Benas Brunalas. Dvigubos pilietybės referendumas: nuoširdus interesas ar viešųjų ryšių akcija?


Print
Mykolo Romerio universiteto dėstytojas Benas Brunalas. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Lietuvoje dar kartą prikeltas klausimas dėl dvigubos pilietybės kelias dienas buvo plačiai aptarinėjamas politikų ir politologų. Nepaisant kalbų apie egzistencinę šio klausimo svarbą, šiandien vėl gyvename įprastu politinių diskusijų režimu: korupcija, apkaltos, partiniai vaidai ir politinės veidmainystės.

Greitas grįžimas į tokią politinę rutiną kelia dvejonių, ar valstybės piliečiams svarbus dvigubos pilietybės klausimas netaps neigiamo politinio fono inkliuzu. Ar nuomones, ideologijas ir pažadus keičiantys politikai turės moralinės ir politinės tvirtybės prisiimti atsakomybę ir išspręsti dešimtmečio klausimą?

Įtarimų, ar tai bus sėkminga politinė iniciatyva, kelia ir tai, kad dalis politikų kaltę bandė permesti Lietuvos Konstitucijai ar Konstitucinio Teisimo teisėjams, kurie neva yra užsispyrę ir senamadiški. Taigi dvigubos pilietybės klausimo startas nebuvo itin švarus.

Prezidentė Dalia Grybauskaitė įtartinus žaidimus pastebėjo dar pavasarį. Vertindama politikų siekį pilietybės klausimą išspręsti nekeičiant 12 straipsnio, organizuojamą procedūrą įvardijo kaip „pasivažinėjimą buldozeriu“ per Konstituciją.

Ši šalies vadovės D. Grybauskaitės metafora yra labai iškalbinga, rodanti tiek politikų atitrūkimą nuo realybės, tiek nuo normalios problemų sprendimų praktikos. Juk ir arkliui turėjo būti aišku, kad į Seimo narių užklausą Konstitucinis Teismas atsakys neigiamai. Tad sprendimas sėsti į niekur nevežantį „buldozerį“ buvo tik laiką deginantis, nelogiškas ir mažai susijęs su realia problema. Kaip madinga dabar sakyti, – tai veikiau primena viešųjų ryšių akciją, kai viešai rodomi veiksmai atlieka tik simbolines, bet ne problemos sprendimo funkcijas.

Tai, kad dvigubos pilietybės klausimas gali virsti realia viešųjų ryšių akcija, sufleruoja ir tai, kad dėl dvigubos pilietybės susizgribta labai vėlai. Iš esmės tik paaiškėjus, kad britai apsisprendė palikti ES, praėjus daugiau nei dešimt metų po Lietuvos Euroatlantinės narystės. Tačiau praktiniu ir moraliniu atžvilgiais dvigubos pilietybės poreikis per pastarąjį dešimtmetį piliečiams keitėsi nežymiai. Kitaip tariant, didelei daliai piliečių dviguba pilietybė buvo ne mažiau aktuli ir iki „Brexito“. Todėl, panašu, kad užsidegimas išspręsti dvigubos pilietybės klausimą yra labiausiai susijęs su siekiu „pridengti“ sunkiai suvaldomą emigraciją, kurios statistiką tik dar labiau „pagražins“ kartu su Didžiąja Britanija pasitraukiantys ir Lietuvos pilietybės atsisakantys piliečiai. Taigi kalba apie tai, kad reikia tiesiog priimti dvigubos pilietybės įstatymą, neina.

Mūsų miesteliai. Žagarė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Stebint viešąją politikų komunikaciją – tai neatrodo neįtikėtina. Apžvelkim kelias pastarąsias savaites, kuriuos pateikia platų ekvilibristikos politine morale asortimentą.

Tarp valstiečių, liberalų ir socdemų pasimetusi Dovilė Šakalienė dar kartą parodė savo ideologinį analfabetizmą. Tuo tarpu „atsinaujinantys“ socialdemokratai išskėstomis rankomis priėmė šią ideologinių spalvų neskiriančią parlamentarę. Tarsi kalbos apie LSDP atsinaujinimo politiką gražinant vertybes nieko nebereikštų. Taigi naują vertybinę epochą atsinaujinantys socialdemokratai gal ir pradėjo, tačiau kol kas tik labai trumpose distancijose.

Trumpą atmintį ir vėtrungišką poziciją demonstruoja ir aukščiausi Lietuvos asmenys. Seimo Pirmininkas Viktoras Pranckietis neseniai pradėjo kalbėti apie galimybę į koaliciją kviestis Lietuvos lenkų rinkimų akciją, o Premjeras Saulius Skvernelis staiga išvydo daug bendrumų tarp Voldemaro Tomaševskio vadovaujamos partijos ir valstiečių. Nesvarbu, kad „Georgijaus juosteles“ nešiojęs lyderis dar koalicijos formavimo pradžioje buvo įvardijamas ne tik kaip persona non grata, bet ir grėsmingai į Rytus žvelgiančiu politiku. Ar kažkas pasikeitė? Kur įvyko atsivertimas? V. Tomaševskio ar S. Skvernelio atžvilgiu?

Puikus trumpos atminties politiko pavyzdys yra ir Valentinas Mazuronis, kuris neseniai garsiai pareiškė, kad „užkniso tai, kas šiandien vyksta Lietuvoje“. Gal ir tiesą sako V. Mazuronis, tačiau ką šie žodžiai reiškia ištarti politiko, ilgalaikio Seimo nario, pastarąjį dešimtmetį dalyvavusio dviejų korupcija įtariamų partijų veikloje.

Visa ši ne itin akiai miela, nuo principų ir vertybių išvalyta politinė Lietuvos rutina verčia dvejoti ir dvigubos pilietybės įstatymo nuoširdumu. Tad kyla nemažai įtarimų, ar Žygimanto Pavilionio minima Seimo mobilizacija organizuojant referendumą, netaps tiesiog komunikaciniu aktu, kuriuo bus bandoma „pridengti“ tokias problemas kaip emigracija ir demografija. Ar referendumas nebus išnaudojamas kaip priemonė atitraukti dėmesį nuo dešimtmetį „užbuksavusių“ socialinės atskirties, švietimo ir sveikatos sistemos klausimų? Ar parašus dėl dvigubos pilietybės padėjusios partijos nepersigalvos ir, vien tik dėl galimybės susilaukti dėmesio iš nusivylusių namų šeimininkų ir šeimininkių, nepereis į kitą barikadų pusę?

Stebint Lietuvos politinę rutiną – „naujai susikūrusių“, „naujai atgimusių“ ir „atskilusių“ partijų pirmuosius žingsnius, deja, bet kyla nemažai įtarimų, jog netrukus gausti pradėsiantys dvigubos pilietybės varpai skambės ne piliečiams, bet savaip politinius interesus suprantantiems politikams.

Informacijos šaltinis – ELTA

2017.11.01; 04:36