Brežnevas bučiuoja Honekerį. Eglės Aleksandravičiūtės (ELTA) nuotr.
Rusai kur kas geriau vertina vėlyvojo sovietmečio laikų valdžią nei dabartinę, rodo naujausi apklausų rezultatai, skelbia Laisvosios Europos radijas.
 
Kaip rodo Levados centro atliktos apklausos duomenys, trečdalis rusų SSRS vadovo Leonido Brežnevo valdžią laiko artimesne žmonėms nei dabartinį Vladimiro Putino režimą.
 
Pirmadienį paskelbti apklausos duomenys rodo, kad 29 proc. respondentų 8 deš. pabaigos-9 deš. pradžios Sovietų Sąjungos valdžią vadino „artima žmonėms“. Ketvirtadalis rusų L. Brežnevo laikų valdžią pavadino „tvirta ir tvaria“, 22 proc. – „teisinga“, o 20 proc. – „teisėta“, rašo „The Moscow Times“.
 
Tuo tarpu paprašyti apibūdinti dabartinę Rusijos valdžią, rusai palankiais epitetais nesižarstė. 41 proc. respondentų dabartinę valdžią pavadino „kriminaline ir korumpuota“, o 31 proc. – „nutolusia nuo žmonių ir svetima“.
 
24 proc. rusų šiandieninę šalies valdžią vadino „biurokratine“, 19 proc. – „trumparege“, o 15 proc. – „nenuoseklia“.
Plakatas skelbia: Putinui – ne. Mitingas Rusijoje. EPA – ELTA nuotr.
 
Levados centro vadovo Levo Gudkovo teigimu, geresnis sovietų valdžios vertinimas apklausose pastebimas jau ilgą laiką.
 
„Panašios nuomonės išsilaikymas rodo, kad kalbama apie giliai į visuomenės sąmonę įsirėžusį įvaizdį. Sovietinės valdžios idealizacija yra tam tikra nepasitenkinimo dabartine valdžia išraiškos forma“, – Laisvosios Europos radijui sakė L. Gudkovas.
 
Pastaruoju metu atliktos apklausos rodo, kad rusų nostalgija SSRS auga, o V. Putino populiarumas mažėja.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.08.05; 16:45

Filosofas Vytautas Radžvilas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Atsisakiau dalyvauti fiktyviame VU TSPMI konkurse profesoriaus vietai užimti. Tai yra sąmoningas ir atsakingas apsisprendimas, kurį nulėmė šios priežastys.

Ramūnas Vilpišauskas. Gedimino Savickio (ELTA) nuotr.

Daugelį metų institute sėkmingai dėsčiau studentų teorinio pasirengimo pagrindą sudarančius Filosofijos įvado ir Klasikinės politinės teorijos kursus. TSPMI studijų programa nėra pakeista. Šie kursai iš principo negali būti panaikinti nenusmukdant instituto bendrojo akademinio ir studentų intelektualinio bei profesinio parengimo lygio. Tai reiškia, kad yra numatyta, mane pašalinus iš instituto, patikėti juos be jokio konkurso skaityti kitam asmeniui. Todėl nebuvo paskelbtas konkursas į politinės teorijos profesoriaus vietą.

Ne vienerius metus skaičiau fundamentalų teorinį kursą „Europos idėja: tapatumai ir reprezentacijos“ Europos studijų programos studentams. Mano žiniomis, tai yra vienintelis toks ne tik institute, bet ir Lietuvoje skaitomas kursas apie filosofinius-idėjinius Europos civilizacijos ir ES integracijos pagrindus. Kursas darosi vis aktualesnis, nes leidžia teoriškai suprasti ES vykstančius procesus ir adekvačiai suvokti bei įvertinti gilėjančios Sąjungos krizės priežastis, mastą ir numatyti jos tolesnės raidos iššūkius bei ateities perspektyvas. Tačiau praėjusiais metais Europos Komisijos atstovybėje dirbančios ir, tikėtina, Atstovybės vadovų paskatintos ir remiamos TSPMI studentės suburta studentų grupė pareikalavo panaikinti šį privalomą kursą motyvuodama tuo, kad „dėstytojo euroskeptiškos pažiūros iškraipo supratimą apie Europos Sąjungą“.

Kadangi skundo motyvas buvo atvirai ideologinis ir politinis, studentų prašymas TSPMI administracijos iniciatyva buvo skubiai patenkintas sąmoningai nuslėpus tikrąjį –  ideologinį ir politinį – kurso panaikinimo pagrindą, kurio paviešinimas būtų prilygęs atviram prisipažinimui, jog TSPMI grįžta į slogiausius sovietmetį primenančius kitaminčių persekiojimo laikus. Todėl Europos studijų komiteto sprendime pateikiama negrabi formuluotė, kodėl naikinamas kursas: esą jis „pernelyg sudėtingas“ ir jo negalima skaityti dėl „nevienodo studentų pasirengimo lygio“. Tokia formuluote atvirai pripažįstama, kad į TSPMI ir ypač į Europos studijų programą jau priiminėjami net visavertėms studijoms nepasirengę asmenys, nepajėgiantys įsisavinti iki tol buvusio įprasto ir jų pirmtakams lengvai suprantamo kurso.

Mano skaitytas kursas buvo pakeistas nauju privalomu kursu „Modernios Europos civilizacijos sampratos“, kurį formaliai dėsto doc. V. Sirutavičius ir doktorantas G. Karalius. Iš tiesų jį skaito Europos studijų srityje apskritai nesispecializuojantis doktorantas, nes, įkalbėtas žinomo dėstytojo „priedangos“ šiam sumanymui siekusios ir mėginusios įteisinti tokį kursą TSPMI administracijos (skaityti paskaitas magistrams neturintys mokslinio laipsnio asmenys gali tik ypatingais atvejais, nesant alternatyvos), doc. V. Sirutavičius sutiko perskaityti tik dvi grynai istorines paskaitas apie XIX a. Europos įvykius, tiesiogiai nesusijusias su kurso tematika. Suvokdamas, kaip svarbu suteikti Europos studijų programos studentams kuo gilesnį teorinį supratimą apie ES vykstančius sudėtingus ir pavojingus krizinius procesus, kreipiausi į TSPMI direktorių R. Vilpišauską ir instituto Tarybos pirmininką bei Europos studijų katedros vedėją G. Vitkų, siūlydamas ištaisyti padarytą klaidą ir grąžinti mano skaitytą privalomą Europos idėjos kursą. G. Vitkus atsakė, kad tai daryti nesą reikalo, o kolegos doktoranto faktiškai skaityto kurso lygį ir kokybę įvertins jį išklausę studentai, neturėję jokių galimybių palyginti ir įvertinti abiejų kursų lygio ir kokybės.

TSPMI direktoriaus ir katedros vedėjo nuostata ir ketinimai tapo akivaizdūs: naujas kursas jiems atrodo priimtinesnis ir apsispręsta jį išsaugoti net tolesnio Europos studijų lygio smukdymo kaina. Šitaip elgiamasi dėl dviejų priežasčių. Ideologinė šitokio apsisprendimo priežastis – desperatiškas siekis sutrukdyti Europos studijų programos klausytojams suprasti, kad ES vyksta gelminiai dezintegracijos procesai ir, tęsiant sovietmečio „mokslinio komunizmo“ tradicijas, palaikyti iliuziją, jog integracija susiduria su laikinais sunkumais ir trukdžiais.

Blaivus ir kritiškas mokslinis požiūris į ES yra nuosekliai gniaužiamas, kaip kad sovietmečiu buvo draudžiama nagrinėti esmines tada vykdyto „komunizmo statybos“ projekto problemas ir aptarinėti net didžiausias teorines ir praktines jo ydas. Kategoriškai atsisakiusio net svarstyti galimybę grąžinti privalomą „Europos idėjos“ kursą G. Vitkaus griežtos nuostatos priežastis neabejotinai yra ir asmeninis motyvas: skaitantis grynai technines ES integracijos problemas liečiančius kursus, katedros vedėjas jau nuo praėjusios vasaros nuosekliai ir kryptingai siekė iš anksto susikurti kuo palankesnes jam asmeniškai konkurso sąlygas. 

tarptautiniu_santykiu-institutas
Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institutas. Slaptai.lt nuotr.

Neatsitiktinai tarp šių sąlygų neįvardytas reikalavimas išmanyti ir tyrinėti bei dėstyti idėjinius integracijos aspektus, kurie visada buvo mano specializacijos Europos studijų srityje pagrindinė kryptis. Idėjiniai integracijos aspektai sąmoningai neįvardyti, kad būtų formalus pretekstas teigti, jog G. Vitkaus kvalifikacijos „reikalingesnės“ institutui negu mano teorinės ir istorinės žinios apie Europos civilizacijos idėjinius pamatus ir dabar vykstančius gelminius ES raidos procesus. Kadangi idėjinio matmens Europos studijų programoje formaliai atsisakyti būtų keblu, pasirūpinta, iš anksto panaikinus mano skaitytą Europos idėjos kursą, sukurti formalaus tokio kurso buvimo regimybę įtraukus  į studijų programą jau minėtą naują kursą.

Tokiomis sąlygomis dalyvauti iš anksto surežisuotame konkurso spektaklyje nematau galimybės ir prasmės. Sutikdamas jame dalyvauti ne tik pripažinčiau šio spektaklio teisėtumą ir suteikčiau jo pagrindiniams organizatoriams – TSPMI direktoriui R. Vilpišauskui, Tarybos pirmininkui G. Vitkui, direktoriaus pavaduotojoms M. Šešelgytei ir I. Vinogradnaitei – formalų pagrindą melagingai tvirtinti, jog pralaimėjau sąžiningame konkurse dėl akademinių kvalifikacijų stokos. Dalyvaudamas klaidinčiau ir visuomenę, nes kurčiau ir palaikyčiau iliuziją, kad VU TSPMI – šalies nacionaliniam saugumui be galo svarbi mokslo ir studijų įstaiga – vis dar yra ta pati aukšto lygio akademinė institucija, kadaise turėjusi pelnytai užtarnautą autoritetą visuomenės ir akademiniuose sluoksniuose.

Šitaip pasielgęs padėčiau nuslėpti tai, kad ji išgyvena didelį akademinį nuosmukį ir tapo ideologinės ir politinės vienmintystės, akademinės laisvės ir „neteisingų pažiūrų“ slopinimo židiniu. Dėl šių priežasčių atsisakęs dalyvauti konkurse toliau visomis teisėtomis priemonėmis ginsiu savo  kaip dėstytojo akademinę laisvę ir teisę reikšti savo pažiūras ir įsitikinimus, taip pat šiurkščiai pažeidinėjamas savo pilietines ir profesines teises.

2018.05.02; 09:00

Ginklų arsenalas

„O tai čia jau sušaudymui sąrašas renkamas? Bliamba, tiek to, jeigu rikiuos, Ingrida, atsistosiu greta Tavęs, nors susilaikiau balsuodamas. Jeigu jau taip, geriau numirti už kokią nors idėją, nei šiaip, lovoje ir dar už nieką…“.

„Bus dar progų, Broniau, į kokį sąračą patekt. Kokių nors vaiko teisių ar atvirkščiai. Teisybės ministerija, kaip žinote iš Orvelo kūrybingumo nestokoja“.

„Sąrašai sudaryti, darbo stovyklos laukia“.

„Šituos kars pirmus. Muravjovo aikštėj“.

Šaudymai ir kartuvės

Tai vis citatos iš viešo pokalbio tarp Lietuvos Respublikos Seimo narių. Ne kokių užsigavusių paauglių, o piliečių balsais išrinktų politikų. Pirmoji citata – Seimo mišrios grupės nario Broniaus Matelio, antroji – „konservatorės“ Ingridos Šimonytės, trečioji – liberalės Aušrinės Armonaitės, ketvirtoji – paties Gabrieliaus Landsbergio.

Visos vienoje vietoje, parašytos kaip reakcija į nevyriausybinės jaunimo organizacijos kvietimą rinkėjams įsiminti politikus, kurie balsavime palaikė vienalyčių partnerysčių įteisinimą.

Žinoma, šie komentarai ironiški. Žinoma, organizacija, į kurios skelbimą reaguojama, yra „Pro Patria“, pagrįstai kelianti ypatingai nemalonius jausmus liberalių ir marksistinių pažiūrų politikams. Žinoma, galima turėti pačias įvairiausias nuomones dėl vienalyčių partnerysčių įteisinimo. Tačiau svarbu ne tai. Svarbus čia yra požiūris į politinę atskaitomybę, kurį nedviprasmiškai atskleidžia šie komentarai ir pati ironiška reakcija.

Vytautas Sinica, šio teksto autorius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Kvietimas rinkėjams įsiminti jų pavardes šiems ir kitiems politikams visai neatrodo natūralus grįžtamasis ryšys tarp piliečių ir juos atstovaujančių politikų. Būtinybė, kad rinkėjai žinotų, kas ir kaip balsuoja visuomenėje aistras keliančiais klausimais, jiems neatrodo akivaizdi.

Priešingai, nevyriausybinės organizacijos bandymas savo sekėjams parodyti „sukramtytą“ parlamentarų balsavimo rezultatą jiems kelia pasipiktinimą, ironiją ir fizinio susidorojimo asociacijas. Mintis, kad balsavusiųjų sąrašas paviešintas ir siūlomas įsiminti jiems primena ne artėjančius rinkimus, o egzekucijas. Kam šaudymą, kam kartuves.

Pavyzdžių galėtų būti daugybė, tačiau šis yra koncentruotas ir iliustratyvus. Jame veikiantys politikai – ne sovietmečio CK posėdžius menantys nomenklatūros atstovai. Ne senosios kartos socdemai ar tvarkiečiai, siejami su sovietmečio nostalgija ir regresyviu mąstymu. Priešingai, visi jie daugiau ar mažiau yra vadinamosios „pirmosios Lietuvos“ atstovai ar bent norėtų save tokiais laikyti. Jauni savo amžiumi ar bent naujokai politikoje. Provakarietiški ir proeuropietiški, o svarbiausia, itin demokratiški. Pastarasis bruožas dažnai primenamas.

Demokratinė kontrolė

Tačiau demokratija XXI a. neįsivaizduojama be pilietinės išrinktų politikų kontrolės. Seniai pastebėta, kad piliečiai negali tiesiog išrinkti atstovų ir palikti valstybės likimo jų rankose. Nekontroliuojami atstovai savivaliauja: ar tai būtų korupcija, ar deklaruotų pažiūrų nesilaikymas. Lietuvos politika akivaizdžiai kenčia nuo abiejų ligų. Bandymas kontroliuoti politikus (bendriausia prasme vadinamas kontrademokratija) reikalauja tam tikros politinio dalyvavimo kultūros, kuri nėra lengvai išugdoma. Niekas ir nesistengia jos ugdyti, nors ir labai daug apie tai kalbama. Politikai nebijo laužyti rinkiminių pažadų, partijų programų ir ideologinių rėmų, nes jiems nėra ko bijoti. Nėra pilietinės valdžios kontrolės – stebėsenos, protestų, baudimo per rinkimus – ir kol kas nematyti viso to prielaidų. 

Lietuvos Seimas, kurį būtina kontroliuoti dieną – naktį, žiemą – vasarą, rytą – vakarą. Slaptai.lt nuotr.

Jau prieš metus teko rašyti, kad sovietmetis nukirto daugelį prielaidų valdžios kontrolės atsiradimui. Jai reikia kolektyvinio veiksmo, susibūrimo neatlygintinai veiklai, pasitikėjimo svetimais žmonėmis. Sovietmetis it kirviu sukapojo nuasmenintus ryšius, sukūrė nuolatinio nepasitikėjimo svetimaisiais atmosferą. Tautos pilietiškumui formuotis tai pati blogiausia aplinka. Iš pažiūros paradoksalu, jog dešimtmečius girdime raginimus kurti pilietinę visuomenę, „stiprinama“ ir matuojama visuomenės pilietinė galia, tačiau neatsiranda jokių valdžios pilietinės kontrolės vykdytojų. Politiškai prasmingo pilietiškumo niekaip nedaugėja. Jo tuštumą užpildo ir šį vaidmenį fasadiškai atlieka įvairių tarptautinių organizacijų padaliniai, teikiantys vertinimus ir rekomendacijas, tačiau organiškai nekylantys iš visuomenės ir nekeliantys jokios baimės šalies politikams.

Pilietinės valdžios kontrolės iniciatyvos, o vėliau ir įpročiai bei normos turi ir gali kilti tik iš pačios visuomenės. Virtuvėse valdžią keikiantys ir niekada tiksliai nežinantys, už ką tai daro, žmonės negali patys inicijuoti valdžios stebėsenos, taikių, bet masinių protestų, įstatymų iniciatyvos akcijų (kurias dabar dažniausiai inicijuoja pačios partijos įvaizdžio gerinimo tikslais). Vidutinis darbą, šeimą ir kitų rūpesčių turintis pilietis niekada negalės savęs aprūpinti išsamia informacija apie politikų sprendimus, juo labiau organizuoti visuomenės susibūrimų. Šis pilietis negali apžvelgti įstatymų, bet gali perskaityti jam parengtą, „sukramtytą“ atmintinę apie svarbiausius balsavimus. Jis negali suorganizuoti savo miestelio žmonių kelionės į demonstraciją, tačiau gali nuvažiuoti pakviestas.

Už jį šiuos darbus turi padaryti nevyriausybinės organizacijos, atstovaujančios konkrečias pažiūras ir sekančios, kas ir kiek jų laikosi leidžiant įstatymus. Skirtingiems klausimams ir politikos sritims sekti bei skirtingoms pažiūroms atstovauti turi atsirasti nemažas organizacijų tinklas. Atsakingi politikai joms už neatlygintiną pilietinę veiklą turėtų padėkoti. Lietuvoje kol kas egzistuoja tik tokios stebėsenos daigai. Pavieniai nuskambėję balsavimai ir „sąrašai šaudymui“ pastaraisiais metais buvo dėl medžiotojų naktinių taikiklių ir vaiko teisių sampratos, nuoseklesne veikla šioje srityje pasižymėjo nebent Lietuvos žmogaus teisių asociacija ir Šeimos institutas. Nieko keista, jog Lietuvos politikai dar nepripratę prie tokios stebėsenos.

Turės priprasti. Būdami provakarietiški ir pažangūs jie galėtų skaityti užsienio naujienas ir pastebėti, pavyzdžiui, tai kaip kruopščiai JAV senatoriai savo apygardose buvo stebimi prieš balsavimą dėl naujo Aukščiausiojo teismo teisėjo kandidatūros, koks reikšmingas faktorius valstijų lygmens ir konkrečiomis problemomis pagrįstos (issue based) nevyriausybinės organizacijos yra visiems JAV politiniams balsavimams.

Visiems Seimo nariams šiuo klausimu galima parekomentuodi skaityti politico.com – liberalų, tačiau rimta procesų analize užsiimantį politinių naujienų portalą.

Pamoka?

Akivaizdu, kad Lietuvoje politinės stebėsenos ir atskaitomybės vakuumas sukūrė situaciją, kai politikai ne tik prekiauja sprendimais (kaltinimai korupcija pareikšti bent trims parlamentinėms partijoms), bet ir nuolatos išduoda savo rinkiminius pažadus. Šio teksto centre atsidūręs balsavimas dėl partnerysčių įteisinimo tai tobulai iliustruoja. 2016 m. nacionalinės porinkiminės apklausos duomenimis su vienalyčių partneryščių įteisinimu sutinka 13 procentų TS-LKD rinkėjų (palyginimui – 9 proc. valstiečių, 10 proc. socdemų arba 25 proc. liberalų rinkėjų).

Tačiau konservatoriai tai ignoruoja ir už tokį įteisinimą balsuoja net 9 jų frakcijos nariai – daugiausia iš visų frakcijų (tam pačiam palyginimui – 0 valstiečių, 9 socdemai, 8 liberalai). Šiuo klausimu savo rinkėjų masiškai neišduoda tik valstiečių frakcija. Žiniasklaida apie tai nerašė. Ar piliečiai neturėjo žinoti, kad buvo apgauti? Atitinkamai jau valstiečiai kartu su kitomis, „tradicinėmis“ partijomis masiškai apgavo savo rinkėjus dėl liberalaus darbo kodekso įteisinimo. Laužomų rinkiminių pažadų ar tiesiog deklaruojamų principų sąrašas ilgas ir ne kartą aptartas.

Sąrašai šaudymui yra ir liks tik liguistos politikų vaizduotės vaisius. Tačiau daug kalbėdami ir vaidindami paramą brandžiai vakarietiškai demokratijai turėtume pradėti nuo savęs, pagal galimybes ir pareigas: kas domėtis, kas viešinti, o kas pritarti ir skatinti tokią stebėseną. Nes be jos negali būti atskaitomybės ir veikiančios demokratijos, tik azijietiško tipo valdžios savivalė, nuo kurios vaizduojamės ištrūkę. Šaudymas vyks prie balsadėžių, o aukos po rinkimų netrukus bus pamirštos.

2017.10.04; 07:00

Praėjusią savaitę nuskambėjo Lietuvoje viešėjusio rusų režisieriaus Aleksandro Sukorovo interviu. Pasipiktinimą sukėlė daug jo žodžių. Bet ypač – pažadai, kad Lietuva bus saugi, jei bus neutrali. Nesunku pastebėti, kad tą pačią dainelę gieda ir keli liūdnai pagarsėję Kovo 11-osios signatarai. 

Binoklis. Per kokių žiūronų - lietuviškų ar rusiškų - stiklus žvelgiame į pasaulį?
Binoklis. Per kokių žiūronų – lietuviškų ar rusiškų – stiklus žvelgiame į pasaulį?

Neutralitetas skamba kaip pasityčiojimas kiekvienam, kas Lietuvoje moka istoriją. 1939 metais Lietuva kliovėsi savo neutralumu. Daug kas tada Lietuvoje tikėjo kad Lietuva gerus santykius su Sovietų Sąjunga.

Tačiau du imperijų trokštantys diktatoriai lengvai ir greitai pasidalino visas Baltijos šalis su visu jų neutralumu. Tiesa ta, jog mažoms šalims tokioje pasaulio vietoje kaip mūsų, joks neutralumas negali padėti. Mokantys istoriją turi galimybę išmokti šią pamoką. Gi nežinantiems istorijos kalba mūsų brangūs svečiai iš Rusijos – nuo Sukorovo iki Gazmanovo.

Nežinantiems propagandą skelbia Vaišvilos ir kiti vakar dienos politikai, dėl Krymo okupacijos kaltinantys NATO, dėl Rusijos priešiškumo – drąsiai kalbančią Prezidentę.

Ar mes atsparūs šiam kvailinimui? Dažniausiai atsakymas priklauso nuo to, ar mokame istoriją. Privalome mokėti. Tautos istorija – mūsų mokykla, mūsų skydas, mūsų kritiškas žvilgsnis į kasdieninį piktybišką ir į nekaltą melą.

Mes žinome, kad Lietuvą pasidalino rugpjūčio 23 dieną. Žinome, kad tą faktą sovietmetis daug kam sėkmingai ištrynė iš atminties. Žinome, kad 1987 metais, Sąjūdžio priešaušryje, to meto drąsiausieji Vilniuje susirinko priminti to fakto nebemokantiems istorijos. Molotovo-Ribentropo pakto diena kartu tapo ir Lietuvos istorinio prabudimo diena. Tegu ir simboliškai.

Seimo narė Agnė Bilotaitė. Tsajunga.lt nuotr.
Seimo narė Agnė Bilotaitė. Tsajunga.lt nuotr.

Neatsitiktinai po dviejų metų Lietuva, Latvija ir Estija jau stovėjo susikibusios rankomis gyvoje Baltijos kelio grandinėje. Rugpjūčio 23-ioji – tai tautos nuosprendis, prisikėlimas ir pasididžiavimas viename. Vienoje dienoje savaip telpa visas mūsų XX amžiaus virsmas. Iš klestinčios ir išdidžios valstybės į nebūtį ir vėl į valstybingumą.

Dienos kaip ši primena mums praeities klaidas ir žygdarbius. Bet tarp mūsų gyvena ir tie, kam jos nieko neprimena ir nieko nereiškia.

Kad ir kaip norisi žiūrėti į šią dieną romantiškai, tenka žiūrėti ir politiškai. O politiniu žvilgsniu ji primena, kad dar labai daug kas nepadaryta dėl istorinės atminties išsaugojimo ir – nebijokime sakyti – išgydymo.

Visuomenei, kurios viduriniojoje kartoje daug kas tik Sąjūdžio metais sužinojo apie okupaciją, partizanų lavonus miestų aikštėse, trėmimus ir nelemtąjį Molotovo-Ribentropo paktą, valstybė negali pasyviai siūlyti istoriją vertinti bet kaip. Istorinė atmintis – ne skonis ir ne estetika. Tai ne vieta nuomonėms. Istorija turi pasakoti tiesą.

Kad ir kaip nepatogu, istoriją sudaro faktai, o jie – teisingi arba melagingi. Faktus sieja vertinimai – valstybę stiprinantys arba ją griaunantys. Rodos, turėjome daug laiko valstybėje įtvirtinti tiesą apie Lietuvą skelbiančią istoriją? Tačiau apsidairę matome, kad Lietuva nusėta paminklais okupantams, atminimo lentomis Raudonajai armijai, gatvės ir mokyklos vis dar vadinamos niekingų kolaborantų vardais.

Ir tai ne tik simbolika. Ji atsispindi žmonių mąstyme. Kas trečias Lietuvoje ilgisi sovietmečio, kas trečias neturi nuomonės, kaip jį įvertinti. Ar susimąstome, kokie siaubingi šie skaičiai? Ar galime būti stiprūs ir pasiruošę gintis, jei nesugebame įvertinti okupacijos? Neįvertinę okupacijos, negali įvertinti ir laisvės. Neįvertinę laisvės nenorės už ją kovoti.

Taigi uždavinys Lietuvai – nuolat, bet šiandien kaip niekada – yra stiprinti tautos istorinę atmintį. Ugdyti pagarbą partizanams, represijų aukoms, meilę valstybingumui ir laisvei, kurią taip lengva prarasti. Per mažai dėl to padaryta, kalnai laukia priekyje. Neleiskime, kad žuvusieji už Lietuvos laisvę būtų žuvę už Lietuvą, kuri jų neprisimins. Atmintyje tautos stiprybė.

Informacijos šaltinis – tsajunga.lt portalas.

2016.08.27; 17:11

Ar įmanoma suvaldyti lietuviškąją emigraciją? Ar sugebėsime įveikti demografinę duobę? Ar valdančiosios Lietuvos partijos bent jau susitars, jog išsivaikščiojanti, vaikų negimdanti Lietuva – sunkiai serganti Lietuva? 

Be kita ko, ar verta save gerbiantiems politikams dalyvauti diskusijose, kur vien triukšmaujama, baramasi, kur koneveikiami kitokią nuomonę turintys oponentai, kur neleidžiama išdėstyti visų argumentų?

Taip pat norėtųsi žinoti, kaip dera vertinti tuos, kurie puola kritikuoti poetą Justiną Marcinkevičių, esą jis – joks autoritetas?

O kaip vertinti lietuvius, kurie Lietuvai akivaizdžiai perša nepilnavertiškumo kompleksus, saviniekos kultūrą?

Šiuos klausimus aktualijų portalas Slaptai.lt pateikė Seimo nariui Kęstučiui MASIULIUI. 

Continue reading „Seimo narys Kęstutis MASIULIS: „Po tokių laidų jausdavausi tarsi apipiltas pamazgomis““

Tai žino visi rašantieji – būsimų rašinių temos atsiranda dažnai netikėtai. Ir mano šitos temos akstinas atsirado tokiu pat būdu.

Rugpjūčio 30 dieną Plungėje dalyvau tradicinėje kraštiečių draugijos sueigoje. Mielame ir turiningame  „susibėgime“ įsigijau plungiškio istoriko Stasio Stropaus knygą „Plungės kraštas“, išleistą „Mokslo aidai“ leidyklos 2004 metais. Joje moksliškai tyrinėjamas  ir publicistiškai vaizduojamas Plungės kraštas nuo pat 1253 – ųjų iki 2003 – ųjų metų.

Nėra ką sakyti, – ilgoka istorinio laiko drobė. Toje drobėje įausta ir mano biografija. Santykinai, suprantama, kadangi S.Stropus rašo ir apie mano Mardosų kaimą, kuriame 1940 metų rudenį vidutinių ūkininkų šeimoje į pasaulį „vargti“ atėjo penktas vaikas, kažkodėl pakrikštytas ne žemaitišku ir ne lietuvišku Alfredo vardu.

Continue reading „Akstinas temai“

Kai prieš dvylika metų pradėjau kalbėti apie dalies lietuvių sovietinę nostalgiją, buvo gudragalvių, kurie man aiškino, kad aš nieko nesuprantu, blogos apklausos, blogi sociologai ir blogi komentatoriai.

Tokie išminčiai galėjo bent jau iš reportažų apie Olego Gazmanovo koncertą Vilniuje spręsti, kad buvo visiškai neteisūs. Skandalingą dainą „Pagamintas SSSR“ atliko ne iš karto, o reikalaujant publikai. Žodžiu, elitinės Rusijos pajėgos ir dar kartą pasityčiojo iš mūsų – po audringų protestų patys Lietuvos piliečiai reikalauja sovietmetį šlovinančios dainos.

Continue reading „Kodėl dainelės apie sovietmetį mums tampa tokios pavojingos?“

dirgela_asmenine

Kada įvyko lietuvių dorovinis supriešinimas, tautos suskaidymas? – Komunistų partijos nebėra, jos paskirti šeimininkai tebešeimininkauja – Ar prasiskverbs cinikai į Seimą?

Istorija Lietuvai buvo rūsti: po Liublino unijos (1569 m.) daugeliu Lietuvos galimybių ką nors nuveikti pasaulyje naudojosi Lenkija; po Lenkijos ir Lietuvos sudėtinės valstybės trečio padalijimo (1795 m.) Lietuvos visomis galimybėmis naudojosi carinė Rusija; po 1940 metų okupacijos – komunistų partijos Rusija.

Stebuklingas yra Lietuvos atsparumas: juo labiau istorinės aplinkybės mūsų protėvių savarankiškumo jausmą gniuždydavo, juo į kietesnę, atsparesnę smiltelę jų sielose tą jausmą slėgdavo – sunaikinta nepriklausomybė tapdavo galinga mūsų žmonių dvasine valia ir jėga savarankiškumui atkurti.

Continue reading „Šokis su giltine“

ltsr_herbas_m

Šių metų kovo 11-ąją buvę ir esami politikai iš Rusijos, Lietuvos, Estijos, Latvijos, Ukrainos bei Švedijos Seimo Konstitucijos salėje prasmingai diskutavo, kaip ir kodėl prieš du dešimtmečius žlugo sovietų imperija, kurią JAV prezidentas Ronaldas Reiganas buvo taikliai įvardinęs Blogio imperija. Tądien taip pat būta svarių pastebėjimų, jog taikiai, beveik be kraujo praliejimo sugriuvusi, Sovietų Sąjunga šiandien bando atsigauti naujais pavidalais. Imperijos atgaivinimo iniciatyva priklauso šiandieninei Kremliaus valdžiai. Beje, taikiai subyrėjusios, tačiau taikiai atsigaunančios imperijos pavyzdžių viešojoje erdvėje – užtektinai. Tik juos reikia mokėt pastebėti. Arba juos reikia norėt pastebėti.

Continue reading „Ar gali sovietmetis lietuviams būti savas?“