Iš „šunų pragaro“ išgelbėtiems gyvūnams pagalbą teikia LSMU veterinarijos klinikos specialistai. LSMU nuotr.

Valstybinei maisto ir veterinarijos tarnybai Kauno rajone praėjusį savaitgalį atliktos patikros metu išgelbėjus 81-ą siaubingomis sąlygomis laikytą šunį, juos visus apžiūrėjo Lietuvos sveikatos mokslų universiteto (LSMU) Veterinarijos fakulteto Dr. L. Kriaučeliūno smulkių gyvūnų klinikos specialistai.
 
Klinikos vadovės doc. Birutės Karvelienės teigimu, išgelbėtų gyvūnų sveikata, psichinė būklė, elgsena yra neabejotinai sutrikusi, jiems visiems prireikė specialistų pagalbos.
 
„Gyvūnai – sulysę, apnikti endo- ir ektoparazitų, baikštūs, nežino, kas yra eilinis pasivaikščiojimas lauke ir gamtinių reikalų atlikimas. Šiuo metu stebime paraudusias edemiškas pėdas, peraugusius nagus. Šie pažeidimai sukelia judėjimo pokyčius. Taip pat matomi seni randai, tad labai tikėtina, kad šie gyvūnai buvo kankinami“, – tvirtino gyvūnų klinikos vadovė.
 
Pasak jos, įvertinus visų šunų būklę, nustatyta, kad dvylikai gyvūnų (9 suaugusiems ir trims jaunikliams) reikia atlikti skubius, detalius, instrumentinius tyrimus Dr. L. Kriaučeliūno smulkių gyvūnų klinikoje.
Iš „šunų pragaro“ išgelbėtiems gyvūnams pagalbą teikia LSMU veterinarijos klinikos specialistai. LSMU nuotr.
 
Apžiūros metu vienam gyvūnui nustatytas nenatūraliai atsiradęs balso stygų pažeidimas. Tai kelia įtarimą, kad balso stygos buvo pažeistos (kad gyvūnas nelotų), šuniui nustatytas šimtaprocentinis balso praradimas. Tokią procedūrą gyvūnams atlikti yra draudžiama.
 
Vienam šuniui dėl skausmingo ausų uždegimo taikomas ypač sudėtingas gydymas. Kitam gyvūnui nustatytas tonzilitas, stebimas atsiradęs galimai onkologinis darinys, blokuojantis balso stygas. Diagnozei patvirtinti reikia atlikti biopsiją ir tolesnius tyrimus. Dėl sparčiai blogėjančios būklės vienai jauniklių besilaukiančiai kalei skubiai atlikta Cezario pjūvio operacija.
 
„Patikros metu nustatyta, kad šunų nepriežiūra akivaizdžiai neatitinka gyvūnų gerovės reikalavimų, dėl ko dauguma augintinių patyrė odos, ausų, dantų, pėdų pažeidimus ir gyveno nuolatinėje kančioje. Šiuo metu dalis išgelbėtų gyvūnų laikomi gyvūnų priežiūros centre „Nuaras“, kiti, kuriems reikalinga pagalba, visą parą stebimi LSMU smulkių gyvūnų klinikoje“, – teigiama LSMU pranešime.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.09.15; 13:37

Tą dresiruotą tarnybnį šunį nufotografavau prie Karininkų ramovės Vilniuje. Koks klusnus, ištikimas, draugiškas ir tuo pačiu vikrus ieškoti sprogmenų, narkotikų, nelegalių ginklų! Buvo miela matyti, kaip jis zujo tarp stalų, kėdžių, spintų, uosdamas, ar ramovėje nėra draudžiamų daiktų. Uostinėjo, šniukštinėjo taip, kad netrukdytų žmonėms. Elgėsi pabrėžtinai džentelmeniškai, kad niekas iš susirinkusiųjų neišsigąstų, nesutriktų, nepasimestų. Apsaugos pareigūnui užtekdavo mirktelėti, pajudinti pirštą ar ištarti vos pusę žodžio, ir keturkojis jau žinodavo, kaip privaląs elgtis.

O paskui, apžiūrėjęs visus kampus ir pakampes, klusniai atsitūpė prie pareigūno kojų laukdamas naujų įsakymų. Karts nuo karto atidžiai žvilgtelėdavo į šeimininką, ar tik šis nesiruošia skelbti naujo nurodymo… 

Tąsyk susimąsčiau: kokia laimė turėti tokį bičiulį!

Slaptai.lt skaitytojų dėmesiui – dar keliolika naujų nuotraukų.

2020.08.24; 18:00

Kikas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Gyvūnai augintiniai gali padėti įveikti socialinę izoliaciją ir vienišumo problemą, kuri šiuolaikinėje visuomenėje įgyja epidemijos pobūdį ir kelia grėsmę žmonių sveikatai, atskleidė Jungtinėse Valstijose neseniai atliktas tyrimas.
 
80 proc. tyrime dalyvavusių augintinius turinčių respondentų patvirtino, kad gyvūnai jiems padeda jaustis mažiau vienišiems. 85 proc. tyrimo dalyvių, nepriklausomai nuo to, ar jie turi augintinį, ar ne, mano, kad bendravimas su augintiniu gali sumažinti vienatvės jausmą. 76 proc. sutiko, kad žmogaus ir augintinio kontaktai gali prisidėti prie socialinio atotrūkio visuomenėje mažinimo.
 
Šios įžvalgos paaiškėjo atlikus apklausą, kurią inicijavo „Mars“ korporacija ir Žmogaus bei gyvūnų ryšių tyrimų institutas (Human Animal Bond Research Institute, HABRI). Tyrimo metu buvo analizuojama gyvūnų augintinių įtaka žmogaus socialiniams ryšiams, o studija buvo atlikta, atsižvelgiant į sveikatos ekspertų perspėjimus, kad vienišumas Amerikos visuomenėje įgyja epidemijos pagreitį, nepriklausomai nuo žmogaus užimamos visuomeninės pozicijos.
 
Psichologinės ir neuromokslų studijos rodo, kad socialinės izoliacijos žala žmogui – tokia pati, kokią sukelia per dieną surūkomos 15 cigarečių, todėl tai yra laikytina rimta grėsme visuomenės sveikatai. „Mars Petcare“ ir HABRI atlikta studija atskleidė, kad žmogui draugiją palaikantys augintiniai gali padėti įveikti vienišumo ir socialinio nepritapimo problemą, ypač kalbant apie tokias socialiai jautrias grupes, kaip vyresnio amžiaus ar psichikos negalią turintys asmenys.
Tarptautinė kačių paroda. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
 
Maždaug vienas iš keturių (26 procentai) augintinių šeimininkų teigė įsigiję gyvūną todėl, kad žinojo, jog tai gerina psichinę sveikatą. Vyresni nei 55-erių respondentai šį motyvą patvirtino dažniau (55 proc. šioje amžiaus grupėje) nei kitų amžiaus grupių apklaustieji.
 
54 proc. respondentų teigė, kad augintiniai jiems padeda užmegzti kontaktą su kitais žmonėmis. 51 proc. apklaustųjų mano, kad augintinis padeda šeimininkui įveikti drovumą. 9 iš 10 apklaustųjų vyresnių nei 55-erių respondentų grupėje teigė, kad augintiniai vyresnio amžiaus žmonėms padeda jaustis mažiau vienišiems.
 
Beveik trys ketvirtadaliai apklaustųjų (73 proc.) mano, kad slaugos namai ir kitos priežiūros paslaugas teikiančios tarnybos turėtų prisidėti prie gyvūnų augintinių įtraukimo, sprendžiant socialinės izoliacijos problemą.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.06.18; 15:24

Arvydas Juozaitis. Rinkiminis plakatas Pilaitės rajone Vilniuje. Slaptai.lt nuotr.
Pasibaigus pirmajam rinkimų turui ir 7 kandidatams iškritus iš prezidentinių varžybų, pasibaigė ir filosofo Arvydo Juozaičio korektiškumas.
Pirmadienį atšaukęs savo dalyvavimą Valdovų rūmuose surengtoje konferencijoje, skirtoje rinkimų rezultatams apžvelgti, A. Juozaitis vykusius rinkimus apibendrino socialinio tinklo „Facebook“ tiesioginėje transliacijoje.

A. Juozaitis teigė manąs, kad antrajame prezidento rinkimų ture laimės ekonomistas Gitanas Nausėda, nes, jo teigimu, iš Lietuvos dar neišgaravo baudžiava.

„Aš manau, kad pasityčiojimas, kai rinkimų naktį džiūgauja tas kandidatas, kuris greičiausiai laimės, nes prieš konservatorius visuomenė nusiteikusi ir ponios Šimonytės nerinks“, – transliacijos metu sakė A. Juozaitis. 

Iš rinkimų kovos pasitraukęs filosofas, komentuodamas politinės reklamos vaizdo klipą, kuriame antrojoje vietoje likęs G. Nausėda vaizduojamas su šunimi, negailėjo kandžių epitetų. 

„Tas ponas su šunimi, kuris plikai skustas ir iš Meksikos atvežtas, dabar vaikštinės po Prezidentūrą – ten šunų ir daugiau turbūt bus, ir dar kačių… Žodžiu, tai bus pasaulis, kuris mums yra siūlomas. Pagalvokite, (jis yra. – ELTA) laimės kūdikis, man atrodo, kad net mamytės sūnelis, pagal visas reakcijas ir kalbėjimo manierą ir jis dabar bus kitų sūnelių tėvelis – lietuvių ir lietuvaičių. Nepykite už tai, ką sakau, tokie mes esame“, – sakė A. Juozaitis. 

„Mėgstame rinkti gražius ponus, vadinasi, baudžiava dar neišgaravusi iš Lietuvos žemės ir mūsų kūno… baudžiavą dar sustiprina ir televizijos ekranas – vaizdas ima valdyti galvą kaip mažamečio vaiko“, – savo socialiniame tinkle sakė A. Juozaitis.

Galiausiai, pabrėžė filosofas, nors jam ir nepavyko patekti į antrąjį rinkimų turą, regionai, pasak jo, pabudo.

„Regionai budo ir pabudo. Aš labai džiaugiausi žemaičiais, galvojau, kad žemaičiai supurtys Lietuvą – nepavyko. Po to galvojau, kad suvalkai, sudūviškiai pakels… nepavyko. Bet žmonės stengėsi“, – apibendrino jis.

Per pirmąjį Prezidento rinkimų turą daugiausia balsų surinko kandidatai – Seimo narė Ingrida Šimonytė, pelniusi 31,13 proc. rinkėjų balsų, ir ekonomistas Gitanas Nausėda, gavęs 30,95 proc. balsų. 

Premjeras Saulius Skvernelis liko trečiasis, pelnęs 19,72 proc. palaikymo.

Už socialdemokratų kandidatą Vytenį Povilą Andriukaitį balsavo 4,79 proc. rinkėjų. Už filosofą Arvydą Juozaitį pasisakė 4,69 proc. rinkėjų, už europarlamentarą Valdemarą Tomaševskį – 4,00 proc. 

Mažiausiai rinkėjų simpatijų sulaukė kitas europarlamentaras Valentinas Mazuronis, už kurį balsavo 0,65 proc. rinkėjų. 0,79 proc. rinkėjų balsų pelnė Naglis Puteikis. Mindaugas Puidokas yra trečias nuo galo, už jį balsavo 2,58 proc. rinkėjų.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.05.14; 06:00

Minesotos valstijos pareigūnai nustatė, kad šuo vardu Donaldas Trumpas buvo nušautas ne dėl politinių priežasčių, praneša televizijos kanalas „Fox News“, remdamasis Džeksono apygardos šerifo biuru.

Jo žiniomis, Aliaskos malamutas, priklausęs vietos gyventojui, buvo nušautas vasario 10 d. Po šio incidento ėmė sklisti gandai apie politinį konflikto pobūdį, nes šuns savininkas yra karštas JAV prezidento Donaldo Trumpo šalininkas ir taip pavadino savo augintinį Baltųjų rūmų šeimininko garbei. Gyvūną nušovęs kaimynas yra demokratų rėmėjas.

„Džeksono apygardos šerifo biuras ištyrė šuns žūties 2019 metų vasario 10 d. aplinkybes, kadangi šis incidentas paskatino spekuliacijas socialiniuose tinkluose. Nustatyta, kad jį nušovęs asmuo teisėtai gynė savo naminius gyvulius savo valdose“, – sakoma policijos pranešime.

Pasak pareigūnų, vien tik per trejus pastaruosius metus jie gavo 14 skundų dėl nušauto šuns savininko: jo augintiniai ir anksčiau pažeidinėjo privačios nuosavybės ribas, puldinėjo ir kandžiojo žmones, galabijo kaimynų ožkas, viščiukus ir kalakutus.

Informacijos šaltinis – ELTA

2019.02.16; 03:00

Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Iš paskambinusios mamos balso supratau, kad ji labai išsigandusi. Guodėsi, kad kažkas užmušė jos šunį. Paskubomis primečiau, kad Sargis, rujos metu dažnai nutrūkdavęs nuo grandinės, tikriausiai įkyrėjo kokios nors kalės šeimininkui, kuris neapsikentęs griebėsi drastiškų budelio veiksmų. Suprasti gal ir galima, nors pateisinti – labai sunku. Šunelį rado išmestą pagriovyje su suknežinta kakta.

Tačiau mamai tai buvo ne šiaip naminio gyvūnėlio praradimas. Apskritai mama buvo įsitikinusi, kad kai kurie šunys yra protingesni padarai už žmones. Be visa ko kito, Sargis buvo psichologinė atrama mamai, kurią baugindavo pasakojimai, kad šen bei ten apiplėšė, sumušė ar net nužudė atokiau gyvenančius vienišus žmones. Šiame kaime taip pat buvo keletas visiškai degradavusių asmenų, kurie vaikščiojo visados užpiltomis akimis, vakarais slampinėdavo aplink tvoras, žiūrinėdami, ką būtų galima nugvelbti. Sargio gerbei reikia pasakyti, kad jis akimirksniu atpažindavo šį tipažą, reaguodamas garsiausiu kaime skalambijimu, urzgimu, pereinančiu į kaukimą, net toli girdimu dantų griežimu. Iš esmės meilus, geraširdis šunelis tokiu atveju užsidėdavo labai pikto šuns, tikro žvėries kaukę. Kaip galima lengvai nuspėti, kaimo naktinės personos savo ruožtu taip pat labai nemėgo šio šuns, kuris be jokio diskretiškumo, mėnuliui patekėjus, jiems į veidą kapotais skiemenimis išsakydavo visa tai, ką žmonės, diplomatiški kaimynai buvo linkę nutylėti, sulindę į savo trobas.

Mamos pasimetimas, praradus dorąjį namų sargą, buvo toks akivaizdus, skaudinantis mus, kad ilgiau svarstyti, ką daryti, nebuvo laiko, tad greitomis nusprendėme, jog imame šunį iš gyvūnų prieglaudos ir iškart vežame mamai į kaimą širdies nuraminimui ir pasidrąsinimui. Nieko nelaukę, negaišdami nė minutės! Vis tik svarbu buvo išsirinkti tokį žmogaus draugą,  kuris būtų vertas jau legendiniu tapusio Sargio vardo.

Puikus sargybinis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Kaip iškart tapo aišku apsižvalgius prieglaudoje, pamačius šunų įvairovę, veislės kodas čia jau buvo praradęs anksčiau turėtą prasmę, šunys skyrėsi vienas nuo kito pagal individualų savo charakterį. Drauge buvo akivaizdu, kad čia suvežti ir uždaryti – likimo užspeisti, neretai psichologiškai sužaloti šunys. Vienas rotveileris, mums praeinant pro šalį, iš pykčio šokinėjo ant tinklinės tvoros, kandžiodamas vielą, kitas tos pačios veislės nelaimėlis, uždarytas tolėliau, pamatęs žmogų lėkė į tolimiausią narvo kampą, inkšdamas iš baimės. Tačiau trečias rotveileris, vardu Baris, mums tarsi ir tiko, o dar svarbiau, kad  labai patiko. Matėsi, kad didžiagalvis šuo veržiasi bendrauti su gero linkinčiais žmonėmis, norėtų artimiau susipažinti, kita vertus, drąsus šunelio žvilgsnis rodė, jog  jis turi tvirtą nuomonę apie pašlemėkus, nemėgsta naktimis aplink namus slampinėjančių svetimųjų, o ypač neapkenčia smulkių vagišių, kurie dienomis dedasi padoriais bendrapiliečiais.

Neleidau prieglaudos prižiūrėtojui kišti šunį į bagažinę, pasisodinome jį į mašinos saloną. Žmona vairavo, o aš visą kelią iki kaimo anąjį maitinau, negalėdamas atsistebėti, kur tiek daug gali sutilpti, kaip toks kiekis dešrelių gali sulįsti į vieną organizmą, net ir įvertinus faktą, kad šuo buvo išbadėjęs, badmirys su stažu, su ilgų dienų neprisirijimo patirtimi. Dar ir naktį, prisibeldus į mamos namus, jis  visą laiką ieškojo maisto, kišo galvą į puodus, baisiai nervinosi, kad didelis jo snukis netelpa į kažkokį artipilnį indą su pienu, vartė kibirus, uostinėjo šaldytuvą, trainiojosi aplink spinteles. Kitą vertus, jau tąkart, pamaitinus naują gyventoją, pasisuko kalba apie būtinybę įrengti rotveilerio stotui tinkamą būdą, aprūpinti jį gyvenamuoju plotu, nes senoji Sargio būda buvo pernelyg maža naujajam įnamiui.

Štai dabar ir prasideda pasakėčia arba, kitaip tariant, pamokomoji istorija apie šuns būdą. Mums ryte, skubant į savo darbus, išvykus, mamai neliko nieko kito kaip paprašyti Petro, nagingiausio kaimo žmogaus, andai buvusio kalviu, tačiau iš tiesų visų galų meistro, pastatyti pastogę šuniui naujose namuose. Kol kas Baris buvo paliktas vargti pririštas prie daržinės, tos daržinės duryse išpjovus skylę, kad šunelis turėtų galimybę kur nors pasislėpti subjurus orams.

Šiaip visados mielas ir paslaugus, iš tiesų auksinių rankų kaimynas Petras šįkart mirtinai užsispyrė, sakydamas, kad jam labai neoru būtų imti ir pradėti statyti šunų būdas, girdi, ką pasakytų žmonės, kaimynai, ar nepalaikytų jį puolusiu, visai nusivažiavusiu, matėsi, jog Petras bijosi pašaipų, galinčių kilti dėl tokios jo veiklos, netinkančios didžiajam meistrui, statybos, kalvystės ir dar kitokios amatininkystės guru. Dėl teisybės reikia pastebėti, kad Petro namai, kuriuos jis pats buvo sau susirentęs, buvo gražiausi visoje apylinkėje, stebino ir jo sodybos priestatų įvairovė, čia be tvarto, sandėlio, kitų tradicinių ūkinių trobesių, buvo ir kompaktiška lentpjūvė, savo reikmėms skirtas malūnas, kažkur pastatų labirinte slėpėsi išmaniai įrengta naminio alaus darykla ir t.t. Taigi buvo galima suprasti, kad  Petro sugebėjimų pritaikymas šuns būdos statymui būtų tokia pat šventvagystė kaip atominio reaktoriaus panaudojimas traktoriui varyti mėšlavežio darbuose.

Pats mažiausias. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Tačiau mama priminė, kad ji prieš metus kitus garsiajam meistrui buvo paskolinusi tuziną balkių ir didelę krūvą nuoliuotų lentų nuo nebaigtos statyti savo namo mansardos, kuri, mano tėvui mirus, taip ir paliko neužbaigta per amžius, bandydama suderėti, jog, Petrui pastačius būdą, ji nebereikalaus grąžinti anksčiau paskolintų statybinių medžiagų. Žodis „paskolinti“ kaime yra suprantamas truputėlį kitaip  nei aiškinama žodynuose, šio žodžio prasmė yra mutavusi ta linkme, jog „paskolinti“ čia reiškia geranorišką nusiteikimą pasidalinti viskuo, be ko žmogelis gali išsiversti, nenumirdamas iš bado, jokiu būdu primygtinai nieko nereikalaujant grąžinti atgalios (tai būtų pernelyg smulkmeniška), tačiau garbusis meistras mamos užuominą suprato beveik pažodžiui, po savaitė kitos į kiemą milžinišku traktoriumi, išprašytu iš kelininkų, atitemdamas didingų gabaritų Būdą, pastatytą rokoko stiliumi, jau iš tolo kažkiek primenančią garsaus kriminalinio autoriteto pilį Pakaunėje.

Šuniukas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Tik su dideliu sąžinės graužesiu šį architektūrinį statinį galiu pavadinti šuns būda įprasta to žodžio reikšme, tai greičiau buvo Versalio rūmai šuniui su anksčiau niekam nežinomais būdų statymo mene patobulinimais, pašiltinimais ir papuošimais. Vaizduotėje tokią būdą galime nusipiešti nebent galvojant apie Rokfelerio rotveileriui tinkamas gyventi patalpas, tačiau įdomiausia tai, jog mūsų Baris, atėjęs čia tarnauti už kiemsargį, Petro pastatytą būdą kardinaliai išbrokavo iškart, jau pirmuoju bandymu, tik vieną kartą, būdą pastačius kieme prie daržinės sienos, įlindęs apsižvalgyti, tekinomis išbėgęs ir niekados daugiau čia nekėlęs kojos – net ir varomas, tempiamas, net ir tokiu atveju, kai būdos viduje buvo padedamas didžiausias skanėstas. Kaime įsikūręs rotveileris Baris visas dienas leido šalia būdos, darganoms ar šalčiui prispaudus lįsdamas į daržinės vidų, tačiau net šnairomis nežiūrėdamas į savo ištaigingąjį būstą. Nesakau, kad čia susidūrėme su kažkokiu socialinio protesto ar askezės atveju šunų pasaulyje, tačiau šio šuns, parvežto iš prieglaudos, užsispyrimas, demonstruojant savo charakterio tiesmukiškumą, vertė stebėtis…

Numirus Bariui, šią didingą, bet iš esmės nekaltybės stadijoje tebesančią būdą iš mamos iškaulijo žmonės, atvykę iš kito, tolėliau buvusio kaimo. (Kaip matome, garsas apie Petro suręstą būdą buvo pasklidęs plačiai.) Kaip man kažkas jau papasakojo vėliau, atvykėliai vis tik nesugebėjo suprantamai paaiškinti, painiojosi dėl to – kam jiems buvo taip reikalingas šis statinys, kad net ryžosi sunkaus ir gremėzdiško daikto transportavimo vargui: tarsi kalbėjo apie savo planus buvusioje būdoje įsiruošti vištidę, tarsi ruošėsi būdą panaudoti kaip kilnojamąjį grūdų sandėlį ar dar kažką nuveikti. Tačiau kaimiečiai kėlė dar ir kitą versiją. Esą išsigabenusi būdą šeimininkė labai griežtai laikėsi taisyklės, kad išgėręs sutuoktinis neturi teisės veržtis į namus, yra paliekamas nakvoti už durų. Kadangi principingosios šeimininkės sutuoktinis būdavo girtas kiekvieną dieną, be jokių išeiginių, tokia šuns būda, kaip plakė palaidi liežuviai, neva visų pirma buvo reikalinga savotiškai disidentinį gyvenimo būdą pasirinkusiam tų namų šeimininkui.

Meilutis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Tačiau užpraeitą vasarą jau man pačiam teko įsivelti į šuns būdos statymo kolizijas, palikusias neišdildomą įspūdį mano gyvenimo savivokoje. Žmona, mums atostogaujant kaime, primygtinai rodė pirštu, kad nuo Sargio laikų likusi būda jau visiškai supuvo ir netiko naujam sodybos įnamiui, po aprašytų įvykių čia apsigyvenusiam Reksui. Galima pasakyti net taip, kad išdidžios laikysenos Reksas jau gyveno po atviru dangumi, ant būdos griuvėsių. Taigi buvau raginamas, nieko nelaukiant, pradėti darbus, pastatyti kažkokią stoginę, leidžiančią Reksui pasislėpti nuo žvaigždėto dangaus.

Kaip yra sakoma nuo seno, tikras vyras  turi pasodinti medį, pastatyti namą ir užauginti sūnų. Žinia, tai labai aukštai užkelti reikalavimai, be to, nelabai aišku kokia logine seka visa tai privalome daryti, ką pirmiausiai čia reikėtų pastatyti. Tačiau kartais, demonstruojant labiau atlaidų požiūrį, sakoma, kad tikras vyras turi mokėti pastatyti bent šuns būdą. Kita vertus, kyla klausimas – kur reikėtų ieškoti įkvėpimo, užsimojus tokiems darbams?

Įdėmus žvilgsnis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Viena iš ryškiausių praeito amžiaus rusų filosofijos figūra, kaip atrodo, reikėtų laikyti tokį Aleksejų Losevą, gimusį 1897 m., o mirusį 1988 m.,  taigi dar prieš užstojant didelėms permainoms sovietinėje visuomenėje. Vadinu jį rusų, o ne sovietiniu filosofu dėl to, kad ši tauri asmenybė toli gražu nesivadovavo prisitaikymo prie sovietinio režimo žaidimo taisyklėmis, išsaugodamas ištikimybę neoplatonizmo stačiatikiškajai versijai. Jo tyrinėjimai antikos filosofijos sferoje gali būti laikomi reikšmingais net ir pasauliniu mastu. Tačiau dabar man iš atminties išplaukia ta komiškas detalė, kad aptariant Aristotelio metafizikos pagrindines sąvokas, A.Losevas labai dažnai, kur reikia ir kur nereikia, pateikdavo namo pavyzdį, leidžiantį  konkrečiai paaiškinti tai, kaip derėtų suprati  aristoteline maniera nurodamas keturias daikto priežastis, t. y. materiją (gr. hyle), formą, galop veikiančiąją ir tikslo priežastis kaip daikto būtiškosios raiškos ir jo loginės analizės principus. Galimas daiktas, filosofijoje pavyzdžiai mažai ką reiškia, dažniausiai jie tik užtemdo esmę, tačiau Aristotelio metafizika, daikto būtį įpareigojanti suprasti kaip neatskiriamą materijos ir formos vienovę (išskyrus du kraštutinius atvejus, t. y. pirmąją materiją ir formų formą arba, kitaip tariant, Dievą), namo pavyzdyje įgydavo monumentalų pavaizdumą. Kita vertus, viename iš  savo pagrindinių darbų, skirtų antikos filosofijos pozicijų atskleidimui, A.Losevas, aptardamas Aristotelio metafizikos paslaptis, iš inercijos pateikė namo pavyzdį ten, kur jo būtinybė buvo labai menka, kai savo ruožtu už kelių pastraipų, tęsiant temą, toks pavyzdys jau tarsi prašėsi pats savaime, buvo ypač svarbus, bet drauge stilistiškai ydingas dėl pernelyg dažno kartojimo, – štai tada A. Losevas ir nurodė į šuns būdos pavyzdį, leidžiantį su ne mažesne sėkme kaip anksčiau konkretizuoti Aristotelio metafizikos nuostatas. Taigi negalima sakyti, kad aš, kadaise atidžiai skaitęs A.Losevo darbus, išvis nebuvau susipažinęs su šuns būdos statybos idėja ir būdos būties paslaptimi.  

Šuns būdos statybai reikalinga medžiagas radau galutinai užbaigdamas ardyti mansardą, nusikėlęs iš viršaus postorius rastus ir lentgalius. Ta proga verta prisiminti Aristotelio metafizikos nuorodą, kad materija logine prasme yra traktuotina kaip galimybė tapsmui, įgyjant vienokią ar kitokią formą, tampant apibrėžtos formos imtuvu. Pavyzdžiui, akivaizdu, kad iš bronzos gabalo net ir šiandien galima išsilieti sviedinį senoviškai patrankai, tačiau tokia medžiaga (materija) netinka paplūdimio tinklinio sviedinio gamybai. Taip ir mūsų atveju tapo aišku, kad tokio daikto kaip šuns būda gamyboje dominuojančiu pradu taps inertiška stambiagabaritė medžiaga, formai kaip rūšiniam daikto apibrėžtumui nueinant į antrąjį planą, daiktui  gyjant funkciškai sunkiai atpažįstamą postmodernistinį pavidalą. Tačiau ultramodernistinė kūrinio forma jokiu būdu negali tapti pretekstu užsipulti autorių, ar ne?

Pagal  Aristotelį,  forma daikto raiškoje yra tai, kas teikia daiktui rūšinį apibrėžtumą, o  medžiaga yra daikto individualių savybių pagrindas, jo individalumo šaltinis dėl to, jog medžiaga dėl savo inertiškumo niekados iki galo nerealizuoja formos teikiamo rūšinio išsamumo. Čia taip pat galiu pasigirti, kad mano pagamintas daiktas buvo individualus be galo, su niekuo nesumaišomas.

Smalsumas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Žiūrint iš Aristotelio metafizikos taško, konkretus individualus daiktas kaip neatskiriama materijos ir formos vienovė gali būtu vadinamas antrąja materija aukštesniosios formos įgijimo atžvilgiu, jeigu turi tokios formos įgijimo galimybę (pavyzdžiui, plyta namo formos atžvilgiu). Visa tikrovė čia įsivaizduojama kaip turinti tikslinę sandarą, kur žemesniosios pakopos tikrovė siekia įgyti aukštesniąją formą. Tokiu būdu tikrovė įsivaizduojama kaip pakopa nuo pakopos kylantys laiptai į grynąją formą, kitaip tariant, formų formą, kuri yra maksimaliai užbaigta tikrovė. Tai – Dievas, kurio būtis yra buvimas aukščiausiuoju laipsniu. Pagal Aristotelį, Dievas yra pilnutinė aktualizacija be jokios potencialumo (lietuviškai tariant, galimybiškumo), t. y. nematerialumo liekanos. Pažeisdamas įprastą Aristotelio komentavimo kanoną, vis tik pastebėsiu, kad įdomiausias dalykas bent man čia yra šio antikos filosofo sugebėjimas pasigaminti nematerialaus Dievo idėją iš jusliškai reljefiškai apčiuopiamo, t. y. materialaus daikto sąvokos loginės analizės arba gal net greičiau ekstrahavimo būdu, tačiau lieka neaišku – kaip į aristoteliškai suprastą, t. y. teleologinę (gr. telos – tikslas) būties grandinę galėtų būti įjungiamas dabar mano pagamintas daiktas, t. y. šuns  būda. Labai šautume pro šalį, jeigu šuns būdos dalyvavimą didžiojoje būties grandinėje pagal naujųjų laikų madą bandytumėme įvaizdinti kiekybiškai, tarkime, keldami klausimą – kiek tokių šuns būdų reikėtų sukrauti viena ant kitos, kad būtų galima pasiekti Mėnulį ar pan. Kita vertus, Aristotelio dvasioje galima pasakyti, kad net šuns būda yra tobulybės viršūnėje, jeigu ji užima savo prigimtinę vietą būties tvarkoje. Be apsimestinio kuklumo pranešu, kad tokia ir buvo mano pagaminta Reksui būda.

Jau buvau užsiminęs, kad dėl statybinės medžiagos savitumo būda turėjo gautis labai masyvi, sunki, nepajudinama iš vietos. Taip ir atsitiko, bet tai netapo priežastimi labai nusiminti, pulti į rezignaciją. Čia aš panaudojau Egipto piramidžių statybos technologinį triuką, pritaikytą  nepaprastai sunkių luitų  gabenimui, po būdos dugnu pakišęs nelabai storą, bet apvalų  rąstelį ir tokiu būdu nuridenęs būdą į reikiamą vietą už kelių metrų.

Žinoma, svarbiausiai yra tai, kad  Reksas šią būdą kaip savo brangiuosius namus pripažino  be jokių išlygų. Iš karto įlindo čia, įsitaisė, atrado gulėjimo pozą ir ilgai neišlindo, labai ilgai. Ir šiandien jis savo dienas dažniausiai leidžia stebėdamas pasaulį iš būdos angos, pasidėjęs melancholišką snukutį ant  savo šuniškų namų slenksčio.

Papuošė kaspinėliu. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Kaip būda yra svarbi šunų gyvenime, – šią vasarą turėjome galimybę įsitikinti naujame įpakavime. Būtent šią vasarą savo šunį rujos metu pririšome su papildomais grandinės įtvirtinimais, kad – neduokDie – nenusitrauktų. Tačiau atsitiko taip, kad kalė, kurią Reksas paprastai aplankydavo, atėjus lemtingam metui, dabar, nesulaukusi senojo savo draugo, pati pradėjo lankytis mūsų kieme, kažkaip kartas nuo karto pergudraudama savo šeimininkus, ištrūkdama į laisvę. Varėme ją iš kiemo, bandėme paaukštinti tvorą, niekas nepadėjo, ji išvyta greitai prisistatydavo iš naujo, įveikdama visas  užtvaras, labai vangiai reaguodama į mūsų šūkaliojimus.

Kadangi dienomis kieme žaisdavo maži vaikai, nesinorėjo tų cirkų visų akivaizdoje. Tačiau vieną vakarą mes pamatėme tai, ko tikriausiai niekas nebuvo iki mūsų dar matęs, kas ir dabar, rašant šias eilutes, nepaprastai gyvai stovi akyse. Jau stipriai sutemus tą kartą gėrėme arbatą pavėsinėje per didelę liūtį, kur, kaip sakoma tokiais atvejais, už keletą metrų tamsoje pylė kaip iš kibiro. Kažkas iš vaikų, netyčia išbėgęs į liūtį, grįžo su netikėta žinia, kad Reksas stovi šalia savo būdos per didžiulį lietų, nelysdamas į vidų. Tai buvo taip neįtikėtina, kad visi išgarmėjo pasižiūrėti, man suspėjus dar nesmagiai pagalvoti, kad mano statyta būda, galimas daiktas, nežiūrint įdėtų didingų pastangų, ėmė ir prakiuro, taigi šunelis priverstas  stovėti lauke, vengdamas čiurkšlės efekto būdoje.

Vilkšunis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Reksas iš tiesų stovėjo prie būdos, o iš būdos angos per lietų žybsėjo dvi rudos  akys, į mus žiūrėjo išsigandusi kalė („ką dabar jie pasakys“), kuriai šunelis didžiadvasiškai buvo užleidęs savo vietą. Kažkas dar bandė kažką reikšmingai numygti, tačiau žodžių, tinkamų tai proga, iš tiesų jau nebuvo,  juolab nesinorėjo nieko nei smerkti, nei teisinti.

Kai po kelių minučių nuėjau dar kartą pasižiūrėti, iš būdos angos per lietų žybsėjo jau keturios akys.  

2018.11.04; 13:30