Edvardas Čiuldė. Postlietuvos vaizdeliai su Ivaškevičiumi priešakyje (VIII)


Lukiškių aikšė po Remigijaus Šimašiaus fantazijų. Slaptai.lt
Dykuma

Prasidėjus visuotiniam atšilimui, Lietuvoje pakilo jūros lygis ir suskystėjo populiacijos, su  įkarščiu besivaikančios vartotojiškų malonumų, protas.

Ne veltui sakoma, kad protas turi būti užlaikomas šaltai, kokybiškas protas esą visų pirma yra „šaltas protas“.

Iš kitos pusės žiūrint, nesakykite, pasimato ir tai, kad visiškai užšalęs protas taip pat yra neveiksnus, o studijos, dialogo kultūra ir refleksija gali atitirpdyti protą iki reikiamos kondicijos.

Tačiau būna ir taip, kad vaikščioja žmonės po pliažą su amžinu įšalu galvose.

                                                                    X

Dabar jau būna ir taip, kad žiemos vidury Šv. Kalėdų Senelis skuba pas vaikus prisidengęs skėčiu nuo įkyriai lašnojančio grybų lietaus, o užstojus vasarai Vilniaus centre įsisiautėja dykumos.

                                                                    X

Anksčiau derėjusias kuklių rudeninių veislių slyvas čia vis dažniau pakeičia auksinės vynuogės, daržuose trumpųjų formų agurkus išstumia pilvoti arbūzai, o cukriniai runkeliai pralaimi prieš gausų ne mažiau saldžių nei medus melionų derlių.

Pomidorai. Vytauto Visocko nuotr.

Už  tvarto besikapstančias vištas iš egzistencijos rato su didėjančia progresija išstumia visur agresyviai slampinėjantys stručiai.

 Druskininkų miškuose kažkas aptiko net dinozaurų, išnykusių su visuotiniu atšalimu, kiaušinį.

 Neaišku, kas iš to išsiris, ir – ar išvis kas nors išsiris?

 Dabar jau ir žaltys gundo ne rūgščiaisiais rojaus obuoliukais, o pernokusiomis, rubensiškų formų kriaušėmis.   

                                                                   X

O būdavo, kad Baltarusijos bajoras Ivaškevičius, įsisukęs į lokenas, smagiai skrieja pakinkytomis rogėmis per snieginus tyrus, dabar – slampinėja po nelegaliai Vilniaus centre įsteigtą nudistų pliažą, neprisidengęs gėdos.

Žiema. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

                                                                   X 

Dabar jau ir aš pirmajam savo eilėraščiui apie apsnigtų tolių melancholiją, užrašytam praeito tūkstantmečio n-taisiais metai, suteikiu naują, atitinkantį laikmečio dvasią „Dykumos melancholijos“ pavadinimą, darydamas atitinkama  kupiūras:

                                                          tarsi geltlige sergant kepenys

                                                          nepaprastai

                                                          išdidėjęs

                                                          geltonas

                                                         mėnulis

                                                         virš apsnigtos plynės

                                                         (dabar –

                                                          smėlio dykynės)

                                                         nuodija sielą

 

                                                        mažai primintamas

                                                        tavo dvasios tėvą

                                                        (dabar –

                                                         motiną)              

                                                        po sidabrine egle

                                                        (dabar –

                                                        kaktusu)

                                                        stovi

                                                        apsnigtas šakalas

                                                        (dabar –

                                                         šliaužia

                                                         raguota  barškuolė)

 

                                                         keisto vežimo liekanos

                                                         kyšo iš sniego

                                                         (dabar –

                                                          iš smėlio)

                                                         neprimindamos

                                                         nieko

                                                         iš praeities

 

                                                         tik iš mėnulio

                                                         išlindusios

                                                         haliucinacinės

                                                        vėžio  žnyplės

                                                        prakerpa

                                                         debesį

                                                         tačiau

                                                         niekas nežino

                                                         kur veda

                                                         apsnigtos

                                                         (dabar –

                                                         užpustytos smėliu)

                                                        vėžės

                                                        pro

                                                        išretėjusį mišką

                                                        (dabar –

                                                         pro

                                                        sutankėjusią dykumą)

 

(Bus daugiau)

2020.08.17; 10:00

print

Prisijunkite prie diskusijos

El. pašto adresas nebus skelbiamas.