bei modernizavo sovietinį industrinį palikimą, o Baltijos šalys įstojo į Europos Sąjungą ir visą stambią pramonę prarado, rašo „RuBaltic.ru“.

Tais senais gerais laikais Baltarusija ir Baltijos šalys buvo pramoninis regionas, pramonė jų ekonomikos struktūroje sudarė per 60 proc. Baltarusija turėjo MAZ, BelAZ, „Atlant“, „Vitiaz“, „Gorizont“. Baltijos šalys – Ignalinos AE, RAF, „Radiotechnika“, VEF, „Punane Ret“. Lietuva, Latvija ir Estija buvo Sovietų Sąjungos Silicio slėnio analogas. Aišku, paveldėtos gamyklos buvo nerentabilios, jas reikėjo modernizuoti, optimizuoti ir t.t., tačiau Baltijos šalys šių pramonės objektu atžvilgiu jokios valstybinės politikos neturėjo.

Tai va. Taip ir gyvenam šiandien – išbadėję, apskurę. Didžiausias eurointegracijos „bonusas“, pasak „RuBaltic“, kad galime laisvai judėti po ES. Rezultatas – pusė darbingų gyventojų pabėgo į kitas ES šalis. Taip pasirašėme sau mirties nuosprendį. O laimingi ir ramūs baltarusiai džiaugiasi ir klesti. Ura.

Vargšai braliukai. Latvijos Seimo valdančiosios koalicijos atstovas Edvīns Šnore lengvai ir žaismingai, oficialiai ir viešai lygino rusus su etėlėmis, nė trupučio nesibaimindamas kaltinimų kurstant rasinę ir nacionalinę nesantaiką, – piktinasi Rusijos naujienų agentūra „RuAn.info“.

Naujienų agentūra neketina atsukti kito skruosto – ilgiausiame straipsnyje cituoja 1935 m. Maskvoje išleistą knygą, kurioje latviai apibūdinami kaip siaubingai nuskurdę, moterys – apsirengusios tik vienu skuduru, kuris vos pridengia nuogybes. Latviai miega ant plikos žemės, valgo vien grikių duoną, raugintus kopūstus ir neraugintus agurkus. O pirmasis latvių kalbos vadovėlis išleistas tik 1868 m. ir rusų kalba. O raštą latviai gavo tik 50 metų anksčiau už čiukčius…

Taikiniai. Gintaro Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Taikiniai. Turbūt dėl aukščiau cituojamo pasisakymo smarkiai įsižeidė ir „Vesti.lv“: „Didžiuokitės, latviai! Jus paims į karą su Rusija vietoj taikinių!“ Ir cituoja buvusią Latvijos prezidentę Vairą Vikę–Freibergą, kad tik pusė latvių turi intelektą. Esą, nors tiksli citata – pusė Latvijos gyventojų, bet eksprezidentė rusų niekada nelaikiusi žmonėmis…

Siena. Lenkija nori atsitverti nuo Ukrainos siena, – praneša naujieną rusų bendruomenės Latvijoje portalas „baltijalv.lv“. Ups. Paspaudus antraštę paaiškėja, kad ne tik su Ukraina, bet ir Baltarusija. Dar toliau paskaičius – kad ne dėl politinių priežasčių, o dėl kiaulių maro. Bet taip, šaunuoliai, propagandininkai, reikiama mintis vienoje kitoje galvoje jau gyva…

Pulkininkas. Ukrainos kontržvalgyba sulaikė Donbaso kovotojų instruktorių pulkininką Valerijų Gratovą, praneša „Gordonua.net“. Rusų pulkininkas su padirbtu Ukrainos pasu keliavo į nepripažintą Prisdniestrę, kad ten užimtų vadovaujanti postą.

Gratovas sulaikytas specialiosios operacijos metu. Jis jau ne pirmą kartą ketino nukeliauti į Pridniestrę su padirbtu pasu, apsimetęs į akis nekrentančiu pensininku, kukliu darbo veteranu.

2017.07.11; 06:00

Žvalgyba

Nathan Hoad, Olga Razumovskaja, Shane Harris / The Wall Street Journal

Virtinė triukšmingų areštų Rusijoje, palietusių, kaip manoma, šalies paslaptingos Federalinės saugumo tarnybos karininkus ir kibernetinio saugumo ekspertą, paskatino žvalgus abiejose Atlanto pusėse pabandyti atskleisti šią paslaptį.

„Įtariama, kad Kremliaus slaptųjų tarnybų atstovų areštai Rusijoje gali būti susiję su rusų įsilaužimais į kompiuterius Amerikoje“, – tokią versiją palaiko Natanas Hodžas, Olga Razumovskaja ir Šeinas Harisas leidinyje „The Wall Street Journal“.

Beje, Rusijos žiniasklaida tvirtina, kad areštai gali būti susiję su valstybės išdavyste.

Kai kurių veikiančiųjų ir atsistatydinusių žvalgų nuomone, „tos rusų žvalgų gaudynės pasižymi visais klasikinės vadinamojo „kurmio“ medžioklės bruožais. Ir vieni, ir kiti sakė, kad yra ir daugiau įtikinamų paaiškinimų, kodėl Rusija ėmėsi tikrinti savuosius šnipus, įskaitant ir valstybės tarnautojus, uždarbiaujančius samdant hakerius ir tuo pačiu sukeliant pavojų einamosioms žvalgybos operacijoms“, – perduoda žurnalistai.

„Kremlius paskutiniųjų dienų areštus pripažino vieninteliame miglotame pareiškime. Kremliaus spaudos sekretorius Dmitrijus Peskovas sakė, kad Rusijos prezidentą Vladimirą Putiną tikriausiai informavo apie kibernetinio šnipinėjimo atvejį, kuris aprašytas pirmuosiuose Rusijos laikraščių puslapiuose“, – praneša leidinys.

„Neatmetama galimybė, kad pagal egzistuojančią tų pranešimų perdavimo tvarką informacija prezidentui suteikta laiku“, – sakė Peskovas.

FSB nepateikė jokių išsamių komenatrų ir nieko neatsakė į oficialų The Wall Street Journal prašymą pakomentuoti.

Informacijos šaltinis: „The Wall Street Journal“ leidinys.

2017.02.10; 07:33

Aktualijos

Algimantas Mišeikis, Zigmas Tamakauskas

Šių metų rugsėjo mėnesio LRT radijo laidoje „Pakartot“ istorikas Alfredas Bumblauskas, kalbėdamas apie muziką su  šios laidos vedėju Karoliu Vyšniausku, švystelėjo „istorinių“ minčių pluoštą, teikdamas, kad „ne dainų šventės, o roko muzika išlaisvino Lietuvą iš komunizmo“.

Gal dar norėjo pridurti – ir iš okupacijos, bet susilaikė. Bandydamas pagrįsti šį savo teiginį, toliau kalbėdamas lyg sąžiningai prisipažino, kad „dainų šventės jam „kokčios“. Apie jų „koktumą“ jis sakęs ir kanadiečiams, dėstydamas jiems savo suformuotas istorines tiesas. Gal šiam istorikui kokti ir pati lietuviška daina, ją prilyginant „per daug dominuojančiai kaimietiškai kultūrai“. 

Matyt A. Bumblauskas, įkvėptas prieškario lenkų pašaipų, jau pamiršo, kad iš to paties lietuviškai dainuojančio kaimo, kaip sakoma, nuo žagrės – pakilo ir Lietuva, kilo ir mūsų šviesuomenė, padėjusi išlikti lietuviškam žodžiui, vedusi Lietuvą į Valstybės atkūrimo aušrą. A. Bumblausko teiginius kitu atveju galima būtų palaikyti lengvu nusišnekėjimu, bet kai tokie žodžiai sklinda iš susireikšminusio ar kitų sureikšminto profesoriaus balso, darosi kažkaip nesmagu ir norisi atsakyti. Gal žinomas istorikas tokiais teiginiais vėl nori pagarsėti, bet jo šios „garsios“ frazės tikrai nebus teigiamai įvertintos daugumos mūsų dvasinę kultūrą nors šiek tiek pažįstančių ar ja besidominančių žmonių. Tikimės, kad paskaitininkas A. Bumblauskas šiomis frazėmis neįtikino ir patriotiškai nusiteikusių Kanados lietuvių. Gal kas net nustebo – kur ritasi tasai istorikas…

Nei dainų šventės, o tuo labiau roko muzika nebuvo ir negali būti tiesiogiai išlaisvinančiu veiksniu, todėl geriau jau nesisvaidyti garsiais apibendrinimais. Lietuvą išlaisvino ne muzikinio „roko“ elementas, o mūsų dvasinis susitelkimas, didžios vienybės išraiška, gimusi Martyno Mažvydo „Katekizme“ – pirmosios lietuviškos knygos ir Mikalojaus Daukšos „Postilės“ žodyje, knygnešių pastogėje, Lietuvos partizanų aukoje, Sibiro, kalėjimų ir lagerių  kančių bei gilaus Tikėjimo kelyje.

Profesorius A. Bumblauskas pasižymi naujų šokiruojančių „naratyvų“ kūrimu. Vienas ankstesnių jo „naratyvų“ turėjo nužeminti žinomą istoriką Adolfą Šapoką ir jo garsią, 1936 metais redaguotą „Lietuvos istoriją“, suvaidinusią sovietinės okupacijos metais didžiulį vaidmenį stiprinant mūsų tautinę savimonę, padėjusią atsispirti to meto ideologinei klastotei. To meto pasišventėliai, rizikuodami savo saugumu, kaip Knygnešystės laikų knygnešiai ją platino slapta „atšvietę“ žibaline „Era“, įvarydami ne mažo nerimo čekistiniam saugumui. Ir šiandien ši knyga padeda geriau susivokti bandantiems ištrūkti iš besiskverbiančios į mūsų gyvenimą kosmopolitinės ideologijos pinklių.

Ne retai A. Bumblausko ir jam akomponuojančių bendraminčių žodžiuose išgirstame, kad Simono Daukanto lietuvių kalbos aktualinimo raštijoje linija „beviltiškai paseno“, kaip „paseno“ ir tautinės valstybės kūrėjai. Istorikas nusižiūrėjęs į latvių bei čekų visuomeninio vystymosi eigą ir Lietuvoje pamatė „senlietuvius“ ir „naujalietuvius“, reikšdamas savo simpatiją vadinamiesiems „senlietuviams“, kurie 1919 m. rengė Lietuvos patriotų demaskuotą poeviakų sukilimą. Šie ir panašūs jo žečpospolitiniai „naratyvai“, žinoma, buvo įvertinti kaimyninės užsienio valstybės atitinkamais „blizgučiais“, vėl pagarsinusiais istoriko vardą.

Dabar grįžkime prie profesoriaus kokčiomis vadinamų  dainų švenčių. Ne sovietai sukūrė dainų šventę kaip masinį renginį. Dainų ir šokių šventinės tradicijos gimė jau 19 amžiuje, kada 1843 metais ji pirmą kartą buvo surengta Šveicarijoje, dalyvaujant 80 chorų. Po dviejų metų tokia šventė buvo surengta Vokietijoje. Didžiulė dainų šventė įvyko ir 20 amžiaus pradžioje – 1928 metais Austrijoje minint Franco Šuberto 100-tąsias mirties metines. Baltijos šalyse dainų šventėms pradžią davė Estija, kiek vėliau ir Latvija. Lietuvoje pirmą kartą dainų šventė, pavadinta „Dainų diena“, sutikta su dideliu entuziazmu, buvo surengta 1924 metais Petro Vileišio aikštėje Žemės ūkio ir pramonės parodos metu.

Iškilios dainų šventės su tūkstančiais klausytojų bei šimtais chorų vyko ir minint Lietuvos Nepriklausomybės 10-metį, ir minint Vytauto Didžiojo mirties 500 metų sukaktį. Susirinkusieji džiaugsmingai sveikino dainuojamas liaudies dainas, psalmes, kompozitorių sukurtus originalius kūrinius. Dainų šventės buvo rengiamos ir dabar vadinamuose Lietuvos regionuose. Čia jas daugiausiai rengdavo šauliai, ateitininkai, pavasarininkai.

Choro dirigentas, pedagogas, socialinių mokslų daktaras Regimantas Gudelis savo plačiame straipsnyje „Chorai ir dainų šventės Lietuvoje – etninės savimonės žadintojai…“ pažymi, kad dainų šventės yra viena iš įtaigiausių tautinio identiteto bei etninės savimonės žadinimo ir ugdymo priemonių, jos nušviečia tautos būtį ir istorinį kelią. Jų žanrinės struktūros platuma atveria neribotas socialinio ir kultūrinio bendravimo bei švenčių visuomeninio poveikio stiprinimo galimybes.

Sovietinės okupacijos metais nors iš dainų švenčių buvo reikalaujama propagandinio turinio ir procentinio rusų kalba dainavimo, tačiau jose vis tiek prasiskverbdavo tautiškumo atspindžiai,  raginę  žmonių sąmonėje palaikyti savo tautinį orumą, domėjimąsi savo krašto istorija. Tuos atspindžius negalėjo užtušuoti ir partokratų įbrukta Isaako Osipovičiaus Dunaevskio „Ir platus gi kraštas mūs gimtasis“ ar kitos į ją panašios dainuškos. Dainų šventės sovietinei nomenklatūrai todėl keldavo ne mažą galvos skausmą: susibūrusios žmonių masės gatvių eitynėse, estradoje ar kitose viešose vietose kalbėdavo ir dainuodavo sava kalba, kas nebuvo labai įprasta, pavyzdžiui, jau gerokai rusifikuotoje Rygoje.

Ypač daug rūpesčių valdžiai sukeldavo rengiamos Pabaltijo studentų dainų šventės. Po 1956 metų dainų šventės, vykusios Tartu mieste jos kurį laiką buvo visai uždraustos rengti dėl vadinamų „nacionalistinių pasireiškimų“. Vėl atnaujintos tik 1968 metais Vilniaus Vingio parke prikaišiojant jo estradą kagėbistinių šnipų būriais. Tuo galima buvo įsitikinti atėjus  keletą minučių anksčiau prieš repeticijos pradžią – visoj estradoj kas 10 metrų sėdėjo nematyti vyrukai. Chorų vadovai, pažindami savo dalyvius, nelauktus svečius vydavo lauk. Dažnai tie patys „svečiai“ norėdavo prasibrauti ir į eisenų gretas, stengdamiesi sužinoti, kas traukia „Sėk, sesute, žalią rūtą“…

Ypač atmintyje išliko 1988 metų dainų šventė Vilniuje. Atvažiavę estai plačiai išskleidė savo tautines vėliavas. Atkuto ir lietuvių dainininkai, ėmę mokytis giedoti  Lietuvos himną. Nesnaudė ir „vakarykščiai“, suorganizavę „komsomolcų“ būrį, kuris puolė einančius choristus su lietuviškomis vėliavomis, jas atiminėjo ir laužė. Vis tiek po vykusių muštynių lietuviškų vėliavų buvo įnešta pakankamai. Čia pasitarnavo ir orkestrantai, vėliavas įnešę savo instrumentų futliaruose. Visa estrada suspindo lietuviškų, latviškų ir estiškų vėliavų vaivorykštės šviesa. Po galingo „Gaudeamus“ dainininkai atsisakė dainuoti rusiškai nomenklatūrinę dainą. Dėl to dirigentas Krilovas su būreliu savų choristų paliko estradą.

Tačiau dainų šventė pakiliai tęsėsi iki paskutinio akordo. Tyliai pasitraukė kiek perbalę ar išraudę  „garbingi“ vyriausybiniai svečiai. Studentai su džiaugsmu sugiedojo Lietuvos, Latvijos ir Estijos daugelį metų uždraustus savo tautinius himnus. Tai buvo viešas atsakas už ilgametį moralinį prievartavimą, už tą skleistą  sovietinę melo ideologiją. Po šio įvykio jau niekas viešai  nedrįso atiminėti ir žeminti mūsų Trispalvės. Ji plačiai  plevėsavo Vilniaus ir Kauno Sąjūdžio mitinguose.

Tad nereikėtų pasiduoti tamsiųjų jėgų raginimams, norintiems numarinti dainų šventes, lietuvišką dainą, viešą lietuvišką žodį, laiko patikrintą mūsų raidyną. Turime būti save gerbiančia, gerbiančia savo nacionalinę kultūrą ir oria tauta, nelinkusia išsigąsti kad ir kai kurių profesorių gąsdinimų, kad kas nors mus gali palaikyti baudžiauninkų ar mužikų tauta, ignoruojančia primestus su lenkiškais užrašais bajoriškus herbus.

Didžiuokimės savo jau visame kultūringame pasaulyje žinomais sukurtų darbų vaisiais, savo dvasiniu gyvybingumu, tautiniais simboliais – Vytimi ir Trispalve. Prisiminkime ir tai, kad 2003 metais Baltijos šalių dainų šventės, tarp jų ir Lietuvos, buvo įtrauktos į UNESCO sudarytą žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąrašą.

Dainų šventės yra ne  kažkokia koktumą sukelianti atgyvena, o mūsų dvasinės kultūros pasididžiavimas. Tegul gyvybinga lietuviška daina visada skamba mūsų lūpose.

A. Mišeikis  yra chorų kūrėjas ir dirigentas, docentas, Z. Tamakauskas – Kauno savivaldybės Švietimo tarybos narys, Lietuvos sąjūdžio Kauno skyriaus Švietimo komiteto pirmininkas.

2016-12-09; 13:00

Žvalgyba

Džefas Meno / The Daily Beast

Džordžas Alenas Džastis kiekvieną vakarą atvažiuodavo į firmos Boeing ofisą, mat dirbo naktinėje pamainoje.

Nors pašalinius daiktus atsinešti į darbovietę draudė taisyklės, švarko kišenėje jis dažniausiai laikydavo mažytę laikmeną, kurioje galėdavo patogiai slėpti daug konfidencialios informacijos.

Apie ką buvo toji informacija? Ogi apie karinius palydovus, kurių pagalba renkami bei kaupiami duomenys apie valstybių ekonomiką, kartines struktūras, vyriausybių planus…

Tokiais žodžiais savo straipsnį leidinyje „The Daily Beast“ pradeda apžvalgininkas Džefas Meno.

Pasak publikacijos autoriaus, Dž.A.Džastis kariniais palydovais profesionaliai domėjosi maždaug 15 metų. Apie šiuos įrenginius jis žinojo daug įdomių dalykų. Žinojo tiek, kad mums, eiliniams mirtingiesiems, net sunku įsivaizduoti. O jei ko nors ir nežinojo, tai vis tik nutuokė, kur galima ieškoti specifinių žinių.

Toji informacija, kuria disponavo Dž.A.Džastis, – buvo vertinga. Galėtum tapti milijonieriumi, jei tik sumaniai parduotum oponentams, konkurentams, priešams…

Taigi palydovų specialisto Džasčio galvoje seniai brendo planas, kaip pralobti iš savo žinių apie karinius palydovus. Tiesa, jis buvo davęs priesaiką, kad duomenų, apie kuriuos sužinos dirbdamas korporacijoje, niekam neišplepės.

Tačiau Dž.A.Džastis turėjo rimtų bėdų. Sunkiai sirgo jo žmona. Jos gydymas brangiai kaštavo, todėl vyrui pinigai buvo pirmiausia reikalingi tauriems reikalams – žmonos gydymui. Be kita ko, jis bijojo vienatvės, jei žmona nepajėgtų išsikapstyti iš ligos patalo.

Galų gale Dž.A.Džastis jautė pyktį korporacijos, kurioje plušėjo beveik du dešimtmečius, vadovybei. Juk jis nė sykio nepaaukštintas pareigose, nė karto negavo premijos, nors tarnavo sąžiningai, be klaidų.

Būtent kankinamas nepasitenkinimo savuoju statusu visuomenėje bei prislėgtas šeimyninių vargų vyras ėmė svarstyti, ar Maskvą sudomintų specifinė informacija apie korporacijoje Boeing gaminamus karinės paskirties kosmoso palydovus. Jis manė, kad Rusija negali nesusidomėti…

Bet nuo pat pirmųjų akimirkų viskas klostėsi ne taip, kaip Džastis norėjo. Tik Džastis, žinoma, ilgai nesuprato, kad pateko į Amerikos kontržvalgybos spąstus. Suprato per vėlai – tik tada, kai jį suėmė.

Plačioji visuomenė apie šio žmogaus nusikaltimus Amerikai sužinojo tik 2016-ųjų metų vasarą.

2016-ųjų rugpjūčio 30-ąją pradėta nagrinėti baudžiamoji byla, kurioje Džastis kaltinamas užsiėmęs „pramoniniu šnipinėjimu Rusijos naudai“ bei pažeidęs griežtąjį JAV įstatymą „Dėl ginklų eksporto kontrolės“.

49-erių metų amžiaus Dž.A.Džasčio istorija – pamokanti. Ji byloja: rimtomis paslaptimis disponuojančių firmų vadams itin svarbu atkreipti dėmesį į nestabilios psichikos bei pašlijusių moralinių principų darbuotojus. Tokie pavaldiniai nėra patikimi. Nepalankiai susiklosčius situacijai jie gali tapti nelojalūs ir firmai, ir valstybei.

Įdomu dar ir tai, kad tyrimo metu paaiškėjo, jog kaltinamasis bus daug sykių specialiai žiūrėjęs menininius filmus apie Šaltojo karo laikų šnipus. Tad ilgainiui jis galbūt ėmė įsivaizduoti esąs rimtas, įtakingas, galįs pavogti neva viso Pasaulio istoriją paveikti galinčių paslapčių. Nepaisant aplinkybės, kad iš tiesų daug žinojo, jis vis tik per daug susireikšmino.

Išdavystei jis kruopščiai ruošėsi keletą metų. Pasiruošimus pradėjo greičiausiai apie 2013-uosius metus, kai pradėjo nuotoliniu būdu lankyti įvairius keistus virtualius kursus, sakykim, kaip šnipui sėkmingai pabėgti nuo persekiotojų.

FTB turi įrašą, kuris byloja, kaip Džastis skundžiasi, esą firmoje atlieka dviem laipteliais už jį aukštesnes pareigas užimančių pareigūnų darbą, tačiau jo vis tiek niekas niekada nepaaukštino ir net neužsiminė apie galimą algos padidinimą.

Firmoje Boeing šis vyras plušėjo nuo 2000-ųjų metų ir tikrai turėjo priėjimą prie kai kurių svarbių paslapčių. Pavyzdžiui, apie WGS sistemą, kuri garantuoja puikų vadovybės ir po visą pasaulį išsibarsčiusių karinių dalinių ryšį, bei sistemą MILSTAR, kuri garantuoja prezidentui, gynybos ministrui ir JAV ginkluotosioms pajėgoms kokybišką ryšį, kurį priešams perimti, beje, labai sudėtinga, beveik neįmanoma.

Tikriausiai nieko nenustebinsime pasakę, jog „pramoninis šnipinėjimas“ šiandien – viena iš svarbiausių, aktualiausių šnipinėjimo rūšių, išgyvenančių vadinamąjį „aukso amžių“. Elenas Nakašima dar 2015-aisiais metais pranešė „The Washington Post“ leidiniui, kad kai kurie „rusakalbiai hakeriai“ aktyviai naudojasi komercinių palydovų paslaugomis vagiant konfidencialią informaciją iš diplomatinių ir karinių JAV ir Europos Sąjungos tarnybų, tuo pačiu sumaniai maskuodami savo buvimo vietą.

Tačiau publikacijos autorius mano, kad Džastis vis tik nežinojo, kaip pavogti pačias svarbiausias Boeing žinias, jas saugiai nusikopijuojant į savo asmenines laikmenas.

Žodžiu, Džasčio pagrobta medžiaga tilpo į megabaitus (jos nebuvo labai daug, nes jei būtų itin daug, būtų pavartotas terminas „gigobaitai“). Be to, jis sugebėjo pavogti tik kai kurių paslapčių, kurios be papildomos informacijos buvo bevertės. Vaizdžiai tariant, norint surengti rimtą diversiją, reikėjo papildomų slaptažodžių, kurių Džastis kaip tik ir neturėjo. Taigi Džasčio informacija buvo svarbi, sensacinga, bet jos neužteko, kad Rusija galėtų iškrėsti rimtą šunybę Amerikos kariškiams. O jei negali rimtai pakenkti, tai kokia perduotų duomenų vertė?

Kaip Džastis bandė susitikti su Rusijos ambasados Vašingtone darbuotojais? Pirmausia paskambino į Rusijos ambasadą. Bet iš to pokalbio tikriausiai nebuvo jokios naudos, nes kiek vėliau į Rusijos ambasadą jis nusiuntė banderolę su kai kuriais pavogtais slaptais failais. Bet iš Rusijos ambasados Vašingtone – ir vėl mirtina tyla.

Straipsnio autorius pabrėžia: kiti, žymiai sėkmingesni šnipai užmegsdavo ryšius su Rusijos žvalgyba labai panašiais metodais. Sakykim, buvęs CŽV darbuotojas Edvardas Li Hovardas. Remiantis FTB memorandumu, jis pirmiausiai užėjo į sovietų konsulatą Vašingtone ir paliko ranka rašytą raštelį. Po to būdamas girtas skambino į JAV ambasadą Maskvoje, po to – nusiuntė atviruką į sovietų konsulatą San Franciske.

Kad ir kaip svarstytume apie bandymo užmegsti ryšį su priešiškos valstybės diplomatais diplomatais būdus, FTB (Federaliniam tyrimų biurui) nebuvo sunku pastebėti, jog Džastis ieško ryšių su Amerikoje reziduojančiais Rusijos atstovais.

Kaip byloja teismui perduota medžiaga, 2016-ųjų vasarį Džasčiui paskambino Rusijos atašė. Jie susitarė dėl susitikimo.

Po susitikimo Džastis keletą mėnesių iš eilės vogė iš Boeing firmos visus jam prieinamus slaptuosius failus ir perduodavo savo kuratoriui pačiose įvairiausiose vietose. Bet tai buvo viso labo smulkus šnipinėjimas. Gautus už šią veiklą pinigus Džastis dažniausiai pervesdavo vienai Long Bičo gyventojai. Čei vardu pasivadinusi moteris iš Džasčio gavo apie 20 tūkst. amerikietiškų dolerių.

Džasčiui šiandien turėtų būti nemalonu, nes jis labai apsikvailino: JAV slaptosioms tarnyboms nebuvo sunku jį sekti po visą Los Andželą peržiūrint bankomatų stebėjimo kamerų įrašus. Įdomu dar ir tai, kad Džastis su kuratoriumi labai susidraugavo. Kuratorius jam buvo žmogus, kuriuo jis nuoširdžiai pasitikėjo, kuriam galėjo pasiguosti apie savo bėdas. Taigi jis šnipinėjo dar ir todėl, kad turėtų galimybę bendrauti su maloniu kuratoriumi iš Rusijos ambasados, atidžiai išklausančiu visus pasakojimus apie asmeninį gyvenimą.

Sykį paprašė kuratoriaus, kad šis jam parūpintų specialių vaistų žmonai, nes pats jų nebepajėgia įpirkti. Beje, tie vaistai buvo ypatingi. Jie gali netikėtai sustabdyti ligonio širdį, taigi jie naudojami tik tada, kai esama šalia sugebančių profesionaliai atlikti dirbtiną širdies masažą.

Vėliau Džasčio žmoną prižiūrėję gydytojai prisipažins Amerikos žvalgybininkams, kad tokių vaistų tikrai nerekomendavo.

Teksto autorius mano, kad Džastis taip karštai norėjo išsivaduoti iš savo nelaimių, kad galbūt buvo pasiruošęs pakenkti ne tik savo darbdaviui, valstybei, bet ir artimiesiems.

Bet kokia likimo ironija: Džastį kuravo visai ne Rusijos ambasados žmogus. Kuratoriaus vaidmenį atliko FTB agentas, apsimetęs Rusijos žvalgybininku. Taigi Džasčio noras bendradarbiauti su Rusijos žvalgyba buvo pasmerkas nuo pat pirmosios akimirkos. 2016-ųjų birželio mėnesį jį suėmė.

Informacijos šaltinis – „The Daily Beast“ leidinys.

2016.09.29; 03:03

 

Žurnalisto užrašai

Esu vieningos, stiprios Europos Sąjungos šalininkas. Džiaugiuosi, kad Lietuva – ES narė. Balsavau už narystę ES. Briuseliui ir Strasbūrui esu dėkingas už Lietuvai suteiktą finansinę paramą. Visuomet karštai kritikavau ES skeptikus. Sutinku, jog vardan europietiško solidarumo privalu paklusti kai kurioms bendro elgesio taisyklėms. Susibūrus į kolektyvą, kitaip neįmanoma: kai ko atsisakau aš, kai ko atsisako mano kaimynas.

Tačiau šiandien – ne apie ES privalumus. Esama akimirkų, kai imu nebesuprasti Europos. Vis dažniau pastebiu, kaip ES vadovai nesilaiko duoto žodžio, taiko dvigubus standartus, išduoda savo prigimtį ir kilmę. Deja, tokių akimirkų – vis daugiau.

Continue reading „Akimirkos, kada nebesuprantu Europos” →