Teatro skulptūros. Slaptai.lt nuotr.
Tarptautinės teatro dienos proga penktadienį atviroje galerijoje „Fantomas”, esančioje sostinės Vytauto gatvėje, atidaroma trijų iškilių Lietuvos fotografų paroda „Teatro misterijos”, skirta išskirtinai šiam scenos menui.
Teatro diena paskelbta švente XI Tarptautinio teatro instituto kongrese, patvirtinus UNESCO – nuo 1962-ųjų ji kasmet minima kovo 27-ąją. Šiemet ši diena minima 60-ąjį kartą ir jos išvakarėse atidaroma paroda „Teatro misterijos”.
Parodos autoriai – trys žymūs Lietuvos fotografai: Ramūnas Danisevičius, Dmitrijus Matvejevas ir Romualdas Požerskis.
Eimuntas Nekrošius, Oskaras Koršunovas – šiuos meistrus, akimirkas iš spektaklių ir jų užkulisių, taip pat aktorius Donatą Banionį, Algimantą Masiulį, Vladą Bagdoną, Rolandą Kazlą ir kitus galima pamatyti fotografijų parodoje, kurioje eksponuojama per 35 retų kadrų.
Mariupolio apšaudymas
Kyjivas, kovo 16 d. (dpa-ELTA). Rusijos pajėgos, Ukrainos duomenimis, bombardavo teatrą Mariupolio uostamiestyje, kuriame buvo šimtai žmonių. Duomenų apie galimas aukas kol kas nėra.
„Dar vienas siaubingas karo nusikaltimas Mariupolyje, – trečiadienį tviteryje rašė užsienio reikalų ministras Dmytras Kuleba. – Smarki rusų ataka prieš dramos teatrą, kur slėpėsi šimtai nekaltų civilių“. Pastatas esą visiškai sugriautas. „Rusai turėjo žinoti, kad tai buvo civilių slėptuvė“. Šių duomenų nepriklausomai patvirtinti neįmanoma.
„Vis dar neįmanoma suvokti šio siaubingo ir nežmogiško nusikaltimo masto“, – pareiškė miesto valdžia „Telegram“ tinkle. Sugriautas pagrindinis pastatas ir įėjimas į rūsį.
Mariupolį jau kelias savaites yra apsupusios rusų pajėgos. Jis apšaudomas iš kelių pusių. Šimtai tūkstančių žmonių čia įstrigę katastrofiškomis sąlygomis.
Režisierius Jonas Jurašas. Vytauto Visocko nuotr.
Kaunas, gruodžio 16 d. (ELTA). Legendinio spektaklio „Barbora Radvilaitė“ 50-mečio išvakarėse pristatyta paroda apie režisierių Joną Jurašą. Tarp vertingų eksponatų – nuotraukų, laiškų, rankraščių – Barboros Radvilaitės suknelė su karūna, kuria spektaklyje puošėsi aktorė Rūta Staliliūnaitė, Aušros Vartų Dievo Motinos paveikslo kopija. Tai galima pamatyti Nacionalinio Kauno dramos teatro fojė, kur Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejus kitoje aplinkoje įkurdino neeilinę parodą „Jonas Jurašas. Būties kaina“. Parodos architektai – Saulius Valius ir Ona Vėliūtė, dizainerės – Ona Vėliūtė ir Jūratė Šatūnė.
Anot teatro atstovės Jolantos Garnytės-Jadkauskienės, paroda skirta Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatui, teatro režisieriui J. Jurašui, šiais metais mininčiam garbingą 85-erių metų jubiliejų, ir kitų metų sukakčiai – J. Jurašo pastatytos Juozo Grušo dramos „Barbora Radvilaitė“ (1972), lėmusios režisieriaus likimą, 50-mečiui. Paroda teatre atidaryta vieną gruodžio vakarą prieš režisieriaus J. Jurašo spektaklį „Balta drobulė“ pagal A. Škėmos to paties pavadinimo romaną, dalyvaujant pilnutėlei salei jaunimo, – šis kūrinys traukia abiturientus pamatyti spektaklį, o nuo šiol jie daugiau sužinos ir apie jo kūrėjo asmenybę.
Įkurdinti parodą ne muziejuje, o teatre, pasak Lietuvos teatro, kino ir muzikos muziejaus direktorės Nidetos Jarockienės, buvo kartu iššūkis ir svajonė, kuri išsipildė. Parodos kuratorė Liucija Armonaitė teigė: „Ir šiandien J. Jurašas kai kam nepatogus, nes vadovaujasi nekintančiomis pamatinėmis vertybėmis: visur ir visada, gyvenime ir kūryboje, elgtis pagal savo sąžinę. Laisvo žmogaus sąžinę. Dėl to verti dėmesio J. Jurašo gyvenimas ir darbai, skatinantys mąstyti apie menininko kūrybą, jo vietą visuomenėje. Džiugu matyti tiek daug jaunų ir šviesių veidų, kurie, manau, žiūrėdami parodą, pajaus ir asmenybę, ir laikmetį.“
Ekspozicijoje pirmą kartą taip išsamiai pristatomas J. Jurašo gyvenimas ir kūryba. Apžvelgiant daugiau kaip penkiasdešimt J. Jurašo spektaklių, pastatytų sovietmečio cenzūros laikais Lietuvoje ir Rusijoje, Vakarų pasaulio scenose (JAV, Kanadoje, Vokietijoje, Belgijoje, Japonijoje), nepriklausomybę atgavusioje Lietuvoje, skleidžiasi ryški kūrėjo asmenybė, jo darbų išskirtinumas ir svarba.
„Simboliška, kad per Lietuvą dvejus metus keliausianti paroda visų pirma atidaryta Nacionaliniame Kauno dramos teatre – išskirtinėje erdvėje, kur J. Jurašas patyrė svaiginamų kūrybos aukštumų, didžiulį tautos pripažinimą ir meilę, kur išgyveno tragiškų likimo momentų.
Tada, kai 1972-ųjų pavasarį Kauno dramos teatre J. Jurašas pastatė J. Grušo „Barborą Radvilaitę“ (dail. Janina Malinauskaitė), jis tapo Lietuvos kultūros legenda. Valdžia, susidorodama su „nepatogiu, per daug dvasingu ir nacionalistiniu“ režisieriumi, griežtai nurodė spektaklio finale atsisakyti Aušros Vartų Dievo Motinos paveikslo. Režisierius, protestuodamas prieš nuolat jo spektaklius darkiusią cenzūrą, parašė atvirą laišką tuometiniam LTSR kultūros ministrui. Tai buvo pirmas toks protesto laiškas sovietinio režimo metais Lietuvoje. J. Jurašas, išdrįsęs pasipriešinti sovietinei sistemai, buvo pašalintas iš Kauno dramos teatro vyriausiojo režisieriaus pareigų be teisės dirbti teatre, 1974 m. jį kartu su šeima KGB išprašė iš Tėvynės“, – pasakojo Nacionalinio Kauno dramos teatro atstovė.
Šiame teatre įkurdinta ekspozicija – lankytojams atvira prieš spektaklius, atėjus su bilietu arba teatro tinklalapyje užsiregistravus į ekskursiją su gidu. Paroda nemokama, veiks iki teatrinio sezono pabaigos, kitų metų gegužės 22-osios.
Aktorė Kazimiera Kymantaitė. Vladimiro Gulevičiaus (ELTA) nuotr.
Sekmadienį Lietuvos teatro sąjungos ir Teatro sąjungos meno kūrėjų asociacijos rūpesčiu ant namo, kuriame gyveno aktorė, pirmoji šalies moteris profesionali režisierė Kazimiera Kymantaitė, bus atidengtas atminimo ženklas.
Ceremonijoje Beržyno gatvėje 5, Vilniuje, dalyvaus Lietuvos teatro sąjungos pirmininkas, aktorius Ramutis Rimeikis, aktorius, rašytojas, buvęs ilgametis Akademinio dramos teatro direktorius Pranas Treinys ir kiti buvę aktorės bendražygiai, jos talento gerbėjai.
Kazimiera Kymantaitė-Gregorauskienė, Banaitienė (1909–1999) gimė Kuršėnuose. Būdama 12 m. atvyko gyventi į Kauną, kur 1929 m. baigė „Aušros“ mergaičių gimnaziją. Studijavo teisę Vytauto Didžiojo universitete (nebaigė), tuo pat metu 1929–1932 m. mokėsi Andriaus Olekos-Žilinsko dramos mokykloje prie Valstybės teatro, dalyvavo teatro spektaklių masuotėse. 1933–1934 m. buvo Jaunųjų teatro aktorė, pirmas jos savarankiškas vaidmuo buvo spektaklyje „Dėdės Tomo trobelė“. 1934–1940 m. buvo Valstybės teatro aktorė.
1939 m. išvyko į Vilnių. 1940–1941 m. buvo Vilniaus valstybinio teatro aktorė. Karo metais su šeima pasitraukė į Rusijos gilumą. 1941–1944 m. bendradarbiavo Maskvos radijuje lietuviškų laidų redakcijoje. 1943–1944 m. buvo Sovietų Sąjungos lietuviškų valstybinių meno ansamblių režisierė, 1944–1945 m. Vaidilos teatro aktorė, 1945–1950 m. Vilniaus valstybinio dramos teatro dramos studijos dėstytoja, 1945–1993 m. Valstybinio akademinio dramos teatro aktorė ir režisierė. 1962 m. baigė Vilniaus universiteto Istorijos ir filologijos fakultetą.
Sukūrė daug ryškių charakterinių vaidmenų: Fani („Dėdės Tomo lūšnelė“, 1933 m., pagal H. E. Beecher Stowe), Sara (R. Blaumanio „Siuvėjų dienos Silmačiuose“, 1936 m.), Šarlota (A. Čechovo „Vyšnių sodas“ 1937, 1945), Betina (G. Hauptmanno „Prieš saulėlydį“, 1939 m.), Kleopatra (M. Gorkio „Priešai“, 1946 m.). Kiti svarbesni vaidmenys: Kindė („Šarūnas“, 1929, pagal V. Krėvę), Tatjana (A. Čechovo „Jubiliejus“, 1945 m.), Keraitienė (K. Binkio „Atžalynas“, 1938 m.), Sart (H. Heijermanso „Viltis“, 1940 m.), Aksinja, Varvara (A. Ostrovskio „Miškas“, 1948, „Audra“ 1950), Rūkienė (J. Baltušio „Gieda gaideliai“, 1948 m.), Aiša Apa (Č. Aitmatovo, K. Muchamedžanovo „Fudzijama“, 1974 m.), Giza (I. Örkény „Žaidžiame kates“, 1977 m.).
K. Kymantaitė, kaip pažymima Lietuvos teatro sąjungos pranešime, daugiausia režisavo lietuvių literatūros inscenizacijas: „Marti“ (1945, pagal Žemaitę), „Kraujas ir pelenai“ (1961, pagal Just. Marcinkevičių), „Sename dvare“ (1983, pagal Šatrijos Raganą, Klaipėdos dramos teatre; abiejų inscenizacijų autorė), „Žemė maitintoja“ (1950, pagal P. Cvirką), „Paskenduolė“ (1956, pagal A. Vienuolį, LSSR valstybinė premija 1957), „Meisteris ir sūnūs“ (1965, pagal P. Cvirką, 1978 vaidino Meisterienę; trijų paskutinių su A. Liobyte).
Pastatė lietuvių originaliosios dramaturgijos veikalų: B. Dauguviečio „Žaldokynė“ (1948), K. Sajos „Silva studentauja“ (1957), „Nerimas“ (1962), „Oratorius. Maniakas. Pranašas Jona“ (1967), „Dilgėlių šilkas“ (1972, Kauno dramos teatre), K. Inčiūros „Gulbės giesmė“ (1975, Jaunimo teatre Vilniuje), B. Sruogos „Milžino paunksmė“ (1979). 6–7 dešimtmetyje ji buvo vienintelė režisierė, statanti lietuvių literatūros kūrinius. K. Kymantaitė vaidino televizijos spektakliuose, kine, deklamavo, daugiausia lietuvių ir rusų klasikinę prozą. Sukūrė visą daug įsimintinų vaidmenų kino filmuose: Janytė ( „Marytė“, rež. Vera Strojeva, 1947 m.), Čepėnienė („Svetimi“, rež. Marijonas Giedrys,1962 m), Laimos motina („Birželis, vasaros pradžia“, rež. Raimondas Vabalas, 1969 m.), Gaigalienė( „Markizas ir piemenaitė“, rež. Algirdas Dausa, 1978 m.), Ponia (“Dičiaus karjeras“, rež. Balys Bratkauskas, 1980 m.)
1954 m. aktorei buvo suteiktas LSSR liaudies artistės vardas, 1994 m. ji apdovanota LDK Gedimino IV laipsnio ordinu.
D. Tamulevičiūtės lietuvių autorių scenos meno kūrinių konkursą laimėjo Rainių tragedijai skirta pjesė. Kultūros min. nuotr.
Kultūros ministerijos ir Varėnos rajono savivaldybės organizuojamo 2021 metų Dalios Tamulevičiūtės lietuvių autorių scenos meno kūrinių konkurso laimėtoju išrinktas Klaipėdos jaunimo teatro pateiktas eskizas pagal dramaturgo Mindaugo Nastaravičiaus pjesę „Miškelis“ (režisierius Valentinas Masalskis).
Dramoje pasakojama apie paskutinę sovietų okupacijos savaitę, kai 1941 metų birželio 22–28 dienomis Lietuvoje buvo nužudyta beveik 1000 kalinių ir civilių gyventojų. Artinantis Vokietijos kariuomenei, į Rusijos kalėjimus ir lagerius išvežta apie 1300 kalinių – ketvirtadalis Lietuvoje kalintų žmonių. Žiaurumu išsiskyrė Telšių kalėjimo politinių kalinių nužudymas Rainių miškelyje. Dviem kaliniams pavyko iš ten ištrūkti, o vienintelis Jonas Šapalas išgyveno Rainių žudynes. Jis 1988-aisiais parašė laišką Lietuvos Aukščiausiajai Tarybai, kuriame papasakojo tos nakties aplinkybes. Dramoje „Miškelis“ pasakojama apie sovietinio režimo nusikaltimus ir jų padarinius. Birželio 24 d. minimos 80-osios Rainių tragedijos metinės.
Šiemet D. Tamulevičiūtės lietuvių autorių scenos meno kūrinių konkursui parodyti devyni darbai. Juos vertino: teatro ir kino aktorius, režisierius, skaitovas Vladas Bagdonas, teatro kritikė Ramunė Balevičiūtė, aktorė Kristina Kazlauskaitė, režisierius Algirdas Mikutis, Varėnos rajono savivaldybės Kultūros ir sporto skyriaus vedėja Regina Svirskienė, teatro kritikė Kamilė Žičkytė.
Šio konkurso tikslas – inicijuoti scenos meno kūrinių pagal klasikinę ir šiuolaikinę lietuvių literatūrą eskizų / ištraukų sukūrimą skatinant scenos meno kūrėjų iniciatyvą ir meninę saviraišką, stiprinant lietuvių literatūros ir teatro tarpusavio ryšius.
Spektakliui sukurti Kultūros ministerija skirs 20 275 eurus.
Prekybos centras. Slaptai.lt foto
Nuo pirmadienio Vyriausybės sprendimu veiklą gali atnaujinti parduotuvės, veikiančios prekybos centruose, kino teatrai, leidžiami renginiai.
Prekybos centruose, kuriuose veiklą vykdo daugiau nei viena parduotuvė ar vienas prekybininkas ir prekybos plotas sudaro mažiau kaip 50 proc. viso prekybos centro ar kitos prekybos vietos prekybos ploto, vienu metu galinčių būti lankytojų skaičius apskaičiuojamas pagal bendrą prekybos centro, turgavietės ar kitos prekybos vietos prekybos plotą, kurio vienam lankytojui turi tekti ne mažiau kaip 50 kv. metrų arba vienu metu aptarnaujamas ne daugiau kaip vienas asmuo. Prekybos centre. Slaptai.lt nuotr.
Tiesa, prekybos centrų ir kitų prekybos vietų, kurios veiklą atnaujina balandžio 19 dieną, veikla bus draudžiama šeštadieniais ir sekmadieniais.
Nuo pirmadienio taip pat gali atsidaryti teatrai ir kino teatrai, užtikrinant, kad žiūrovai užima tik sėdimąsias vietas, užpildoma ne daugiau kaip 30 proc. visų sėdimųjų vietų, bet bendras žiūrovų skaičius neviršija 150 asmenų, bilietų platinimą elektroniniu būdu arba žiūrovų registravimą.
Prekybos centre. Vilnius. Slaptai.lt nuotr.
Prekiauti maistu ir gėrimais bei teikti kitas paslaugas šių paslaugų teikimo vietose draudžiama.
Taip pat leidžiami renginiai, kai juose dalyvauja ne daugiau kaip 150 žiūrovų, laikantis nustatytų reikalavimų. Renginius uždarose erdvėse leidžiama organizuoti, kai užpildoma ne daugiau kaip 30 proc. visų sėdimųjų vietų.
Virtualios ceremonijos metu penktadienio vakarą Kauno teatralams už įsimintiniausius 2020 metų scenos meno kūrinius įteikti „Fortūnų“ apdovanojimai. Tiesiogiai internetu transliuotą šventę surengė Kauno miesto savivaldybė bei jos įsteigtas Kauno miesto kamerinis teatras.
Nuo 1996-ųjų apdovanojimų laureatams kasmet įteikiamos skulptoriaus Stasio Žirgulio kurtos „Fortūnos“ statulėlės, diplomai, o „Padėkos Fortūna“ teatro meno kūrėjui ar kūrėjai atitenka už viso gyvenimo nuopelnus.
ELTA jau skelbė, kad šiemet apdovanojimų konkurse dalyvavo 7 profesionalaus teatro įstaigos – Kauno valstybinis lėlių teatras, Kauno miesto kamerinis teatras, Kauno šokio teatras „Aura“, Kauno valstybinis muzikinis teatras, Nacionalinis Kauno dramos teatras ir asociacija „Teatronas“. Komisijai, kurią sudarė teatrologės dr. Rūta Mažeikienė (pirmininkė), dr. Jurgita Staniškytė ir dr. Deimantė Dementavičiūtė-Stankuvienė, muzikologė Beata Baublinskienė ir architektas Linas Tuleikis, pateikta vertinti 12 sceninių kūrinių.
„Fortūnos“ statulėlėmis apdovanotos dvi kūrybinės komandos. Apdovanojimas įteiktas spektaklio vaikams „M♥Š“ (Kauno valstybinis lėlių teatras) kūrybinei grupei, taip pat už judesio, vaizdo ir garso sintezę apdovanota spektaklio „Begalybės“ (Kauno šokio teatras „Aura“) kūrybinė komanda.
Tradiciškai baigiamajame Kaune kasmet organizuojamos Teatro savaitės, skirtos Tarptautinei teatro dienai pažymėti, renginyje penktadienį įteiktos ir 4 individualios „Fortūnos“. Režisierius Antanas Obcarskas apdovanotas už spektaklio „Batsiuviai“ režisūrą (Nacionalinis Kauno dramos teatras). Už tame pačiame spektaklyje sukurtą Roberto Skurvio vaidmenį „Fortūna“ įteikta aktoriui Sauliui Čiučeliui. Tokiu pačiu apdovanojimu įvertinta spektaklio kūdikiams „Pasaulėliai“ (Kauno valstybinis lėlių teatras) idėjos autorė, režisierė ir choreografė Birutė Banevičiūtė.
O pats iškilmingiausias („Padėkos Fortūnos“) apdovanojimas įteiktas choreografei Birutei Letukaitei-Komskienei, Kauno šokio teatro „Aura“ direktorei ir meno vadovei, už ilgametį indėlį į Lietuvos šiuolaikinio šokio meną ir Kauno miesto kultūrinio gyvenimo puoselėjimą.
Dar keli kūryba Kaune pernai pasižymėję teatro menininkai buvo apdovanoti diplomais. Vienas iš jų įteiktas aktorei Gretai Šepliakovaitei už vaidmenis spektakliuose „Pirmeiviai“ ir „Elektra“ (Nacionalinis Kauno dramos teatras). Diplomu apdovanotas ir aktorius Deividas Breivė už vaidmenis spektakliuose „Pirmeiviai“, „Elektra“, „Batsiuviai“ bei „Iš kūno ir kraujo“ (Nacionalinis Kauno dramos teatras). Už kūrybą šiuolaikinio cirko spektaklyje „Where do I Connect?“ (spektaklio autoriai Džiugas Kunsmanas, Adrian Carlo Bibiano) tokį patį apdovanojimą pelnė aktorius ir akrobatas Dž. Kunsmanas. Diplomu taip pat įvertintas Auksinių scenos kryžių nominantas, kompozitorius Andrius Šiurys už muziką spektakliui „Kafka Insomnia“ (Kauno miesto kamerinis teatras ir „Kosmos Theatre“).
Šių metų apdovanojimų ceremoniją, kaip praneša Kauno kamerinio teatras, režisavo teatro režisierius, dramaturgas, gatvės meno kūrėjas Linas Jurkštas. Apdovanojimų ceremoniją vedė aktorius Aleksandras Kleinas. Muzikinius sveikinimus teatralams parengė solistė Marija Arutiunova drauge su Kauno bigbendu bei šokio teatras „Aura“.
Tarptautinei teatro dienai skirtos Teatro savaitės programą rengė 10 Kauno kultūros organizacijų, pakvietusios šio meno gerbėjus net į 20 renginių. Tiek pramoginiai renginiai, spektaklių (tarp jų – ir premjerinių) peržiūros, parodos ar proginių kūrybinių dirbtuvių veikla dėl galiojančių karantino apribojimų kėlėsi į virtualią erdvę.
Teatro skulptūros. Slaptai.lt nuotr.
Kultūros ministerija sulaukė 75 siūlymų skirti Profesionaliojo scenos meno premijas už 2020 m. darbus. Kovo 27-ąją, Tarptautinę teatro dieną, Profesionaliojo scenos meno premijos laureatams bus įteiktos Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre. Renginį tiesiogiai transliuos LRT.
Premijų už reikšmingiausius einamųjų metų darbus, išskirtinius profesinius laimėjimus ir premijos už ilgametį indėlį į scenos meną laureatams bus įteikiami atminimo ženklai – „Auksinis scenos kryžius“, o už naujų sceninės išraiškos formų paieškas – atminimo ženklas „Boriso Dauguviečio auskaras“.
Šiais apdovanojimais siekiama įvertinti 2020 m. profesionaliojo scenos meno srities kūrėjų, tyrėjų ir kitų meno srities darbuotojų reikšmingiausius metų darbus ir išskirtinius profesinius laimėjimus dramos, operos, operetės ir miuziklo, baleto, šokio, lėlių ir objektų teatro, teatro vaikams ir jaunimui srityse bei juos paskatinti. Kaip ir kasmet, bus skiriama ne daugiau kaip 17 premijų.
Siūlymus skirti premijas vertino komisija, kurioje – devyni teatro, šokio, dailės ir muzikos ekspertai: Margarita Alper, Silvija Čižaitė-Rudokienė, Monika Jašinskaitė, Lina Klusaitė, Rasa Murauskaitė, Martynas Petrikas, Evgeniya Shermeneva, Janina Stankevičienė ir Birutė Ukrinaitė-Garbačiauskienė.
Kultūros ministerija skelbia nominantų (išskyrus Padėkos premijos ir Boriso Dauguviečio auskaro) sąrašą:
Režisūra
Antanas OBCARSKAS už spektaklius „Alisa“ (Lietuvos nacionalinis dramos teatras) ir „Batsiuviai“ (Nacionalinis Kauno dramos teatras ir teatras „Utopia“);
Krystian LUPA už spektaklį „Austerlicas“ (Valstybinis jaunimo teatras);
Dalius ABARIS už operos „Skrajojantis olandas“ pastatymą (Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras).
Moters vaidmuo
Aistė ZABOTKAITĖ už Alisos vaidmenį spektaklyje „Alisa“ (Lietuvos nacionalinis dramos teatras);
Danutė KUODYTĖ už auklės Veros vaidmenį spektaklyje „Austerlicas“ (Valstybinis jaunimo teatras);
Viktorija KUODYTĖ už Svetos Salmanovos vaidmenį spektaklyje „Žmogus iš žuvies“ (Valstybinis jaunimo teatras).
Vyro vaidmuo
Vytautas ANUŽIS už Franko Bertono vaidmenį spektaklyje „Alisa“ (Lietuvos nacionalinis dramos teatras);
Matas DIRGINČIUS už Benua vaidmenį spektaklyje „Žmogus iš žuvies“ ir Maksimiliano Austerlico vaidmenį spektaklyje „Austerlicas“ (Valstybinis jaunimo teatras);
Sergejus IVANOVAS už Žako Austerlico vaidmenį spektaklyje „Austerlicas“ (Valstybinis jaunimo teatras).
Aktorių ansamblis
Aktorių ansamblis spektaklyje „Irano konferencija“ (Juozo Miltinio dramos teatras);
Aktorių ansamblis spektaklyje „Kvėpuojame drauge“ (Lietuvos rusų dramos teatras);
Aktorių ansamblis spektaklyje „Respublika“ (Lietuvos nacionalinis dramos teatras ir Münchner Kammerspiele).
Scenografija
Lauryna LIEPAITĖ už scenografiją spektakliams „Alisa“ (Lietuvos nacionalinis dramos teatras) ir „Batsiuviai“ (Nacionalinis Kauno dramos teatras ir teatras „Utopia“);
Fabien LÉDÉ už scenografiją spektakliui „Respublika“ (Lietuvos nacionalinis dramos teatras ir Münchner Kammerspiele);
Sigita ŠIMKŪNAITĖ ir Dalius ABARIS už scenografiją operai „Skrajojantis olandas“ (Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras).
Vaizdo projekcijos
Mikas ŽUKAUSKAS už vaizdo projekcijas spektakliui „Austerlicas“ (Valstybinis jaunimo teatras);
Adomas GUSTAINIS ir Karol RAKOWSKI už vaizdo sprendimus spektakliui „Respublika“ (Lietuvos nacionalinis dramos teatras ir Münchner Kammerspiele);
Gediminas VANSEVIČIUS, Dinas MARCINKEVIČIUS ir Paulius OFICEROVAS už vaizdo sprendimus spektakliui „Už geresnį pasaulį“ (Artūro Areimos teatras).
Muzika spektakliui
Arturas BUMŠTEINAS už muziką spektakliams „Austerlicas“ ir „Urbančičiaus metodas“ (Valstybinis jaunimo teatras);
Antanas JASENKA už muziką šokio spektakliui „Begalybės“ (Kauno šokio teatras „Aura“);
Andrius ŠIURYS už muziką vizualiniam gyvos muzikos spektakliui „Kafka Insomnia“ („Kosmos Theatre“ ir Kauno miesto kamerinis teatras).
Solistė
Joana GEDMINTAITĖ už Anos Bolein vaidmenį operoje „Ana Bolena“ (Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras);
Asmik GRIGORIAN už Polinos vaidmenį operoje „Lošėjas“ (Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras);
Inesa LINABURGYTĖ už Bobulytės vaidmenį operoje „Lošėjas“ (Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras).
Solistas
Vladimiras PRUDNIKOVAS už Generolo vaidmenį operoje „Lošėjas“ (Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras);
Tadas GIRININKAS už Dalando vaidmenį operoje „Skrajojantis olandas“ (Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras) ir Henriko vaidmenį operoje „Ana Bolena“ (Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras);
Almas ŠVILPA už Olando vaidmenį operoje „Skrajojantis olandas“ (Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras).
Choreografija
Erika VIZBARAITĖ už choreografiją tiriamajam šokio spektakliui „Apnea“;
Maciej KUŹMIŃSKI už choreografiją šiuolaikinio šokio spektakliui „i (aš)“ (Šeiko šokio teatras ir Maciej Kuźmiński Company);
Robert BONDARA už choreografiją šokio spektakliui „Faustas“ (Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras).
Šokėja
Marija IVAŠKEVIČIŪTĖ už vaidmenį šokio spektaklyje „Klajojančios kopos“ (Šeiko šokio teatras);
Oleksandra BORODINA už Margaritos vaidmenį šokio spektaklyje „Faustas“ (Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras);
Kristina GUDŽIŪNAITĖ už Žizel vaidmenį balete „Žizel“ (Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras).
Šokėjas
Niels CLAES už vaidmenis šiuolaikinio šokio spektakliuose „i (aš)“ (Šeiko šokio teatras ir Maciej Kuźmiński Company) ir „Klajojančios kopos“ (Šeiko šokio teatras);
Romanas SEMENENKO už Fausto vaidmenį šokio spektaklyje „Faustas“ (Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras);
Genadij ŽUKOVSKIJ už Alberto vaidmenį balete „Žizel“ (Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras).
Jaunoji menininkė / Jaunasis menininkas
Dramaturgas Laurynas ADOMAITIS už dramaturgiją spektakliui „Alisa“ (Lietuvos nacionalinis dramos teatras);
Operos solistas Paulius PRASAUSKAS už Lordo Rošforo vaidmenį operoje „Ana Bolena“ (Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras);
Režisierė Eglė ŠVEDKAUSKAITĖ už spektaklio „Žmogus iš žuvies“ režisūrą (Valstybinis jaunimo teatras).
Spektaklis vaikams ir jaunimui
„Didysis sprogimas“ (režisierius Zvi SAHAR, Klaipėdos lėlių teatras ir Itim Ensemble);
„MŠ“ (režisierius Andrius ŽIURAUSKAS, Kauno valstybinis lėlių teatras);
„Pasaulėliai“ (režisierė Birutė BANEVIČIŪTĖ, Kauno valstybinis lėlių teatras).
Pandemijai atsparus teatras
Teatrinė instaliacija „fabrica“ (režisierius Naubertas JASINSKAS, Jono Meko vizualiųjų menų centras);
Vilniuje šimtą dienų bus rodoma „Įstabioji teatro istorija”. Teatro, muzikos ir kino muziejaus nuotr.
Šeštadienio vakarą Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejus pradeda didžiausią savo istorijoje projektą – parodą po atviru dangumi „Įstabioji teatro istorija”, skirtą Valstybės teatro 100-mečiui. Tai šimtas eksponatų iš muziejaus fondo – režisierių, aktorių, atlikėjų, dailininkų, spektaklių fotografijos, plakatai, eskizai, kita unikali medžiaga, ženklinanti Lietuvos profesionaliojo teatro kūrimąsi.
Nuo pirmadienio įvairiose sostinės vietose miestelėnų dėmesį trauks pirmoji dalis Lietuvos kultūros istoriją įprasminusių plakatų.
1920-ųjų pabaigoje Kaune pasirodė afišos, skelbiančiomis, kad „gruodžio mėn. 19 d., lygiai 6.30 val. vakaro Miesto teatre vyks „dramos atidengimas” – „Joninės”, keturių veiksmų Hermano Zudermano (Herman Sudermann) drama. Smulkiomis raidėmis parašyta, kad „dramos vedėjas” ir vyriausias režisierius J. Vaičkus, su gramatinėmis klaidomis, matyt, per skubėjimą, išvardytos spektaklio dalyvių pavardės. Juozo Vaičkaus režisuotos „Joninės” – pirmasis laikinojoje sostinėje veikusios Lietuvos meno kūrėjų draugijos sprendimu įkurtos Dramos vaidyklos spektaklis.
Iš spektaklio, suvaidinto tik kartą, liko tik programa, neišsaugotos fotografijos, rekvizitas.
Prieš šimtmetį įvykusią premjerą primins Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejus: tą pačią dieną ir tą pačią – 18.30 val. Vilniaus gatvės praeivius „nukels” į pirmąjį profesionalų dramos spektaklį. Ant Salomėjos Nėries gimnazijos sienos bus rodoma „Joninių” programa, režisieriaus, aktorių fotografijos.
Tais pačiais metais Lietuvos meno kūrėjų draugija įsteigė ir Operos vaidyklą. Pirmojo profesionalaus operos spektaklio – Giuzeppe Verdi „Traviatos” – premjera įvyko 1920 m. gruodžio 31 d. Spektaklį dirigavo Juozas Tallat Kelpša, režisavo Konstantinas Glinskis, pagrindines partijas lietuvių kalba atliko Kipras Petrauskas (Alfredas) ir Adelė Galaunienė (Violeta).
Lietuviškasis „Traviatos” pastatymas sulaukė didžiulės sėkmės. Nuo „Traviatos” premjeros skaičiuojama Lietuvos profesionaliosios operos istorija; šiandien ją tęsia Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras. Apmaudu, kad unikalią 82 metų tradiciją Naujuosius metus pasitikti su „Traviata”, teatras 2002-aisiais nutraukė. Vilniuje šimtą dienų bus rodoma „Įstabioji teatro istorija”. Teatro, muzikos ir kino muziejaus nuotr.
Muziejininkai, primindami prieš šimtą metų sukurtą „Traviatą”, parengė istorinių fotografijų, afišų rinkinį. Ir šią ant Salomėjos Nėries gimnazijos sienos išdidintą medžiagą, pamatys tie, kas šeštadienio vakarą eidamas Vilniaus gatve, prie muziejaus sulėtins žingsnį.
1920 m. savo veiklą pradėjusios Dramos ir Operos vaidyklos po kurio laiko buvo sujungtos į Valstybės teatrą. Vėliau dramos ir operos trupės išsiskyrė, tapo savarankiškais teatrais.
Šimtą dienų galėsime saugiu atstumu vaikščioti po miestą, ant didžiulių reklaminių skydų matydami teatro korifėjų, garsių kūrėjų fotografijas, eskizus, spektaklių akimirkas įamžinusius kadrus.
Šis projektas, anot Teatro, muzikos ir kino muziejaus darbuotojų, nebūtų įvykęs be lauko reklamos kompanijos „JCDecaux Lietuva”.
Donaldas Trumpas pašiurpino medikus, trumpam palikęs ligoninę. EPA-ELTA nuotr.
Koronavirusu užsikrėtęs JAV prezidentas Donaldas Trumpas kelioms minutėms paliko ligoninę, kad pasveikintų prie klinikos susirinkusius savo šalininkus. Vaizdo įraše buvo matyti, kaip jis iš juodo visureigio mojo savo gerbėjams.
Automobilyje buvo dar mažiausiai du žmonės. D. Trumpas dėvėjo kaukę. Prieš tai paskelbtame vaizdo įraše, kuris vėliau paviešintas D. Trumpo tviterio paskyroje, prezidentas teigė: „Tuoj netikėtai jus aplankysiu“. Jis gyrė „nuostabius patriotus“, susirinkusius prie ligoninės.
Apie D. Trumpo užsikrėtimą virusu paskelbta penktadienį. Jis veikiausiai vis dar yra užkrečiamas. Kol kas nėra informacijos apie tai, kaip buvo užtikrina, kad asmenys D. Trumpo automobilyje per trumpą pasivažinėjimą neužsikrėstų. Greta vairuotojo sėdėjęs asmuo, atrodo, buvo su plastikiniu apsauginiu skydeliu ir medicininiu apsauginiu kostiumu. Netrukus po pasivažinėjimo D. Trumpas grįžo į karo ligoninę, sakė Baltųjų rūmų atstovas Juddas Deere‘as.
„Kiekvienas asmuo, kuris per šią visiškai nereikalingą kelionę buvo automobilyje“, – dabar privalo 14 dienų izoliuotis, – tviteryje rašė Jamesas Phillipsas, karo ligoninės medikas. – Jie gali susirgti. Jie gali mirti. Dėl politinio teatro. D. Trumpo paliepti rizikuoti savo gyvybe dėl teatro. Tai beprotybė“.
Remiantis JAV ligų kontrolės ir prevencijos centro (CDC) direktyvomis, pacientas, kuriam įtariamas koronavirusas ar infekcija patvirtinta, gali palikti palatą dėl mediciniškai būtinais tikslais.
Vytautas Tomkus. Gedimino Savickio (ELTA) nuotr.
Vytautui Tomkui ir Lietuvos nacionaliniam dramos teatrui – po aštuoniasdešimt. Dar rodos visai neseniai Vytautas prisiminė: „Aš visada švenčiu savo gimimo dieną liepos 29, septintą valandą vakaro – tada gimiau, pirmą kartą surėkiau; kaip sakė Mama, taip ir švenčiu.“
V. Tomkus – drąsus žmogus. Už tai jį myli visi, kas turėjo progos pažinti artimiau. Jis visam gyvenimui išliks gyvas Tadas Blinda. Šį herojų išgarsino Gabrieliaus Landsbergio-Žemkalnio drama „Blinda, svieto lygintojas“ (1907), parašyta pagal Lazdynų Pelėdos surinktus pasakojimus, o 1973 m. sukurtas keturių serijų TV filmas „Tadas Blinda“ (režisierius Balys Bratkauskas, scenarijaus autorius Rimantas Šavelis, pagrindinį vaidmenį atliko Vytautas Tomkus).
V. Tomkus – labai šiltas ir jautrus žmogus. Niekada neieškodamas draugijos, nejučiom tapdavo draugijos siela ir visų mylimu draugu. V. Tomkus – pirmas teatro menininkas, vos tik atslūgus sovietmečio šleikštuliui, XX a. dešimtojo dešimtmečio pradžioje ryžosi drąsiai akcijai: nepalankių peripetijų akivaizdoje jis prie teatro paradinio įėjimo „vaksavo“ žiūrovams batus. Tiksli ir sukrečianti akcija! Nuo to laiko nieks nesugalvojo stipresnio veiksmo, nors įvykių visokių būta, rašo teatrologė Daiva Šabasevičienė.
Gimęs Radviliškyje, Vytautas Tomkus 1961 metais baigė Lietuvos konservatoriją, 1961–1962 m. vaidino Šiaulių dramos, 1962–1970 – Kauno dramos teatre, čia sukūrė Cezarį Williamo Shakespeare’o dramoje „Antonijus ir Kleopatra“ (1966), Lenį Johno Steinbecko dramoje „Pelės ir žmonės“ (1966), Girdvainį Kazio Borutos „Baltaragio malūno“ inscenizacijoje (1966).
Ilgiausiai – 1971–1992 ir 1999–2014 – Vytautas Tomkus kūrė Lietuvos akademiniame (dabar – Nacionaliniame) dramos teatre. Šio teatro scenoje gimė ryškiausi aktoriaus personažai, tarp kurių – Falstafas (Williamo Shakespeare’o „Vindzoro šmaikštuolės“, 1977), Laurynas (Justino Marcinkevičiaus „Katedra“, 1971), Krutickis (Aleksandro Ostrovskio „Kiekvienam gudruoliui pakanka kvailumo“, 1984), Jokimas Žaldokas (Boriso Dauguviečio „Žaldokynė“ 1995), Klarensas (Williamo Shakespeare‘o „Ričardas III“, 1999), Levukas (Juliaus Dautarto „Paskendusi vasara“, 2001). 1992 metais drauge su bendraminčiais įkūrė teatrą „Vaidilos ainiai“, kuriame vaidino iki 1999-ųjų, o ryškiausias šiame teatre sukurtas vaidmuo – Domenikas (Eduardo De Filippo „Filomena Morturano“, 1997).
Ne mažiau įspūdinga ir aktoriaus filmografija – kinas leido jam išgarsėti ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Vytautas Tomkus dirbo su režisieriais Raimondu Vabalu (Povilas, „Žingsniai naktį“, 1962; Jurgaitis, „Birželis, vasaros pradžia“, 1969), Vytautu Žalakevičiumi (Apuokas, „Niekas nenorėjo mirti“, 1965), Marijonu Giedriu (Leonas, „Nesėtų rugių žydėjimas“, 1978, estu Veljo Käsperu (Jonas Tichu, „Gladiatorius“, 1969 – čia vaidino su latvių teatro ir kino žvaigžde Vija Artmane), latviu Aloizu Brenču (Voldemaras, „Būti nereikalingam“, 1977; Janis Liepa, „Ralis“, 1978) ir kitais.
Aktoriaus kūryba itin plačiai tapo žinoma televizijos dėka: be Tado Blindos Vytautas Tomkus sukūrė Boleslovo vaidmenį Sauliaus Vosyliaus režisuotuose televizijos serialuose „Giminės“ (1993–1997, 1998–2000), „Atžalos“ (1998), „Giminės po 20 metų“ (2011), „Giminės. Gyvenimas tęsiasi“ (2015–2016).
„Kalbant apie kiną ir teatrą, pastebėjau, kad teatro tekstą išmoksti iki gyvenimo pabaigos. O kine – čia pat išsitrina „magnetofono juosta“. Šiaip ar taip, kiekvienam aktoriui, dirbančiam teatre, labai naudinga pasifilmuot kine. Nes, kol nepasifilmuoji, apie save būni geresnės nuomonės. Veidrodyje nematai, kokia tavo nosis ilga, kokios tavo didelės ausys… Kai kine save pamatai iš visų pusių – nusileidi. Tik, aišku, teatre dar kitą kartą gali save koreguoti, o kine – kito karto nėra. Aš visada buvau už aktorinį teatrą. Buvo ir liko svarbu aktoriaus santykis su autoriumi-tekstu, su jo išraiškos amplitude, su režisieriaus koncepcija. Mėgstu teatrą, kuriame režisūros beveik nėra, kur, kaip sakoma, „aktoriai tempia”, – yra sakęs Vytautas Tomkus.
„Domino“ teatras paskelbė vasaros sezoną teatre be stogo. „Domino“ teatro nuotr.
Kokybiško laisvalaikio teatras „Domino“ trečiadienio vakarą žiūrovus sukvietė į „Domino“ teatro be stogo atidarymo renginį. Gausiai susirinkusiems teatro bičiuliams ir žiniasklaidai pristatyta jauki atvira erdvė Adomo Mickevičiaus bibliotekos kieme Vilniuje, kurioje vasarą bus rodomi populiariausi spektakliai.
„Kartu su visa „Domino“ teatro komanda labai džiaugiamės šiandien skelbdami vasaros sezono atidarymą bei galėdami žiūrovus pakviesti į unikalų ir išskirtinį „Domino“ teatrą be stogo. Vasariška nuotaika, juokas, geros emocijos, gyvi susitikimai ir mylimi spektakliai po atviru dangumi – tai, kas šią vasarą lauks mūsų žiūrovų. Tikime, kad neįprasta teatro erdvė visus tiesiog užburs“, – sako „Domino“ teatro vadovė Diana Bukantaitė-Kutkevičienė.
Susirinkusių šventės dalyvių laukė ir pirmasis „Domino“ teatro be stogo spektaklis – komedija „Vyrų laiškai“. Šią vasarą teatras žiūrovus taip pat kvies pamatyti ir pačius naujausius bei populiariausius spektaklius ne tik Vilniuje, bet ir Kaune bei Palangoje: „Testas“, „Tobuli melagiai“, „Pasiklydęs skambutis“, „Vyras po padu“, „Žirklės“, „Psichai“, interaktyvų šou „Alkoholio biblija“, o su mažaisiais žiūrovais susitikti spektaklyje „Kakė Makė ir atversta knyga“.
Kaip skelbiama teatro pranešime, spektakliai liepos ir rugpjūčio mėnesiais bus rodomi „Domino“ teatre be stogo – Adomo Mickevičiaus bibliotekos kiemelyje, Kaune, Žalgirio arenos pramogų erdvėje „Pakrantė“. Palangoje šiais metais kvies susitikti Palangos koncertų salėje.
Lietuvos Respublikos prezidentas Gitanas Nausėda susitiko su kultūros bendruomenės atstovais. Roberto Dačkaus (LR Prezidento kanceliarija) nuotr.
Prezidentas Gitanas Nausėda akcentuoja, kad kultūros sektorius yra ypač paveiktas koronaviruso krizės, nes, pasak šalies vadovo, kūrėjai, gyvendami be dotacijų ir galimybės užsidirbti pinigų, tiesiog merdėja. Prezidento įsitikinimu, sudėtinga situacija kultūros sektoriuje yra nulemta sisteminio požiūrio į kultūrą stokos.
„Vietoje to, kad remontuotume patalpas, galime skirti pinigus tokiems dalykams, kurie iš tikrųjų gerokai padėtų kultūros sektoriui, ypač kultūrinių industrijų sektoriui. Kultūrinės industrijos šiandien turbūt yra ta sritis, kuri gyvena be dotacijų, užsidirba pinigus pati, ir kadangi neturi galimybių šiuo metu pinigų užsidirbti arba neturi pakankamų sąlygų tam, ji yra priversta tiesiog merdėti. Merdėti galima vieną, du mėnesius, o po to jau turbūt nebegali merdėti ir ištinka mirtis“, – žurnalistams ketvirtadienį sakė G. Nausėda.
Prezidento teigimu, yra keli šios sudėtingos situacijos kultūros sektoriuje sprendimo būdai.
„(Galima – ELTA) arba duoti pinigų, ir tai galima daryti pagal tokį patį modelį, kurį šiuo metu naudojame mikroįmonėms, žiūrima į sumokėtą mokesčių apimtį praėjusiais metais ir atitinkamai pervedami pinigai į kūrėjų sąskaitą, arba sudaryti sąlygas užsidirbti ir tai turbūt pačiai kultūros industrijai yra netgi priimtinesnis kelias duoti užsidirbti“, – sakė prezidentas.
Šalies vadovas tikina, kad Prezidentūros pasiūlymai bus suformuluoti, dėl pagalbos kultūros sektoriui bus kalbamasi ir su kultūros ministru Mindaugu Kvietkausku bei premjeru Sauliumi Skverneliu.
Visgi G. Nausėda teigia manantis, kad sudėtinga situacija kultūros sektoriuje yra daugiau nulemta ne kultūros ministro padarytų klaidų, o sisteminio požiūrio į kultūrą stokos.
„Turbūt tai yra sisteminio požiūrio į kultūra stoka ir turbūt nepriklausomai nuo to, koks žmogus yra kultūros ministras, dažnai jis jaučiasi kaip balta varna. Deja, jo siekiai arba jo problemų matymas ne visada sutampa su valdžios institucijų pozicija ir tada jis tiesiog blaškosi negalėdamas įgyvendinti tų tikslų, kuriuos reikėtų įgyvendinti“, – savo įžvalgomis dalinosi prezidentas.
„Mes iki šiol niekaip neįvertiname kultūros vaidmens ne tik mūsų dvasiniame gyvenime, bet ir ekonomikoje. Mes apskaičiuojame, kokią BVP dalį sukuria statybos, prekyba, dirbamoji pramonė, bet kultūros sektoriaus indėlis vis dar yra incognito ir mūsų iniciatyva STRATA turėtų paskaičiuoti tikrąjį kultūros indėlį, nes priešingu atveju, blaškydamiesi tokioje nežinioje, mes nelabai ir aiškiai galime formuoti savo kultūros politiką“, – pridūrė jis. Teatro skulptūros. Slaptai.lt nuotr.
G. Nausėda akcentuoja, kad mes kultūrą laikome tiesiog duoneliautoja, kuriai, pasak prezidento, tiesiog pametame iš geros valios tam tikrą pinigų sumą, nežinodami, kokią pridėtinę vertę ji sukuria.
„Tai yra sisteminė mūsų problema, kurią galima išspręsti tik vienu būdu – pirmiausiai reikia apie tai kalbėti“, – sakė prezidentas.
ELTA primena, kad nuostolius patiriančiai kultūros sričiai Vyriausybė skyrė daugiau nei 68 mln. eurų.
Siekiant paspartinti kultūros infrastruktūros atnaujinimą ir palaikyti darbo vietas, 18,3 mln. eurų skiriama Kultūros ministerijos žinioje esančių įstaigų infrastruktūrai atnaujinti, 25 mln. eurų – savivaldybių kultūros įstaigų infrastruktūros atnaujinimo ir turto įsigijimo projektams.
O. Koršunovas: susitikimas su prezidentu buvo labai svarbus, netgi istorinis įvykis
Savo ruožtu režisierius Oskaras Koršunovas akcentavo, kad susitikimas su prezidentu buvo ypatingos reikšmės įvykis. Pasak menininko, visus 30 nepriklausomybės metų valdžia stokojo rimto požiūrio į kultūrą. Skulptūros. Slaptai.lt foto
„Norėčiau pasakyti, kad įvyko labai svarbus įvykis, netgi istorinis įvykis. Prezidentas atėjo į nevyriausybinę įstaigą, tuo atkreipdamas dėmesį į kultūrą. Buvo labai plačiai kalbama apie kultūrą. Reikia pasakyti, kad beveik visus 30 metų mes stokojome rimto požiūrio į kultūrą.
Visada buvo kalbama apie kultūrą, tačiau rimtai į ją nebuvo žiūrima, tiksliau, buvo žiūrima tik į fasadinę kultūrą“, – po susitikimo su prezidentu ketvirtadienį žurnalistams teigė O. Koršunovas.
Režisierius akcentuoja, kad įvyko pirmasis suartėjimas su nematoma, esmine kultūra. O . Koršunovas viliasi, kad Vyriausybė atsižvelgs į prezidento išsakytus žodžius ir pagaliau pradės dialogą.
„Vien tik tai, ką prezidentas šiandien pasakė, jau yra labai svarbu ir tai jau savaime veiks Vyriausybės sprendimus, ir Vyriausybė dabar privalės eiti į dialogą, mes tam dialogui pasiruošę, iš tikrųjų yra daug ir pasiūlymų, kaip padėti kultūrai, atsidūrusiai šią akimirką bėdoje“, – tikino režisierius, džiaugdamasis prezidento išsakyta idėja, kad visų pirma reikia dėmesį skirti ne infrastruktūrai ir pastatams, o kūrėjams.
ELTA primena, kad G. Nausėda ketvirtadienį su kultūros bendruomenės atstovais aptarė jų atstovaujamo sektoriaus padėtį besitęsiant koronaviruso krizei.
Susitikime dalyvavo OKT/Vilniaus miesto teatro meno vadovas, režisierius O. Koršunovas, Nacionalinių kultūros įstaigų asociacijos vadovė Rūta Prūsevičienė, Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus direktorius Arūnas Gelūnas, Nevyriausybinių scenos menų asociacijos vadovė Gintarė Masteikaitė, Kultūros ir kūrybinių industrijų asociacijos vadovė Živilė Diawara.
Česlovas Iškauskas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.
Aš taip pat nemačiau skandalingojo Panevėžio Juozo Miltinio teatro spektaklio pagal Rūtos Vanagaitės knygą „Mūsiškiai“. Bet tai nereiškia, kad tik premjeros stebėjimas, buvimas salėje gali nuteikti objektyviai nuomonei. Apskritai nuomonė objektyvi būti negali, ji visuomet subjektyvi.
Todėl pasitikiu Jauniaus Pociaus ar Valdo Vasiliausko kompetencija ir, žinoma, savo nuostatomis, kurios jau anksčiau suformuotos R. Vanagaitės publicistikos. Juo labiau, kad iš anksto skelbta, jog režisierius A. Areima, kuris, pasak teatro meno vadovo A. Jevsejevo, „kiaurai sienas eina“, stato… siaubo miuziklą. Na na…
Pjesę pagal knygą parašė lenkų dramaturgas Michalas Valčakas (Michal Walczak). „Su „Mūsiškiais“ pjesę sieja du nesunkiai atpažįstami veikėjai – persona non grata ir nacių medžiotojas. Suprask, persona non grata – pati R. Vanagaitė, o nacių medžiotojas – Efraimas Zurofas. Veiksmas rutuliojasi Kauno VII forte, kuriame karo metais veikė koncentracijos stovykla. Dabar šis fortas privatizuotas, paverstas pramogų centru, į kurį žmonės kviečiami švęsti ir linksmintis. Visa tai vyksta ant žmonių kaulų,“ – „Respublikoje“ rašo teatro kritikas J. Pocius.
Ne, spektaklyje nėra tiesioginių kaltinimų, kad visa lietuvių tauta – žydšaudžiai, kaip savo knygoje bandė įrodyti R. Vanagaitė. Kūrėjams palikta visiška laisvė, ir A. Areima ja naudojasi: ant sušaudytų žydų kapo duobės mylimasi, ant nužudytųjų kaulų pramogaujama, o patys kaulai tampa vaikų žaislais, klounas pyškina pistoletu… Tai aprašydamas Valdas Vasiliauskas apibendrina: betgi tai nejaudina, ir po premjeros žiūrovai skirstosi abejingi, „nei sužavėti, nei pasipiktinę – ir mūsiškiai, ir jūsiškiai“. O jeigu taip, tai, kaip kažkada sakė genialusis Juozas Miltinis, „teatras miręs“…
Iš tiesų, Didžiojo Meistro įkurtas ir išpuoselėtas teatras jau keletą metų draskomas kūrybinių ir toli gražu ne kūrybinių, o greičiau utilitarinių ambicijų. Jame siaučia organizacinė kakofonija, kūrybinė savivalė ir, sakyčiau, dvasinis nuopuolis. Pastarasis spektaklis man primena pernykštį (pakartotą 2002 m. leidimą) Mariaus Ivaškevičiaus romaną „Žali“, kuriame, kaip gražiai parašyta jo anotacijoje, „partizaninio karo fone istorinės asmenybės atgyja naujai ir netikėtai“.
Kaip netikėtai? „Jauno gal 18, gal 20-ties partizano kūne siaučia hormonų audros, ir jis instinktyviai jaučia, kad kaimo mergos jam atsiduos, jeigu jis kartu su vyrišku pasididžiavimu atkiš ir šautuvą… Jo mergina Kastulė jam nedavė, nes šis neturėjo šautuvo; ji su raudonuoju karininku pabėgo į miestą, tad jisai piktas ant viso pasaulio…“, – štai kokie pasažai dominuoja „laisvo kūrėjo“, vaizduojančio Jono Žemaičio asmenybę, veikale. Karas žiaurus, todėl, pasak autoriaus, „žalieji“ turi pasismaginti: ir „partizanų gyvenimas bunkeryje paįvairinamas keiksmažodžiais, vulgarybėmis, rusicizmais, brutaliais vaizdeliais apie (atsiprašau) šikimą, myžimą, dulkinimąsi, vėmimą ir ano galo anatomines subtilybes“, – rašiau portale Slaptai.lt vasario mėnesį, kai Nacionalinių literatūros ir meno premijų laureatai jau ramiai sau gromulavo 30 400 eurų dydžio gautas premijas…
Jonas Žemaitis – Vytautas. Lietuvos karininkas, rezistentas, partizanų vadas, dimisijos brigados generolas. Lietuvos partizanų ginkluotųjų pajėgų vadas, pasipriešinimo Lietuvos okupacijai koordinatorius. LGGRTC nuotr.
Medijų forume, kuris, kasmet organizuojamas Kultūros ministerijos ir globojamas LRT, neseniai įvyko senamiestyje, taip pat buvo akcentuojama kūrybinė laisvė, apeliuojama į „recipiento“ sąmoningumą, bet nė žodžiu neužsiminta apie kūrėjo atsakomybę. Prieš ką? Nesakau – prieš tautą, visuomenę, žmogų, nes tai būtų per skambu. Prieš save.
Neribota kūrybinė laisvė, kad ir patepama nemažais valstybiniais ar iš kažkur gaunamais pinigais (o tokių recidyvų nemažai), iškreipia tikrovę, šaržuoja esminius mūsų visuomenės gyvenimo etapus, žeidžia istorines asmenybes ir jų atminimą. Kitaip sakant, Lietuva – ne kokia Indija, kur karvės yra šventos. Ir mūsų kūrėjas – ne šventa karvė.
Praeitą kartą kalbėjomės apie tai, kad užmanymas Juozo Miltinio dramos teatro Panevėžyje scenoje pastatyti spektaklį pagal liūdnai pagarsėjusį Rūtos Vanagaitės veikalą „Mūsiškiai“ yra bjauri provokacija ir gali būti vertintinas kaip ilgai meno šventove laikytos įstaigos išniekinimas https://slaptai.lt/edvardas-ciulde-sventoves-isniekinimo-precedentas-panevezyje/.
O vis dėlto – ar nepasidavėme prakilnių žodžių vilionei, ar nebus pernelyg lengvabūdiška teatrą pavadinti šventove, kai pirmiausiai taip yra nusakoma susitikimo su Dievu, religinių apeigų ir kulto misterijų vieta?
Praeitą kartą užsiminiau dar ir apie tą aplinkybę, kad Panevėžys yra vienintelis iš didžiaisiais vadinamų Lietuvos miestų, kuris neturi savo universiteto, taigi nedisponuoja palankia kritinės minties plėtrai terpe. Iš kitos pusės žiūrint, sunku butų nepastebėti fakto, kad Juozo Miltinio laikais Panevėžys buvo laikomas viena iš Lietuvos nebutaforinės kultūros sostinių, nepripažįstant už didelį trūkumą universiteto ar kokios nors kito aukštosios mokyklos tipo nebuvimą mieste. Jeigu neklystu, J.Miltinis aktorius savo teatrui ruošė jo paties įsteigtoje prie teatro studijoje, nereikalaudamas iš būsimų aktorių kokių nors aukštojo išsilavinimo kredencialų.
Taigi prasidėjusi diskusija dėl Juozo Miltinio vardo Panevėžio dramos teatro, o ypač šio teatro moralinio bankroto istorija pastarosiomis dienomis, pastūmėjo suformuluoti tokį klausimą – ar yra principinė galimybė apskritai kaip nors apibrėžti universiteto, bažnyčios ir teatro santykį, numatant struktūrinius skirtumus, ar gali būti ir tokių atvejų, kai viena iš čia įvardintų institucijų (sąlygine to žodžio reikšme) gali pabandyti pavaduoti kitą? Kita vertus, net jeigu tokią klausimo formuluote pripažintume kaip daugiau ar mažiau korektišką, visiems suprantamą, kad įvardyta tema yra beveik neišsemiama ir čia turėsime galimybę tik padrikai išsakyti vieną kitą pastabą.
Apie lyginamųjų dalykų skirtumus prasmingai galime kalbėti tik tada, kai numatome jų panašumo pagrindą. Vis dėlto neturiu teisės sakyti, kad universitetas, Bažnyčia ir teatras gali būti lyginami vienarūšėje sekoje kaip skirtingos kultūros institucijos. Jeigu esame įsitikinę, kad Bažnyčia yra susitikimo su Dievu vieta, o eucharistijos auka nėra tik šešėlių teatras, Bažnyčia išeina už kultūros apibrėžimo ribų, – kultūra yra žmogaus veiklos produktas, o religio numato abipusį Dievo ir žmogaus ryšį, to ryšio užtikrinimą (surinktumą) iš priešingų perspektyvos taškų. Paradoksaliai tariant, krikščionybė yra Vakarų kultūros pagrindas, tačiau pati Vakarų kultūra yra šalutinis krikščionybės, kuri savo esme yra naujoji Dievo ir žmogaus sandora, išeinanti už kultūros ribų, padarinys. Tikinčiam žmogui Dievas yra absoliučios tikrovės atskaitos taškas, o ne kultūrinis vaizdinys.
Prie teatro. Vytauto Visocko nuotr.
Savo ruožtu universitetas ir Bažnyčia gali būti gretinami kaip bendruomeninio organizuotumo formos, bendruomeniškumas čia yra jų panašumo pagrindas. Daug kartų esame girdėję sakant, kad Bažnyčia yra tikinčiųjų (gyvųjų ir mirusių) bendruomenė, neretai praleisdami pro ausis tai, kad savo ruožtu universiteto atsiradimo pagrindų pagrindas yra nusitaikymas į bendruomeniškumą, forsuotas bendruomeniškumo siekimas. Lotynų kalbos žodis universitas, pasitarnavęs universiteto pavadinimo atsiradimui, pažymi ne kažkokį pirmapradį universalumą, o yra bendruomeniškumo nuoroda, yra, kaip skelbiama senuose analuose, dėstytojų ir studentų įsipareigojimas abipusei globai. Universitas čia reiškia bendruomeniškumo manifestaciją, atsiradimo metu juridiškai įformintą pagal luominės visuomenės korporatyvinės teisės principus su bendruomenei teikiama autonomija.
Vilniaus šv. Onos bažnyčia. Vytauto Visocko nuotr.
Taigi, grįžtant prie Panevėžio incidento, savaime kyla toks hipotetinis klausimas – ar, trūkstant akademinės bendruomenės pajėgų, universitetą minimu atveju negalėtų pavaduoti Bažnyčia, tikinčiųjų bendruomenei mūru stojant prieš piktavališkas užmačias toliau kiršyti tautas?
Bažnyčia ir universitetas tikriausiai ir moderniaisiais laikais galės išlikti svarbiausiais visuomenės stabilumo forpostais. Ką šiuo rakursu galima būtų pasakyti apie teatrą, ar, tarkime, teatras savo ruožtu nėra kaip tik permanentinio maišto židinys, revoliucingumo užkratas, nuolatinis kvietimas atsinaujinimui. Žinia, teatras teatrui – nelygu, jeigu čia savitiksliu dalyku tampa išraiškos priemonių atnaujinimas, kaip atrodo, toks jau negeneruojantis prasmės eksperimentinis teatras lieka kažkur kultūrinio vyksmo paraštėje, yra teatro pigmėjų žaislas ir duona.
Toliau leiskite pasakyti, beveik balansuojant ant šventvagystės ribos, kad Šventų Mišių misterija gali būti prilyginama spektakliui, kur, priešingai nei absurdo dramos „Belaukiant Godo“ fabulos, pagrindinis personažas yra ne tik numanomas, bet ir pasirodo tiesiogiai eucharistijos pavidalu, įžengia į besimeldžiančių žmonių širdis. Kita vertus, kaip atrodo bent man, skirtingai nei teatro teikiamas žmogui apsivalymo katarsis, šventovėje apturimas sielos pakylėjimas yra naujos tikrovės priauginimo, būties ribų praplėtimo katarsis.
Lapkričio 1 d. teko apsilankyti labai jaukioje, geriausias laukimo nuotaikas žadinančioje kaimo bažnytėlėje. O nuvylė labai greitai čia tai, kad norom nenorom buvai priverstas stebėti nevykusius doro kulto tarno bandymus prisitaikyti prie laikmečio dvasios. Bažnyčioje buvo skaitomas Dievo Žodis, savo ruožtu kunigas pamokslui atsparos tašku pasirinko Jėzaus Žodžius iš Evangelijos pagal Matą 5, 3: “Palaiminti vargšai dvasia, nes jų yra dangaus karalystė“.
Mane be galo nustebino arba greičiau pribloškė, kad kunigas žinomą Evangelijos parafrazę perkaitė taip: „Palaiminti dvasingieji vargdieniai, nes jų yra dangaus karalystė“, po to kelis kartus dar leidęs sau pastebėti, kad priešingas savo esme krikščioniui žmogaus tipažas yra dvasios skurdžius.
Operos ir baleto teatras. Skulptūros. Slaptai.lt nuotr.
Kaip visi gerai suprantame, toks nukrypimas nuo teksto yra ne kažkokia mechaninė vertimo klaida, o didelė kūrybinė inovacija, bandant užmaskuoti nepatogią teksto interpretavimui vietą, kuri savo ruožu yra viena ir didžiausių Šv. Rašto gelmių, nė iš tolo nepasiduodanti pigiam numelioravimui.
Nežinau, ar tokia korektyva atsirado Romos kurijos nurodymų pagrindu, ar vyskupijos paliepimu, ar tai yra paties pamokslininko netramdomos savivalės išvarža, tačiau tąsyk, klausydamas kunigo pamokslo, nesmagiai galvojau tik apie tai, kad nuo pasaulio nesąmonių mūsų laikais nelieka galimybių pasislėpti net Bažnyčioje. Anksčiau galvojau, kad pats blogiausias dalykas yra silpnapročių bandymai kažką pagerinti iš to, kas nekelia problemų, tačiau dabar įsitikinau, jog dar blogiau atsitinka, kai pernelyg pasitikintis savimi ir pasiduodantis popsinės sąmonės vilionėmis žmogus bando patobulinti Dievo Žodį.
Nesunku įsivaizduoti, kad nuoroda į dvasios skurdžių kaip dangaus karalystės pirmeivį yra didelis iššūkis dvasininkų luomui jau pagal statuso įvardijimą, radikaliai kertasi su mūsų laikų pasakorių beribiu plepėjimu apie dvasingumą apskritai, kuriant kažkokį visų kiaurymių vakuuminių putų kamšalą, tačiau ir šiandien pravartu būtų prisiminti didžiojo krikščioniškos tradicijos mistiko Mokytojo Ekharto pamokslą apie tai, kad dvasios skurdas yra radikalus žmogaus ištuštėjimas Dievo paslapties akivaizdoje, pernelyg nesureikšminant nei savo žemiškų turtų, nei vadinamųjų dorybių, seklių žinių ar kitų nematerialaus pavidalo pasiekimų.
O kas gi yra tie, dvasingieji vargdieniai, – klausiate. Manding, tai yra Karbauskis, Širinskienė, Veryga ir panašūs personažai.
Antradienį Vilniaus tarptautinis teatro festivalis ,,Sirenos” teatro profesionalus iš Lietuvos, Latvijos ir Estijos sukvies į beveik savaitę vyksiantį Baltijos dramos forumą, kurio metu rengiama ir tarptautinė konferencija ,,Mind the Gap“.
Renginių tikslas – aptarti šiandienos teatro aktualijas bei kintantį teatro veidą, pristatyti Baltijos šalių teatralams Lietuvos teatro panoramą bei aptarti trijų šalių bendradarbiavimo galimybes scenos meno srityje.
Baltijos dramos forumas – tai kasmet vienoje iš trijų Baltijos šalių vykstantis, teatro profesionalus suburiantis tarptautinis renginys.
Tarpkultūriniais Lietuvos, Latvijos ir Estijos mainais siekiama ne tik pristatyti kviečiančios šalies teatro ir dramaturgijos sritis kolegoms iš kaimyninių šalių, bet ir skatinti naujų partnerysčių atsiradimą, aktyvinti vis dar gana vangų bendradarbiavimą tarp Baltijos šalių teatro institucijų, kūrėjų, tyrinėtojų, akademikų.
2019 m. Baltijos dramos forumą pasiūlyta rengti Vilniaus tarptautiniam teatro festivaliui „Sirenos“. Siekdami, kad programą sudarytų ne tik spektakliai, bet ir refleksijos apie Lietuvos ir Baltijos šalių teatro nūdieną bei aktualijas, festivalio organizatoriai pakvietė prisijungti kelias organizacijas, kurios padėjo praturtinti forumo programą, – tai Lietuvos kultūros institutas, Scenos meno kritikų asociacija bei Lietuvos muzikos ir teatro akademija.
„Scenos meno srityje mainai tarp Baltijos šalių gana vangūs, todėl palaikyti Baltijos dramos forumo tradiciją mums, kaip festivalio rengėjams, pasirodė svarbu ir reikalinga. Džiaugiuosi, kad per šį gana trumpą forumui surengti skirtą laiką subūrėme puikius partnerius, išvengėme kritinių ryšio klaidų ir, tikiu, parengėme įdomią programą, apjungiančią akademinę, meninę ir vadybinę sritis“ – sako Forumo koordinatorė Agnė Pulokaitė.
Forume rengiama ir tarptautinė konferencija „Mind the Gap“, kurioje dalyvaus 14 pranešėjų iš trijų Baltijos šalių.
„Rugsėjo 24–25 d. Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje pranešėjai iš trijų Baltijos šalių nagrinės, kokie procesai vyksta keičiantis teatro kartoms, kaip kinta teatro estetika, kritika, mąstymo apie teatrą kryptys. Bus kalbama apie pokyčius teatre vaikams, operoje, šokio teatre bei dramaturgijos interpretacijose, apie kintančias teatro režisierių kartas bei galimybes skirtingoms kartoms sėkmingai bendradarbiauti. Pranešimą tema „Uždarant plyšį tarp rytų ir vakarų“ skaitys režisierė, dėstytoja Yana Ross, profesorė iš Tartu universiteto Anneli Saro kalbės apie „Demiurgus ir amatininkaus šiuolaikiniame Estijos teatre“, o akademikė iš Latvijos Ieva Rodiņa pasakos apie „Kartų pasikeitimus šiuolaikiniame Latvijos teatre,“ – sako konferencijos koordinatorė teatrologė Kristina Steiblytė.
Šia konferencija taip pat siekiama tęsti šviesaus atminimo teatrologės, rašytojos Viktorijos Ivanovos kartu su bendraminčiais ir kolegomis inicijuotą nuo 2010 iki 2017 m. kasmet vykdavusią Tarptautinę jaunųjų teatro kritikų konferenciją.
Baltijos dramos forumo renginių programoje svečiams iš užsienio šalių pristatoma Lietuvos teatro vitrina – įdomiausi pastarojo sezono lietuviški spektakliai. Taip pat vyks tinklaveikos renginiai ir susitikimai, supažindinsiantys svečius iš Latvijos ir Estijos su lietuvių teatro kūrėjais, teatrų atstovais, nepriklausomais prodiuseriais ir, tikėtina, padėsiantys užsimegzti ryšiams tarp scenos menų profesionalų Baltijos šalyse.
Žurnalui „Krantai” – 30 metų. Šiame videoreportaže prisimenamas pirmasis žurnalo redaktorius Vaidotas Daunys. Savo prisiminimais dalinasi redaktorė Nijolė Kvaraciejūtė, taip pat – literatūros tyrinėtoja, prof. Viktorija Daujotytė – Pakerienė ir žurnalo vyriausiasis redaktorius Helmutas Šabasevičius.
Filmuota memorialiniame Vinco Mykolaičio – Putino muziejuje Vilniuje.
Gaila tų žmonių, kurie niekaip negali suprasti, kodėl niekinami jų religiniai jausmai.
Vienas pagyvenęs vyras prie teatro tą įsimintiną šeštadienio vakarą taip ir pasakė jaunutei mergaitei: jus auginome, ir dabar dar išlaikome, o jūs mus niekinat. Ne Kristų – mus.
Tas vyras net nepasiteiravo, giria ji tą spektaklį ar peikia, jos asmenyje taip jis pasakė visai dabartinei jaunajai kartai, kitus dievus garbinančiai, kitaip mylinčiai, kitaip meną vertinančiai, kitaip pasaulį matančiai…
Ir viskas įvyko taip staiga, Lietuvoje – tik per du dešimtmečius. Tad ko norėti! Tarp mūsų ir jaunosios kartos – didžiulė praraja.
