Obama ir vėl gelbsti pasaulį. O kas išgelbės lietuvių tautą?


Print

Pasaulis – labai keistas reiškinys. Jis nuolat turi būti gelbėjamas: jei ne nuo pamišusio diktatoriaus, tai nuo tirpstančių ledynų ir sparčiai besidauginančios žmonijos, kuri tiesiogine to žodžio prasme, remiantis senesnėmis mokslininkų prognozėmis, jau turėjo netilpti Žemėje.

Tačiau mokslininkų, tobulinančių mus supančią aplinką, dėka sugeba susispausti ir išlikti. Vyksta savotiškos lenktynės – arba žmonija greičiau nustekens pasaulį, arba mokslininkai sugalvos, kaip tai daryti ilgiau.

Tačiau visos taisyklės turi išimčių. Žvelgdami į pasaulį mokslininkai diskutuoja, kiek dar milijardų burnų galės išmaitinti Motulė Žemė, o žvelgiant į lietuvių tautą pats metas galvoti apie tai, kada šią gražią, savitą, šokti ir dainuoti mėgstančią, bet daugintis vengiančią žmonijos dalį reikės įrašyti į Raudonąją knygą.

Sprendžiant iš emigracijos ir gimstamumo rodiklių, tai turėtų atsitikti dar šiame amžiuje. Juk Nepriklausomybės atgavimo laikotarpiu Lietuvoje gyveno 3,761 mln. gyventojų, o šių metų pradžioje – mažiau nei 2,961 milijono. Taigi, jau netekome apie 800 tūkst. gyventojų. Taip sparčiai vaduojant planetą nuo Lietuvos piliečių šio šimtmečio pabaigoje šalyje turėtų gyventi 100 – 300 tūkst. žmonių.

Nors iš tiesų taip blogai tikrai neturėtų būti, nes pramonininkai ir vadinamieji investuotojai nuolat ragina sudaryti palankesnes sąlygas darbo jėgos imigracijai. Taigi, kada nors gyventojų skaičius turėtų stabilizuotis, tik klausimas, kurios tautinės grupės – lietuvių, lenkų, rusų, žydų ar kinų – dėka. Būtų geriausia, jei žydų, nes gal bent jų dėka Lietuvoje būtų pradėta įgyvendinti į Izraelio panaši politika, dėl kurios Izraelio gyventojų skaičius auga sparčiau, nei Lietuvoje mažėja. Dėl tokios politikos pagaliau būtų sudarytos padorios sąlygos Lietuvos piliečių, tarp jų ir lietuvių tautybės, išlikimui.

Deja, šiandien Seimo daugumą sudaro lietuvių tautybės Lietuvos piliečiai, turintys aibę svarbių reikalų, tačiau ilgalaikių problemų sprendimas tikrai nėra vienas iš jų. Tai akivaizdu stebint, kaip pasibaigus prezidento rinkimams formuota nauja sena Algirdo Butkevičiaus Vyriausybė. Žiniasklaidoje gana nuodugniai buvo analizuojami fundamentalūs klausimai, susiję su tuo, kam atiteks ministro, viceministro, ministro patarėjo ar patarėjo patarėjo postai, o tokie menkniekiai kaip socialinio teisingumo didinimas ar gimstamumo skatinimas net nebuvo paminėti.

Ir tai galima lengvai paaiškinti: nes kam tai rūpi? Juk nuo to, kas bus ministras, priklausys Europos Sąjungos skiriamų milijonų kryptys, o tai labai svarbu.

Beje, mažesnis gimstamumas pinigų dalyba užsiimančiai valdžiai net naudingas: tokiu atveju ir socialinės išmokos mažesnės, ir darželių statyti nereikia, o bevaikiai ar mažai vaikų turintys tėveliai turi daugiau laiko darbuotis prie staklių ar statybos sektoriuje.

Viskas pasaulyje kainuoja, o ilgalaikių problemų sprendimas – net labai brangiai. Tačiau problemos todėl ir vadinamos problemomis, kad nuo jų nepabėgsi. Ignoruojamos dažniausiai jos tik auga.

Pavyzdžiui, šiandien JAV prezidentas Barakas Obama pagaliau pradėjo spręsti gamtosaugos problemas, kad būtų mažinama tarša, ir iš karto susidūrė su lobistinių grupių pasipriešinimu. Ir tai labai lengva paaiškinti – juk šis sprendimas neigiamai veiks milžiniškų korporacijų pelningumo rodiklius ir tam reikės šimtų milijardų JAV dolerių investicijų.

Tačiau tikriausiai visi supranta, kad B.Obama šį sprendimą priėmė ne todėl, kad JAV dar vis gali išspausdinti dolerių, bet suvokdamas, jog ateityje gamtos keliamos problemos kainuos gerokai brangiau.

O Lietuvoje vis dar galioja genocidinė mokesčių sistema, kurios pakeisti nepavyksta ir net nebandoma tai daryti, nors būtent ji yra pagrindinė mažesnio gimstamumo ir didesnės emigracijos priežastis.

Daugiau apie šios sistemos neigiamą įtaką rašome straispnyje „Sodrmenas, arba Šioje šalyje nėra vietos senukams“. O čia tik noriu pasakyti, kad problema yra ne gimstamumas ar emigracija, nes tai tik problemos padarinys, bet Lietuvos elitas, kurio nomenklatūrinė prigimtis tiesiog neleidžia orientuotis ne į trumpalaikius tikslus, susijusius su įtakos, garbės ar pinigų kaupimu, bet į aukštesnius siekius – kad klestėtų Lietuvos valstybė ir lietuvių tauta.

Nuotraukoje: Eduardas Eigirdas, žurnalo „Valstybė“ redaktorius.

Informacijos šaltinis – www.valstybe.eu

2014.08.04; 06:49


Prisijunkite prie diskusijos