Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
2016.03.26; 06:22
Šv.Velykos
Velykų kalboje popiežius Pranciškus pasmerkė išpuolius Šri Lankoje
Šventasis Tėvas išreiškė gilų liūdesį dėl sprogimų Šri Lankoje ir solidarumą su smurto aukomis.
„Sužinojau liūdnas naujienas apie išpuolius, kurie šiandien, Velykų sekmadienį, sukėlė širdgėlą ir skausmą“, – sakė popiežius Pranciškus.
„Norėčiau išreikšti artumą su krikščionių bendruomene, kuri buvo užpulta maldos metu, ir su visomis šio žiauraus smurto aukomis“, – sakė pontifikas.
Be to, savo kalboje jis ragino politikus spręsti karinį konfliktą Sirijoje ir garantuoti, kad milijonai pabėgėlių ir namų netekusių žmonių galės grįžti į savo šalį.
Anot jo, atėjo laikas iš naujo įsipareigoti pasiekti politinį sprendimą, kuris benamiais tapusiems žmonėms ir pabėgėliams kaimyninėse valstybėse, ypač Libane ir Jordanijoje, leistų grįžti į savo šalį.
Informacijos šaltinis – ELTA
2019.04.21; 15:00
Italijoje imamasi griežtų saugumo priemonių
Italija intensyviai ruošiasi sutikti šv. velykas. bet tuo pačiu priversta imtis ypatingų saugumo priemonių baibinantis galimų teroro aktų bei sprogdinimų.
EPA-ELTA nuotraukoje: Romoje patruliuoja italų kareiviai ir saugumo darbuotojai.
2018.03.30; 00:01
Pilaitė – 2017-ųjų metų šv. Velykų rytą
Mes visi pasiilgome saulės ir šilumos. Norėtume kuo greičiau į spintas pakabinti žieminius paltus bei striukes, šalikus ir pirštines, vilnonius megztinius, storus marškinius… Tačiau šiltų drabužių vis prireikia. 2017-ųjų pavasaris neskuba ateiti Lietuvon. Tai, ką pro langą išvydome šv. Velykų rytą, – tik dar sykį patvirtina sinoptikų išpranašautas ar atspėtas orų prognozes. Pavasario keletą dienų dar teks palaukti.
Ir vis dėlto netikėtai per naktį iškritęs sniegas – puiki staigmena. Pasidžiaukime išvydę ant namų stogų, automobilių, medžių sniegą. Argi nėra gražios nuo sniego svorio linkstančios eglių, pušų šakos? Sniego vis tiek netrukus nebeliks. Ištirps. Ir tada tikrai ateis pavasaris. Pavasaris – jau čia pat.
Jūsų dėmesiui – keletas nuotraukų, kuriose užfiksuotas snieguose skendintis Vilniaus rajonas Pilaitė.
Slaptai.lt nuotr.
Prezidentė su Vilniaus krašto vaikais dažė margučius
Šv. Velykų proga Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė lankėsi Nemenčinėje, kur Vilniaus krašto etnografijos muziejuje susitiko su lietuvių ir lenkų mokyklų vaikais bei krašto bendruomenės atstovais ir dalyvavo edukacinėse velykinėse dirbtuvėse.
„Šv. Velykos – pavasario atbudimo šventė. Ji atneša gyvybės ir džiaugsmo, suteikia drąsos ir pozityvios energijos naujiems darbams. Minėdami Vietos bendruomenių metus, matome, kaip svarbu veiklios, darbščios ir pilietiškos bendruomenės, kuriančios naujas ir puoselėjančios senąsias Lietuvos etnografines tradicijas“, – sakė Prezidentė.
Continue reading „Prezidentė su Vilniaus krašto vaikais dažė margučius”
Lietuvos Respublikos Prezidentės Dalios Grybauskaitės sveikinimas Lietuvos žmonėms šv. Velykų proga
Mielieji, Velykos ateina pas kiekvieną – su prisikėlimo žinia ir padrąsinimu: „Nebijokite!“
Priimkime jį atviromis širdimis ir tikėjimu, kad mūsų viltys ir lūkesčiai būtinai išsipildys. Taip, kaip tikėjo mūsų tėvai ir seneliai pačiais sunkiausiais laikais.
Nebijokime ateities, patys kurkime naują gyvenimą ir visada pasikliaukime nugalinčia gėrio jėga.
Sekmadieniniai pamąstymai. Velykų žvilgsnis ir klausa
Šabui praėjus, Marija Magdalietė, Marija, Jokūbo motina, ir Salomė nusipirko kvepalų, kad nuėjusios galėtų Jėzų patepti.
Labai anksti, pirmąją savaitės dieną, jos ateina saulei tekant prie kapo. Jos kalbėjosi tarp savęs: „Kas mums nuritins akmenį nuo kapo angos?“
Bet, pažvelgusios iš arčiau, pamatė, kad akmuo nuristas. O buvo jis labai didelis. Įėjusios į kapo rūsį, išvydo dešinėje sėdintį jaunuolį baltais drabužiais ir nustėro.
Continue reading „Sekmadieniniai pamąstymai. Velykų žvilgsnis ir klausa”
Antroji šv. Velykų diena. Vilnius, Vinco Kudirkos aikštė
Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
2014.04.20; 15:15
Šv. Velykos Vilniuje. 2014-ieji
Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
2014.04.20; 19:22
Prisikeliama mirštant sau
Kristaus prisikėlimas iš numirusių yra neatskiriamai suaugęs su Jo skausminga mirtimi, nes be Jo – kaip apmirusio kviečio – nebūtų išdygęs žmonijos išgelbėjimo daigas. Viską nustelbiantis Dievo Sūnaus išganymo vaisių didingumas slypi Jo begalinės kančios šaknyse. Kuo daugiau nekaltai kenčia žmogus, tuo jo kančia panašesnė į Nukryžiuotojo, kuris, būdamas be mažiausios kaltės sutepties, kybodamas ant kryžiaus taip pats save apiplėšė, kad dėl mūsų tapo didžiausiu vargšu.
Visi, kuriems yra lemta gerti gyvenimo kančių taurę panašiai kaip darė Kristus, ne tik savaip įskiepijami į Jo kentėjimų vynmedį, bet visada Jame tampa nemirtingumu alsuojančia šakele, per kurią dieviškos gyvybės syvai teka kitiems. Ir tai yra nauja pabudusių iš dvasinio drungnumo miego krikščionių sėkla.
Nesakome, kad turime ieškoti kentėjimų, idant greičiau susitapatintume su Meile, kuri tarsi dėl žmonių nepasotinamos savimeilės vinimis yra be paliovos kryžiuojama. Prieš didžiąją kančią pats Kristus meldė savo Tėvą, kad, jei įmanoma, Jį aplenktų beprotiška budelių piktadarybė. Ir mes, remdamiesi Jėzaus pavyzdžiu, sąmoningai bei nuolankiai mokomės priimti ir nešti tuos kasdienius kryželius, kurie yra mums skirti ir neišvengiami.
Savojo gyvenimo kryžiaus pažinimo ir priėmimo malonė proporcingai atitinka mūsų netikro kryžiaus atidavimo Kristui ryžtą. Kuo labiau suvokiame savojo „aš” atsisakymo svarbą, tuo atidžiau, nuosekliau apmąstome Jo kvietimą sekti Juo, savanoriškai atsiribojame nuo pernelyg savo žmogiškų minčių bei ketinimų ir laisvai priimame visas meile liepsnojančias Jo tiesas, mus vedančias į Guvenimą. Paviršutiniškai vertinant, šie mainai – tarsi papildomos naštos nešimas, sukandus dantis. Bet iš tikrųjų jie yra savojo asmeninio gyvenimo, paženklinto pirmapradės kaltės padarinių aukščiausio sukilninimo., trunkančio visą žmogaus egzistenciją, procesas.
Tai – nelengvas mūsų pašaukimo vykdymas, tačiau jis vertas visų mūsų pastangų, nes ne tik Amžinybėje, bet ir šiame praeinančiame laike, stengdamiesi vis labiau pažinti Jėzų ir sekti Juo, visa esybe pripažįstame, kad Jo žodžiai iš tiesų pildosi mūsų gyvenime. Kai su malonės inspiruojamu ryžtu dėl ištikimybės ir artimumo Jam imame ir atsiribojame nuo kai kurių kūrinių, ypač tų, į kuriuos pernelyg įsižiūrėjus, jie taip nejučiomis išauga mūsų vaizduotėje bei minčių pasaulyje, kad savo melagingomis iliuzijomis ir pažadais užstoja ir visiškai užtemdo Jo žodžio perkeičiančios jėgos prasmę ir dažnai vagia mūsų brangų laiką, tada, veikiant Dievo Dvasiai, esame taip iškeliami virš daiktų trapumo ir kitų dalykų praeinamumo, kad vėl maldos bei tikėjimo stiprinama širdimi išvystame savo išganymo inkarą – Išgamytojo meilę, kurioje išryškėja amžinųjų Velykų ramybės šviesa.
Taigi Kristaus mirtį ir prisikėlimą skiria vos įžiūrima riba, nes faktiškai niekas nematė, kaip Jis prisikėlė. Ne prioritetiniai dalykai – didžiulio akmens nuo kapo uolos nuvertimas ir Jėzaus kūno neradimas – liudija apie tokį įvykį, kuris keičia žmonijos likimą. Tylus ir nežinomas Kristaus prisikėlimas iš numirusių mums yra užuomina į kiekvieno mūsų būsimosios mirties ir iškart po jos susitikimo su Aukščiausiuoju paslaptį.
Jos šydą atidengiame, kai prisimename po Jėzaus prisikėlimo įvykusius pasirodymus saviems mokiniams. Nors Evangelijose nerašoma apie Jo pasirodymą savo Motinai, bet Ji gyveno viltimi bei tikėjimu, kad Jos Sūnus pirmiausia yra Dievo Tėvo Sūnus, todėl Ji savo širdyje nešiojo visus Jėzaus žodžius ir, atėjus skausmingiausio išsiskyrimo valandai, iš savo vidaus lobyno sėmėsi nepalaužiamos stiprybės, tikėjo, kad tai, ką Kristus sakė apie būsimą savo prisikėlimą, tikrai įvyks…
Vienas teologas rašė: „Galime būti tikri, kad savo tikėjimo ir meilės pilnatve Marija sielis gelmėse iškart gyveno Prisikėlimo slėpiniu, meilės petrgale prieš mirtį ir nuodėmę. Tą Prisikėlimo naktį Tėvas naujai grąžino Jai tą, kuris buvo visas gyvenimas, – jos mylimąjį Sūnų ir jos Dievą”.
Ir mums, tikintiems Jėzaus galutine prisikėlimo pergale, išmuš Velykų varpas, skelbiantis: „Visi, kas tikėjo ir pasitikėjo Juo, nematys mirties per amžius!”
Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotraukose – praėjęs Verbų sekmadienis Vilniuje.
2013.03.31
Apie Atvelykį ir kiaušinius
Atvelykio sekmadienis, kasmet primenantis JĖZAUS pasirodymą mokiniams kambaryje Jeruzalėje ir apaštalo Tomo praregėjimą, kad galėtų skelbti įspūdingą bei nenuginčijamą PRISIKĖLIMO TRIUMFĄ.
Tai – tarsi galutinis ŠV. VELYKŲ TIESOS “UŽANTSPAUDAVIMAS”.
Tai – tarsi AUKŠČIAUSIOS PRABOS tikėjimo išraiškos formulė, “surišanti”, gerąja prasme, daugybę krikščionybės vertybių…
Dr. Algimantas Matulevičius: “Sovietų Sąjungoje buvome pirmieji, pirmieji galime tapti ir Europos Sąjungoje”
Tai – Tautos Ateities Forumo (TAF) pirmininko Algimanto Matulevičiaus sveikinimas šv. Velykų proga. Tačiau šis sveikinimas nepanašus į tradicinį. Kalbama ne vien apie pavasarį, atsinaujinimą, atgimimą. Kalbama apie laisvosios rinkos apologetus, besaikį godumą, kiniečius, norėjusius “Sibirą paversti žydinčiu sodu”… TAF vadovas įsitikinęs, jog lietuviai, Sovietų Sąjungoje užėmę pirmąsias pozicijas, vieni iš pirmųjų gali tapti ir Europos Sąjungoje.
Rinkimų agitacija pradėta gėlėmis
Kad pagerbiamos moterys (dar geriau rimtos motinos), įteikiant joms gėlių, nesmerktina. Dar geriau būtų, jei pasveikintų jas ne tik kovo 8-ąją, bet ir per Motinos dieną. Tačiau Marijampolės centrinėje aikštėje ir gatvėse gėles teikė jaunuoliai, ryšintys raudonus šalikus, o tai reiškė, kad jas teikia jaunieji socdemai. Šią vadinamąją tarptautinę šventę jiems įdiegė Lietuvoje „šviesaus“ komunizmo kūrėjai (daugeliui tarptautinė tolygi tarybinei). Nereikėtų pamiršti, kad mūsų socdemai yra komunistų partijos tradicijų perėmėjai. Lietuvoje komunistų partija nebuvo išformuota, todėl Lietuvos socdemai daug kuo skiriasi nuo Europinių socdemų.
