Vytautas Tomkus. Gedimino Savickio (ELTA) nuotr.
Sekmadienį eidamas 82-uosius metus mirė teatro ir kino aktorius Vytautas Romualdas Tomkus.
Apie tai savo socialinio tinklo „Facebook“ paskyroje pranešė aktoriaus dukra Dovilė Tomkutė. Liepos 29-ąją jam būtų suėję 82-eji.
„Su skausmu ir liūdesiu pranešu, kad 2022 m. liepos 24 d., sekmadienį, 19 val. Vilniuje savo žemišką kelionę baigė mano brangus Tėtis, VYTAUTAS ROMUALDAS TOMKUS, g. 1940-07-29. Teatro ir kino aktorius, LR nusipelnęs artistas, Vytauto didžiojo ordino kavalierius, gimtojo miesto Radviliškio garbės pilietis Nr. 1“, – rašo aktoriaus dukra D. Tomkutė.
V. Tomkus gimė 1940 m. liepos 29 d. Radviliškyje. 1961 m. baigė Lietuvos valstybinės konservatorijos teatro meno fakultetą. Nuo 1961 m. – Šiaulių dramos teatro, nuo 1962 m. – Kauno dramos teatro, nuo 1970 m. – Lietuvos nacionalinio dramos teatro aktorius. 1993–1999 m. vadovavo „Vaidilos“ teatrui, vėliau – vėl dirbo Lietuvos nacionaliniame dramos teatre.
Aktorius suvaidino daugybę vaidmenų kine ir teatre. Režisieriaus Balio Bratkausko filme suvaidintas Tadas Blinda jam pelnė bene didžiausią žinomumą ir šlovę.
1980 m. V. Tomkui suteiktas Lietuvos nusipelniusio artisto vardas, 2007 m. – Radviliškio rajono savivaldybės garbės piliečio vardas, 2004 m. jis buvo apdovanotas Vytauto Didžiojo ordino Karininko kryžiumi.
Rašytojas Rimantas Šavelis. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Lietuvos rašytojų sąjunga su giliu liūdesiu praneša, kad gegužės 20 d. po ilgos ir sunkios ligos, eidamas aštuoniasdešimtuosius metus, mirė žinomas prozininkas ir scenaristas Rimantas Šavelis.
Rimantas Šavelis gimė 1942 m. sausio 10 dieną Steponiuose, Rokiškio rajone. 1967 m. baigė Vilniaus universitetą, o 1970 m. – Maskvos aukštuosius kino scenaristų ir režisierių kursus. 1970–1974 m. dirbo Kinematografijos komiteto inžinieriumi, 1974–1977 m. ir 1980–1984 m. – Lietuvos kino studijos scenarinės kolegijos redaktoriumi, 1978–1980 m. – Lietuvos SSR rašytojų sąjungos prozos konsultantu ir 1990–1993 m. klubo vedėju. 1993–2005 m. buvo Vilniaus teritorinės muitinės vyriausiasis budintis inspektorius. Nuo 1973 m. – Lietuvos rašytojų sąjungos narys.
Jau mokykloje R. Šavelis garsėjo, jo paties žodžiais tariant, kaip „štukorius“, mielai lipo į sceną ir vaidino įvairiuose renginiuose, buvo „apsinuodijęs“ kinu, stengėsi pamatyti visus Panemunės miestelyje rodomus filmus. Todėl, baigęs vienuolika klasių, bandė stoti į Vilniaus konservatoriją – labai norėjo tapti aktoriumi, bet kai ši svajonė neišsipildė, pasuko literatūros link – ėmė rašyti, iš pradžių – eilėraščius, vėliau – apsakymus.
Beje, pats yra užsiminęs, kad rašytoju tapti buvo užsimanęs jau vaikystėje: „Dar mokyklos suole perskaičiau E. M. Remarque‘o „Tris draugus“. Iš pradžių skaitydamas kikenau, o baigdamas, regis, verkiau. Man dingojas, kad po tos knygos apsisprendžiau – būsiu rašytojas. Ta mintis, beje, buvo ne nauja. Trečioje klasėje su draugu Juozu, prisiskaitę literatūros apie indėnus, nutarėm tą patį ir pradinės mokyklos kieme, nuošaliame patvoryje, davėm kraujo priesaiką: „špilka“ prasidūrėm nykščius, suglaudėm ir pasakėm: būsim“.
Rimantas savo priesaikos nesulaužė. 1970 metais pasirodė pirmasis jo apsakymų rinkinys „Palei žalią krantą“, už kurį 1975 m. pelnė Žemaitės literatūrinę premiją, 1980 m. – „Paparčio šešėly“, o 1987 metais apysaka ir apsakymai „Amžinoji šviesa“, už kurią buvo apdovanotas Gabrielės Petkevičaitės-Bitės literatūrine premija. Anais laikais jauno autoriaus romanas buvo retenybė, todėl 1974 m. išleistas R. Šavelio romanas „Dievo avinėlis“ tapo neeiliniu literatūros įvykiu. Dar didesnio rezonanso sulaukė 1987 metais pasirodęs ir pakartotinai išleistas nuotykių romanas „Tadas Blinda“. 1999 m. už novelę „Tamarikso žydėjimas“, publikuotą mėnraštyje „Metai“, jam buvo skirta Antano Vaičiulaičio literatūrinė premija.
Beje, knygų rašymas nuolatos konkuravo su autoriaus gyvenimu kino pasaulyje, sakoma Lietuvos rašytojų sąjungos nekrologe. Taip jau nutiko, kad geru dešimtmečiu anksčiau nei šis romanas, 1974-aisiais, pagal R. Šavelio scenarijų buvo sukurtas garsus televizijos filmas „Tadas Blinda“ ir daug kitų filmų. Pats rašytojas yra sakęs: „Tas bjaurybė kinematografas taip moka suvilioti, užhipnotizuoti, kad užmiršti ir laiką, ir valgį, ir miegą. Iš šalies žiūrint, viskas atrodo labai paprasta: yra scenarijus, atsiranda režisierius, operatorius, dailininkas, pakviečiami aktoriai, filmuojame, ryškiname juostą, montuojam, įgarsinam ir turim vaizdą ekrane. Betgi kad ne. Pats filmo kūrimas yra toks magiškas, toks nenuspėjamas, beveik iliuzinis, kad tu pasineri į jį visa galva“.
Tarp jo parašytų kino scenarijų filmams įsimintiniausi – „Arkliavagio dukra“ (1982, XV sąjunginio kino festivalio Taline prizas ir diplomas „Už geriausią nacionalinės literatūros klasikinio kūrinio įkūnijimą ekrane“), „Amžinoji šviesa“ (1987; Italijoje vykusiame kino festivalyje filmas laimėjo aukščiausią apdovanojimą), „Bilietas iki Tadž Mahalo“ (1990), „Žemės keleiviai“ (1991), „Vilko dantų karoliai“ (1997) ir kt.
Išėjęs dirbti į Vilniaus teritorinę muitinę, kuriai atidavė dvylika su puse metų, tikėjosi, kad ne tik užsidirbs pragyvenimui, bet ir galės ramiai naktimis rašyti. Deja, darbas su žmonėmis (Rimantas iš pradžių dirbo budėtoju, vėliau – vyresniuoju inspektoriumi ir vyresniuoju specialistu) atimdavo daug jėgų ir, anot jo, kai diena išvargina, naktimis belieka knapsėti. Vis dėlto jis rašė ir leido knygas, kurios tapdavo ne vien literatūros, bet visos lietuvių kultūros įvykiais. 2000 metais pasirodė romanas „Pasimatymai su gyvenimu“, 2004 m. atsiminimai apie Paulių Širvį „Geriu žalią tylą“, 2009 m. – apsakymų rinktinė „Langinė vėtroje“, o 2013 m. – romanas „Šiek tiek mėnesienos“, kuriame autorius pasirinko metaforizuotą, gal net mistifikuotą pasakojimo būdą.
Šis paskutinis jo kūrinys sutviska netikėtomis spalvomis, personažų likimai įgauna filosofinę prasmę. Autorius dar sykį skambina varpais: civilizacija gali atnešti ne tik gėrį, progresą, bet ir pražūtį.
Nuoširdžiai užjaučiame žmoną Audronę, sūnus Lauryną ir Augustą su šeimomis bei kitus artimuosius ir bičiulius, rašoma Lietuvos rašytojų sąjungos nekrologe.
Vytautas Tomkus. Gedimino Savickio (ELTA) nuotr.
Vytautui Tomkui ir Lietuvos nacionaliniam dramos teatrui – po aštuoniasdešimt. Dar rodos visai neseniai Vytautas prisiminė: „Aš visada švenčiu savo gimimo dieną liepos 29, septintą valandą vakaro – tada gimiau, pirmą kartą surėkiau; kaip sakė Mama, taip ir švenčiu.“
V. Tomkus – drąsus žmogus. Už tai jį myli visi, kas turėjo progos pažinti artimiau. Jis visam gyvenimui išliks gyvas Tadas Blinda. Šį herojų išgarsino Gabrieliaus Landsbergio-Žemkalnio drama „Blinda, svieto lygintojas“ (1907), parašyta pagal Lazdynų Pelėdos surinktus pasakojimus, o 1973 m. sukurtas keturių serijų TV filmas „Tadas Blinda“ (režisierius Balys Bratkauskas, scenarijaus autorius Rimantas Šavelis, pagrindinį vaidmenį atliko Vytautas Tomkus).
V. Tomkus – labai šiltas ir jautrus žmogus. Niekada neieškodamas draugijos, nejučiom tapdavo draugijos siela ir visų mylimu draugu. V. Tomkus – pirmas teatro menininkas, vos tik atslūgus sovietmečio šleikštuliui, XX a. dešimtojo dešimtmečio pradžioje ryžosi drąsiai akcijai: nepalankių peripetijų akivaizdoje jis prie teatro paradinio įėjimo „vaksavo“ žiūrovams batus. Tiksli ir sukrečianti akcija! Nuo to laiko nieks nesugalvojo stipresnio veiksmo, nors įvykių visokių būta, rašo teatrologė Daiva Šabasevičienė.
Gimęs Radviliškyje, Vytautas Tomkus 1961 metais baigė Lietuvos konservatoriją, 1961–1962 m. vaidino Šiaulių dramos, 1962–1970 – Kauno dramos teatre, čia sukūrė Cezarį Williamo Shakespeare’o dramoje „Antonijus ir Kleopatra“ (1966), Lenį Johno Steinbecko dramoje „Pelės ir žmonės“ (1966), Girdvainį Kazio Borutos „Baltaragio malūno“ inscenizacijoje (1966).
Ilgiausiai – 1971–1992 ir 1999–2014 – Vytautas Tomkus kūrė Lietuvos akademiniame (dabar – Nacionaliniame) dramos teatre. Šio teatro scenoje gimė ryškiausi aktoriaus personažai, tarp kurių – Falstafas (Williamo Shakespeare’o „Vindzoro šmaikštuolės“, 1977), Laurynas (Justino Marcinkevičiaus „Katedra“, 1971), Krutickis (Aleksandro Ostrovskio „Kiekvienam gudruoliui pakanka kvailumo“, 1984), Jokimas Žaldokas (Boriso Dauguviečio „Žaldokynė“ 1995), Klarensas (Williamo Shakespeare‘o „Ričardas III“, 1999), Levukas (Juliaus Dautarto „Paskendusi vasara“, 2001). 1992 metais drauge su bendraminčiais įkūrė teatrą „Vaidilos ainiai“, kuriame vaidino iki 1999-ųjų, o ryškiausias šiame teatre sukurtas vaidmuo – Domenikas (Eduardo De Filippo „Filomena Morturano“, 1997).
Ne mažiau įspūdinga ir aktoriaus filmografija – kinas leido jam išgarsėti ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Vytautas Tomkus dirbo su režisieriais Raimondu Vabalu (Povilas, „Žingsniai naktį“, 1962; Jurgaitis, „Birželis, vasaros pradžia“, 1969), Vytautu Žalakevičiumi (Apuokas, „Niekas nenorėjo mirti“, 1965), Marijonu Giedriu (Leonas, „Nesėtų rugių žydėjimas“, 1978, estu Veljo Käsperu (Jonas Tichu, „Gladiatorius“, 1969 – čia vaidino su latvių teatro ir kino žvaigžde Vija Artmane), latviu Aloizu Brenču (Voldemaras, „Būti nereikalingam“, 1977; Janis Liepa, „Ralis“, 1978) ir kitais.
Aktoriaus kūryba itin plačiai tapo žinoma televizijos dėka: be Tado Blindos Vytautas Tomkus sukūrė Boleslovo vaidmenį Sauliaus Vosyliaus režisuotuose televizijos serialuose „Giminės“ (1993–1997, 1998–2000), „Atžalos“ (1998), „Giminės po 20 metų“ (2011), „Giminės. Gyvenimas tęsiasi“ (2015–2016).
„Kalbant apie kiną ir teatrą, pastebėjau, kad teatro tekstą išmoksti iki gyvenimo pabaigos. O kine – čia pat išsitrina „magnetofono juosta“. Šiaip ar taip, kiekvienam aktoriui, dirbančiam teatre, labai naudinga pasifilmuot kine. Nes, kol nepasifilmuoji, apie save būni geresnės nuomonės. Veidrodyje nematai, kokia tavo nosis ilga, kokios tavo didelės ausys… Kai kine save pamatai iš visų pusių – nusileidi. Tik, aišku, teatre dar kitą kartą gali save koreguoti, o kine – kito karto nėra. Aš visada buvau už aktorinį teatrą. Buvo ir liko svarbu aktoriaus santykis su autoriumi-tekstu, su jo išraiškos amplitude, su režisieriaus koncepcija. Mėgstu teatrą, kuriame režisūros beveik nėra, kur, kaip sakoma, „aktoriai tempia”, – yra sakęs Vytautas Tomkus.
Kastytis Stalioraitis. Slaptai.lt nuotr. Šiandien išklausiau LRT radijo laidą „Džiazuojanti istorija” apie Tadą Blindą ir…. Vytautą Landsbergį, kaip buvo skelbta anonse:
Nujaučiau, kad Vytauto Landsbergio vardas paminėtas kaip Balandžio 1 šposas. Iš tiesų, buvo prisimintas jo senelis Gabrielius Žemkalnis – Landsbergis, parašęs dramą „Blinda – svieto lygintojas”.
Pirmu smuiku laidoje grojo istorikas dr. Tomas Balkelis.
Jis, remdamasis carinės Rusijos Lietuvoje žandarmerijos pranešimu, įvardino Tadą Blindą kaip paprasčiausią plėšikų gaujos vadą, arkliavagį, pardavinėjusį vogtus arklius Prūsijoje. Pagal tą pranešimą, neapsikentę vietos gyventojai surengė jam Linčo teismą, mirtinai jį sudaužydami Luokės miestelio aikštėje.
Štai ką apie Tadą Blindą pateikia Vikipedija.
Tado Blindos asmenybė apipinta padavimais ir istorijomis, o jo biografija istoriškai netyrinėta ir tėra labai maža žinių. Gimė Luokės parapijos Kinčiulių kaime 1846 m. sausio 15 d. (pagal Julijaus kalendorių), pasiturinčio valstiečio Tado ir Elžbietos Bukontaitės Blindų šeimoje. Yra žinoma, kad jo tėvas buvo valakinis ūkininkas ir Viekšnių dekano medininkas. Turėjo du sūnus, vyresnįjį Juozapą ir jaunesnįjį Tadą, kuris buvo krikštytas Ubiškėje. Ūkiu daugiausia rūpinosi motina. Vyresnysis sūnus Juozapas mokėsi kunigų seminarijoje, tačiau iš ten buvo pašalintas ir ištremtas į Sibirą, iš kur nebegrįžo. Tadui Blindai motina ūkį užrašė 1867 m. sausio 15 d. sau pasilikdama išimtinę. Tais pačiais metais vasario 7 d. vedė Barborą Viktoravičiūtę, susituokė Luokės bažnyčioje. Augino tris dukras (Ievą, Oną, Marijoną). Ūkį nuomojo, pats žemės nedirbo.
Su plėšikų gauja veikė Raseinių, Šiaulių ir Telšių apskrityse. 1877 m. balandžio 22 d. per Švento Jurgio jomarką pagautas ir minios užmuštas Luokės turguje. Prie to prisidėjo ir grafo Oginskio tarnai. Carinės žandarmerijos raporte nurodyta, kad jo mirties priežastis buvo daugybiniai kūno sumušimai.
Rašytoja Lazdynų Pelėda apie 1900 m. surinko žmonių pasakojimus apie Tadą Blindą ir buvo pradėjusi rašyti kūrinį „Sulygintojas svieto“, tačiau vėliau persigalvojo, ir visą turimą medžiagą perdavė Gabrieliui Landsbergiui-Žemkalniui.
Tadą Blindą išgarsino 1907 m. Gabrieliaus Landsbergio-Žemkalnio drama „Blinda, svieto lygintojas“, parašyta pagal Lazdynų Pelėdos surinktus pasakojimus. 1973 m. sukurtas 4 serijų TV filmas „Tadas Blinda“ (režisierius Balys Bratkauskas, scenarijaus autorius Rimantas Šavelis, pagrindiniame – Tado Blindos – vaidmenyje Vytautas Tomkus). Kadras iš meninio filmo „Tadas Blinda”
2004 m. muzikantas Andrius Mamontovas pastatė miuziklą „Tadas Blinda“.
Po beveik 40 metų pertraukos nuo originalaus kūrinio atsiradimo nufilmuotas pirmas lietuviškas nuotykinis istorinis veiksmo filmas nepriklausomos Lietuvos istorijoje Tadas Blinda. Pradžia – didžiuosius ekranus pasiekęs 2011 m. rugsėjo mėnesį. Tai tapo žiūrimiausia juosta Lietuvos istorijoje. Vien per pirmąjį savaitgalį į kino sales susirinko daugiau nei 40 tūkst. žiūrovų.
Pasigedau dr. T. Balkelio kritiško žandarmerijos raporto įvertinimo. Tik ką įvyko 1863 metų sukilimas („Vyresnysis sūnus Juozapas mokėsi kunigų seminarijoje, tačiau iš ten buvo pašalintas ir ištremtas į Sibirą, iš kur nebegrįžo”).
1863 m. Valstiečių sukilimas Lietuvoje. Konstantino Bogdano istorinė kompozicija. Slaptai.lt nuotr.
Dr. T. Balkeliui, tur būt, žinoma, kad vėlesnė „žandarmerija” – KGB SSRS mūsų partizanų nevadino kitaip, negu banditais. Kaip ir carinė žandarmerija, KGB siųsdavo tokius raportus Maskvai, kuriuose stengėsi įrodyti, kad su partizanais susidorodavo „tarybinė liaudis”, mums gerai žinoma stribų pavadinimu, su visokiomis išgalvotomis istorijomis.
Lazdynų Pelėda surinko atsiminimus apie Tadą Blindą praėjus vos 33 metams po T. Blindos mirties. Kodėl mes turėtume abejoti tais prisiminimais, labiau pasitikėdami okupanto, žiauriai numalšinusio 1863 sukilimą, raportu? Net jei Tadas Blinda, kuris pats pasiturinčiai gyveno, rekvizavo arklius kokiam nors fondui, tai ar negalėjo tas fondas būti skirtas tolimesnei kovai už Nepriklausomybės atkūrimą? Negi žandarmerija paminėtų tokį faktą?
Manau, kad mūsų istorikų bandymas pūsti į vieną dūdą su okupantų „šaltiniais” neišlaiko kritikos.
Gediminas Navaitis, Kazimiero Simonavičiaus universiteto profesorius, dr.
XXI amžius informacinių technologijų, žinių amžius. Tiek pat teisinga pasakyti – melo ir gandų amžius. Gandai tapo paveikia priemone, kurią naudoja geltonoji, bulvarinė ir panašia įvardinama žiniasklaida. Melo ir prasimanymų pilna internete.
Tyrinėti gandai irgi ne kartą. Psichologas Gordon Willard Allport pasiūlė gandų įvertinimo formulę, pagal kurią gandas gali būti aprašytas kaip įvykio reikšmingumas padaugintas iš jo dviprasmiškumo ir neaiškumo. Akivaizdu, kad koronavirusas, karantinas mums visiems svarbus įvykis. Taip pat akivaizdu, kad ir jį tiriantys mokslininkai dar daug ko apie šį virusą nežino.
Gandų ir pasakojimams pagrindas bendras. Tai dėmesys visuomenės nestabilumui ar nepatenkintiems poreikiams. Antai, žmogus – voras, Robinas Hudas, Tadas Blinda kovoja už socialinį teisingumą, baudžia tuos, kurių neįstengia nubausti valstybinės institucijos. Gandai ir pasakojimai patvirtina žinojimo bei galios pakeisti padėtį stoką. Jie apibendrina atskirą atvejį, turintį klausytojams platesnę prasmę, atitinkantį jų vaizdinius apie pasaulį. Todėl vieniems žmonėms tas pat gandas yra nieko nereiškianti nesąmonė, o kitiems jų įsitikinimų patvirtinimas. Gando esmė – demaskuoti blogį ir apsimetėlius, slepiančius tiesą.
Gandas yra efektyvi informacijos skleidimo priemonė, kuri remiasi žmonių baimėmis ir norais. Taigi, yra visos prielaidos gandams apie koranavirusą sklisti. O juos skleidžiantys gana retai nori mums gero.
Europos išorės veiksmų tarnyba (EEAS) paskelbė pranešimą apie dezinformaciją, kuri skleidžiama apie koronavirusą. Svarbiausia šio pranešimo žinia – gausėja melagingų žinių, Ją kryptingai skleidžia Kremliui pavaldi ar artima žiniasklaida. Nemažai melagingų žinių paskelbia socialinių tinklų dalyviai
EEAS pateikė daug dezinformacijos pavyzdžių. Iš jų labiausiai paplitę:
Koronavirusas yra biologinis ginklas, kurį naudoja Kinija ar JAV.
Koronavirusas neatsirado Uhane. Ji sukūrė JAV kariškiai.
Centralizuota valstybė, tokia kaip Kinija, geba įveikti koronavirusą, o demokratinės valstybės – ne.
Europa turėtų būti dėkinga Kinijai už koronaviruso plitimo sustabdymą. ES turi atsiprašyti Kinijos dėl dokumentų, kuriuose Kinija įvardinta kaip grėsmė.
Kremlius
Pandemiją sukėlė migrantai, kurie koronavirusą platina Europoje.
Koronavirusas yra susijęs su 5G internetu. Uhanas yra 5G bandymo vieta.
ES nėra pasirengusi skubiai teikti paramą savo valstybėms narėms – vietoj to jos turi pasitikėti išorės parama (pvz., iš Kinijos).
Šengeno sutartis nebeegzistuoja. Europiečiai yra karantine, tačiau migrantai gali laisvai judėti po Europą.
Koronavirusas yra apgaulė, jo nėra.koronavirusas
Koronavirusui išgydyti yra natūralių priemonių.
Naudodamasi koronaviruso sukeltomis problemomis, rusiška propaganda tęsia jai įprastų idėjų, kuriomis siekiama susiskaldyti visuomenę, pasėti nepasitikėjimą, kelti sumaištį platinimą. Pastebimi rusiškos dezinformacijos skirtumai, jei žinios platinamos vidaus ar tarptautinėse auditorijose.
Rusijos auditorijai skirtuose pranešimuose koronavirusas apibūdinamas kaip užsienio agresijos būdas, teigiama, kad jis sukurtas slaptose JAV ar Vakarų šalių laboratorijose, pabrėžiama, kadkoronaviruso iššūkiui Europa nepasirengusi, o Rusija sėkmingai su juo kovoja.
Pranešimuose, skirtuose tarptautinei auditorijai (skelbiamuose anglų, vokiečių, italų ar lietuvių kalbomis), daugiausia dėmesio skiriama sąmokslo teorijoms, susijusioms su „pasauliniu elitu“, biologinio ginklo bandymu. Jomis siekiama sukelti nepasitikėjimą nacionalinėmis ir ES institucijomis, sveikatos apsaugos sistemomis ir mokslo ekspertais. Pavyzdžiui, Rusijos okupuotame Kryme įkurtas tinklalapis „Naujienų frontas“ paskelbė straipsnį „Lietuviai pradėjo užsikrėtusių koronavisuru tautiečių „medžioklę“. Užtenka perskaityti vien pavadinimą – komentuoti nereikia. Tinklalapis „Sputnik“ paskelbė medžiagą, kurioje išsakyta prielaida, kad koronavirusas sukurtas Latvijoje, nes šioje šalyje daug talentingų mokslininkų ir farmacininkų, o pandemija naudinga valdžiai. Gal kam ir patiks „pagyrimas“ talentingiems latviams?
Internete apie Covid-19 – gausybė įvairiausių pranešimų. Slaptai.lt nuotr.
Gandams nebūdingas logiškumas ir nuoseklumas. Jis nebūdingas ir dezinformacijai, kuria siekiama įbauginti ir sujaukti mąstymą. Todėl ta pati dezinformacijos priemonė vieną dieną gali skelbti žinią, kad pandemija tėra prasimanymas, o kitą – pranašauti pasaulio pabaigą. Tačiau išlieka pagrindinis teiginys – Vakarai blogis, Putino režimas geris.
Šiuolaikinio rusiško imperializmo ideologas A. Duginas rašo, kad pandemija „išvalys pasaulį“. O kaip atrodys „švarus pasauli“? Jame neliks demokratijos, bus įvesta griežta karinė diktatūra. Taigi, dar kartą bandoma įteigti, kad Putino Rusija – gerovės ir laisvės šalis. Deja, vis atsiranda besmegenių, kurie tuo patiki.
Jei bent dalis žmonių patikės dezinformacija – ją skleidžiančių tikslas bus pasiektas. Todėl turime likti budrūs, turime mąstyti ir nepasikliauti gandais, turime rinktis patikimus informacijos šaltinius, nes nekenčiantys Lietuvos dirba savo juodą darbą.
Interviu autorius – Kazimiero Simonavičiaus universiteto profesorius, dr. Gediminas Navaitis
Rašytoja Daiva Tamošaitytė, šio teksto autorė. Azerbaidžano sostinė Baku. Asmeninio archyvo nuotr.
Balandžio 15 dieną pasaulis minėjo Pasaulio kultūros dieną. 1935-aisiais JAV prezidentas Franklinas Rooseveltas ir Lotynų Amerikos valstybės įsipareigojo saugoti kultūros paveldą: architektūrą ir paminklus, meną ir mokslą. Nuo 2006-ųjų šią dieną mini ir Lietuva. Šia proga verta pamąstyti ne apie kultūrai skirtus renginius, bet apie tai, su kokia kultūros samprata Lietuva ją mini, kokiu paveldu pasitinka valstybės atkūrimo šimtmetį ir ką saugo.
Pradėsiu nuo svarbiausio, regimiausio ir daugiausia ginčų sukėlusio objekto: Vasario 16-osios šimtmetį Vilnius pasitiko paskubom aptvarkyta, bet tuščia Lukiškių aikšte. Lietuvos valstybės reprezentacinėje aikštėje seniai numatytas nacionalinės reikšmės paminklas Lietuvos laisvei ir jos gynėjams neiškilo. Rezistentai, visuomenininkai bei dauguma tautos, siekiančios įsakralinti erdvę Vyčiu ir pagarbos žuvusiesiems įamžinimu, susidūrė su Kultūros ministerijos vadovybe bei Šiuolaikinio meno centru, proteguojančiais neįpareigojančią laisvalaikio zoną. Laisvės kovotojai suskubo į Šimtmečio žiedą įkasti kapsulę su 100 unikalių relikvijų (žemės, surinktos iš Saulės ir Žalgirio mūšių, sukilėlių ir partizanų kovų ir palaidojimo vietų, kitų daiktų), palydimąjį raštą ir vietą pašventinti.
Lukiškių aikštėje privalo stovėli Laisvės karys. Slaptai.lt nuotr.
„Lukiškių aikštė kol kas – taip pat itin prasmingai – tuščia. Kas joje pastatys paminklą Lietuvos partizanams, tas ir išves tautą iš aklavietės, nes šis paminklas gali stovėti tik su viena sąlyga – atlikus juridinę ir simbolinę desovietizaciją“, – rašiau „Kultūros barų“ puslapiuose 2013 metų kovą, gerokai prieš įsiplieskiant visai nesimboliniam nuomonių gaisrui, kuris pats ryškiau nei keliaaukštė statula nušvietė tiesą, jog vieši simboliai, ypač ketinami ręsti amžiams ir tautai švenčiant kas kelias kartas pasitaikantį valstybinės reikšmės jubiliejų, yra absoliučios vertės, net jei jie absoliučiai neigiami. Įstrigo ir naujovių iniciatorių „patriotams mesta pirštinė“ – jauno menininko parengtas liaudyje „Bunkerio“ pavadinimą įgijęs projektas, vienų vertinamas kaip neoriginalus, netinkamas aikštės struktūrai, kitų – kaip klaidingai reprezentuojantis paminklo koncepciją, kuri turėtų ne laidoti, bet išaukštinti laisvės kovų idėją, o trečių – kaip kompromisinis variantas (ir memorialas, ir kalvelė piknikui, šunims vedžioti).
Aklavietė – kaip ant delno, o desovietizacijos nebuvimą per 27 metus vaizdžiai rodo Lukiškių aikštės lietuviškasis ground zero, kairiųjų intelektualų sovietinių paminklų gynimas (pasišovimą pagrindinėse miestų erdvėse saugoti okupantų paliktus jų piktadarybes nebyliai, tačiau iššaukiamai šlovinančius simbolius reikėtų laikyti net ne anachronizmu, o sąmoningu pritarimu) bei vėlgi jų pasaulėžiūros diktuojamas nuomonių labirintas, iš kurio į tą pačią aklavietę veda anarchistinių, postkomunistinių, šiaip keistų ir būtinai vertybių vertikalę griaunančių projektų skatinimas. 2017 metų lapkritį Kauno bienalėje pristatyti darbai (pavyzdžiui, japonų menininko į sovietinės virtuvės interjerą įsprausta Juozo Zikaro paminklo Laisvei kopija ant languotos klijuotės), pasak kritikės Aistės Virbickaitės, įgalina „išsirinkti savo favoritą ar leistis išstumiamiems iš sau įprasto žinojimo, kam reikalingi paminklai“; dar daugiau, jie įtvirtina postmodernią, todėl ir vienintelę teisingą pasaulėžiūrą, nes „šiandien šalyse, kur paminklų nebestato karaliai ir didieji vadai, kiekviena paminklo griovimo ar kūrimo istorija yra visuomenės tolerancijos, išsilavinimo ir gebėjimo susitarti istorija“.
Mąstyti apie vizualumo apskritai didėjančią reikšmę mūsų laikais tenka jungiant skirtingų meno formų refleksiją, tačiau ne dėl to, kad kreiptume dėmesį į tarpdiscipliniškumą, kuris kaip metodas sukelia daugiau neapibrėžties, nei inicijuoja naujovių. Tai būtina matant, jog ankstyvas arba paviršutiniškas postmodernizmo ir progresyvizmo formų perkėlimas iš Vakarų į posovietinę erdvę išsikreipia dėl istoriškai susiklosčiusių aplinkybių, o jaunatviškas noras išsiveržti iš senų stereotipų kol kas negimdo jokių patvaresnių ar meniškai įtaigių pavidalų. „Drąsa kalbėti apie paminklus“ ir kovai su laiko nugludintomis jų prasmėmis skirti bienales pridengia faktą, jog Lietuvoje nuolat žlungantys konkursai nurodo ne tik į pavėluotą kontrkultūros žygį į anksčiau draustiniais laikytas teritorijas, bet pačios pasaulėžiūros, ideologijos ir reiškinio filosofinį lėkštumą, nevaisingumą ir trumpalaikiškumą, užkoduotą pačioje jo esmėje.
Nežinia, ar dabartiniai Kultūros ministerijos ir ŠMC ideologai pastebėjo beveik tuo pačiu metu (gruodžio mėnesį) Lietuvoje demonstruotą švedo Rubeno Östlundo filmą „Kvadratas“, 2017 metais Kanų festivalyje pelniusį Auksinės palmės šakelę. Filmas prasideda švediško „Vyčio“ (kario ar valdovo ant žirgo) skulptūros griovimu. Jos vietoje įkurdinama instaliacija – kvadratas. Tai erdvė, kuri Stokholmo šiuolaikinio meno muziejaus projektų kūrėjų valia turi tapti socialinio jautrumo realizacijos punktu. Režisierius satyriškai vaizduoja projekto ir realaus gyvenimo priešingybę, kritikų snobiškumą ir visuomenės hipokrizę: siekdami pelno ir skandalingo dėmesio, reklamos autoriai klipe, vaizduojančiame aikštėje į kvadratą patalpintą mergaitę, ją susprogdina; parodų rūmuose šlavėja per klaidą sušluoja meno kūrinį, palaikiusi jį šiukšlėmis; galiausiai filmo pabaigoje aukštuomenės pobūvyje gorilą vaizduojantis aktorius, kaip ir visa siužeto slinktis, iki maksimumo išryškina politinio korektiškumo kvailybę. Išbandomos pakantumo ribos, ir paaiškėja, kad tolerancija tėra paprasčiausia baimė ir nesugebėjimas ne tik atjausti, bet ir apskritai matyti tai, ko nenori matyti.
Filmo „Kvadratas” afiša
Man šis filmas pasirodė vertingas ne tiek dėl meninės kalbos, kiek dėl drąsos kalbėti apie meno šarikovus (perkeltinė aliuzija į Olego Kulikovo performansą ir tiesioginė – į nuolaidžiavimą laukiniškumui). Raitelio skulptūra, pseudomenas, šiuolaikinio meno kuratorių ir visuomenės cinizmas – viskas stebuklingai laiku interpretuota filme, į kurį kaip į veidrodį turėtų pažvelgti ne tik švedų ar prancūzų, bet ypač lietuvių kultūros politikos formuotojai paminklų vajaus kontekste. Kvadratų kūrimas – melagingos tikrovės konstravimas – bent jau po šio pelnytai išgarsėjusio kino kūrinio nebeturėtų būti laikomas išsilavinimo ženklu ar tikros tolerancijos raiška. Kita vertus, karalių ant žirgo Europos aikštėse tiek daug, kad europiečiai gali sau juoktis iš instaliacijų į valias, o Lietuvoje šios rūšies paminklų – vakuumas; net Gediminą skulptorius pabijojo užsodinti ant ristūno. Lemtingai suvėluota net šioje srityje. Galiausiai Vytis tinka visoms LDK buvojusioms tautoms, nebent būtų nepriimtinas norintiesiems paneigti ar bent sumenkinti ilgą ir turtingą Lietuvos valstybės istoriją.
Kinas XXI amžiuje tampa pirmaujančiu visuomenę ir pasaulėžiūrą formuojančiu veiksniu ir meno forma, juolab kad dėl plačių tinklaveikos galimybių yra vis geriau prieinamas viso pasaulio žmonėms. Kaip tik dėl galingo poveikio protui ir jausmams, suteikdamas regos pojūčiui pirmenybę, ekranas virsta mūšio poligonu ir veiksminga priemone bet kuriai pažiūrų sistemai įtvirtinti ir propaguoti. Dažnai dailė, šokis, literatūra – visos kultūros sritys – perkeliamos į ekraną ir išgyvena galutinę įsikūnijimo fazę sinkretiniu arba miksuotu pavidalu.
Dėsninga, jog vyraujančios filosofinės sistemos, virstančios ideologija, kinui diktuoja ne tik temas, bet ir metodą. Postmodernizmas, struktūralizmas ir iš jų išsišakojančios vis naujesnės mąstymo bei meno kryptys įkandin modernizmo tarsi tęsia šiuolaikiško pasaulio naratyvą. Jo esmė – kova su neteisybe, nelygybe, religiniais prietarais, akademizmu, tai yra visas rinkinys kairiųjų vertybių. Tačiau dadaizmą ar absurdo estetiką dar įmanoma laikyti natūraliu menininkų protestu, atoveikiu į pasaulinių karų paliktą egzistencinę tuštumą, o dabartinius vedinius (fluxus, bjaurasties estetiką ir kt.) kultūros formomis įvardyti būtų netikslu. Savo esme ir manifestais tai gryniausia kontrkultūra, jos tikslas griauti, o ne tobulinti, tyčiotis, o ne gėrėtis.
Lietuvoje kontrkultūra su kultūros paveldu nieko bendro, išskyrus juos skiriančias barikadas, neturi. Neturi vien todėl, kad to paveldo, išskyrus invazines struktūras (sovietiniai paminklai, euroromanas, graffiti ir pan.), nepripažįsta. Mat privalu, kaip liepta, dirbti mistifikuoto Kito labui. Nelyginant andai komunistai, atvirai save įvardijantieji „Gariūnų karta“ žmonės, perėmę kultūros vairą, pasaulį kuria iš naujo, tik nelabai jiems sekasi („Literatūra ir menas“ tuščiais puslapiais). „Iš sau įprasto žinojimo save išstumia“ ir kino menininkai, dažnai bendradarbiaujantys su literatais ir kompozitoriais. Jie perima aukščiau aptartą kvadrato tikrovę su visais iš to išplaukiančiais padariniais, nė nenujausdami, jog tariamu naujumu ne tik atsilieka, kuria lėkštą neįtaigų gaminį, bet gilina kultūrinį vakuumą. Juk jeigu nujaustų ar sąmoningai tai darytų, kaip tai reikėtų suvokti? Klausimas visai ne retorinis. Net LRT kultūros kanalo diskusijų dalyviai bjaurastį ir šlamštą priversti vadinti kultūros rūšimi, nes ten įsikaraliavo kultūrinis nihilizmas, o tikrąjį kultūros paveldą gerbiančiuosius tolydžio išstumia tuščiažodžiaujantys progresyvistai.
Tegu mano žodžiai neatrodo kaip priekaištas; tai tėra bandymas reflektuoti 27 metų laikotarpį ir užčiuopti ne tik tai, ką sukūrė ir ateičiai paliks mūsų talentingieji (jų visada buvo, yra ir bus), bet ir tai, kaip vidutinybės prasiskverbia ir ima diktuoti madas, suryja piniginius išteklius, apdovanojimus, kaip dėl to suvulgarėja ir nusigyvena vieša kultūros erdvė, o jaunieji seka įkandin klaidinančių žaltvykslių. Sunku pripažinti, bet vis dėlto regis, jog kai kuriais atvejais neokomunistinis lokomotyvas paleistas ne nuoširdžių kovotojų dėl žmonijos ateities, bet nevykėlių, nekenčiančių genijų ir trokštančių atkeršyti visam pasauliui, net ir tiems, kurie niekuo dėti dėl to, kad jų paprasčiausiai nepriėmė į savo gretas tikrieji kūrėjai. Didingoji pasaulinė kova už žmogaus teises ar pirmarūšį meną pasirodo esanti mažutė asmeninė infantilaus Kristiano tipo žmogelio drama…
Kadras iš Lietuvos kino studijos meninio filmo „Herkus Mantas” (režisierius Marijonas Giedrys)
Ir visai puiku, kad globaliame pasaulyje kultūros tampa prieinamos ir gali viena kitą apžiūrėti iš arti. Galima lyginti save su kitu – kad ir ekrane. Istorinis filmas ypač svarbus valstybėms ir tautoms, siekiančioms įamžinti savo pasiekimus. Per sezoną jos sukuria bent vieną tokį filmą ar serialą. Serialas ir daugiaserijinis TV filmas įsigali kaip vieni populiariausių. Jei meninis filmas yra tarsi baigtinis operos ar spektaklio opusas, tai serialo serijos primena knygą, kurios skyrius versti iki galo norisi priklausomai nuo režisieriaus gebėjimo suintriguoti. Arba dailės albumą, estampų ciklą. Tačiau lietuviai iki šiol vengia kurti filmus apie žymias istorines asmenybes, tvirtinusias Lietuvą kaip politinę instituciją. Herkus Mantas („Herkus Mantas“ 1972, 1997) – ganėtinai laike nutolusi figūra, tad drąsiau spekuliuoti prūsų istorija. Užtat išgarsinamas plėšikas Tadas Blinda („Tadas Blinda“ 1972, 2011), tarsi nuotykių filmas kompensuotų tikrą herojinį kiną, kurio iki šiol… nėra. Išimtis – filmas apie partizaną Juozą Lukšą-Daumantą „Vienui vieni“ (rež. Jonas Vaitkus, 2004), poetiškas, tačiau sergantis lietuvių kinematografui būdinga yda – silpnu scenarijumi. Dažniausias prasto scenarijaus palydovas – fragmentiškumas, nenatūrali aktorių kalbėsena.
Knygos „Lietuviai prie Laptevo jūros” viršelis
Nedrąsūs bandymai kreiptis į skaudžią trauminę patirtį – filmai „Emilija iš Laisvės alėjos“ (rež. Donatas Ulvydas, 2017), „Ekskursantė“ (rež. Audrius Juzėnas, 2013). Pirmasis – apie sovietmetį ir kolaboravimą po Romo Kalantos susideginimo, antrasis skirtas tremtinių tematikai. Visgi nė vienas iš jų neatspindi istorinės tikrovės, ir, anot kino kritikų, pataikauja okupanto galiai personažų charakteristikomis ir netiksliomis detalėmis. Interpretacija abejotina tampa tada, kada heroizmas lyg netyčia virsta komedija, karikatūra ir šaržu. Tai, kad vis dar bijoma savo heroizmo, rodo ir valstybės šimtmečio proga pristatytas filmas „Pelėdų kalnas“ (rež. A. Juzėnas, 2018). Čia ir vėl pagal įsišaknijusią tradiciją centre atsiduria ne laisvės kovotojai, partizanai, bet konformistai ir kolaborantai. Nors filmas meniniu atžvilgiu gan įtaigus, trikdo laukiamos pagrindinės siužeto linijos ištirpdymas šalutinėse temose ir ypač – perteklinis erotizavimas (šokiruojančios sekso scenos), kuriuo patikėti, turint omeny to meto lietuvių etinę kultūrą ir aplinkybes, tiesiog neįmanoma. Kino produkcijos pagaminama vis daugiau, bet ji negvildena patriotiškumo temos. Humoras, seksas, lėkšti santykiai, buitiniai motyvai, įsivyravę lietuvių kino ekrane, kartais visai išmoningi, rodo veikiau ne negalią, bet baimę pradėti naują kino meno puslapį. Gal ir ne kiekvienam pagal jėgas perteikti lietuvių tautos tragizmą? O gal arčiau dūšios ne Aischilas, bet Aristofanas?
Su šia, sakytum, gėda pasitikdamas valstybės atkūrimo šimtmetį pamėgino susidoroti ne režisierius, o aktorius Saulius Balandis ir kompanija „Videometra“, išsiilgusiems žiūrovams pristačiusi daugiaserijinį TV filmą „Laisvės kaina. Savanoriai“ (2016-2017). Dar viena balta dėmė kine – Lietuva po vasario 16 akto pasirašymo – buvo pildoma visai sėkmingai. Tik kažkodėl filmo prieinamumas per internetą buvo ribotas, transliacija triko, ką jau kalbėti apie jo tiražavimą užsienyje. Tai beveik ir viskas, ką turime. Ir kritikų verdiktą: anot Norberto Černiausko, „Lietuva beveik neturi patirties kurti istorinę filmografiją, o ypač – daugiaserijinę“. Tradicijos „tiesiog nėra“.
Jonas Žemaitis – Vytautas. Lietuvos karininkas, rezistentas, partizanų vadas, dimisijos brigados generolas. Lietuvos partizanų ginkluotųjų pajėgų vadas, pasipriešinimo Lietuvos okupacijai koordinatorius. LGGRTC nuotr.
Ir čia į pagalbą ateina pasaulio lietuviai. Pagal Rūtos Šepetys romaną „Tarp pilkų debesų“, jau išverstą į 50 pasaulio kalbų ir tapusį „New York Times“ bestseleriu, Los Andžele gimęs režisierius Marius Markevičius sukūrė filmą, kurį jau pristatė JAV neseniai viešėjusiai Lietuvos prezidentei Daliai Grybauskaitei ir Kongreso nariams, o Lietuvoje premjera numatyta spalio 12 dieną. Filmas turėtų pasiekti anglakalbę visuomenę ir kitur. Filmą kūrė Lietuvos, Amerikos ir Anglijos kūrėjų komanda, montavo ir muziką rašė „Oskarų“ nominantai. Režisierius supranta tikrąją kultūros reikšmę: „Dabar, kai sienų nebėra, saugoti kultūrą svarbiau, nei buvo bet kada anksčiau. Amerikoje visi ieško tikrosios savo tapatybės. Juk niekas nėra tikras amerikietis, nebent jei kilęs iš vietinių indėnų“, – interviu KINFO teigė M. Markevičius.
Legendinis Lietuvos partizanų vadas Adolfas Ramanauskas-Vanagas, žiauriai kankintas KGB kalėjime. LGGRTC nuotr.
Pasiektas tarptautinis lygmuo pasakojant tremtinių istoriją pasauliui yra didelis laimėjimas. Knyga, o turbūt ir filmas, skirta jaunesnio amžiaus skaitytojui, taigi atlieka labai reikalingą auklėjamąją ir pažintinę funkciją. Norėtųsi atkreipti pasaulio lietuvių dėmesį į būtinybę pradėti ekranizuoti ne vien išeivių sukurtas istorijas, sužinotas iš antrinių šaltinių ir todėl nestokojančias netikslumų, bet knygas, kurios iškentėtos ir atspindi tikrą egzistencinę patirtį. Kvapą gniaužiančiu serialu gali tapti ne viena biografinė knyga – Nijolės Gaškaitės-Žemaitienės „Žuvusiųjų prezidentas“ apie Joną Žemaitį, Dalios Grinkevičiūtės „Lietuviai prie Laptevų jūros“, Joanos Ulinauskaitės-Mureikienės „Likimo išbandymai“, Jono Baliukevičiaus-Dzūko dienoraštis ir daugybė kitų jau klasika tapusių tekstų, atsiminimų ir dienoraščių. Juozo Lukšos-Daumanto istorija taip pat turėtų sulaukti naujos ekranizacijos. Iš meninių knygų apie stalinizmo baisumus kaip viršukalnė iškyla Vlado Kalvaičio novelių romanas „Sustiprinto režimo barakas“, itin tinkamas serialo žanrui. Vadinasi, vertingų knygų, kurias galima paversti scenarijais, turime daug. Taip pat jas reikia išversti į užsienio kalbas. Minint valstybės atkūrimo šimtmetį, kovo 11-ąją iš Seimo tribūnos Auksė Ramanauskaitė-Skokauskienė pasakė skaudžius žodžius, jog jos Tėvelio Adolfo Ramanausko-Vanago knyga „Daugel krito sūnų…“ per 27 metus neišversta nė į vieną kalbą! Seimas 2018-uosius paskelbė Sąjūdžio, Adolfo Ramanausko-Vanago metais. Lietuviai turi atsakomybę ir moralinę pareigą pagaliau imtis darbų, kuriuos dirba visos save gerbiančios tautos. Žodžio „korektiškas“ reikšmė yra „pagarbus“, „padorus“. Iš tiesų politiškai korektiška ir būtų tiesą atskleidžiančiais veiksmais išreikšti pagarbą tiems, be kurių šiandien nebūtų nei unikalios lietuvių kultūros, nei valstybės ir jos atkūrimo.
Taigi su tokiu kraičiu pasitinkame svarbią datą. Istorijos turtai po ranka, savo eilės laukia kunigaikščiai, prezidentai, šviesuoliai, mokslo ir meno žmonės. Pasinaudokime globalaus pasaulio teikiamais išradimais, televizija ir internetu. Kinas ir filmai – vis dar neišnaudota galimybė prusinti jaunuomenę ir supažindinti kitas tautas su mūsų brangiausiu, iškiliausiu kultūros paveldu, įkūnijančiu valstybinės reikšmės prioritetus. Galėtume didžiuotis ne tik juo, bet ir jį naujomis universaliomis formomis įamžinančiais kūrėjais.
Ką tik pasirodęs kino teatruose lietuviškas filmas apie sovietinius laikus „Emilija iš Laisvės alėjos“ susilaukė skirtingų nuomonių, tačiau dažniausiai vis dėlto minimas kaip daugiau ar mažiau pavykęs bandymas rekonstruoti sovietinio režimo Lietuvoje atmosferą per papasakotą fabulą ir kinematografiškai įkūnytus žmonių tipažus.
Edvardas Čiuldė, šio komentaro autorius.
Daugelis žiūrovų ir kritikų sveikina šio filmo pasirodymą, nevengdami net panegirikų ir patetiškų vertinimų. Todėl iškart atkreipia dėmesį žurnalistės Brigitos Sabaliauskaitės išsakyta kritinė nuomonė apie filmą http://kaunas.kasvyksta.lt/2017/03/15/nuomones/kodel-jauniems-geriau-neziureti-filmo-emilija-is-laisves-alejos/ portale www.kaunas.kasvyksta.lt.
Dar daugiau, – stabtelėti ir pakalbėti apie šį atsiliepimą ypač knieti dėl to, kad minimo straipsnio autorė, nebijodama iššaukti ugnį į save, kietai priešpastato savo įsikalbėtą nuomonę kitokiam požiūriui, tokiu būdu tarsi ir kviesdama padiskutuoti be užuolankų.
Ne tiek cituodamas, kiek perpasakodamas savais žodžiais iš atminties, priminsiu, kad kritinio atsiliepimo autorė kaip didžiausią priekaištą filmo kūrėjams išsako tai, kad neva jiems pritrūko talento ar pinigų atspindėti tikrą gyvenimo tiesą, esą buvo pasukta mažesnio pasipriešinimo, bet labiau lėkštu idealizacijos ir charakterių romantizavimo keliu.
Nemaloniai dirginančios, bet drauge provokuojančios nepadailintos tiesos paieškai yra B.Sabaliauskaitės užuominos apie tai, kad 8 dešimtmečio sovietinių laikų visuomenė buvo pavergta totaliai, be išlygų ar likučio, praradusi bet kokią viltį priešintis, taigi filme kuriami vaizdeliai apie siekiančius įkvėpti laisvės gurkšnį herojus neva yra neskoningas atitrūkimas nuo tikrovės schematinės personažų idealizacijos naudai. Savo nuomonės neslepianti žurnaliste be visa ko kito pastebi, kad filme pasitaikantys juokeliai (tikiuosi, kad diskutuoju dabar su mačiusiais filmą skaitytojais, taigi turime progą vėl prisiminti tikrai įsidėmėtinus kalambūrus) nedera kalbant apie tokią slogią epochą, straipsnio autorė leidžia suprasti, kad juokauti kalbant apie sovietinius laikus yra kažkas panašaus į seksualinį priekabiavimą prozektoriume. B. Sabaliauskaitė neslepia savo nusivylimo teigdama, kad režisierius Donatas Ulvydas ir scenaristas Jonas Banys žengia žingsnį atgal, jeigu jų „Emiliją” lygintume su prieš kelis metus pasirodžiusia ir žiūrovų minias sukvietusia kita minėtų kūrėjų kino juosta „Tadas Blinda. Pradžia“.
Štai čia mūsų požiūriai išsiskiria ypač radikaliai, nes esu pasiryžęs savo nuomonę ginti taip pat kategoriškai kaip garbioji Kauno žurnalistė, teigdamas, kad „Emilija iš Laisvės alėjos“ pranoksta šalia paminėtą, išties talentingai sukurptą kostiuminę nuotykių dramą keliais svarbiais rakursais, o ypač meistriškai įvaldyta detalės preparavimo mechanika ir pamatuotomis istorinės tiesos rekonstrukcijos pretenzijomis, visiems mums suvokiant tą faktą, kad kalbėti apie sovietinius laikus istorinės tiesos požiūriu meninėje kino juostoje yra nepalyginamai sunkiau nei, pavyzdžiui, sukurti Žalgirio mūšio panoraminę kino epopėją.
Kaip atrodo, šios diskusijos plėtotėje raktažodžiu iš tiesų turėtų tapti žodis „menas“, o atskaitos tašku tiesos ir meno santykio problemos supratimas apskritai ir atskirai kažkoks elementarus pirminis sutarimas dėl to, kad meninė idealizacija tiesą liudija kitaip nei, tarkime, dokumentinė kino juosta. Tiesa sakant, idealizacija, perspektyvos sutirštinimas ar išretinimas http://www.litlogos.eu/eidos/actual/edv.html yra ne meno trūkumas, o tiesos užskliautimo mene būdas, meninės tiesos raiškos forma, kita vertus, būtų didžiausia klaida pagalvoti, kad meninė tiesa savo raiškos būdu yra kažkoks nutolimas nuo tikrovės lyginant, tarkime, su fotografija ar tiesioginiu liudininkų pasakojimu. B.Sabaliauskaitė sako, kad kino kūrėjams nepavyko atskleisti to „kaip iš tiesų buvo“, tačiau ne vienas esame pastebėję, kad net eilinės eismo nelaimės metu atsitiktiniai praeiviai pasakoja skirtingas versijas „kaip viskas įvyko“, taigi ir minėtos kritikės įsivaizdavimus „kaip iš tiesų buvo, o kaip nebuvo“ negali būti be papildomos verifikacijos priimtas už neginčytiną tiesą, juolab kad kalbėjimas apie pasidavusią visuomenę, žinant bent iš nuogirdų apie kunkuliavusias antisovietines nuotaikas to meto Kaune, švelniai tariant, yra faktų nepaisymas.
Tačiau net ne tai svarbiausia, šios temos plėtotei daug reikšmingiau bus pastebėti, kad menas, pretenduojantis paliudyti tiesą, niekam nėra pažadėjęs tuo pačiu atsiskaityti už visus faktus, greičiau yra taip, kad toks menas siekia užskliausti esmę idealizacijos rėmuose, tokiu būdu rasdamas pačių faktų prasmingą paaiškinimą. Dėl faktografinio tikslumo būtų galima pastebėti, kad, nežiūrint Jono Jurašo fenomeno, vis tik ne Kauno dramos teatras, o greičiau katalikų Bažnyčia to meto Lietuvoje buvo antisovietinių nuotaikų generatorius, tačiau nurodyta protokolinė aplinkybė nekeičia meninės tiesos esmės.
Ar kas nors mano, klausiu retoriškai, kad yra iš principo dar galimas koks nors realistinis sovietinės tikrovės meninis atvaizdavimas, kai pati to meto tikrovė buvo kažkokia fantasmagorija, žiauri iliuzija, iš tiesų kažkoks siurrealizmas savaime? Todėl, truputėlį forsuojant pasirinktą atskaitos tašką, būtų galima klausti – kodėl šios kitos juostos kūrėjai nepasirinko kafkiško stiliaus arba „Stalkerio“ pavyzdžio užbrėžtų pasažų, kaip labiau adekvačių priemonių nusižiūrėto objekto meniniam atvaizdavimui? Kaip atrodo bent man, į šį tarsi ir išgalvotą klausimą kino kūrėjai atsako nuo pirmųjų kino kadrų labai triukšmingai, galima sakyti, prikišamai.
Prisiminkime kaip prasideda „Emilija iš Laisvės Alėjos“. Pirmuosiuose kadruose keletą sekundžių matome nuščiuvusią teatro žiūrovų salę, kuri po to atsistojusi audringai ploja numanomiems, bet dar nematomiems aktoriams po pasibaigusio spektaklio. Kaip netrukus sužinosime, spektaklis buvo apie Emiliją Pliaterytę, visa filmo fabula suksis apie šio spektaklio pastatymą Kauno dramos teatre. Tačiau pirmieji kino kadrai įrėmina meninę idealizaciją ta linkme, kad žiūrovai iš teatro kino filme ir mes susirinkę į kino teatrą žiūrėti šį filmą pradedame ploti vieni kitiems (mes – mintyse), žinodami fundamentalų faktą, kad istorija baigėsi laimingai, laisvės byla galop išsisprendė mūsų naudai. Žiūrėdami vienas į kitą pro permatomą sieną tiesiai į akis pasijuntame istorijos bendrininkais, kai mūsų susitikimo džiaugsmą dėl pergalės negali permušti net kito fundamentalaus fakto žinojimas, jog anksčiau ar vėliau kiekvienas žmogus pralaimi mirčiai.
Kito filmo siužeto vingiuose be visa ko kito labai įdomiai iškyla mirties trikampio problema, papasakojant mums istoriją apie tai, kad tik nužudyto tėvo dukros atleidimas žudikui suteikia jam teisę į savo mirtį. Kita vertus, kai kortos atidengtos, nebaisu juokauti net kalbant apie slogius laikus, būtume baisūs formos pedantai, jeigu įrodinėtume, kad dar neturime leisti kikenti išgirdę kalbas apie pavogtą mėšlą anais sovietiniais laikais.
„Emilijos“ statytojai nusipelno didelės pagarbos, nes jiems pavyko sukurti kino filmą masiniam žiūrovui, kuris drauge ugdo jo meninį skonį ir intuicijas, o taip pat žadina istorinę vaizduotę.
Praeitų metų pabaigoje turėjau progą atkreipti dėmesį į tai, kad lietuvių kalba teikia prasmingas etimologines nuorodas meno esmės pagavai https://docs.google.com/viewer?url=http://www.kulturosbarai.lt/uploads/news/id105/KB_2016_11_WEB.pdf. Menas etimologine seka lietuvių kalboje suprantamas kaip tai, ką mename, žodis „menas“, iš vienos pusės, nurodo į kūrybinį tikrovės atvaizdavimą, o, iš kitos, į atminties aktualizacijos užduotį (pavyzdys iš tautosakos: tavo menas kaip senos avies; tai, regis, yra nuoroda į atminties praradimo nelaimę, kai žmogus ne tik kažką užmiršta, bet užmiršta ir tai, kad užmiršo).
Iš tiesų, šio žodžio dvi reikšmės persilieja viena į kitą, meną suvokiant kaip giluminę atmintį. Menas įgalina prisiminti esmę platoniška to žodžio reikšme (gr. idea, eidos, ousia). Taip suprantant meną „Emilija iš Laisvės alėjos“ gali būti vadinama meniniu tikrąja to žodžio reikšme filmu, skirtu plačiajai publikai.
Kas nežino svieto lygintojo Tado Blindos – to geradario, kuris žiauriems dvarininkams ne tik iškaršdavo kailį, bet ir iškraustydavo jų kišenes, o atimtus auksinius išdalindavo vargšams. Visais laikais, visose tautose pasitaikydavo tokių legedinių keistuolių. Daugiausia vyrų.
Mūsų laikais bene ryškiausias svieto lygintojas yra ne vyras, o Vokietijos kanclerė Angela Merkel. Ateikit, pasaulio pažemintieji ir nuskriaustieji, atplaukit, atvažiuokit, Vokietijos sienos jums atviros. Mes turtingi – pasidalinsime per pokarinius dešimtmečius sukauptais turtais, aprengsime, pavalgydinsime, integruosime… – ir niekas jums nekainuos.
2011-ųjų rugsėjo 23 diena. Šią datą kalendoriuje pasižymėti verta visiems, neabejingiems profesionaliam lietuviškam kinui. Po ilgų scenarijaus rašymo, filmavimo, montažo darbų bei finansinių peripetijų, „Tadas Blinda. Pradžia“ kūrėjai išdidžiai praneša: filmo premjera, nepaisant visų dvejonių bei trukdžių, įvyks.
Neslepiamos ir didžiulės ambicijos – istorinė juosta ketina tapti žiūrimiausiu ir pačiu brangiausiu visų laikų Lietuvoje sukurtu filmu. „Nėra to blogo, kas neišeitų į gera. Kad ir kaip sudėtinga būtų ištverti premjeros atidėliojimą, galiu pasidžiaugti, kad visas tas laikas naudojamas kruopščiam filmo tobulinimui.
