Vladimiras Putinas rodo kumštį
Talinas, kovo 27 d. (ELTA). Tarptautinė bendruomenė turi sukurti tribunolą, kuris nuteistų Rusijos vadovybę dėl Ukrainoje padarytų nusikaltimų. Tai padėtų išvengti dar vieno karo ateityje.
Tai interviu portalui „rbc.ua“ pareiškė Estijos užsienio reikalų ministras Urmas Reinsalu.
Jo nuomone, tarptautinis tribunolas Rusijos lyderiams teisti reikalingas ne tik ukrainiečiams, bet ir patiems rusams.
Pasak U. Reinsalu, po Antrojo pasaulinio karo denacifikacija, taip pat aiškus teisinis to, kas įvyko, įvertinimas buvo psichologinis būdas atkurti Vokietijos visuomenės reputaciją. Ministras įsitikinęs, jog kaip tik toks procesas ateityje būtinas ir rusams, kad jie suprastų, kas atsakingas už žiaurumus Ukrainoje.
„Turėjome Niurnbergą, bet nebuvo jokio tarptautinio teisinio komunizmo nusikaltimų įvertinimo. Jei tai būtų įvykę, tai negaliu įsivaizduoti, kad aukščiausiu Rusijos valdovu taptų KGB pulkininkas. Jei nesimokysite iš istorijos, tai istorija grįš pas jus, kas ir atsitiko“, – sakė ministras.
Kaip jau buvo pranešta, kovo 17 d. Tarptautinis Baudžiamasis Teismas išdavė Rusijos prezidento Vladimiro Putino ir vaikų teisių kontrolierės Marijos Lvovos-Belovos arešto orderius. Jie įtariami karo nusikaltimais – neteisėtu vaikų deportavimu iš okupuotos Ukrainos teritorijos.
Prie tarptautinės koalicijos dėl Specialiojo tribunolo Rusijai sudarymo jau prisijungė 32 šalys.
Volodymiras Zelenskis. Ukrainos prezidentas. EPA – ELTA foto
Kyjivas, gruodžio 30 d. (dpa-ELTA). Rusija, anot Ukrainos prezidento Volodymyro Zelenskio, su kiekviena raketų ataka prieš Ukrainą vis labiau artėja prie Tarptautinio tribunolo.
„Su kiekviena tokia raketų ataka Rusija tik dar giliau stumia save į aklavietę“, – sakė jis ketvirtadienio vakarą tradiciniame kreipimesi praėjus tik kelioms valandoms po naujausios didelio masto rusų pajėgų atakos sparnuotosiomis raketomis ir dronais kamikadzėmis.
„Didžiausio pasaulyje teroristo statusas“ esą dar ilgai atsilieps Rusijai ir jos piliečiams.
„Kiekviena raketa tik patvirtina, kad viskas turi baigtis tribunolu, būtent taip ir bus“, – kalbėjo V. Zelenskis. Savo pokalbiuose su užsienio šalių lyderiais Ukrainos prezidentas mėgina užsitikrinti jų paramą tarptautiniam tribunolui pagal Niurnbergo tribunolo pavyzdį, kuriame rusų politikai ir kariai atsakytų už invaziją į Ukrainą.
Pasak V. Zelenskio, naujausia Rusijos raketų ataka vėl padarė didelės žalos energetikos tinklui didelėje šalies dalyje. „Šie metai dar turi dvi dienas. Priešas galbūt vėl sieks, kad mes Naujuosius švęstume tamsoje, – įspėjo V. Zelenskis dėl tolesnių atakų. – Tačiau nesvarbu, ką jie ketina, mes apie save žinoma viena: mes atsilaikysime“.
Dabar, pasibaigus Lietuvos užsienio reikalų ministro Gabrieliaus Landsbergio vizitui į Pietų Kaukazą, galima brėžti keletą atsargių pastebėjimų. Be abejonės, vizito būta svarbaus. Aplankytos net trys valstybės: Armėnija, Sakartvelas (Gruzija) ir Azerbaidžanas. Ar nepadaryta klaidų? Oficialiame Lietuvos užsienio reikalų ministerijos puslapyje skelbiami šie informaciniai pranešimai: „Ministras G.Landsbergis: tikime, jog Armėnija liks demokratinių reformų kelyje“, „Armėnijoje inauguruota „Lietuvos giraitė“, „Ministras G.Landsbergis: raginu visas Sakartvelo politines jėgas sutelkti reformoms“ ir „Ministras G.Landsbergis: Lietuva suinteresuota glaudesniais ES ir Azerbaidžano ryšiais“.
Visi ketinimai – solidūs, viltingi, prasmingi, pagirtini. Nė menkiausio priekaišto. Kas galėtų piktintis raginimais išlikti demokratiškais, įgyvendinti reformas, rimčiau bendradarbiauti su Europa?
Tėra vienas įtarimas – kodėl Lietuvos diplomatijos šefo kelionės į Pietų Kaukazą organizuotos balandžio pabaigoje – būtent tuo metu, kai Armėnija mini tragiškus 1915-ųjų įvykius? Esama įtarimų, kad tokiu subtiliai paslėptu būdu oficialusis Vilnius pareiškė ypatingą paramą Armėnijai ir tuo pačiu vylėsi per daug nesuerzinsiąs NATO sąjungininkės Turkijos. Tačiau kad ir kaip slėpsi ylą, ji vis tiek išlindo iš maišo. Lietuvos užsienio reikalų viceministras Mantas Adomėnas balandžio pabaigoje su oficialiu vizitu viešėjo Jerevane. Atskrido į Jerevaną ne ilsėtis. Oficialus LR URM.lt puslapis byloja: „Viceministras M.Adomėnas dalyvavo Armėnų Genocido 106-ųjų metinių minėjime“. Viešojoje erdvėje gausu nuotraukų, bylojančių, kaip viceministras M.Adomėnas prie paminklo padeda vainiką. Dar prisiminkime, jog G.Landsbergio viešnagė Pietų Kaukaze pradėta nuo Armėnijos, kad G.Landbergis Lori regione Armėnijoje padėjo sodinti „lietuviškąją giraitę“, – ir turėsime išsamų paveikslą, kuria linkme brėžiami svarbiausi lietuviškieji akcentai.
Seimo narys Mantas Adomėnas. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Žinoma, galima dar prisiminti, jog balandžio pabaigoje tragiškus 1915-ųjų įvykius tuometinėje Osmanų imperijoje „armėnų genocidu“ pavadino net naujasis JAV prezidentas – Džo Baidenas (Joe Bidenas). Tad Lietuva tiesiog žingsniuoja sąjungininkės Amerikos praminti keliu. Ji neva neturinti kito pasirinkimo
Ir vis tik tiesa turėtų būti pati svarbiausia, svarbesnė net už politines intrigas. Lietuva – maža, silpna, ji, skirtingai nei didžiosios, galingosios šalys, neturi privilegijos elgtis neteisingai – tiesą paminti vardan politinių interesų. Jei mes neieškosime tiesos ir teisingumo visur ir visada, negalėsime reikalauti tiesos ir teisingumo iš kitų, jei patys pateksime į bėdą.
O tiesa štai kokia: „Nei JAV prezidentas, nei Amerikos Kongresas, nei Jerevanas neturi teisino pagrindo 1915-uosius vadinti genocidu“. Tai – ne mano žodžiai. Taip tvirtina JAV konstitucinės ir tarptautinės teisės ekspertas, buvęs JAV prezidento Ronaldo Reigano patarėjas Briusas Feinas (Bruce Fein). Slaptai.lt skelbia šio JAV teisininko interviu, duoto vienai Amerikos televizijai, vertimą į lietuvių kalbą.
Bruce Fein, buvęs JAV prezidento Ronaldo reigano patarėjas teisės klausimais
Kalbinamas teisininkas Bruce Fein, kuris yra konstitucinės ir tarptautinės teisės specialistas. Nors JAV kongresas jau pripažįsta 1915 įvykius genocidu, kodėl yra svarbu, kad prezidentas Džo Bidenas taip pat tą viešai paskelbė? Ar dėl to bus teisinių pasekmių?
Bruce Fein, konstitucinės ir tarptautinės teisės specialistas, duoda interviu
Ne, tai neturi teisinės svarbos. Tai – politinis pareiškimas. Bidenas, kongresas ir armėnai neturi teisinio pagrindo 1915-uosius vadinti genocidu. Genocido konvencija, įsigaliojusi 1951 m, prieš 70 metų, 9 straipsnyje pažymi, kad bet koks ginčas dėl genocido buvimo turi būti perduotas tarptautiniam Hagos teisingumo teismui. Armėnai turėjo galimybę 70 metų pateikti savo kaltinimus Hagos teismui – organizacijai, kuri nėra politizuota ir nepriima politinių dovanų. 70 metų tylos iš Armėnijos pusės. Kadangi teisiniu požiūriu iš to bylos neparengsi, jie griebėsi politinių dovanų ir politinės galios, kad sulauktų politinių pareiškimų. Aš neabejoju, kad ponas Bidenas tikrai nesiėmė jokio rimto teisinio tyrimo dėl to, ką reiškia genocido konvencija, kokie yra genocido elementai, kas įvyko 1915 m. Ar jis kada nors skaitė Europos žmogaus teisių teismo sprendimą, kuriame teigiama, kad niekada nebuvo patvirtintas armėnų genocidas, kad 1915 metų įvykiai niekur niekada nepatvirtinti kaip genocidas. Aš manau, būtų buvę protinga ponui Bidenui paraginti Armėniją pasinaudoti savo teise į 9-ąjį straipsnį. Tarptautinis teisingumo teismas laukė 70 metų, kad Armėnija kreiptųsi į teismą, pateikdama savuosius argumentus. Deja, mes žinome, kad politikai yra motyvuoti politiniais motyvais, tačiau jie nėra motyvuoti išsiaiškinti istorinius faktus. Tai, deja, yra nuolatinis politizavimas, kuris nutolins šį reikalą nuo sprendimo. Genocidas vadintinas pačiu baisiausiu nusikaltimu, tad kodėl oficialusis Jerevanas turimos medžiagos neperduoda tarptautiniam teisingumo teismui? 70 metų – užtektinai ilgas laikotarpis pareikšti savąsias pretenzijas. Kitas dalykas, ne mažiau svarbus, Justin Mc Carthy yra klausęs Armėnijos, kodėl jūs laikote savo archyvus uždarytus? Jeigu turite bylą, kurios įrodymams reikalingi archyvai, kodėl laikote juos uždarytus? Taip pat akivaizdi Bideno veidmainystė, kai jis sako, viena vertus, yra genocidas, bet, kita vertus, Armėnija ir Turkija turėtų susitikti ir išspręsti nesutarimus. Bet jis juk jau išsprendė bylą jiems dar nesusitikus! Jis jau pasakė, kad yra Armėnijos pusėje. Kodėl Armėnija turėtų atiduoti tai, ką Bidenas jau davė jai?
Jūs šia tema parašėte kelis straipsnius. Kokia jūsų asmeninė nuomonė dėl 1915 m. įvykių?
Visų pirma, aš manau, kad negalime pilnai pritaikyti genocido elementų, aprašytų Genocido konvencijoje veiksmams, kurie vyko prieš suformuluojant konvenciją. Netgi genocido terminas bendrinėje kalboje atsirado tik 1943 m. Taigi negalima įstatymo dėl genocido taikyti atgalios – 1915-iesiems metams.
Taip pat neįmanoma įrodyti, kad Turkijos valstybė anuomet norėjo sunaikinti dalį ar visus armėnus, nes jie buvo būtent armėnai. Pasinaudokime pačių armėnų teiginiais Paryžiaus taikos konferencijoje 1919 m. vasario 26 d. Ten armėnai nuolat kartojo: kilus karui mums buvo sultono pasiūlyta autonomija manais į ištikimybę; mes ją atmetėme, tapome kovotojais ir Turkijos priešais. Atminkite, šie armėnai buvo osmanų piliečiai, tad iš esmės jie pasirinko išdavystę. Jie apibūdino save Paryžiaus taikos konferencijoje kaip kovotojus. Jie pareiškė konferencijoje, kad osmanų turkų žuvo tiek pat kiek osmanų armėnų. Karas yra pragaras – kaip sakė mūsų garsusis generolas William Tecumseh Sherman. Tai nebuvo toks atvejis, kaip žydai ir holokaustas. Joks nacis nemirė Aušvice. Čia gi abi pusės kentė siaubingame kare. Aš tikiu kad yra didelis panašumas su mūsų pačių pilietiniu karu prieš konfederacines Amerikos valstijas. Pietinės valstijos norėjo atsiskirti, nors neturėjo tokios teisės. Jie apšaudė Fort Sumter. Kilo baisus pilietinis karas. Šimtai tūkstančių žuvo, bet niekas nesiūlė to vaidinti genocidu. Jie siekė politinio tikslo – nepriklausomybės. Kilo karas ir pietūs pralaimėjo. Pietiečiai buvo nedelsiant apkaltinti išdavyste, o sąjunga nebuvo apkaltinta genocidu.
Osmanų armėnai siekė tokio paties atsiskyrimo nuo osmanų, kaip ir konfederatų valstijos, tikėdami, kad, pasibaigus karui, gaus nepriklausomybę. Jų siekis nebuvo sėkmingas, Paryžiaus taikos konferencija nesuteikė jiems nepriklausomybės, bet tai buvo jų tikslas. Todėl aš netikiu, remdamasis pačių armėnų argumentais, kad yra įrodymų, jog turkai ketino sunaikinti armėnus dėl to, kad jie buvo armėnai. Žudynės buvo dėl to, kad armėnai susidėjo su turkų priešais karo metu, jų siekis buvo politinė nepriklausomybė. Kai genocido konvencija buvo rengiama, grupės naikinimas dėl jos politinio požiūrio buvo svarstomas kaip draudžiama kategorija, tačiau atmestas. Tai reiškia, kad žudynės (aš nesakau, kad nebuvo kitų įstatymų pažeidimų) politiniais tikslais, pavyzdžiui, siekiant nepriklausomybės, akivaizdžiai nėra genocidas.
Tad kokie yra Turkijos variantai, kaip jai toliau elgtis ir teisiškai atsakyti?
Manau, jog yra galimybė, kad Turkija, nieko nelaukdama, galėtų pati kreiptis į tarptautinį teisingumo teismą dėl 9-ojo straipsnio, sakydama, kad mus žeidžia melagingi kaltinimai dėl genocido, bei pateikti išteisinančius argumentus. Armėnija gi turėjo progą pateikti savo bylą, kad tai buvo genocidas. Tokiu atveju jau būtume turėję teisiškai išspręstą klausimą, kurį būtų galima pašalinti iš politikos.
Konstitucinės ir tarptautinės teisės specialistas Bruce Fein priekaištauja JAV prezidentui Joe Bidenui
Akivaizdu, kad armėnai yra puikiai prisitaikę manevruoti Amerikos politinėje sistemoje. Palenkti politikus į savo pusę dovanomis ir kitais būdais. Jei išliksite politinėje atmosferoje, be nešališko tribunolo Turkijos šansai yra labai maži. Tai galima ištaisyti. Aš dirbu su grupe Jungtinėse Valstijose vadinama Turkish Anti-defamation alliance (Turkijos kovos su šmeižtu aljansas). Jie bando sukurti švietimo programą apie tai, kas yra genocido įstatymas, kokie yra armėnų kaltinimai. Kad galėtume pateikti bylą, kuri yra sisteminga, atmesdami silpnus argumentus, pavyzdžiui, esą armėnai buvo skerdžiami dėl to, kad yra armėnai ir atmetant faktą, kad esą buvo priešai, siekiantys politinės nepriklausomybės.
Priežastis, kodėl reikia pasitikėti einant į teismą, yra artimiausias tribunolas, sprendęs šį klausimą – Europos žmogaus teisių teismo, kurio narė Armėnija yra, o Turkija ne. Teismas teigė, kad niekada nebuvo įrodyto armėnų genocido. Tai istorinė problema, į kurią negalima atsakyti galutinai. Ir tai aš siūlau apsvarstyti. Tai buvo politinėje erdvėje per ilgai. Šie genocido klausimai turi būti sprendžiami tarptautiniame teisingumo teisme, o ne politikos koridoriuose, kur visada yra užslėptų motyvų.
Ką į šiuos Bruce Feino argumentus atsakys Lietuvos užsienio reikalų viceministras Mantas Adomėnas? Gal šie argumentai M.Adomėnui nežinomi? Kaip elgsis Lietuvos užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis, jei Turkija po M.Adomėno vojažo atsisakys savo naikintuvais saugoti Baltijos šalių oro erdvę, siųsti savo karius Baltijos šalių gynybai nuo galimos Rusijos invazijos?
Už reisu MH17 skridusio lėktuvo numušimą atsakinga Rusija. Raketos „Buk” liekanos. EPA – ELTA nuotr.
Rusija ketvirtadienį paskelbė, kad traukiasi iš konsultacijų su Nyderlandais ir Australija dėl virš Ukrainos numušto MH17 lainerio, besiskųsdama „brutaliais“ bandymais kaltę suversti Maskvai.
„Dėl priešiškų Nyderlandų veiksmų beprasmiu tapo bet koks trišalių konsultacijų tęsimas ir mūsų dalyvavimas“, – pranešime sakė Rusijos užsienio reikalų ministerija.
Šalys nuo 2018-ųjų rengė diskusijas, kurių tikslas buvo išsiaiškinti nelaimės priežastis. 2014 metų liepos 17 dieną iš Amsterdamo į Kvala Lumpūrą skridusiam oro linijų „Malaysia Airlines“ „Boeing 777“ orlaiviui smogė „Buk“ raketa, žuvo visi 298 lėktuvu skridę žmonės.
Lėktuvu, numuštu jam skridus virš Rusijos remiamų separatistų kontroliuojamos teritorijos, keliavo 196 Nyderlandų ir 38 Australijos piliečiai.
Maskva skundėsi, kad Haga „vos po trijų diskusijų etapų“ nusprendė Europos Žmogaus Teisių Teismui (EŽTT) pateikti ieškinį prieš Rusiją „dėl jos vaidmens skrydžio MH17 sunaikinime“.
Nyderlandai tuo „parodė savo ketinimus eiti brutaliu keliu… (ir) vienašališkai atsakomybę už tai, kas nutiko, priskirti Rusijai“, priduriama ministerijos pranešime.
Nyderlandų lyderiai praeityje atviru tekstu apkaltino Rusiją dėl šalies piliečių žūties. Maskva visuomet griežtai neigė suvaidinusi bet kokį vaidmenį lėktuvo nelaimėje ir savo ruožtu kaltę suvertė Ukrainai.
„Australija ir Nyderlandai akivaizdžiai nesistengė suprasti, kas iš tikrųjų nutiko 2014-ųjų vasarą, o verčiau norėjo užsitikrinti Rusijos prisipažinimą ir kompensacijas aukų artimiesiems“, – teigė užsienio reikalų ministerija.
Rusija „tęs bendradarbiavimą“ su Haga, tačiau „kitokiu formatu“, pridūrė ministerija.
Nyderlanduose kovą prasidėjo keturių asmenų, kaltinamų sukėlus lėktuvo nelaimę, teismas.
Nyderlandų pareigūnams nepavyko nustatyti, kaip kroatų generolas S. Praljakas gavo nuodų. EPA-ELTA nuotr.
Nyderlandų pareigūnai baigė tirti Kroatijos armijos dimisijos generolo Slobodano Praljako mirties aplinkybes, bet jiems taip ir nepavyko nustatyti, kaip ir kada jis gavo nuodų. Tai penktadienį pranešė Nyderlandų prokuratūra.
S. Praljakas išgėrė kalio cianido per paskutinį Tarptautinio tribunolo buvusiai Jugoslavijai posėdį 2017 metų lapkričio 29 d., išgirdęs Apeliacinių rūmų sprendimą palikti galioti nuosprendį, numatantį jam 20 metų įkalinimą.
„Tyrimas neatskleidė, kaip ir kada S. Praljakas gavo kalio cianido, kuriuo pasinaudojo“, – sakoma prokuratūros pranešime.
S. Praljakas, teismo salėje išgėręs nuodų, netrukus mirė ligoninėje.
S. Praljakas daugumai kroatų vis dar lieka didvyris, nors generolas buvo nuteistas dėl nusikaltimų per Bosnijos karą, vykusį prieš daugiau kaip du dešimtmečius.
Atsimenate lietuviškąjį žaidimą „Surask dešimt skirtumų“? Mums, vaikams, būdavo pateikiami keli panašūs piešinėliai. Žvelgiant į juos tekdavo surasti, pavyzdžiui, dešimt skirtumų.
Žinoma, galvosukį įveikdavome ne iš karto. Reikėdavo laiko ir susikaupimo skirtumams aptikti. Bet juk aptikdavome. Atidžiau įsižiūrėjus į piešinius paaiškėdavo: tai akys žvelgia į skirtingas puses, tai šalikai plaikstosi priešingomis kryptimis…
Kodėl prisiminiau šį vaikystės žaidimą? Lietuvškoji Temidė nūnai prokurorų valia priversta žaisti panašų žaidimą – ieškoti skirtumų ir gaišti laiką nepagrįstai kalinamojo sąskaita. Beje, Lietuvos teisėsaugai nedera imtis jokių žaidimų. Lietuviškoji teisėsauga privalėtų ieškoti tik tiesos ir teisingumo. Niekam iš Temidės tarnų nederėtų veltis į jokius žaidimus: nei į politinius, nei į patriotinius, nei į ekvilibristinius.
Šią vasarą sukanka ketveri metai, kai visuomenės aktualijų portalas Slaptai.lt pradėjo intensyviai domėtis Medininkų žudynių byla.
Per paskutiniuosius kelerius metus sukaupti duomenys jau leidžia daryti išsamius, plačius apibendrinimus.
Deja, nuomonė, kurią susidariau kantriai vaikščiodamas į visus Vilniaus apygardos teismo ir Lietuvos apeliacinio teismo posėdžius, nėra palanki nei mūsų teisėsaugai, nei mūsų politikams. Jei Lietuva vadovautųsi savo pačios priimtais įstatymais, Rygos OMON milicininkas Konstantinas Michailovas – Nikulinas šiandien džiaugtųsi laisve.
Lietuva buvusio Latvijos omonininko neturėjo pagrindo net suimti. Juolab – teisti pačia griežčiausia bausme. Mat Lietuvos Generalinės prokuratūros atstovai teismui nepateikė nė menkiausio K.Michailovo – Nikulino kaltę patvirtinančio įrodymo. O kalbos apie neva negaliojančius senaties terminus ar pritaikytus kaltinimus dėl karo nusikaltimų tėra pigi kelių politinių jėgų intriga, kurios pagalba begėdiškai siekiama paslėpti rezonansinės, visai Lietuvai svarbios bylos nagrinėjimo klaidas.
