Gedulo ir Vilties dienos minėjimas Vilniuje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Vyriausybės 100-ečio proga pirmadienį, lapkričio 12 d., 16 val. Vilniaus Rotušėje atidaroma  paroda, skirta sovietinės ir nacistinės okupacijos laikotarpiu represuotiems Lietuvos Respublikos ministrų kabinetų nariams.

Parodoje dalyvaus Prezidentas Valdas Adamkus, pirmasis atkurtos nepriklausomos Lietuvos faktinis vadovas Vytautas Landsbergis, represuotų ministrų giminės, kiti garbūs svečiai.Parodą parengė Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras.

Per 22 nepriklausomybės metus buvo suformuotas 21 ministrų kabinetas, kuriame ministrais dirbo 100 politikų. Beveik pusė jų tapo sovietų ir nacių okupacijų aukomis: 16 sušaudyta, 10 mirė kalėjimuose ar lageriuose, 3 mirė tremtyje, 11 sugrįžo iš lagerio ar tremties, 5 kalinti pirmosios sovietinės okupacijos laikotarpiu, bet buvo išlaisvinti per 1941 m. Birželio sukilimą. Simboliškai vertinant pagal pirmosios Vyriausybės narių skaičių, dvi Vyriausybės buvo sušaudytos, dvi nukankintos nelaisvėje, dar dvi buvo kalintos, bet išgyveno. 

Taip pat žiauriai nukentėjo ir ministrų šeimos: buvo tremiamos į Komiją, Altajaus kraštą, Tomsko ir Novosibirsko sritis, vėliau dauguma šeimų iš Altajaus krašto perkeltos į Jakutijos šiaurę prie Laptevų jūros.

Parodoje panaudota daug naujos, iki šiol niekur neeksponuotos vaizdinės medžiagos: represuotų asmenų biografijos, fotografijos, dokumentai, įvairaus laikotarpio laiškai.

Informacijos šaltinis – Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras

2018.11.12; 09:00

Balys Gajauskas. LRS.lt nuotr.

Rugsėjo 28 dieną, eidamas 92-uosius metus, mirė politinis kalinys, tremtinys, Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras, visuomenės veikėjas Balys Gajauskas.

B. Gajauskas gimė 1926 m. vasario 24 d. Vygrelių kaime (Vilkaviškio apskritis).

Kokie svarbiausi jo nuveikti darbai?

Vokietijos okupacijos metais platino lapelius su patriotinais atsišaukimais, kritikuojančiais nacistinius okupantus. Sovietų okupacijos metais nedvejodamas tapo antisovietiniu pogrindininku. Pavyzdžiui, užmezgė ryšius su Tauro partizanų apygardos kovotojais, platino partizanų laikraščius.

1948-aisiais dėl priklausymo pogrindinei antisovietinei organizacijai buvo suimtas. Suimant priešinosi ir nušovė jį bandžiusį sulaikyti sovietų KGB darbuotoją. Už šį drąsų pasipriešinimą 1948 m. gegužės 3 d. Karo tribunolas nuteisė kalėti 25 metus (mirties bausmės išvengė).

1949–1956 m. kalintas Balchašo ir Džeskazgano lageriuose, 1956–1973 m. – Mordovijos lageryje. Kalint šiuose lageriuose teko sunkiai dirbo molibdeno, vario kasykloje.

Atlikęs visą skirtą bausmę nuo skambučio iki skambučio, 1973-aisiais paleistas į laisvę, bet be teisės gyventi Lietuvoje. Tačiau draudimų jokių nepaisė – grįžo į Kauną. Sugrįžti Kaunan padėjo įsigytas suklastotas pasas. Žinoma, sugrįžęs į Lietuvą tęsė pogrindinę veiklą. Sakykim, į lietuvių kalbą išvertė Aleksandro Solženicyno „Gulago archipelagą“, sudarinėjo lietuvių politinių kalinių sąrašus…

1977-ųjų balandžio 20 dieną  sovietų čekistai ir vėl areštavo B.Gajauską. Išvengti bausmės nepavyko. Mat kratos metu aptikti konkretūs antitarybinės veiklos įrodymai – A. Solženicyno „Gulago archipelagas“ vertimo į lietuvių kalbą rankraščiai, užrašai apie sunkią lietuvių, ypač nepritariančių sovietinei okupacijai, padėtį. Už šią veiklą tuometinis teismas skyrė 10 metų lagerio. Ir dar pridėjo 5-erius metus tremties.

1978–1980 metais Lietuvos patriotas Balys Gajauskas išvežtas į Mordovijos lagerį, 1980–1987 metais buvo kankinamas Kučino (Permės sr.) ypatingojo režimo lageryje. Tačiau nesėdėjo sudėjęs rankų kalėdamas ir Permės srityje. B.Gajauskas rašė publicistinius straipsnius, pasirašydamas savo pavarde su nuoroda, kur parašyta ir kada, kuriuos žmona po retų ir trumpų pasimatymų išnešdavo ir perduodavo ryšininkams, kad šie per Ukrainos disidentus įteiktų užsienio spaudai. Sovietų saugumas sugebėjo išsiaiškinti šią B.Gajausko veiklą. Taigi B.Gajauskas neteko teisės daugiau susitikti su žmona.  O atlikus visą numtytą bausmę jam dar pridėjo dvejis metus tremties Chabarovsko krašte.

Tik 1989-aisiais, kai kilo Sąjūdžio judėjimas, reikalavęs paleisti visus politinius kalinius, B.Gajauskas gavo teisę grįžti Lietuvon.

Dar būtina priminti, kad 1978-aisiais simboliškai įstojo į Lietuvos Helsinkio grupę.

Svarbi detalė – 1979-aisiais Europos saugumo ir bendradarbiavimo JAV kongreso komisija drauge su kitais disidentais pasiūlė B. Gajauską kandidatu Nobelio taikos premijai gauti.

Nobelio taikos premijos negavo. Tačiau 1981 m. Hjustone (JAV) B. Gajauskui paskirta tarptautinė Taikos ir laisvės premija. O 1989 metais Baltų laisvės lyga B.Gajauską apdovanojo Laisvės medaliu už kovą vaduojant Lietuvą, Estiją ir Latviją. 1989 m. gyveno Los Andžele (JAV). 

Grįžęs įsijungė į Atgimimo veiklą, dalyvavo politiniame gyvenime. Įsikūrus Politinių kalinių ir tremtinių sąjungai, išrinktas valdybos ir tarybos nariu, 1989-aisiais – sąjungos prezidentu.

1990 m. vasario 24 d. rinkimuose į LTSR Aukščiausiąją Tarybą (nuo 1990 m. kovo 11 d. 18 val. – Aukščiausioji Taryba) išrinktas deputatu Plungės rinkimų apygardoje. 1990 m. kovo 11 d. balsavo už Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimą.

„Lietuva, praradusi Nepriklausomybę 1940 metais, tuoj pradėjo kovą dėl laisvės. Prasidėjo ilgas ir skausmingas tautos kelias, kuriuo ėjome 50 metų. Tiek bolševikinės, tiek hitlerinės okupacijos metai buvo kruvini. Tačiau laisvės troškimas negeso, o silpnėjant bolševikinei imperijai jis didėjo. Daliai tautos į laisvę teko eiti per trėmimus, kalėjimus, konclagerius. Tuo keliu aš ėjau 37 metus. Ėjau, kol 1990 metais kovo 11-ąją buvo perskaityti Vilniuje, Aukščiausiojoje Taryboje Lietuvos valstybės atstatymo akto žodžiai: „ … nuo šiol Lietuva yra nepriklausoma valstybė“ ir iškilo mūsų Seime Lietuvos valstybės herbas, mano gyvenimo ir kovos tikslas buvo pasiektas“, – rašė spaudoje B. Gajauskas.

Nuo 1990 m. kovo 20 d. iki 1992 m. lapkričio 22 d. – Aukščiausiosios Tarybos Krašto apsaugos ir vidaus reikalų komisijos narys.

Nuo 1992 m. lapkričio 25 d. iki 1996 m. lapkričio 25 d. – VI Seimo narys, Nacionalinio saugumo komiteto narys, Seimo komisijos KGB veiklai tirti pirmininkas, politinių kalinių ir tremtinių „Laisvės“ frakcijos pirmininkas.

1992 m. gegužės–rugpjūčio mėn. – Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo tarnybos – Lietuvos Respublikos saugumo tarnybos generalinis direktorius.

1996 m. ir 2004 m. dalyvavo Seimo rinkimuose.

1989–1997 m. – Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos prezidentas. 1999–2000 m. – Tarptautinės buvusių politinių kalinių ir represuotųjų asociacijos prezidiumo narys. Lietuvos politinių kalinių valdybos ir tarybos narys.

Nuo 1996 m. priklausė Permės gubernijos politinių represijų ir totalitarizmo istorijos memorialinio muziejaus tarybai.

2008 m. išleido knygą „Pro spygliuotas vielas matau dangų“, 2012 m. – „Gulago saulėlydis“. Yra paskelbęs straipsnių politikos klausimais Lietuvos ir užsienio spaudoje.

B. Gajauskas buvo apdovanotas valstybiniais apdovanojimais: Lietuvos Nepriklausomybės medaliu (2000), Vyčio Kryžiaus ordino Komandoro didžiuoju kryžiumi (2005).

2017.09.30; 09:30

Seimo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) frakcijos nariai Vytautas Kernagis ir Radvilė Morkūnaitė-Mikulėnienė kreipėsi į UAB „Akropolis Group“ vadovę Saulę Zabulionytę dėl komunistinių simbolių platinimo ir demonstravimo.

Viešojoje erdvėje pasirodė informacija, kad UAB „Akropolis Group“ valdomo Klaipėdoje esančio prekybos centro „Akropolis“ teritorijoje vykstančiame turguje demonstruojami ir siūlomi įsigyti bei platinami komunistiniais simboliais pažymėti daiktai ir karinės uniformos, todėl Seimo nariai kreipimesi prašo informuoti, ar buvo atliktas visų prekybos tinklui priklausančių centrų prieigose vykstančių turgų patikrinimas šiuo aspektu.

Taip pat klausiama, kokių konkrečių priemonių imtasi, siekiant užtikrinti, kad būtų nedelsiant nutraukta veikla galimai pažeidžianti galiojančius teisės aktus ir ateityje nebebūtų platinami bei demonstruojami komunistiniai simboliai.

Seimo narys V. Kernagis teigė, jog yra žinoma, kad panaši veikla gali būti vykdoma ir kituose miestuose esančių prekybos centrų „Akropolis“ teritorijose ar šalia Lietuvai reikšmingų istorinių objektų.

„Komunistinės atributikos demonstravimas ir pardavinėjimas vyksta ne tik šalia didžiųjų prekybos centrų, bet ir kitose gausiai turistų lankomose vietose, prie Lietuvai svarbių istorinės atminties monumentų. Šis procesas tampa sunkiai suvaldomas. Neatmetu galimybės kreiptis ir į teisėsaugos institucijas, kad jos ištirtų, ar nepažeisti Lietuvos įstatymai. Kartu kyla klausimas, ar nėra reikalingi šiuo metu galiojančio įstatymo pakeitimai bei didesnė tokios atributikos pardavinėjimo kontrolė. Gal tokia simbolika galėtų būti pardavinėjama tam specialiai skirtose parduotuvėse, o ne gausiai turistų lankomose vietose“, – sakė V. Kernagis.

TS-LKD frakcijos seniūno pavaduotoja R. Morkūnaitė-Mikulėnienė teigė, kad „pernelyg ilgai užsimerkdavome matydami tokios atributikos pardavimus ir keldavome daugiau retorinius klausimus dėl tokios veiklos teisingumo. Manau, kad vis dėlto atėjo laikas, atsižvelgiant ir į šių dienų aktualijas, ir į geopolitinę situaciją, parodyti pagarbą mūsų piliečiams, patyrusiems represijas okupacijos metais ir ieškoti būdų kaip spręsti šią problemą“.

Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodeksas draudžia ir numato administracinę atsakomybę už nacistinės Vokietijos, SSRS ar Lietuvos SSR simbolikos platinimą, naudojimą susirinkimuose ar kituose masiniuose renginiuose arba kitokį demonstravimą.

Informacijos šaltinis – ELTA

2017.08.10; 02:30

2016 metų lapkričio 10-ji tapo dar viena iš ypatingesnių mano neramiame gyvenime dienų.

Tai įvyko Žaiginio miestelyje, šalia Šiluvos. Gražiai atrestauruoto mūrinio pastato vidiniame kieme įkalėme du laikinai iš lentelių sukaltus kryželius. Jais iš anksto pasirūpino atsivežti atsargos karininkas Jeronimas Kraulys. Neįtikėtinos energijos, 93-jų metų sulaukęs senukas. Jisai vykdo Vilniaus apygardos Vietinės rinktinės narių (žinomos kaip Plechavičiaus armija) vado pareigas. Tai dienai buvo pasipuošęs munduru, nusagstytu medaliais ir kitais nuopelnų bei garbės ženklais. 

Seime surengta paroda "Karas po karo", pasakojanti apie Lietuvos partizanų kovas su sovietiniais okupantais. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Seime surengta paroda „Karas po karo“, pasakojanti apie Lietuvos partizanų kovas su sovietiniais okupantais. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Mūsų, į šią gyvenvietę atvykusių grupelėje buvo ir kitas garbus karininkas, majoras Antanas Burokas, Krašto apsaugos bičiulių klubo pirmininkas. O taip pat ir nenurimstantis, nepavargstantis Juozas Dingelis, Lietuvai pagražinti draugijos vadovas. Suprantama, toje ceremonijoje dalyvavo ir vietiniai: Šiluvos seniūnijos (kuriai priklauso miestelis) seniūnas, Žaiginio bendruomenės pirmininkas, Raseinių rajono kultūros darbuotoja.

Kuklius simbolius įkalėme ten, kur aš nurodžiau. Atvykęs į Žaiginį po 60-ties metų!.. Savimi stebėjausi: vizualinė atmintis veikė puikiausiai. Sunku buvo tik su pavargusia širdimi… Buvusios klebonijos, paskui „stribų“ ir specdalinių, vėliau – kolūkio kontoros, o dabar – Žaiginio bendruomenės namų vidiniame kieme tebeguli užmiršti nukankintų partizanų palaikai. Dar pusgyvius juos surišo spygliuotomis vielomis ir sugrūdo į… kareiviškas išvietes. Penki vyrai į vieną išvietę, po kurio laiko – trys į kitą…

Su mumis buvo atvykę ir kariuomenės inžinerinio bataliono specialistai. Tikėjomės metalo ieškikliu aptikti vielos likučių, kokią nors sagą… Tačiau ne tik nurodytose vietose, bet ir aplink aparatas signalizavo. Pasirodo, kad jisai reaguoja į bet kokį metalinį atsitiktinai dirvoje ar jos paviršiuje atsiradusį daiktelį: alaus kamštelį, nuo saldainio numestą foliją… Žodžiu, sumanytas eksperimentas tą dieną mums nepasisekė.

Tai, apie ką prakalbau, panašu į įvykusį kraupų trilerį. Vargu ar mūsų jaunuomenei (ir ne tik jiems) anų metų įvykiai ir procesai besuvokiami. Tai bus ir viena iš priežasčių, kodėl nusprendžiau pagarsinti šiaip lyg ir eilinę istoriją.

Bet čia pat skaitytojas mane užspaus į kampą: o kuo aš, šių eilučių autorius, čia dėtas, kuo ir kaip susijęs su šia kraupia paslaptimi? O jeigu susijęs, tai kodėl taip pavėluotai prabilau… Pasiaiškinimą pradėsiu nuo paskutiniojo „kaltinimo“.

Suprantama, jau Nepriklausomybės metais maniau, kad ši istorija žinoma ne man vienam ir yra užregistruota. Praėjus ilgesniam laikui lyg ir įsitikinau, kad gal ją žinau aš vienintelis. Kankinamas atminties, istorijos – įvykio aprašą pateikiau Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrui. Praėjo daug metų – iš ten tyla. Kodėl? Nebandžiau išsiaiškinti, tik numanau… Skatinamas savojo „saulėlydžio“, nusprendžiau žingsniuoti iš naujo, tik kitu keliu. Jo kryptį rodo iš Vilniaus kartu su manimi atvykę asmenys…

Atsakysiu ir į numanomą man primesti pirmąjį kaltinimą. Šiuo klausimu situacija subtilesnė, reikalaujanti detalesnio paaiškinimo. Juolab, kad tai liečia dar ir kitus, toli gražu ne vien su mano asmeniniais išgyvenimais susijusius aspektus.

…Baigęs Joniškėlio ž. ū. technikumą (su pagyrimu), tais pačiais 1954 metais pradėjau studijas Maskvoje, tuomet Timiriazevo vardu vadintoje žemės ūkio akademijoje. 1959 metais ją baigęs, gavau „mokslinio agronomo-ekonomisto“ diplomą. Vadinamojo „chruščiovinio atšilimo“ metais būdamas studentu (1956 m.) „įsigijau“ partinį bilietą (t. y. tapau komunistu…). Bilietas man buvo puiki priedanga užsiimti ir „kitais reikalais“…

Romualdas Grigas, šio komentaro autorius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Romualdas Grigas, šio teksto autorius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Po tragiškų Vengrijos įvykių, tais pačiais 1956 metais, vėlai rudenį su bendrataučiais susiorganizavome į Maskvos lietuvių studentų dainų ir šokių ansamblį. Sunkus buvo kelias, labai sunkus… Tapau ne tik šio ansamblio pagrindiniu organizatoriumi, bet ir savotiška ideologine jo priedanga. Entuziazmo skatinami jau Naujųjų metų išvakarėse publikai pateikėme dviejų dalių koncertą. Visus skubinau dėl dviejų priežasčių. Artėjo egzaminų sesija ir atostogos. Privalėjome palikti įdirbį, kad nereikėtų organizuotis iš naujo. Antra, norėjosi signalizuoti Lietuvai gerą žinią… Nes tuo metu Lietuvoje vyko maištavusių studentų (Kaune ir Vilniuje) represijos. Tuo koncertu ir ansamblio apsireiškimu per spaudą ir kitais kanalais, mes signalizavome negęstantį tautinio sąmoningumo gyvybingumą.

Mūsų ansamblis repetuodavo Maskvos Energetikos instituto erdviuose Kultūros rūmuose, bet tą kartą (pirmąjį) koncertavome „Timiriazevkoje“ – mano studijų prieglobstyje. Dera pripažinti: koncertas buvo silpnokas. Sušokti tautiniai šokiai. Kažką sudainavo greitomis suręstas choras… Padėtį gelbėjo tuometiniai Čaikovskio konservatorijos studentai. Keletą iš jų šio pasakojimo proga taip pat įvardinsiu. Tai: smuikininkas Paulius Juodišius (Abezėje 1942 m. nužudyto generolo sūnus), fortepijonu tuomet pagrojęs vargonininkas Leopoldas Digrys, violončelininkas Romualdas Kulikauskas, solistė Birutė Almonaitytė (išgyvenusi dramatišką savo gimtinės ir šeimos lemtį). Visi jie vėliau Lietuvoje išgarsėjo kaip aukščiausios klasės atlikėjai.

Vadovaujantis tęstiniu loginiu mąstymu (ir pasiaiškinimu), dera pateikti dar vieną reikšmingą detalę. Ji tiesiogiai susijusi ne tik su mano asmeniniu gyvenimu, bet ir su dramatiško įvykio Žaiginyje paslapties atskleidimu.

1957 metų sausio pradžioje vyko „Timiriazevkos“ partinė konferencija. Ji buvo skirta pasmerkti ne tik sovietiniais tankais sutraiškytą Vengrijos revoliuciją bei Maskvoje įmonėse ir aukštosiose mokyklose apsireiškusius maištautojus. Buvo „koliojami“ ir bruzdėjimai, vykę tuometinėse Pabaltijo sovietinėse respublikose. Kažkuris iš ideologinių pranešėjų iš tribūnos mestelėjo frazę: „Mes Lietuvai atnešėme laisvę, išvadavome iš buržuazijos retežių, o jie ten vis dar „maištauja“… Tarsi prisukta ir atleista spyruoklė pašokau iš salės vidurio ir įsiprašiau į tribūną. Tą minutę prisiminiau Marksą… Savo emocijų nesuvaldančią kalbą pradėjau nuo klasiko. Sakau: jisai yra rašęs, jog įvykus rimtiems nusikaltimams, reikia analizuoti juos pagimdžiusias sąlygas…

Kalbėjau apie tai, kokiomis priemonėmis buvo Lietuvai suteikta „laisvė“ ir kokioje būklėje yra atsidūrusi lietuvių tradicinė kultūra… Klausytojų pilna salė triukšmingai pasidalino į dvi diametraliai priešingas stovyklas. Ypač mane palaikė vadinamoji „galiorka“… Po šio įvykio su manimi pradėjo sveikintis net keli docentai.

Tąkart salę sutramdė išėjęs į tribūną akademijos rektorius prof. Loza. Jis išsakė nuosprendį: „Grigas ne mūsų žmogus… Juo reikia rimtai susidomėti…“ Supratau: rektorius yra puikiai informuotas apie mano, kaip „nacionalisto“, pasirodymą su ansambliu jo kontroliuojamoje „teritorijoje“.

Po šio įvykio sapnavau košmariškus sapnus. Laukiau partinių susirinkimų, kurie mane pasmerktų, nubaustų… Nubaudė… Davė man partinį įpareigojimą – būti fakulteto Raudonojo kampelio viršininku (načalnik Krasnovo ugolka)… Buvo tais laikais tokia visuotinai praktikuojama ideologinės propagandos struktūra. Po metų pasisekė „načalniko“ pareigų atsikratyti. Tik vėliau supratau (ir gavau įrodymų): mane gelbėjo partorgai, abu ukrainiečiai. Fakulteto – Nikitenka, akademijos – pulkininkas (karinės katedros dėstytojas) Prochorenka. Po kelių metų su Nikitenka susitikome jo iniciatyva. Su neįtikėtinomis detalėmis jis tada (1963-siais metais) ilgai pasakojo apie asmeniškai išgyventą ukrainiečių tautos naikinimo mechanizmą, žinomą „golodomoro“ vardu.

Pagal savo agronomo-ekonomisto studijų programą, 1957 metais atlikti kelių mėnesių praktiką pasirinkau Lietuvą. Įvertinau savo komplikuotą „ideologinę“ padėtį. Apmąsčiau ir planus, aptartus su Maskvoje studijuojančiais latviais bei estais jungtis į bendrą klubą – ansamblį, kuris paskui buvo pagarsintas iš kažkur mūsų tuomet atkapstytu „Balticum“ vardu… Tuokart pasinaudojau pažintimis ir, vietoj žemės ūkio specialybės praktikos, įsidarbinau Lietuvos Komunistų partijos Tytuvėnų rajono komiteto instruktoriumi… Tais metais, ypač trūkstant inteligentijos, turinčios partinį bilietą, „rajkomų“ instruktoriais dirbdavo atsitiktiniai, neretai žemos kultūros asmenys. Jų tarpe tada pasirodžiau savotiška išimtimi.

Apsigyvenau Žaiginio bažnytkaimyje, 8 kilometrai į pietus nuo garsiosios Šiluvos. Man buvo priskirta „šefuoti“ tris nuskurdusius kolūkius. Aikštingai didžiavausi mūsų pačių sugalvota ir (per dideles pastangas) Komjaunimo Centro komiteto leista nešioti lietuvių ansamblio uniformine kepuraite. „Kentėjau“ ją ir per vasaros karščius, nes prie jos, man regis, labai derėjo modernus švarkas, kurį po didelių paieškų buvau aptikęs viename iš Maskvos univermagų. (Skaitytojui priminsiu: tais laikais vadinamųjų plataus vartojimo prekių buvo ypatingas deficitas.)

Įgijau pasitikėjimą ir iš „kairės“, ir iš „dešinės“.

Vieną gražią dieną mane aplanko Šaukoto kolūkio (už 15 km nuo Žaiginio) pirmininkas. Pats vairuodamas sunkvežimį (lengvųjų automobilių pirmininkai tada negaudavo). Dėl visa ko ant sėdynės buvo pasidėjęs automatą. Mane bičiuliškai perspėjo: miškuose kažkas dar tebevaikšto… Vėliau sužinojau, kad tais metais po miškus tikrai tebetrainiojosi „KGB“ agentai – provokatoriai… Po jo išvykimo supratau: turėjo apmąstytą tikslą.

…Nelauktas svečias man parodė tas vietas, kur į kareiviškų išviečių duobes (srutas) buvo sumesti ir užkasti, kaip jisai pats man pabrėžė, nukankinti, bet dar pusgyviai partizanai. Mane nustebino ir jo prisipažinimas, kad pokario metais buvo stribitelių politrukas. Prisimenu jo vizitą labai aiškiai ir jį patį, turėjusį kažką daugiau, nei masinio lietuvių tautinio pasipriešinimo slopintoją – budelio portretą… Šioje vietoje manau tikslingu pastebėti, kad „išvadavus“ Lietuvą dar tolokai buvo iki karo pabaigos. Mūsų šalyje buvo paskelbta masinė jaunų vyrų mobilizacija. Jos išvengti (ir žūti šturmuojant Berlyną) buvo du variantai: tapti partizanais arba stribiteliais. Anas kolūkio pirmininkas buvo pasirinkęs antrąjį variantą…

Mane iki šių dienų tebelydi siaubo vaizdas, kurį tada (ir po to) išgyvenau svečio pasakojimo metu… Po vieną iš rūsio sutempiami partizanai… Guldomi ant ištiestų spygliuotų vielų ir krūvon suveržiami… Tebelydi lyg ir išsiaiškinta mįslė, kodėl svečias tą paslaptį būtent man atskleidė? Kodėl žengė tą, tada gana rizikingą, žingsnį? Jo išpažintį bandau aiškinti vienu ir tuo pačiu psichologiniu motyvu. Norėjo nors dalelyte su kuo nors pasidalinti ir atsikratyti jį patį kankinančios dalyvavimo nusikaltime atminties. Žinoma, kad rizikavo pasitikėdamas manimi. Matomai, mane „perkandęs“ iš kitų susibūrimų rajono partiniuose susirinkimuose. Bet ir žinodamas, kad esu maskviečių lietuvių studentų ansamblio organizatorius (viešai nešiojantis uniforminę kepuraitę). O gal būtent ta pastaroji detalė ir paskatino jį apsispręsti. Pamenu: tai būta gražaus, Kristaus amžiaus blondino, su mėlynomis mąsliomis akimis.

Vadinamieji „stribai“ buvo savotiškas bolševikinės invazijos ir prievartos instrumentas, okupacijos priedanga. Instrumentas skirtas ne tiek ginklu naikinti partizaninį judėjimą, bet sukiršinti, supriešinti pačius lietuvius, ypač „kietakakčius“ kaimo gyventojus. Struktūra sugalvota provokuoti išdavystes ir beprasmes žudynes, masines nekaltų žmonių tremtis, kankinimus ir lagerius. Pagrindiniais iniciatoriais ir žiaurių akcijų vykdytojais buvo „KGB“ specdaliniai, kuriais, berods, iki pat 1952 metų buvo nusėti visi Lietuvos miesteliai ir net stambesni kaimai.

… Minėtą lapkričio 10 dieną atvykome į Raseinių savivaldybę (kuriai priklauso Žaiginys) bendram pasitarimui. Čia radome laukiančius savivaldybės atstovus, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro memorialinio departamento direktorę p. Jakubėnienę, Genocido aukų muziejaus direktorių p. Peikštenį. Mums perdavė pluoštelį dokumentų. Tarp jų, šalia „privalomų“ instrukcijų, buvo mano pateiktas partizanų kapaviečių aprašas ir kelių senyvo amžiaus Žaiginio gyventojų apklausos teksteliai. Taip, jie matę prie bažnyčios tvoros likviduotų partizanų kūnus, matę ten, patvoryje, išjudintas žemes; girdėję, kad nušautųjų palaikai būdavo išvežami kažkur…

Mes, atvykusiųjų grupelė, nusistebėjome: kodėl per tuos keletą metų po mano Genocido centrui pateikto aprašo nebuvau pakviestas identifikuoti kraupaus nusikaltimo vietas. Beje, praėję dešimtmečiai „neiškėlė“ nė vieno liudytojo. Lyg ir dar kartą įsitikinau, kad esu likęs vieninteliu, kuriam yra atitekusi atsakomybė dar kartą patvirtinti apie prieš daugelį metų žvėriškai atliktą nusikalstamą aktą. Kalbu taip tebetikėdamas tuo, ką anais metais man kaip didžiausią paslaptį atskleidė sąžinės gabalėlį išsaugojęs Šaukoto kolūkio pirmininkas, buvęs neeiliniu stribiteliu. Tuo pasakojimu yra įtikėję ir mano vilniškiai palydovai.

Bet kapaviečių atkasimas (o tuo pačiu ir aprašyto fakto patvirtinimas) nukeliamas į 2017-sius metus. Jau po šios knygos publikavimo.

Genocido centras, kaip esu pastebėjęs, apsiribojo kelių žmonių apklausa, bylą laikė užbaigta ir padėjo į archyvą. Tačiau mano jau minėtas senukas, pasipriešinimo veteranas Jeronimas Kraulys parodė ypatingą atkaklumą. Mūsų išvykos tikslą ir susitikimą Raseiniuose derino su įvairiomis institucijomis… Tarp jų buvo ir kariuomenės inžinerijos batalionas. Gal dėl to mūsų „apsireiškimas“ ir siekis patikslinti užkastų partizanų vietas kai kurioms institucijoms sukėlė lyg ir sumaištį. Raseinių susitikime dalyvavęs Genocido aukų muziejaus direktorius prasitarė, kad palaikų atkasimo ir perlaidojimo operacija kainuos apie 10 tūkstančių eurų… Panašu, kad visi viešieji projektai mūsų šalyje įtartinai dėsningai brangsta…

Išvažiuodami iš Žaiginio matėme sujaudinto, nuoširdžiai susirūpinusio, kukliomis pajėgomis disponuojančio seniūno, o šalia jo – lyg ir pasimetusio vietinės bendruomenės seniūno veidus. Kaip toliau reikės elgtis (ir bus kitų institucijų elgiamasi) sprendžiant užduotą mįslę? Kaip jausis patys Žaiginio gyventojai? Kasdien matydami savo bendruomenės namų kieme mūsų, „prašaliečių“, atvežtus ir į žemę įkaltus kuklius kryželius? Kiek laiko jie čia tūnos?..

Na, o aš, kaip šio pasakojimo autorius? Neabejoju, kad „piktiems liežuviams“ tai bus papildoma medžiaga toliau skleisti nuodus apie mane, kaip „persivertėlį“ ir net „kagebistą“… Mąstant apie tautos savastį, turime ir tokią, plačias šaknis turinčią lietuvišką tradiciją.

2016.11.21; 04:54

Portalas Slaptai.lt jau yra paskelbęs 30-ies nuotraukų fotoreportažą, pasakojantį, kaip rugpjūčio 1-ąją Vilniaus geležinkelio stotyje buvo sutikti „Misija Sibiras – 2014“ ekspedicijos dalyviai. Jį galima rasti skiltyje "FOTOREPORTAŽAI".

Dabar slaptai.lt skelbia šešių minučių trukmės videofilmą, užfiksavusį šios prasmingos kelionės dalyvių emocijas: džiaugsmą, juoką, dainas, ašaras…

Taip, būta ir ašarų. Ekspedicijos į tolimąjį Krasnojarską vadovas net susigraudino, prisiminęs susitikimus su sovietmečiu į Sibirą ištremtais lietuviais bei jų vaikais.

Jaunieji ekspedicijos dalyviai tvirtino norį ir ateityje dalyvauti tokio pobūdžio kelionėse. Susitikimai su Sibire gyvenančiais lietuviais paliko neišdildomą įspūdį. Atmintyje išliks ir apleistos, nykstančios Sibire žuvusių lietuvių tremtinių bei politinių kalinių kapinės. 

Continue reading „Emocijų kupinos „Misija Sibiras – 2014“ dalyvių sutiktuvės: džiaugsmas, juokas, ašaros…“

« 1 2 »

Rugpjūčio 1-ąją 8 valandą ryto iš kelionės „Misija Sibiras – 2014“ sugrįžo šešiolika ekspedicijos dalyvių. Ekspedicijos tikslas – aplankyti Krasnojarsko krašte gyvenančius lietuvius – buvusius tremtinius ir politinius kalinius, jų vaikus ir anūkus. Ekspedicijos dalyviai taip pat tvarkė ten nykstančias lietuvių kapinaites.

Manoma, kad 1990-aisiais Rusijos Krasnojarsko platybėse gyveno per 20 tūkst. lietuvių, atsidūrusių ten dėl tremčių ir politinių represijų, patirtų sovietiniais metais. Pirmieji masiniai trėmimai į šį kraštą iš Lietuvos prasidėjo 1941-aisiais, o 1948-aisiais vienu metu į Krasnojarską ištremta net 21 tūkst. lietuvių. Tuomet Jeniseisko ir Kazačinsko rajonuose apgyvendinta per 3 tūkst. tautiečių. Nepakėlę ypač sudėtingų gyvenimo sąlygų daug jų nesulaukė šios dienos.

Dabar Krasnojarse gyvena vos keli tūkstančiai lietuvių.

Tai – jau dvyliktoji ekspedicija į lietuvių tremties vietas.

Artimiausiu metu portalas slaptai.lt pateiks videoreportažą, pasakojantį apie „Misijos Sibiras – 2014“ dalyvių sutiktuves Vilniaus geležinkelio stotyje.

Gintaro Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

2014.08.01; 10:44

Kokiu tikslu stumiamas Tautos istorinės atminties įstatymo projektas ir Tautos istorinės atminties tarybos institucija?

Akivaizdu, kad daugiau nei du dešimtmečius visuomenei nuosekliai skiepytas ideologiškai iškraipytas pseudo patriotinis Lietuvos Istorijos įvykių, procesų bei reiškinių vertinimas nebeatlaiko nepaliaujamai aiškėjančių, iki tol anksčiau ne šiaip atsitiktinai nutylėtų, o kruopščiai slėptų faktų bei faktinių aplinkybių naštos spaudimo ir vis labiau praranda gyvybingumą, netenka Ateities perspektyvų.

Liepos 31-osios, žinomos žudynių Medininkų poste bylos pavadinimu, ir Sausio 13-osios bylose palaipsniui atsiskleidžiantys faktai akivaizdžiai liudija, kad rezonansinės Naujausiųjų laikų istorinės 1991 m. įvykių Lietuvoje bylos (ir ne vien tik šios dvi) iki šiol absoliučiai neištirtos ir deramai net netyrinėtos.

Continue reading „Cenzūra – istorijos ar pseudo patriotizmo išsaugojimo garantas?“

Vilniuje dešimt dienų viešėjo Kazachstano istorikė Šolpan SMAILOVA. Ji baigusi L. Gumiliovo nacionalinį universitetą Astanoje. Istorikė Šolpan Smailova šiandien dirba memorialiniame politinių represijų ir totalitarizmo muziejuje “Alžir”, įrengtame netoli Kazachstano sostinės Astanos.

Muziejų “Alžir” ir Kazachstano sostinę skiria vos 35 kilometrai. Muziejus įkurtas 1937–1953-aisiais metais veikusio sovietinio lagerio teritorijoje. Tame lageryje sovietmečiu buvo kalinamos vadinamosios “liaudies priešų” žmonos, seserys, dukterys. Tarp kalėjusių būta ir lietuvių tautybės moterų.

Su Kazachstano istorike Šolpan SMAILOVA kalbasi Slaptai.lt žurnalistas Gintaras Visockas. Pokalbio tema – tiek Kazachstano praeitis, tiek Kazachstano nūdienos aktualijos.

Continue reading „Istorikė Šolpan Smailova: “Kazachstano visuomenė domisi savo šalies praeitimi”“

latvijos_legionieriai

Ši apžvalga – tik nedidelis pluoštas informacijos, bylojančios, kaip įvairiai užsienis traktuoja Baltijos šalių istoriją. Esama ir geranoriškų, ir akivaizdžiai tendencingų, priešiškų, net užgaulių komentarų. Nieko nepadarysi: genys margas, o pasaulis – dar margesnis.

Beje, nebūtina atsižvelgti į visus užsienio politikos apžvalgininkų komentarus, pastabas, priekaištus. Tačiau žinoti, kokius argumentus naudoja tiek mūsų bičiuliai, tiek mūsų nedraugai, portalo Slaptai.lt nuomone, – nekenktų.

Continue reading „Ką apie Latvijos legionierių eitynes rašė užsienio spauda“