Kartą, visiems dirbant, iš auklėtojų kambario tuščiu koridoriumi ėjau į savo auklėtinių miegamąjį. Iš ten išskubėjo berniukas, nešinas kažką balto. Paklodė? – pagalvojau, kai vagišius staiga pasislėpė už sienos išsikišimo, o paskui vėl pasirodė, tik jau tuščiomis rankomis. Paėmiau vargšelį už pakarpos ir, nieko netaręs, nuvedžiau į tą kampą, kur tikrai gulėjo suvyniota paklodė. Paskui abu nuėjome į miegamąjį. Pirmoji lova buvo suversta, be paklodės."Kodėl vogei?" – klausiu. – "Man liepė. Sakė, jeigu nebus paklodės, mane muš."

Berniuko akys labai gražios, panašios į du tamsius rutuliukus. Jos bailiai žiūrėjo į mane. Ką daryti? Ne pirmą kartą tokia vagystė. Gaila vaiko. Ir tuo metu įėjo du mano auklėtiniai, kuriems aš viską papasakojau.

Continue reading „Su nepilnamečiais nusikaltėliais ( 3 )“

1964 10 18. Priemiestinėje autobusų stotyje, iš kurios  pirmą kartą važiuodavau į naują darbą, keleiviai  buvo apskurę, su ryšuliais, maišais, pintinėmis. Žmonės kalbėjo svetima, keista kalba. Gaila buvo mano gimtinės, Alytaus apylinkių, žmonių, kuriuos palikau, kurie, man atrodo, daug nuoširdesni, kultūringesni. Jaučiau nelabai slepiamą jeigu ne neapykantą, tai priešiškumą lietuvio lenkui, lenko – lietuviui. 

Kai išlipau iš autobuso, iškart buvau užkalbintas, kaip vėliau paaiškėjo, būsimo mano kolegos, tos pačios grupės auklėtojo. Einant keliu, jis atsakinėjo į man rūpimus klausimus. Šalia kelio dirba vaikų grupė. Tai buvo būsimo mano skyriaus auklėtiniai, tik tada nė vieno jų neįsidėmėjau. Nustebau, kad jie mandagiai su Ž. pasisveikino, keli net ėmė priekaištauti: pamiršot mus, auklėtojau, neužeinat. Ž. tada atostogavo.

Continue reading „Su nepilnamečiais nusikaltėliais ( 2 )“