Vilniaus universitetas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Vilniaus universiteto (VU) Teatro salėje penktadienį Atminties diplomais bus pagerbti ir į universiteto bendruomenę grąžinti 27 buvę jos nariai, kurie dėl totalinių režimų veiklos negalėjo baigti universiteto prieš daugiau kaip aštuonis dešimtmečius.
„XX amžius buvo sudėtingų konfliktų ir naikinančių karų amžius. Galima dvejopai elgtis su šiuo paveldu – mėginti atsikratyti, užmiršti, ištrinti iš atminties arba mėginti jį naujai permąstyti, įtraukti į savo atmintį. Universitetas pasirinko antrąjį kelią. Tai mūsų žinia Lietuvos visuomenei ir tarptautinei bendruomenei, kad pajėgiame atvirai žiūrėti į save”, – sako VU rektorius prof. Rimvydas Petrauskas.
Per VU gimtadienį rektorius asmeniškai įteiks du Atminties diplomus buvusiems studentams: fiziką studijavusiam Gediminui Juškevičiui ir lietuvių kalbą ir literatūrą studijavusiam Ričardui Pikeliui.
Kitus simbolinius diplomus atsiims nominantų artimieji, giminaičiai. Nesant ar iniciatyvos autoriams neradus giminių ar bičiulių, Atminties diplomai bus saugomi VU muziejuje ir lauks sugrįžimo į šeimas, jei diplomu pagerbtų asmenų giminės atsirastų.
Pasak vieno iš nominantų G. Juškevičiaus, nors studijuoti teko tik vienerius metus, VU turėjo didžiulę įtaką jo gyvenime: ten jis išmoko fizikos pagrindų, ten spausdino atsišaukimus Romo Kalantos žūties metinėms, transliavo bendrabučio gyventojams užsienio radijo stotis, sutiko ir būsimą žmoną.
Vilniaus Universitetas. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.
Dėl atsisakymo tarnauti armijoje G. Juškevičius buvo persekiojamas Sovietų Sąjungos specialiųjų tarnybų (KGB), pašalintas iš VU ir nuteistas dvejiems metams kalėjimo įvairiose Gruzijos kalinimo vietose, bet likimo nepeikia ir nuoskaudų neturi.
„Nieko blogo iš kalėjimo laikų neprisimenu. Mane gyvenime lydėjo tam tikra sėkmė, nes nesusilaukiau, o galėjau susilaukti, žymiai blogesnių dalykų”, – sako ponas Gediminas.
Prieš šešerius metus VU įsteigtas Atminties diplomas ir vieša jų teikimo ceremonija yra istoriniu tyrimu paremtos iniciatyvos „Grįžtanti atmintis” dalis. Jos tikslas – įvertinti totalitarinių režimų poveikį VU bendruomenei, atrasti nuo jų nukentėjusius asmenis ir simboliškai grąžinti juos į bendruomenę.
Šiuo metu jau rasta ir simboliniais diplomais pagerbta per pusantro šimto asmenų. Tačiau į Atminties diplomą galėtų pretenduoti dar daugiau kaip tūkstantis žmonių: lietuviai, lenkai, žydai. Nominantų yra ne tik Lietuvoje, bet ir JAV, Izraelyje, Lenkijoje, Prancūzijoje, jų gali būti ir kitose Europos ir pasaulio šalyse.
Besiruošiant atkurtos Nepriklausomybės jubiliejui, aplanko įvairiausios šventiškai nešventos mintys.
Pavyzdžiui: kokia turtinga, spalvinga mūsų gimtoji kalba, ir kaip apgailėtinai ją dabar susiname…
Na, jei atvirai, tai neturiu nieko prieš jau senokai į mūsų kalbą iš meilės romanų įšokusį skolinį „kaprizas“, „kaprizingas, -a“. Juk „Kaprizinga poniutė” tapo nebeatskiriama mūsų olia-lia pupyčių ir „žinomiems žmonėms“ skirtų žurnalų herojų (vėl norėjau imti į kabutes, bet ir taip jau tų kabučių tiršta…) šeimos dalimi. Tačiau lietuvių kalboje mes turime tokią gražią semantinę grandinėlę, kad ją keisti į kažkokį subiurokratėjusį kaprizą būtų nedovanotinai primityvu.
Taigi: įnoriai, įgeidžiai, geismai, troškimai, norai… Ką iš jų šiandien girdime gyvojoje kalboje? Tik – noriu! noriu! noriu!
Poetai dar paaikčioja apie troškimus ir geismus, bet ir tai retokai.
O svajonės? Ar dar svajojame?
Klausimas pirmiausiai būtų skirtas jaunajai kartai. Ar ji dar skiria svajones nuo norų, o norus – nuo įnorių? Ar susimąsto apie tai?
Gal stebitės, kokius vėjus aš čia paistau, kai ant mūsų rieda koronaviruso devintoji banga, o Prezidentas briuseliuose didvyriškai kovoja dėl kompensacijos demografiškai nukraujavusiai Lietuvai?
O pamąstykim, paspėliokim: jei jaunoji karta nebūtų praradusi gimtosios kalbos skonio ir per ją žadinamų emocijų, ji nebūtų pamiršusi svajoti, jei, moderniajai pedagogikai laiminant, nebūtų supainiojusi norų su įnoriais, gal šiandien nereikėtų ištuštėjusių sodybų dangstyti neuždirbtais, labdariniais eurais?
Šoka vaikai. Slaptai.lt nuotr.
Neseniai turėjau laimę pabūti giminių susibėgime. Susirinko kelios kartos: tėvai, tetulės, vaikai, anūkai. Pastaruosius, beje, mačiau pirmą kartą. Vyriausios, jau dvyliktokės, pasiteiravau, kuo ji ruošiasi būti. Pakibo nejauki tyla. Aš patikslinau: „Kur ketini stoti, kokią specialybę rinksies?“ Mergaitė lyg skęstanti, griebėsi žvilgsniais už tėvų. Abi su mama nerišliai ėmė aiškinti, kad viskas priklauso nuo to, kiek balų surinks, į kokią mokyklą tas rinkinys “duos leidimą“.
Apie tai, kad svajotų apie apibrėžtą specialybę, kalba net neužsimezgė… O mergaitė, kaip sužinojau – gera mokinė, vidutinis balas sukasi aplink devintuką, tad svajonės nebūtų vien iš rūkų išaustos…
Paprastai tokiais atvejais vyresnieji krypsta į prisiminimus: o kaip buvo „mūsų laikais“?
Gal aš nesu pats tipiškiausias pavyzdys, nes mano mama buvo pedagogė, ir labai gera pedagogė, bet jau nuo kokios septintos klasės mėgiamiausia mūsų pokalbių tema buvo – kuo aš svajoju būti užaugusi, ką veikčiau, tapusi tuo ar kitu… Tai buvo svajonių klasika, ir dar – su nuostabiu klausytoju.
Bet anuomet svajojau ne aš viena. Gerai prisimenu savo bendraklasius, kurių dauguma irgi svajojo, dalijosi svajonėmis su draugais. Ir beveik visi, kaip sakoma, „išėjome į žmones“. Vieni – iškart pataikė į savo vėžes, kitus gyvenimas gerokai privargino slenksčiais ir vingiais. Ne vienas mano bendramokslis, siekdamas pasirinktos specialybės, kelis metus iš eilės laikė stojamuosius egzaminus į išsvajotą specialybę. Bet ir džiaugsmo jiems nebuvo pagailėta…
Su jauduliu, su dar neiškentėto skausmo grauduliu prisimenu bene šviesiausią klasės draugą, praėjusį rudenį iš gyvenimo išėjusį buvusį ilgametį Plungės „Saulės“ gimnazijos direktorių Juozą M.
Vilniaus Žirmūnų gimnazija. Slaptai.lt (Gintaras Visockas) nuotr.
Daugiavaikėje šeimoje, be motinos, su pamote (beje, iš tų, gerųjų, pamočių) augęs vaikas, vaikystėje kentęs aitrų skurdą, jau nuo pirmųjų mokyklos metų pradėjo svajoti, ir žingsnelis po žingsnelio judėjo link savo svajonių įkūnijimo. Kas jam padėjo? Iš kur sėmėsi vilties?
Pradinėje mokykloje mus abu mokė mano mama. Pastebėjusi jo meilę knygoms, dažnai, jau ir vidurinėje mokykloje besimokant, pasikviesdavo į kuklius mūsų namus, kurie Juozui buvo patrauklūs tiems laikams gana turtinga privačia biblioteka.
Šokis aukštyn galva. Slaptai.lt nuotr.
Geru žodžiu Juozas visada minėjo fizinio lavinimo mokytoją Juozą Bikiną, sužavėjusį jį krepšiniu. O kada Juozas įsimylėjo gitarą, lydėjusią jį viso gyvenimo kelyje iki paskutinės dienos – nė nebežinau, nes, man baigus universitetą, mūsų keliai išsiskyrė ilgam. Susitikom jau garbiais pensininkais, kai aš sugrįžau į Lietuvą, o jis jau buvo pasitraukęs iš gimnazijos direktoriaus pareigų, bet neišsiskyrė nei su gimnazija, nei su mokiniais, nei su knygomis, nei su gitara.
Pamačiau tą patį svajotoją, linksmomis akimis, svajotoją, kuris iš svajonių išaugino norus, o norus, bent jau didumą jų, įgyvendino.
Tik skaitydama nekrologą sužinojau, kad Plungėje mano klasės draugą vadindavo Linksmuoju žemaičiu. Ir jo kolegos, auklėtiniai turbūt nepatikėtų, kad laukdamas susitikimo su manim po kelių dešimtmečių nesimatymo, Juozas dvejojo, nemiegojo, nes… mano asmenyje bijojo susitikimo su savo sunkia, skausmo ir nusivylimų kupina vaikyste, nuo kurios stengėsi pabėgti visą gyvenimą. Aš irgi buvau šokiruota, kai Juozas pasidalino savo demonais, nes mokykloje niekas nematėm jo nei verkiančio, nei, kaip būna su dabartiniais, moderniųjų pagundų kankinamais moksleiviais, išdykaujančio, įžūlaujančio ir kitaip gadinančio kraują pedagogams ar bendraklasiams.
Kaip pavyko mums, pokario kartai, mačiusiai trėmimus, sušaudytų ir ant šaligatvių išdriektų partizanų kūnus, kaimynų išdavystes, išlaikyti gebėjimą svajoti?
Gal būt, padėjo tai, kad mus mokė, auklėjo dar „smetoniniai“ pedagogai, kurie savo įgūdžius perdavė ir jaunesniems kolegoms.
Antra, ir tai, ko gero, dar svarbiau: pokario metų šeimose dar tebebuvo gyva pagarbos žinioms ir tų žinių perteikėjams pedagogams dvasia.
Prisimenu, prasidėjus septintajam dešimtmečiui, aš trumpam krimstelėjau sprangios pedagogo duonos. Turėjau auklėjamąją klasę, kurioje, žinoma, netrūko ir prastai besimokančių mokinių. Juos auklėtojams reikėjo „perauklėti“ meilės mokslui dvasia.
Taigi, ėmiausi vieną atsilikėlį „auklėti“. Žodžiais. O jis mane tiesiog iš klumpių išvertė savo nuoširdžiu paaiškinimu: „Tamsta mokytoja, bet aš visai nenoriu aukštųjų mokslų, man užteks aštuonmetės, nes aš svajoju būti traktorininku. O traktorininkams diktantų rašyti nereikia“.
Kažkaip man pavyko įtikinti auklėtinį, jog trejetas geriau už dvejetą net traktorininkui. Ir jis tapo geru traktorininku, kol… neprasigėrė. Bet tai jau kita istorija.
O aš iš tos istorijos laimėjau du dalykus: importinius batelius, kuriuos man už oficialią kainą (neprimokėjus papildomai už paslaugą) „suveikė” būsimo traktorininko sesuo, dirbusi pardavėja.
Vaikai ant ledo lyčių. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Ir dar „laimėjau“ supratimą, jog mokinį mokytis geriausiai motyvuoja šeima. Net jei ta šeima nėra labai pavyzdinga… Mano auklėtinio šeimoje buvo nemažai vaikų, bet nebuvo tėvo. Mama, išvarginta darbų kolchoze, nelabai domėjosi savo atžalų mokslais, bet buvo vyresnioji sesuo, kuri, dirbdama pardavėja, svajojo, kad nors kuriam nors broliui ar sesei pasisektų labiau…
Motyvaciją mokytis, siekti žinių kaip šviesesnės ateities garanto diegė ir palaikė, galima sakyti, visa aplinka, pradedant mokykla, baigiant šeima, giminėmis, kaimynais. Ir šita tradicija gyvavo iki įsigalint Lietuvoje socializmo statytojų ideologijai, kurios sudedamąja dalimi tapo pakitęs požiūris į žinias, mokslą: žinios – nebūtinai; svarbiausia – teisingos pažiūros, kurios užtikrins sėkmingą karjerą…
O dabartinė liūdna istorija – apie tai, kad šiandieninė moksleivių karta beveik (su nedidelėmis išimtimis) nebesvajoja, nebesirenka specialybės pagal pomėgius ir polinkius, o žiūri, kur naudingiau „įlindus“. Dabartinė karta dar nežino savo pastangų rezultatų, t. y., išleidžiamųjų egzaminų pažymių, o jau turi paduoti dokumentus priėmimo komisijoms. Sunku net suvokti tokią nesąmonę; naujausiomis technologijomis aprūpintos egzaminų komisijos savaitėmis negali įvertinti ir paskelbti egzaminų rezultatų, o „mūsų laikais” tik rašikliais ginkluoti egzaminatoriai pranešdavo vertinimus jau po poros dienų! Todėl abiturientai yra priversti šaudyti aklai, paduoda dokumentus bent į kelias aukštąsias mokyklas ar kolegijas, ir įstoja ne ten, kur norėtų, svajotų, o kur „praeina”.
Ar galima tikėtis, kad – ką ten „visi“, bet kad nors dauguma tokių atsitiktinai įtūpusių į kažkokią vietą, bus joje laimingi? Besitikinčių, žinoma, atsiranda, bet tik iš švietimo reformatorių klano. O laimingų jaunų specialistų vis mažiau ir mažiau… Nes, kaip sako išminčiai, nelaimingiausi žmonės tada, kai jų gyvenime nelieka vietos svajonėms.
Tuo tarpu norų, beveik nesiskiriančių nuo įgeidžių, mūsų jaunimas turi aibes.
Vieni nori kaip nors baigti mokyklą, kiti – turėti naujus batus, naujausio modelį išmanųjį telefoną, išsitiesinti dantis, sutikti dėmesio vertą vaikiną ar paną. Norų būna įvairių, ir jie visi konkretesni, negu svajonės, ne tokie romantiški, vienadieniai, ir net kai būna įvykdomi, džiugina irgi neilgai.
Vienas jaunas žmogus pripažino, jog norai gali gyvenimą pataisyti, o gali jį ir labai sugadinti. Nes nežinia, kuo baigsis noras pabėgti iš namų, sėsti į negero draugo mašiną, pirmąsyk parūkyti žolės ar mesti mokyklą, nes atsibodo… Net nekaltai atrodantys, bet neišsipildantys norai kenkia tuo, kad labai erzina: tėvai neperka mobiliojo, neišleidžia į diskoteką, spuogai vėl išdygsta, o mylimoji palieka…
Norus tenka valdyti. O svajonės, jo įsivaizdavimu, esančios kitokios. Jos primena žvaigždes, nes suteikia laimės, net nepasiekiamos. Gali niekad ir nepamatyti, kaip iš dangaus krenta mažas šviesuliukas, bet žinosi, kad taip gali atsitikti, ir to lauksi kiekvieną vakarą… Niekada nepyksi ant žvaigždės, kad ji nenukrito – kaip nesupyksi ant savo slapčiausių, bet dar neišsipildžiusių svajonių.
Pirmieji vaiko žingsniai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Jis, ko gero, teisus. Negerai tik tai, jog taip mąstančių ir jaučiančių jaunų žmonių šiandien – vienetai. O ant vienetų gerovės valstybės nesukursi.
Beje, amerikiečių rašytojas H. Jackson Brown teigia, kad žmogus, turintis didelių svajonių, yra galingesnis už turintį tik daug žinių.
Tačiau svajones žlugdo kompromisai. Tie patys kompromisai, be kurių, kaip moko politikai, politologai, neįmanoma pasiekti stabilumo ir pusiausvyros tiek žmogaus, tiek valstybės gyvenime.
Tad kur išeitis?
Ir vėl prisimenu jaunąjį mąstytoją, kuris palinkėjo: „Tegul mūsų norai būna geri, o svajonės – šviesios, didelės, iki pat dangaus“…
Keturių partijų atstovams derantis dėl naujos valdančiosios koalicijos sudarymo, partijos Tvarka ir teisingumas lyderis parlamentaras Remigijus Žemaitaitis siūlo į Vyriausybės programines nuostatas įtraukti įpareigojimą valstybės lėšomis studijavusius studentus atidirbti Lietuvai.
Tokią Mokslo ir studijų įstatymo pataisą Seimo nariai „tvarkiečiai” įregistravo dar pernai gruodį.
Kaip Eltai sakė R. Žemaitaitis, siūloma įpareigoti studentus, kurių studijas finansuoja valstybė, atidirbti ne mažiau kaip 3 metus Lietuvoje per 10 metų laikotarpį, jei valstybė sudaro sąlygas įsidarbinti pagal įgytą specialybę.
„Susiduriame su tokia situacija, kai studentas, kurio studijas finansavo valstybė, baigęs studijas išvyksta į užsienį ir nelieka dirbti Lietuvoje. Taip sukuriama situacija, kai Lietuvos biudžeto lėšomis ruošiami specialistai kitoms valstybėms”, – sako R. Žemaitaitis.
Pagal siūlomą Mokslo ir studijų įstatymo pataisą, „studijuojantys valstybės finansuojamose vietose studentai arba studentai, kurie įgijo aukštojo mokslo diplomą užsienyje ir kurio aukštojo mokslo studijos buvo finansuojamos valstybės biudžeto lėšomis, baigę studijas privalo išdirbti Lietuvoje ne mažiau kaip 3 metus per 10 metų laikotarpį, jei valstybė sudaro sąlygas įsidarbinti pagal įgytą specialybę, arba grąžinti studijų įmokas”.
Šiuo metu, pagal galiojantį Mokslo ir studijų įstatymą, studentai, baigę studijas, kurias finansavo valstybė, gali išvykti į bet kurią šalį dirbti ir gyventi.
ELTA primena, kad „valstiečiai“, „socialdarbiečiai“, „tvarkiečiai“ ir LLRA-KŠS bando formuoti valdančiąją koaliciją. Šiuo metu vyksta derybos dėl Vyriausybės programos punktų, kuriems savus pasiūlymus turi visos keturios partijos.
Prieš keletą metų, man besilankant Čikagoje, lietuviai papasakojo, kad štai ten stovi didžiausi namai buvusio garsaus mediko daktaro. Deja, jis nepaliko testamento ir dabar visi šie turtai, jam mirus, ko gero atiteks JAV valstybei.
O galėjo parašyti testamentą, jeigu neturi giminių, tai skirti Lietuvos valstybei, ten kur labiausiai reikia. Man atrodo, kad labiausiai reikia – tai jaunimui. Kaip gaila, kad niekas to gero daktaro nepaprotino. O patriotas žmogus privalo ne tik gyvenimu tarnauti, bet ir savo mirtimi dar būti naudingas tautai.
Tiesa, prašinėti, tarsi maldauti, – nereikia, niekada nepraraskime orumo. Bet paaiškinti, kiek galima padaryti gero savo sukauptu turtu, kurio vis vien niekas nepasiima anapus, – reikia. Tik svarbiausia, kad būtų skiriama patikrintam adresatui, ne politinėms partijoms.
