Dalius Stancikas. Su kūju – per istoriją ir Lietuvą (8)


Dalius Stancikas. Slaptai.lt nuotr.

Santykiai su žydais

Jaunojo Jono Noreikos 1933 m. išleista mažo formato, 32 puslapių knygelė „Pakelk galvą, lietuvi“ jo priešininkams tapo dar vienu įrodymu jo „dalyvavime“ Holokauste. Suprask, jei jau būdamas 23-erių viešai ragino engti žydus, tai sulaukęs nacių valdžios juos tikrai turėjo beatodairiškai naikinti.

Išties, anuometis Vytauto Didžiojo universiteto Teisės fakulteto studento J. Noreikos patriotizmas šiandieniniame politiniame kontekste būtų įvertintas kaip pavojingas šovinizmas: „Daugelį iš varžytynių parduodamų ūkių superka žydai. Jie jaučia, gal ir žino, kad po trejų metų arba daug greičiau toji žemė pabrangs dešimteriopai! Ūkininke! Brangink savo žemę! Nei vieno hektaro svetimtaučiams! Ne mažiau pražūtingas Lietuvos gerovei už savo žemės pardavinėjimą svetimtaučiams yra tai, kad prekyba yra ne lietuvių rankose! Mes turime padaryti šventą priesaiką savo širdyse: nepirkt pas ne lietuvį! Po kaimus važinėja žydai ir supirkinėja jaučius, linus, javus. Žydas duos tau uždirbti, bet ras progą iš tavęs trigubai atsiimti. Atmink, kad parduodamas žydui stambų daiktą, tu darai skriaudą! Tu skriaudi savo brolį lietuvį, nes žydui, o ne jam atiduodi savo uždarbį! Parduodamas žydui ar pirkdamas iš jo tu padidini žydų giminę! Kas remia lietuvišką prekybą, tas dalyvauja kovoje už visos tautos gerovę, už Jos Sostinę! Paskelbkime didelę ir visiškai atvirą kovą svetimtaučiams prekyboje savo krašte! Turime susirūpinti, kad nenuskęstume turto pamėgime, kad už pinigus neparduotume lietuvio širdies!

Visgi anuometiniame Lietuvos ir tarptautiniame kontekste, Europos tautinių valstybių kūrimosi sukūryje, tokios jaunojo Jono Noreikos mintys nebuvo nei radikalios, nei išskirtinės (panaši istorinė kontraversija yra tarp XX a. pabaigos tautinio atgimimo Sąjūdžio idėjų „Pirk prekę lietuvišką!“ „Mums nevadovaus maskoliai!“ ar „Lietuvos valstybę sukūrė lietuvių tauta“ (LR Konstitucijos įvadas) ir dabartinės globalistinės Europos sąjungos politikos). Štai daugiau ano laikmečio pavyzdžių.

Lietuvos didvyris Jonas Noreika

Kazys Grinius – knygnešys, Steigiamojo Seimo narys, premjeras, trečiasis Lietuvos Respublikos prezidentas 1947 m. prisiminimuose rašė: „[XX amžiaus pradžioje] žydai buvo visiški Lietuvos ekonominio gyvenimo viešpačiai: nė viena javų sauja nepasiekdavo užsienių, nepersijota per žydo rankas. Per žydų šventes iš Marijampolės negalėdavai nuvažiuoti į Vilkaviškio geležinkelio stotį, nes visi vežėjai buvo žydai. Pinigų pasiskolinti (už didelius procentus) gaudavai tik iš žydo“.

Įtakingiausias krikščionių demokratų leidinys „Šaltinis“, 1907 m.: „Lietuva šiandien tik sodžiuose. Miestai šiandien beveik tik žydais apgyventi. Žydai pirkliai, žydai amatininkai, nemažai žydų daktarų ir advokatų. Ateina į miestą sodietis ir pasijunta esąs kaip svetimoje viešpatijoje: kalba svetima, žmonės nesavi. Jeigu ir atrandame vien kitą lietuvio krautuvėlę, tai mažą, vos gyvuojančią. Jei ir rasime mieste keletą [lietuvių] amatininkų, tai ir tie vos atsigina nuo bado“.

„Šaltinis“, 1908 m.: „Visi gerai suprantame, kaip neapsakomai svarbią vietą užima tautos gyvenime prekyba. Prekyba – tai tautos turtas. Kieno rankose prekyba, to rankose ir pinigai, to rankose tautos gerovė ir ateitis, nes be pinigų nieko padaryti neįstengsime“. Arba: „Nejokiame užsiėmime tiek uždarbio ir pelno negalima atrasti, kiek prekystėje ar kupčystėje. Tačiau visa mūsų prekyba dar tebėra žydų rankose. Žydai gerai gyvena, o mes skurstame. Kam mums tų visokių tarpininkų ir perkupčių? Kam mums tų žydiškų kromų ir karčemų? Ar negalėtų tą darbą nudirbti mūsų brolis ir vientautis?“

Akademikas, švietimo ministras Mykolas Biržiška, kartu su ministru žydų reikalams Jakovu Vygodskiu 1919 m. atsisakęs vykti į lenkų okupuotą Vilnių, prisimena: „Karčmininkai, šinkoriai, smuklininkai, miestelių krautuvininkai, amatininkai, felčeriai, pinigų skolintojai („žmonių lupikai“, „siurbėlės“) – štai žydų visuomenė, su kuria nuolat turėjo reikalų kaimų visuomenė [lietuviai], kuri paprastai visai žmoniškai su jais santykiavo, kad ir linkusi pajuokti žydų silpnybes, retkarčiais, turgaus dieną ar jomarke, karščiau susiginčijus kuriam pirkėjui su pardavėju įsismaginę bernai kurį įpykusį žydą ir pakumščiuodavo arba langus jam iškrušdavo, tik visa tai nebuvo dramatiška, kaip gal kam iš tolo atrodė, kur kas mažiau reikšminga negu tarpusaviniai lietuvių su „lenkais“ susirėmimai dėl lietuviškųjų ir lenkiškųjų pamokslų, giesmių ir Evangelijų skaitymo“.

Žymus geografas ir keliautojas Kazys Pakštas, „Židinys“, 1926 m.: „Amžių eigoje žydų tauta iškentėjo daugybę sunkių persekiojimų, kas padarė ją liguistai jautrią, nervingą. Mažas spustelėjimas jai šiandien atrodo didžiausia skriauda. Būdami labai karšto ir nervingo temparamento, jie savo skriaudas garsina didžiu ir įkyriu riksmu. Visa tai nesiderina su lygiu ir flegmatišku lietuvio pasyvumu“.

Lietuvos konstitucinės teisės mokslo kūrėjas, prof. Mykolas Riomeris, 1921 m.: „Atkurianti savo valstybę tauta gali toleruoti tautines mažumas ir suteikti joms didžiausias laisves, tačiau jokiu būdu neatsižadės jų naudai kurios nors visuomeninės funkcijos. Iki galo realizuodama savo teritorinę teisę, ji nori turėti prekybą ir pramonę, ir savo miestus, ir savo žemdirbystę, ir savąjį proletariatą, ir savo buržuaziją, savo laisvąsias profesijas, savuosius valdininkus, savają stambią, vidutinę ir smulkią nuosavybę. Tai yra vienas iš tautinio-teritorinio instinkto elementų, būdingas visoms europinės civilizacijos tautoms.“

Žydų – lietuvių santykių tyrėjas Liudas Truska anų laikų santykius apibendrina taip: „Šiuolaikiniai žydų tyrinėtojai tarpukario Lietuvos ekonominę politiką vertina kaip diskriminacinę. Tačiau S. Sužiedėlis mano, jog ši politika, kuria buvo siekiama ištaisyti istoriškai krašto visuomenėje susiklosčiusias disproporcijas, lygintina su XX a. 7-ajame dešimtmetyje JAV pradėtomis įgyvendinti „affirmative action“ (spalvotųjų gyventojų rėmimo) programomis. Nepaisant prarastų pozicijų, žydų vaidmuo Lietuvos ūkyje 4-ojo dešimtmečio pabaigoje dar buvo didžiulis: apie 40 proc. pramonės, daugiau kaip pusė mažmeninės ir didžioji dalis importo prekybos“.

Izraelio vėliava. EPA – ELTA nuotr.

Nors žydai tuo metu sudarė tik 7 proc. visų gyventojų, apie pusę šalies teisininkų ir gydytojų buvo žydai. Lietuvos nepriklausomybės metais ypač suklestėjo žydų švietimo ir kultūros sistema: jei 1920 m. žydai turėjo 55 pradines ir 3 vidurines mokyklas, tai 1940 m. jau buvo 109 pradinės ir 18 vidurinių mokyklų, veikė apie 110 viešųjų ir 120 valstybės išlaikomų mokyklų bibliotekų, įsteigtų tik nepriklausomybės metais. „Tiesa, autoritarinis režimas varžė politinę žydų veiklą, tačiau ne daugiau nei lietuvių. Veikiau priešingai – cenzūra buvo griežtesnė lietuvių spaudai. Nuo 4-ojo dešimtmečio vidurio Žydų švietimo draugijos spauda akivaizdžiai propagavo komunistinę ideologiją, tačiau valdžia ją toleravo, kai Vinco Krėvės, Kosto Korsako ir Petro Cvirkos redaguota kultūrbolševikinė literatūra buvo uždaryta jau po antrojo numerio“ (L. Truska).

Nepaisant šių kultūrinių pakilimų didelė dalis žydų jautė nuoskaudą ir sveikino 1940 m. sovietų okupaciją.

Žydų savaitraštis „Apžvalga“, 1940 m. birželio 25 d.: „Paskutinis Lietuvos istorijos laikotarpis žydų masėms buvo labai skaudus, žydai buvo priskirti prie „žemiausios“ rūšies ir prasidėjo žydų masių ekonominis naikinimas. Įvairiais gudravimais žydų jaunimui buvo užkirstas kelias į aukštesnius mokslus, į valstybės bei savivaldos tarnybas, į advokatūrą, į darbą ir uždarbį. Jei tas nuolatinis kiršinimas prieš žydus nėra davęs „Baltramiejaus nakties“,  tai už tai mes turime būti dėkingi tik Lietuvos masių sveikai nuovokai. Su didžiausiu pasitikėjimu žydų gyventojų masė sutiko naują vyriausybę. Naujai Lietuvos vyriausybei visos žydų visuomenės širdingiausi sveikinimai ir linkėjimai. Plačiosios žydų masės jaučia, kad šovinistinės demagogijos sudarytas savotiškas žydų klausimas Lietuvoje išnyko, kaip išnyksta tamsūs šešėliai, nušvitus saulės spinduliams. Kad tas vadinamasis „žydų klausimas“ nėra jau taip sunkiai išsprendžiama problema, geriausia rodo mūsų didžiojo kaimyno Sovietų Sąjungos pavyzdys; ten visi mažumų klausimai buvo lengvai ir radikaliai išspręsti ideališkiausiu būdu.“

Žydų gatvė Vilniuje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Kaip sovietai „radikaliai ideališkiausiu būdu“ sprendė mažumų klausimą, labai greitai pajuto ne tik lietuviai, bet ir dalis žydų. Tačiau tai kita labai sudėtinga tema, tuo tarpu mums, keliais štrichais prisiminus ano laikmečio kontekstą, reikia grįžti prie Jono Noreikos.

Genocido tyrimo centro istorikas Alfredas Rukšėnas rašo: „Ekonominis J. Noreikos antisemitizmas negali būti laikomas dingstimi, skatinusia jį imtis Holokausto, kaip būdo spręsti „žydų klausimą“, nes šių dviejų dalykų nesiejo būtinasis ryšys. Kad tarp ekonominio antisemitizmo ir Holokausto nebuvo būtinojo ryšio, leidžia tvirtinti ir toks L. Truskos teiginys: „net voldemarininkai – radikaliausieji lafistai – buvo numatę „žydų klausimą“ spręsti ne jų fizinio sunaikinimo būdu. Šio požiūrio jie neatsisakė ir Lietuvą okupavus naciams, kada prasidėjo Holokaustas.

Kad tarp antisemitizmo ir Holokausto nėra būtinojo ryšio, tyrinėtojas Kęstutis Girnius grindžia tuo, kad iš prezidento A. Smetonos laiškų susidaro įspūdis, kad jis buvo antisemitas. Tačiau žinoma, kad A. Smetona nuosekliai gynė žydus, palaikė jų teises, kovojo su viešuoju antisemitizmu. Būtinojo ryšio nebuvimą K. Girnius grindžia ir Zofios Kossak-Szczuckos, vienos iš organizacijos „Žegota“ Lenkijoje steigėjų, pavyzdžiu. Ši organizacija išgelbėjo apie 3 000 žydų. Z. Kossak-Szczucka, nors ir buvo užkietėjusi antisemitė, nors ir laikė žydus politiniais, ekonominiais, ideologiniais priešais, nors ir norėjo, kad jie emigruotų iš Lenkijos, „rizikuodama gyvybe, gelbėjo žydus.“

smetona_3
Antanas Smetona

Šį žydus gelbėjusių „antisemitų“ sąrašą būtų galima pildyti daugeliu pavyzdžių, tačiau šįkart apsiribokime jau minėtu Kaziu Griniu, už žydų gelbėjimą po mirties apdovanotu Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi ir Pasaulio tautų teisuolio titulu.

Ta esminė skirtybė tarp šimtmečius menančio antisemitizmo ir žydų naikinimo nacių laikais subtiliai nubrėžta ir bene žymiausiame meniniame filme apie Holokaustą „Šindlerio sąrašas“ (filmas pastatytas pagal tikrus įvykius ir labai tiksliai atspindi tuometinius politinius niuansus): „Dabar čia jums ne senas geras antisemitizmas, – pamokomai Šindleriui sako nacių karininkas. – Dabar tai jau rimta politika“.

Tačiau būtent ši istoriškai ir politiškai svarbi skirtis ypač pykdo litvakų palikuonį G. Gochiną ir jo samdomus tyrėjus. Reikalaudamas Genocido tyrimo centro pakeisti išvadas dėl J. Noreikos savo skunde teismui G. Gochinas teigia: „Centro leidžiamame žurnale A. Rukšėnas akcentuoja naujadarą – “ekonominis genocidas”, tuo sušvelnindamas Noreikos nusikaltimus. Istorinio tyrimo ir archyvinių dokumentų šviesoje Jono Noreikos “ekonominis genocidas” turėtų būti suprantamas kaip etninės grupės naikinimas dėl ekonominių išskaičiavimų, tačiau centras šio asmens įvaizdį piešia visai kitomis spalvomis.“

Tokie teiginiai yra sąmoningas melas, kuriuo siekiama pažeminti istorikus – oponentus ir suklaidinti teismą ir visuomenę. Istorijos mokslų daktaras A. Rukšėnas savo straipsnyje naudoja ne terminą „ekonominis genocidas“, kaip nurodo Gochinas, o „ekonominis antisemitizmas“ – XIX a. aštuntajame dešimtmetyje atsiradusį lietuvių siekį įsigalėti amatuose ir prekyboje, t. y. srityse, kuriose nuo seno vyravo žydai. Tokie įtakingo žydų bendruomenės nario istoriniai žongliravimai, antisemitizmą pateikiant kaip žydų naikinimą, prieštarauja ir istorinei tiesai, ir yra labai pavojingi politiškai – jais bandoma visą tarpukario Lietuvos valstybės atkūrimą paversti vientisu lietuvių nusikaltimu. Tą, kaip jau minėta 1-oje dalyje, BBC teigė Rūta Vanagaitė: „Etninė Lietuva be žydų, be rusų, be lenkų buvo tų metų mano šalies svajonė. Pirmiausia buvo idėja žydus išvaryti, o po to po truputį, po truputį juos išvarė giliai po žeme“. Tą patį naratyvą jau pusę amžiaus kartoja ir Kremlius.

Visgi, baigdamas šį skyrių, turėčiau padėkoti G. Gochinui, kad paskatino mane perskaityti 1933 metų Jono Noreikos knygelę. Ieškodamas joje surambėjusio antisemito radau visai kitą – jautrų, prieš karą ir smurtą nusistačiusį patriotą, su jaunatvišku romantiškumu tikintį Lietuvos pakilimu, visuotiniu gėriu, žmonių sąmoningumu, ir jau 1933 m. nepritariantį vokiškąjai ir bet kokiai kitai ekspansijai: „Žemaičiai, aukštaičiai, dzūkai ir klaipėdiečiai! Gerove ir turtais pilna Jūsų ateitis! Nuo mūsų priklausys, ar mes patys naudosimės tąja gerove, ar atiduosime ją žydams, vokiečiams ir kitokiems svetimtaučiams, kurie veržiasi į Lietuvą! Pasaulis trokšta vienybės ir taikos. Jei Vokietija pamėgins pult kaimynus – ją ištiks didelė nelaimė! Viso pasaulio galiūnai sutryps ją, kad kuo greičiau nurimtų įsiūtę bangos. Žinoma, mes turime labai atidžiai budėt, kad galėtume išlaikyti galimą puolimą iš Prūsų pusės į Klaipėdos kraštą! Atsiminkime cheminių dujų pavojų! Vėliau ar anksčiau ateis tautų susitaikymo šventė! Milijardai žmonių trokšta taikos, nes tie, kurie miršta iš bado, žino, kad yra valstybių, kurios neturi kur dėti maisto produktų pertekliaus! Tą pasiutusią velniavą mato žmonija ir ji trokšta taikos! Ir jau nebe toli ta valanda, kada pradės nurimti įsiūtusi audra! Toji valanda lietuvių tautai yra išganymas!

Jonas Noreika. Slaptai.lt nuotr.

Šioje knygelėje jaunasis Jonas Noreika man pasirodė būtent tas, kuris gali parašyti tikėjimo persunktą maldą, kokią parašė 1944 m. Štuthofo koncentracijos stovykloje, pasiaukojamai slaugyti kitą žmogų, kaip darė 1945 m., ar guldyti galvą už Tėvynę, kaip nutiko 1946 m. Tarp 23 metų studento patrioto, 31 metų kapitono, pagelbėjančio žydų šeimynai (bendražygio D. Riaukos liudijimas), 33 metų nacių kalinio ir 36 metų sovietų pasmerktojo minčių, žodžių ir veiksmų negalėjau įžvelgti jokio vidinio virsmo, juolab tos gilios nežmoniškos bedugnės, apie kurią teigė A. Pakalniškis – neva J. Noreika nacių okupacijos pradžioje dvasiškai puolė, bet vėliau atgailos ir katarsio vedinas atsivertė. Tuomet pirmą kartą persmelkė stipri abejonė ir dėl paties Pakalniškio liudijimo, ir dėl kitų galimų Noreikos „nuopuolių“.

Tačiau vis dar liko neatsakytas svarbus klausimas: kaip beatodairiškasis patriotas sutiko tapti Šiaulių apskrities viršininku ir vykdyti okupantų nurodymus dėl žydų geto?

Bus daugiau

2019.11.07; 06:00

print

Prisijunkite prie diskusijos

El. pašto adresas nebus skelbiamas.