Edvardas Čiuldė. Trumpas įvadas į antropologijos kursą. Apie uodegas


Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Per visą savo gyvenimą, pradedant nuo atmintyje išlikusių ankstyvosios vaikystės dienų iki permirkusio košmariškų sapnų prakaitu šiandieninio gyvenimo peripetijų, turėjau daug augintinių šunų ir kačių, ne vieną iš kurių dabar prisimenu prieš akis iškylant anojo šauniam uodegos plazdėjimui. Prisipažinsiu, kad neišnaudojau progos atidžiu įsižiūrėti į kitų naminių gyvūnų, tarkime, karvių ar arklių pasturgalius, tačiau apie kačių, o ypač šunų uodegas galėčiau papasakoti daugiau svarbių detalių nei esame paprastai linkę suteikti šiam neva nereikšmingam daikčiukui.

Dabar jau niekas nebesiginčija, kad šuniui uodega yra susikalbėjimo su aplinkiniais organas, tačiau homo sapiens dažniausiai neišmano tokios kalbos, apsiribodamas savo supratime keliomis banaliomis uodegos vizginimo ar nuleistos uodegos frazėmis, pranešančiomis apie džiaugsmą ar nusiminimą. O uodega išties yra labai plaus diapazono išraiškos priemonė, taigi galėtume pasakyti net taip, kad signalų uodega įvairovė tinka išreikšti begalę jausminių niuansų arba net parodo būtybės nusiteikimą mąstyti. Todėl čia kyla ir toks klausimas – kodėl žmogus evoliucijos eigoje prarado savo uodegą, į gerą ar blogą tai galiausiai turėtų atvesti? Ar uodegos praradimas mūsų atveju yra toks neginčytinas atradimas kaip paprastai esame linkę manyti? Kaip būtų galima pritaikyti susigrąžintos uodegos potencialą dabartiniam žmogaus gyvenimui? Kokia galėtų būti uodegos reikšmė dvasiniam žmogaus tobulėjimui, juolab rūpi pasiaiškinti – kaip uodegos atgavimas mums padėtų susigražinti tikėjimą visuomenės pažanga ir ekonominės gerovės pažadu? Kaip matome, kyla ne vienas, o visas spiečius klausimų.

Jeigu dar karštai nepatikėjote tokios galimybė seka, pabandykite atlikti mintinį eksperimentą, keliant klausimą – kokia uodega tiktų, labiausiai derėtų prie veido, pažiūrų, polinkių mūsų tarsi ir gerai žinomiems politikams, kitiems visuomenės lyderiams, žvaigždėms ir žvaigždutėms, toliau –  mums artimiausios aplinkos žmonėms, man pačiam?

Keliant tokį klausimą apie uodegos atitikimą giliausiai žmogaus esmei, labai panašiai kaip ir pasakoje apie Pelenę, kai kurpaitės atitikimo pėdai paieškos užsibaigė didele sėkme, mes įgytume naują metodologinę žmogaus pažinimo arba net žmogiškos tikrovės atradimo priemonę. Kai hermeneutinė metodologija, įpareigojanti kitą žmogų pažinti kaip kitą aš, mūsų epochoje išsisėmė, metodologinės vaizduotės, siekiant mintimis prikabinti labiausiai tinkamą uodegą tiriamajam antropologinio turinio objektui, taikymas išvestų mus į naujus tyrimo horizontus. Humanistikos mokslams pastarojo šimtmečio bėgyje paskendus subjektyvybės ir vidujybės gelmėse, žmogaus likimo apmąstymas uodegos kontekste leistų atsiremti į kažką objektyvaus, padėtų išsiropšti į krantą ir atsistoti ant  daugiau ar mažiau tvirto pagrindo.

Kokerspanielis. Slaptai.lt nuotr.

Taigi imkime ir pabandykime įsivaizduoti, kokia uodega iš begalinės įvairovės labiausiai tiktų, tarkime, dabartinės konsistencijos aukšto stoto ir prižiūrėtos sielos, taip pat išpuoselėtų manierų subjektui Gitanui Nausėdai, kokia –  Ingridai Šimonytei, kokia – dar kažkam, tada viskas turėtų stoti į savo vietas, nebeliekant jokio reikalo autoriui veržtis pro atviras duris. Tačiau jeigu vis tik klausiate mano nuomonės, daug nesislapstydamas pastebėsiu, kad I.Šimonytei prie veido, kaip atrodo, liuksiškai derėtų dalykiška ir simpatiška dalmantinų veislės kalytės uodega, o išsprogusių akių buldogo bigė kaip kirvis kotą atitiktų kito politiko vidinį „aš“, kurio pavardės viešai net neminiu, nes toks smulkmeniškas jojo „aš“ įvardijimas rodytų autoriaus nepasitikėjimą skaitytojo vaizduote. Nesunku nuspėti ir tai, kad šių eilučių autoriui savo ruožtu labiausiai tiktų primušto kiemsargio uodegipalaikis.

Uodegos reanimacija žmogui leistų mums, žmogaus pavidalo būtybėms, pajusti artimesnį ryšį su gamta ir išbandyti jėgas tarprūšiniame uodegų vizginimo čempionate. Visi gerai suprantame, kad vargu ar žmogynui  kada nors pavyks prilygti šuniui pagal uoslės sugebėjimus, tačiau niekas negalėtų uždrausti kiekvienam iš mūsų  pagal savo sielos grožį įsitaisyti tokią prabangią uodegą, kad su ja nebūtų gėda pasirodyti net tarp povų veislės patinų.

Kita vertus, jau laikas būtų prisipažinti, kad šis įvadas iš esmės buvo parašytas siekiant atsakyti į didžiausią nerimą man šiandien keliantį klausimą – kaip būtų galima išgelbėti vartotojiškos visuomenės industriją, kai jos apsukos karantino metu pastebimai sulėtėjo?

Šuo su akiniais. Slaptai.lt nuotr.

Kaip nesunku įsivaizduoti, žmonėms pradėjus dėvėti uodegas, kūno priežiūros ir higienos pramonė, taip pat, be jokių abejonių, plastinė chirurgija gautų stiprų postūmį arba net pasikeltų į kitą, daug aukštesnį lygį, ženkliai prasiplėstų ir atsinaujintų sveikatinimosi, sporto ir  dietos infrastruktūra, taigi vartotojiškos visuomenės industrijos smagračiai vėl pradėtų suktis taip sparčiai, kad net pyškėtų. Jeigu uodega taptų mados reikalu tarp žmonių, o išstojimas viešumoje be uodegos būtų prilygintas nuogo lunatiko pasirodymui gatvėje, kai kur jau pradėję ryškėti gamybos ir prekybos stagnacijos požymiai dingtų kaip vėjo nupūsti.

Jeigu neklystu, būtent praeito amžiaus trečiajame dešimtmetyje buvo pradėjusi stoti ir dusti tabako gamybos pramonė, nes visi sandėliai buvo  užkrauti neišparduotais tabako gaminiais. O padėtį išgelbėjo viena reklaminė nuotrauka, vaizduojanti dailią moteriškę, viena ranka atsirėmusią į prestižinės markės automobilį ir laikančią rūkstančią cigaretę ilgame kandiklyje tarp pirštų kitoje rankoje. Nuotraukos poveikis buvo milžiniškas, moterys urmu puolė rūkyti, savo ruožtu pramoninkai įgijo galimybę atlaisvinti sandėlius nuo užsistovėjusios produkcijos. 

O dabar pagalvokime, kokio stulbinančio visuomenės dinamizavimo efekto sulauktume, jeigu uodegas lygių galimybių laikais staiga pradėtų dėvėti ne tik moterys, bet ir vyrai, ne tik vyrai, bet ir moterys. Teisę užpatentuoti šią visuomenės dinamizavimo idėją perleidžiu Lietuvos valstybei, kuri, paplitus uodegų dėvėjimo madoms visame pasaulyje, įgytų teisę rinkti mokesčius nuo kiekvienos žmonių dėvimos uodegos visuose pasaulio pakraščiuose. Kas be ko, toks mokestis būtų vadinamas uodegos mokesčiu, o Lietuvos valstybė, turinti išimtinę teisę rinkti uodegos mokestį, taptų turtingiausia pasaulio valstybe.

Blaiviai žiūrint į reiškinius, butų galima suabejoti ir dėl to – ar žmonijai yra skirta sulaukti laimingos pabaigos? Tiesą sakant, kad ir kaip žiūrėtume, – optimistiškai ar pesimistiškai, – aišku yra tai, kad žmonija kaip tokia neturi siužeto. O jeigu žmonija neturi siužeto, tai žmoniją sudarantys individai mainais turėtų įgyti teisę dėvėti uodegas, ar ne? Teisinga būtų, jeigu individai įgytų teisę dėvėti uodegas mainais už žmonijos likimą be siužeto!

2021.03.26; 04:41

print

Prisijunkite prie diskusijos

El. pašto adresas nebus skelbiamas.