LRT studijoje komentuojamas Rusijos valdžios sprendimas uždraust rodyti filmą „Stalino mirtis“. Slaptai.lt nuotr.
Rusijos prezidento spaudos sekretorius Dmitrijus Peskovas trečiadienį pareiškė, kad norėtų atsiriboti nuo intensyvios visuomenės diskusijos apie sovietų lyderio Josifo Stalino vaidmenį ir asmenybę. Taip Kremliaus atstovas atsakė į žurnalistų prašymą pakomentuoti pranešimą, kad Novosibirske pastatytas paminklas Stalinui.

„Paminklo atidengimas – vietos valdžios prerogatyva, todėl reikia prašyti jos komentarų“, – teigė jis.

Paklaustas, kaip į tai žiūri Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas, jo spaudos sekretorius pabrėžė, kad valstybės vadovas „labai gerai susipažinęs su šalies istorija, susipažinęs su ja išsamiai, detaliai“. „Ir neigti, kad Stalinas yra mūsų šalies istorijos dalis, ko gera, nereikėtų“, – pridūrė D. Peskovas.

„Bet kitais aspektais, turint omenyje vertinimus su ženklu „plius“ arba „minus“, aš norėčiau nuo to atsiriboti. Mes žinome, kad tai – gana intensyvios visuomenės diskusijos klausimas, todėl aš tiesiog nemanau turįs teisę joje kažkaip dalyvauti“, – pareiškė Kremliaus atstovas.

Kaip pranešė trečiadienį žurnalistams Novosibirsko iniciatyvinės grupės lyderis Aleksejus Denisiukas, šiame Rusijos mieste, RF komunistų partijos srities komiteto teritorijoje, pastatytas trijų metrų aukščio paminklas Stalinui. Jis bus iškilmingai atidengtas gegužės 9-ąją dalyvaujant Novosibirsko merui Anatolijui Lokočiui.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.05.09; 06:40

Keletas akimirkų iš diskusijos Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje LNB valstybingumo erdvėje – „Išdavystė ir patriotizmas Antrajame pasauliniame kare“. Pokalbyje dalyvavo prof. Kęstutis Skrupskelis ir LGGRC istorikas Gintautas Miknevičius, taip pat – žinomas Rusijos istorikas bei rašytojas Markas Soloninas.

Diskusijai vadovavo istorikas, publicistas, Adolfo Damušio demokratijos studijų centro vadovas Vidmantas Valiušaitis. Skelbiame rusų istoriko Marko Solonino komentarą.

2018.09.05

Kelios akimirkos iš diskusijos Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje LNB valstybingumo erdvėje – „Išdavystė ir patriotizmas Antrajame pasauliniame kare“. Pokalbyje dalyvavo prof. Kęstutis Skrupskelis ir LGGRC istorikas Gintautas Miknevičius, taip pat – žinomas Rusijos istorikas bei rašytojas Markas Soloninas.

Diskusijai vadovavo istorikas, publicistas, Adolfo Damušio demokratijos studijų centro vadovas Vidmantas Valiušaitis. Skelbiame Gintauto Miknevičiaus komentarą.

(Bus daugiau)

2018.09.05

Keletas akimirkų iš diskusijos Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje LNB valstybingumo erdvėje – „Išdavystė ir patriotizmas Antrajame pasauliniame kare“. Pokalbyje dalyvavo prof. Kęstutis Skrupskelis ir LGGRC istorikas Gintautas Miknevičius, taip pat – žinomas Rusijos istorikas bei rašytojas Markas Soloninas.

Diskusijai vadovavo istorikas, publicistas, Adolfo Damušio demokratijos studijų centro vadovas Vidmantas Valiušaitis. Dabar skelbiame prof. Kęstučio Skrupskelio įžvalgas.

(Bus daugiau)

2018.09.05

Keletas akimirkų iš diskusijos Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje LNB valstybingumo erdvėje – „Išdavystė ir patriotizmas Antrajame pasauliniame kare“. Pokalbyje dalyvavo prof. Kęstutis Skrupskelis ir LGGRC istorikas Gintautas Miknevičius, taip pat – žinomas Rusijos istorikas bei rašytojas Markas Soloninas.

Diskusijai vadovavo istorikas, publicistas, Adolfo Damušio demokratijos studijų centro vadovas Vidmantas Valiušaitis. Dabar skelbiame istoriko V. Valiušaičio komentarą. Po to bus publikuojamos kitų diskusijos dalyvių įžvalgos: Kęstučio Skrupskelio, Gintauto Miknevičiaus ir Marko Solonino.

(Bus daugiau)

2018.09.05

laisve
Laisvės statula Amerikoje

Žmonija visais amžiais svarstė, ieškodama atsakymo, kas yra gėris, ir kas yra blogis. Kur tos ribos, kai baigiasi gėris ir prasideda blogis. Paradoksalu – jos labiau buvo aiškios viduramžiais, riterių laikais, negu dabar, 21-ajame mokslinės pažangos, naujausių technologijų amžiuje. Amžiuje, kur žmogaus vis mažiau. Sielos žavesio – taip pat. Amžiuje, kuriame klesti vartotojiška „kultūra“ ir komformizmas, prisitaikėliškumas ir totalinės manipuliacijos recidyvas.

Tiesa galima manipuliuoti, netiesa – taip pat.

Praėjusią savaitę, tiesos pojūčio nepraradusi pasaulio dalis, gedėjo didžiavyrio, JAV senatoriaus Johno McCaino.

J. McCainas. EPA-ELTA nuotr.

Jis mirė rugpjūčio 25 dieną būdamas 81 metų amžiaus, pralaimėjęs sunkią kovą su vėžiu. Jo garbei Kongresas suteikė jam galimybę būti pašarvotam JAV Kapitolijuje. Taip buvo parodyta išskirtinė pagarba žmogui, kurio visas gyvenimas buvo bekompromisė kova už tiesą ir teisingumą, prieš despotizmą ir merkalintiškumą.

Jo dukra pasakė paprastus, bet sakralius žodžius: susirinkome gedėti mirusios Amerikos didybės – tikro dalyko, o ne pigios retorikos žmonių, kurie niekada nepriartės prie tos aukos, kurią jis taip noriai aukojo. Ji kritikavo tuos, kurie gyveno komfortišką ir privilegijuotą gyvenimą, kol jis kentėjo ir tarnavo.

Be abejonės, šie žodžiai visų pirmiausia buvo taikyti dabartiniam JAV prezidentui D. Trampui.

J. McCainas daugiau kaip penkerius metus buvo karo belaisvis Vietname, vėliau, jau būdamas senatoriumi, nenuilstamai kovojo prieš autoritarinius režimus, aktyviai rėmė valstybes, siekusias iš jų išsilaisvinti.

Rusijos priešas numeris vienas. Taip visą savaitę jo mirtį komentavo Kremliaus propagandistai režimo valdomose medijose. Dažnai buvo aiškiai peržengiamos elementaraus padorumo ribos. „Apie mirusiuosius – arba gerai, arba tiesą“, – liejosi totalinės, ironija persmelktos neapykantos žodžiai, iš esmės iškraipant šį krikščionišką posakį, ciniškai iškraipant tiesą apie J. McCaino gyvenimą. Esą jis nebuvo joks didvyris, ugnimi degino Vietnamo žemę, o pakliuvęs į nelaisvę išdavė kovos draugus, buvo paranojiškas rusofobas ir spalvotojų revoliucijų Rusijos panosėse organizatorius.

Sovietinis lageris

Sutapimas – praėjusią savaitę Rusija neteko kelių savo „didvyrių“, tačiau civilizuotame pasaulyje niekas dėl to viešai nedžiūgavo.

Net vermachto kariai, prieš juos garbingai Antrajame pasauliniame kare kovojusius, rusus neretai pagerbdavo, nerodydami neapykantos.

Deja, Rusija, kaip jos elitas nuolat pabrėžia, yra išskirtinė civilizacija.

EPA – ELTA nuotraukoje: Rusijos specialiosios pajėgos išvaiko protesto mitingą

Dabartinė Rusija įvairiomis progomis ir be progų vis mėgsta pabrėžti, kaip ji sugrįžo prie amžinųjų krikščioniškųjų vertybių, kaip jas puoselėja, kaip kovoja prieš gėjus ir neoliberalizmą, ir tuo pačiu virkauja dėl sugriuvusios sovietų sąjungos, kuri tas krikščioniškas vertybes negailestingai persekiojo ir naikino.

Tačiau po panašiais pareiškimais paprasčiausiai slypi totali neapykanta laisvajam pasauliui ir jo tikrosioms  vertybėms.

nkvd
NKVD

Rusija turi savo „didvyrius“. Vis dažniau ir dažniau politinėje Rusijos avanscenoje iškyla „draugas“ Stalinas.

Rusijos ginklai. EPA – ELTA nuotr.

Jis grįžta, jo ilgimasi. Stalinas įvykdė industrializaciją, Stalinas laimėjo karą, Stalinas buvo visų tautų tėvas…

Valstybiniu lygiu organizuojamos gyventojų apklausos vis rodo, jog „draugo“ Stalino populiarumas tik auga…

O jo siurrealistinis pakaitalas jau aštuoniolika metų sėdi Kremliuje.

Apokaliptinis scenarijus: Rusija žengia labai pavojingu – karo kurstymo keliu. Rytų Ukrainos, Krymo okupacija, akivaizdus Europos Sąjungos valstybių vienybės skaldymas vis labiau turi kelti nerimą laisvajam pasauliui.

Gėris ir blogis visada šalia. Riba tarp jų, deja, vis plonėja.

2018.09.03; 06:40

suvorovas_trilogija
Viktoro Suvorovo – Rezuno trilogija apie sovietų imperijos grobuoniškumą

Jau nebe pirmą kartą kartoju: savo šalies istorijos pažinimas yra kertinis akmuo, ant kurio statomas būsimų kartų, tautos ir valstybės ateities rūmas. Lemtingas 1939-ųjų rugpjūtis – gera proga tai dar kartą priminti. O priminti dera ne dėl to, kad ugdytume aklą senų nuoskaudų ar atsako jausmą, bet kad pasimokytume iš istorijos klaidų ir mokėtume skirti bičiulį nuo priešo.

Atrodo, senos tiesos, bet jos iki šiol ginčijamos ne tik užsienio oponentų, bet ir saviškių.

Dingstį šiems samprotavimams davė naujas Berlyno Humboldto universiteto polonistikos profesoriaus emerito Heinricho Olschowsky‘o straipsnis vokiečių laikraštyje „Der Tagesspiegel“ (http://www.tagesspiegel.de/meinung/hitler-stalin-pakt-der-weisse-fleck/8653986.html), kuriame pagrindžiama, kodėl 2009 m. balandį Europarlamentas sulygino fašizmo ir stalinizmo nusikaltimus ir paskelbė Nacizmo ir stalinizmo aukų atminimo dieną Europoje. Autorius primena, kad ši idėja buvo paskelbta Prahos deklaracijoje 2008-ųjų birželį, kurią pasirašė Vaclavas Havelas, Joachimas Gauckas, Vytautas Landsbergis ir kiti (Prahos deklaracija „Dėl Europos sąžinės ir komunizmo“ lietuviškai paskelbta  http://www.komisija.lt/download_file.php?id=153 ).

Prieš trejus metus DELFI esame rašę apie astrologų pastebėjimą http://www.delfi.lt/news/ringas/abroad/ciskauskas-pasaulines-revoliucijos-eksportas-lemtingieji-rugpjuciai.d?id=35713297), jog  rugpjūtis – vienas „konfliktiškiausių“ mėnesių per metus. Nelabai tikiu Marso įtaka tautų likimui, bet akivaizdus faktas, kad bent jau 1939-ųjų rugpjūtis buvo lemiamas Europai ir Lietuvai.

Nuo pat Petro I laikų Rusija nesulaikomai veržėsi į Europą ir pasaulį. Ūkio reformų pasimokęs iš kolonijinių Vakarų valstybių, Rusijos imperatorius pastatė galingą laivyną ir sukūrė didžiulę kariuomenę. Bet jam nepavyko įveikti turkų, užimti Krymo ir per Juodąją jūrą patekti į Europą. Karas su Švedija taip pat išsekino.

Kitų Rusijos carų globaliems planams sutrukdė nuolatiniai perversmai, rūmų intrigos ir karai su kaimynais. Nors iki I pasaulinio karo galingas karo carinės Rusijos koziris buvo grūdų eksportas, kaip dabar energetiniai resursai, tačiau lemiama ekspansijos į Vakarus jėga buvo karinė.

Germanai nuo seno puoselėjo viltis užkariauti jeigu ne visą pasaulį, tai bent Europą ir nuo kryžiuočių laikų vis siuntė savo riterius į Rytus. Bet 1410 m. liepos 15 d. netoli Tanenbergo ir Griunvaldo vykęs Žalgirio mūšis tarp jungtinių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Lenkijos Karalystės pajėgų ir Teutonų ordino padarė galą šiai du šimtmečius trukusiai kryžiuočių invazijai. Netrukus pagal Torūnės taikos sutartį Žemaitija iki gyvos galvos užleista kunigaikščiui Vytautui, Lenkijai atiteko Dobrynė, Kryžiuočių ordinas Lenkijai ir Lietuvai sumokėjo šešių milijonų grašių kontribuciją. Ir nors lietuviai neįveikė daugybės kryžiuočių pilių Prūsijoje, jiems teko pasitraukti iš kai kurių užimtų žemių, atokvėpis atėjo. Žinoma, istoriniu laiko matmeniu – neilgam.

Viktoras Suvurovas – Rezunas. Gordonua.com nuotr.

XX a. dvi galingos jėgos – vokiečiai ir rusai – vėl susidūrė. I pasaulinis karas, sutrypęs pocarinę Lietuvą, vėl nuginė kaizerio kariuomenę į savo urvą. Reichą iš pelenų prikėlė austrų kilmės iš esmės bemokslis politikas, save laikęs mąstytoju, filosofu ir menininku, Adolfas Hitleris. III reichą jis pasuko irgi į Rytus.

Bet čia atsirado jo dvynys, pravarde Plieninis, kuris net buvo krimtęs kunigų seminarijos mokslų, jaunystėj dailiai rašė eiles, mėgo vaikučius ir taip pat turėjo vedlio charizmą. J.Stalinas buvo beveik 10 metų vyresnis už A.Hitlerį, todėl laikė save gudresniu. Nepaisant skirtingų ideologinių įsitikinimų, abu „gudruoliai“ lošė iš prieškario Europos likimo rizikinga korta, skaniai užsigerdami tautų vargais ir netektimis.

Mums, lietuviams, daugiau nelaimių atnešė vienas lošėjas su aklinai užsagstytu munduru ir pypke dantyse. Tai savo knygose „Ledlaužis“ ir „Paskutinė respublika“ pabrėžė ir sovietmečiu į Didžiąją Britaniją pabėgęs buvęs žvalgas Viktoras Suvorovas (Vladimiras Rezunas), kuris rašė, jog būtent J.Stalinas, o ne A.Hitleris inicijavo Molotovo – Ribbentropo pakto pasirašymą.

Taip, mes dabar jau nemažai žinome apie 1939-ųjų rugpjūčio 23-ąją Maskvoje pasirašytą Vokietijos ir SSRS nepuolimo sutartį, dar vadinamą Molotovo – Ribbentropo paktu. Bet minėtame DELFI straipsnyje pastebėjau, kad iš tikrųjų J.Stalino ir A.Hitlerio sąmokslas pasidalinti Europą tebuvo 1920 m. nepavykusios akcijos sėkmingesnė tąsa. Abiem atvejais Lietuvos vaidmuo – didžiųjų grobuonių auka. Skirtumas tik tas, kad, pavyzdžiui, su Lenkija Lietuva 226 metus turėjo Abiejų Tautų Respubliką (ATR egzistavo 1569 – 1795 m.), bet po I pasaulinio karo Jozefas Pilsudskis, įkvėptas sėkmingo karo prieš vokiečius išvijusią Raudonąją armiją, sumanė atgaivinti Žečpospolitą iki I-ojo jos padalinimo 1772 m. buvusiose sienų ribose, bet jau dabar Lietuva būtų buvusi ne partnerė, o aneksuota Lenkijos tarnaitė.

Europos geopolitinis likimas taip susiklostė, kad II pasaulinio karo išvakarėse Lenkija tapo karščiausiu Rytų fronto epicentru. Naciams 1939 m. rugsėjo 1-ąją užpuolus Lenkiją, buvo įvykdytas, Bertoldo Brechto žodžiais, „ketvirtasis Lenkijos padalijimas“, o netrukus, po 17 dienų, Raudonajai armijai užėmus rytinius jos rajonus ir visą sovietinį pakraštį, prie SSRS buvo prijungtos Baltijos šalys. Rugsėjo 28-ąją beliko sukurpti dar vieną sąmokslą – pasirašyti SSRS ir Vokietijos „Draugystės ir sienų sutartį“ su vienu konfidencialiu ir dviems slaptaisiais protokolais.

Molotovo – Ribentropo pakto pasirašymas. Dešinėje – Josifas Visarionovičius Stalinas.

Pirmuoju Lietuva buvo išmainyta į Liublino ir dalį Varšuvos vaivadijų, o vokiečiai sau pasiliko Sūduvą. Tik vėliau, 1940 m. sausio 10 d., savitarpio pagalbos sutartimi kraštas buvo perduotas SSRS už 7,5 mln. dolerių.

Istorikai Algis Kasperavičius ir Nerijus Šepetys atidžiai išnagrinėjo šių paktų atsiradimo aplinkybes ir padarė išvadą, kad sąmokslas su naciais J.Stalinui buvo labiau reikalingas negu Berlynui. Bet jie taip pat įrodė, kad SSRS neišnaudojo vadinamojo „atokvėpio laikotarpio“ savo karinei galiai prie vakarinių sienų sutelkti. Vokiečiai per keletą pirmųjų karo mėnesių pasiekė Maskvos prieigas.

Taigi, daugiau kaip mėnuo tarp rugpjūčio 23-osios ir rugsėjo 28-osios sutarčių Maskvai ir Berlynui buvo reikalingas persidalinti Rytų Europą naujomis sąlygomis. A.Kasperavičius tvirtina, kad Baltijos šalių sostinėse jau įtarė, kad jos gali pereiti SSRS globon, tačiau pasipriešinti tam, ypač neturint patikimos informacijos, jos negalėjo. Lietuva, lyg liepsnojančioje jūroje plūduriuojantis laivelis, vis dar tikėjosi likti neutrali arba prisiglausti vokiečių farvateryje, tačiau jos likimas, kaip kai kas mano, nebe susitaikėliškos Lietuvos diplomatų ir vadovų kaltės, pasisuko kitaip…

Dabar ši mėsmalė tarsi pamirštama: žmogui būdinga, kad laikas pirmiausia ištrintų slogius prisiminimus. O čia dar savo trigrašį įkiša kokie paleckininkai, visokie „leftai“, anarchistai  ir panašūs šiuolaikiniai „skrebukai“, kurie antrina ciniškiems rusų ir ne tik rusų istorikų postringavimams, esą Lietuva turėtų „tylėti ir Dievą mylėti”, nes tada juk susilaukė didelės naudos iš Molotovo – Ribbentropo pakto: atgavo Vilnių, vėliau – ir Klaipėdą. Gi tautiečiai graudenasi: antai, Suvalkai iki šiol priklauso Lenkijai, o didžiausias, gražiausias senojoje Lietuvoje Naručio ežeras ir Vytauto Didžiojo reprezentacinis Gardino pilių kompleksas – Baltarusijai…

Sunku ištrinti senas nuoskaudas. Kad tik neatsirastų naujų…

2018.08.01; 06:00

Lietuvos saugumo (VSD) būstinė Vilniaus pakrašyje. Slaptai.lt nuotr.

Korupcija ir siekiu paveikti Lietuvos politikus bei institucijas kaltinamas koncernas „MG Baltic“ sako, kad paviešintos pažymos yra surežisuotos ir primena Stalino bei Berijos taikytus metodus.

Koncernas, reaguodamas į viešai paskleistą Valstybės saugumo departamento (VSD) informaciją teigia, kad toks veiksmas prasidedant baudžiamosios bylos teismo procesui yra tiesioginis poveikis bylą nagrinėsiantiems teisėjams, dėl ko kaltinamieji byloje nebegali tikėtis sąžiningo ir nešališko teismo.

„Nuomonių ir prielaidų kratinį, pavadintą pažyma, pasirašiusiam VSD direktoriui derėtų prisiminti, kad priesaiką jis davė Lietuvos valstybei, o ne atskiriems pareigūnams. Surežisuotų pažymų metodas – Stalino ir Berijos veiklos imitacija, tik daroma negrabiai ir paskubomis, kai gaunamos „zadanijos“, – teigia koncerno prezidentas Darius Mockus.

Koncerno „MG Baltic“ nuomone, totalitariniams režimams būdingas persekiojimas yra nesuderinamas su teisinės valstybės principais, o piktnaudžiavimas valdžia yra nusikaltimas, už kurį numatyta atsakomybė.

„MG Baltic“ Korporatyvinių reikalų ir komunikacijos direktoriaus Tado Marčiukaičio teigimu, su savivale nebus taikstomasi ir teisės bus ginamos teisinėmis priemonėmis.

„Nekovosime su mokesčių mokėtojų pinigais išlaikomu Valstybės saugumo departamentu viešųjų ryšių priemonėmis ir savo interesus ginsime teisinėms valstybėms įprastomis priemonėmis“, – teigia T. Marčiukaitis.

Pirmadienį paviešintoje Valstybės saugumo departamento pažymoje, kuri yra adresuota Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetui (NSGK), pateikiama medžiaga, atskleidžianti, kaip „MG Baltic“ koncernas bandė sau naudinga linkme paveikti politikus ir šalies institucijas.

Antradienį Prezidentė Dalia Grybauskaitė sakė, kad koncerno „MG Baltic“ korupciniai ryšiai buvo žinomi ir anksčiau, tačiau, akcentavo Prezidentė, tai teisėsauga turėjo įrodyti.

„Sprendžiant iš tos informacijos, kokią matome dabar, jie („MG Baltic“ korupciniai ryšiai – ELTA) buvo pastebėti, bet fakto žinojimo nepakanka, reikia įrodymų tam, kad byla ar ikiteisminis tyrimas būtų pradėtas ir būtų pasiekti teismai“, – kalbėjo šalies vadovė.

Paviešintoje pažymoje pateikiamos ištraukos iš žurnalisto Tomo Dapkaus susirašinėjimų su „MG Baltic“ koncerno vadovais, politikų ir valstybės pareigūnų ištraukos.

Paviešintame rašte teigiama, kad T. Dapkus buvo „MG Baltic“ tarpininkas ir užsiėmė šantažo požymių turinčia veikla.

T. Dapkus aktyviai siekė kontroliuoti situaciją „Registrų centre“, bandė daryti įtaką teismams, Valstybinei mokesčių inspekcijai ir kitoms institucijoms. Taip pat teigiama, kad žurnalistas siekė paveikti Lietuvos socialdemokratų partijos pirmininko rinkimus.

„MG Baltic“ yra viena didžiausių Lietuvoje įmonių grupė, valdanti 78 bendroves. Koncernas vykdo veiklą trijose užsienio rinkose, teikia paslaugas daugiau nei dešimtyje valstybių ir eksportuoja Lietuvoje pagamintą produkciją į daugiau nei 30 pasaulio šalių.

„MG Baltic“ grupės apyvarta 2017 m. siekė 607 mln. Eur, o priskaičiuoti mokesčiai į šalies biudžetą – daugiau kaip 238 mln. Eur. Koncernui priklausančiose įmonėse 2017 m. pabaigoje dirbo 3920 darbuotojų.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.05.09; 00:30

Jūratė Laučiūtė, šio komentaro autorė

Tai pradžia posakio, kurį vaikystėje dažnai girdėjau iš vyresnių, daugiau flirto ir meilės reikaluose patyrusių draugių. O visas jis skambėjo taip: „Ne tas gražus, kas raudons, o kas kam patink“.

Dabar jį prisiminiau, stebėdama Rusijos visuomenės priešrinkiminius traukulius bei virsmus. Nors niekas neabejoja, kad ir šį kartą vadinamuosius rinkimus laimės žavusis, „raudonas“ (rusų kalboje žodžiai „gražus“ ir „raudonas“ yra bendrašakniai: kras-ivyj ir kras-nyj) Vladimiras Putinas, bet visgi tam tikrų rinkėjų grupių pasirinkimai stebina ir yra verti, kad apie juos būtų žinoma platesnei auditorijai.

Kaip neseniai rašė Rusijos savaitraštis „Novaja gazeta“, Išimo mieste esančio Bogojavlenskio soboro klebonas (nastojatel), vyskupas Jevtichijus (Kuročkinas) pakvietė stačiatikius „jokiu būdu nebalsuoti už Putiną“, nes jis esąs „tamsa“. Maža to, vyskupas atsargiai pasidalijo įtarimu, kad vadinamasis „nacionalinis lyderis“ galįs būti tiesiog Antikristas.

Iki šiol panašiais neigiamais epitetais Rusijos prezidentą „apdovanodavo“ tik vienas kitas Maskvos patriarchato nepripažintas vyskupas – „atskalūnas“, o šį kartą pratrūko net ir „pašventintasis“. Papiktino jį prezidento samprotavimai, išsakyti ką tik į ekranus išėjusiame dokumentiniame Andrejaus Kondrašovo filme „Valaamas“.

Valaamas laikomas seniausiu Šiaurės Rusijos vienuolynu, įsikūrusiu Ladogos ežero saloje. Tapęs prezidentu, Vladimiras Putinas reguliariai lankosi tame vienuolyne, ir todėl, matyt, filme prezidentas kalbinamas du kartus. Jis su įkvėpimu dalijosi savo žiniomis apie vienuolyno istoriją, ypač iškeldamas pastarųjų metų valdžios (taigi – savo) nuopelnus, atstatant visą vienuolyno kompleksą, kuris sovietmečiu buvo betampąs griuvena. Jo nuomone, Valaamo istorija – tai „savotiškas visos mūsų valstybės istorijos veidrodis, valstybės pakilimų ir nuosmukių, dramatiškų vingių ir atgimimo veidrodis“, ir netgi įžvelgė tiesiogines Valaamo sąsajas su Rusijos valstybės susikūrimu.

Visa tai būtų buvę priimta vienareikšmiškai teigiamai, bet prezidentas, vyskupo Jevtichijaus akimis, „paslydo“ ant širdžiai brangaus, nepamirštamo komunizmo: Putinas komunizmą pavadino tam tikros rūšies religija, nelabai nutolusia nuo krikščionybės. „Laisvė, brolybė, lygybė, teisingumas – juk visa tai randame Šventajame rašte, visa tai ten yra. O komunizmo statytojų Kodeksas? Tai sublimacija, tai primityvi Biblijos santrauka, nieko naujo nebuvo išgalvota. Leniną paguldė į mauzoliejų – kuo tai stačiatikiams, pagaliau, visiems krikščionims, skiriasi nuo šventųjų palaikų relikvijų? Juk iš esmės tuometinė valdžia neišgalvojo nieko naujo, ji tiesiog pritaikė savo ideologijai tai, ką žmonija seniai buvo išradusi“, – apreiškė naujosios Rusijos lyderis, ir tai perpildė kai kurių stačiatikių dvasininkų kantrybės bei ištikimybės valdžiai taurę.

Vladimirą Putiną smerkiantis plakatas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Iki šiol, nepaisant kai kurių Putino samprotavimų apie stačiatikybę, dažnai niekaip nesuderinamų su ortodoksiškąja krikščionybe, oficialioji RPC (Rusijos pravoslavų cerkvė), prisiėmusi ideologinio departamento vaidmenį valdžios ir patriarcho verslo projekte, atvirai skatina kryžiaus ir penkiakampės žvaigždės sintezę. O tie dvasininkai, kurie, kaip vyskupas Jevtichijus ar į nemalonę jau anksčiau patekęs Andrejus Kurajevas, pernelyg stropiai gilinasi į teologiją ir kanonų teisę, RPC viršūnėlę stačiai erzina.

O kol Rusijoje eiliniai piliečiai, praregėjusių dvasininkų skatinami, vis kritiškiau vertina savo „amžinąjį“ prezidentą, toli toli nuo Rusijos būriuojasi kiti Putinui ir jo Rusijai ištikimi rinkėjai. Tai – izraeliečiai, savo laiku nešę kudašių iš Rusijos.

Kaip praneša portalas https://politexpert.net/87856, Izraelyje kas penktas gyventojas kalba rusiškai, o tų, kurie turi teisę dalyvauti Rusijos prezidentų rinkimuose – virš 154 tūkstančius žmonių. Ir štai dauguma jų pasirašė palaikantys Putino kandidatūrą. Chaifos mieste netgi susikūrė parašus renkanti iniciatyvinė grupė pavadinimu „Putin NAŠ“, kuriame akis bado analogija su liūdnai pragarsėjusiu šūkiu „Krym NAŠ“.

Dienraščio „Izvestija“ politologas Bočiarovas pastebi, jog kuo Izraelio miestas yra arčiau sienos su Sirija, tuo aktyviau jo gyventojai rusakalbiai pasirašo už Putiną, nes jiems, gal būt, patinka Putino politika Artimuosiuose Rytuose. Be to, jiems galimai imponuoja visa Putino vykdoma „kietos rankos“ politika, kurios dėka galima įveikti ir vidaus, ir išorės priešus. Pikantiška detalė: rinkimuose į vietines savivaldybes net patys  Izraelio politikai nevengia reklamuotis su Putino įvaizdžiu, skelbdamiesi, jog jis, kandidatas, būsiąs „kietas, kaip Putinas“. Ir nei istorijos žinios (kurias jie, matyt, pamiršo), nei Stalino antisemitinės politikos pasėkoje sušaudytų ar lageriuose nukankintų tūkstančių žydų atminimas netrikdo jų sąžinės bei pasirinktos pilietinės pozicijos, nors Putinas ne kartą viešai demonstravo savo simpatijas Stalinui ir jo vykdytai „kietos rankos“ politikai. 

Izraelio vėliavos

Izraelyje įsikūrusių Putino mylėtojų pavyzdys – dar vienas argumentas į pagalbą tiems, kurie nepritaria kai kurių mūsų naivių politikų svajonėms suteikti Lietuvos emigrantams teisę į dvi pilietybes ir tuo pačiu pagausinti skaičių piliečių, galinčių „iš tolo“ dalyvauti Lietuvos Seimo ar prezidento rinkimuose.

Jei jau net kur kas daugiau, nei „lietuvaičiai“ politika besidomintys izraeliečiai demonstruoja tokį nesusigaudymą kilmės šalies politinėse aktualijose ir istorinėse realijose, kokio protingo pasirinkimo galima tikėtis iš mūsų emigrantų? Geriausiu atveju vėl rinktųsi kokį šustausko tipo kandidatą: nes ne tas gražus, kas raudonas ar kas protingas, bet kas kam patink…

2018.02.01; 03:40

Turbūt dar iki šiol Lietuvos kino teatruose galima pamatyti Pavelo Čiuchrajaus filmą „Šaltasis tango“, sukėlusį šiokias tokias diskusijas žiniasklaidoje. Reagavo kai kurie politikai, meno žmonės. Filmo nemačiau ir neketinu pamatyti, nebent būtų parodytas per televiziją.

Taigi, ar galima rodyti talentingai pastatytą ir suvaidintą filmą (ne tik filmą – dramą, komediją), kuriame iškraipoma istorinė tiesa? Kai kas sako, kad galima. Menas yra menas ir jo nevalia painioti su politika. Štai juk dešimtis kartų rodytas ir rodomas meniškai neblogas filmas „Niekas nenorėjo mirti“, jame vaidina talentingiausi mano kartos aktoriai, nors iki istorinės tiesos jam labai toli, kaip ir kai kuriems kitiems lietuviškiems filmams, pastatytiems sovietmečiu apie pokarį. 

Išmok lietuviškai kalbėti. O kas išmokys lietuviškai mąstyti? Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Tada atvirai tiesos sakyti negalėjome, todėl dabar džiaugiamės, kad bent Sovietų Lietuvos herbą nufilmavome kreivai pakabintą. Vis šioks toks protestas, jeigu tikrai tas herbas buvo sąmoningai „išniekintas“. Filmų aktoriai ir režisieriai randa daugiau detalių, bylojančių, kad stribus garbinome, o partizanus niekinome sukandę dantis.

Aš visai nesistebiu, kad rusų režisierius pastatė filmą, kuriame lietuviai – žydšaudžiai, žydų turto perpardavinėtojai, partizanai – banditai, o rusų kariai – didvyriai, Lietuvos išvaduotojai. Pastatykime filmą pagal lietuvių istoriko Henriko Šadžiaus knygą „Tautos drama“ (2-rą tomą) – ir jis bus istoriškai žymiai „tikroviškesnis“ už Čiuchrajaus filmą „Šaltasis tango“. Toks filmas labai patiktų ir rusams, ir žydams; manau, ir vieni, ir kiti kokio milijono tokiam reikalui nepagailėtų. Plačiai nuskambėtų ir filmas pagal entuziastingai įvertintą žinomą Sigito Parulskio romaną arba Rūtos Vanagaitės kūrinius, labai tinkamus ekranizavimui.

Vienas režisierius, girdėjau, aiškino, kad ne nuodėmė talentingai suvaidinti, pavyzdžiui, Staliną. Kokį Staliną? Tą, kuriam dabar Putino Rusijoje statomi paminklai? Staliną –  Lietuvos išvaduotoją? Toje šalyje sukurta ir tebekuriama daug stalinų, visai nepanašių į tikrąjį, todėl jam ir tebestatomi paminklai.

Pats savęs klausiu: ar gali aktorius sukurti tikrovišką, pavyzdžiui, stribo paveikslą, jeigu jis mano, kad stribas yra tautos išdavikas, prasigėręs menkysta? Turbūt negali. Tokių suherojintų stribų, kokius matome minėtame filme, vaidmens save gerbiantys aktoriai tiesiog nesiimtų. O jeigu ėmėsi, vadinasi, jie buvo naivūs, sovietinės propagandos suklaidinti, nežinojo tikrosios komunistinės Rusijos ir Vasario 16-osios Lietuvos istorijos, dar nebuvo skaitę tremtinių ir politinių kalinių atsiminimų, negirdėję liaudies dainų apie stribus ir partizanus… Todėl jų sukurti stribai ir drąsūs, ir gražūs, ir taurūs. Ne iš knygų žinau, kaip sunku mums buvo suprasti, kur tiesa, o kur melas, jeigu mokykloje (ir aukštojoje) garbinome Leniną ir Staliną, o namie tėvai nedrąsiai sakė visai ką kita.

Taigi, ar meninėmis priemonėmis suklastota, nutylėta pusiau istorija gali turėti neigiamo poveikio mūsų jaunimui? Dar ir kaip! Visi kartais pasiklausome atsakymų į lrt.lt televizijos žurnalisto Juro Jankevičiaus klausimus (laida „Klausimėlis“). Ir gėda, ir pikta, ir nuostabu. Sunku patikėti, kad yra palyginti dar jaunų žmonių, kurie kaip iš dangaus nukritę: nežino elementariausių faktų ne tik iš Lietuvos istorijos. Tokie žmonės – tikras lobis Rusijos propagandos kūrėjams, siekiantiems bet kokia kaina mus, tris Baltijos valstybes, dar kartą pavergti. Neprisimenu: baltagvardietis admirolas Aleksandras Kolčiakas ar baltagvardietis generolas Antonas Denikinas yra pasakęs, kad Rusija niekada nesusitaikys su 1918-ųjų netektimi, kai Lietuva paskelbė Nepriklausomybės aktą. Ir raudonieji, ir baltieji rusai tada, ir rusai intelektualai, politikai, eiliniai Rusijos piliečiai dabar negali susitaikyti, kad jau esame Vakaruose, kad dar kartą ištrūkome iš meškos glėbio. Kalbu apie vyraujančias tendencijas ir nuotaikas, o išimtys, kaip sakoma, tik patvirtina taisyklę. Neabejoju – ne vienas Rusijos intelektualas, dabar kritikuojantis Vladimiro Putino režimą, kalbantis apie demokratiją, pripažįstantis mūsų teisę į laisvę, pasiekęs valdžios viršūnę, prabils kaip baltagvardiečių generolas arba režisierius Čiuchrajus.

Vytautas Visockas, straipsnio autorius. Slaptai.lt nuotr.

Nesistebiu, kad ir melu, ir menu mus visaip žemina, šmeižia svetimieji. Stebiuosi kai kurių savųjų pastangomis visaip jiems talkinti. Ar jūs galite įsivaizduoti, kad Maskvos kino teatruose būtų demonstruojamas, pavyzdžiui, lietuviškas filmas „Laisvės kaina. Partizanai“?! Bet Rusija juk nedemokrašiška šalis, ten kalinami ir žudomi žurnalistai! Gerai, tada pažvelkime į demokratinę Lenkiją. Ar Varšuvoje galėtų būti demonstruojamas meninis arba dokumentinis filmas apie lietuvių gyvenimą lenkų okupuotame Vilniuje arba Armijos krajovos nusikaltimus Lietuvoje. Negalėtų, nes jokios okupacijos nebuvo, tokias nuostatas  perša net kai kurie mūsų istorikai, o filmas “Šlovės dienos” lrt televizijoje rodomas jau antrą ar trečią kartą (kažkodėl be pabaigos). Nebuvo ir okupacijos 1940-aisiais – skelbia čia jau minėtas istorikas, – sovietų karius kauniečiai juk pasitiko su gėlėmis.

Tai kuris pavojingesnis: režisierius Čiuchrajus ar istorikas Šadžius? Vienareišmiškai atsakyti sunku, nes meninėmis priemonėmis brukamas melas paveikesnis, “Klausimėlio” išminčiai tą melą vargu ar pastebėtų.

Kai man sako, kad mūsų žmonės sugeba atskirti grūdus nuo pelų, aš tuo abejoju, nes sovietmečiu mes, mano karta, (o jai priklauso ir minėto lietuviško filmo aktoriai) neretai žavėjomės įžūliu melu pagrįstais filmais, romanais, eilėraščiais. Žinoma, tada buvome okupuoti, gyvenome žiaurios cenzūros sąlygiomis, tačiau šiandien esame glušinami gal net labiau, nes rafinuočiau, ne taip tiesmukiškai, primityviai.

Matau didelį dalies inteligentų, valdžių nenorą stiprinti jaunosios kartos (ir ne tik) patriotiškumą. Prie to priskirčiau gėdingą Lukiškių aikštės tvarkymo istoriją. Prisidengus meniškumo reikalavimais, atkakliai siekiama, kad nebūtų pastatytas paminklas Laisvei. Tyčia brukami grynojo meno projektai, visai nepriimtini plačiajai visuomenei.

Piktybiškai nestatomi filmai, ne tik meniškai, bet ir tikroviškai atspindintys skaudžiausius mūsų istorijos faktus. Galima būtų rodyti ir čiuchrajų klastotes, jeigu jas paneigtumėm savo ne mažiau įtaigiais darbais. Bet jų neturime, ir ne dėl pinigų stygiaus. Kuriamas filmas “Laisvės kaina. Partizanai” – maloni išimtis, bet tik išimtis.

O Gedimino kalno griūtis – puiki “dovanėlė” Lietuvos atkūrimo šimtmečiui. Švęsdamas 80-mečio jubiliejų, poetas Justinas Marcinkecičius sielojosi, kad pavojingai netvarkomas šis didingas paminklas, ragino susirūpinti, bet jo balsas buvo šauksmas tyruose. Atrodysim gražiai, kai kitąmet, švęsdami valstybės jubiliejų, didžiam Putino Rusijos džiaugsmui, ramstysime griūvančias pilies sienas.

Kaltų nėra. Kalta lietinga vasara.

2017.07.13; 09:30

Grūto parko eksponatas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Seimo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos narių Audroniaus Ažubalio ir Lauryno Kasčiūno iniciatyva pateiktas rezoliucijos projektas, kuriuo siekiama Lietuvos komunistų partiją įvardinti nusikalstama organizacija.

Ketinimai – gražūs, prasmingi. Kumunistinę partiją reikia bent jau morališkai pasmerkti. Seniai reikėjo taip pasielgti. Bet ar pavyks komunistų partiją įvardinti nusikalstama organizacija? Ar tokių rezoliucijų skelbimas – pati aktualiausia šios dienos tema? Ar ji nesukels atvirkščio rezultato?

Juk liustracija buvo prasminga prieš du dešimtmečius. Nūnai –  viskas beviltiškai pavėluota. Dabar – kokia nauda iš tokių rezoliucijų? Ar šią rezoliuciją priėmus bus panaikinta Socialdemokratų partija? Ar taip nesiekiama pigaus populiarumo? Ar neatsitiks taip, kad rezoliucija bus dar sykį atmesta ir komunizmo gerbėjai dar sykį galės iš mūsų šaipytis?

Visi šie klausimai neramina Slaptai.lt redakciją.

O dabar Jūsų dėmesiui – ELTA agentūros pranešimas

Pasak parlamentarų, sovietinės okupacijos laikotarpių 1940-1941 ir 1944-1990 m. Lietuvos komunistų partija buvo sudėtinė Sovietų Sąjungos Komunistų partijos dalis ir atliko pagrindinį vaidmenį Lietuvoje įtvirtinant diktatūrą bei represinį režimą, todėl yra atsakinga už okupacijos metu padarytą žalą ir nusikaltimus.

Anot Seimo narių, paradoksalu, kad nors 1998 m. Seime buvo priimtas įstatymas, kuriuo sovietinės valdžios jėgos ir saugumo struktūros (NKVD, NKGB, MGB, KGB) buvo pripažintos nusikalstamomis organizacijomis, vykdžiusiomis genocidą, represijas, terorą ir politinį persekiojimą okupuotoje Lietuvos Respublikoje, pagrindinis okupacinės valdžios organas LKP tokio įvertinimo nesulaukia iki šiol.

„Toks skaudaus ir sudėtingo Lietuvos istorijos etapo nenuoseklus vertinimas yra viena iš istorinės atminties politikos trūkumo šalyje pasekmių, leidžiantis įvairiems okupaciniu laikotarpiu LKP ir jos struktūros veikloje aktyviai dalyvavusiems veikėjams šiandien kalbėti, jog „ir tada dirbome Lietuvai“ ar „istoriją palikime istorikams“. Todėl šia rezoliucija, kuri teikiama pakartotinai, siekiame ištaisyti šią iki šiol egzistuojančią istorinio vertinimo spragą ir pagrindinę okupacinį represinį režimą kontroliavusią organizaciją įvardinti nusikalstama struktūra“, – rezoliucijos projekto parengimo motyvus aiškina vienas iš dokumento rengėjų, konservatorius A. Ažubalis.

„Panašaus pobūdžio nacių įvykdyti nusikaltimai tarptautinės bendruomenės buvo teisiškai įvertinti Niurnbergo tribunolo, kur ir pati nacionalsocialistų partija buvo pripažinta nusikalstama organizacija. Tai tapo vienu pagrindinių pokario Europos istorinės atminties naratyvų. Deja, tačiau iki šiol Europoje sovietinių nusikaltimų vertinimas nesusilaukia lygiaverčio ir atitinkamo įvertinimo, o ir sovietinį, ir nacistinį terorą patyrusių Vidurio ir Rytų Europos valstybių istorinė atmintis gerokai skiriasi nuo tik nacistinį režimą išgyvenusių Vakarų Europos šalių. Todėl siekdama bendro istorinio raudonojo teroro vertinimo turime padaryti viską, kad pirmiausia patys sau išdrįstume aukščiausiu lygiu įvardinti daiktus tikrais vardais“, – apie poreikį įvertinti nusikalstamą LKP veiklą kalbėjo kitas rezoliucijos projekto rengėjas, konservatorius L. Kasčiūnas. 

Pačios šlykščiausios asmenybės: Marksas su Engelsu, Leninas ir Stalinas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Rezoliucijoje pabrėžiama, kad ja yra sprendžiama Lietuvos komunistų partijos kaip juridinio asmens nusikalstamos veiklos vertinimo problema, o konkrečių asmenų, vykdžiusių ar dalyvavusių vykdant okupacinio režimo nusikaltimus, baudžiamosios atsakomybės klausimas yra sprendžiamas šiuo metu galiojančiais, baudžiamąją atsakomybę realizuojančiais įstatymais.

Šis rezoliucijos projektas, atsiliepiant į Lietuvos patriotinių nevyriausybinių organizacijų kvietimą, Seime buvo įregistruotas dar praėjusią kadenciją, tačiau Socialdemokratų frakcijos atstovų Seime pastangomis projektas buvo atmestas ir išimtas iš darbotvarkės jo net nesvarsčius.

Projekto rengėjai, pakartotinai teigdami rezoliuciją svarstyti Seimui, tikisi, kad naujos kadencijos Seimo sudėtis suteikia unikalų šansą žengti šį istoriškai svarbų žingsnį.

Informacijos šaltinis – ELTA

2017.06.20; 06:10

1941 metų rugpjūtyje Ruzveltas ir Čerčilis jų pasirašytoje Atlanto chartijoje prisiekė ištikimybę valstybių nepriklausomybei ir laisvai pareikštai tautų valiai. Apie tuometę sąjungininkų galią Čerčilis pasakė: įspūdingiausia žemiškos valdžios koncentracija iš kada nors pasitaikiusių žmonijos istorijoje. Atlanto chartijos dvasia alsuoja Jaltoje priimta „Išlaisvintos Europos deklaracija“.

O štai Čerčilio vėliau pasakyti žodžiai: demokratinės valstybės baisia kaina laimėjo karą, tačiau pralaimėjo stojusią taiką.

Už prezidento nugaros…

Knygų apie šnipus ir žvalgybininkus šiandien užtenka – tik skaityk. Slaptai.lt nuotr.

JAV prezidento vertėjas (Charles Bolhen) rašė, jog Ruzveltas Jaltoje atrodė valdomas savo patarėjų ir nežengė nei vieno žingsnio savarankiškai. Jaltoje sunkiai sergančiam Ruzveltui (Čerčiliui pasirodė JAV prezidentas nuo gyvenimo tolstantis) patarinėjo artimiausias  patikėtinis Haris Hopkinsas (Harry Hopkins), galima sakyti, iki karo jis buvo antras pagal svarbą asmuo valstybėje, nors neturėjo oficialaus posto. Šiokią tokią užsienio reikalų patirtį jis įgijo dar prieš JAV oficialiai įsitraukiant į karą skraidydamas į Maskvą ir Londoną aiškintis, kokios amerikiečių pagalbos jiems reikia.

Vėliau prezidentas savo bičiulį paskyrė JAV sąjungininkams pagalbą teikiančios programos (lend-lease) vyriausiuoju vadu. Tvirtinama, jog karo metais ne tik Ruzveltas, tačiau ir Stalinas neturėjo geresnio draugo nei Hopkinsas. Nors lendlizas buvo sumanytas pirmiausia padėti su naciais kovojančiai Britanijai, Hopkinso nurodymu vis daugiau išteklių kuo skubiausiai buvo siunčiama SSRS, o britams tekdavo palaukti. Rusija su įvairiais kroviniais gavo taip pat tūkstančius puslapių techninės ir mokslinės informacijos, neišskiriant nė branduoliniui ginklui kurti reikalingų duomenų (radosi mačiusių siunčiant į Rusiją uraną-235 ir kita, kas reikalinga atominei bombai gaminti).

Hopkinso įtaka daugelis aiškina ir karui įpusėjus ėmusį rastis Ruzvelto priešiškumą Londonui. 1943 metais įtakingiausias Baltųjų rūmų patarėjas ėmė smerkti britų imperializmą, kolonializmą ir reakcingumą, ragino laikytis per atstumą nuo Čerčilio ir veikti išvien su Stalinu, kuriam negailėjo pagyrų. Pats Ruzveltas palankiai kalbėjo apie SSRS diktatorių dar nė sykio su juo nesimatęs (pirmą kartą susitiko Teherane 1943-iųjų lapkritį). Aiškino vyriausybės nariams, kad Stalinas jaunystėje lankęs dvasinę seminariją ir išlaikęs tai, kas panašų į krikščionių džentelmenui deramo elgesio supratimą; tai girdintieji gūžčiojo pečiais. Iki atvykdami į Teheraną Ruzveltas ir Čerčilis su savo patarėjais buvo susitikę Kvebeke, Kanadoje, kur Hopkinsas stengėsi įpiršti akivaizdžią išvadą: sutriuškinus Vokietiją, Europoje nebus tokios galybės kaip SSRS su jos milžiniška armija, todėl Rusijai reikia visokeriopai padėti ir stengtis su ja susidraugauti.

Vieno Hopkinso biografų manymu, kaip tik tokia nuostata vadovaujantis buvo priimti Teherano ir vėliau Jaltos sprendimai. Jaltoje silpstantis Ruzveltas padarė daug nuolaidų SSRS, kai tuo tarpu Stalinas nenusileido nė per aguonos grūdą. Ėmus strigti deryboms dėl reparacijų – Rusijos patirtų kare nuostolių atlyginimo, Hopkinsas paragino prezidentą nenuvilti rusų, padariusių sąjungininkams tiek nuolaidų… Žodį šiuo bene prieštaringiausiu klausimu tarė ir JAV delegacijos narys Aldžeris Hisas (Alger Hiss).

Hopkinsas – artimas Ruzvelto bičiulis, su kuriuo prezidentas tiesiogine to žodžio prasme nesiskyrė nei dieną, nei naktį – patarėjas karo metais gyveno Baltuosiuose rūmuose. Be jo, į Jaltą vykstančioje komandoje Ruzveltas pageidavo matyti Aldžerį Hisą. Šis 1945 metų pradžioje buvo vienas iš daugelio Valstybės departamento valdininkų, net ne skyriaus viršininkas – trečias pagal vyresnybę savo padalinyje; Ruzveltas su juo iki tol nebuvo nė kalbėjęsis. Daugybėje knygų ir straipsnių Hisas vaizduojamas kaip kuklus valdininkas, vos ne techninis darbuotojas, atlikdavęs Jaltos konferencijoje nesvarbius pavedimus ir domėjęsis esą vien Jungtinių Tautų organizacijos steigimu.

Tuo tarpu knygos „Stalino slaptieji agentai“ („Stalino slaptieji agentai“ autoriai – M.Stanton Evans, Herbert Romerstein; ją išleido leidykla „Briedis“) autorių turimi dokumentai rodo buvus visiškai kitaip. Jaltos derybose Hisas kalbėjo daugeliu klausimų, kartais kalbėdavo taip, tarytum būtų lygus britų užsienio reikalų ministrui (Anthony Eden) ar kitiems aukštiems pareigūnams ir būtų įgaliotas pareikšti Jungtinių Valstijų poziciją.

Valstybės departamento direktorius (Edward Stettinius) vos du mėnesiai ėjo šias pareigas, apie daug ką neturėjo žalio supratimo ir visais atvejais klausė savo trečiaeilio pavaldinio. Šis, išvykdamas į Krymą, surinko visus Valstybės departamento grupei reikalingus dokumentus, o pačioje Jaltoje per jo rankas ėjo visas susirašinėjimas su departamentu.

…ir net vietoj prezidento

JAV vyriausybėje neturėta vienos nuomonės dėl Vokietijos likimo po to, kai naciai bus sutriuškinti. Nacionalsocializmo ideologiją, suprantama, reikėjo išrauti su šaknimis. Nuosaikieji manė, jog galiausiai Vokietija turėtų grįžti į Europos valstybių šeimą ir pasisakė už spartų karo nuniokotų šalies sričių atkūrimą. Iždo departamento direktoriaus (Henry Morgenthau Jr.) suburta grupė siūlė sunaikinti Vokietiją kaip pramoninę valstybę ir paversti ją grynai žemės ūkio šalimi. „Morgenthau planą“ palaikė Hopkinsas, tad nebuvo didelio vargo palenkti prie jo ir patį Ruzveltą, juo labiau kad Iždo direktorius irgi buvo artimas prezidento bičiulis. Daugelis dalykų tame plane buvo įrašyta tiesiog kaip Maskvai užsakius.

Jaltos derybų protokoluose reparacijų sąraše, be įvairių rūšių materialinių gėrybių, taip pat produkcijos, kuri bus pagaminta Vokietijoje, apmokestinimo, atskiru punktu radosi vokiečių darbo panaudojimas. To pageidavo Maskva, tą siūlė „Morgenthau planas“… JAV aukščiausiojo teismo teisėjas Robertas Džeksonas (Robert Jackon) tame įžvelgė bręstantį karo nusikaltimą, tačiau šio teisės žinovo, būsimojo kaltintojo Niurnbergo tribunole, kritika buvo pavėluota. Jungtinės Valstijos su Britanija nusileido Maskvai ir įteisino priverstinį darbą – vergystę. 

Publicistas Leonas Jurša. Slaptai.lt nuotr.

1945 metų vasario pradžioje, kai JAV delegacija keliavo į Jaltą, Maskva kreipėsi į Valstybės departamentą Vašingtone dėl Jungtinėse Valstijose atsidūrusių sovietinių piliečių perdavimo Sovietų Sąjungai. Stalinas siekė susigrąžinti visus, kas priverstinai ir ar savo valia tarnavo naciams ar dėl kita ko pasitraukė iš SSRS ir jos prieš karą okupuotų teritorijų. Valstybės departamentui likęs vadovauti sekretoriaus pavaduotojas Jozefas Grevas (Joseph Grew) kategoriškai atsisakė tai padaryti: perduoti belaisvius prieš jų valią prieštaravo Ženevos konvencijoje išdėstytoms elgesio su karo belaisviais taisyklėms ir laužė Amerikos tradiciją ginti asmenis, kuriems gresia prievartinis grąžinimas.

Sužinojęs apie jam staigmena tapusį amerikiečių delegacijos ketinimą pritarti sovietų ir britų susitarimui dėl belaisvių perdavimo, tą patį parašė į Jaltą pasiųstoje telegramoje. Ir tuoj pat gavo atsainų savo viršininko atsakymą: apie kitą variantą negali būti nė kalbos!

Aišku, didžiosios politikos naujokas atsiuntė vienam labiausiai patyrusių Amerikos diplomatų kažin kieno kito ar kitų padiktuotą kategorišką atsakymą. Jaltoje greta Valstybės departamento vadovo (užsienio reikalų ministro) visą laiką šmėžavo į šį postą jį pasiūlęs visagalis Hopkinsas ir viską išmanantis Hisas, gali būti į prezidento svitą pasiūlytas to paties Hopkinso. Ruzveltas greičiausiai nė nesužinojo Grevą prieštaraujant, nes anaiptol ne viską įstengė sekti, o padėjėjai ne viską jam rodė.

Dabar žinome Hopkinsą įsakius nerodyti Ruzveltui telegramų, kurias siuntė Čerčilis ir JAV ambasadorius Londone dėl pagalbos lenkų kovotojams. 1944 metų rugpjūtį, Raudonajai armijai priartėjus prie Varšuvos, sovietų radijo programos ragino lenkus sukilti prieš mieste įsitvirtinusius nacius, kautis dėl savo laisvės. Kai Varšuvos gyventojai sukilo, sovietai niekuo nepadėjo menkai ginkluotiems sukilėliams ir dėjosi negirdį sąjungininkų pasiūlymų suteikti sukilėliams paramą oru keliu. Tik pačioje pabaigoje iš lėktuvų į Varšuvą numesta karinių atsargų, tačiau Varšuva jau buvo virtusi dideliu kapinynu… Ruzveltas, neatmetama, būtų anksčiau sukrutęs, žinodamas Londone šitaip nerimaujant.

Slaptą protokolą, kuriuo JAV sutiko perduoti Sovietų Sąjungai asmenis, Maskvos teigimu esančius SSRS piliečiais, paskutinę Jaltos konferencijos dieną pasirašė generolai – esą tiesiog apsikeitimas belaisviais, jokio diplomatijos nei politikos. JAV vyriausybė šiai operacijai davė „Keelhaul“ vardą – taip vadinama barbariška bausmė jūroje, aukos tempimas po laivo kiliu nuo vieno borto iki kito. Šie Maskvos susitarimai su britais ir amerikiečiais tapo teisiniu pagrindu du milijonus nuo Stalino bėgančių žmonių grąžinti sovietų teisingumo malonei, žinojusiai tik vergavimą lageriuose ir sušaudymą.

Ne šnipas – vadinasi, nepavojingas

Vienoje amerikiečių dešifruotoje telegramoje, esančioje „Venonos“ archyve, rusų agentas praneša į Maskvą apie Ruzvelto ir Čerčilio susitikimą 1943 metų pavasarį. Tyrėjai priėjo išvadą: tai, ką Amerikos ir Britanijos vadovai kalbėjo privačiame pokalbyje, galėjo girdėti tik vienintelis kartu su jais buvęs Haris Hopkinsas. 1985-aisiais pas Vakarų žvalgybas perbėgęs buvęs KGB rezidentas Londone Olegas Gordijevskis kalbėjo, jog Maskva įtakingiausią Ruzvelto padėjėją laikė svarbiausiu karo metų sovietų agentu Jungtinėse Valstijose. Esą taip pasakė vienas iš rusų žvalgybos veteranų, nelegalas, palaikęs ryšius su Hopkinsu savo veiklos JAV sostinėje metais.

Kai kas Hopkinsą vadina netyčiniu agentu. Netrukus po Ruzvelto mirties jau Haris Trumenas, nedaug žinąs apie Teheraną ir Jaltą, pasiuntė Hopkinsą pas Staliną – tartis dėl Lenkijos ateities. Maskvoje naujojo prezidento specialusis pasiuntinys pareiškė, kad JAV norėtų Sovietų Sąjungai draugiškos Lenkijos ir draugiškų kitų valstybių išilgai Sovietų Sąjungos sienų (turėjo galvoje Suomiją, Baltijos šalis, Rumuniją, Kiniją). Sovietai įvedė Lenkijoje komunistinį režimą, JAV ne tik neįsikišo, tačiau ir pripažino jį. Kas gali pasakyti, kokia dalimi prie to prisidėjo Hopkinsas, ir dar įrodyti tai?

Knygos „Stalino slaptieji agentai“ autoriai, sakydami ribą tarp šnipinėjimo ir poveikio politikai dažnai esant neaiškią, priduria, jog įtakos agentą nepalyginti kebliau sučiupti ir įrodyti jį veikus prieš valstybę. Galimybė daryti poveikį politikai visada buvo pagrindinis Komunistų partijos infiltravimo tikslas. Tai buvo daug didesnį pavojų kelianti ir, kaip parodė įvykiai, gerokai sunkiau aptinkama veikla nei šnipinėjimas… Vienas slaptųjų komunistų (Lee Pressman) labai lengvai sugriovė kaltinimą veikus prieš valstybę: ar yra kas nors pareiškęs jam kaltinimą šnipinėjimu? Ne? Tai nėra ir pagrindo kalbėti apie grėsmę šalies saugumui.

Dabar žinoma SSRS valstybės saugumo tarnybos vadovybę apgailestavus, jog Hisas susidėjo su jų konkurentais, rusų karine žvalgyba: jeigu mes, girdi, turėtume tokį „šaltinį“ Valstybės departamente, nieko daugiau nereikėtų. Šis valdininkas žinojo apie JAV ir kitų Vakarų valstybių numatomus veiksmus XX amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje, plieskiantis pasauliniam gaisrui, ir daugelio kitų slaptų karo meto ir pokario dokumentų turinį. Hisą, skirtingai nuo Hopkinso ir kitų, vis dėlto nuteisė (1950). Tačiau ne už šnipinėjimą, mažiausia, kuo jis buvo nusipelnęs bausmės, – už melagingą liudijimą teisme.

Hiso pavardė buvo tarp šimto asmenų, kuriuos kaip įtariamuosius bendradarbiavimu su sovietais apklausė sušaukta Niujorko didžioji prisiekusiųjų žiuri, veikusi 1947-1948 metais. Daugelį įtariamųjų nurodė buvusi Maskvos žvalgybos viršininkų ir jų agentų Amerikoje ryšininkė Elizabetė Bentli 1945 metais. Atrodė, negalėjo būti geresnės progos iki galo išnarplioti milžinišką Kremliaus suregztą voratinklį, kurio gijos driekėsi į daugelį Vašingtono įstaigų, ir nubausti kaltuosius. Po buvusios sovietų ryšininkės ir komunistės prisipažinimo Federalinis tyrimų biuras, turėjęs ir savų įtariamųjų, patikrino jos išduotus asmenis. Išvada, kurią 1946 metų pavasarį savo ataskaitoje FTB direktoriui padarė specialusis agentas, buvo tokia: JAV vyriausybėje dirba daugybė asmenų, kurie yra komunistai ir kasdien siekia pasitarnauti komunizmui bei griauti šios vyriausybės pamatus. Anot agento, jie yra prasiskverbę beveik į kiekvieną šios vyriausybės departamentą ar įstaigą, dauguma susitelkę departamentuose, kurie formuoja arba įgyvendina JAV tarptautinę politiką (Valstybės ir Iždo departamentai, Užsienio ekonomikos administracija, Strateginių tarnybų valdyba, Karo produkcijos taryba ir kitos).

Antai ne tik Amerikos visuomenė, tačiau ir JAV kongresas nenutuokė apie karo metais įsteigtos Strateginių tarnybų valdybos JAV centrinės žvalgybos valdybos pirmtakės slaptas operacijas, kurias JAV centrinės žvalgybos valdybos pirmtakė vykdė visame pasaulyje.

Labai slaptas!

Valdyba, be kita ko, teikė žvalgybos duomenis JAV vyriausybei. Po to, kai buvę Kremliaus ryšininkai išdavė apie šimtą Kremliaus agentų ir jų parankinių, įsitaisiusių oficialiuose postuose, rusai paskaičiavo savo nuostolius. Sovietų ambasadoje Vašingtone veikiantis KGB rezidentas ataskaitoje savo vadovybei išvardijo daugiau kaip 60-imt Maskvai tarnavusių asmenų, iš kurių 40 dirbo federalinėse įstaigose. Mažiausiai septyni – Strateginių tarnybų valdyboje. Įtakingiausias iš jų (Duncan Lee) buvo šios valdybos vado vyriausiasis padėjėjas. Iš tikrųjų jų ten buvo įsitaisę gerokai daugiau (kitame sąraše – 26 pavardės). Iš minėto „Morgenthau plano“ kūrėjų Iždo departamente šeši asmenys buvo įvardyti kaip komunistai ar sovietų agentai…

Jau tada piršosi išvados, kurias naujos kartos tyrėjai padarė po ilgų dešimtmečių, – kad JAV vyriausybės įstaigose buvo įsismelkę šimtai komunistų ir sovietams palankių asmenų ir kad per Antrąjį pasaulinį karą  bei ankstyvojoje Šaltojo karo stadijoje infiltravimas buvo pasiekęs aukštus valdžios sluoksnius. Kremliaus parankiniai sekė oficialios informacijos srautą, palankiai nuteikdavo savo viršininkus, paskatindavo juos priimti Maskvai naudingus politinius sprendimus, o kai kada ir patys tai darė. Maskvos agentai nusitaikydavo ir išnaudodavo sovietinių metodų nežinančių ir, regis, nenorinčių nieko apie tai žinoti pareigūnų patiklumą. Dažnai komunistai tapdavo artimiausiais naivių, pelų nuo grūdų neskiriančių JAV pareigūnų patikėtiniais. Kaip sakyta, įtakingiausio Ruzvelto patarėjo Hopkinso į Valstybės departamento sekretoriaus postą įtaisytam Valstybės departamento direktoriui (Stettinius) nurodinėjo trečiaeiliu laikomas pavaldinys (Alger Hiss). Ruzveltas labai pasitikėjo Iždo departamento direktoriumi (Morgenthau), o šis klausė savo patarėjo – irgi sovietų įtakos agento (Harry Dexter White). Ir tokių porų per visas Šaltojo karo kovas buvo daug.

Niujorko didžioji prisiekusiųjų žiuri posėdžiavo  pusantrų metų. Atrodė, tuoj ims degti žemė po Maskvos agentų kojomis. Galiausiai viskas baigėsi tuo, kad nepateikta nei vieno kaltinimo nė vienam įtariamajam. 

Tiesos nereikia nei saviems, nei svetimiems

Greičiausiai ir Hisas būtų išbridęs iš balos sausutėlis, jeigu ne kito Kremliaus ryšininko, Vaitakerio Čamberso, viešas liudijimas Atstovų rūmuose 1948 metų rudenį. Antiamerikietiškos veiklos tyrimo komitetui jis pateikė, be kitų, iš Hiso gautus ir judviejų ryšį įrodančius dokumentus. Įtariamasis ir toliau viską neigė ir savo ruožtu kaltino liudytoją. Galiausiai Čambersas atsinešė dar vieną įkaltį – mikrofilmą, kurį slėpė užkasęs savo ūkyje, moliūgų lauke (tuoj pat išgarsintame reporterių). Joje užfiksuoti dokumentai neginčijamai įrodė jį sakius tiesą, o Hisą – melavus.

Jeigu ne šis, paskutinis, įkaltis, Čambersas, ko gero, pats būtų sėdęs į kaltinamųjų suolą. Užčiaupti jam burną siekė ne tik ataką prieš jį pradėję ataką Baltieji rūmai ir Teisingumo departamentas, tačiau ir buvę Maskvos viršininkai. Iš KGB archyvų dokumentų, kurių kopijas XX amžiaus paskutiniame dešimtmetyje atskleidė kadaise sovietams dirbęs Aleksandras Vasiljevas, matyti žemesniųjų Maskvos viršininkų ketinimas apkaltinti Čambersą buvus nacių slaptosios policijos, gestapo, agentą, prasiskverbusį į JAV komunistų partiją. Klijuoti savo priešininkams fašistų ir nacių etiketes buvo patikrintas Kremliaus ginklas, ta smarve jie tepė, kaip žinome, savo vidaus priešus, pabėgusius svetur agentus, jų propaguojamam komunizmui nepritariančius užsienio šalių politikus (regisi, tas pats daroma ir dabartinių Kremliaus valdovų nurodymu). Tačiau įžvalgūs aukščiausieji rusų žvalgybos vadovai planą apkaltinti į kitą pusę perėjusį ryšininką buvus nacių talkininku atmetė: mat įtarimo šešėlis kristų ir kitiems JAV komunistų partijos nariams; Ir Vašingtonui, Ir Maskvai rodėsi geriausia jį patupdyti už grotų kaip melagį.

Aišku, labiausiai troško nuslėpti aiškėjančius ryšius su Maskva patys sovietų agentai ir jų talkininkai – komunistai. Pasak Čamberso, atskleidusio slaptą komunistų grupę, kurioje veikė dvi dešimtys įvairių įstaigų valdininkų ir kuriai jis vienu metu vadovavo, grupės nariai vieni kitus įdarbindavo, teikė vienas kitam rekomendacijas, užstodavo vienas kitą, kai kildavo įtarimų dėl jų patikimumo. Tas pats Hisas dešimtmečius vaizdavo įžeistą nekaltybę. Tačiau priežasčių neigti ar slėpti faktus turėjo ir pareigūnai, kurie kaip nors prie to prisidėjo arba dėl savo abejingumo leido komunistams veikti tuose pačiuose kabinetuose. Arba ignoravo jiems pateikiamus perspėjimus. Atsakingiems valstybės pareigūnams būtų tekę smarkiai nukentėti, jeigu tiesa apie tai taptų žinoma visuomenei.

Kai rašoma, kad Amerikoje sąmoningai buvo naikinami, neigiami, slepiami esminiai duomenys, rodantys komunistinio įsismelkimo mastą ir jo poveikį politikai, neįmanoma nustatyti, kiek tas pats įsismelkimas pasitarnavo galams nuslėpti. Juk daugybė sovietų agentų, netgi dalis įtariamųjų (kitus patylomis atleido) liko savo postuose ir toliau galėjo skleisti savo įtaką. Ir labai veiksmingai skleisti (Lauchlin Currie). Pasak knygos „Stalino slaptieji agentai“ autorių, FTB dokumentai rodo, kad dar prieš sušaukiant Didįjį prisiekusiųjų žiuri, buvo atkakliai ir tikslingai siekiama sužlugdyti kaltinimų pareiškimą.

Teisingumo departamentas iš anksto planavo tokį įrodymų pateikimą žiuri, kuris leistų prisiekusiesiems nuspręsti, kad kaltinimui pareikšti nėra pagrindo. Prasidėjus tyrimui, imtasi žygių, kurie vėliau buvo pavadinti nusikalstamos įtakos Didžiajai prisiekusiųjų žiuri darymu. Generalinis prokuroras, žinodamas, kad spaudoje pasipils priekaištai dėl subliūškusio tyrimo, iš anksto buvo numatęs, kaip atsikirs: bylą perdavėme prisiekusiesiems, o jie visus įtariamuosius paleido.

Mėginta versti kaltę ir Federaliniam tyrimų biurui: esą pramiegojo, nuslėpė, nepranešė. Legendinio direktoriaus Edvardo Huverio nurodymu 1948 metų rudenį ši slaptoji tarnyba  parengė ataskaitą: aukščiausiems valstybės pareigūnams (daugiausia – Baltųjų rūmų ir Teisingumo departamento) FTB skyrė 380 pranešimų žodžiu ir raštu dėl veikimo prieš valstybę. FTB buvo parengęs 10 tūkst. puslapių dokumentų ir ataskaitų rinkinį apie tą patį Hisą bei dešimtis kitų komunistinių veikėjų ir pateikęs duomenis įstaigoms, kuriose veikė įtariamieji, taip pat generaliniam prokurorui ir Baltiesiems rūmams. Įstaigų vadovai kai kuriuos įtariamuosius privertė savo noru palikti postus… Sakoma, jog prezidento Trumeno vyriausybė 1948 metais ėmėsi griežto karo su komunistų įsigalėjimu šalies viduje, nuteisė komunistų partijos lyderius. Vis dėlto daugeliui Maskvos agentų ir jų parankinių, kaip patvirtino nauji istorikų tyrimai, buvo leista išnešti sveiką kailį, o pareigūnams – išsaugoti mundurus.

Po 70 metų. Politinis karas nesibaigė

Naujojo JAV prezidento padėjėją ir kartu Kremliaus įtakos agentą neseniai išdrėbė iš Baltųjų rūmų kaip musę iš barščių. Nelįstų generolas taip aukštai… Matyt, lošimas brangiau žvakių, kaip sakydavo Rusijoje, kai ir rūmuose dar nebuvo elektros, – jeigu lošikai rizikuoja ištraukti rankovėje slepiamą kortą. Politinis karas tebevyksta. Mums toli nuo Kremliaus ir Baltųjų rūmų politinio karo, tačiau mes įgijome savo galvos skausmą (Rolandą Paksą su juo įžūliu patarėju jau pamiršome). Sėdėtų sau Mindaugas Bastys tylutėliai Seime… O dabar jam gali tekti žingsniuoti į patį Konstitucinį Teismą. O mums – sukti galvą dėl aplinkui visa tai tvyrantį, kaip buvo pasakyta per radiją – kontekstą. Jau daug metų Maskvos pusėn žiūri… Jeigu ne šitas, tai vis viena kažin kas turėtų būti? Negali būti, kad nieko nebūtų… Ir pan.

Radosi rusiškai rašančių užtarėjų: Bastį kaltina tuo, ko jis nepadarė, bet teoriškai galėjo padaryti dėl ryšių su Kremliaus struktūrų atstovais(http://nr2.lt/News/Lithuania_and_Baltics/Dvoynye-standarty-ugroz-nacionalnoy-bezopasnosti-124940.html).

Akivaizdi netiesa. Viskas prasidėjo įtarimu pretendentą į Seimo pirmininko pavaduotojus ir valstybės paslapčių žinojimą nenuoširdžiai atsakius į klausimus ir tuo sulaužius Seimo nario priesaiką. Kas čia neaiškaus? Ir ką reiškia dvigubi grėsmių nacionaliniam saugumui standartai? Pasirodo, Lietuvos žiniasklaida apie Valstybės saugumo slaptą pažymą paskelbė be smulkesnių paaiškinimų, kurie pasirodė kitą dieną BNS (Baltic News Service) pranešime. Kaip galėjo slaptos pažymos, prieinamos tik tam tikriems žmonėms, turinį sužinoti privačios naujienų agentūros darbuotojai? Tačiau VSD nesiima to aiškintis, nors ši agentūra buvo susijusi su Kremliui pavaldžia masinio informavimo priemone – „Sputnik“ ir pats departamentas dar 2015 metų vasarą, kai šis „Kremliaus projektas“ kėlė koją į Baltijos šalis, patarė su juo nesusidėti…

Šituo kaip Lietuvos pilietis susirūpinęs autorius nukreipė mūsų dėmesį nuo Mindaugo Basčio (Valstybės saugumo departamente kažin kas negerai, ar verta juo pasitikėti?), tad ir mes palikime šį reikalą, kaip sakoma, kompetentingiems organams. Būtent į kompetentingus valstybės žmones dedame viltis. O patys įsidėmėkime rašoma apie tai, kas vyko daugiau kaip prieš 70 metų: Teherane, per pirmąjį Didžiojo trejeto vadovų susitikimą, aiškiai leidęs suprasti, kad linkęs nusileisti dėl Lenkijos, Ruzveltas toliau darė tą patį su Baltijos valstybėmis prie Rusijos šiaurės vakarų sienos. Jis pasakė Stalinui, kad JAV tikrai nenori kariauti su Maskva dėl šių valstybių likimo. Ruzveltas pridūrė tikįs, kad šios valstybės ir pačios mielai sutiktų būti įtrauktos į Rusijos sudėtį, bet vylėsi, kad galėtų būti ir koks nors kitoks žmonių valios pareiškimas, rodantis tokį sutikimą. Į tai Stalinas atžariai atkirto, kad tokia nuomonė buvo pareikšta SSRS konstitucijos numatyta tvarka. Tuo klausimas buvo baigtas ir apie tai daugiau nekalbėta.

Mums, paprastiems žmonėms, užtenka nedaryti viena: mielai sutikti būti įtrauktiems į Rusijos sudėtį.

2017.06.06; 04:27

Maskvoje mirė teatro režisierius, Rusijos liaudies artistas ir Josifo Stalino anūkas Aleksandras Burdonskis, praneša „RIA Novosti“. Jam buvo 75 metai.

Kaip sakė žurnalistams Rusijos armijos centrinio akademinio teatro, kuriame A. Burdonskis dirbo kelis dešimtmečius, atstovai, režisierius mirė po sunkios ligos.

A.Burdonskis gimė 1941 metų spalio 14 d. Kuibyševe. Jo tėvas buvo Vasilijus Stalinas, o motina – Galina Burdonskaja.

Šeima iširo 1944 metais, bet A. Burdonskio tėvai skyrybų taip ir neįformino. Be būsimo režisieriaus, jie dar turėjo bendrą dukterį – Nadeždą Staliną.

Nuo gimimo A. Burdonskis turėjo Stalino pavardę, bet 1954 metais, jau po senelio mirties, jis paėmė motinos pavardę.

Viename iš interviu A. Burdonskis prisipažino matęs Josifą Staliną tik iš toli – tribūnoje, o iš arti – 1953 metų kovo mėnesį per jo laidotuves.

Informacijos šaltinis – ELTA

2017.05.24; 20:22  

Imperatorė Jekaterina II savo 1783 metų manifeste dėl Krymo pusiasalio, Tamanės salos ir Kubanės žemių pavergimo žadėjo totorius laikyti lygiais su kitais Rusijos valdiniais, saugoti ir ginti juos pačius, jų turtą, šventyklas ir neikėsinti į laisvą tikėjimo išpažinimą. Po 135 metų Rusijos bolševikai musulmonus vadino savo broliais ir skelbė neliesią jų tikėjimo ir kultūros, gerbsią tautų apsisprendimo teisę…

Raudonasis teroras Kryme

Per visą pilietinį karą, istorikų tvirtinimu, bolševikai labiausiai siautėjo Kryme, kur įžengė 1920 metų rudenį, traukiantis iš pusiasalio generolo Piotro Vrangelio vadovaujamai Rusų kariuomenei. Spėjo pasitraukti toli gražu ne visi, kiti nė neketino bėgti, nes bolševikai žadėjo ginklus sudėjusiųjų nebausti.

Tačiau netesėjo: kelias dešimtis tūkstančių karininkų ir kareivių bolševikai paėmė į nelaisvę ir daugelį nužudė. Netrukus po 1920-ųjų rudens teroro išeivijos spauda Sevastopolį pavadino pakaruoklių miestu – tiek daug buvo pakartųjų karininkų, kareivių ir pusiau išrengtų civilių pagrindinėse gatvėse: ant stulpų, medžių ir net paminklų. Apskritai, Krymo miestuose 1921 metais gyventojų buvo 106 tūkstančiais mažiau negu 1917-aisiais, daugelis kaimų liko tušti (Быкова Т. Б. Красный террор в Крыму. – Киев, 2002). Amžininko liudijimas apie vieną totorių kaimą: Sužinoję artėjant bolševikų gaujas, sėjančias visur smurtą, visi kaimo gyventojai, su seniais, moterimis ir vaikais, patraukė į kalnus (Оболенский В.А. Крым в 1917–1920-е годы // Крымский архив. Симферополь. 1994. №1).

Oficialiais sovietų duomenimis, tik didžiausiuose pusiasalio miestuose bolševikai sušaudė, nuskandino ir kitais būdais nužudė daugiau kaip 56 tūkstančius klasinių priešų (nepagailėjo sužeistųjų ir gydytojų su gailestingosiomis seselėmis, uosto darbininkų – proletarų…). Kiti autoriai, įvykių amžininkai, kaip antai išeivijos istorikas Sergejus Melgunovas, nurodo buvus 120 tūkstančių aukų. Šis istorikas 1923 metais Vokietijoje išleistoje savo knygoje „Raudonasis teroras Rusijoje“ rašė, kad tai buvo pasaulyje neregėto masto žudynės ir neįmanoma pralieti daugiau žmonių kraujo, negu jo praliejo bolševikai. Vėlesniais laikais šią knygą du kartus išleido Niujorke, kitur, o 1990-aisiais ji pirmą kartą išėjo ir Sovietų Sąjungoje; pastarąjį kartą Rusijoje ji pasirodė 2008 metais (Мельгунов С.П. Красный террор в России (1918-1923). – М.).

Baronas Vrangelis su maištaujančiais jūreiviais susidūrė dar 1918 metais, kai bolševikai čia pasirodė pirmą kartą. Į jo namus Jaltoje atėję jūreiviai tikino: Mes kitų neliečiame, tik tuos, kurie su mumis kariauja. Ir paaiškino: Mes tik su totoriais kariaujame, motinėlė Jekaterina Krymą prijungė prie Rusijos, o jie nori atsimesti (Врангель П. Н.Воспоминания. В 2 т. – М., 1992). Baroną suėmė ir vos nesušaudė. O štai 1918 metų vasario pabaigoje (trys žudynių naktys buvo pavadintos Baltramiejaus naktimis) vieną Krymo totorių nacionalinio sąjūdžio vadovų, nacionalinės vyriausybės (direktorijos) pirmininką Čelebijevą – sušaudė. Čelebijevas linko suburti Kryme visoms tautybėms atstovaujančią demokratinę respubliką (įkurti žaviojoje Krymo saloje tikrą civilizuotą Šveicariją). 1917 metų spalio 26 d. Krymo totorių suvažiavimas (kurultajus) įteisino nepriklausomą valstybę – Krymo Liaudies Respubliką. Nacionalinė vyriausybė turėjo dragūnų eskadronus, šie netgi mėgino išlaisvinti iš bolševikų Sevastopolį.

Jūreiviai kariavo su totoriais pagal savo kažin kokius įstatymus, nes patys bolševikų vadai kalbėjo priešingai. Bolševikų laikraščiuose kelios savaitės po 1917-ųjų rudenį įvykdyto valstybės perversmo išspausdintame atsišaukime į visus darbo žmones musulmonus (taip pat ir Krymo totorius) rašyta, kad carai, Rusijos tautų engėjai, griovė mečetes ir šventyklas, o nuo šiol jūsų tikėjimas ir papročiai, jūsų nacionalinės ir kultūrinės įstaigos skelbiami laisvais ir neliečiamais. Tautų teises gina revoliucija ir jos organai, tad palaikykite šitą revoliuciją ir jos visateisius atstovus! Pasirašė liaudies komisarų tarybos pirmininkas Uljanovas (Leninas) ir tautybių reikalų liaudies komisaras Džiugašvilis (Stalinas). Vėliau platino lapelius su kreipimusi į brolius totorius, kuriame tikino bolševikus esant ne jų priešus, kaip meluoja buržujai ir karininkija, o draugus. Bolševikai nori, kad nei viena tauta neengtų kitos, pripažįsta tautų apsisprendimą, tikėjimo, kalbos laisvę.

Bolševikams galiausiai užgrobus valdžią Rusijoje, 1921 metų rudenį buvo sudaryta Krymo ASSR (autonominė sovietinė socialistinė respublika), gyvavusi iki 1945 metų. Bolševikai tikino suteikiantys visas autonomines teises ir laisves senojo režimo engtiems Krymo totoriams siekti kultūrinio ir ekonominio atgimimo (К провозглашению Крымской республики// Жизнь национальностей. № 23, 25.10.1921). Kryme vietinėmis tautomis ((kоренными национальностями) sovietų valdžia pripažino Krymo totorius ir karaimus. Tačiau šios tautos jau nebebuvo šeimininkėmis savo namuose.

Retino badas ir represijos

Kaip sakyta, raudonąjį terorą Kryme lydėjo badas, siautėjęs iki 1923 metų vasaros. Maskva nesiteikė išgirsti Krymo ASSR vadovų maldavimų pripažinti Krymą badaujančiu regionu ir nutraukti pusiasalyje maisto produktų nusavinimą (iš Krymo 1922-ųjų pavaar įvežė net sėklinius grūdus; kaip rašė Kryme visus tuos metu gyvenęs poetas Maksimilijanas Vološinas, valstiečiai sėti važiuodavo naktimis). Anksčiausiai, 1921 metų rudenį, badas užklupo romų varguomenę, o netrukus užpuolė kalnuose gyvenančius Krymo totorius, teturinčius menkus žemės rėželius ir beveik neauginančius javų. 1922 metų vasarį-balandį badą kentė apie 400 tūkstančių žmonių – 6 iš 10 pusiasalio gyventojų.

Iš Krymo Autonominės Respublikos valstybiniame archyve esančių dokumenų matyti, jog žmonės alkiui numalšinti gaudė šunis ir kates, mito odomis, įprastu reiškiniu tapo kanibalizmas; siautėjo plėšikai, žmogžudžiai, sukčiai. Nuo bado mirė daugiau kaip 100 tūkstančių pusiasalio gyventojų, iš jų – apie 75 tūkstančiai Krymo totorių. Aukų galėjo būti dar daugiau, tačiau galiausiai katastrofos mastą suvokė ir Maskvoje, nors ji viena nedaug būtų padariusi be paramos iš užsienio (ypač padėjo ARA – Amerikos paramos administracija, 1922 metų rudenį palaikiusi daugiau kaip 160 tūkstančių pusiasalio gyventojų, suaugusių ir vaikų, ligonių, gyvastį. 1921-1923 metais Krymo gyventojų smažėjo nuo 720 tūkstančių iki  570-580tūkstančių (3арубин А. Г., Зарубин В. Г. Без победителей. Из истории гражданской войны в Крыму. -Симферополь, 1997).

1928 pavasarį į Simferopolį atvykusi Rusijos Federacijos aukščiausiojo teismo kolegija teisė buvusį Krymo ASSR centrinio vykdomojo komiteto pirmininką, galima sakyti, respublikos prezidentą, Veli Ibraimovą. Badmečiu Krymo valdžia jį paskyrė kovoti su valdžios priešininkais ir vėliau pripažino, kad tik jo lanksti politika padėjo išvalyti pusiasalį nuo politinių priešininkų ir banditų gaujų. Dabar buvusį aukštą bolševikų partijos veikėją patį kaltino priklausius banditų gaujai ir įvykdžius teoristinį aktą. Nuosprendis – mirties bausmė. Ibraimovo palaikus slapta užkasė vietinio sovchozo (valstybinės žemės ūkio įmonės) lauke, kurį skubiai užarė traktoriais. 1928 metų pabaigoje teisė dar 63 asmenis, kaltinamus kontrrevoliuciniu veikimu politinėje partijoje „Mili Firka“, 58 nuteisė,  iš jų vienuolika – mirties bausme. 1990 metų vasarą Rusijos Federacijos aukščiausiasis teimas reabilitavo Ibraimovą. 1993 metais Odesos karinės apygardos prokuratūra nustatė, kad „63-ų proceso“ dalyvių kaltė nebuvo įrodyta, juos reabilitavo kaip politinių represijų Ukrainoje aukas.

Ibraimovo kaltė prieš bolševikus buvo ta, kad jis esą veikė nacionalistiniais interesais priešingai klasiniams. Kartu su Ibraimovu sušaudė jo bendražygį Mustafą Abdulą, buvusį Krymo draugijos totorių perkėlimui ir įkurdinimui remti sekretorių. Krymo ASSR vadovybė 1925 metais pateikė totorių emigrantų grąžinimo į pusiasalį planą, tačiau Maskva šiai repatriacijai nepritarė. Tada Krymo vadovybė ėmė kelti kaimiečius iš kalnų srities ir kurdinti tuščiose stepių žemėse. Tačiau šis žygis buvo priešingas Maskvos ketinimui atkraustyti į Krymą žydų šeimas iš Rusijos, Ukrainos ir Baltarusijos, telkti šiuos atsikėlėlius naujose žemės ūkio gyvenvietėse, kurios laikui einant galėtų išvirsti į žydų nacionalinę-teritorinę autonomiją.

SSRS vadovybė 1924 metais įkūrė žydų aprūpinimo žeme komitetą. 1926 metų pavasarį buvo patvirtintas planas per 10 metų naujose vietovėse apgyvendinti 100 tūkstančių žydų šeimų (500-600 tūkstančių žmonių). Pusę šių žmonių turėjo priimti Krymo ASSR 1927-1936 metais. Žydų perkėlimą į Krymą ir įkurdinimą rėmė Niujorke įsikūrusi didžiausia žydų labdaros organizacija „Džoint“ (Joint, American Jewish Joint Distribution Committee). Rusijoje jai nuo 1924 metų atstovavo korporacija „Agro-Džoint“, sutartyje su Rusijos Federacijos vyriausybe įsipareigojusi iki 1953 metų suteikti 9 mln. dolerių paskolą (doleriai tada buvo nepalyginti su dabartiniais). Tačiau „Krymo Kalifornijos“ projekto įgyvendinimas sekėsi šiaip sau, nors žydai pinigus mokėjo. 1932 metais Kryme gyvavo 86 žydų žemės ūkio gyvenvietės su 5 tūkstančiais šeimų, tačiau jų ne daugėjo, o mažėjo, nes žydų jaunimas patraukė geresnės dalios ieškoti  į miestus. „Krymo Kalifornijos“ projektą gaivino po Antrojo pasaulinio karo (irgi rezgėsi intrigos ir liejosi kraujas, bet tai – atskira tema).

Krymo neaplenkė prievartinė kolektyvizacija (1934 metais pavieniai valstiečiai tevaldė 3,8% ariamos žemės). 1930-1931 metais iš Krymo ištremta 4325 buožių šeimos (25-30 tūkstančiai žmonių), jų ūkius naikino ir kelerius paskesnius metus. 1937-1938 metais represijas patyrė dvasininkai, mokslo, kultūros, švietimo veikėjai. 1925 metais į Jevpatorijos rajoną iš Jeruzalės atvykusios 25 šeimos įkūrė komuną „Naujas kelias“, ten gyveno apie šimtas žydų ir visus juos 1939 metais sušaudė kaip sionistus – liaudies priešus (Бережанская Б.Б. Еврейские колхозы в Крыму // Евреи Крыма; очерки истории. – Симферополь-Иерусалим, 1997).

1917 metais Kryme gyveno 749 800 žmonių (41,2 % rusų, 28,7 % Krymo totorių, 8,6 % ukrainiečių, 6,4 % žydų, 4,9 % vokiečių, 2,9 % graikų, 1,6 % armėnų, 1,4 % bulgarų, 0,8 % lenkų, 0,7 % turkų).). 4 dešimtmetyje pusiasalyje iš 20 rajonų 6 buvo Krymo totorių nacionaliniai, 2 – vokiečių, 2 – žydų, ir 1 – ukrainiečių. 1939 metais Kryme buvo 1 123 800 gyventojų (49,6 % rusų, 19,4 % Krymo totorių, 13,7 % ukrainiečių, 5,8 % žydų, 4,5 % vokiečių, 1,8 % graikų, 1,4 % bulgarų, 1,1 % armėnų, 0,5 % lenkų). Kaip matome, Krymo totoriai jau nesudarė nė 1/5 pusiasalio gyventojų. Užtat rusų buvo pusė.

Vienus ištrėmė, kitus – atvarė…

1939 metais pusiasalyje gyveno 218 tūkstančių Krymo totorių. Vokietijai užpuolus Sovietų Sąjungą, į Raudonosios armijos gretas buvo paimta apie 20 tūkstančių. 1944 m. gegužės 18-20 d. Stalino įsakymu iš Krymo ištrėmė visus ten likusius totorius – daugiau kaip 191 tūkstantį žmonių. Nukentėjo ir kitų tautybių žmonės: birželio 26 d. ištremta 15 tūkstančių graikų, 12 tūkstančių  bulgarų, beveik 10 tūkstančių armėnų ir karaimų; kiek vėliau išsiuntė dar 2 000 vokiečių (52 tūkstančius vokiečių iš pusiasalio deportavo dar 1941-ųjų rugpjūtį). Praėjus pusei metų nuo to, kai Krymo totorius atvežė į Uzbekiją, mirė 16 052 tremtiniai (Бекирова Г. Крымские татары. 1941—1991. Том 1. –  Симферополь, 2008). Mažiau žinoma badą SSRS buvus ir 1946-1947 metais, tada žuvo iki 1,5 mln. žmonių, tarp jų – apie 16 tūkstančių Krymo totorių (Эллман М. Голод 1947 г. в СССР// Экономическая история. Вып. 10. –  М., 2005). Skirtingais duomenimis, tremtyje iš viso žuvo nuo 15-25 % iki 46 % tremtinių; negausiai tautai – tikra katastrofa, genocidas.

Netrukus po Antrojo pasaulinio karo neliko ir autonominės respublikos – tik Krymo sritis. Per kelerius paskesnius metus neliko ir totoriškų, graikiškų, armėniškų, vokiškų vietovardžių. Pirmiausia pervardijo 11 rajonų centrų iš 26 ir 327 kaimus. Rinkinio „Krymo vietovardžiai“ (Санжаровец В., Бекирова Г. Топонимика Крыма 2011) autorių teigimu, 1948 metais pervardijo į rusiškus dar 1 062 gyvenamųjų vietovių pavadinimus ir ėmėsi gamtos objektų – kalnų, slėnių, upių, ežerų, įlankų, kyšulių, kuriems davė daugiau kaip 1 000 naujų vardų. Tik Juodosios jūros karo laivyno vadui, admirolui, įsikišus, paliko jūrlapiuose įrašytus pavadinimus, nes jų pakeitimas grėsė tarptautiniu skandalu… Paliko ir Sevastopolį su Simferopoliu – Jekaterina II teikė pirmenybę graikiškiems vardams (juk pagal vadinamąjį „Graikų projektą“ rusai turėjo nueiti iki buvusio Konstantinopolio, užimti sąsiaurius); vietoj Krymo chanato Jekaterina įsteigė Tauridės sritį, tačiau sovietams šis vardas netiko. Iš viso iš Krymo žemėlapio buvo pašalinta 1400 senųjų miestų ir kaimų vardų (devyni iš 10).

Dėl karo, nacistinės Vokietijos okupacijos ir sovietinių trėmimų Krymo gyventojų palyginti su prieškariniu laikotarpiu sumažėjo tris kartus – 1944 metų rudenį čia gyveno 379 000 žmonių. Kai kurios sritys – kalnai ir ir pietinė pakrantė, kur iki tol daugiausia gyveno Krymo totoriai, liko beveik tuščios; išnyko 184 kaimai (pridėjus vokiečių sunaikintus kaimus, iš viso neliko 311 gyvenviečių). 1944 m. rugpjūčio 12 d. Kremlius priėmė nutarimą „Dėl kolūkiečių perkėlimo (переселении) į Krymo rajonus“; planingas perkėlimas (paprasti žmonės jį vadino priverstiniu laisvanorišku) turėjo būti baigtas iki spalio 1 d. Sąžiningi ir darbštūs kolūkiečiai (kolektyvinių ūkių darbininkai) turėjo paspartinti derlingų žemių, sodų ir vynuogynų įsavinimą. Tačiau pirmiausia jie turėjo nuimti derlių, subrendusį be darbo rankų likusiuose pusiasalio laukuose ir soduose. Nutarimu buvusias totorių, bulgarų ir kitų iškeltųjų kolūkių žemes su esamais pasėliais ir želdiniais perdavė naujakurių kolūkiams amžinam naudojimui. Perkeltieji kūrėsi tremtinių sodybose dykai, tačiau jose likusius namų apyvokos reikmenis ir padargus turėjo… pirkti.

Iki 1945 metų pavasario iš Krasnodaro ir Stavropolio kraštų, Voronežo, Kursko, Orlovo, Tambovo, Rostovo, Kijevo, Vinicos, Žitomiro ir Podolsko sričių į Krymą persikėlė 17 tūkstančių šeimų – planą net šiek tiek viršijo. Kai kurie naujakuriai čia nepritapo ir grįžo, tačiau važiavo nauji kolonistai – priverstinai ir savo noru. Iš viso 1944-1960 metais į Krymą persikėlė 100 tūkstančių darbiningų naujakurių (История Крыма с древнейших времен до наших дней. – Симферополь, 2006). Įsteigta 200 naujų kolūkių.

Pirmaisiais posovietiniais metais sovietinis žurnalistas, vieno pagrindinių SSRS laikraščio „Izvestija“ redaktorius (1959—1964) Aleksejus Adžubėjus aprašė savo uošvio, Sovietų Sąjungos vadovo Nikitos Chruščiovo (valdė 1953-1964) kelionę į Krymo pusiasalį 1953 metais. Chruščiovas ten sutiko būrius atsikėlėlių. Žmonės skundėsi, kad čia neauga bulvės ir kopūstai vysta, trūksta maisto ir būstų. Tai ko važiavote? – klausė Chruščiovas. Atvarė. Apgavo, – dūsavo žmonės (Новое время. – 1992,  №6).

Sunkus ir ilgas grįžimas į tėvynę

1959 metais Krymo srityje gyventojų skaičius šiek tiek viršijo prieškarinį lygį – 1 201 500 žmonių (71,4 % rusų, 22,3 % ukrainiečių, 2,1 % žydų, 1,8 % baltarusių, 0,5 % bulgarų, 0,3 % lenkų). Krymo totoriai surašyme net neminimi, didžiąją gyventojų dalį sudaro rusai; kaimo vietovėse žmonių buvo vis dar mažiau negu prieš karą (100 tūkstančių). 7 dešimtmečio viduryje prasidėjusi dar viena migracijos banga buvo daugiau stichinė, važiavo geresnio gyvenimo ieškoti. Tas pats vyko ir devintajame dešimtmetyje, kai Rusijoje gyvenimas darėsi vis sunkesnis. Važiavo jaunesni žmonės, energingesni ir įžūlesni – materialistai.

Pokarinės realijos, rašo mokslininkai savuoju stiliumi, iškėlė sovietinei vyriausybei būtinybę rinktis naują Krymo atstatymo strategiją. Ideologinių ir karinių doktrinų spaudžiami sovietiniai vadovai nutarė Krymą vystyti kaip karinį-strateginį regioną su dideliu teritorijos militarizavimo lygiu ir išvystyta karine – pramonine infrastruktūra (Шевчук А.Г., Швец А.Б. Политико-географический фактор эволюции крымской системы расселения населения в ХХ – начале XXI в.в. //Геополитика и экогеодинамика регионов. 2010. Вып.1). Be regimo Juodosios jūros laivyno, Kryme atsirado daug slaptų objektų. SSRS ginkluotųjų pajėgų karininkams Krymas patiko kaip vieta, kur galima likti išėjus į atsargą.

1989 metais Kryme gyveno 2 430 500 žmonių (67,1 % rusų, 25,8 % ukrainiečių, 2,1 % baltarusių, 1,6 % Krymo totorių, 0,7 % žydų…). Kaip matome, pusiasalyje randasi Krymo totorių. Kitos ištremtos tautos ėmė grįžti į tėvynę 6 dešimtmečio pabaigoje, o Krymo totoriai – tik  nuo 1989-ųjų. Nors dar 1967 metais SSRS aukščiausiosios tarybos įsakas „Dėl totorių tautybės piliečių, gyvenusių Kryme“ pripažino, kad po Krymo išlaisvinimo iš fašistinės okupacijos 1944 metais tam tikros Kryme gyvenusių totorių dalies aktyvaus bendradarbiavimo su vokiečių grobikais faktai buvo nepagrįstai priskirti visiems Krymo gyventojams totoriams, tačiau Kryme jų niekas nelaukė. Tik po to, kai 1989 metais SSRS aukščiausioji valdžia Krymo totorių deportaciją pripažino neteisėta ir nusikalstama, nusikalstama, prasidėjo totorių grįžimas į savo istorinę tėvynę. 2001 metų surašymo duomenimis, Kryme gyveno 243 tūkstančiai totorių, arba 45% mažiau nei jų ten buvo XVIII amžiaus pradžioje.

Publicistas Leonas Jurša, šio teksto autorius. Slaptai.lt nuotr.

1990-ųjų birželio 12 d. Rusijos Federacija, tada dar vadinta socialistine, priėmė deklaraciją dėl valstybinio suvereniteto; praėjus mėnesiui, nepriklausoma valstybe pasiskelbė ir Ukraina. Tų pačių metų rudenį abiejų valstybių vadovai, Borisas Jekcinas ir Leonidas Kravčukas, pasirašė susitarimą, kuriame sakoma, jog abi pusės gerbia viena kitos teritorinį vientisumą eančiose sienose. 1991 metų pabaigoje Ukrainoje įvykusiame referendume piliečiai turėjo atakyti į klausimą: ar pritariate Ukrainos nepriklausomybės paskelbimo aktui? Kryme dalyvavo 67,7% rinkėjų, teigiamai atsakė  54,2%. Sevastopolyje dar daugiau — 57%. Įdomiausia, jog iš referendume dalyvavusių 97% Juodosios jūro laivyno žmonių 72% pasisakė už Ukrainos nepriklausomybę.

1999 metais įsigaliojo dar vienas Rusijos ir Ukrainos valstybių suitarimas. Abi pusės įsipareigojo gerbti viena kitos teritorinį vientisumą, taikiai spręsti ginčus, netaikyti jėgos ir negrasinti, nesiimti ekonominių ir kitokių spaudimo būdų, vykdyti tarptautinius įsipareigojimus ir visuotinai laikytis visuotinai pripažintų tarptautinės teisės normų.

Krymas nėra jokia ginčytina teritorija. Rusija seniai pripažino dabartinės Ukrainos sienas, – Rusijos tuometis ministras pirmininkas Vladimiras Putinas 2008 metais. Prezidentai Jelcinas, Putinas, Medvedevas nuosekliai pasisakė dėl Krymo statuso, – pasakė 2011 metais Rusijos užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas. – Kiekvienas atsakingas politikas ir bet kuris normalus žmogus, gyvenantis Rusijoje ar kitoje šalyje, turi suprasti, kad Krymo priklausomybės klausimo reanimavimas – tai kraujas. Tai niekam nereikalinga.

2017.03.27; 14:01

1917 metų revoliucijos įvykiai, Spalio revoliucijos vadų asmeninės bylos ir dokumentai, susiję su Ukraina ir Estija, Rusijos archyvuose paženklinti žyme „slaptai“, sakoma laikraščio Kommersant tyrime.

Rusijoje įslaptinti archyvai, susiję su 1917 metų Spalio revoliucija, sakoma leidinio Kommersant žurnalisto Leonido Maksimenkovo straipsnyje „Amžiaus valstybės paslaptis“ („Valstybinė amžiaus paslaptis“?).

„Kovų dėl valdžios“ ir „dėl sostų“ paslaptys“ – svarbiausias dalykas bolševizme. O šiandien – dar ir labiausiai saugomas Rusijos archyvų lobis. Dvigubai saugoma kovos prieš valdžią know how, ypač jei receptūra nuvedė prie pavykusių revoliucijų. Visų pirma – Vasario ir Spalio. Nors slaptinami net tokie, atrodo, tolimi protėviai, kaip Anglijos XVII amžiaus ir Prancūzijos XVIII amžiaus (revoliucijos)“, – rašė jis.

Žurnalisto duomenimis, pagrindinėje duomenų apie revoliuciją ir Pilietinį karą bazėje, kuri saugoma Rusijos valstybiniame socialinės–politinės istorijos archyve (RGASPI), liko įslaptinti kai kurie Lenino popieriai.

„Slaptumo geografija stebėtinai sutampa su šiandieniniais probleminiais regionais – tai Pabaltijys, Ukraina“, – pabrėžė jis.

Antai, įslaptinti visi RSFSR diplomatinio atstovo (ambasadoriaus) Estijoje Maksimo Litvinovo laiškai Leninui. Totaliai cenzūruojamos RSFSR diplomatinių atstovų telegramos apie Ukrainą nuo 1919 sausio iki 1922 lapkričio 7 dienos. Nuo istorikų slepiamas laikotarpis nuo separatinės Bresto taikos sudarymo su Vokietija iki lapkričio revoliucijos, kuri nuvertė kaizerio režimą.

„Visai neseniai, jau po 1991 metų, vėl įslaptinta byla Nr. 2133 „RSFSR diplomatinio atstovo Vokietijoje Adolfo Jofės V. I. Leninui siųsti laiškai ir pažymos (bei pranešimai) apie sovietų ir vokiečių tarpusavio santykius bei kitus užsienio politikos klausimus“. Dokumentai nuo 1918 metų gegužės 9 iki spalio 31, tai 185 puslapiai.  Parengtas dokumentų rinkinys ir kandidato disertacija prie jo – 100 metų guli paženklinti žyme „slaptai“, – pranešė Maksimenkovas.

Lenino fonde įslaptintos 1920–1922 metų Finansų liaudies komisariato ir Darbo ir gynybos Tarybos RSFSR aukso fondo reikalų komisijos žinių suvestinės ir pažymos. O Politinio biuro archyve iki šiol uždaryti dokumentai apie Valstybinę vertybių saugyklą, kur sukrautos konfiskuoti Rusijos imperijos lobiai, įskaitant ir pagrobtus iš vienuolynų bei cerkvių.

„Revoliucijos ir sovietų valdžios finansinės paslaptys – vienos iš labiausiai saugomų, neįmintų ir paslaptingų. Mes iki šiol taip ir nežinome, kiek revoliucijos momentu Rusijos ir carų aukso buvo saugoma Vakarų bankuose ir koks jo likimas. Tai, kas maždaug žinoma, – trupiniai“, – pabrėžė žurnalistas.

Be to, iki šiol slepiamos realios komunistų vadų biografijos. Griežtai įslaptintos jų asmens bylos. Antai, pagal federalinius įstatymus, ribojančius prieinamumą prie „informacijos apie piliečių asmens ir šeimos paslaptį, jų privatų gyvenimą, o taip pat apie žinias, pavojingas jų saugumui“, archyve neišduodama asmeninė Nadeždos Krupskajos byla, nors ji mirusi jau prieš 78 metus.

Įslaptinta ir prieš 91 metus mirusio VČK–OGPU (Visos Rusijos Ypatingoji komisija kovai su kontrrevoliucija, sabotažu ir spekuliacija–Jungtinė valstybinė politinė valdyba) įkūrėjo Felikso Dzeržinskio byla, o taip pat Karinio jūrų laivyno liaudies komisaro Michailo Frunzės   ir finansų liaudies komisaro ir tuo pačiu metu Sovietų Rusijos ambasadoriaus ir prekybos atstovo Didžiojoje Britanijoje Leonido Krasino bylos.

„17-ųjų metų revoliucija tebekunkuliuoja, tebeslegiama valstybės paslapties. Prie senojo režimo. Prie naujojo. Ir šiandien, prie naujausiojo. Nejaugi todėl, kad jos pergalės gimdė kai kieno jaunose ir karštose galvose nesveikas mintis (ketvirtojo dešimtmečio viduryje Stalinas įslaptino narodovolcų (liaudies valios šalininkų), nužudžiusių valdovą imperatorių Aleksandrą II ir vos nesusprogdinusių jo įpėdinio Aleksandro II) temą? Bet, matyt, esmė ne vien čia. Šiandien mums niekas nepasakys, kiek carų aukso buvo saugoma Šveicarijos bankuose ir kas jį tvarkė. Apie 17-ųjų metų įvykius Ukrainoje, Pabaltijyje ar Lenkijoje nedera net užsiminti – neįleis į archyvų slėptuves“, – apibendrino Maksimenkovas.

2017.01.23; 07:23

Saulius Kizelavičius

Kiek kainuotų kompromatas?

Jeigu tuoj po inauguracijos JAV prezidentas D.Trampas skubės neutralioje teritorijoje susitikti su V.Putinu, galima spėlioti, kad pastarasis tikrai turi JAV prezidentą kompromituojančios, sensacingos informacijos. Skuba ją nusipirkti, kad nebūtų paviešinta. Priešingu atveju – neabejotinas impičmentas.

Kiek jis gali sumokėti už galimybę vieną kadenciją mulkinti amerikiečius, savo šustauskiškais išsišokimais kelti pavojų visam pasauliui? Turbūt daug gali sumokėti. Be kita ko, pavyzdžiui, Rusijai perleisti Baltijos valstybes, panašiai kaip jas Hitleris perleido Stalinui. Kaip ir tada, didžiosios Europos Sąjungos valstybės tikriausiai niekaip nereaguotų, tik apsidžiaugtų: grobuoniui numestas kaulas kurį laiką joms leisų ramiau pagyventi, atsivertų galimybės ekonomiškai bendradarbiauti didelėje rinkoje.

XXX

Audrius Š.

Išgerkim, išgerkim, kad kelias nedulkėtų…

Keisti dalykai dedasi. Naujoji valdžia tarsi kovoja su stikliuko nevengiančiais vairuotojais. Prie vairo gali sėsti tik absoliučiai blaivus žmogus, nulis promilių. Kalbama, reikėtų bausti net keleivį, jeigu jis sėda šalia kad ir labai mažai išgėrusiojo.

Naujas įstatymas tarsi skatina: jeigu jau gerti, tai iki žemės graibymo, iki stulpų, autobusų stotelių vartymo. Gerti reikia tiek, kad atsidūręs griovyje, susidūręs su kitu automobiliu, pareigūnui pripūstum ne mažiau pusantros promilės. Nes tik taip gali išvengti kalėjimo, automobilio konfiskavimo. Juk laiduotoją, kad daugiau niekada gyvenime negersi, visada susirasi, tave užtarti gali teta, dėdė, dėdienė…

Mažiau išgėręs ir pagautas vairuotojas tokios galimybės neturi. Nepadės jokios tetos ir dėdės. Mano pažįstama automobilių stovėjimo aikštelėje netyčia šiek tiek nubrozdino šalia stovėjusį automobilį ir tyčia ar netyčia nuvažiavo. Teismas, bauda vos ne tūkstančio eurų, trejiems metams atimtos vairuotojo teisės, po trejų metų – egzaminas, vėl papildomos išlaidos…

Būčiau laidavęs, kad moteriškė niekada taip nepasielgs, bet tokios galimybės neturėjau.

Visi stebimės, gūžčiojame pečiais: kaip suprasti tokį teisingumą? Sukurta užuovėja saviems išvengti bausmės? Siekiant sumažinti baudžiamosios atsakomybės statistinius skaičius? Perpildyti kalėjimai?

Žurnalisto kalbinamas Seimo narys teisininkas Julius Sabatauskas muistėsi, ragino neskubėti daryti išvadas, kalbėjo apie atgailą.

Neabejoju, kad toks humaniškumas tik paskatins gerti tiek, kad, kaip toj dainoj, kelias nedulkėtų.

2017.01.16; 16:49

 

Pasirinkimo laisvė teapima ir teisingo pasirinkimo laisvę. Čia žmogui pagelbsti širdis. Užmušęs širdyje tėvynės meilę eitum į atliekas. Eikim kitur, gyvenkim. Turėk širdį ir žvelk į širdį – taip kalbėjo Lietuvos pranašas Adomas. Aplankykime jį dažniau negu tik Baltijos kelio dieną. Ačiū visiems. 

VYTAUTAS LANDSBERGIS. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.

Mielieji, aukštieji svečiai, bendražygiai ir talkininkai, jauni tęsėjai, garbingas apdovanojimas, kurį man skyrė naujasis Seimas ir aš jam dėkoju, skatina pamąstyti apie laisvę ir Lietuvos kelius į laisvę. Kalbėsiu ne apie premijas. Mūsų visų didžioji premija – kad vis dar esame. Ir esame ten, kur pasirinkome būti. Ir buvo aukštesnė jėga, kuri mus globojo.

Kasmet bent sykį metuose prisimename Laisvės ir Sausio 13-osios kankinius. Netrukus, kaip įpratę, lankysime kapines. Kai nepavykusi valstybė, Sovietų Sąjunga, veikiau pąjunga, prieš 26 metus jos vadų įsakymu suplanavo, pasirengė ir užpuolė nepriklausomybę atkuriančią Lietuvą, mes patyrėme ginkluotą kitos šalies agresiją, tapome išmaniai žiauraus karo taikiniu. „TSR sąjunga pradėjo nepaskelbtą karą prieš Lietuvos Respubliką!“ Tai iš Aukščiausiosios Tarybos šioje salėje priimto Sausio 13-osios nakties pareiškimo.

Karas. Deja, jis nepasibaigė, kaip ir šaltasis, jokia išsamia taikos sutartimi. Dabartiniame trumparegių pasaulyje vis dėlto turime pranašumą. Esame jau pamokyti, nors kažin ar pakankamai.

Hitleris savo karą, kuriame tikėjosi panaudoti kuriamą branduolinį ginklą ir buvo pavadinęs totaliniu (total kryk) vedė vardan, tariamai, teisėtų nuskriaustos ir pažemintos Vokietijos interesų. Tiems godulio interesams tenkinti nacionalsocialistai skelbė naują pasaulio tvarką.

Ne ką nauja matome ir šiandien. Vadų, ne tautų interesai, buvo iškelti į netikro altoriaus garbę. Nuo Lenino, L. Trockio, J. Stalino filosofijų prasidėjo modernaus pasaulio šventieji karai. Melas ir nužmogėjimas, žmonių vertimas Darvino rūšių gyvūnais ir galvų statistika, arši politinė propaganda, pakeičianti smegenis ir užšaldanti širdis šiandien juolab klesti.

XXI a. pasaulis rengiamas, pratinamas pritarti neva naujiems Viduramžių tarptautiniams santykiams, kur konvencijos ir garbingi įsipareigojimai eina į šiukšlių krepšį, o branduolinis ginklas rodomas kaip reali bepročių politikos priemonė, tautų elitai pratinami prie minties, kad tai leistina. Mažas branduolinis karas, kas čia tokio? Rusijos formaliai besikeičią vadovai jau per 10, nemažiau 15 metų viešai skelbia, kad savo interesus gins visomis turimomis priemonėmis, neatsisakydami net pirmojo smūgio. Čia pat prie Vilniaus mums rengiama psichologinė ir technologinė branduolinė pražūtis, o mes tebevėpsome kaip avinėliai į galimą lietuvių, lenkų ir gudų, čiabuvių skerdyklą, jei Krembliaus imperinis verslas prašaus kaip paprastai. Astravo grabas.

Tačiau gyvybė ir gyvenimas Lietuvoje tai klausimai, kuriems broliai valstiečiai neliks abejingi. Seime, būk drąsus! Anuomet Lietuva atsilaikė prieš agresiją, tokia buvo mūsų gana vieninga pergalė – žmoniškumo prieš ne žmoniškumą laivės, prieš nelaisvę, demokratijos prieš smurtinę bolševikinę diktatūrą. Apgynėme didžiuliame fronte bent savo lietuvišką barą, kad pasaulis darytųsi geresnis.

Bet pasaulis nenorėjo būti geresnis, jam net parūpo, kad žlugusi raudonojo fašizmo šalis nenusilptų. Mes norime stiprios Rusijos, kartojo vienas per kitą Vakarų politikai nė nesusimąstę apie kokią ateities Rusiją jie kalba. Dabar jau turi, pradeda mąstyti. O anos imperijos paveldėtojai, nasledniky Stalina, anot J. Javtušenkos, mikliai naudojosi proga brukdami savo mutavusį totalizmą kaip valdomą demokratiją. Lietuvos viešas kvietimas surengti bolševizmui antrąjį Niurnbergą liko neišgirstas.

Kaina šviečia didžiulė. Ar galima smegenis apversti aukštyn kojomis? Galima. Ir tas ypač sėkmingai daroma, jeigu tarp smegenų ir kojų nėra širdies. Pasaulyje šiandien sėkmingai einama į širdies išnaikinimą. Tai gerai matome vadinamame Vakarų pasaulyje, įskaitant Lietuvą. Visur, kur dar esama krikščioniškos civilizacijos požymių, bent liekanų, kitur – nė tiek. Žmonės verčiami beširdžiais padarais, o tada ir begalviais, aukštynkojais. Deja, taip. Beširdis niekada nebus išmintingas, nors ir su 15 Oksfordų ar Lomonosovų.

Tie mūsų broliai ir seserys, kurie aną sausį ėjo mirti už tiesą ir laisvę, nebuvo nei filosofai, nei propagandistai, bet jie turėjo širdis ir juos vedė jų širdis, liepianti nesitraukti, neišduoti savęs ir žmoniškumo. Savęs – tai laisvės. Štai kur yra mūsų frontas ir paskutinė gynybos linija.

Kalbant apie visai paprastai suprantamas ideologijas, verta prisiminti vieną seną receptą ir amžiną egzaminą: gerai sumaišęs molio dubeny kilogramą sviesto ir kilogramo mėšlo gauni 2 kilogramus mėšlo. Priešiškos televizijos mums kaip tik ir siūlo šį kūdikių maistelį. Siūlo jį visam pasauliui, daug investuoja. Tai pasaulinė problema, neaplenkianti nei Lietuvos.

Bet kol žmogus tebėra žmogum, jis sako: ne, ką siūlote nėra nauja kokybė, tai tas pats senasis klasių kovos mėšlas. Anuomet prieš buržujus ir buožes, dabar prieš Ameriką, ypač prieš NATO, kruvinai prieš ką nors, nors ir prieš vaikus, nuodijamus karo dujomis. Atrodytų ne, juk aišku, tačiau ilgai prievartaujamas, gundomas, metodiškai kankinamas duonvalgis gali ir suabejoti: et, gal nesvarbu, ką sau galvoju, ką žinau, matau ir užuodžiu apie tą mišinį, bet gal imsiu ir pasiduosiu. Taip, tai nauja dvasios maisto kokybė, tikrasis pažangos kelias.

Ačiū žmonijos genijams, jie mat atnešė vertybių realityvumą ir konvergenciją, kurią visapusiškai pastiprina būties beprasmismas, pramogėlių  pliuškizmas, mirties kultūra ir šventas nuprotėjusių galvažudžių terorizmas. Tokios tad būna ir malasi žmonių pastangos ieškant ne tiesos, o naujų susipainiojimų, naujų netiesų ir nužmogėjimų. Mažesnė tauta – mažiau žalos. O griuvėsių laikai žiūri į mus. Mes laikėme ir tebelaikome kartu su svyruojančia, bemaž jau aukcione pardavinėjama Europa šį žmonijos masto egzaminą. O tu stovėk, kaip stovi laisvė! Išlik verta pagarbos, Lietuva, nors ir nedidelė, bet gali būti didelė.

Pasirinkimo laisvė teapima ir teisingo pasirinkimo laisvę. Čia žmogui pagelbsti širdis. Užmušęs širdyje tėvynės meilę eitum į atliekas. Eikim kitur, gyvenkim. Turėk širdį ir žvelk į širdį – taip kalbėjo Lietuvos pranašas Adomas. Aplankykime jį dažniau negu tik Baltijos kelio dieną. Ačiū visiems.

(2016 metų Laisvės premijos laureato, profesoriaus Vytauto Landsbergio kalba)

2017.01.13; 15:16

1926 metų gruodžio 17 dieną Lietuvos Respublikoje buvo pakeista valdžia: vietoje vadintojo seimokratinio valdymo pradėtas įgyvendinti prezidentinis, vietoje politinių partijų, visos tautos atstovų – savivaldybių atstovų – tarybų renkama valdžia, o taip pat vietoje Seimo daugumos partijų, irgi visos Tautos, jos ypatingųjų atstovų renkamas Prezidentas.

Istorikas Algimantas Liekis, šio teksto autorius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Po gruodžio 17 – osios imta kurti nauja rinkimų ir valdymo sistema daug kuo buvo panaši į dabartinę JAV, jos Prezidento bei kitos valdžios rinkimų sistemą.

Tačiau iki šiol apie šį įvykį neretai rašoma ir kalbama kaip apie juodžiausią Lietuvos istorijoje, aiškinant, kad Prezidentas A.Smetona buvęs diktatorius, padaręs krašte žmonių gyvenimą nepakeliamą, pasmaugęs iki tol tariamai klestėjusią demokratiją, privertęs atsitatydinti Prezidentą K. Grinių. O pastaruoju laiku kai kurie išmanieji globalistai ėmė skelbti, kad iš viso 1926 m. gruodžio 17 d. valdžios pakeitimą organizavo Stalinas, rusai, kad galėtų lengviau prisijungti Lietuvą. Nors, žinoma, logikos čia mažai.

Juodinama, nepaisant kad iš 20-ies tarpukario Nepriklausomybės metų A. Smetona prezidentavo daugiau kaip 15 metų ir kad lietuvių Tauta po beveik 500 metų trukusio nuožmaus lenkinimo, germanizavimo, rusinimo, po okupacijų ir Pirmojo pasaulinio karo sunaikinimų, po dar beveik trejų metų Nepriklausomybės karų, Lietuva Sovietijos okupacijos išvakarėse pasaulyje jau minėta tarp labiausiai išvystytų ekonomikos, kultūros  valstybių.

Tarp juodintojų nemažai ne tik prosovietikų, bet ir lenkų ponų batlaižių. Ypač išsiskiria apdvanuotieji ordinais “Už nuopelnus Lenkijai”. Tokių, beje, buvo ir yra ne tik tarp mūsų politinio eito, bet ir istorikų. Vienas jų, negęstsanti mūsų TV ekranų “žvaigždė” visais istorijos klausimais, turi net visą komplektą “Už nuopelnus Lenkijai” ordinų – Riterio, Karininko, Komandoro ir kitus. Bet ordinais nė viena valstybė neapdovanoja, ypač svetimšalių, – tik dėl jų gražių akių.

Bėda, kad daug mūsų politikų, istorikų tebesivadovauja lenkiška, sovietine istoriografija, kurioje pažangu tai, kas stiprino lenkus ir Lenkiją, Rusiją, SSRS, SKP, tik ne lietuvių Tautą,  jos nepriklausomą  valstybingumą. 

Kas lėmė 1926 12 17 valdžios pakeitimą? Koks buvo Prezidento A. Smetonos vaidmuo ir kaip tai prisidėjo prie mūsų Tautos ir nepriklausomo valstybingumo stiprinimo? Tai ir norėčiau su Jumis pasvarstyti, žvelgiant į laiką pro mūsų Tautos ir jos Nepriklausomybės stiprinimo prizmę.

Prezidentas A.Smetona buvo išskirtinė asmenybė mūsų Tautoje. Jei jis nebūtų buvęs Prezidentas, jis būtų prisimenamas kaip talentingas  ir produktyvus publicistas, filosofas, lietuvių kalbos ir istorijos žinovas, daugybės leidinių redaktorius, visuomenininkas. Po Jo Lietuva neturėjo kito tokio vadovo, kuris savo intelektu ir kūryba būtų galėjęs jam prilygti, kuris būtų tiek dirbęs dėl lietuvių Tautos. A.Smetona Lietuvių konferencijos buvo išrinkusi LVT pirmininku. 1919 m. balandžio 4 d. vadovaujantis Laikinąja Lietuvos Konstitucija, Pirmuoju Lietuvos Respublikos Prezidentu išrinktas Antanas Smetona. Jam faktiškai buvo suteiktos įstatymų leidybos ir jų vykdymo teisės bei kontrolės galios.

Tai, kad mūsų Tauta tada išsivadavo nuo beveik trečdalį teritorijos okupavusių rusų bolševikų, o iš dalies ir nuo nuožmiųjų lenkų ordų, vadovaujamų J.Pilsudskio, nuo bermontininkų, buvo didelis Prezidento A.Smetona nuopelnas. Jo pastangomis organizuoti ir demokratiniai rinkimai į Steigiamąjį Seimą, kuris 1920 m. gegužės 15 d. pradėjo savo darbą.

Prezidentas A. Smetona pačiais sunkiausiais nepriklausomos Lietuvos kūrimo ir gynybos metais buvo svarbiausiu lietuvių  vairininku. Bet Prezidento juodintojai, negalėdami paneigti A. Smetonos nuopelnų kuriant ir ginant Nepriklausomybę 1919 – 1920 m., bando atsigriebti bent tuo, kad Tauta, girdi, neišrinko jo ir bendražygių – tautininkų į Steigiamąjį Seimą (nors iš 20  Lietuvos valstybės Tarybos 8 buvo tautininkai), nes buvusi jais nusivylusi.

Rinkimuose į Steigiamąjį Seimą laimėjo krikščionys demokratai. Steigiamojo Seimo Pirmininku ir Respublikos Prezidentu išrinktas krikščionis  demokratas Aleksandras Stulginskis.

Tokius rinkimų rezultatus lėmė, kad tautininkai ir pats A. Smetona nevarė jokios priešrinkiminės agitacijos, tikėdami, kad žmonės ir taip žino, kad jie daugiausiai už visus kitus yra nuveikę atkuriant lietuvių valstybę. Bet jie klydo, kitos partijos dėl visų sunkumų krašte kaltino Pirmąjį Prezidentą A. Smetoną, tautininkus. Ir nemažai kas tuo patikėjo. Bet tuo metu Lietuvoje, kaip ir visoje pokario Europoje, žmonės po karinių diktatūrų veržėsi prie daugiapartinio, parlamentinio valdymo. Tad ir lietuviai rinkimuose į Steigiamąjį Seimą daugiausia balsų atidavė už atkakliausiai agitavusius.

Steigiamasis Seimas padėjo pamatus nepriklausomai teisinei Lietuvai, parengė ir priėmė LR Konstituciją. Daug Seimo narių, iš posėdžių karts nuo karto  vykdavo į frontą prieš J.Pilsudskio ordas, puolančias Lietuvą.

Didelė Lietuvai parama, o J.Pilsudskiui smūgis buvo, kad Lietuvos Vyriausybė pasirašė Taikos ir sienų pripažinimo sutartis su Sovietų Rusija, kuri tada buvo pirmoji pripažinusi Lietuvos valstybingumą de jure. Beje, to Lenkija nepadarė iki Antrojo pasaulinio karo.

Steigiamajam Seimui baigus darbą, prasidėjo seimų laikotarpis. 1922 m. spalyje iš 78 narių išrinktas Pirmasis Seimas. Bet dėl vidinių rietenų, jis po pusmečio buvo paleistas. Antrasis Seimas, kuriame daugumą turėjo krikščionys demokratai, išsilaikė  visą kadenciją iki  l926 m. pavasario . Prezidentu abiejų tų Seimų buvo A.Stulginskis.

Trečiojo Seimo rinkimuose 1926 m. birželyje daugumą laimėjo kairiosios jėgos: valstiečiai liaudininkai – 22, socialdemokratai – 15, krikščionys demokratai – 14, Ūkininkų sąjunga – 11, Darbo federacija – 5, tautininkai – 3 (tarp jų ir Prezidentas A.Smetona), Ūkininkų partija – 2, tautinių mažumų atstovai – 9 vietas. Kadangi nė viena partija neturėjo daugumos, tad praktiškai beveik visų sprendimų priėmimas ar atmetimas ėmė priklausyti nuo „tautinių mažumų“ atstovų užgaidų.

Tarp kandidatų į prezidentus buvo pasiūlyti: A. Smetona, F. Bortkevičienė ir K. Grinius. Kadangi Seime vyravo kairieji, tai jie Prezidentu ir išsirinko liaudininką, gydytoją K.Grinių. Premjeru – M. Sleževičių. Abu buvo dideli patriotai ir demokratai, bet ne kokie, ypač K.Grinius, „masių vadovai“ ir nepakankamai apdairiai vertino tuometinę padėtį tiek valstybėje, tiek už jos ribų. Panaikino visame krašte karo stovį, cenzūrą, komendantūras, paleido iš kalėjimų ir bolševikinių organizacijų vadus, pradėjo mažinti finansavimą kariuomenei, sklido kalbos, kad ir  Lietuvos šaulių sąjunga būsianti perduota profsąjungoms ir t.t.

Didelį pavojų Nepriklausomybei daugelis jautė iš  Lenkijos bei Prancūzijos, Anglijos ir kitų imperialistų, kurie, siekdami sustiprinti Lenkiją, paversti barjeru prieš SSRS, nenoriai reagavo į mažos Lietuvos siekį išlikti Nepriklausoma. Tad Vakarai pritardavo net niekingiausiems lenkų planams, tarp jų, pavyzdžiui, P. Himanso, pagal kurį Lietuva turėjo būti padalinta į Kauno ir Vilniaus kantonus, bet pastarąjį valdant iš Varšuvos.

Taip pat Vakarų šalys laimino Lenkiją prisijungti ir Klaipėdą, jos kraštą, reikalavo iš Lietuvos leisti lenkams netrukdomai naudotis prekių tranzitu per Lietuvą į Klaipėdą ir t.t.

Didelį nerimą lietuviuose sukėlė  1926 m. gegužės pradžioje J. Pilsudskio klano ginkluotas pučas Lenkijoje, jo pasiskelbimas diktatoriumi. J. Pilsudskio pučo dienomis vien Varšuvoje pagal kai kuriuos archyvinius dokumentus žuvo per 1500 žmonių. Netrukus tas lenkų diktatorius ėmė siųsti į užgrobtąją Rytų Lietuvą naujus savo kareivių pulkus. Sklido gandai apie lenkų agresorių pasirengimą pavergti visą Lietuvą.

Nerimą lietuviams patriotams didino dar ir tai, kad krašte smarkiai padaugėjo komunistų demonstracijų, o taip pat prasidėję puolimai ir juodinimai lietuvių patriotų bei jų organizacijų ir pan.

Neteikė pasitikėjimo ir Seimas su nesibaigiančiomis diskusijoms, neretai iššaukiančiomis net peštynes. Tad nemažai kam atrodė, kad užtektų poros parsidavėlių, kad Seime būtų priimti nepriklausomai Lietuvai pražūtingi sprendimai.

Daugelį lietuvių jaudino, kad Lietuvos miestuose ir miesteliuose tebekabėjo nuo okupacijos metų žydiškos, rusiškos, lenkiškos iškabos, kad masiškai steigtos mokyklos svetimtaučiams, ypač lenkams, kai jų okupuotoje Rytų Lietuvoje buvo naikinama visa kas lietuviška, kad ir Seime reikalauta kalbėti žydiškai, lenkiškai ar rusiškai. Dėl Prezidento, Premjero ir kai kurių kitų vadovų pataikavimo lenkams, žydams ne kartą Seime pasigirsdavo protesto balsai.

Taip 1926 m. rudens pradžioje iš tribūnos Seimo narys Ūkininkų sąjungos atstovas Dionizas Trimakas, išrėžė: “…žydams, lenkams, bolševikams lobti renkami iš ūkininkų mokesčiai … Tėvynės sūnūs, kurie kelia balsą prieš Lietuvos lenkinimą ir bolševizaciją, nagaikomis kapojami, arklių kanopomis mindomi… Ar igai dar lietuviai kentės ir duosis iš širdies išplėšti jos brangiausią kalbą, laisvę, tikėjimą…“

Spaudoje ir susirinkimuose vis dažniau buvo prisimenami Antano Smetonos prezidentavimo metai, jo gebėjimai organizuoti valstybės kūrimą ir gynybą.

Vis dažniau  prisimintos ir Pirmojo Prezidento mintys, kad nepriklausoma Lietuvos valstybė turi būti ne vieno kurio luomo, ne vienos kurios ar grupės partijų valdoma, o visos lietuvių Tautos. Tik tautinė Lietuva gali būti tikrai demokratinė.

Prezidentas A.Smetona buvo tarp pirmųjų, kuris gan kritiškai vertino Italijoje valdžią paėmusį diktatorių Musolinį, kaip ir Lenkijos  diktatorių Pilsudskį bei Vokietijoje  beiplečiantį  fašistų sąjūdį ir jo vadus. A. Smetona tuo metu rašė: mums, lietuviams, mūsų Lietuvai reikia ne rusiškojo socializmo ar bolševizmo, ne itališkojo ar lenkiškojo fašizmo, mums reikia eiti tik savu, tik lietuvišku keliu, tik kuriant ir stiprinant Lietuvą kaip visų lietuvių nepriklausomą valstybę, valdomą pačių lietuvių, o ne svetimtaučių ar iš užsienio. Mūsų Tauta per daug buvo svetimųjų mindoma ir dusinama ir tik tada, kai pasijus visai atspari nuo svetimųjų įtakos, gal ir galės ryžtis kokioms sąjungoms.

Tačiau pakeisti dalies Seimo narių kairuoliškas nuostatas atrodė beviltiška.

Iš to meto Lietuvos saugumo departamento agentų pranešimų matyti, kad padėtį Lietuvoje 1926 m. spalio pradžioje slaptame susirinkime apsvarstę Lietuvos vyskupai ir nutarę: kadangi rinkimai bus negreitai ir maža vilčių kad juose laimėtų pirmiausia krikščionys  demokratai, nutarę paremti karines ir civilines jėgas, kurios ryšis pakeisti kairiųjų  valdžią į tautinę. Beveik visi sutarę, kad labiausiai lietuvių Tautos ir Nepriklausomos Lietuvos interesus tenkintų Pirmasis Lietuvos Prezidentas, III Seimo narys Antanas Smetona, didžiausią autoritetą Tautoje turintis ir nepaliaujamai skelbiantis tautines  nuostatas.

1926 m. spalio 16 d. “Ryto” laikraščio redakcijoje susirinkusi grupė kariškių sudarė komitetą, kad jis organizuotų Lietuvos nukreipimą eiti tautiniu  keliu. Į tą komitetą įėjo plk. V.Grigaliūnas – Glovackis, plk. J.Petruitis, vyr. ltn. A.Mačiuika, gen. K.Ladiga, plk. P. Plechavičius. Buvo sutarta pasiūlyti Prezidentui K.Griniui ir Premjerui M.Sleževičiui atsitatydinti, užleidžiant savo vietas Prezidentui A.Smetonai ir prof. A. Voldemarui.

 Ar apie tą kariškių planą žinojo Prezidentas K.Grinius ir Premjeras M.Sleževičius? Atrodo, kad taip. Prezidentas kaip ir Premjeras matė, kaip iš jų rankų išslysta valdžia, buvo  pasimetę, lyg ir pritarė visur girdimoms kalboms patiems atsisakyti valdžios vardan neabejotino patrioto ir visos Tautos mylimo Pirmojo Prezidento Antano Smetonos. Iš dalies tai paaiškina, kodėl Prezidentas K. Grinius lyg nereagavo į saugumiečių  pranešimus, kad iš gruodžio 16 į 17 d. kariškiai rengiasi užimti Seimą. Prezidentas toliau gruodžio 16 d. vakare rengėsi rytdienos savo gimtadienio 60 – mečio iškilmėms, į kurias buvo pakvietęs ir šalies auštąją karininkiją, daug  savanorių, šaulių, Nepriklausomybės karų didvyrių. Dėl to ir perversmo  organizatoriai naktį be jokio pasipriešinimo užėmė Seimą, kuriame tebevyko posėdis, paėmė savo žinion kitas svarbiausias valstybės institucijas.

Prezidento K.Griniaus ir Premjero M.Sleževičiaus atsistatydinimo pareiškimus patvirtino toliau veikęs Trečiasis Seimas. Jis naujuoju Prezidentu išrinko Antaną Smetoną, Premjeru – prof. A.Vodemarą. Tas įvykis daugeliui atrodė natūraliu valdžios pasikeitimu, pagal veikiančią 1922 m. Steigiamojo Seimo priimtąją Konstituciją. Tad niekas  neprotestavone tik Kaune, bet ir visoje šalyje. Priešingai – visur vyko tik pritarimo mitingai, plaukė Prezidentui A.Smetonai   sveikinimo laiškai.

Nebuvo didesnių protestų ir dėl tų keturių bolševikų sušaudymo. Tik vėliau suvokta, kad buvo galima apsieiti ir be to, nes tą sušaudymą probolševikinės jėgos panaudojo antilietuviškajai propagandai.

Tuometinė LKP buvo per menka, kad būtų galėjusi kėsintis paimti valdžią – turėjo apie 800 narių, iš kurių apie 80 proc. buvo svetimtaučiai žydai, rusai ir jie buvo daugiausiai TSRS išlaikomi kaip „penktoji kolona“ tam atvejui, kada SSRS nuspręs  prisijungti Lietuvą, kaip ir kitas Baltijos šalis. O tuo metu buvo naudingiau, kad prie vakarinių sienų egzistuotų nepriklausomos, bet SSRS atžvilgiu neutralios mažos Baltijos valstybėlės; tad ir SSRS beveik iki 1938 m. reklamuodavosi kaip Baltijos valstybių nepriklausomybės gynėja pirmiausia nuo imperialistinės Lenkijos, kurios sustiprėjimo Maskva ypač bijojo.

Tarp tų nedaugelio  A. Smetonos priešininkų buvo III Seimo narys liaudininkas Juozas Pajaujis, kuris už antivalstybinę kalbą Šiauliuose buvo areštuotas. Už tai Seimas, kad buvo suimtas be jo sutikimo, pareikalavo atsistatydinti Premjerui A. Voldemarui. Bet Prezidentas A. Smetona nesutiko ir, vadovaudamasis dar Steigiamojo Seimo Konstitucija, 1927 m. balandžio 12 d. paleido patį Seimą. Tačiau buvo blogai, kad Prezidentas nepaskelbė tada naujos rinkimų datos.

Daug peno antilietuviškiems rašeivoms ir kitiems veikėjams davė ir patys mūsų, lietuvių, patriotai, buvę savanoriai, kariai tada susijungę į „Geležinio Vilko“ organizaciją. Jos nariai turėdavo besąlygiškai paklusti savo vadui A. Voldemarui. Pasiremdamas „vilkais“ A. Voldemaras planavo tapti „tikruoju“ Lietuvos vadu, palikus Prezidentą tik kaip vėliavą. Bet A.Voldemaras dėl 1929 m. gegužės  6 d. įvykdytą prieš jį pasikėsinimo nepagrįstai apkaltino Prezidentą ir buvo atleistas iš Premjerų, išsiųstas iš Kauno. Naujuoju Premjeru paskirtas Juozas Tūbelis.

A.Voldemaro nušalinimas ir ištrėmimas sukėlė jo pasekėjų nepasitenkinimą. Jie organizavo įvairius protesto žygius, kad Prezidentas sugrąžintų jų vadą ir vėl paskirtų Premjeru. 1930 m. gegužės 24 d. Prezidentas gavęs žinią apie „vilkų“ rengiamą ginkluotą pučą dėl A.Voldemaro sugrąžinimo, uždraudė šios organizacijos veiklą. Tada daugelis jos padalinių perėjo į pogrindį, vėliau persitvarkė į Lietuvos nacionalistų partiją, bet nenutraukė veiklos, organizavo bene 13 viešų išstojimų, kuriuose reikalaudavo iš Prezidento sugrąžinti A. Vodemarą ir imtis griežtesnio valdymo. Tačiau niekada nereikalavo Prezidento atsitatydinimo ar pakeisti valdymo sistemą. Deja, mūsų istoriografijoje tebemuilinamos žmonėms akys, teigiant, kad tie voldemarininkų išstojimai lyg buvę ir visos tariamai lietuvių liaudies protesto akcijos prieš „smetoninį režimą“. Tik viena rimtesnė protesto akcija tada buvo – tai Suvalkijos valstiečių streikas.

Prezidentas A.Smetona ir tuometinė Lietuva buvo pirmoji pasaulyje, kuri 1934 m. organizavo teismo procesą prieš nacius  Klaipėdoje ir jo krašte. Beje, tuo procesu, kaip rodo kai kurie archyviniai dokumentai, savo labui mėgino pasinaudoti Lenkijos diktatorius J. Pilsudskis ir kai kurie jo patikėtiniai: siūlė  Hitleriu už nepagarbą jam ir didžiąjai Vokietijai, pasidalinti Lietuvą – jiems, lenkams, rytinę Lietuvos dalį iki Dubysos, o vokiečiams – vakarinę, Žemaitiją.

Nacių Vokietijos ir Lenkijos draugystė baigėsi, kai Hitleris pareikalavo iš „draugų lenkų“ perleisti Vokietijai vadinamąjį „Gdansko koridorių“ geležinkeliui ir autostradai į Rytų Prūsiją  nutiesti.

Nieko gero tada Lietuva negalėjo tikėtis ir iš demokratinių Vakarų valstybių. Anglija ir Prancūzija dar prieš Molotovo – Ribentropo paktą pasirašė slaptą sutartį su Lenkija dėl bendros gynybos ir kad Lietuva bus perduota Lenkijos „įtakos sferon“, o iš kitos pusės Lenkija neprieštaraus, jei Olandija ir Belgija bus „Anglijos įtakos sferoje“. Karo tarp SSRS ir Vokietijos pradžioje lenkų vadas V. Sikorskis iš Londono buvo nuvykęs į Kremlių pas Staliną tartis dėl po karo Lietuvos perdavimo Lenkijai, o taip pat dėl Lenkijos vadovaujamos Baltijos šalių, o taip pat Čekoslovakijos, Rumunijos federacinės valstybės skūrimo. Bet Stalinas atsakė, kad ir po karo Baltijos šalis pasiliks sau, dėl lenkų federacijos nutylėjo, bet pažadėjo V.Sikorskiui, kad prijungs prie Lenkijos Rytprūsių (apie 70 proc.) dalį nuo Baltijsko iki Gdansko. Vadai sutarė iš lenkų, esančių SSRS, sudaryti ir apie 120 tūkst. lenkų armiją SSRS (Lenkijos ginkluotąsias pajėgas SSRS), vadovaujamas generolo Vladislavo Anderso.

(Bus daugiau)

2016.12.24; 05:34

Rusijoje valstybės paslaptis saugoma 30 metų, tad po dviejų dešimtmečių, jeigu iki to laiko nieko neatsitiks, bus išslaptinta Rusijos vyriausiojoje karo prokuratūroje saugoma baudžiamoji byla Nr.159. Beveik 15 metų trukęs tyrimas buvo baigtas 2004-aisiais nutarimu, kuris saugomas paslaptyje.

Bent jau iki 1994 metų bylos pavadinimas buvo toks: „Dėl lenkų karo belaisvių iš NKVD Kozelsko, Ostaškovo ir Starobelsko specialiųjų stovyklų sušaudymo 1940 metų balandžio-gegužės mėnesiais“. Viena iš žinomų sušaudymo vietų – Katynės miškas netoli Smolensko

Katynės tragedija. Kadras iš Andžėjaus Vaidos menininio filmo "Katynė".
Katynės tragedija. Kadras iš Andžėjaus Vaidos menininio filmo „Katynė“.

Rusijos parlamento pareiškimas – tik popierėlis

Ne vienas autorius beveik vienodais žodžiais rašo Tarptautinį karo tribunolą priėmus sprendimą: Trūkstant įrodymų, neįtraukti Katynės žudynių į Tarptautinio karo tribunolo nuosprendį. To juodai ant balto parašyta Niurnbergo proceso dokumentuose nerasime. Negirdėti, kad ir rengiant Nuosprendį dėl to būtų buvę kokių svarstymų, nors virė labai karšti ginčai ir sovietinė pusė su daug kuo nenorėjo sutikti. Kaip žinome, SSRS atstovaujantis Tribunolo narys Jona Nikitčenka parašė atskirąją nuomonę, kurioje nesutiko su sprendimu visiškai išteisinti tris teisiamuosius, nepripažinti nusikalstamomis organizacijomis Vokietijos vyriausybės ir Ginkluotųjų pajėgų vadovybės, skirti Rudolfui Hesui kalėjimo iki gyvo galvos, o ne mirties bausmę.

Tai, kad Niurnbergo procese vokiečių kaltinamas 11 000 lenkų karininkų – karo belaisvių nužudymu Katynės miške netoli Smolensko iš Kaltinimo išvados nebuvo perkeltas į  Nuosprendį ir sovietų pusė dėl to neprotestavo, Stalino vaikaičio ir šio idėjinių brolių nė kiek netrikdo. Esą Nuosprendyje vokiečių nusikaltimai pateikti apibendrintai ir savaime suprantama, kad kalbant apie vokiečių karo nusikaltimus ir nusikaltimus žmoniškumui turima galvoje ir Katynė. To pagrindas yra Tribunolo priimtas dokumentas „SSSR-54“ – oficialus valstybinės  komisijos pranešimas.

Jiems nė motais priešingi pareiškimai, nuskambėjęs per pastarąjį ketvirtį amžiaus, pradedant nuo 1990 m. balandžio 13 d., kai SSRS valstybinė naujienų agentūra (TASS) paskelbė, kad Katynės tragedija yra vienas iš sunkių stalinizmo nusikaltimų ir sovietinė pusė dėl to labai apgailestaujanti.

Rusijos valstybinė dūma 2010 m. lapkričio 26 d. priėmė pareiškimą „Dėl Katynės tragedijos ir jos aukų“, kuriame masinį lenkų karininkų sušaudymą prie Smolensko ir kitose vietovėse pavadino Stalino režimo nusikaltimu. Tų metų pavasarį buvo paskelbti dokumentai, kurie, kaip sakoma šiame pareiškime, daugelį metų buvo laikomi slaptuosiuose archyvuose, ir kurie ne tik atskleidžia šios baisios tragedijos mastus, bet ir liudija, kad Katynės nusikaltimas buvo įvykdytas tiesioginiu Stalino ir kitų sovietinių vadovų nurodymu.

Dar iki šio pareiškimo Stalino režimo nusikaltimu Katynės žudynes pripažino Rusijos vadovai – Vladimiras Putinas ir Dmitrijus Medvedevas. (Katynės žudynės – bendras lenkų karininkų sušaudymo trijose vietovėse vardas, iki 1991 metų vienintelė sušaudymo vieta buvo žinoma Katynė, tik vėliau baudžiamosios bylos Nr. 195 tyrėjai nustatė, kur buvo sušaudyti Ostaškovo ir Starobelsko lagerių kaliniai; buvo sušaudyti net ik karininkai, bet ir Lenkijos  šviesuomenės atstovai.)

O štai pilietis Jevgenijus Džiugašvilis to nepripažino ir nepripažįsta. Jis padavė Dūmą į teismą dėl tikrovės neatitinkančių teiginių ir jo giminaičio, Stalino, orumo įžeidimo.

Kai prieš pusantrų metų Stalino vaikaitis įskundė profesorių Feldmaną, kitas rusų istorikas, Aleksandras Diukovas, parašė: Prašom perduoti piliečiui E.J. Džiugašviliui, kad aš (tas ir toks) laikau NKVD (SSSR vidaus reikalų liaudies komisariatą) atsakingu dėl lenkų karo belaisvių sušaudymo 1940 metų pavasarį. O dėl piliečio E.J. Džiugašvilio, tai laikau jį nepakaltinamu idiotu, kuriam reikalingas skubus psichiatrinis tyrimas. Tegul parašo ant manęs įskundimą (донос) dėl nacizmo reabilitavimo. Aš – ne taikus profesorius Feldmanas, aš iškart jam priešinį ieškinį skelsiu.

80-ties Džiugašvilis, Josifo Stalino idėjinių palikuonių draugijos pirmininkas, kaip mat įskundė ir Diukovą, o dėl pastarojo, irgi didelio ir dar keturiasdešimt nesulaukusio Rusijos patrioto, tai negirdėti, kad būtų skėlęs iškart ar vėliau…

Tuo tarpu… Liudininkas pasakoja, kad rugsėjo 2 d. viename iš Rusijos tyrimų komiteto Maskvos skyrių budėtojas, justicijos kapitonas, surengė ištisą spektaklį, siekdamas išsisukti nuo jam teikiamo dokumento priėmimo. Be pagrindo teigė, kad pareiškimas neteisingai surašytas, šiurkščiai reikalavo perspausdinti tekstą ir atnešti kitą dieną, neteisėtai… ir t.t. ir pan. Galiausiai pareiškimą su daugybe pataisymų ranka ir po smulkmeniškų priekabių priėmė, bet ne kaip pranešimą apie nusikaltimą, o kaip piliečio kreipimąsi

Skaitytojas jau suprato: tai pilietis Džiugašvilis atnešė pareiškimą, tą patį, apie kurį kalbėjome praėjusioje dalyje – dėl baudžiamosios bylos iškėlimo mokyklinio vadovėlio autoriams. Skaitytojas gali pasipiktinti: jį patį reikia teisti!

Jeigu reikia – kokiu pagrindu?

Džiugašviliui nė motais Dūmos pareiškimas „Dėl Katynės tragedijos“. Jis nelaimėjo civilinės bylos prieš Dūmą, bet ją nagrinėjusio Maskvos miesto Tverės rajono teismo 2012 m. vasario 14 d. sprendimu mojuoja kaip pergalės vėliava ir ten parašyta diegia į naujus ir naujus skundus. Mat teismas nustatė: Rusijos valstybinės dūmos pareiškimas yra jį pasirašiusiųjų subjektyvus Stalino veiklos vertinimas ir jų asmeninis supratimas apie Stalino įtaką, jų nuomone – neigiamą, situacijoje, susijusioje su Katynės tragedija ir jo aukomis. Taigi šis pareiškimas niekam neprivalomas!

Visus gelsti žodžio laisvė

Deja, išpešti iš Dūmos deputatų bent ką materialine prasme ieškovui nepavyko. Teismas nustatė, kad frazė Katynės nusikaltimas buvo įvykdytas tiesioginiu Stalino nurodymu neabejotinai yra vertinamoji nuomonė (kitaip sakant, ne faktas, kurio tikrumą reikia įrodyti). Ir apskritai „Pareiškimo“ autoriai neperžengė leistinos kritikos ribos ir nei ieškovo, nei jo senelio orumo neįžeidė. Pasak teismo, J.V.Stalinas, kaip profesionalus politikas, kurio atžvilgiu kritikos ribos yra platesnės nei privataus asmens, išėjęs į politinę areną sąmoningai susitaikė su neišvengiamybe – kad jo kiekvieną žodį ir žingsnį akylai seks didelė dalis visuomenės Rusijos Federacijos teritorijoje, taip pat ir už jos ribų, vadinasi, jis ir jo šeimos nariai, giminaičiai turi rodyti daugiau pakantumo…

Beje, ne tik Dūmos deputatus, bet ir kitus Stalino kaltę dėl Katynės žudynių aikštėn kėlusius autorius, tarp jų Rusijoje žinomą žurnalistą Vladimirą Poznerį (2012), kaip atsakovus Džiugašvilio iškeltose bylose gelbėjo tik Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija: kiekvienas turi teisę reikšti savo nuomonę (10-tas straipsnis). Ir Europos žmogaus teisių teismo precedentai, kaip nesunku suprasti iš Tverės rajono teismo sprendimo (teisėja teįrašė Staliną bei Rusijos Federacijos teritorijoje ir… pasmerkė kiekvieną naują skaitytoją liūdnai nusišypsoti).

Publicistas Leonas Jurša, šio teksto autorius.
Publicistas Leonas Jurša, šio teksto autorius.

Kodėl Rusijos teismuose nuo Džiugašvilio atakų tenka gintis Konvencijos 10-tu straipsniu, užuot patiesus jį ant menčių Faktu? Tas ir yra, kad Faktas – Stalino anūko vėliavoje, arba to paties Tverės rajono teismo sprendimo 2-me puslapyje: Stalinas (tikroji pavardė – Džiugašvilis) 1917-1953 metais buvo sovietinis politinis, valstybinis, karinis ir partinis veikėjas. Jis taip pat buvo vienas iš SSRS vadovų ir Katynės tragedijos metu, 1941 metų rugsėjo mėnesį. Nurodytos aplinkybės teismo pripažįstamos visuotinai žinomomis ir nereikalingos įrodymų.

Šią visuotinai žinomą ir įrodymų nereikalingą aplinkybę – kad Katynės tragedija įvyko 1941 metų rugsėjį – Džiugašvilis perkėlė į pastarąjį panešimą apie mokyklinio vadovėlio autorių paskleistas žinomai melagingas žinias ir tuo padarytą nusikaltimą, numatytą Baudžiamojo kodekso 543.1 straipsnyje „Nacizmo reabilitavimas“.

Ir nieko jam nepadarysi – teismuose juk nėra nustatyta kitos datos. Tegalima neigti dar vieną šio skundo teiginį – kad Rusijos vyriausioji karinė prokuratūra 1990-2004 metais vykdytą tyrimą dėl Katynės žudynių nutraukė nesant nusikaltimo sudėties. Negali būti! Baudžiamoji byla Nr. 159 (taip tas tyrimas dažniausiai vadinamas) iš tikrųjų buvo nutraukta 2004 metais, rugsėjo 21 dieną, bet, kaip pranešė kitų metų kovo 11 d. surengtoje spaudos konferencijoje Rusijos vyriausiasis karinis prokuroras – dėl kaltinamųjų mirties.

Niekas neklausė, kodėl prokuroras vos ne pusę metų tylėjo apie bylos nutraukimą, visi nekantravo: pavardes! Nesulaukė. Per tą laiką Tarpžinybinės valstybinių paslapčių apsaugos komisija iš 183 bylos tomų 116 įslaptino, taip pat ir patį nutarimą nutraukti bylą – su pavardėmis.

Ne vienerius metus tarptautinės visuomeninės žmogaus teisių gynimo organizacijos „Memorialas“ vietiniai atstovai teismuose reikalavo išslaptinti bent bylos Nr.159 nutarimą – juk pagal Rusijos įstatymus valstybinių įstaigų ar pareigūnų nusikaltimai negali būti valstybės paslaptimi; nužygiavo iki Aukščiausiojo teismo, bet ir ten nieko nepešė: viskas teisėta!

Tiesa, kai ką iš prokurorų pavyko išpešti. Pavyzdžiui, tai, kad kaltais pripažinti kai kurie aukšti SSRS pareigūnai (gal keturi) ir kad jų veiksmai kvalifikuojami pagal 1926-1958 metais Rusijos SFR veikusį baudžiamojo kodekso straipsnį, numatantį atsakomybę RKKA vadovaujančios sudėties asmeniui už valdžios viršijimą ypač sunkinančiomis aplinkybėmis, sukėlusį sunkias pasekmes.

RKKA – tai Darbininkų ir valstiečių raudonoji armija. Vadinasi, aukščiausias tarp kaltinamų pareigūnų gali būti NKVD komisaras Lavrentijus Berija (sušaudytas 1953 metų pabaigoje –  kaip ir dar du jo pavaldiniai, irgi galimai įrašyti bylos Nr.159 nutarime).

Tris dienas kaltas buvo Stalinas

Per tiek metų daugelis pamiršo, kad tyrimas byloje Nr.159 jau buvo vieną kartą nutrauktas – dar 1994 m. liepos 13 dieną. Vyriausiosios karinės prokuratūros tyrimo grupės vadovas Anatolijus Jablokovas nutarė nutraukti tyrimą irgi dėl kaltinamųjų mirties. Bet kaltinimai buvo pateikti kitu pagrindu – pagal Tarptautinio karo tribunolo įstatų 6 straipsnio a, b, c punktus (nusikaltimai taikai, karo nusikaltimai, nusikaltimai žmoniškumui – tuos pačius, pagal kuriuos sovietai kaltino vokiečius Niurnberge). Kaltinamieji: VKP(b) CK politinio biuro nariai Stalinas, Molotovas, Vorošilovas, Mikojanas, Kalininas ir Kaganovičius; Berija ir kiti NKVD aukštesnio ir žemesnio rango pareigūnai. Vyriausiosios karinės prokuratūros ir Rusijos generalinės prokuratūros vadovai su nutarimu nesutiko ir po kelių dienų jį panaikino; nutarta tyrimą tęsti vadovaujant kitam prokurorui.

Čia prašosi parašyti tokia išvada: Taigi, Stalinas ir VKP(b) politinio biuro nariai, priėmę privalomą vykdytojams sprendimą dėl lenkų sušaudymo, išvengė moralinės atsakomybės už  itin sunkaus nusikaltimo padarymą.

Kaip tik tokį sakinį parašė iš prokurorų į advokatus perėjęs Jablokovas 2009 metais savo straipsnyje „Kaltuoju paskirtas Berija“ (Виновным назначен Берия) savaitraštyje „Novaja gazeta“. Autorių irgi gelbėjo teisė reikšti nuomonę, kai jį dėl šito ir kitų tikrovės neatitinkančių sakinių padavė į teismą… žinoma, tas pats Džiugašvilis. Beje, ne vien Maskvoje, bet ir Strasbūre, Europos žmogaus teisių teisme, kuriam pasiskundė Stalino anūkas, buvusį prokurorą gelbėjo tas 10-tas straipsnis.

Jablokovas rašė apie tai, ką prokurorai išaiškino byloje Nr.159. Savo teiginiams pagrįsti prašė teismo išreikalauti tą bylą iš Vyriausiosios karinės prokuratūros, bet veltui: valstybės paslaptis! Atsakovui apsiginti greičiausiai padėjo ir tai, ką teisininkai vadina pasitikėjimo tyrėju prezumpcija – vis dėlto pats tyrė bylą, skaitė dokumentus, apklausė daugybę liudytojų. Bet ir šioje byloje buvo nustatyta: tai, ką buvęs prokuroras pasakė apie jo paties tirtos bylos turinį, yra jo subjektyvus vertinimas; Stalino apibūdinimas straipsnyje kraugerys žmogėdra (sodriai pasakyta!) – išimtinai vaizdingas palyginimas.

Atsakovas Jablokovas teisme pasakė kalbą. Joje ne viena vieta verčia suklusti, kaip antai: Net jeigu tyrimas nebūtų gavęs Paketo Nr.1 (ten dabar ir Rusijos moksleiviams žinomas VKP (b) CK politinio biuro nutarimas sušaudyti, kiek nužudyta nurodanti pažyma ir kita), SSRS kaltė dėl daugiau kaip 22 tūkstančių Lenkijos piliečių sušaudymo 1940 metais būtų buvusi įrodyta Vyriausiosios karinės prokuratūros tyrimu byloje Nr.159.

Tų slapčiausių dokumentų, kuriuos 1990 metų pabaigoje atsistatydinęs žlugusios prezidentas Michailas Gorbačiovas (slėpė ligi paskutinės valandos) perdavė Rusijos prezidentui Borisui Jelcinui, prokurorai savo tyrimo pradžioje nė akyse nebuvo regėję. „Paketas Nr.1“ išlindo dienos švieson tik 1992 metų rudenį – Jelcino atstovai pateikė jame esančius dokumentus Konstituciniam teismui, kur komunistai ginčijo prezidento įsaką uždrausti komunistų partiją, kaip SSKP vadovybės padarytų nusikaltimų įrodymą. Komunistų gynėjai tada užginčijo jų tikrumą, aiškino, esą kalta ne pati SSKP, o asmeniškai Stalinas, Berija ir panašiai – surengti komunistų partijai antrąjį Niurnbergo tribunolą, kaip svajojo naujieji demokratai, neišdegė.

Netrukus karinių prokurorų teikimu buvo atliktos šių dokumentų braižo bei kitokios ekspertizės – ekspertai patvirtino jų tikrumą. Prokurorai „Paketą Nr.1“ įtraukė į bylą kaip labai svarbų įkaltį, bet, Anatolijaus Jablokovo nuomone, svarbiau ne pavieniai neginčijami dokumentai, o jų vieninga visuma, atskleidžianti visą siaubingo nusikaltimo vaizdą.

Rusijos prokurorų byla Nr.159 prieš SSSR dokumentą Nr.54

Buvęs prokuroras Anatolijus Jablokovas teisme, kur turėjo gintis, pasakė dar kai ką. Jo žodžiais, prokurorai bylos Nr. 159 tyrimo eigoje nustatė, kad sovietinė įvykių versija, išdėstyta Burdenkos specialiosios komisijos pranešime, esanti suklastota NKVD. Burdenkos komisija VKP (B) CK biuro ir vyriausybės 1944 m. sausio 14 d. buvo sudaryta tam, kad suteiktų teisėtumo ir objektyvumo jau parengtam dokumentui.  Dar iki atvykstant į Katynę akademikui Burdenkai ir komisijos nariams, ten 1943 m. spalio-1944 m. sausio mėnesiais buvojo NKVD operatyvinė grupė, vadovaujama Raichmano.

Burdenkos komisija į Smolenską atvyko sausio 18 d., o jau sausio 26 d. pagrindiniame komunistų laikraštyje „Pravda“ pasirodė „Specialiosios komisijos pranešimas“. Tai, kad šis pranešimas buvo nurašytas iš NKVD parengto „projekto“, neabejotina – viskas tas pats, net ir teksto riktai. 

Devynis dokumentus su 1941 metų data Burdenkos komisija ištraukė iš kišenių tų, kuriuos parengtinio tyrimo metu buvo atkasusi NKVD grupė. Mat vokiečiai, laimei, nesužiūrėjo visų kišenių turinio ir paliko juos pačius demaskuojančių įkalčių. Beveik visus šiuos sovietams naudingus liudijimus aptiko teismo medicinos ekspertas Zubkovas. Prokurorai pasidomėjo: kas toks? Pasirodė, kad sovietams atsiėmus Smolenską Zubkovui iškėlė baudžiamąją bylą dėl talkininkavimo vokiečiams, bet ją nutraukė, kai tas sutiko slapta bendradarbiauti su NKVD čekistais. 

Pasirodė, kad ir astronomijos profesorius Bazilevskis, sovietų pusės liudytojas Niurnbergo procese, lygiai taip buvo sutikęs bendradarbiauti su NKVD (kaip ir daugelis kitų iš daugiau kaip šimto „Burdenkos komisijos pranešime“ liudytojais nurodytų žmonių, slegiamų kaltinimo talkininkavimu vokiečiams). Rusų kariniai prokurorai nustatė, kad įrašai Smolensko burmistro Menšagino bloknote, kurį radęs sakėsi Bazilevskis ir kurį sovietai kaip įkaltį prieš vokiečius įtraukė į Niurnbergo proceso dokumentą „SSSR-54“, yra suklastoti. Pats Menšaginas tuo metu buvo uždarytas NKVD vidaus kalėjime (už talkininkavimą vokiečiams nuteistas 25 metus kalėti, atbuvo visus, išėjęs į laisvę sužinojo apie Bazilevskio liudijimą ir juos paneigė).

Dar 2000 metais lenkų žurnalistės Kristinos Kurčab-Redlich kalbinamas „Moskovskije novosti“ žurnalistas Genadijus Žavoronkovas sakė žinąs 10  žmonių, prisidėjusių prie žudynių Katynėje, bet jų senatvės dėl praeities žygių niekas netrikdo. Taip pat sakė kalbėjęs su moterimi, kuri neslėpė: Taip, sušaudė mūsiškiai, bet viešai apie tai kalbėti bijanti. Pasak žurnalisto, visus tuos metus jai mokėjo už tai, kad sakytų buvus priešingai ir iki šiol ji gaunanti pinigus iš KGB (sovietinis saugumo komitetas nustojo gyvavęs jau 1991 metų pabaigoje, bet daugelis taip vadino ir Rusijos saugumo tarnybą).

Teisme nuskambėjusi NKVD operatyvinės grupės vadovo Raichmano pavardė galėjo niekam neužkliūti, tuo tarpu jį gerai pažinojo tam tikruose sluoksniuose ir SSRS, ir užsienyje, vienoje ir Rusijoje išleistoje knygoje jis pavadintas niekingiausiu profesionaliu žudiku. Savųjų platesniame tarpe jis pagarsėjo taburete užmušęs kvočiamąjį, savo tautietį, bet juodžiausius jo darbus žinojo nedaugelis. Su Leonidu Raichmanu siejamos SSRS slaptųjų tarnybų užsienyje įvykdytos politinės žmogžudystės (Levo Trockio ir kitų), tuoj po karo jis medžiojo ir kvotė Hitleriui artimus nacių veikėjus, o netrukus šis kontržvalgybos generolas rezgė diversijas ir provokacijas prieš pasipriešinimo sąjūdžius Lietuvoje, Ukrainoje, Lenkijoje.

Taigi šis šlykščiausių ir slapčiausių Kremliaus užmačių vykdytojas, vienas iš neseniai Stalino įkurtos baudžiamosios kontržvalgybos (SMERŠ – „mirtis šnipams“) vadovų, 1943 metų rudenį atvyksta į Katynę… tik palaikų atkasti. Ir dar: Niurnberge, kas žino, regi SSRS vyriausiąjį kaltintoją Rudenką susitinkant su kažin kokiu Zaicevu ar kaip jis ten, žmogumi, labai panašiu į Leonidą Raichmaną…

Iki 1994 metų tyrimą baudžiamojoje byloje Nr.159 vykdę prokurorai padarė tokią išvadą: NKVD Katynėje naikino jų pačių padaryto nusikaltimo įkalčius, o jų vietoje paliko suklastotus vokiečių kaltės įrodymus. Burdenkos komisijos išvados buvo viena iš klastočių, kurios ėmėsi stalininė partinė-valstybinė vadovybė ir NKVD organai tiesai apie Katynės piktadarystę nuslėpti. Panaikintame 1994 metų bylos Nr.159 nutarime nurodyta, kad pagal to meto įstatymus nusikaltimus padarė taip pat asmenys, klastoję Specialiosios komisijos išvadas ir Sovietų Sąjungos kaltinimo įrodymus Niurnbergo procese bei slėpę tai vėlesniais metais.

Ko nepadarė tėvas, padarė sūnus?

Kaip žinome, 1946 m. gegužės 22 d. (kiti nurodo 23-iąją) Niurnberge žuvo SSRS vyriausiojo kaltintojo Romano Rudenkos padėjėjas Nikolajus Zoria (sovietų tvirtinimu, nusišovė valydamas asmeninį pistoletą). Dažnas teigia, kad generolas nusižudė, nes neįstengė tinkamai atkirsti teisiamųjų gynybai, prabilusiai apie Molotovo-Ribentropo pakto slaptąjį protokolą. Jį esą skubiai iškvietė į Maskvą, ir jis suprato, kas jo ten laukia…

Žuvusio prokuroro sūnus, Jurijus Zoria, taip ir nesiaiškino tėvo žūties aplinkybių iki pat savo mirties 1998 metais. Bet tėvo savižudybe netikėjo. Pasak jo (ir kai kurių kitų autorių) Zoria buvo įpareigotas palaikyti sovietinės pusės kaltinimą ir dėl Katynės žudynių (po to, kai Tribunolas nusprendė apklausti liudytojus). Ir buvo ne iškviestas, o pats pasiprašė savo viršininko, SSRS prokuroro Goršenino, leidimo atvykti į Maskvą. Esą vokiečių kaltės įrodymai jam pasirodė neįtikinami ir jis norėjo apie tai pranešti Andrejui Vyšinskiui. Kitą dieną rastas negyvas.

Prokuroras Zoria ir šiaip, neįpareigotas užduoties, galėjo kolegoms pasakyti savo nuomonę dėl Katynės, nes apie tenykščius įvykius žinojo daugiau nei kiti (išskyrus, suprantama, žmogų, panašų į kontržvalgybos generolą Raichmaną). Mat dar vykstant karui buvo komandiruotas į Raudonosios armijos užimtą Lenkiją SSRS atstovo prie laikinosios vyriausybės Nikolajaus Bulganino patarėju. Bendravo su lenkų prokurorais, padėjo sutramdyti ten siautėjusią sovietinę kontržvalgybą (SMERŠ); susipažino ir su lenkų turimais dokumentais dėl Katynės žudynių. Kalbama, Zoria leido Krokuvos prokurorui Romanui Martiniui savarankiškai tirti tuos dokumentus. 1946 m. kovo 30 d. Martinį nušovė buvęs „Armia Krajowa“ kovotojas, tuometis liaudies milicininkas ir, spėjama, čekistų agentas.

Sklido gandas, kad Stalinas, sužinojęs apie SSRS prokuroro žūtį, drėbė: Užkasti kaip šunį! Zorią palaidojo Leipcige kaip eilinį. Tuo tarpu Lenkijos užsienio reikalų ministras Leonas Chainas parašė į Maskvą: Generolo Zorios netektis man dar skaudesnė dėl to, kad dirbant bendrą darbą pajutau jame nuoširdų demokratinės Lenkijos bičiulį; prašė leidimo apdovanoti po mirties Zorią lenkišku ordinu, bet atsakymo nesulaukė.

Nežinia, ar Kremlius reikalavo Zorios atvykimo, ar jis pats prašėsi, bet Maskvoje gegužės 24 d. tikrai įvyko Komisijos sovietų atstovų Tarptautiniame karo tribunole Niurnberge darbui vadovauti posėdis, pirmininkaujamas Vyšinskio, ir jame buvo aptarti tolesni sovietų veiksmai rengiantis liudytojų apklausai Katynės provokacijos byloje. Sprendimų dalyje vėl pirmoji posėdyje nedalyvavusio Raichmano pavardė – jam su dar dviem sudarytos komisijos nariais pavesta per penkias dienas atrinkti dokumentus vokiečių provokacijai Katynėje atskleisti, iškviesti numatytus liudytojus į Maskvą, susitarti su Goršeninu ir Rudenka dėl jų kelionės į Niurnbergą.

2005 metų pavasarį Varšuvoje prezidentas Aleksandras Kvasnevskis apdovanojo ordinu „Nuopelnai Lenkijos Respublikai“ 32 visuomenės veikėjus ir mokslininkus iš buvusios Sovietų Sąjungos – už didelį indėlį atskleidžiant tiesą apie Katynės nusikaltimą. Tarp apdovanotųjų – ir Jurijus Zoria (po mirties).

Jurijus Zoria – vienas iš pirmųjų, o gal pirmasis, užėjęs NKVD pėdsakus Katynės tragedijoje. Bylos Nr. 159 ekspertizės išvadose sakoma, jog svarus čekistų kaltės įrodymas esą tai, kad Katynės miške 1943 metais atkastieji buvo tie patys asmenys, kuriuos NKVD konvojus nurodė 1940 metų balandžio-gegužės mėnesiais iš Kozelsko lagerio išsiunčiamų lenkų belaisvių sąrašuose. Iki pastarųjų sąrašų ir kitų dalykų tada, 1989 metų pavasarį ir vasarą, dar slaptuose archyvuose leistinai neleistinai prisibrovė kaip tik Karo diplomatijos akademijos dėstytojas Jurijus Zoria.

1997 metais Rusijos itin piktų kairiųjų leidžiamas laikraštis apšaukė Nikolajų ir Jurijų Zorias tėvynės išdavikais, vokiečių kaltę suvertusiems SSRS: Kas nepavyko tėvui, padarė sūnus.

Jurijui Zoriai nebuvo paslapčių baudžiamojoje byloje Nr.159 iki tyrimo nutraukimo 1994 metais – jis įėjo į ekspertų komisiją, rengusią šioje byloje išvadas (iš kurių ir sužinome kai ką daugiau). Bet savo tėvo mirties aplinkybių jis taip ir neišsiaiškino.

2016.11.06; 03:10

Slaptai.lt jau pasakojo, kad Rusijoje ir už menką abejonę mokykliniame istorijos vadovėlyje išdėstytomis tiesomis galima sulaukti baudžiamosios atsakomybės.

O dabar – pasakojimas apie tai, kaip ir už ką pilietis reikalavo iškelti baudžiamąją bylą … istorijos vadovėlio autoriams. Pagal tą patį Baudžiamojo kodekso 354.1 straipsnį „Nacizmo reabilitavimas“.

Skundikai tik ir laukė šito straipsnio

Ir žemesnysis teismas, o visai neseniai ir Maskvos miesto teismas atsisakė patenkinti Jevgenijaus Džiugašvilio skundus dėl atsisakymo pagal jo pareiškimą iškelti baudžiamąją bylą. Bet šis pilietis yra sukurpęs daug ieškinių dėl vieno ir to paties dalyko, skundžia jam nepalankius žemesniųjų teismų sprendimus Rusijos aukščiausiajam teismui, ir šiomis dienomis turėtume sužinoti, ar vėl apskundė.

Pilietis Džiugašvilis savo 2016 m. rugsėjo 1 d. „Pareiškime dėl nusikaltimo“ prašė Rusijos tyrimo komiteto iškelti baudžiamąją bylą 10 klasės istorijos vadovėlio autoriams pagal Baudžiamojo kodekso 354.1 straipsnį „Nacizmo reabilitavimas“. Šiame straipsnyje numatyta atsakomybė už neigimą faktų, nustatytų Tarptautinio karo tribunolo nuosprendyje, pritarimą nusikaltimams, nustatytiems nurodytame nuosprendyje, taip pat skleidimą žinomai melagingų žinių apie SSRS veiksmus Antrojo pasaulinio karo metais.

Pareiškėjui naujame Rusijos moksleiviams skirtame vadovėlyje užkliuvo ši pastraipa: Tragiškai susiklostė Lenkijos karininkų likimas sovietinėje nelaisvėje. Juos laikė penkiuose lageriuose, iš kurių žinomiausias – Katynėje (Smolensko sritis). Šių stovyklų karo belaisviai lenkai buvo sušaudyti VKP (b) CK politinio biuro 1940 m. kovo 5 d. sprendimu, archyvinių dokumentų liudijimu, žuvo 21 857 žmonės.

VKP (b) – tai  Sovietų Sąjungos komunistų partija (bolševikų), kurios centro komiteto politiniam biurui priklausė visa valdžia SSRS, o tame biure – jokių oficialių valstybinių pareigų nuo 1922 iki 1941 metų neturėjusiam Josifui Stalinui. 1934 metais įvykusiame Sovietų Sąjungos komunistų suvažiavime kalbėtojai pagarbino Staliną 1 500 kartų. SSRS vykdytos politinės represijos dar vadintos Stalino represijomis. Pačių jų vykdytojų duomenimis, vien 1937-1938 metais NKVD (SSRS vidaus reikalų liaudies komisariato) organai areštavo 1 575 259 žmones, iš jų 681 692 sušaudė.

Pastarajame pareiškime 1936 metais gimęs Jevgenijus Džiugašvilis nenurodo esąs Josifo Stalino vaikaitis. Bet Rusijoje ir ypač Gruzijoje daugelis žino: tai Stalino vyresniojo sūnaus Jakovo nesantuokinis sūnus; 2002 metais tai pripažino Tbilisio apygardos teismas. Tiesa, kai kas iš Stalino atžalyno to nepripažįsta. 2015 metais Jevgenijus Džiugašvilis išleido prisiminimų knygą „Mano senelis – Stalinas! Jis – šventasis“, kurioje aiškina ir tai, dėl ko kai kurie giminės jo kratosi.

Savo senelį gyvą jis matė vienintelį kartą, kai Suvorovo karo mokyklos auklėtinių gretose žygiavo parado Raudonojoje aikštėje metu. Pats Jevgenijus Jakovlevičius neprisistato Stalino vaikaičiu: Koks jis man senelis? Vadas, draugas Stalinas – štai kas jis man. Bet neatsisakė suvaidinti Staliną filme apie Jakovą Džiugašvilį, savo tėvą.

Atsargos pulkininkas Jevgenijus Džiugašvilis enciklopedijose pristatomas kaip sovietinis karinis mokslininkas – inžinierius ir istorikas, profesorius. Rusijos ir Gruzijos visuomenės ir politikos veikėjas, įvairių sambūrių šiuose valstybėse vadovas ir narys. Pavyzdžiui, 1999 metais dalyvavo rinkimuose į Valstybės dūmą kaip vienas iš trijų „Stalino bloko už SSRS“ lyderių (blokas nesurinko reikiamo balsų skaičiaus).

Nuo 1996 metų Gruzijoje pirmininkauja Josifo Stalino idėjinių palikuonių draugijai. Šis pavadinimas geriausiai parodo jo nekintamas pažiūras: Stalino valdymo epocha yra mūsų tėvynės aukso amžius, Stalinui žeriami priekaištai – didelis melas. Kai kurie autoriai tvirtina jį nusipelnius supratimo ir pagarbos už tai, kad ir žlugus Sovietų Sąjungai neišdavė savo senelio, liko ištikimas komunistiniams idealams.

Džiugašvilio kritika neaplenkia ir pirmojo Rusijos prezidento Boriso Jelcino įpėdinio Vladimiro Putino vykdomos politikos. Pasak Stalino anūko, Putinas ėmė ir supjudė mus su mums gimininga tauta, su Ukraina. Mes neturime protingų vadovų, vieni vagys.

Jis kritikavo Krymo aneksiją, sakydamas, kad pusiasalį galima buvo susigrąžinti ne jėga, o teisiškai arba, blogiausiu atveju, nupirkti (Laikai jau ne tie. Jau 21 amžius, o mūsų lyderiai veikia po senovei). Rusija, girdi, neturi teisės šantažuoti Ukrainos dujų kaina, nes ukrainiečiai, baltarusiai ir kitų buvusių SSRS tautų žmonės Raudonosios armijos gretose kartu kovojo prieš nacizmą, gynė šalį ir jos išteklius ir dabar turi teisę į juos.

2010 metais jis padavė į teismą pačią Rusijos Federacijos valstybinę dūmą, tiksliau jos daugumą, kurie balsavo už  pareiškimą „Dėl Katynės tragedijos ir jos aukų“. Esą teiginys Katynės nusikaltimas buvo įvykdytas tiesioginiu Stalino nurodymu neatitinka tikrovės ir įžeidžia jo senelio, Josifo Stalino, garbę ir orumą. Be to, reikalavo iš Dūmos deputatų, balsavusių už šį pareiškimą, priteisti 100 mln. rublių jo senelio atminimui ir jam pačiam, Stalino giminaičiui, padarytos moralinės žalos atlyginimui. Kai žemesnysis teismas jo ieškinio nepatenkino, kreipėsi į Aukščiausiąjį teismą. Bet jam ir tai ne lubos – kitoje byloje jis pasiekė Europos žmogaus teisių teismą Strasbūre.

Atsiradus Baudžiamajame kodekse straipsniui „Nacizmo reabilitavimas“, Džiugašvilis (kartu su jam talkinančia, o teisingiau – jo vardu veikiančia grupe) ėmė pulti nauju teisiniu pagrindu ir dar smarkiau. 2015-ųjų pavasarį apkaltino neigimu faktų … pritarimu nusikaltimams… skleidimu… Rusijos istoriką Davidą Feldmaną, vienoje TV laidoje pasakiusį, kad NKVD vykdytojai sušaudė tūkstančius belaisvių lenkų karininkų, ir pareikalavo jam iškelti baudžiamąją bylą pagal 354.1 straipsnį. Po kelių dienų Tyrimų komitetui įskundė dar du žmones: politologą ir Federacijos tarybos (Rusijos parlamento aukštųjų rūmų) narį.

1946 metai. Prašom pateikti papildomus įkalčius!

Jau kiek metų Stalino vaikaitis su bendražygiais įrodinėja, jog 11 000 lenkų karo belaisvių Katynės miške nužudė vokiečiai. Tai jie rašo ir pastarajame įskundime: jų kaltės faktas nustatytas Tarptautinio karo tribunolo 1946 m. vasario 14 d. procesiniu sprendimu ir 1946 m. spalio 1 d. nuosprendžiu. Jie neabejodami nurodo ir nusikaltimo sumanytojus: nuosprendžiu nustatytas teisiamųjų Hermano Geringo ir Alfredo Jodlio asmeninės kaltės faktas.

Tiesiog nuostabu! Koks procesinis sprendimas? Iš kur asmeninės kaltės faktas?

Vasario 14 d. nė koks procesinis sprendimas dėl Katynės žudynių negalėjo būti priimtas, nes SSRS prokuroras tos dienos vakariniame posėdyje nebaigė savo kalbos ir tęsė ją kitą rytą.

Iš tikrųjų jeigu ką galima laikyti procesiniu sprendimu, tai Tribunolo atsisakymą be papildomų svarstymų priimti sovietinio kaltintojo vasario 14 d. pateiktą dokumentą, vėliau pagarsėjusį kaip „Burdenkos komisijos pranešimas“ (Maskvoje 1944 m. sausio 14 d. sudarytai specialiajai komisijai lenkų karininkų belaisvių nužudymo Katynės miške aplinkybėms tirti ir nustatyti vadovavo Raudonosios armijos vyriausiasis chirurgas akademikas Nikolajus Burdenka); Niurnbergo procese „Pareiškimas“ kaip SSRS įrodomasis dokumentas gavo registracijos vardą – „SSRS-54“. 

Katynės tragedija. Kadras iš Andžėjaus Vaidos menininio filmo "Katynė".
Katynės tragedija. Kadras iš Andžėjaus Vaidos menininio filmo „Katynė“.

Tik šis sprendimas Teismo buvo priimtas gerokai vėliau. Tribunolo nariai kovo 12 d. parengtiniame posėdyje nusprendė patenkinti gynybos (konkrečiai – Geringo advokato Oto Štamerio) prašymą iškviesti liudytojus Katynės žudynių aplinkybėms paaiškinti, nors SSRS skirtasis Tribunolo narys Jona Nikitčenka tam visaip priešinosi: Kai kalbama apie visiems žinomus istorinius faktus, Tribunolas priima juos be įrodymų, pripažįsta juos įrodytais (atsisakė balsuoti, bet visi sąjungininkų atstovai pasisakė „už“).

Atrodė, sovietai nesitikėjo tokio akibrokšto. Kovo 18 d. SSRS vyriausiasis kaltintojas Romanas Rudenka kreipėsi į Teismą griežtu laišku, kuriame sprendimą apklausti liudytojus pavadino ypač pavojingu precedentu, nes tai esą leidžia gynybai be galo vilkinti procesą keliant abejones dėl įrodymų, pagal Tribunolo įstatų 21 straipsnį laikomų neginčijamais. Šiame laiške Rudenka surašė viską taip, kaip buvo nurodyta jam skirtoje Komisijos sovietų atstovų Tarptautiniame karo tribunole Niurnberge darbui vadovauti instrukcijoje. Bet protestą pasirašė jis vienas, nes palenkti sovietų pusėn sąjungininkų kaltintojų, kaip ragino „Vyšinskio komisija“, jam nepavyko.

Rudenkos demaršas atrodė pagrįstas: sutinkamai su 21 straipsniu Tribunolas turi priimti  sąjunginių valstybių oficialius dokumentus be papildomų įrodymų, taigi tai taikoma ir „Burdenkos komisijos pranešimui“. Bet balandžio 6 d. posėdyje Tribunolas pirmą kartą nusprendė savaip: turi priimti, bet neprivalo (beje, Įstatai leido nukrypti nuo nustatytų taisyklių, jeigu to prireiktų teisingumo labui). Ir sutiko su gynybos prašymu iškviesti liudytojus kryžminei apklausai. Sovietų atstovai tam žūtbūtinai priešinosi, o Rudenka elgėsi taip įžūliai ir nepadoriai, kad Tribunolo narys amerikietis Frensis Bidlas neiškentė: Amerikoje tuojau pat pasiųstų prokurorą į kalėjimą už teismo negerbimą.

Ir tuo nesibaigė. Birželio 19 d. Tribunolo uždarame posėdyje Nikitčenka pasiūlė Katynės byloje pasitenkinti raštiškais liudijimais, o pačių liudytojų nekviesti (iki to laiko Maskvoje spėta surašyti daugiau kaip pusšimčio žmonių apklausos protokolus, tam reikalui vadovavo iš Niurnbergo atvykęs SSRS vyriausiojo kaltintojo pavaduotojas Levas Smirnovas). Bet Teismas nenusileido. Galiausiai susitarta išklausyti ne daugiau kaip po tris abiejų pusių liudytojus.

Tarptautinio karo tribunolo kaltinime sakoma: 11 000 lenkų karininkų – karo belaisvių buvo nužudyta Katynės miške netoli Smolensko (tiesa, trys mėnesiai iki prasidedant procesui išdalytame kaltinimo išvados tekste buvo kitas skaičius: 925). Vokiečių kaltę turėjo įrodyti Tribunolui pateiktas dokumentas „SSSR-54“.

Šiame dokumente sakoma, kad lenkai karo belaisviai, buvę trijuose lageriuose vakariau Smolensko, ir vokiečių okupantams užėmus Smolenską tebebuvo ten iki 1941 metų rugsėjo įskaitytinai. 1941 metų rudenį Katynės miške buvo vykdomi masiniai lenkų karo belaisvių iš minėtų lagerių sušaudymai. 1942-1943 metų žiemą karo eiga pakrypo ne vokiečių naudai. Sovietų Sąjungos karinė galia vis didėjo, SSRS ir sąjungininkų vienybė darėsi tvirtesnė. Vokiečiai nutarė imtis provokacijos tam, kad savo piktadarystę primestų sovietinės valdžios organams, tikėdamiesi sukiršinti rusus su lenkais ir paslėpti savo nusikaltimo pėdsakus.

Smulkiau apie tai aiškinama skyriuje „Vokiečių provokacijos kilimas“ (Возникновение немецкой провокации). Galiausiai „Bendrose  išvadose“ nurodoma: masinį lenkų karo belaisvių sušaudymą Katynės miške vykdė vokiečių karinė įstaiga, prisidengusi sąlygišku pavadinimu „537-to statybos bataliono štabas“, kuriai vadovavo papulkininkis Arnesas.

Dokumente „SSRS-54“ vokiečių provokacija vadinama tai, apie ką 1943 m. balandžio 13 d. pranešė vokiečių radijas: Smolensko srities gyventojai nurodė vokiečių valdžios atstovams vietą, kur bolševikai vykdė masinio naikinimo akcijas ir kur GPU sunaikino dešimt tūkstančių Lenkijos karininkų (GPU vokiečiai ir toliau vadino NKVD valstybės saugumo valdybą, 1917 metais  bolševikų įkurtos ČK, politinės policijos, pirmtakę). Balandžio 16 d. Sovietų Sąjungos informacijos tarnyba (Совинформбюро) atkirto, kad Vokietijos radijo pranešimas yra šlykštus šmeižikiškas prasimanymas ir sovietų nelaisvėje buvusius lenkus nužudė patys vokiečiai 1941 metais, kai sovietiniai daliniai pasitraukė iš Smolensko rajono.

 Vokiečių sukviesta tarptautinė gydytojų komisija nustatė, kad lenkai buvo sušaudyti 1940 metų kovo ir balandžio mėnesiais.

Juodoji sovietų diena Niurnberge

Kaip matyti iš posėdžio stenogramos, po kryžminės liudytojų apklausos (liepos 1-2 d.) SSRS vyriausiojo kaltintojo pavaduotojui Smirnovui prireikė kreiptis į Tribunolo pirmininką Džefrį Lorensą trumpu pareiškimu. Sovietų pusė, pasakė jis, atrinko tris liudytojus iš 120 apklaustų asmenų, turi daugelio jų tinkamai patvirtintus raštiškus parodymus ir gali Tribunolo reikalavimu juos tuoj pat pateikti, taip pat iškviesti bet kurį iš apklaustųjų. Štameris tam neprieštaravo su sąlyga, kad ir gynybai bus leista iškviesti atitinkamai papildomų liudytojų. Lorensas tarė paskutinį žodį: Tribunolas jau yra nusprendęs; mes daugiau neklausysime liudijimų šiuo reikalu. Ir iškart ėmėsi už akių teisiamo Martino Bormano…

Ne be reikalo sovietai prieš porą savaičių siūlė apsieiti iš viso be liudytojų! Kaip dabar žinome, sovietai abejojo ir dėl savųjų, bet daugiausia nerimavo, ką pasakys gynybos pakviestieji. Gynyba pateikė liudytojų pavardes kelios savaitės iki apklausos pradžios, o kaltinimo pusė laikė savo liudytojus paslaptyje iki pat paskutinės minutės, paskelbė juos tik posėdžio dieną, ir tai – pareikalavus gynybai. Sovietų abejonės pasitvirtino su kaupu.

Liepos 1 d. posėdyje Smirnovas susimovė vos pradėjęs apklausinėti gynybos liudytoją Fridrichą Arensą (o ne Arnesą, kaip jau išaiškėjo iš gynybos apklausos, ir ne buvusį kažin kokios slaptos karinės įstaigos, o kariuomenės ryšių pulko vadą). Liudytojas vėl paaiškino į Katynę atvykęs 1941 metų lapkričio pabaigoje. Bet sovietų prokuroras neatlyžo. Kai jis kelintą kartą vokiečio paklausė, ar šis buvęs Katynėje 1941 metų rugsėjo ar spalio mėnesiais, už liudytoją atsakė Tribunolo pirmininkas: Jis sako, kad ten nebuvo.

Dešinėje - Josifas Visarionovičius Stalinas.
Dešinėje – Josifas Visarionovičius Stalinas.

Dokumente „SSSR-54“ buvo rašoma, jog norint išsiaiškinti tai, kas įvyko Katynės miške 1941 metų rugsėjį, ypatingai svarbią reikšmę turi astronomijos profesoriaus Boriso Bazilevskio liudijimas. Suprantama, sovietai buvusį Smolensko burmistro pavaduotoją atgabeno į Niurnbergą. Žurnalistams jis jau buvo pasirodęs 1944 metų pradžioje Smolenske, Burdenkos komisijos surengtoje spaudos konferencijoje; vienas užsienietis  tada jį apibūdino ne itin patraukliai: drebantis mažas žmogelis.

Advokato Štamerio apklausiamas Bazilevskis visiškai sutriko. Štameris: Ponas liudytojau, jūs iki pertraukos, man atrodo, skaitėte savo parodymus? Ar ne taip? Bazilevskis: Aš nieko neskaičiau. Mano rankose tik teismo planas.

Dėl vokiečių kaltės, tai Bazilevskis paaiškino ją suvokęs iš miesto burmistro žodžių 1941 metų rugsėjį. Vieną kartą Menšaginas jam pasakė, kad karo belaisvius lenkus rengiamasi sunaikinti. O kitą sykį, po dviejų savaičių, klausiamas dėl lenkų belaisvių, burmistras atsakė, ką pats sužinojęs iš vokiečių komendanto: Su jais viskas baigta. Dar iš Menšagino Bazilevskis sužinojo, kad lenkų sušaudymas – tai grandis Vokietijos vykdomos antilenkiškos politikos, ypatingai paaštrėjusios sudarius rusų-lenkų sutartį (tikrai kaip iš rašto). Pats belaisvių sušaudymo vietos nematęs ir negalįs nurodyti žmogaus, kuris dalyvavo ar matė sušaudymą.

Nežinia, kas ir kada liepos 1-ąją pavadino juoda sovietų diena Niurnberge. Tą dieną vertėjavo 23-metė Tatjana Stupnikova. Po daugelio metų ji savo prisiminimuose „Nieko, išskyrus tiesą“ (Ничего, кроме правды, 1998) aprašė, kaip jautėsi:  Man ta diena tikrai buvo juoda, nors aš buvau tik vertėja posėdžių salėje. Girdėti ir versti liudytojų parodymus man buvo neapsakomai sunku. Ir šį kartą ne dėl vertimo keblumo, o dėl nenumaldomo gėdos jausmo, kad vienintelę, daug iškentėjusią Tėvynę ne be pagrindo galima įtarti įvykdžius sunkų nusikaltimą.

Kuo čia dėtas Geringas?

Tarptautinio karo tribunolo nuosprendyje Katynė nepaminėta, tad iš kur Stalino idėjiniai palikuonys ėmė teisiamųjų Hermano Geringo ir Alfredo Jodlio asmeninės kaltės faktą? Nebent iš 1953 metais pasirodžiusio „Didžiosios sovietinės enciklopedijos“ 20-o tomo. Ten straipsnelyje „Sušaudymas Katynėje“ rašoma: 1945-1946 metais Tarptautinis karo tribunolas Niurnberge pripažino Geringą ir kitus pagrindinius vokiečių karo nusikaltėlius kaltais dėl lenkų liaudies naikinimo politikos vykdymo, taip pat dėl lenkų karo belaisvių sušaudymo Katynės miške.

Nuosprendyje dar gyvas Geringas vadinamas antru pagal svarbą nacistinio režimo veikėju po Hitlerio – jis būtų buvęs pakarta pats pirmas, jeigu būtų neprarijęs nuodų. Kaip sakoma Nuosprendyje, Geringas vadovavo visoms Vokietijos ekonomikos šakoms, jam įsakius užimtos teritorijos buvo plėšiamos, o gyventojai varomi priverstiniam darbui. Jis išleido direktyvas dėl sovietų ir prancūzų karo belaisvių panaudojimo ginklų pramonėje; jis kalbėjo apie lenkų ir olandų kaip karo belaisvių grobimą, jeigu prireiks, ir jų panaudojimą darbams.

Taigi Geringas siekė ne naikinti karo belaisvius užimtose kraštuose, o panaudoti juos Vokietijoje, kas visiškai suprantama, nes vadovavo visai ekonomikai.

Dar didesnė paslaptis, kodėl Stalino anūkas prie Geringo prikergė Alfredą Jodlį, buvusį Vokietijos ginkluotųjų pajėgų operatyvinio vadovavimo skyriaus viršininką. Jis buvo pakartas (generolas pulkininkas prašė sušaudymo, bet Tribunolas nesutiko). Jodlio nuosprendyje nurodoma jį prisidėjus prie Hitlerio kuriamų direktyvų ir įsakymų: dėl sovietinių komisarų šaudymo, Maskvos ir Leningrado miestų sunaikinimo ir kelių kitų. Bet apie lenkus – nė mur mur.

To negana! Rusijos generalinės prokuratūros internetinėje svetainėje susirandame straipsnį  apie Niurnbergo tribunolą („70 лет назад завершил работу Нюрнбергский трибунал“), kuriame prie Jodlio pavardės skliausteliuose parašyta: po mirties išteisintas iš naujo nagrinėjant bylą Miuncheno teisme 1953 metais. Kitoje vietoje apie tai pranešama su šauktuku – (!). Iš tikro yra ko nustebti – juk Rusijoje Niurnbergo tribunolo nuosprendis įteisintas kaip galutinis, neatšaukiamas!

Tiesa, rusiškoji „Vikipedija“ prie išteisintas 1953 metų vasario mėnesį, priduria: bet jau tų pačių metų rugsėjį Bavarijos politinio išlaisvinimo ministras visuomenės spaudžiamas atšaukė sprendimą dėl Niurnbergo teismo sprendimo pakeitimo. Dar kitur rasime: JAV spaudžiamas… Jeigu vis dėlto viename iš tikresnių šaltinių Widerrufdes Widerrufsdes Urteils suprasime kaip sprendimo atšaukti atšaukimą, tai išeis, kad Jodlio kaltė buvo įvertinta ne taip griežtai (ne pagrindinis nusikaltėlis, o prisidėjęs). Kad ir kaip būtų, Jodlio žmona atgavo konfiskuotą šeimos nuosavybę ir įgijo teisę į pensiją.

Žodžiu, dėl Jodlio kaltės nederėtų kirsti iš peties, juo labiau kad 1949 metais Niurbergo procese Prancūzijai atstovavęs kaltintojas prasitarė mirties bausmės skyrimą Alfredui Jodliui buvus teismo klaida (sovietai ir svarstant nuosprendžius liko sau ištikimi – pritarimo vienus būtinai pakarti siekė sutikdami su švelnesnėmis bausmėmis kitiems).

Ne mažiau stebėtina ir tai, kodėl Stalino anūkas prie kaltų dėl Katynės žudynių nepriskyrė Hanso Franko, buvusio Vokietijos okupuotų teritorijų generolo gubernatoriaus. Gal nė neskaitė SSRS vyriausiojo kaltintojo kalbų Niurnbergo procese? Paprastai sakoma, jog po liepos 2 d. Tribunolo pirmininko žodžių mes daugiau neklausysime liudijimų šiuo reikalu sovietai paspaudė uodegą ir daugiau apie Katynę neprasižiojo. Prasižiojo! Ir tai padarė Rudenka savo baigiamojoje kalboje 1946 m. liepos 29 dieną.

Rudenka apie pasaulinio istorinio masto nusikaltėlį kalbėjo su užmoju: jis pasiuntė du milijonus lenkų į katorgą Vokietijoje tam, kad prieš pasmerkdamas mirčiai viską išsunktų iš jų Reicho naudai; vokiečių laikinai užgrobtose Lenkijos žemėse jo įvestas režimas buvo nežmoniškas milijonų žmonių naikinimo įvairiais, bet vienodai nusikalstamais būdais režimas. Neatsitiktinai (kaip įsitikino Teismas iš neseniai šioje salėje nuskambėjusių buvusio Smolensko burmistro pavaduotojo profesoriaus Bazilevskio parodymų) Franko įvestą Lenkijoje režimą sau pavyzdžiu laikė vokiečių fašistiniai žudikai, sunaikinę 11 tūkstančių belaisvių lenkų karininkų Katynės miške.

 

Publicistas Leonas Jurša, šio teksto autorius.
Publicistas Leonas Jurša, šio teksto autorius.

Toliau Rudenka pagarsino Franko slapto pranešimo Hitleriui dalį, kur Katynė minima dar tris kartus. Generolo gubernatoriaus žinias iš Katynės pats prokuroras vadina provokaciniais vokiečių pranešimais iš Katynės; ir vien Katynė čia reiškia tą patį: vokiečių pranešimą apie atrastus sušaudytus lenkų karininkus. Frankas skundžiasi Hitleriui, kad lenkų visuomenė nepasiduodanti to pranešimo įtakai ir prikišanti vokiečiams didelį mirtingumą vokiečių koncentracijos stovyklose. Iš to prokuroras daro išvadą, kad Frankas labai gerai žinojo, kas dedasi koncentracijos stovyklose, nors apklausiamas kalbėjo priešingai. 

Tribunolo nuosprendyje pripažįstama, jog Frankas savo valia ir sąmoningai dalyvavo Lenkijoje vykdytame terore, prisidėjo prie daugiau kaip vieno milijono lenkų išvarymo į Vokietiją priverstiniam darbams ir mažiausiai trijų milijonų žydų sunaikinimo. Bet nurodoma ir šiokių tokių švelninančių aplinkybių: visiškai neabejotina, kad didelė dalis Frankui inkriminuojamų nusikalstamų veiksmų buvo vykdoma per policiją ir kai kurie nusikaltimai, galimas dalykas, galėjo būti įvykdyti jam nežinant ir kai kuriais atvejais netgi jam nesutinkant. Gali būti, kad kai kurie nusikaltimai buvo vykdomi ne Frankui nurodžius, o gavus tiesioginius įsakymus iš Vokietijos.

Generolas gubernatorius Frankas nesutarė su SS fiureriu Himleriu ir netgi buvo, kaip pastebėjo vienas autorius, gal ir ne visai be pagrindo, nežabotos policijos savivalės priešininkas. Tiesa, tai jam nepadėjo išvengti kilpos. Bet pavyzdys galvažudžiams, kaip matyti iš Nuosprendžio, jis buvo ne iš tinkamiausių. Astronomijos profesorius Bazilevskis, regisi, nė nesistengė tuo įtikinti Teismo. Juo labiau kad ir vokiečių fašistiniai, ir kiti žudikai žudė pagal įsakymus, o ne ką nors pamėgdžiodami.

(Bus daugiau)

2016.11.03; 06:26