Jūratė Laučiūtė. Ne tas gražus, kas raudons….


Print
Jūratė Laučiūtė, šio komentaro autorė

Tai pradžia posakio, kurį vaikystėje dažnai girdėjau iš vyresnių, daugiau flirto ir meilės reikaluose patyrusių draugių. O visas jis skambėjo taip: „Ne tas gražus, kas raudons, o kas kam patink“.

Dabar jį prisiminiau, stebėdama Rusijos visuomenės priešrinkiminius traukulius bei virsmus. Nors niekas neabejoja, kad ir šį kartą vadinamuosius rinkimus laimės žavusis, „raudonas“ (rusų kalboje žodžiai „gražus“ ir „raudonas“ yra bendrašakniai: kras-ivyj ir kras-nyj) Vladimiras Putinas, bet visgi tam tikrų rinkėjų grupių pasirinkimai stebina ir yra verti, kad apie juos būtų žinoma platesnei auditorijai.

Kaip neseniai rašė Rusijos savaitraštis „Novaja gazeta“, Išimo mieste esančio Bogojavlenskio soboro klebonas (nastojatel), vyskupas Jevtichijus (Kuročkinas) pakvietė stačiatikius „jokiu būdu nebalsuoti už Putiną“, nes jis esąs „tamsa“. Maža to, vyskupas atsargiai pasidalijo įtarimu, kad vadinamasis „nacionalinis lyderis“ galįs būti tiesiog Antikristas.

Iki šiol panašiais neigiamais epitetais Rusijos prezidentą „apdovanodavo“ tik vienas kitas Maskvos patriarchato nepripažintas vyskupas – „atskalūnas“, o šį kartą pratrūko net ir „pašventintasis“. Papiktino jį prezidento samprotavimai, išsakyti ką tik į ekranus išėjusiame dokumentiniame Andrejaus Kondrašovo filme „Valaamas“.

Valaamas laikomas seniausiu Šiaurės Rusijos vienuolynu, įsikūrusiu Ladogos ežero saloje. Tapęs prezidentu, Vladimiras Putinas reguliariai lankosi tame vienuolyne, ir todėl, matyt, filme prezidentas kalbinamas du kartus. Jis su įkvėpimu dalijosi savo žiniomis apie vienuolyno istoriją, ypač iškeldamas pastarųjų metų valdžios (taigi – savo) nuopelnus, atstatant visą vienuolyno kompleksą, kuris sovietmečiu buvo betampąs griuvena. Jo nuomone, Valaamo istorija – tai „savotiškas visos mūsų valstybės istorijos veidrodis, valstybės pakilimų ir nuosmukių, dramatiškų vingių ir atgimimo veidrodis“, ir netgi įžvelgė tiesiogines Valaamo sąsajas su Rusijos valstybės susikūrimu.

Visa tai būtų buvę priimta vienareikšmiškai teigiamai, bet prezidentas, vyskupo Jevtichijaus akimis, „paslydo“ ant širdžiai brangaus, nepamirštamo komunizmo: Putinas komunizmą pavadino tam tikros rūšies religija, nelabai nutolusia nuo krikščionybės. „Laisvė, brolybė, lygybė, teisingumas – juk visa tai randame Šventajame rašte, visa tai ten yra. O komunizmo statytojų Kodeksas? Tai sublimacija, tai primityvi Biblijos santrauka, nieko naujo nebuvo išgalvota. Leniną paguldė į mauzoliejų – kuo tai stačiatikiams, pagaliau, visiems krikščionims, skiriasi nuo šventųjų palaikų relikvijų? Juk iš esmės tuometinė valdžia neišgalvojo nieko naujo, ji tiesiog pritaikė savo ideologijai tai, ką žmonija seniai buvo išradusi“, – apreiškė naujosios Rusijos lyderis, ir tai perpildė kai kurių stačiatikių dvasininkų kantrybės bei ištikimybės valdžiai taurę.

Vladimirą Putiną smerkiantis plakatas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Iki šiol, nepaisant kai kurių Putino samprotavimų apie stačiatikybę, dažnai niekaip nesuderinamų su ortodoksiškąja krikščionybe, oficialioji RPC (Rusijos pravoslavų cerkvė), prisiėmusi ideologinio departamento vaidmenį valdžios ir patriarcho verslo projekte, atvirai skatina kryžiaus ir penkiakampės žvaigždės sintezę. O tie dvasininkai, kurie, kaip vyskupas Jevtichijus ar į nemalonę jau anksčiau patekęs Andrejus Kurajevas, pernelyg stropiai gilinasi į teologiją ir kanonų teisę, RPC viršūnėlę stačiai erzina.

O kol Rusijoje eiliniai piliečiai, praregėjusių dvasininkų skatinami, vis kritiškiau vertina savo „amžinąjį“ prezidentą, toli toli nuo Rusijos būriuojasi kiti Putinui ir jo Rusijai ištikimi rinkėjai. Tai – izraeliečiai, savo laiku nešę kudašių iš Rusijos.

Kaip praneša portalas https://politexpert.net/87856, Izraelyje kas penktas gyventojas kalba rusiškai, o tų, kurie turi teisę dalyvauti Rusijos prezidentų rinkimuose – virš 154 tūkstančius žmonių. Ir štai dauguma jų pasirašė palaikantys Putino kandidatūrą. Chaifos mieste netgi susikūrė parašus renkanti iniciatyvinė grupė pavadinimu „Putin NAŠ“, kuriame akis bado analogija su liūdnai pragarsėjusiu šūkiu „Krym NAŠ“.

Dienraščio „Izvestija“ politologas Bočiarovas pastebi, jog kuo Izraelio miestas yra arčiau sienos su Sirija, tuo aktyviau jo gyventojai rusakalbiai pasirašo už Putiną, nes jiems, gal būt, patinka Putino politika Artimuosiuose Rytuose. Be to, jiems galimai imponuoja visa Putino vykdoma „kietos rankos“ politika, kurios dėka galima įveikti ir vidaus, ir išorės priešus. Pikantiška detalė: rinkimuose į vietines savivaldybes net patys  Izraelio politikai nevengia reklamuotis su Putino įvaizdžiu, skelbdamiesi, jog jis, kandidatas, būsiąs „kietas, kaip Putinas“. Ir nei istorijos žinios (kurias jie, matyt, pamiršo), nei Stalino antisemitinės politikos pasėkoje sušaudytų ar lageriuose nukankintų tūkstančių žydų atminimas netrikdo jų sąžinės bei pasirinktos pilietinės pozicijos, nors Putinas ne kartą viešai demonstravo savo simpatijas Stalinui ir jo vykdytai „kietos rankos“ politikai. 

Izraelio vėliavos

Izraelyje įsikūrusių Putino mylėtojų pavyzdys – dar vienas argumentas į pagalbą tiems, kurie nepritaria kai kurių mūsų naivių politikų svajonėms suteikti Lietuvos emigrantams teisę į dvi pilietybes ir tuo pačiu pagausinti skaičių piliečių, galinčių „iš tolo“ dalyvauti Lietuvos Seimo ar prezidento rinkimuose.

Jei jau net kur kas daugiau, nei „lietuvaičiai“ politika besidomintys izraeliečiai demonstruoja tokį nesusigaudymą kilmės šalies politinėse aktualijose ir istorinėse realijose, kokio protingo pasirinkimo galima tikėtis iš mūsų emigrantų? Geriausiu atveju vėl rinktųsi kokį šustausko tipo kandidatą: nes ne tas gražus, kas raudonas ar kas protingas, bet kas kam patink…

2018.02.01; 03:40