Edvardas Čiuldė. Post scriptum


Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Praeitą kartą kalbėjomės apie tai, kad užmanymas Juozo Miltinio dramos teatro Panevėžyje scenoje pastatyti spektaklį pagal liūdnai pagarsėjusį Rūtos Vanagaitės veikalą „Mūsiškiai“ yra bjauri provokacija ir gali būti vertintinas kaip ilgai meno šventove laikytos įstaigos išniekinimas https://slaptai.lt/edvardas-ciulde-sventoves-isniekinimo-precedentas-panevezyje/

O vis dėlto – ar nepasidavėme prakilnių žodžių vilionei, ar nebus pernelyg lengvabūdiška teatrą pavadinti šventove, kai pirmiausiai taip yra nusakoma susitikimo su Dievu, religinių apeigų ir kulto misterijų vieta?

Praeitą kartą užsiminiau dar ir apie tą aplinkybę, kad Panevėžys yra vienintelis iš didžiaisiais vadinamų Lietuvos miestų, kuris neturi savo universiteto, taigi nedisponuoja palankia kritinės minties plėtrai terpe. Iš kitos pusės žiūrint, sunku butų nepastebėti fakto, kad Juozo Miltinio laikais Panevėžys buvo laikomas viena iš Lietuvos nebutaforinės kultūros sostinių, nepripažįstant už didelį trūkumą universiteto ar kokios nors kito aukštosios mokyklos tipo nebuvimą mieste. Jeigu neklystu, J.Miltinis aktorius savo teatrui ruošė jo paties įsteigtoje prie teatro studijoje, nereikalaudamas iš būsimų aktorių kokių nors aukštojo išsilavinimo kredencialų.

Taigi prasidėjusi diskusija dėl Juozo Miltinio vardo Panevėžio dramos teatro, o ypač šio teatro moralinio bankroto istorija pastarosiomis dienomis, pastūmėjo suformuluoti tokį klausimą – ar yra principinė galimybė apskritai kaip nors apibrėžti universiteto, bažnyčios ir teatro santykį, numatant struktūrinius  skirtumus, ar gali būti ir tokių atvejų, kai viena iš čia įvardintų institucijų (sąlygine to žodžio reikšme) gali pabandyti pavaduoti kitą? Kita vertus, net jeigu tokią klausimo formuluote pripažintume kaip daugiau ar mažiau korektišką, visiems suprantamą, kad įvardyta tema yra beveik neišsemiama ir čia turėsime galimybę tik padrikai išsakyti vieną kitą pastabą.

Apie lyginamųjų dalykų skirtumus prasmingai galime kalbėti tik tada, kai numatome jų panašumo pagrindą. Vis dėlto neturiu teisės sakyti, kad  universitetas, Bažnyčia ir teatras gali būti lyginami vienarūšėje sekoje kaip skirtingos kultūros institucijos. Jeigu esame įsitikinę, kad Bažnyčia yra susitikimo su Dievu vieta, o eucharistijos auka nėra tik šešėlių teatras, Bažnyčia išeina už kultūros apibrėžimo ribų, – kultūra yra žmogaus veiklos produktas, o religio numato abipusį Dievo ir žmogaus ryšį, to ryšio užtikrinimą (surinktumą) iš priešingų perspektyvos taškų. Paradoksaliai tariant, krikščionybė yra Vakarų kultūros pagrindas, tačiau pati Vakarų kultūra yra šalutinis krikščionybės, kuri savo esme yra naujoji Dievo ir žmogaus sandora, išeinanti už kultūros ribų, padarinys. Tikinčiam žmogui Dievas yra absoliučios tikrovės atskaitos taškas, o ne kultūrinis vaizdinys.

Prie teatro. Vytauto Visocko nuotr.

Savo ruožtu universitetas ir Bažnyčia gali būti gretinami kaip bendruomeninio organizuotumo formos, bendruomeniškumas čia yra jų panašumo pagrindas. Daug kartų esame girdėję sakant, kad Bažnyčia yra tikinčiųjų (gyvųjų ir mirusių) bendruomenė, neretai praleisdami pro ausis tai, kad savo ruožtu universiteto atsiradimo pagrindų pagrindas yra nusitaikymas į bendruomeniškumą, forsuotas bendruomeniškumo siekimas. Lotynų kalbos žodis universitas, pasitarnavęs universiteto pavadinimo atsiradimui, pažymi  ne kažkokį pirmapradį universalumą, o yra bendruomeniškumo nuoroda, yra, kaip skelbiama senuose analuose,  dėstytojų ir studentų įsipareigojimas abipusei globai. Universitas čia reiškia bendruomeniškumo manifestaciją, atsiradimo metu juridiškai įformintą pagal luominės visuomenės korporatyvinės teisės principus su bendruomenei teikiama autonomija.

Vilniaus šv. Onos bažnyčia. Vytauto Visocko nuotr.

Taigi, grįžtant prie Panevėžio incidento, savaime kyla toks hipotetinis klausimas – ar, trūkstant akademinės bendruomenės pajėgų, universitetą minimu atveju negalėtų pavaduoti Bažnyčia, tikinčiųjų bendruomenei mūru stojant prieš piktavališkas užmačias toliau kiršyti tautas?

Bažnyčia ir universitetas tikriausiai ir moderniaisiais laikais galės išlikti svarbiausiais visuomenės stabilumo forpostais. Ką šiuo rakursu galima būtų pasakyti apie teatrą, ar, tarkime, teatras savo ruožtu nėra kaip tik permanentinio maišto židinys, revoliucingumo užkratas, nuolatinis kvietimas atsinaujinimui.  Žinia, teatras teatrui – nelygu, jeigu čia savitiksliu dalyku tampa išraiškos priemonių atnaujinimas, kaip atrodo, toks jau negeneruojantis prasmės eksperimentinis teatras lieka kažkur kultūrinio vyksmo paraštėje, yra teatro pigmėjų žaislas ir duona.

Toliau leiskite pasakyti, beveik balansuojant ant šventvagystės ribos, kad  Šventų Mišių misterija gali būti prilyginama spektakliui, kur, priešingai nei absurdo dramos „Belaukiant  Godo“ fabulos, pagrindinis personažas yra ne tik numanomas, bet ir pasirodo tiesiogiai eucharistijos pavidalu, įžengia į besimeldžiančių žmonių širdis. Kita vertus, kaip atrodo bent man, skirtingai nei teatro teikiamas žmogui apsivalymo katarsis, šventovėje apturimas sielos pakylėjimas yra naujos tikrovės priauginimo, būties ribų praplėtimo katarsis.

Lapkričio 1 d. teko apsilankyti labai jaukioje, geriausias laukimo nuotaikas žadinančioje kaimo bažnytėlėje. O nuvylė labai greitai čia tai, kad norom nenorom buvai priverstas stebėti nevykusius doro kulto tarno bandymus prisitaikyti prie laikmečio dvasios. Bažnyčioje buvo skaitomas Dievo Žodis, savo ruožtu kunigas pamokslui atsparos tašku pasirinko Jėzaus Žodžius iš Evangelijos pagal Matą 5, 3: “Palaiminti vargšai dvasia, nes jų yra dangaus  karalystė“. 

Mane be galo nustebino arba greičiau pribloškė, kad kunigas žinomą Evangelijos parafrazę perkaitė taip: „Palaiminti  dvasingieji vargdieniai, nes jų yra dangaus karalystė“, po to kelis kartus dar leidęs sau pastebėti, kad priešingas savo esme krikščioniui žmogaus tipažas yra dvasios skurdžius.

Operos ir baleto teatras. Skulptūros. Slaptai.lt nuotr.

Kaip visi gerai suprantame, toks nukrypimas nuo teksto yra ne kažkokia mechaninė vertimo klaida, o didelė kūrybinė inovacija, bandant užmaskuoti nepatogią teksto interpretavimui vietą, kuri savo ruožu yra viena ir didžiausių Šv.  Rašto gelmių, nė iš tolo nepasiduodanti pigiam numelioravimui.

Nežinau, ar tokia korektyva atsirado Romos kurijos nurodymų pagrindu, ar vyskupijos paliepimu, ar tai yra paties pamokslininko netramdomos savivalės išvarža, tačiau tąsyk, klausydamas kunigo pamokslo, nesmagiai galvojau tik apie tai, kad nuo pasaulio nesąmonių mūsų laikais nelieka galimybių pasislėpti net Bažnyčioje. Anksčiau galvojau, kad pats blogiausias dalykas yra silpnapročių bandymai kažką pagerinti iš to, kas nekelia problemų, tačiau dabar įsitikinau, jog dar blogiau atsitinka, kai pernelyg pasitikintis savimi ir pasiduodantis popsinės sąmonės vilionėmis žmogus bando patobulinti Dievo Žodį.

Nesunku įsivaizduoti, kad nuoroda į dvasios skurdžių kaip dangaus karalystės pirmeivį yra didelis iššūkis dvasininkų luomui jau pagal statuso įvardijimą, radikaliai kertasi su mūsų laikų pasakorių beribiu plepėjimu apie dvasingumą apskritai, kuriant kažkokį visų kiaurymių vakuuminių putų kamšalą, tačiau ir šiandien pravartu būtų prisiminti didžiojo  krikščioniškos tradicijos mistiko Mokytojo Ekharto pamokslą apie tai, kad dvasios skurdas yra radikalus žmogaus ištuštėjimas Dievo paslapties akivaizdoje, pernelyg nesureikšminant nei savo žemiškų turtų, nei  vadinamųjų dorybių, seklių žinių ar kitų nematerialaus pavidalo pasiekimų.

O kas gi yra tie, dvasingieji vargdieniai, – klausiate. Manding, tai yra Karbauskis, Širinskienė, Veryga ir panašūs personažai.

2019.11.07; 05:55

print

Vienas komentaras

Prisijunkite prie diskusijos

El. pašto adresas nebus skelbiamas.