Edvardas Čiuldė. Nepražuvusios atminties kodas – Emilija

Ką tik pasirodęs kino teatruose lietuviškas filmas apie sovietinius laikus „Emilija iš Laisvės alėjos“ susilaukė skirtingų nuomonių, tačiau dažniausiai vis dėlto minimas kaip daugiau ar mažiau pavykęs bandymas rekonstruoti sovietinio režimo Lietuvoje atmosferą per papasakotą fabulą ir kinematografiškai įkūnytus žmonių tipažus. 

Edvardas Čiuldė, šio komentaro autorius.

Daugelis žiūrovų ir kritikų sveikina šio filmo pasirodymą, nevengdami net panegirikų ir patetiškų vertinimų. Todėl iškart atkreipia dėmesį žurnalistės Brigitos Sabaliauskaitės išsakyta kritinė nuomonė apie filmą http://kaunas.kasvyksta.lt/2017/03/15/nuomones/kodel-jauniems-geriau-neziureti-filmo-emilija-is-laisves-alejos/ portale www.kaunas.kasvyksta.lt.

Dar daugiau, – stabtelėti ir pakalbėti apie šį atsiliepimą ypač knieti dėl to, kad minimo straipsnio autorė, nebijodama iššaukti ugnį į save, kietai priešpastato savo įsikalbėtą nuomonę kitokiam požiūriui, tokiu būdu tarsi ir kviesdama padiskutuoti be užuolankų.

Ne tiek cituodamas, kiek perpasakodamas savais žodžiais iš atminties, priminsiu, kad kritinio atsiliepimo autorė kaip didžiausią priekaištą filmo kūrėjams išsako tai, kad neva jiems pritrūko talento ar pinigų atspindėti tikrą gyvenimo tiesą, esą buvo pasukta mažesnio pasipriešinimo, bet labiau lėkštu idealizacijos ir charakterių romantizavimo  keliu.

Nemaloniai dirginančios, bet drauge provokuojančios nepadailintos tiesos paieškai yra B.Sabaliauskaitės užuominos apie tai, kad 8 dešimtmečio sovietinių laikų visuomenė buvo pavergta totaliai, be išlygų ar likučio, praradusi bet kokią viltį priešintis, taigi filme kuriami vaizdeliai apie siekiančius įkvėpti laisvės gurkšnį herojus neva yra neskoningas atitrūkimas nuo tikrovės schematinės personažų idealizacijos naudai. Savo nuomonės neslepianti žurnaliste be visa ko kito pastebi, kad filme pasitaikantys juokeliai (tikiuosi, kad diskutuoju dabar su mačiusiais filmą skaitytojais, taigi turime progą vėl prisiminti tikrai įsidėmėtinus kalambūrus) nedera kalbant apie tokią slogią epochą, straipsnio autorė leidžia suprasti, kad juokauti kalbant apie sovietinius laikus yra kažkas panašaus į seksualinį priekabiavimą prozektoriume. B. Sabaliauskaitė neslepia savo nusivylimo teigdama, kad režisierius Donatas Ulvydas ir scenaristas Jonas Banys žengia žingsnį atgal, jeigu jų „Emiliją” lygintume su prieš kelis metus pasirodžiusia ir žiūrovų minias sukvietusia kita minėtų kūrėjų kino juosta „Tadas Blinda. Pradžia“.

Štai čia mūsų požiūriai išsiskiria ypač radikaliai, nes esu pasiryžęs savo nuomonę ginti taip pat kategoriškai kaip garbioji Kauno žurnalistė, teigdamas, kad „Emilija iš Laisvės alėjos“ pranoksta šalia paminėtą, išties talentingai sukurptą kostiuminę nuotykių dramą keliais svarbiais rakursais, o ypač meistriškai įvaldyta detalės preparavimo mechanika ir pamatuotomis istorinės tiesos rekonstrukcijos pretenzijomis, visiems mums suvokiant tą faktą, kad kalbėti apie sovietinius laikus istorinės tiesos požiūriu meninėje kino juostoje yra nepalyginamai sunkiau nei, pavyzdžiui, sukurti Žalgirio mūšio panoraminę kino epopėją.

Kaip atrodo, šios diskusijos plėtotėje raktažodžiu iš tiesų turėtų tapti žodis „menas“, o atskaitos tašku tiesos ir meno santykio problemos supratimas apskritai ir atskirai kažkoks elementarus pirminis sutarimas dėl to, kad meninė idealizacija tiesą liudija kitaip nei, tarkime, dokumentinė kino juosta. Tiesa sakant, idealizacija, perspektyvos sutirštinimas ar išretinimas http://www.litlogos.eu/eidos/actual/edv.html  yra ne meno trūkumas, o tiesos užskliautimo mene būdas, meninės tiesos raiškos forma, kita vertus, būtų didžiausia klaida pagalvoti, kad meninė tiesa savo raiškos būdu yra kažkoks nutolimas nuo tikrovės lyginant, tarkime, su fotografija ar tiesioginiu liudininkų pasakojimu. B.Sabaliauskaitė sako, kad kino kūrėjams nepavyko atskleisti to „kaip iš tiesų buvo“, tačiau ne vienas esame pastebėję, kad net eilinės eismo nelaimės metu atsitiktiniai praeiviai pasakoja skirtingas versijas „kaip viskas įvyko“, taigi ir minėtos kritikės įsivaizdavimus „kaip iš tiesų buvo, o kaip nebuvo“ negali būti be papildomos verifikacijos priimtas už neginčytiną tiesą, juolab kad kalbėjimas apie pasidavusią visuomenę, žinant bent iš nuogirdų apie kunkuliavusias antisovietines nuotaikas to meto Kaune, švelniai tariant, yra faktų nepaisymas.

Tačiau net ne tai svarbiausia, šios temos plėtotei daug reikšmingiau bus pastebėti, kad menas, pretenduojantis paliudyti tiesą, niekam nėra pažadėjęs tuo pačiu atsiskaityti už visus faktus, greičiau yra taip, kad toks menas siekia užskliausti esmę idealizacijos rėmuose, tokiu būdu rasdamas pačių faktų prasmingą paaiškinimą. Dėl faktografinio tikslumo būtų galima pastebėti, kad, nežiūrint Jono Jurašo fenomeno, vis tik ne Kauno dramos teatras, o greičiau katalikų Bažnyčia to meto Lietuvoje buvo antisovietinių nuotaikų generatorius, tačiau nurodyta protokolinė aplinkybė nekeičia meninės tiesos esmės.

Ar kas nors mano, klausiu retoriškai, kad yra iš principo dar galimas koks nors realistinis sovietinės tikrovės meninis atvaizdavimas, kai pati to meto tikrovė buvo kažkokia fantasmagorija, žiauri iliuzija, iš tiesų kažkoks siurrealizmas savaime? Todėl, truputėlį forsuojant pasirinktą atskaitos tašką, būtų galima klausti – kodėl šios kitos juostos kūrėjai nepasirinko kafkiško stiliaus arba „Stalkerio“ pavyzdžio užbrėžtų pasažų, kaip labiau adekvačių priemonių nusižiūrėto objekto meniniam atvaizdavimui? Kaip atrodo bent man, į šį tarsi ir išgalvotą klausimą kino kūrėjai atsako nuo pirmųjų kino kadrų labai triukšmingai, galima sakyti, prikišamai.

Prisiminkime kaip prasideda „Emilija iš Laisvės Alėjos“. Pirmuosiuose kadruose keletą sekundžių matome nuščiuvusią teatro žiūrovų salę,  kuri po to atsistojusi audringai ploja numanomiems, bet dar nematomiems aktoriams po pasibaigusio spektaklio. Kaip netrukus sužinosime, spektaklis buvo apie Emiliją Pliaterytę, visa filmo fabula suksis apie šio spektaklio pastatymą Kauno dramos teatre. Tačiau pirmieji kino kadrai įrėmina  meninę idealizaciją ta linkme, kad žiūrovai iš teatro kino filme ir mes susirinkę į kino teatrą žiūrėti šį filmą pradedame ploti vieni kitiems (mes – mintyse), žinodami fundamentalų faktą, kad istorija baigėsi laimingai, laisvės byla galop išsisprendė mūsų naudai. Žiūrėdami vienas į kitą pro permatomą sieną tiesiai į akis pasijuntame istorijos bendrininkais, kai mūsų susitikimo džiaugsmą dėl pergalės negali permušti net kito fundamentalaus fakto žinojimas, jog anksčiau ar vėliau kiekvienas žmogus pralaimi mirčiai.

Kito filmo siužeto vingiuose be visa ko kito labai įdomiai iškyla mirties trikampio problema, papasakojant mums istoriją apie tai, kad tik nužudyto tėvo dukros atleidimas žudikui suteikia jam teisę į savo mirtį. Kita vertus, kai kortos atidengtos, nebaisu juokauti net kalbant apie slogius laikus, būtume baisūs formos pedantai, jeigu įrodinėtume, kad dar neturime leisti kikenti išgirdę kalbas apie pavogtą mėšlą anais sovietiniais laikais.        

„Emilijos“ statytojai nusipelno didelės pagarbos, nes jiems pavyko sukurti kino filmą masiniam žiūrovui, kuris drauge ugdo jo meninį skonį ir intuicijas, o taip pat žadina istorinę vaizduotę.

Praeitų metų pabaigoje turėjau progą atkreipti dėmesį į tai, kad lietuvių kalba teikia prasmingas etimologines nuorodas meno esmės pagavai https://docs.google.com/viewer?url=http://www.kulturosbarai.lt/uploads/news/id105/KB_2016_11_WEB.pdf. Menas etimologine seka lietuvių kalboje suprantamas kaip tai, ką mename, žodis „menas“, iš vienos pusės, nurodo į kūrybinį tikrovės atvaizdavimą, o, iš kitos, į atminties aktualizacijos užduotį (pavyzdys iš tautosakos: tavo menas kaip senos avies; tai, regis, yra nuoroda į atminties praradimo nelaimę, kai žmogus ne tik kažką užmiršta, bet užmiršta ir tai, kad užmiršo).

Iš tiesų, šio žodžio dvi reikšmės persilieja viena į kitą, meną suvokiant kaip giluminę atmintį. Menas įgalina prisiminti esmę platoniška to žodžio reikšme (gr. idea, eidos, ousia). Taip suprantant meną „Emilija iš Laisvės alėjos“ gali būti vadinama meniniu tikrąja to žodžio reikšme filmu, skirtu plačiajai publikai.

2017.04.01; 06:59