Ankstyvą gegužės 15 d. rytą Lietuvos edukologijos universiteto (LEU) lektorė Renata Mackevičienė kartu su vyru, Lietuvos ornitologų draugijos nariu Marijonu vykdydama paukščių stebėseną (monitoringą) Trakų rajono apylinkėse sutiko Lietuvoje labai retą svečia – rudąjį lokį (Ursusarctos), kuris yra įtrauktas į Lietuvos Raudonąją knygą.

Rudasis lokys – laisvėje. Renatos Mackevičienės nuotr.

R. Mackevičienė jau keliolika metų stebėdama paukščius renka duomenis savo būsimai daktaro disertacijai. Ornitologai atlikę apskaitą dar kurį laiką klausydamiesi paukščių garsų ir besigrožėdami ryto saulės apšviestose pievose besiganančiomis stirnomis, apie 10 valandą ryto, pamiškėje pastebėjo ant žemės tupintį jūrinį erelį– pakilęs jis naguose nusinešė kažkokį paukštį. Marijonas nuėjo pasižiūrėti puotos likučių, kur baltavo žuvusio paukščio plunksnos, apie 130 m. nuo jo iš Inklėriškių miško per kanalizuotą Cirvijos upeliuką perbrido stambus gyvūnas.

Tiek Renata, tiek Marijonas pamanė, kad tai briedis arba šernas, bet, didelei abiejų nuostabai, tai buvos rudasis lokys!

„Iš upeliuko išlipęs į atvirą pievą nusipurtęs savo sušlapusį kailį, apsidairęs ir tikriausiai pajutęs žmogaus kvapą, lokys pradėjo bėgti link Pamerkių miško, per atvirą, apie 1 km ilgio, pasėlių lauką. Perplaukęs Merkio upę lokys dingo miško tankmėje“, – apie netikėtą reginį pasakoja R. Mackevičienė.

Taigi, stebėtas tikrai retas gyvūnas, kartais užklystantis į Lietuvos teritoriją. Renata turėjo fotoaparatą, kurio dėka pavyko įamžinti retą gyvūną nuotraukose. Deja, lokio pėdsakai purioje durpingoje dirvoje nebuvo ryškūs.

Lokys yra visaėdis gyvūnas: ėda įvairių augalų lapus, šaknis, uogas, giles, riešutus, mėgsta ganytis kukurūzų ir avižų laukuose, mėgsta skruzdeles ir jų perus, įvairias kirmėles bei vabzdžius, jų lervas, jei atsirastų galimybė neatsisakytų pasmaguriauti medumi, taip pat nepaliks surastų paukščių kiaušinių, bei jų jauniklių, gali papjauti ir stambesnius gyvūnus.

Sekant stebėto lokio paliktais pėdsakais paaiškėjo, kad jis maitinosi upės pakrantėje gausiai sužėlusiomis garšvomis (Aegopodiumpodagraria). Deja, toliau pėdsakai dingo, nes lokys žingsniavo gana tankiu eglynu, kur nebuvo žolinės augmenijos.

„Rudasis lokys atrodo nerangus ir gremėzdiškas, bet stebint gamtoje apie 50 km per valandą greičiu bėgantį lokį negali patikėti, kad tai – tas pats, prieš kelias minutes stebėtas lėtai pėdinantis žvėris“, – pasakoja R. Mackevičienė.

Artimiausios mūsų kaimyninės šalies – Baltarusijos lokiai turi tamsiai ar šviesiai rudą kailį, sveria 113–270 kg, kūno ilgis 130–185 cm. Jų gyvenamoji aplinka tai dideli, dažniausiai mišrūs, miškų masyvai. Žiemą iš rudens gerai įmitę lokiai įminga, o sausio pabaigoje ar vasario pradžioje atveda 1–3 (rečiau 4–5) jauniklius. 

Lokys nelaisvėje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Iki XVIII–XIX a. šis žvėris buvo paplitęs visoje Europoje, Šiaurės Afrikoje (Atlaso kalnų srityje), šiaurinėje Azijos dalyje (į pietus nuo Himalajų) ir Šiaurės Amerikoje. XIX a. pabaigoje, XX a. pradžioje arealas labai pakito lokio nenaudai, išliko tik izoliuotos arealo dalys. Lietuvoje rudieji lokiai jau nebegyvena daugiau nei 130 metų.

Lietuvos gamtininkas Tadas Ivanauskas nurodo, kad paskutinis lokys Lietuvoje nušautas 1883 m. Ši rūšis yra įtraukta į Lietuvos respublikos saugomų rūšių 0 (Ex) kategoriją (t.y. išnykusi ar galbūt išnykusi rūšis), europiniu mastu įrašyta į Berno konvencijos III, Buveinių direktyvos II ir IV priedus. L. Balčiausko (2015 m.) duomenimis į Lietuvą lokiai kartais užklysta iš Latvijos (suskaičiuojama iki 10) ar Baltarusijos (aptinkama apie 140–180 individų). 1967 m. lokys pastebėtas Alytaus, 1968 m. – Varėnos rajonuose, 1975 m. vienas matytas Biržų girioje, o 1982 m. – Ukmergės rajone, 2009 m. – Švenčionėlių medžiotojų būrelis pastebėjo lokio pėdsakus Labanoro girioje.

Prieš šešerius metus (2011 m.) šalia Vilniaus, Lavoriškių pasienio ruože, valstybinės sienos apsaugos pareigūnai užfiksavo į Lietuvos teritoriją iš Baltarusijos vedančius stambaus žvėries pėdsakus. Mokslininkai patvirtino, kad tai rudojo lokio pėdsakai. Prieš 15 metų pėdsakai buvo matyti net Vilniaus miesto ribose, už Žaliųjų ežerų.

„Taigi, manoma, kad į Lietuvos teritoriją rudieji lokiai tik užklysta, o gal kada turėsime Lietuvos faunos sąraše šią rūšį aukštesnėje kategorijoje, nei nulinė?“, – po netikėtos stebėsenos svarsto Lietuvos edukologijos universiteto lektorė.

Nuotraukos autorė – Renata Mackevičienė

2017.05.19; 11:09

Pasaulis – labai keistas reiškinys. Jis nuolat turi būti gelbėjamas: jei ne nuo pamišusio diktatoriaus, tai nuo tirpstančių ledynų ir sparčiai besidauginančios žmonijos, kuri tiesiogine to žodžio prasme, remiantis senesnėmis mokslininkų prognozėmis, jau turėjo netilpti Žemėje.

Tačiau mokslininkų, tobulinančių mus supančią aplinką, dėka sugeba susispausti ir išlikti. Vyksta savotiškos lenktynės – arba žmonija greičiau nustekens pasaulį, arba mokslininkai sugalvos, kaip tai daryti ilgiau.

Continue reading „Obama ir vėl gelbsti pasaulį. O kas išgelbės lietuvių tautą?”

galdikas_birute

Po žymios mokslininkės, pasaulinio garso profesorės, antropologės, orangutanų tyrėjos, gamtosaugininkės dr. Birutės Galdikas bei jos vardo Fondo darbuotojos Sandros Dastikienės ir Judėjimo “Už gamtą” vadovo dr. Algirdo Knystauto susitikimo Vilniuje buvo nutarta, kad organizacijos taps partnerėmis.

Jos rems viena kitos tikslus ir siekius, padės jų įgyvendinimui, sieks saugoti miškus tiek Indonezijoje, tiek Lietuvoje. Vienas bendrų tikslų – retų, nykstančių gyvūnų išsaugojimas, gamtosaugos propaganda visuomenėje, moralinė parama visiems, siekiantiems šių kilnių tikslų.

Continue reading „Gamtosauginės organizacijos tapo partnerėmis”

azuolas_ziema_m

Lie­tu­vių kal­ba ra­šiu­sio mū­sų is­to­ri­ko S. Dau­kan­to su­kur­tuo­se ap­ra­šy­muo­se se­no­vės gi­ria Lie­tu­vo­je bu­vu­si taip tan­ki ir se­na, kad net die­no­vi­dy­je ten vieš­pa­ta­vo prie­te­ma.

Nes Ais­ti­jos gin­ta­ri­nės sau­lės gy­vy­bę že­mė­je puo­se­lė­jan­tys spin­du­liai ne­pa­jėg­da­vo pra­si­skverb­ti pro tan­kiai vir­šū­nė­se iš­skleis­tas ša­kas, ne­lei­džian­čias jau pa­va­sa­rį įšil­ti link šak­nų že­mė­je sto­rė­jan­tiems ga­lin­giems ka­mie­nams, sa­vo žiau­be­ri­ne vė­su­ma ne­vi­lio­da­ma įvai­ria­rū­šių kir­var­pų, po­žie­vi­nių bla­kių, bliz­gi­nės ir ūsuo­čių va­ba­lų.

Continue reading „Girios naikinimo metai”