su kūju

SkaitomiausiosŽvalgyba

Dalius Stancikas. Slaptai.lt nuotr.

Įrodymai ir „įrodymai“

Su džiugiu atradimo virpuliu skaitydamas kunigo Jono Borevičiaus liudijimus JAV teisme negalėjau atsikratyti minties, kad net ir šis, regis, akivaizdus, dokumentuotas įrodymas nepakeis J. Noreikos priešininkų nusistatymo. „Kai jie negali paneigti faktų, tuomet šaukia, kad esi ne istorikas, ir todėl, suprask,tavo pateikti faktai ar argumentai jau savaime niekiniai“, – savo patirtimi dalinosi kolega dar nuo Sąjūdžio Seimo laikų Vidmantas Valiušaitis.

Taip ir nutiko: už J. Noreikos–Generolo Vėtros atminimo lentos pavogimą (Gen. prokuratūra nustatė, kad ji buvo nukabinta neteisėtai) artimiausių V. Putino propagandistų išgirtas („tikras vyras, europinis politikas, aplenkęs Lietuvos laiką“), spalio pabaigoje JAV žydų komitete Vašingtone pareiškęs „akivaizdu, kad Škirpos ir Noreikos dalyvavimas Holokauste nebuvo atsitiktinis“(?!) Vilniaus meras Remigijus Šimašius ir toliau atkakliai kartoja, kad kun. J. Borevičiaus liudijimai jo neįtikino. Neįtikino jie ir litvakų bendruomenės pirmininkės F. Kukliansky („mano mama negirdėjo tokio gelbėtojo“), ir anksčiau minėtų istorikų N. Šepečio, J. Virbickienės ar A. Nikžentaičio, komentavusių naujai rastus dokumentus net jų netyrus (N. Šepetys: „Čia kalbama ne apie teisingumą, ne apie tiesą, ne apie teisę ir tikrai ne apie istoriją – taip atsiliepta apie kun. J. Borevičiaus liudijimą.„Jeigu tai būtų studento darbas, jis neatlaikytų kritikos ir būtų įvertintas labai prastu pažymiu” – čia apie Genocido tyrimo centro pažymą).

Faina Kukliansky. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Matyt, kitaip ir negali būti, nes tiek Rūtos Vanagaitės ir Efraimo Zuroffo knyga „Mūsiškiai“, tiek šmeižtas prieš Adolfą Ramanauską-Vanagą ar bandymai Joną Noreiką-Generolą Vėtrą paversti nacių budeliu nepanašūs į jokias istorinės tiesos paieškas – tai, greičiau, asmeninės ambicijos žūtbūt apginti anksčiau reikštą nuomonę, noras susilaukti tarptautinės paramos ar, kas blogiausia – pastangos sumenkinti pačią valstybę ir jos herojus. Kitaip sunku paaiškinti tą keistą pyktį dėl rastų dokumentų, leidžiančių pasidžiaugti, jog mūsų tautietis Jonas Noreika buvo ne budelis, o „didis patriotas ir rezistentas“, anot žydų gelbėtojo Domo Jasaičio.

zurof_2
Efraimas Zurofas

„Tik naivūs žmonės gali pagalvoti, kad [Šiaulių, Marijampolės] apskričių viršininkai ir kiti nacionalistų vadai nežinojo, jog jie yra nacių operatyvinių grupių uždavinių vykdytojai“, – 1973 m. propagandiniame leidinyje „Masinės žudynės Lietuvoje“ rašo buvęs NKVD Šiaulių apygardos viršininkas Boleslovas Baranauskas. Tą patį argumentą prieš pat Kalėdas vykusioje Lietuvos radijo laidoje (2019.12.23) pakartoja Vilniaus universiteto istorijos dėstytoja Jurgita Virbickienė: Noreika buvo ne koks neišprusęs žmogelis, kad nežinotų kuo baigsis getai. Po Krištolinės nakties jau visiems buvo aiškus žydų likimas. Klausaisi tokių mūsų istorijos ekspertų ir apmaudu, kad 1969 m. jie nedalyvavo Liubeko teisme, nes tuomet Šiaulių ir Žagarės getų steigėjas nacių komisaras H. Gewecke ir jo žiaurusis pavaduotojas E. Bubas (D. Jasaičio nuomone, po Bubo skundo Noreika buvo įkalintas Štuthofe) tikrai būtų nuteisti kaip Holokausto vykdytojai, o vokiečiai teisėjai tuomet nebūtų patikėję, kadnet getų viršininkai 1941 m. nežinojo kuo baigsis getai. Kita vertus, būtų įdomus ir istorijos mokslų daktarės komentaras apie Vilniaus geto kalinių Hermano Kruko ar Jokūbo Genso dienoraščius, nes kas jau kas, bet žydai tikrai turėjo žinoti apie 1938 m. Krištolinę naktį ir nuo pirmos akimirkos turėjo priešintis apgyvendinimui gete…

Vilniaus viešojoje žydų bibliotekoje pristatoma Arkadijaus Vinokuro (centre) knyga „Mes nežudėme”. Slaptai.lt nuotr.

Kai internetinio dienraščio 15min.lt žurnalistė (pagal tyrėjo V. Valiušaičio nupasakotą išankstinį scenarijų skyrusi dėmesį ne argumentams ar faktams, o „ne istorikų“ kompromitavimui) paklausė, kodėl nesuradau žydų, patvirtinančių, kad J. Noreika juos išgelbėjo, pasiūliau atidžiai paskaityti kun. J. Borevičiaus ir kitų Šiaulių žydų gelbėtojų atsiminimus apie ypatingą konspiraciją. Ir paklausiau: ar žydų gelbėtojais turime laikyti tik tuos, kurie galutinėje gelbėjimo stadijoje juos priglaudė (kaip pvz., D. Jasaičio bičiulis, Izraelio pripažintas pasaulio teisuoliu Jackus Sondeckis, savo liudijime teigiantis: „labai retai kas užgerą atsimoka geru, pamiršta ir padėkoti. M. Petuchauskas tuo požiūriu sudaro išimtį“), ar ir tuos, kurie organizavo visą Šiaulių žydų gelbėjimo tinklą, kurie Šiaulių savivaldybės administracijoje padirbinėjo žydams dokumentus (kaip Šiaulių viceburmistras V.Pauža), kurie suteikdavo laikiną prieglobstį (kaip Šiaulių ligoninės daktarė J.Luinienė, kunigai Lapis, Byla, J. Borevičius, P. Dziegoraitis, A. Kleiba, D. ir Z. Jasaičiai ir kt.), kurie žydus nakčia perveždavo J. Noreikos vadovaujamai Šiaulių apskrities ar savivaldybės administracijai priklausančiomis mašinomis, kurie aukojo ir rinko slepiamų žydų išlaikymui pinigus ir t.t.? Ar šiuos žmones vadinsime žydų gelbėtojais, nors jie dažnai savo gelbėjamųjų nematė, bet lygiai taip pat rizikavo savo ir savo šeimų gyvybėmis?

Vidmantas Valiušaitis. Slaptai.lt foto

Šitų klausimų žurnalistė į savo tekstą neįdėjo – matyt, netilpo į užsakymo rėmus.

Panašiai nutiko ir su LRT žurnalisto Mindaugo Jackevičiaus, iki tol reiškusio ypatingai neigiamą nusistatymą J. Noreikos atžvilgiu, radijo laidoje, skirtoje įrodyti, kad dokumentus atrasti ir komentuoti gali tik diplomuoti istorikai, o ne apsišaukėliai „geologai“. Kaip kunigas J. Borevičius teisme galėjo atsakyti, kad nieko nežino apie „baltaraiščius“? – ironizuodamas klausė LRT žurnalistas, nesuteikdamas galimybės paaiškinti, kad šį terminą sumąstė ir naudojo sovietai (rus. белорукавники), o kunigas pasitraukė į Vakarus 1944 m. Tai gal tokius liudijimus reikia pateikti Jad Vašemui (Izraelio institutas, tiriantis Holokaustą), kad paskelbtų J. Noreiką Pasaulio teisuoliu? – toliau ironizavo vedantysis, o jam antrino Istorijos instituto direktorius A. Nikžentaitis. Po laidos padėkoję M. Jackevičiui už itin „objektyvų“ vedimą, paaiškinau, kad dėl Pasaulio teisuolio vardo gali kreiptis tik išgelbėti žydai, bet ir tai ne visuomet tas vardas suteikiamas – Izraelis tikrina, ar teikiamas asmuo dar atitinka jų politines nuostatas. Pavyzdžiui, Lvovo arkivyskupo metropolito Andrejaus Šeptickio išgelbėtų žydų prašymas buvo atmestas, nes metropolito nuomone sovietų okupacija buvo baisesnė nei nacių.

Manau, kad Izraelis Jasaičių taip pat niekada nepripažins Pasaulio teisuoliais, nes Domas Jasaitis, kaip ir Jonas Noreika, buvo Lietuvos aktyvistų fronto narys ir 1941 m. Birželio sukilėlis. Tačiau ar dėl to jis nebėra žydų gelbėtojas? Negi mums žydų gelbėtojai yra tik tie, kuriuos pripažįsta Izraelis? Kodėl Domas ir Sofija Jasaičiai nėra Šiaulių garbės piliečiai ir jų atminimas nėra kaip nors ryškiau įamžintas, nors būtent jie ir yra ta žmogiškoji šerdis, apie kurią buriasi tikra, o ne formali bendruomenė, būtent tokie piliečiai ir yra mūsų lietuviškos istorijos perlai, nepriklausomai nuo to, kaip juos vertina kiti.

Kai šį pavasarį Genocido tyrimo centras savo paaiškinimuose apie Joną Noreiką parašė, kad „Panašūs kaip J. Noreikai kaltinimai buvo pateikti ir Lietuvos laikinosios vyriausybės vadovui Juozui Ambrazevičiui–Brazaičiui bei vidaus reikalų ministrui Jonui Šlepečiui, bet 1974 m. JAV Kongreso nurodymu JAV Teisingumo departamentas dėl šių kaltinimų atliko išsamų tyrimą ir jų veikloje neradus nusikaltimo įrodymų juos išbraukė iš įtariamųjų sąrašo“, buvo sukeltas dar vienas šaršalas: melas, Centras neturi jokių įrodymų, Brazaičiui tyrimas nutrauktas dėl jo mirties, jis nėra išteisintas (A. Vinokuras: „Centras savanaudiškais arba politiniais tikslais klastoja istoriją“, „Centras gina netiesą“ ir pan.).

Juozas Brazaitis

Tuomet Centras paviešino 1974 m. rugsėjo 23 d. JAV Teisingumo departamento atstovo raštą JAV Kongreso pakomitečio pirmininkui: „Tarnyba parengė bendrą ponų Brazaičio ir Šlepečio atžvilgiu vykdyto tyrimo ataskaitą, kadangi šiems asmenims mesti kaltinimai beveik identiški: Lietuvos Laikinosios Vyriausybės gyvavimo laikotarpiu, nuo 1941 m. birželio 23 d. iki 1941 m. liepos 12 d. (trys savaitės), p. Brazaitis, veikdamas kaip švietimo ministras ir laikinai einantis Ministro Pirmininko pareigas, ir p. Šlepetys, veikdamas kaip vidaus reikalų ministras, buvo atsakingi už Žydų mažumos atžvilgiu organizuotas represijas, vykdytas jų abiejų išleistų įsakų pagrindu. “ [Tyrimo metu] buvo susisiekta su toliau išvardytais, užsienyje veikiančiais karo dokumentų saugojimo centrais, Vokietijos prokurorais, organizacijomis, pavieniais asmenimis ir kitais informacijos šaltiniais“ – rašte išvardinta net 70 (!) Izraelio, Vokietijos, Austrijos, Anglijos, JAV įstaigų ar asmenų, užsiimančių Holokausto klausimais. Tarp jų  – ir Pasaulio žydų kongresas, JAV žydų kongresas, Rusijos žydų bendruomenės centras, garsusis žydų mokslinis institutas YIVO (beje, tarpukariu įkurtas Vilniuje), Simono Vyzentalio centras, Jad Vašemo centras, nacių karo nusikaltimų dokumentavimo centras Vokietijoje ir t.t.

Ir ką? „Vertinimo komitetas, į kurio sudėtį įeina itin aukštos kvalifikacijos Tarnybos skyrių pareigūnai, atsakingi už visų bylų, susijusių su Jungtinėse Valstijose gyvenančių, bendradarbiavimu su naciais įtariamų asmenų bylų nagrinėjimo priežiūrą, stebėseną ir vertinimą, neseniai užbaigė ponų Brazaičio ir Šlepečio bylų nagrinėjimą. Šio komiteto teigimu, tiriant su bylomis susijusią medžiagą, nebuvo gauta jokių esminių įtarimus patvirtinančių įrodymų. Atsižvelgus į tai, kas aukščiau išdėstyta, ponų Brazaičio ir Šlepečio pavardės pašalintos iš Jungtinėse Valstijose gyvenančių, bendradarbiavimu su naciais įtariamų asmenų sąrašo, o atitinkamo tyrimo veiksmai sustabdyti.“

Taigi, akivaizdūs faktai, dokumentuoti – galime ir vėl džiaugtis, kad po itin išsamaus tyrimo dar du mūsų žymūs tautiečiai išteisinti.

Bet čia, kaip ir Noreikos atveju, kažkodėl pasipylė pykčio srovė. Po JAV dokumentų paviešinimo litvakai dar įnirtingiau skundė Centrą įvairioms Lietuvos institucijoms, o spalio viduryje tas pats internetinis dienraštis 15min.lt triumfuojančiai pranešė: „JAV Kongreso laiškas premjerui: neigia išteisinę J.Ambrazevičių-Brazaitį“.

Netikiu savo akimis: JAV neigia savo pačių dokumentus?! Tačiau straipsnio viduryje „JAV kongresas“ pavirsta jau tik „JAV kongreso užsienio reikalų komiteto pirmininku” (bevardžiu), kuris neva „premjero S. Skvernelio prašo įpareigoti Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centrą neskleisti realybės neatitinkančios informacijos dėl J.Ambrazevičiaus-Brazaičio išteisinimo.“ Dar įdomiau – straipsnyje rašoma, kad laiškas yra ne oficialus, o tik asmeninis, todėl neviešinamas. Tai iš kur tuomet 15min.lt žino apie „neoficialius laiškus“ ir net kas juose rašoma? Atsakymas paaiškėja, kai po kelių dienų pasirodo litvakų „atstovo spaudai“ A. Vinokuro komentaras „Ambrazevičius-Brazaitis nebuvo nei išteisintas, nei reabilituotas“ – ten teigiama, neva Skverneliui laišką parašė visai ne Kongresas ir ne Kongreso Užsienio reikalų komiteto pirmininkas, o tik eilinis jo narys Bradas Shermanas. Vikipedija nurodo, kad Bradas Shermanas yra Kongreso narys, kilęs iš Rusijos žydų… 

Netikrinau, ar iš tiesų būta to mistinio laiško, kurio autoriai pasikeitė net tris kartus, tačiau būtina glaustai paanalizuoti Vinokuro komentare paskleistą „informaciją“ – taip bus aiškiau, kokio lygmens yra ta vadinamoji „istorinė tiesa“. Pavadinime teigdamas, kad „Brazaitis nebuvo išteisintas“, Vinokuras čia pat save neigia dėstydamas priežastis, kodėl neva JAV nerado J. Brazaičio kaltę įrodančių dokumentų:

Pirma, J. Ambrazevičius-Brazaitis 1944 m. pakeitė savo pavardę į J. Brazaitį. Kitaip tariant, jis nuo JAV imigracijos tarnybos nuslėpė faktą apie pavardės pakeitimą. Antra, JAV laikėsi politikos po karo suteikti neliečiamybę galimiems karo nusikaltėliams, jeigu jie turėjo Centrinei Žvalgybai (CŽV) naudingą informaciją. Trečia, 1979 m. JAV teisės departamente įkurtame skyriuje dirbo tik trys žmonės neturėję jokio pasiruošimo tirti Holokausto nusikaltimus. Ketvirta, tik žlugus sovietų imperijai, atsivėrė Lietuvos archyvų durys.

  1. Juozas Ambrazevičius, dėl nacių persekiojimo už vadovavimą antinaciniam pogrindžiui pasikeitęs pavardę į Brazaičio nuslėpė tai nuo JAV tarnybų? Todėl JAV nerado Brazaičio „nusikaltimų“? Juokinga – juk kaltinimai Brazaičiui buvo pateikti ne pagal pavardę, o pagal pareigas – kaip Lietuvos laikinosios vyriausybės vadovui. Kita vertus, juk išteisintas buvo ne tik Brazaitis, bet ir vidaus reikalų ministras Šlepetys (beje, paskyręs Noreiką Šiaulių apskrities viršininku), tad kuo čia dėtas Ambrazevičiaus pavardės keitimas?
  2. J. Ambrazevičius (pagal Vinokuro užuominą – karo nusikaltėlis) buvo naudingas CŽV, todėl ir neliestas? Tai kodėl tuomet jo veikla buvo taip nuodugniai tirta ir jis reabilituotas?
  3. JAV Teisės departamentas neturėjo patirties Holokausto tyrimuose? Bet juk „aukštos kvalifikacijos pareigūnai“ apklausė net 70 žymiausių tuo metu su Holokausto tyrimais susijusių šaltinių ir „nerado jokių įrodymų, kad minėti asmenys dalyvavo kokiose nors prieš žydus nukreiptose arba nacius remiančiose veiklose.“
  4. Tik žlugus sovietų imperijai, atsivėrė Lietuvos archyvų durys? Visiška netiesa. Jau minėta, kad 1959 m. pradžioje LKP CK nutarimu buvo įkurta speciali archyvinių dokumentų skelbimo redakcija, kuriai vadovavo buvęs NKVD/KGB tardytojas Boleslovas Baranauskas, talkino KGB operatyvinių darbuotojų grupė, atrinkinėjusi KGB saugomus archyvinius dokumentus. Būtent šių KGB-istų paruoštų ir į anglų kalbą išverstų knygų pagrindu ir pradėti J. Ambrazevičiaus-Brazaičio ir J. Šlepečio persekiojimai (citata iš 1965 m. KGB paruoštų dokumentų rinkinio „Masinės Lietuvos žudynės“: „Buržuazinių nacionalistų vadinamoji vyriausybė ir jai pavaldžios įstaigos priėmė nutarimą steigti Kauno getą (dok. Nr. 189, 190). „Vyriausybei“ pavaldus policijos departamentas įpareigojo suimti žydus ir juos sušaudyti“).

1974 m. žydų kilmės Kongreso narė Elizabeth Holtzman amerikiečių spaudoje skelbė, kad bendradarbiaudama su Sovietų Sąjungos vyriausybe pradėjo II Pasaulinio karo naciams talkinusių nusikaltėlių išaiškinimą ir JAV Senatui pateikė vadinamų “karo nusikaltėlių” sąrašą, į kurį įtraukė ir kelis lietuvius, Lietuvos Laikinosios vyriausybės narius — prof. Juozą Brazaitį ir pulk. Joną Šlepetį. Apie tamprų sovietų imperijos bendravimą Holokausto klausimu su ideologinėmis priešėmis – „kapitalistinėmis šalimis“ liudija ir tai, kad Šiaulių geto kalinys Leiba Lipšicas, kaip liudininkas, buvo siunčiamas į Šiaulių ir Žagarės getų organizatoriaus ir vadovo H. Geweckės teismą Vakarų Vokietijoje 1969 m. (tuo metu L. Lipšicas gyveno Šiauliuose).

Tad kyla neišvengiamas klausimas: kodėl Vinokuras, taip atkakliai skleidžia netiesą? Nesusigaudo istorijoje, apie kurią nuolat rašo, ar dėl kitokių priežasčių?

Šiuo atžvilgiu svarbus ir klausimas, ar iš tiesų sovietams rūpėjo istorinis teisingumas, jei jų santykiai su Izraeliu buvo ypač įtempti? Ar ieškodamas tikrų ir tariamų karo nusikaltėlių Kremlius ir tuomet, ir dabar, nesiekia tų pačių dviejų tikslų: nuolat priminti pasauliui ir savo tautiečiams, kad jie yra Antrojo pasaulinio karo nugalėtojai, taigi – pasaulio „gelbėtojai“, ir antra – po šia „teisingumo“ priedanga perrašyti istoriją ir apšmeižti tuos, kurių nepavyko palaužti fiziškai?

Gyvendamas Amerikoje J. Ambrazevičius-Brazaitis toliau tęsė kovą dėl Lietuvos išlaisvinimo, buvo itin aktyvaus Lietuvių fronto bičiulių sambūrio vadas ir leidinio „Į laisvę“ redaktorius, todėl ir tapo vienu iš svarbių KGB taikinių. Šiuo atžvilgiu kiršinimo situacija KGB-istams buvo labai dėkinga. Po karo lietuvių ir žydų santykiai buvo ypač įtempti, dar 1947 m. kelių tūkstančių litvakų konferencija Miunchene priėmė rezoliuciją „apie plačios lietuvių tautos dalies kaltę išžudant žydus“, vėliau įvairiomis progomis buvo pabrėžiama, kad „keletas lietuvių, vertų Pasaulio teisuolio vardo, negali atpirkti daugelio jų tautiečių nuodėmių“. Tuo tarpu lietuviai kaltino žydus dėl sovietų okupacijos palaikymo ir aktyvaus dalyvavimo engiant, tremiant lietuvius sovietmečiu, taip pat buvo įsiskaudinę, kad žydai taip nuvertino jų gelbėjimą.

Būtent tuomet ir nutarta surinkti medžiagą apie žydų gelbėjimus ir kaltinimus, ir šis darbas buvo pavestas žinomam Šiaulių žydų gelbėtojui Domui Jasaičiui. „Negalvojom, kad reikės inventorizuoti gėrį“, – savo kreipimesi į tautiečius su širdgėla rašė dr. Domas Jasaitis, taip ir nesuspėjęs išleisti ilgai ruoštos knygos (pagal jo archyvo medžiagą knygą išleido Genocido tyrimo centras).

Jonas Noreika ir Kazys Škirpa. Slaptai.lt nuotr.

Praėjo pusšimtis metų, bet ta pati skausminga istorija, Kremliaus padedama, tebepūliuoja. R. Vanagaitės ir E. Zurofo knyga „Mūsiškiai“, rusų ar anglų kalba randama vos ne kiekvieno litvako Izraelyje bute, sužlugdytas bandymas įamžinti Adolfo Ramanausko-Vanago atminimą jo gimimo vietoje New Britaine, dirbtinai sukeltas tarptautinis skandalas dėl 20 metų ramiai kabėjusios Jono Noreikos įamžinimo lentos, sudavė labai skausmingą smūgį Lietuvos prestižui, sukiršino visuomenę, apdergė Genocido tyrimo centrą.

Ir, akivaizdu, kad tai dar ne pabaiga. Nes Žydų muziejaus direktorius Markas Zingeris perspėja: „suklijuoti memorialinę lentą paprasčiau negu dūžtantį [reikėtų patikslinti – daužomą] Lietuvos įvaizdį.“

Iš 1980 m. LSSR KGB rašto Maskvai: „Pastaraisiais metais respublikinės spaudos leidiniuose, kurie yra platinami ir užsienyje (taip pat ir anglų kalba), mes sistemingai spausdinome medžiagą apie naujus išaiškėjusių baudžiamųjų formuočių dalyvius. Visa ši medžiaga buvo pastebėta ir panaudota „Lietuvos žydų sąjungos Izraelyje“ biuletenyje, informaciniame Jad Vašem rinkinyje, Brazilijos, Kanados ir JAV leidiniuose, kuriuose lietuviai buvo apkaltinti masinėmis žydų žudynėmis Antrojo pasaulinio karo metais.“

Iš 2019 m. Rusijos žiniasklaidos („Sputnik. Obzor“ ir kt.): „Noreika Lietuvoje laikomas nacionaliniu herojumi, bet tai sukelia žydų bendruomenės pasipiktinimą. Iš tiesų, tas Vilniuje aukštinamas „kovotojas už laisvę“ yra nacistų parankinis ir žydų naikintojas Baltijos valstybėse Antrojo pasaulinio karo pradžioje.  Balandžio pradžioje lietuvis teisių gynėjas Stanislovas Tomas kūju sudaužė nacių parankiniui Jonui Noreikai (Generolui Vėtrai) skirtą memorialinę lentą. Interviu „Sputnik Lietuva“ Tomas sakė, kad tai buvo politinis protestas prieš „nacizmo nusikaltimų neigimą ir karo nusikaltėlių pagerbimą Lietuvoje“.

****

Gūdžiais 1946 metais, per Šv. Kalėdas, KGB kalėjime mirties bausmės laukiantis Jonas Noreika savo 7-erių metų dukrytei Dalytei (vėliau tapusiai JAV operos soliste Dalia Noreikaite-Kučėniene) parašė palinkėjimą: „Noriu matyti tave pilną tiktai kūrybingos jėgos, nes neapykanta – griaunanti, o meilė – kurianti jėga.“

Lietuvos didvyris Jonas Noreika

Kaip liudijo Sofija Lukauskaitė-Jasaitienė, žmonės žydus gelbėjo ne už materialines gėrybes, bet „religinio ir humaniškumo principo vedami“. Todėl šiemet prieš laužiant Kūčių kalėdaitį  perskaitėme Štuthofo koncentracijos lagerio kalinio Jono Noreikos maldą, kurią išsaugojo kitas kalinys – kunigas Stasys Yla. Šį tyrimą ir baigiame tos maldos ištrauka– prisiminimui tų, kurie aukojosi, kentėjo ir mylėjo.

„Toks didelis troškimas, toks galingas ir nepasotinamas jausmas širdy. O galia mana tokia menkutė, kaip skruzdėlės ant pravažiuojamo kelio. Kiekviena praeinanti pėda gali sutrinti, sumindžioti.

Kas būčiau, jei Tavo Vardas neskambėtų. Kas liktų iš manęs, jei nežinočiau, kad turiu Tėvą, savo rankoje laikantį mane. Jei savo gyslose nejausčiau tos ugnies, kuri buvo visos gyvybės, viso judėjimo, viso gyvenimo ir viso pasaulio pradžia. Mano Dieve, štai esu toks, kokį mane pašaukei. Matai, ar vertas aš prašyti leisti ir man vykdyti Tavo valią žemėje. Šaukti Tavo vardą, kartoti Tavo žodį. Be Tavęs viskas beprasmiška. Pragaras be Tavęs. Ir dreba širdis, Tavo vardą šaukdama. Leisk būti arti, leisk išvargusiam sušilti Tavo meilės ugny, o Dieve“.

(Pabaiga)

2019.12.25; 15:00

SkaitomiausiosŽvalgyba

Dalius Stancikas. Slaptai.lt nuotr.

Lemiamas liudijimas

Sunku nuspėti, kiek Rūtos Vanagaitės, neteisingai apkaltinusios savo senelį Vanagą dalyvavimu Holokauste, pavyzdys paveikė Jono Noreikos anūkę Silvia Foti, tačiau užsienio žiniasklaidai S. Foti vaidmuo atrodė labai įtikinamas: kas gali būti stipriau už pačios vaikaitės nuosprendžius? Ir dar kokius nuosprendžius!

„BBC World Service radijo laida „Outlook“ pasikalbėjo su kapitono Jono Noreikos anūke Silvia Foti ir jo aukų giminaičiu Grant Gochin. 23 minučių pasikalbėjimo anglų kalba klausėsi 75 milijonai klausytojų, tai yra, 1% žmonijos. Laida pavadinta „Tiesa apie mano senelį didvyrį“, – „Vakarų eksprese“ skelbia litvako G.Gochino samdomi tyrėjai. Ir kaip visuomet – skambus melas: tie 75 milijonai yra ne tos laidos klausytojai, bet BBC tinklapio gerbėjai. „Mano senelis–brutalus kolaborantas“, „Kas buvo mano motina? Mano močiutė? Kas aš?“, „Amerikietė pasmerkė Lietuvą už jos senelio-nacisto heroizavimą“ (čia jau Kremliaus ruporų džiugesys) – tokios ir panašios antraštės pasipylė po pasaulį.

O vasarop perskaitėme štai tokį pareiškimą:

Esu Silvia Foti, Jono Noreikos anūkė. Faktai apie mano Senelį tikrai akivaizdūs. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro išsisukinėjimai, neigiantys jo kaltę, dergia Tautą ir žeidžia mano Senelio aukų atminimą ir orumą. 

Negaliu abejingai stebėti, kaip Lietuvos Valdžia apgaulingai iškraipo ir perrašinėja istoriją su tikslu pateisinti savo sumanymą mano Senelį paversti tautos didvyriu. Jis toksai nebuvo. Mano Senelis buvo Holokausto kaltininkas, ir jis buvo ne vienintelis. Lietuva turi laisvę ir kartu atsakomybę pažvelgti į lietuvių veiksmus Holokausto metu. Turime pamatyti savo senelių nusižengimus. Jau laikas. Raginu Lietuvos Valdžią pasakyti tiesą ir pašalinti visus mano Senelio apdovanojimus. Tiesiog, tokiu būdu pagerbti jo aukas. Prašau visus laisvę ir taiką mylinčius lietuvius pasirašyti šią peticiją vardan Jono Noreikos aukų, dėl jų gailestauti, jų gedėti, juos gerbti.

Garbės signatarais sutiko būti J.Noreikos aukų [!] giminaičiai, taip pat pagarbūs žydai šviesuoliai, stebėję istorinį teismo posėdį [čia turbūt turimas omeny Dovydas Kacas – apie jo vaidmenį sustabdant A. Ramanausko-Vanago paminklo statybą New Britaine jau rašėme]. Kartu su S. Foti pasirašė jos vyras, katalikų parapijos diakonas Franco Foti, ir jų sūnus Gabriel Foti [taigi, J. Noreikos provaikaitis], kartu su G. Gochinu pasirašė jo vyras, Russell JamesLyon, jų sūnus, Lietuvos pilietis Bryce Gochin-Lyon“…

„Garbės (!) signataru“ taip pat panoro būti Tomas Venclova, atkakliai ginantis savo dėdės – Petro Cvirkos (kuris kartu su jo tėvu Antanu Venclova pasirašė sovietų okupantų deklaraciją dėl Lietuvos „įstojimo“ į sovietų imperiją) įamžinimą, Rūta Vanagaitė ir jos „Mūsiškių“ bendraautorius  Efraimas Zuroffas, litvakų bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky.

Faina Kukliansky. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Šią liepą minint Šiaulių geto sunaikinimo 75-etį Šiauliuose buvo atidengta atminimo lenta žydų gelbėtojui kunigui Jonui Borevičiui. Iškilmingoje ceremonijoje kalbėjusi litvakų pirmininkė Faina Kukliansky ironizavo dėl netikrų žydų gelbėtojų vilko kailyje – taikė Jonui Noreikai, kurį Genocido tyrimo centras, remdamasis Domo Jasaičio ir kitais šiauliečiais liudytojais, pavadino žydų gelbėtojų „stogu“. Žavi likimo ironija: p. Kukliansky, organizavusi tarptautinį pasipriešinimą prieš J. Noreikos atminimo lentą, pati to nenutuokdama, ir parodė vartus, į kuriuos, perfrazuojant Šventraštį, ir reikia belstis. Būtent kunigas jėzuitas Jonas Borevičius, Gaono žydų muziejaus siūlymu už žydų gelbėjimą apdovanotas Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi, ir saugojo didžiąją Jono Noreikos paslaptį!

Lietuvos jėzuitų provincijos archyve guli dokumentuoti 1986 m. kun. Jono Borevičiaus liudijimai, pasakyti Čikagos teisme, byloje Jungtinės Amerikos Valstijos prieš Antaną Virkutį. Ši byla, į kurią kun. J. Borevičius buvo pakviestas kaip tų laikų liudininkas, nėra niekaip susijusi su Jonu Noreika ir jo vardo greičiausiai J. Borevičius net nebūtų ištaręs, jei ne amerikiečių nepatiklumas. Jie taip atkakliai tardė kun. J. Borevičių, bandydami įsitikinti, ar jis tikrai buvo Šiaulių pogrindžio dalyvis, ar tikrai gelbėjo žydus, taip ilgai klausinėjo visokiausių smulkmenų – kas, kada ir kaip – kad vienu momentu tėvas Borevičius net pyktelėjo: „prieš Jus juk sėdi inteligentiškas žmogus, kunigas“. Po to atsiprašė… Užtat mes turime būti dėkingi amerikiečiams už tą įkyrų naivumą.

„Tėve Borevičiau, ar Jūs žinote apie pogrindinį judėjimą, vykusį Lietuvoje nacių okupacijos metais?“ „Taip, žinau. Jis buvo aktyvus. O vieną dieną, pogrindžio vadas susitiko su manimi ir paprašė bendradarbiauti“. „Tas vadas, apie kurį kalbate, koks buvo jo vardas?“ „Jonas Noraika [Noreika].“ „Ar jis vadovavo visos Lietuvos mastu?“ „Ne. Tik Vakarų Lietuvos.“ „Šiaulių srities?“ „Vakarų Lietuvos, tai daugiau nei Šiaulių.“  „Ar tai apėmė ir Šiaulių sritį?“ „Vakarinę dalį, ponia“. „Koks buvo pogrindžio tikslas?“ „Kai jis manęs paprašė dalyvauti tame [pogrindžio] darbe, aš jam pasakiau, jog man priimtina tik labdaringa, o ne politinė ar karinė veikla. Ir jis sakė, jog su tuo sutinka. Ir paprašė sutelkti nedidelę kunigų grupelę, kuri tiesiogiai padėtų žydams Šiaulių gete.“ „Ar galite paaiškinti, kodėl pasakėte p. Noraikai [Noreikai], jog nenorite dalyvauti politiniuose arba kariniuose reikaluose?“ „Labai paprastai. Aš esu katalikų kunigas, ponia. Taigi, pasakiau jam, jog užsiimu socialiniu, o ne politiniu ar kariniu darbu.“ „Kaip suorganizavote šią kunigų grupelę?“ „Labai paprastai…“

Kun. J. Borevičius. LJPA nuotrauka

Kun. J. Borevičius, matyt, pamokytas J. Noreikos, žydų gelbėjimo grupelę suorganizavo pagal antinacinio pasipriešinimo organizacijoje „Lietuvių frontas“ veikusią griežtą konspiracinę taisyklę pogrindžio grupes sudaryti tik iš 3 asmenų. Kun. J.Borevičius kitus du kunigus pasirinko ne tik pagal patikimumą, bet ir pagal jų gyvenamas vietas, tinkamas žydus išvesti iš miesto. Šiaulių žydų getas buvo netoli Šv. Petro ir Povilo bažnyčios, tad šios bažnyčios kunigas P. Dzegoraitis naktį per geto tvoros skylę išvesdavo žydus ir atvesdavo prie miesto centre esančios Šv. Ignaco Lojolos bažnyčios, kur kunigavo J. Borevičius. Keletą valandų pailsėję jėzuitų rezidencijoje, apie 2-3 nakties žydai iškeliaudavo į Kužius, esančius 12 km. nuo Šiaulių, kur apsistodavo Kužių klebono A. Kleibos pastogėje. Joje kartais buvo slepiama net iki 15–20 žydų šeimų, kol kun. A. Kleibai pavykdavo surasti juos priimančius ūkininkus. 

Paklaustas, ar be šių trijų kunigų dar kas nors dalyvavo gelbėjimo grupelėje, kun. J. Borevičius atsakė: „Pogrindyje dirbama trise. Trys ir trys, ir trys… Nes, jeigu tave pagaus ir kankins, ir jei prarasi šaltakraujiškumą, stiprybę, tuomet papasakoti gali tik apie kitus du. Jeigu apie tai žinotų didesnė žmonių grupė, tuomet būtų sunku išlaikyti paslaptį, ir mūsų sunkiai, bet pasitenkinimą teikiančiai užduočiai padėti vargšams žmonėms, iškiltų didžiulis pavojus; naciai juk galėjo viską sunaikinti ir, Dievulėliau, tėvą Zigoraitą, tėvą Kleibą ir mane nušauti.“

Amerikiečiams teisininkams tas ypatingas slaptumas atrodė įtartinas: „Aš suprantu, kad Jums tai atrodo akivaizdu, nes gyvenote tuo laikotarpiu. Bet ar galite paaiškinti teismui, kodėl sakote, jog tai buvo tokia paslaptis, kad niekieno neklausėte apie jų įstraukimą į pogrindžio veiklą?“„Pogrindis – labai griežta paslaptis, ponia. Vadovybė nurodo, ką turi daryti ir viskas. Pogrindyje kiekviena grupė turi savo užduotį. Tik mes trys žinojome šį faktą. Kiti nujautė, kad kažkas vyksta. Bet tai buvo slapti reikalai. Ponia, jeigu apie faktą žinos tik vienas žmogus – tai bus paslaptis. Jeigu du žmonės – tai jau rizika. Jeigu trys žmonės – didelė rizika.“

Paklaustas, ar gelbėjant žydus sulaukdavo kokios nors paramos iš kitų šiauliečių, atsakė: „Buvo keli mano draugai, gydytojai. Viena gydytoja Šiauliuose mano prašymu įtaisė vieną žydų vaiką, tiesiog kaip pagalbininką ligoninėje [kun. J. Borevičius pasakojo apie iš Kauno geto pabėgusios G. Perienės sūnų, kurį J. Borevičius atsiuntė Sofijai Jasaitienei, o ši per daktarę Janiną Luinienę priglaudė ligoninėje. Šis G. Perienės pasakojimas buvo aprašytas sovietmečiu, 1967 m., išleistoje knygoje „Ir be ginklo kariai” ir šią knygą teismo metu kun. J. Borevičius pateikė kaip įrodymą apie jo gelbėtus žydus Šiauliuose]. Paklaustas, ar kas nors jam pasakojo apie politinę pogrindžio veiklą Šiauliuose, kun. J. Borevičius atsakė: „Aš niekieno neklausiau, nes niekas man ir nepasakotų. Tai buvo itin griežta paslaptis.“

Kun. J. Borevičius nurodė atvejį, kuo baigėsi griežtos konspiracijos nesilaikymas: „Tėvo Poschelos draugas ruošė daugybę gimimo liudijimų, bet [kažkam išdavus] naciai jį pakorė“. Į klausimą „kada pradėjo tarnauti pogrindyje“, kun. J. Borevičius atsakė: „Atėjus vokiečiams, beveik tuo pat metu, aš sutikau dirbti pogrindyje su tais dviem kolegomis gelbstint žydus.“ Paklaustas „Ar kada sakėte pamokslus, nukreiptus prieš tai, kaip naciai elgiasi su žydais?“, kun. J. Borevičius atsakė: “Mano metodas buvo daryk ką nors, o ne kalbėk. Galbūt buvo žmonių, kurie tik kalbėjo, bet nieko nedarė.“

Štai ir viskas – labai reikšmingas kun. Jono Borevičiaus liudijimas sudėjo, kaip sakoma, visus taškus ant „i“, grandinė užsidarė, beliko surašyti išvadas.

Svarbiausioji iš jų vėl sulauks oponentų tūžmasties, bet juk negalime netikėti tais garbingais ir kilniadvasiais žmonėmis, žydų gelbėtojais, nes tai reikštų netikėti ir jų darbais.

Todėl pirmoji išvada būtų tokia – Jonas Noreika aktyviai prisidėjo prie Šiaulių žydų gelbėjimo. Kun. J. Borevičiaus liudijimą dėl J. Noreikos pastangų gelbėti Šiaulių žydus papildo daugelio Šiaulių žydų gelbėjimo operacijų organizatorės Sofijos Jasaitienės, apdovanotos Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi, liudijimas, kad Frenkelio odos fabriko meistro sūnus Jonukas „gelbėjimo tikslu buvo išvežtas į Vaiguvos vaikų prieglaudą“ – ši prieglauda buvo tiesiogiai pavaldi ir jai finansavimą skyrė J. Noreikos vadovaujama apskrities valdyba. Šiaulių aps. finansų sk. vedėjas Antanas Gurevičius liudija, kad Vaiguvos vaikų prieglaudoje „buvo slapstomi 7 žydų vaikai bei suaugusi žydaitė, ten ėjusi prieglaudos sekretorės pareigas“. Visa tai vyko J. Noreikos pastangomis, todėl A. Gurevičius J. Noreiką įtraukė į žydų gelbėtojų sąrašą.

Kaip jau minėta, Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi apdovanotas dr. Domas Jasaitis liudija, kad Šiaulių miesto ir apskrities rezistencinė taryba (Šiaulių skyriui vadovavo dr. D. Jasaitis, o Šiaulių apskričiai – Jonas Noreika) leido pogrindinį laikraštį „Lietuva“, „kuriame buvo pasmerkti žydų žudymai ir buvo priminta, kad visi, prisidedą prie tų įvykių, Lietuvai atsistačius bus patraukti teismo atsakomybėn ir teisiami už padarytas žmogžudystes ar už bendradarbiavimą jas vykdant“.

Jonas Noreika ir Antanina Krapavičiūtė-Noreikienė

Antroji išvada: Jonas Noreika laikytinas antinacinio pasipriešinimo dalyviu nuo pat savo darbo Šiaulių apskrities viršininku pradžios. Kun. J. Borevičiaus liudijimas, kad J. Noreika jį pakvietė dirbti pogrindžiui „beveik tuo metu, kai atėjo vokiečiai“, ir kitos anksčiau išdėstytos istorinės aplinkybės, kuriomis Jonas Noreika buvo paskirtas Šiaulių apskrities viršininku, leidžia teigti, kad Jonas Noreika šias pareigas pasirinko kaip priedangą veikimui pogrindyje.

Trečioji išvada: iki Žagarės geto likvidavimo J. Noreika nesuprato, kad getai yra vienas iš Holokausto etapų.   

Paradoksą, kodėl J. Noreika perdavinėjo nacių nurodymus dėl Žagarės geto steigimo, tačiau vėliau organizavo žydų gelbėjimą iš Šiaulių geto, taip rizikuodamas ne tik savo, bet ir mažametės dukrelės bei žmonos gyvybėmis, galima paaiškinti tik vienu būdu: iki Žagarės geto likvidavimo J. Noreika ir kiti šiauliečiai manė, kad žydai galės būti saugūs tik getuose. Tokią išvadą patvirtina ir kitos aplinkybės.

Okupuotoje Lietuvoje (kaip ir kitur) naciai žydams paliko tik vieną galimybę likti gyviems – gyventi gete, nes už geto ribų pagautas žydas, neturėjęs specialaus leidimo, buvo baudžiamas mirties bausme.

Buvęs Šiaulių geto kalinys Leiba Lipšicas liudija: „1941 m. rugpjūčio 15 d. mūsų šeima buvo įkalinta Šiaulių gete. Bandžiau slapstytis pas pažįstamus ūkininkus Deivių kaime, bet buvau priverstas juos palikti. Neturėdamas kitokios išeities nutariau patekti į [Šiaulių] getą. Jeigu žydas turi Vermachtui naudingą profesiją, gali gaminti karui reikalingą produkciją, jis reikalingas ir apgyvendinamas gete. Kiti – likviduojami“.

Šiaulių apygardos komisaras Hansas Gewecke, vienas iš Žagarės ir Šiaulių getų iniciatorių ir organizatorių, po karo taip pat teigė tuo metu nesupratęs, kad getai baigsis žydų sunaikinimu. 1969 m. Liubeko (Vokietija) teismas atmetė H. Geweckei ir jo pavaduotojui Evaldui Bubui pateiktus kaltinimai dėl Holokausto; E. Bubas (kurį D. Jasaitis apibūdina kaip rafinuotai žiaurų) buvo visiškai išteisintas, o H. Gewecke nuteistas puspenktų metų kalėti už tai, kad jo nurodymu Šiaulių gete buvo pakartas B. Mazoveckis, paslapčia į getą įsinešęs maisto.   

Ir paskutinė svarbi išvada: tiek Joną Noreiką, tiek 1941 m. Birželio sukilėlius ar partizanus kompromituoti sovietai skyrė daug lėšų ir pastangų, o šį darbą KGB pulkininko V. Putino vadovaujamas Kremlius tebevykdo iki šiol. Ryškiausias Jono Noreikos-Generolo Vėtros kompromitavimo pavyzdys yra 1973 m. KGB užsakymu išleista knyga „Masinės žudynės Lietuvoje“, kurios redaktoriai – Boleslovas Baranauskas, 1940 m. buvęs NKVD Šiaulių apygardos viršininkas, vėliau – LSSR valstybės saugumo liaudies komisaro pavaduotojas ir Eusiejus Rozauskas (Ovsiej Rozovskij) – LSSR NKGB Tardymo skyriaus viršininkas, nuo 1960 m. – Archyvų valdybos prie LTSR Ministrų tarybos viršininkas. Šioje knygoje prieš J. Noreiką ar kitus lietuviškos savivaldos darbuotojus panaudotos netiesos klišės beveik pažodžiui taikomos ir šiandien.

Kaip rašo buvusi Kauno karo muziejaus istorikė Violeta Rutkauskienė, „siekiant kompromituoti antisovietinio pasipriešinimo judėjimo dalyvius, LKP CK nutarimu 1959 m. pradžioje buvo įkurta speciali archyvinių dokumentų skelbimo redakcija. Jai vadovavo buvęs NKVD/KGB tardytojas Boleslovas Baranauskas, redakcijai aktyviai talkino KGB operatyvinių darbuotojų grupė, atrinkinėjusi KGB saugomus archyvinius dokumentus, daiktinius įrodymus, rinko ir sistemino archyvinę medžiagą, atskleidžiančią „nacionalistų veiklą“, skelbė dokumentus, kompromituojančius pasipriešinimo dalyvius ir Laisvės kovotojus, partizanus. Vien šiais tikslais 1959-1960 m. respublikiniuose laikraščiuose KGB duomenimis buvo paskelbta per 452 straipsniai, dokumentinės apybraižos, kuriose negatyvių faktų pagrindu buvo niekinama antisovietinio pasipriešinimo ir jo organizacijų, Lietuvos Respublikos politinių institucijų veikla. KGB selektyviai parinktos archyvinės medžiagos pagrindu išleistos knygos „Žudikai bažnyčios prieglobstyje“ (1960), „Archyviniai dokumentai apie nacionalistų antiliaudinę veiklą“ (1961), „Hitlerininkų penktoji kolona Lietuvoje“ (1961), „Masinės žudynės Lietuvoje (1941–1944)“, „Hitleriniai parašiutininkai“ (1966), serija „Faktai kaltina“. Šios ir dar daugelis kitų šios redakcijos leistų knygų dar ir dabar plačiai naudojamos rašant skaudžią karo metų Lietuvos istoriją.

KGB. Yra tokia profesija – žudyti žmones

Pavyzdys autorių kolektyvo JAV Holokausto muziejaus 2012 m. leidinys – “ Encyclopedia of camps and Ghettos 1933-1945″ tomas 2. Puslapiai 1032 – 1157 skirti Lietuvai, jos miesteliams ir vietovėms ir ten įkurtų žydų getų ir lagerių istorijai aprašyti. Šioje enciklopedijoje NKVD tardytojų – Eusiejaus Rozausko ir Bronislovo Baranausko knygos kaip pirminiai šaltiniai panaudoti net 82 kartus, tuo tarpu šiuolaikiniams Lietuvos mokslininkams, besispecializuojantiems to laiko istorijoje dėmesys gerokai mažesnis: A. Bubnio tyrimais pasiremta -35 kartus, o A. Eidintu tik apie 20 kartų. Nemažiau didesnį nusistebėjimą kelia tai, kad šios ir panašios knygos, atrodo, yra kaip tyrimų kelrodis J. Noreikos- Generolo Vėtros anūkei Silvijai Foti, rašančiai knygą apie savo senelį, ir jos pačios seneliui keliamus kaltinamus dėl nusikaltimų prieš žmogiškumą. 

Beveik nėra abejonių, kad šių dienų įvykiai iškylantys dėl Škirpos, Ramanausko, J. Noreikos- Gen. Vėtros yra šių veikėjų paskleisto melo ir šių asmenų aktyvios veiklos pasekmė.

(Bus daugiau)

2019.12.19; 06:00

SkaitomiausiosŽvalgyba

Dalius Stancikas. Slaptai.lt nuotr.

Žydų gelbėjimas Šiauliuose

„Dėl to, kad J. Noreika bendravo su žydais gelbėjusiais asmenimis (Domu Jasaičiu), galėjo žinoti apie jų veiklą arba išreiškė pasipiktinimą vokiečių veiksmais, jokiu būdu nemažina jo kolaboravimo perkeliant žydus į getus ir nusavinant jų turtą pasekmės, nes šie veiksmai sudarė dalį proceso, kuris galiausiai baigėsi žydų žudymu“, – kovo pabaigoje pareiškė Tarptautinė komisija nacių ir sovietinio okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti. Ir „išreiškė savo aiškų įsitikinimą, jog dėl Jono Noreikos veiksmų karo metu jis nenusipelno jokių viešo pagerbimo ženklų“.

Deja, šis Komisijos pareiškimas gavosi labiau politinis, nei mokslinis, jame nemažai dviprasmiškų ir paviršutiniškų teiginių (pvz., ką reiškia frazė „įrodymai apie J. Noreikos veiklą nėra galutiniai“ – tai gal jie nevadintini įrodymais; arba „griežtai vertinant šie aspektai nėra susiję su J. Noreikos dokumentuotu kolaboravimu vykdant Holokaustą“, – o ne griežtai vertinant?), ir dėl to kyla klausimai ir abejonės Komisijos objektyvumu.

Kodėl ne vienerius metus tylėjusi Komisija staiga pradėjo vertinti Genocido tyrimo centro ir litvako Gochino teisminį ginčą? Kiek šiais klausimais Komisija gali būti objektyvi, jei Komisijos pirmininkas E. Zingeris yra Lietuvos žydų bendruomenės garbės pirmininkas? Kiek kitų valstybių mokslininkai, nežinantys lietuvių kalbos, yra pajėgūs įsigilinti į sudėtingas lietuviškas aplinkybes (pvz., į kitokį, nei Prancūzijoje, nacių okupacinį režimą Lietuvoje), į itin painias Jono Noreikos gyvenimo ir vertinimo peripetijas, ar jie apskritai girdėjo apie Šiaulių antinacinį pasipriešinimą, Domą Jasaitį, Šiaulių komisarą Hansą Gewecke?

Seimo narys Emanuelis Zingeris. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Ar Komisija geto vadovų veiklą taip pat vertina kaip dokumentuotą kolaboravimą: jei taip, tai kodėl nepasisakė dėl viešo Kauno geto vadovų pagerbimo, o jei ne, tai kokiu kolaboravimo apibrėžimu Komisija vadovaujasi? (Štai Komisijos pirmininko brolis Markas Zingeris mano, kad „nekorektiška, žinant realias aplinkybes, lyginti kolaborantus, nacių kalinius, geto tarybas ir policiją, su ne žydais kolaborantais, gyvenančiais kitapus getų spygliuotos vielos ir įsitaisiusiais nuovadose, ir kabinetuose, ir nebadmiriaujančius“. Tačiau, objektyviai žiūrint, kolaboranto sąvoka turėtų priklausyti nuo asmens tikslų ir veiksmų, o ne nuo buvimo vietos – juk kai kuriems geto kaliniams geto viršininko išskirtinės sąlygos taip pat atrodė kaip išdavystės kaina įgyta privilegija.

Štai S. Garbelis taip liudija: „1942 m. balandžio mėn. įstojau į Komunistų partijos pogrindinę organizaciją, įsteigtą Vilniaus gete, ir jos nurodymu buvau pasiųstas dirbti į gete buvusią žydų policiją. Žydų policija, kuriai vadovavo viršininkas Desleris ir geto komendantas Jakovas Gensas, Murerio ir Veiso nurodymu suimdavo žydus ir perduodavo juos vokiečiams sušaudyti. Geto rajone, Strašūnų g. name Nr.8 žuvusių tėvų vaikams buvo slaptai suorganizuoti vaikų namai. [Sužinojęs apie tai] Mureris įsakė Gensui likviduoti tuos vaikų namus. Po kokių dviejų dienų atvažiavo mašina, ir visi vaikai buvo išvežti. Spėliojame, kad jie buvo sušaudyti Paneriuose“.

Taip pat būtų svarbu žinoti, kaip Komisija vertina pasaulio teisuoliais pripažintus nacių karininkus? Kaip vertina partizanus, įsidarbinusius stribais ar NKVD-istais tam, kad tokiu rizikingu būdu padėtų partizaniniam pogrindžiui – ar kaip dokumentuotus kolaborantus, ar kaip pasiaukojančius kovotojus už laisvę? Pagaliau, ar tokia, metų metais nesusirenkanti Komisija apskritai yra reikalinga?

Jonas Noreika – Generolas Vėtra. Slaptai.lt nuotr.

Komisija itin lengvabūdiškai įvertino Jono Noreikos santykį su Domu Jasaičiu – „bendravo“, nors Genocido tyrimo centro paskelbtuose paaiškinimuose buvo pasakyta gerokai daugiau: jie abu buvo antinacinio Šiaulių pogrindžio vadai ir itin pasitikėjo vienas kitu. Kodėl Komisijai neiškilo neišvengiami klausimai: ar žydų gelbėtojas Domas Jasaitis būtų pasitikėjęs „Holokaustą vykdančiu dokumentuotu kolaborantu“ – juk už žydų gelbėjimą naciai skelbė mirties bausmę? Ar gyvybe rizikuojantis D. Jasaitis galėtų žydus į mirtį siuntusį asmenį vertinti kaip „didelį patriotą ir rezistentą, griežtai gynusį krašto reikalus prieš okupantus“? Pagal Komisijos paskelbtą išvadą J. Noreika turėjo būti mirtinai pavojingas ne tik D. Jasaičiui, bet ir žydus gelbėjusiai jo žmonai Sofijai Lukauskaitei–Jasaitienei bei jų sūnui ir dukrai (žydų gelbėjimo darbe dirbusiais pasiuntinukais), ir jos seseriai Onai Lukauskaitei-Poškienei (su kuria po karo J. Noreika sukūrė antisovietinę organizaciją – vėlgi ypatingas tarpusavio pasitikėjimas) bei dviems jos sūnums! Ar Jasaitis, vienas iš antinacinės organizacijos Lietuvių frontas įkūrėjų, būtų rizikavęs visu Šiaulių pogrindžiu, jei Noreiką vertintų kaip E. Zingerio vadovaujama komisija?

Šis akivaizdus nelogiškumas, kurio nenori matyti Komisija, priverčia trumpam stabtelėti prie žydų gelbėjimo veiklos Šiauliuose – skirtingai nei Komisija, prieš darydami išvadas, turime suvokti, kas ten vyko, koks buvo tą veiklą organizavęs daktaras Domas Jasaitis – Jono Noreikos bendražygis, koks buvo komisaras Hansas Gewecke, nepaklusęs Jägerio nurodymui sunaikinti Šiaulių getą, ir kodėl būtent Šiauliuose pavyko sukurti tokį stiprų žydų gelbėjimo tinklą?

Iš D. Jasaičio liudijimų: „Žydų naikinimui Šiauliuose ir Šiaulių apskrityje prasidėjus (tomis dienomis visa Šiaulių apskritis buvo paniškai paveikta dėl 2000 žydų Žagarėje sušaudymo) sutikau SD viršininką leitenantą Bucalskį. Jis mane sustabdė ir išmetinėjančiai paklausė: „Tai ką, lietuviai nepatenkinti?“ „Ponas Bucalski, manau, ir jūs sutiksite, kad nėra galima būti patenkintu žinant ir išgyvenant, kas dedasi Žagarėje ir kitose vietovėse“. „Daktare, jei jūs panašiai kalbėsite, tai neabejotinai griūsite į tą pačią duobę.“

Naujoji atminimo lenta, skirta Jono Noreikos garbei. Slaptai.lt nuotr.

Visgi D. Jasaitis grasinimų neišsigando: „Liepos pirmoje pusėje Šiauliuose prasidėjo gausūs sušaudymai ir lietuvių, ir žydų [atkreipkim dėmesį – panašiu metu atsistatydinimus iš tarnybos pateikia Šiaulių apskr. viršininkas I. Urbaitis ir Šiaulių burmistras Juozas Naujalis]. Šiaulių sunkiųjų darbų kalėjimas buvo perpildytas. Į jį buvo sugrūsti komunistai, jų artimi bendradarbiai, o taip pat turbūt daug nekaltų žmonių. Kalėjimą tvarkė SD. Ji ir pradėjo vykdyti naktinius suimtųjų šaudymus. Buvo kalbama, kad tokių aukų skaičius buvo 5-600 žmonių. Šiaulių visuomenės vardu kun. J. Lapis, J. Bugailiškis ir D. Jasaitis nuvyko pas gebietskomisarą Geweckę ir prašė tuos šaudymus sustabdyti. Pastarasis atsisakė sustabdyti šaudymus, bet pažadėjo, kad ateityje šaudymai bus vykdomi tik teismo sprendimu. Komisaras [Gewecke] to pažado neišpildė. Šaudymai buvo vykdomi kaip ir pirmiau, SD, gestapo ir jo paties sprendimais, tik jie buvo labai negausūs. Žydus ištiko dar baisesnis likimas. Jau liepos vidury SD pradėjo jų masinį žudymą. Pirmomis aukomis buvo seniai, ligonys, apskritai nedarbingi asmenys ir vaikai našlaičiai. Jie buvo brutaliai suvaryti į sunkvežimius, išvežti už miesto ir nužudyti tarp Kuršėnų ir Gruzdžių miškuose. Tuo laiku sklido gandai, kad tokių aukų buvo apie 1500. Tie žudymai Šiauliuose sukėlė paniką.

Pirmasis Šiaulių visuomenės atstovų kun. J. Lapio, J. Orlausko ir D. Jasaičio kreipimasis į Šiaulių apygard. Komisaro štabsleiterį Schropferį su prašymu sustabdyti žydų naikinimą baigėsi nesėkmingai. Pastarasis pasikalbėjimą nutraukė ir grasomai patarė į tuos reikalus nesikišti, nes jie yra išimtinėje vokiečių žinioje ir jurisdikcijoje. Bet žydų šaudymai, nors ir mažesniais kiekiais, vis buvo vykdomi ir Žydų taryba neatlaidžiai prašė juos gelbėti. Todėl tie patys asmenys keliolika dienų vėliau kreipėsi į gebietskomisarą Geweckę ir prašė nekaltų žydų egzekucijas sustabdyti. Jis pažadėjo ir pažadą įvykdė. Iki okupacijos galo daugiau platesnio masto žudymų, išskyrus vaikų išvežimą 1943 m., nebuvo.“

Iš šio ir kitų liudijimų akivaizdu, kad po netikėto, siaubingo Žagarės geto likvidavimo susirūpinę lietuviai paveikė nacių komisarą Geweckę ir šis pasipriešino Jägerio spaudimui išžudyti taip pat ir Šiaulių getą. D. Jasaitis maksimaliai pasinaudojo Gewecke‘s pragmatizmu įtikindamas, kad žydai labai reikalingi jam paskirtai užduočiai įgyvendinti – Šiaulių apskrityje užtikrinti tvarką ir kariuomenės aprūpinimą. Būdamas Šiaulių sveikatos skyriaus viršininku Jasaitis įtikino Geweckę, kad be žydų daktarų (jų Šiauliuose buvo net 40 – pusė visų miesto gydytojų) Šiauliai karo metu pražus, nes „ore kabo įvairių eventualių epidemijų grėsmė“. Gewecke leido visiems žydams gydytojams dirbti laborantais, ir taip Šiauliai tapo vieninteliu Lietuvos miestu, kur žydai gydytojai turėjo išskirtines darbo sąlygas.

Jonas Noreika – Generolas Vėtra. Senoji paminklinė lenta, barbaro sudaužyta. Slaptai.lt nuotr.

Šiaulių tekstilės fabriko direktorius žydų gelbėjimui taip pat panaudojo „baisiojo getų likvidatoriaus“ Gewecke‘s pragmatiškumą: „Dėl žaliavos trūkumo buvo numatyta fabriką likviduoti, bet šalta 1941–1942 m. žiema privertė vokiečius pakeisti savo nusistatymą. Buvo duoti dideli užsakymai ir įsakymu iš centro fabrikui buvo suteiktos pirmumo teisės tuojau po ginklų pramonės. Vieną gražią dieną gavau oficialų raštą, kad po kelių dienų žydų kolona bus atšaukta iš darbo. Tas atšaukimas žydams buvo didelis smūgis, nes jie tuo būdu liktų izoliuoti nuo miesto ir tas prilygtų lėtam jų išmarinimui badu. Paskambinau į getą ir pataikiau tuo momentu, kai ten sėdėjo Gewecke. Kategoriškai pareikalavau pasakyti, ar tikrai bus paimti žydai, nes aš turįs žinoti tai ryšium su terminuotais kariuomenės užsakymais ir t.t. Trumpai pagalvojęs Gewecke atsakė, kad po poros dienų pats [!] atvyksiąs į fabriką susipažinti su darbu ir vieta”.

Be šios pavojingos, bet viešos žydų gelbėjimo veiklos, D. Jasaitis suorganizavo ir pogrindinį žydų gelbėjimo tinklą – už tokius darbus naciai jau baudė mirties bausme. Kadangi vokiečiai nesistengė aprūpinti geto gyventojų vaistais, D. Jasaitis juos slapta perdavinėjo per geto tarybos narį Berą Kartūną. Taip pat į žydų gelbėjimo veiklą įsitraukė ir visa Jasaičių šeima. „Nebuvo dienos, kad keletas žydų neateitų į [Jasaičių] namus, norėdami gauti maisto, pasiimti paliktų apsaugai daiktų ar prašyti tarpininkavimo ir kitokios pagalbos ar palikti žinią, kuri būtų naudinga kitam žydui. Išgelbėtų iš geto ir paslėptų vaikų motinos ateidavo gauti paskutiniųjų žinių. Laikinai priglausdavo savo namuose išvestą iš geto arba net savo inciatyva atėjusį žydą. Kartais tuose namuose galėdavo pasimatyti žydai, kurie gyveno ne vienoje vietoje ir neturėjo kitų galimybių susitikti. Jasaitienė laikinai priglausdavo savo namuose išvestą iš geto arba net savo inciatyva atėjusį žydą. Jie buvo išvežami iš miesto kiek galima greičiau ir įvairiais būdais. Ypatingais atvejais buvo panaudojama ligoninės sanitarinė mašina. Žydai buvo nugabenami į punktus, iš kurių juos paimdavo numatyti globėjai.“

Pabėgusius ar slepiamus žydus retai kada pavykdavo iškart nugabenti pas pastovų globėją, dažniausiai kurį laiką tekdavo slapstyti tarpinėse „stotelėse“. Viena iš jų buvo Šiaulių ligoninė. Ligoninės vaikų skyriaus vedėja Janina Luinienė liudija: „Vykonytė matuodavo [atvestiems žydukams] temperatūrą ir rašydavo ant lapo aukštą temperatūrą. Porą mėnesių vaikams išbuvus ligoninėje, prasidėjo šnibždėjimai. Kodėl temperatūrą matuoja tik Vykonytė? Kodėl tie visi berniukai apipjaustyti? Apipjaustytus vaikus buvo labai sunku paslėpti, todėl daug kas vengė juos gelbėti. Net metropolitas Andrejus Šeptyckis sutiko padėti gelbėti tik mergaites žydes. Kai visi pradėjo atvirai sakyti: „Tai žydukai“, vakare nubėgau pas S. Jasaitienę ir prašiau skubiai vaikus atsiimti ir kur nors išgabenti. Ponia Jasaitienė padėjo. Nakčia skubiai atvyko vaikų „tėvai“…“

Domo Jasaičio žmona, Sofija Lukauskaitė–Jasaitienė, ypač gerai žinojo, kaip sudėtinga organizuoti žydų pabėgimą iš geto. „[Pirmiausia tekdavo] vaikui sudaryti gimimo metrikus [čia labai pagelbėdavo šiauliečiai kunigai], suaugusiam – asmens dokumentą. Suaugusiam sudaryti asmens dokumentą reikėjo arba išvogti iš savivaldybės pasams blanką su antspaudu, arba surasti savivaldybėje žmogų, kuris ant atitinkamo blanko su prilipdyta fotografija pasiryžtų antspaudą uždėti. Šito darbo vienas žmogus atlikti negalėjo. Antra – reikėjo turėti tinkamą vietą apgyvendinti, surasti pasiryžėlius, kurie sutikdavo tokį beteisį pilietį priimti. Retai žmonės gelbėdavo už materialines gėrybes, dažniausiai pasiryždavo tik religinio ir humaniškumo principo vedami.  

Išgelbėti žydą visuomet buvo susiję su mirties pavojumi ir tam asmeniui, ir jo artimiesiems. O gelbėjimo aplinkybės buvo tokios sunkios ir komplikuotos, kad norint išgelbėti vieną žydą, į tą darbą reikėjo įtraukti bent 5–10 asmenų. Už vieną išgelbėtą ištisos šeimos buvo statomos į pavojų.

Pasaulio teisuoliai. Slaptai.lt nuotr.

Kodėl buvo taip sunku išgelbėti žydą?1. Žydai buvo labai neryžtingi, jei pabėgimas buvo susijęs su rizika, jie rezignuodavo. Jie apleisdavo getą tik tuo atveju, jei buvo viskas iš anksto gerai suorganizuota. Apie tą ypatybę ne viena žydė man atvirai pasisakydavo. 2. Jeigu išėję į laisvę žydai buvo suimami ir gestapo tardomi, tai viską išpasakodavo iki smulkmenų apie savo gelbėtojų žygius, nurodydami jų pavardes, o tai sudarydavo didžiausią pavojų jų gelbėtojams.“  

O štai dar keli liudijimai. „Dokumentuotas kolaborantas“, Šiaulių viceburmistras Vladas Pauža: „Esu išdavęs daugiau kaip 300 asmens pažymėjimų: p. S. Jasaitienei, dekanui kun. Vincui Bylai, kun Petrui Dzegoraičiui, Vilniaus geležinkelių valdybos kasininkei, kuri atveždavo pogrindinę spaudą ir kitiems – Radviliškin ir Joniškin. Dėl atsargumo ir galimo sugavimo kasininkė mano, o aš jos tikros pavardės nežinojome. Vokiečių saugumo agentai tris kartus buvo atėję teirautis dėl sugautų žydų su mūsų savivaldybės išduotais leidimais. Griežtai užginčijau, kad pažymėjimai yra fiktyvūs.“

Ūkininkas Jonas Daugėla: „Šiaulių mieste lietuviai labai plačiai vykdė žydų gelbėjimo ir jų pagalbos akciją ir šiam reikalui buvo suorganizuota net atskira organizacija iš vietos žymesniųjų visuomenės veikėjų. Ši akcija susilaukė labai didelio ūkininkų pritarimo. Šios organizacijos pagalba iš Šiaulių geto buvo pavogtas žydas Jokūbas Barilka. Mano tėvai savo ūkyje J. Barilką su dideliais pavojais išslapstė per visą okupacijos laikotarpį“.

Domas Jasaitis taip pat liudija, kad „Šiaulių miesto ir apskrities rezistencinės tarybos pogrindinis laikraštis „Lietuva“ išspausdino straipsnį, kuriame buvo pasmerkti žydų žudymai ir buvo priminta, kad visi, prisidedą prie tų įvykių, Lietuvai atsistačius bus patraukti teismo atsakomybėn ir teisiami už padarytas žmogžudystes ar už bendradarbiavimą jas vykdant“.

Stipru ir labai drąsu! Bet pala – juk Šiaulių apskrities pogrindžiui vadovavo Jonas Noreika! Holokaustą vykdantis dokumentuotas kolaborantas, pasak tarptautinės komisijos, leidžia ir platina įspėjamuosius tokio turinio leidinius? Pats sau grasina bausmėmis ir stengiasi jas kuo greičiau priartinti, beatodairiškai rizikuodamas dėl „Lietuvos atsistatymo“?

Vaizdas galutinai susifokusuoja, kai išgirstu iš vieno garbaus šiauliečio, kad jo tėvas, Šiaulių pogrindžio dalyvis, yra pasakojęs, jog Jonas Noreika buvo Šiaulių žydų gelbėjimo „stogas“. Logiška: vargu ar vieniems Jasaičiams būtų pavykę sukurti tokį platų ir taip sėkmingai veikusį žydų gelbėjimo tinklą – juk tam, kaip matome, reikėjo ir aukštų savivaldos pareigūnų pagalbos, ir rimtų finansų, ir valdiško transporto, ir daugybės kitų dalykų.

Deja, šis vertingas liudytojas (tėvas) jau miręs, o visos čia išvardintos istorinės aplinkybės ir prielaidos Komisijai ir litvakams kelia tik ironišką šypseną. Sergejus Kanovičius: „Pagal LGGRTC anoniminę pažymą – dieną jis žydus padėdavo naikinti, o laisvu nuo darbo laiku juos gelbėjo (įrodymų, beje, nėra).“; Markas Zingeris: „Dokumentuotų liudijimų apie J. Noreikos asmenišką požiūrį į Holokaustą nemačiau. Buvo minėta jo bičiulystė su vienu Gelbėtoju Šiauliuose [čia taip atsainiai įvardijamas Domas Jasaitis, kurio dėka išgelbėta šimtai žydų], jo perspėjimas apie pavojus kažkur vežimu važiuojantiems Šiaulių žydams, tačiau nežinia, kas ir kaip, ir kiek tai atitinka tikrovę. Taip kad Noreikos žmonos bandelės, kuriomis ji neva vaišino žydų vaikus, telieka bandelėmis“; o štai JAV gyvenantis litvakas G. Gochinas tuo žydų gelbėjimo „stogu“ greičiau sutinka pripažinti „baisųjį getų likvidatorių“ Geweckę, bet tik ne, gindie, Noreiką.

Vilniaus viešojoje žydų bibliotekoje pristatoma Arkadijaus Vinokuro (centre) knyga „Mes nežudėme”. Slaptai.lt nuotr.

Deja, daugiau jokių Jono Noreikos pogrindžio pėdsakų nepavyko aptikti Domo Jasaičio archyve. Tačiau ten yra likusi svarbi jo įžvalga: „[Žydų gelbėjimo veikla] vyko slapta, be išėjimo į viešumą. Tik taip veikiant ji galėjo būti sėkminga, nes apie ją negalėjo sužinoti okupantų SD ir gestapas. Ji buvo žinoma tik tam, kas vykdė gelbėjimo veiksmą, ir tam, į kurį tas veiksmas buvo nukreiptas. Slaptumas – didelė pagalba sėkmingai pogrindinei veiklai, bet didžiausias istorijos priešas, nes paprastai nepalieka dokumentuotų duomenų. Didelis darbas laukia mūsų istorikų surinkti esamus dokumentus, užrašyti liudininkų pareiškimus ir jais remiantis nupiešti istoriškai teisingomis spalvomis tos kruvinos, mūsų šalyje įvykusios epopėjos paveikslą. Nors jau labai pavėluota, bet dar nėra per vėlu“… Taip Domas Jasaitis Čikagoje rašė1 962 m. Taigi, prieš 57 metus…

Šią 2019-ųjų vasarą po „karštos“ televizijos laidos, skirtos Jonui Noreikai, paklausiau litvako Arkadijaus Vinokuro: „ar nesuabejojate, kad galbūt taip tūžmingai puolate žydų gelbėtoją?“ „Jei atsiras nors vienas jo išgelbėtas žydas, aš atsiprašysiu“, – ironiškai atkirto Vinokuras.

(Bus daugiau)

201912.12; 04:50

SkaitomiausiosŽvalgyba

Dalius Stancikas. Slaptai.lt nuotr.

1941 metų getai

Septyniais Oskarais apdovanotame filme „Šindlerio sąrašas“ labai tiksliai pavaizduotas žydų gyvenimas Krokuvos gete (įsteigtame 1941 m. pradžioje) – suvaržytas (šeimai buvo galima gyventi ne didesniame kaip 16 kvadratų plote), uždaras (getus saugodavo tiek vokiečiai, tiek patys žydai), vargingas (nuolat trūko maisto), tačiau vis tiek gyvenimas: su savo vidaus savivalda (taryba – judenratu), vietine policija, vidaus prekyba, mokyklomis, valgyklomis, papročiais, kultūriniais renginiais, netgi vestuvėmis, religinėm apeigom ir politinėm partijom.

Sušaudymai gete buvo pavieniai atvejai – iki 1942 m. vasaros, kuomet pogromo metu buvo nužudyta apie 7 tūkst. žydų („prasta darbo jėga“). Krokuvos geto sunaikinimas 1943 m. kovą, jo gyventojų išvarymas į koncentracijos (mirties) stovyklas, buvo staigmena net „pateptajam“ naciui, žiauriajam SS hauptšurmfiureriui Amonui Giotui, atsakingam už Krokuvos getą ir labai sėkmingai kartu su Šindleriu lobusiam iš žydų darbo. Jam, kaip ir daugeliui vokiečių, buvo sunkiai suvokiama, kam reikia naikinti pigią ir gerą darbo jėgą – juolab karo metu. 

Todėl nėra pagrindo abejoti Šiaulių apskrities viršininko Igno Urbaičio nuostaba dėl Žagarės geto sušaudymo 1941-ais metais, nes Gargžduose, Kaune ar Plungėje žydai buvo atvaryti šaudymui ne iš specialiai įrengtų getų. Kita vertus, pirmomis karo dienomis specialieji nacių operatyviniai būriai (einsatzkomandos) žydų žudymus stengėsi pasauliui parodyti kaip stichines lietuvių keršto akcijas, tad geto gyventojų šaudymas tokiai suktai priedangai lyg ir netiko.

1941 m. ir pats žodis getas nedvelkė mirtimi, neturėjo tokio, kaip šiandien, šiurpinančio krūvio. Žodis getas, apibūdinantis tik žydų gyvenamą rajoną, atsirado 16 amžiaus pradžioje Venecijoje ir buvo vartojamas ne tik Vakarų Eurpopoje, bet ir Lietuvoje, kur žydai (litvakai) gyveno ypač kompaktiškai, uždarai, vienoje miesto ar miestelio vietoje. I-ojo pasaulinio karo metu Vilniuje leistame vokiškame laikraštyje „Wilnaer Zeitung“ (1916-1918 m.) Vilniaus centre buvęs žydų kvartalas jau tuomet vadintas – getu: „Sendaikčių turguje juntama žydų kvartalo dvasia. Gete viskas pavirtę prekyviete…“.

Šindlerio sąrašas. Sustabdytas filmo kadras

Iki nacių okupacijos Lietuvoje buvo žinoma apie žydų suvaržymus Vokietijoje, apie getus Lenkijoje, tačiau nebuvo žinoma, kad žydų izoliavimas baigtųsi masinėmis žudynėmis. Priešingai – nacių elgesys leido manyti, kad žydams vienintelė saugi vieta yra getai. Po 1941 m. birželio 27 d. nacių organizuotų žydų žudynių Kaune jų organizatorius SS brigadenfiureris W. Stahleckeris žydams pareiškė, kad nuo tolesnių „lietuvių pogromų“ vokiečiai galės juos apginti tik tuomet, jei jie persikels į saugomus getus: „Po pirmojo pogromo buvo pakviestas žydų komitetas ir jam buvo pranešta, kad […] geto įsteigimas yra vienintelė priemonė normalioms gyvenimo sąlygoms sudaryti. Tuomet žydai staiga pareiškė, kad jie bandys savo tautiečius kaip galima skubiau sutelkti Vilijampolėje, kur buvo numatyta įkurti žydų getą“, – savo ataskaitoje Berlynui rašo Stahleckeris.

Tuo tarpu lietuviams vokiečiai pateikė kitokį motyvą (liudija Kauno burmistras Kazys Palčiauskas): „1941 m. liepos pradžioje Kauno komendantas plk. J. Bobelis atvyko į Rotušę ir burmistrui pranešė, kad gener. maj. Pohl reikalaująs Kauno m. žydų tautybės gyventojus iškeldinti į atskirą miesto dalį gyventojų saugumo sumetimais. Žydų bendruomenė esanti stipriai infiltruota besislapstančiais komunistais, kurie galį apšaudyti per miestą pražygiuojančius vokiečių karius ir tuo būdu išprovokuoti keršto – baudimo akciją prieš nekaltus miesto gyventojus. To meto sąlygomis motyvas atrodė įtikinantis. Žydų tautybės gyventojų koncentracija veiktų preventyviai: išsišokimas prieš vokiečių karius sudarytų tiesioginį pavojų patiems žydams. Todėl savivaldybė turinti pasiūlyti miesto dalį, į kurią žydų tautybės gyventojai turėtų persikelti. Buvo parinkta Vilijampolė, nes ten nuo seno tirščiausiai žydų gyventa. Tada Kauno komendanto ir burmistro vardu buvo paskelbtas pranešimas, prasidėjęs maždaug šiais žodžiais: “Šiuo pranešama Kauno miesto gyventojams, kad Kauno m. žydų tautybės gyventojai privalo persikelti”… ir t.t.

Skelbimui pasirodžius laikraščiuose, atėjo į savivaldybę žydų komitetas aiškintis: kas įsakė tai padaryti ir kodėl. Buvo paaiškinta, kas buvo girdėta iš komendanto plk. J. Bobelio ir patarta su jo pagalba aiškintis pas gen. maj. Pohl. Po kiek laiko vėl į savivaldybę atėjo žydų komitetas, bet šį kartą tik prašė savivaldybės pagalbos, organizuojant ir vykdant persikėlimą. Tam tikslui buvo paskirta žydų komiteto reikalams Rotušės pirmojo aukšto patalpos, o savivaldybės skyrių vedėjams duoti nurodymai teikti reikalingą pagalbą, jei žydų komitetui tos pagalbos reikėtų.“

Laikinosios vyriausybės vadovas Juozas Ambrazevičius-Brazaitis, klausdamas, ar tokia lietuvių  „taktika Lietuvos žydų reikalui pakenkė ar padėjo“, pateikia šiuos argumentus:

„Stahleckeris buvo įsakęs komendantui Kauno žydus iškelti į Vilijampolę per 5-6 valandas. Komendantas Bobelis atsikalbėjo, kad techniškai taip greit neįmanoma. Jis informavo Lietuvos laikinąją vyriausybę. Jis pateikė savo projektus. Vyriausybė tuos projektus svarstė ir atidėliojo, ir jie liko nepriimti. Bet laimėta laiko. Burmistras Palčiauskas ir komendantas Bobelis 1941 m. liepos 10 išleido įsakymą žydams keltis į Vilijampolę; terminą davė nuo liepos 15 iki rugpiūčio 15. Vadinas, laimėta laiko ne 5-6 valandos, bet pusantro mėnesio.

Vilnius buvo kitoje karinėje apygardoje, ir Vilniaus lietuvių administracijai nebuvo leidžiama palaikyti ryšius su Kaune esančia Lietuvos laikinąja vyriausybe. Ten ir žydų reikalas buvo pradžioje kitaip tvarkomas. Kaip liudija Isaac Kowalski, kurio atsiminimus skelbė New Yorko laikraštis „Jewish Press“, žydai buvo gaudomi ir varomi tariamai į darbus. Bet iš tų “darbų” jie negrįždavo. Tada ir Vilniaus žydai panoro patys gyventi drauge, gyventi ghetto. Šie Kowalskio liudijimai rodo, kad Kaune, nors Lietuvos laikinoji vyriausybė neturėjo jokios tiesioginės įtakos žydų likimui, nei jų ghetto nei jų naikinimui, bet vyriausybės paskirtieji žmonės (komendantas ir burmistras) laikėsi vyriausybės linijos ir savo taktika laimėjo žydų naudai laiko ir švelnesnę padėtį iki to laiko, kai vokiečių administracija juos nušalino ir pastatė sau patikimus žmones. Vilniaus žydai buvo suvaryti į ghetto lygiai tokiu pat būdu, kaip darė bolševikai 1940 ir 1941 metais, apsupdami gyventojų namus anksti rytą ir per trumpą laiką įsakydami pasiruošti ir išveždami į vagonus, kuriais juos transportavo į Sibirą ar kalėjimus. Su Vilniaus žydais taip buvo padaryta, kai jau Kaune Lietuvos laikinoji vyriausybė buvo likviduota.“

Izraelio vėliava. EPA – ELTA nuotr.

Šiaulių apygardos komisaras Hansas Gewecke, steigęs Šiaulių getą ir prižiūrėjęs kitus Šiaulių apskrities getus, įkurtus jo pirmtako Konovskio, taip pat teigė, kad tuo metu nei jis, nei jo aplinka nemanę, kad getai baigsis žydų sunaikinimu: „Rozenbergas mums aiškinęs, kad Šiauliuose žydai ir prieš karą gyveno gete. Uždarymą į getus Rozenbergas laikė humanišku dalyku“. Iškart po karo, 1945 m., sąjungininkai buvo sulaikę Geweckę, tačiau po tyrimo paleido. Tiesa, vėliau, 1970 m. Gewecke buvo nuteistas 4,5 metų kalėjimo, bet ne dėl minėtų getų steigimo ir priežiūros, o dėl vieno kalinio nužudymo. Teismo metu Gewecke teigė, kad dar 1941-ais A/3 operatyvinio būrio vadas K. Jägerisjam buvo nurodęs likviduoti visus Šiaulių žydus, tačiau Gewecke tų įsakymų nevykdė pasiremdamas reichskomisaru Rytų kraštams H. Lohse.

Kažin ar Lohse ir Gewecke tai darė iš humanistinių paskatų: Lohse buvo paskirtas Rytų srityje, o Gewecke – Šiaulių apskrityje atstatyti tvarką ir normalias darbo sąlygas, todėl abu stengėsi be reikalo nesipykti su lietuviais (kaip jau minėta, tokių paskatų vedinas generolas von Roques pasipriešino Laikinosios Vyriausybės suėmimui) bei nežudyti žydų – pigios darbo jėgos. Kaip kitoje dalyje matysime, prie tokio Gewecke‘s racionalumo ir žydų išgelbėjimo nemažai prisidėjo lietuviai – Šiaulių antinacinio pogrindžio lyderiai. 

Taigi, Jägerio žiaurumas ir karjerizmas (istorikas K. Stangas rašo, kad Jägeris ypač mėgo stebinti savo vadovus) iš esmės lėmė tai, kad Lietuvos teritorijoje absoliuti dauguma žydų (taip pat ir mažuosiuose getuose) buvo nužudyti taip anksti – 1941 m., dar iki Vanzės konferencijos, kurioje nacių vadai galutinai apsisprendė sunaikinti žydus. 1941 m. gruodžio 1 d. Jägeris su pasitenkinimu atraportavo Berlynui: „Šiandien galiu konstatuoti, kad operatyvinis būrys [A/3] pasiekė užsibrėžtą tikslą – išspręsti žydų problemą Lietuvoje. Lietuvoje žydų daugiau nebėra, išskyrus darbui naudojamus žydus bei jų šeimas. Jų liko Šiauliuose apie 4500, Kaune apie 15000, Vilniuje apie 15000. Šiuos žydus darbininkus aš taip pat norėjau sunaikinti. [Tačiau] jie palikti įvairiems būtiniems darbams, ir aš manau, kad ir žiemai praėjus, jie dar bus labai reikalingi. Esu tos nuomonės, kad reikėtų tuojau pradėti žydų darbininkų sterilizavimą, ir taip sutrukdyti jų dauginimuisi. Jei po to kuri nors žydė taptų nėščia, ji turi būti likviduota.“

Už tokius šėtoniškus nuopelnus Jägeris tuoj pat buvo paaukštintas: praėjus dviem dienom po ataskaitos jau paskirtas saugumo policijos ir SD vadu Lietuvos generalinėje srityje. O 1943 m. vasarį Jägeris paskelbė Joną Noreiką vienu iš antinacinio pogrindžio vadu ir pasiuntė į Štuthofo koncentracijos stovyklą.

Holokausto industrija. Norman G.Finkelstein knyga apie tai, „kaip išnaudojama žydų kančia”. 2004 metai; Dialogo kultūros institutas

Istoriko, buv. Vilniaus Gaono žydų muziejaus Panerių memorialo vedėjo Zigmo Vitkaus pokalbyje su Lietuvos žydų bendruomenės nariu, Vilniaus geto tyrėju Ilju Lempertu teigiama: „Kai 1941 metų birželio 24-ąją į Vilnių įžengė Vermachtas, žydų bendruomenei iškilo mirtinas pavojus. Tik žmonės tada to nežinojo. O jei būtų žinoję, nebūtų patikėję. Manė, kad blogių blogiausia, kas gali nutikti, tai vyrus paversti vergais, o suvarymas į getą, praktika, prasidėjusi 1940 metais okupuotoje Lenkijoje, be abejonės, neteisingas, žeminantis, bet ne fatališkas veiksmas. Anot I. Lemperto, getas nebuvo nei koncentracijos stovykla, nei kalėjimas. „Normaliu laikotarpiu“ judenratas ir miesto savivaldybė rūpinosi pačiais įvairiausiais dalykais: geto kanalizacija ir vandentiekiu, elektra, kurį laiką veikė netgi telefonais, paštas, laikraščių kioskas. Nuo 1942 metų sausio iki 1943-iųjų rudens gete vyko baisus ir kartu „normalus“ gyvenimas. Per Pesachą kepami macai, dirba ješivos, sinagogos, veikia košerinio maisto valgykla. Veikia mokyklos, medicinos punktas, žmonės myli vienas kitą, tuokiasi, palieka tėvų namus. Rengiami koncertai, 1942 metų sausio 18 dieną įvyksta pirmasis teatro vaidinimas. Manoma, kad vokiečius gali suminkštinti geras darbas, esą gerai dirbančiųjų nešaudys. Laikas parodys, kad jie buvo neteisūs, nors pusantrų ramesnių metų – ilgas laiko tarpas susidaryti tokiai iliuzijai.

Ar žydai nujaučia, kas vyksta Paneriuose? Anot I. Lemperto, nujausti gal ir nujaučia, tačiau negali tuo patikėti. Pirmojo geto valdyba – judenratas, privalanti išduoti naciams tam tikrą žmonių skaičių, kaip sakoma, „darbams“, taip pat tuo netiki. Manoma, kad vyrai dirba, galbūt ne Lietuvoje, o Paneriai – tai trečiasis getas ir pan.

Ar būta galimybės išvengti patekimo į šį „miestą mieste“? I. Lemperto teigimu, nuo pat pradžių buvo galimybė slapstytis, bet reikėjo žinoti, kas vyksta. Lengva mums, šiandienos žmonėms, kai turime prieš akis gražiai knygose sudėliotą paveikslą: „Gelbėtis pradžioje buvo galima, sumaišties laikotarpis tam parankus, tačiau, prieš priimant sprendimą slėptis, reikėjo susigaudyti, kas vyksta. Turėkime omenyje, to meto žmonės apie Holokaustą nežino, apie jį žinome mes, turėdami prieš akis visą Antrojo pasaulinio karo įvykių paveikslą. Jie mato, kad elgiamasi blogai, bet nežino, kad Holokaustas jau prasidėjęs. Be to, 1941-ųjų rudenį naciai įveda mirties bausmę už žydų slėpimą. Kuo toliau, tuo buvo baisiau. Pasakojama, kad tą rudenį Katedros aikštėje pakorę žmogų, padėjusį žydams. Ir lentelę užkabino, kad taip bus visiems“.

Kai kurie žmonės, neišmanantys istorijos, kaltina judenratus bendradarbiavimu (kolaboravimu) su vokiečiais, nors istoriškai pačios bendruomenės regėjo šią instituciją kaip savo tęsinį:„Judenratas – iš tiesų prieštaringai vertinamas. Tačiau taip vertina žmonės, nežinantys istorijos. Pasidomėję giliau, pamatysime, kad juoda-balta istorija čia netinka“, – teigia istorikas I. Lempertas.

Lietuvišką savivaldą (taip pat ir Joną Noreiką) Lietuvos žydų bendruomenė vienareikšmiai vadina pagarbos nevertais kolaborantais, tačiau visiškai kitus vertinimo standartus taiko gete veikusioms žydų savivaldos institucijoms – judenratui ir vidaus policijai, vykdžiusioms nacių nurodymus atrinkti nedarbingus gyventojus (juos veždavo sušaudyti), atimti dalį žydų turto, prižiūrėti, kaip gete vykdomos vidaus taisyklės – Lietuvos žydų iniciatyva Kauno žydų geto seniūnų tarybos pirmininko Elkeso Chaimo Chanono ir Kauno geto policijos vadovo Judo Zupavičiaus atminimas įamžintas garbės lentomis.

Panašiai yra ir su tuo „žinojimu – nežinojimu“: 1941 m. žydai, net vokiečiai – getų steigėjai, galėjo nežinoti, kuo viskas baigsis getuose, tačiau lietuviai tikrai „turėjo žinoti“. „Viską suvedus, Lietuvos laikinoji vyriausybė Joną Noreiką siūlė Šiaulių apskrities viršininku dėl to, kad jisai žinojo, kad žydai bus išžudomi, ir tai palaikė.(…) Karl Jäger prašė perduoti jam Šiaulių miesto geto žydus – sunaikinimui. Franz Gewecke jų neatidavė, Šiaulių miesto getas nebuvo likviduotas ir išsaugota daug žydų gyvybių. To negalima pasakyti apie Jono Noreikos valdyto Šiaulių apskrities Žagarės getto“, – savo „istoriniuose tyrimuose“rašo G. Gochinas, o jį cituoja ir jam pritaria Lietuvos žydų bendruomenės vadai.

Neįtikėtina – litvakai liaupsina nacį, Šiaulių geto steigėją, ir kaltina lietuviškos savivaldos atstovą, Šiaulių apskrities antinacinio pogrindžio vadovą! Bet juk Žagarės getas buvo ne Noreikos, bet to paties Gewecke‘s pavaldume – visi istoriniai dokumentai akivaizdžiai rodo, kad Noreika perdavinėjo Gewecke‘s įsakymus dėl Žagarės geto, kad žydų likimo klausimas buvo griežtoje nacių, o ne lietuvių kompetencijoje.

Kodėl litvakai neigia akivaizdžiausius faktus ir pažodžiui kartoja sovietinę propagandą? „Nacionalistai apskričių viršininkai, burmistrai kartojo gebits komisarų potvarkius, o kai kur net anksčiau už juos paskelbė savo įsakymus, pagal kuriuos žydai buvo apiplėšiami ir suvaromi į getus. Šiaulių apskr. viršininkas J. Noreika įsakė visos apskrities žydus sukoncentruoti Žagarėje, kur jie buvo masiškai žudomi. Tik naivūs žmonės gali pagalvoti, kad tie apskričių viršininkai ir kiti nacionalistų vadai nežinojo,  jog …“, – taip rašoma 1973 m. KGB užsakymu išleistoje knygoje „Žydų žudynės Lietuvoje“.

Vytauto Didžiojo universiteto profesorė Dalia Leinartė teigia, kad „Civilizuota pasaulio bendrija vieningai sutaria, kad genocide dalyvavusių asmenų nepateisina jų sudėtingi gyvenimai ar komplikuotos situacijas, į kurias jie galėjo patekti. Jonas Noreika-Generolas Vėtra 1941 m. rugpjūčio 22 d. būdamas apskrities viršininku perdavė valsčių viršaičiams ir miestelių burmistrams Šiaulių apygardos viršininko Hanso Gewecke`s įsakymą dėl apskrities žydų perkėlimo į Žagarės getą. Tai yra faktas, patenkantis į tarptautinių dokumentų, apibrėžiančių nusikaltimus žmogiškumui arba genocido nusikaltimus. Todėl bet kokia diskusija apie Joną Noreiką turi prasidėti ir baigtis Tarptautinio baudžiamojo teismo Romos statuto ir Konvencijos dėl kelio užkirtimo genocido nusikaltimui ir baudimo už jį šviesoje. Kas pasaulyje suprastų siūlymą „kuo daugiau diskutuoti“ apie neva sudėtingas ir painias biografijas ir motyvus asmenų, tiesiogiai vykdžiusių ir netiesiogiai dalyvavusių Ruandos genocide (1994 m.), bosnių genocide (…)? Tai, kad genocide bendrininkavusio asmens likimas buvo sudėtingas, neturi būti rodiklis, vertinant jo statusą mūsų valstybėje“.

1992 m. Aukščiausiasis Teismas reabilitavo J. Noreiką visa sovietinio kaltinimo apimtimi, taigi ir dėl kaltinimo bendrininkavus su vokiečių valdžia, tačiau mūsų profesorė, be jokio teismo, ėmė ir paskelbė kitą verdiktą – J. Noreika „bendrininkavo genocide“.

Žydų gatvė Vilniuje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Nors pagal LR Konstituciją teisingumą vykdo tik teismai, o asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodomas įsiteisėjusiu teismo sprendimu. Nors pats pagrindinis „bendrininkas“, kurio įsakymus J. Noreika perdavė – Šiaulių komisaras Gewecke – niekada nebuvo teisiamas už getų kūrimus. Todėl ir kyla klausimų: ar profesorė žino, kad „civilizuoto pasaulio bendrija vieningai sutaria“ dėl asmens nekaltumo prezumpcijos? Ar žino, kad tiek pagal tarptautinius teisės aktus, tiek pagal Lietuvos Respublikos Baudžiamąjį kodeksą genocidas yra tyčinė, sąmoninga veikla („siekdamas fiziškai sunaikinti visus ar dalį žmonių“)? Ar profesorė galėtų teisme įrodyti, kad J. Noreika sąmoningai suvokė tai, ko 1941 m. (kalbame tik apie 1941 m.) nesuvokė nei jo pirmtakas Ignas Urbaitis, nei Lietuvos gyventojai ir net didžioji dalis nacistinių okupantų?

Žiaurių okupacinių laikų vertinimas pagal šių dienų sampratą nėra istorinės tiesos atstatymas, o tik jos iškraipymas. Dėl tokio iškraipymo perspėjo ir žymus Vilniaus geto vadovas Jakovas Gensas, trukdęs žydų jaunimui pabėgti iš geto, nes manė, kad tuomet getas taps ekonomiškai nenaudingas ir naciai visus jo gyventojus sunaikins: „Mano rankos iki alkūnių kraujyje. Tačiau dabar aš aukoju tūkstantį, kad išsaugočiau 20 tūkstančių. Kai vokiečiai ateina, aš deruosi. Jei nesiderėčiau, jie ateitų patys ir pasiimtų tiek, kiek jiems reikia. Po karo mane galės teisti.“

(Bus daugiau)

2019.12.05; 06:45

SkaitomiausiosŽvalgyba

Dalius Stancikas. Slaptai.lt nuotr.

Atskaitos sistemos

Vienas iš esminių susikirtimo židinių, vertinant tiek Šiaulių apskrities viršininko Jono Noreikos, tiek Laikinosios vyriausybės veiklą ar 1941 m. sukilimą, yra atskaitos taško pasirinkimas – kuriuo laikmečiu matuojame?

„Kuo daugiau žiūriu į Laikinosios vyriausybės veiklą, tuo man ji atrodo niūresnė“, – sako Holokausto tyrėjas, Milersvilio (JAV) istorijos profesorius Saulius Sužiedėlis. – Dėl K. Škirpos, žinoma, tragedija – žmogus, kadaise buvęs kairiųjų pažangių įsitikinimų, įsteigęs Lietuvių aktyvistų frontą, tapo pronacinės politikos veikėju. Aš manau, jį istorijoje galima aprašyti visaip, bet jam statyti paminklus, jo vardu vadinti gatves nedera. Tas pats dėl J. Noreikos – nors jis buvo Štuthofe, bet priklausė prie žmonių, administracine tvarka prisidėjusių prie antižydiškų represijų. Gal jis asmeniškai nieko nežudė, bet vis dėlto buvo administracinės struktūros dalis.“

Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto docentė dr.J. Verbickienė taip pat teigia, kad Joną Noreiką reikėtų vertinti ne iš istorinės, o iš šiandienos perspektyvos: „Klausimas, ar žmogus, padaręs nusikaltimą žmogiškumui, gali būti mūsų didvyris? Ar tai priimtina mums? Mes nesmerkiame nei  J. Noreikos veiksmų, nei biografijos, nenorime šių faktų pagražinti – jis priėmė vienokius ar kitokius sprendimus toje situacijoje, kurioje gyveno. Klausimas, ar šiandienos visuomenėje mums reikalingas toks herojus“.

slapti_gorbacovo_archyvai
Michailo Gorbačiovo archyvai

Deja, šiandienės Lietuvos akademiniame lygmenyje vyrauja būtent toks požiūris – vertinti ir skelbti istorinę tiesą pagal šių dienų sampratą. Štai Lietuvos istorijos instituto direktorius, habil. dr. Alvydas Nikžentaitis neseniai per radijo laidą aiškino, kad išmintingiausias Lietuvos partizanų sprendimas būtų nustoti priešintis 1945 metais, kai tapo aišku, kad Vakarai nebepaskelbs karo sovietų imperijai. Nes tuomet nebūtų tiek aukų…

Klausantis tokių lengvabūdiškų, istoriškai ir teisiškai neatsakingų (Aukščiausiojo Teismo paskelbta J. Noreikos reabilitacija nepanaikinta, tad jo įvardijimas kaip nusikaltėlio yra grubus Konstitucijos pažeidimas) mokslo švyturių nuosprendžių ir pasvarstymų, taip ir norisi klausti: o kaip jie patys pasielgtų anų beprotiškų laikų verpete? Ar tokie jų verdiktai neskatina kokios kitos, neduokdie, okupacijos metu nesipriešinti, pastovėti nuošaly, nes tuo metu juk nežinai, kas laimės, kaip pasisuks istorijos ratas ir kurie nugalėtojai rašys istorijos vadovėlius?

Žalgirio mūšio inscenizacija. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Kaip iš šiandienos perspektyvos turėtume vertinti Vytautą Didijį, aukojusį Žemaitiją ar pasitelkusį amžiną Lietuvos priešą kovoje dėl sosto – ar šiandienos visuomenėje reikalingas toks herojus? Kaip iš šiandienos perspektyvos vertintina Žalgirio mūšio pergalė – juk pralaimėjus būtume patekę Vakarų erdvės įtakon ir nereikėtų šimtmečiais vilkti rytietiško jungo? Ar tinka statyti paminklus anų laikų karaliams, saugoti jų pilis, jei jie visi buvo, švelniai tariant, nedemokratai? Štai į kokį absurdą veda toks keistas (neteisingas) vertinimo sistemos pasirinkimas.

JAV užaugusiam ponui S. Sužiedėliui neteko gyventi jokių okupacijų laikais, jis nežino, ką reiškia rinktis tarp kūjo ir svastikos, todėl taip lengvai imasi teisėjo vaidmens. Tačiau pabandykim įsivaizduoti, kaip jis pats elgtųsi K. Škirpos vietoje, jei jam tektų atstovauti Lietuvos interesus Hitlerio vadovaujamoje nacistinėje Vokietijoje?Ar jam nacistinėje Vokietijoje pavyktų netapti „pronacinės politikos veikėju“? Ar jis bent bandytų pasipriešinti nacių valiai ir pakovoti dėl Lietuvos laisvės, už ką naciai K. Škirpai paskelbė namų areštą ir nebeišleido į Lietuvą? O gal tiesiog tyliai pasitrauktų į Vakarus, nes juk skauda, kai kiši pirštus tarp istorinių virių, kai nėra jokių gerų pasirinkimų ir tenka rinktis tarp blogo ir blogesnio?

Vytautas Didysis. Vytauto Kašubos skulptūra. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Jau minėjome, kodėl neprofesionalu lietuvių santykius su naciais vertinti pagal danų, prancūzų ar olandų elgesį, nes šie sprendė paprastąją istorinę lygtį: priešintis naciams ar ne? Tuo tarpu lietuviai ir jų Laikinoji vyriausybė teturėjo pasirinkimą tarp nacių ir ką tik juos naikinusių sovietų: jei naciai pralaimi, sugrįžta sovietai (įdomu, koks šiuo atveju būtų ponas S. Sužiedėlis – prosovietinis ar pronacinis?). Ir vis tiek K. Škirpos įsteigto Lietuvių aktyvistų fronto pastangomis pabandyta pralįsti pro adatos skylutę – skelbti savo nepriklausomybę, kurti savąją valdžią ir neišvengiamai susitepti tuo nežmonišku laikmečiu. Tačiau net ir žvelgiant iš šiandienos perspektyvos, ką buvo galima padaryti geriau? Nesveikinti Hitlerio, atiduoti visą valdžią nacistiniam okupantui? Ar žydams dėl to būtų lengviau? O lietuviams?

Lietuvos didvyris Kazys Škirpa

„[Abiejų okupacijų] patirties palyginimas padarė išvadą: Lietuvos priešas Nr.1 yra Sovietų Sąjunga, priešas Nr.2 yra nacinė Vokietija, kovojanti su Lietuvos priešu Nr. 1. Tokia išvada lėmė lietuvių rezistencijos nacinei Vokietijos okupacijai pobūdį — pasyvus stiprėjantis pasipriešinimas, į pabaigą išvirtęs net ginkluotu pasipriešinimu. Jo istorijoje dvi dalys: Laikinosios vyriausybės ir „Zivilverwaltungo”, –savo knygoje „Vienų vieni“ rašo Laikinosios vyriausybės vadovas Juozas Ambrazevičius-Brazaitis.

„Mumyse vyravo ta pati kovos dvasia, kuri 1941 metais biržely pasireiškė sukilimo forma, ta pati, kuri per kelerius metus spyrėsi rudųjų okupantų užmačioms“, – savo knygoje „Partizanai“ rašo legendinis Juozas Lukša-Daumantas.

Ar žino Lietuvos istorijos instituto direktorius, iš šių dienų perspektyvos manantis, kad Lietuvos partizanams geriausia buvo pasitraukti jų kovos pradžioje, ką sovietai darė su tokiais legalizavusiaisiais? Puikus pavyzdys būtų Lokio rinktinės Džiugo tėvūnijos vadas Juozapas Streikus-Stumbras, kurio paslėptus palaikus neseniai atrado Genocido tyrimo centras. Pačiam LSSR KGB pirmininkui Kazimierui Liaudžiui raštiškai garantavus neliečiamumą 1958 m. (ne kokiais žiauriais Stalino, o Chruščiovo „atšilimo“ laikais) J. Streikus legalizavosi kartu su jaunesniu broliu partizanu Izidoriumi Streiku-Girėnu. Ir ką? Sovietai Juozapą Streikų-Stumbrą sušaudė, o Izidorių Streikų-Girėną 15 metų įkalino lageryje. Panašiai KGB-istų buvo apgaudinėjami besislapstantys Adolfas Ramanauskas-Vanagas su žmona ir daugelis kitų.

Turbūt nebeverta klausti, ką prof. A. Nikžentaitis patartų šių laikų jaunuoliui, kuris turėtų tik tokį pasirinkimą: privalomai tarnauti okupacinėje kariuomenėje, tremiančioje, žudančioje, prievartaujančioje jo artimuosius, jo tautiečius ar tapti partizanu ir žūti miške kovojant už savo ir mūsų visų laisvę? O gal mūsų istorijos profesoriai mano, kad laisvė ateina pati savaime – reikia tik išlaukti?

Lietuvos didvyris Jonas Noreika

Tačiau net ir žvelgiant iš šiandienos perspektyvos akivaizdu: 1918 m. vasario 16-os dvasia ir 1918-1920 m. laisvės kovų aukos lėmė 1941 m. birželio sukilimą, šis lėmė dešimtmetį ginkluotą pasipriešinimą, o šis – 1990 m. kovo 11 ir 1991 m. sausio 13 bei liepos 31 (Medininkus). Šioje istorinėje pasipriešinimų grandinėje ir slypi atsakas, kodėl XX amžiaus pabaigoje būtent mažoji Lietuva buvo pirmasis ir svarbiausias galingiausios pasaulyje sovietų imperijos ledlaužis.

Tačiau šiandien matydami, kaip mutuoja mūsų istorijos mokslas, nebegalime būti tikri, kad dar po kokių 30 metų Lietuvos istorikai iš tų dienų perspektyvos nepaskelbs, kad Lietuvos persitvarkymo sąjūdis tebuvo sovietų imperijos ramstis – mat savo dokumentuose sveikino komunistų partijos vadą M. Gorbačiovą ir jo paskelbtą „pertvarką“, skirtą gelbėti ekonomiškai žlungančią imperiją…

Šis ilgokas pa(si)aiškinimas, kodėl istorinis teisingumas neįmanomas pavienius faktus vertinant be gilaus ir visapusiško to laikmečio konteksto, buvo reikalingas pereinant prie sunkiausio ir sudėtingiausio Jono Noreikos gyvenimo etapo – darbo Šiaulių apskrities viršininku.

Ką mąstė J. Noreika, perduodamas ir vykdydamas nacių įsakymus, susijusius su žydų izoliavimu Žagarės gete? Ar po masinių žydų žudynių Kaune, Plungėje, Paneriuose dar buvo galima nesuprasti, kuo neišvengiamai baigsis žydų koncentracija vienoje vietoje? „J. Noreika tapo Šiaulių apskrities viršininku per patį žydų skerdynių įkarštį ir dirbo naciams nuo 1941 metų rugpjūčio 3 dienos iki 1943 metų vasario. Ir nieko nežinojo? Matyt, pusantrų metų sėdėjo užsimūrijęs savo kontoroje“, – ironizuoja žydų bendruomenės atstovas viešiesiems ryšiams Arkadijus Vinokuras.

Išties painūs ir sudėtingi klausimai, į kuriuos atsaką ir vėl pateikė (pats to nesuvokdamas) aršiausias J. Noreikos persekiotojas G. Gochinas. Lietuvoje ir užsienyje platiname savo 40 psl. kaltinime jis rašo: „Šiaulių apskrities viršininkas Ignas Urbaitis savo elgesiu parodė, kaip Jonas Noreika privalėjo pasielgti. Urbaičio parodymai tvirtina, kad jisai nuo pirmųjų dienų visaip bandė atsisakyti savo nusikalstamų pareigų.“

Kodėl G. Gochinas gina J. Urbaitį, vykdžiusį nacių nurodymą įsteigti Žagarės getą, ir aršiai puola jo vietą užėmusį, lyg ir mažiau prasikaltusį J. Noreiką? Jei iš tiesų I. Urbaitis suprato, kad jo „pareigos nusikalstamos“, tai kaip to galėjo nesuprasti į jo vietą atėjęs J. Noreika? Ne kartą minėjome, kaip G. Gochinas sąmoningai iškraipo faktų ir sąvokų esmę, todėl ir šįkart tikriname jo teiginius – verčiame sovietų sukurptą baudžiamąją Igno Urbaičio bylą. Ir štai ką randame.

Vilnius. Daukanto aikštė. 2019 metų rugsėjo 5-oji. Ginama J.Noreikos ir K.Škirpos garbė. Slaptai.lt nuotr.

Buvęs nepriklausomos Lietuvos Šiaulių apkrities viršininkas Ignas Urbaitis į šias pareigas sugrįžo po Birželio sukilimo atsiliepdamas į Lietuvos laikinosios vyriausybės kvietimą ir tikėdamas, kad bus naudingas naujai atkuriamai nepriklausomai Lietuvai. Tačiau išdirbo tik mėnesį, nes, išties, atsistatydino savo noru. Tačiau byloje nėra net užuominų to, ką teigia G. Gochinas – neva I. Urbaitis pasitraukė, nes savo darbą laikė nusikalstamu.

Priešingai: „Būdamas apskrities viršininku aš vadovavausi humanistiniais sumetimais“, – tardytojams sako I. Urbaitis, nors būtent jam liepos 20 d. teko savo pavaldiniams perduoti nacių komendanto Konovskio įsakymą įsteigti Žagarėje getą ir ten perkelti žydus. KGB-istai ne vieno tardymo metu prisispyrusiai spaudė I. Urbaitį prisiimti bent dalį kaltės dėl Žagarės geto, tačiau šis atkakliai tvirtino, kad būdamas lietuviškos savivaldos pareigūnas, nežinojo ir negalėjo žinoti, kokiu tikslu žydai buvo perkeliami į Žagarę – juk tai buvo daroma ne pagal lietuvišką, o vokišką tvarką.    

„– Bet jūs turėjote žinoti, kokiu konkrečiu tikslu visi žydai buvo perkelti į getą, jūs turėjote žinoti apie tolesnį jų likimą, – I. Urbaitį spaudžia KGB-istai.

– Nežinojau dėl ko jie perkeliami į getą. Maniau, kad žydai tiesiog gyvens vienoje vietoje, kitokių vokiečių tikslų neįžvelgiau.

– Ankstesniame tardyme sakėte, kad žydai į getus perkelti pagal vokiečių teisę, vadinasi jūs žinojote vokiečių teisę ir žydų likimą?

– Apie vokiečių teisę ir įstatymus žinojau tik iš laikraščių, kur teigta, kad žydai gali gyventi tik gete. Bet apie tolesnį jų likimą, kad gete jie bus masiškai sušaudyti, aš nežinojau.

– Jeigu jūs žinojote, kad gestapo jau iki tol šaudė žydus ir vis tiek vykdėte jų įsakymus, vadinasi, esate jų bendrininkas.

– Aš maniau, kad žydams persikėlus į getą jie pagal vokiečių įstatymus bus apsaugoti, kad tuomet baigsis gestapo savivalė, prievarta ir teroras žydų atžvilgiu. Aš nežinau, kokiais tikslais vedini vokiečiai iššaudė gete gyvenančius žydus. Visos tos žmogžudystės, vykdytos vokiečių valdžios, neturėjo nieko bendro su lietuviška savivalda.”

Štai ir atsakymas į svarbiausią mūsų klausimą: I. Urbaitis manė, kad getuose žydams bus saugiau, kad ten baigsis nacių savivalė jų atžvilgiu, kad ten vokiečiai privalės elgtis pagal griežtą vokišką tvarką.

(Bus daugiau)

2019.11.28; 05:30

SkaitomiausiosŽvalgyba

Dalius Stancikas. Slaptai.lt nuotr.

Antinacinis pasipriešinimas

Atsakas į keblius klausimus gyvenime neretai styro panosėje, bet to nepastebime. 

Vartant sovietų sukurptą Jono Noreikos-Generolo Vėtros baudžiamąją bylą užkliuvo vienas, regis, nežymus, tačiau iškalbingas faktas: sakydamas baigiamąją kalbą sovietų teisme J. Noreika sutiko su visais kaltinimais dėl pasipriešinimo sovietų valdžiai, išskyrus kaltinimą dėl „savanoriško tarnavimo vokiečiams“. Jis pabrėžtinai prašė sovietų teismo išteisinti tik pagal šį kaltinimą.

Būdamas aukšto lygio teisininkas J. Noreika turėjo suprasti, jog jam mirties bausmę lems ne kaltinimas „tarnavus vokiečiams“ (tardymo metu KGB šiam jo gyvenimo etapui skyrė nedaug dėmesio; prieš J.Noreiką buvęs Šiaulių apskrities viršininkas Ignas Urbaitis, vykdęs nacių nurodymą įsteigti Žagarės getą, nepasmerktas myriop), bet kaltinimai dėl antisovietinio pogrindžio kūrimo. Ir štai tokią lemtingą būties – nebūties akimirką kalinys prašo sovietų teismo išteisinti tik dėl neesminio kaltinimo, kuris, jo manymu, yra neteisingas!

Reikia pripažinti, kad tarp tūkstančių politinių bylų tokių laikysenų nėra daug. Pakliuvus mirtinam ir ypač nuožmiam priešui į rankas, fiziškai ir dvasiškai traiškomam, uždarame kelių asmenų teisme, sprendžiančiame, kada perkirpti tavo gyvybės siūlą, taip atkakaliai ginti savo garbę gali tik išskirtinė asmenybė. Asmenybė, kuri tikrai žino, jog iki šiol tos garbės nesutepė jokiais neleistinais veiksmais – vadinasi, tikrai nesijautė tarnaujanti rudajam okupantui.

(Liudininkai teigia, kad šitaip Jonas Noreika-Generolas Vėtra laikėsi iki pat sušaudymo. „Man pavyko priglusti prie mirtininkų dėžės. Rėkiant galima buvo su mirtininku susikalbėti. Dėžutėje buvo kapitonas Noreika – svarbiausia asmenybė iš Lietuvos tautinės tarybos bylos. Apie ją žinojo visas miestas ir kalėjimas. Saugume per sanitarinį mazgą, krapštydamas vamzdį, sužinojau, kad Maskvos Aukščiausioji taryba priėmusi nutarimą panaikinti mirties bausmes. Greitai jis turėjo įsigalioti ir Lietuvoje. Pavyko šią svarbią žinią pranešti Noreikai. Raginau rašyti kasacinį skundą, malonės prašymą ar ką – reikėjo laimėti laiko. Tyla. Vėl pakartoju pranešimą. Supratau: „Ne. Nerašysiu, kategoriškai draudžiu rašyti mano vardu. Mano teismas neteisėtas. Esu karo belaisvis. Vykdžiau savo – kario priesaiką ir pareigą. Esu perėmęs vyriausiojo laisvės kovų vado pareigas ir paklustu tik Tautinei tarybai. Prašydamas malonės, pripažinčiau okupantų valdžią ir nutraukčiau Lietuvos valstybės nepriklausomybės egzistavimo tęsinį. Praneškite Tarybos nariams. Kariai tesprendžia pagal kovos situaciją ir sąžinę”, – toks yra bendrabylio S. Gorodeckio liudijimas.

Lietuvos didvyris Jonas Noreika

Naručio liudijimu, paskutinis J. Noreikos pageidavimas buvęs labai konkretus: „Noriu mirti Vasario šešioliktąją”.

Noreikos byloje yra ir dar viena svarbi žinia – jo paties žodžiai vieno tardymo metu: „Tautine veikla buvau artimai susijęs tiktai su Šiaulių ligoninės direktoriumi Jasaičiu. Mes svarstydavome politinius klausimus, susijusius su Lietuvos ateitimi. Svarstėme tarptautinę padėtį ir padarėme išvadas, kad vokiečiai pralaimės šį karą, bet mūsų interesas buvo palaikyti su jais atsargius kontaktus, kad anglai ir amerikiečiai pirmieji užimtų Vokietiją ir su jų pagalba Lietuva galėtų atsilaikyti prieš Sovietų sąjungą. Siekiant šių tikslų mes susitarėme su Jasaičiu aktyviai veikti kur bebūtume.“ Kito tardymo metu J. Noreika pasako, kad pasiųstam į Vakarus studentui Varneckiui nurodė pirmiausia surasti Domą Jasaitį ir per jį užmegzti ryšį su užsienio lietuvių organizacijomis.

Neįtikėtina – „savanoriškas okupantų tarnas“ (anot sovietų teismo), „kolaborantas, kurio bendradarbiavimas su nacių okupantu neginčijamas ir tiesiogiai, ir per kolaboracines struktūras, tapęs apskrities viršininku po voldemarininkų demaršo prieš Lietuvos laikinąją vyriausybę, pasibaigusio šios pasitraukimu“ (anot Vilniaus universiteto docento N. Šepečio), artimai bendrauja ir aptarinėja slaptus politinius klausimus su daktaru Domu Jasaičiu – vienu iš antinacinio pogrindžio vadovų?! (D. Jasaitis buvo vienas iš dvylikos antinacinio pogrindžio Lietuvių frontas kūrėjų).

Bet gal J. Noreika klysta, gal D. Jasaitis tik naudojosi juo, kaip Šiaulių apskrities viršininku, ir tas J. Noreikos įsivaizduojamas „artumas“ tebuvo vienpusis?  

Atkakaliai rausiuosi po Domo Jasaičio archyvą, jo prisiminimus apie antinacinį pogrindį ir štai paties D. Jasaičio vertinimas: „Mano nuomone, Bubas yra atsakingas už Šiaulių apskrities [viršininko] Jono Noreikos, didelio patrioto ir rezistento, suėmimą 1943 m. kovo mėn. ir išvežimą į Štuthofą.“

Taigi – patrioto ir rezistento.

Stipru, bet tai tik vienas sakinys.Verčiu Bostone leistą „Lietuvių enciklopediją“, kurios vienas iš redaktorių buvo Domas Jasaitis. Taip, yra: „J. Noreika 1941 m. Lietuvos laikinosios vyriausybės buvo paskirtas Šiaulių aps. viršininku. Eidamas šias pareigas susirišo su pogrindžiu ir griežtai gynė krašto reikalus prieš okupantus. 1943 m. po propagandinės kelionės į Vokietiją išspausdino lietuviškoje spaudoje straipsnį „Šių dienų Vokietija“, kuris buvo gan nepalankus nacių režimui“. Be abejo, tai taip pat D. Jasaičio vertinimas, nes kiti redaktoriai tokių pogrindinių dalykų negalėjo žinoti.

Reikia sutikti su šių dienų Jono Noreikos persekiotojų G. Gochino ir A. Kulikausko teiginiu, kad J.Noreika „pasižymėjo ypatingu paslaptingumu“. Bet tą paslaptingumą pirmiausia lėmė pogrindžio taisyklės: saugumo tikslais organizacija buvo sudaryta iš taip vadinamų trejetukų – aš žinau tik tą, kuris mane užverbavo (prikalbino) ir tą, kurį aš pats užverbavau. Tokia griežta sistema garantavo, kad kažkuriam nariui paslydus nebus susekta visa organizacija.

Šie ir panašūs konspiraciniai veiksmai labai apsunkina tiesos paieškas, tad žinias apie J. Noreikos antinacinę veiklą teko rankioti po kruopelytę. Bet iš išlikusių liudijimų pagaliau susidarė štai toks vaizdas.

Birželio sukilimas išsklaidė Kremliaus propagandos mitą, kad lietuvių darbininkai ir smulkieji ūkininkai „mylėjo sovietų valdžią“. LAF kovotojai, jauni Kauno darbininkai, veda suimtą Raudonosios armijos komisarą.

1941 m. rugpjūčio 1 dieną sutikdamas tapti Šiaulių apskrities viršininku Jonas Noreika negalėjo nesuvokti, kad žengia labai rizikingą žingsnį, kad šios pareigos jam tebus priedanga veikimui pogrindyje. Tokia prielaida darytina štai dėl kokių aplinkybių. Jau birželio pabaigoje iš Berlyno į Lietuvą parskraidintam generolui S. Raštikiui vokiečiai prasitarė, kad Laikinoji vyriausybė bus greitai nušalinta. Tą patį Laikinosios vyriausybės vadovui J. Ambrazevičiui liepos 11 d. pakartojo į Kauną atvykęsnacių ideologas Peteris Kleistas, o SS majoras dr. Greffe davė pusės dienos terminą Vyriausybei atsistatydinti – kitaip seks represijos. Dr. Peteris Kleistas savo knygoje „Zwischen Hitler und Stalin“ rašo, kad nuo arešto Vyriausybės narius išgelbėjo tik vokiečių kariuomenės vadas Lietuvoje, generolas von Roques (greičiausiai baimindamasis visuotinio lietuvių pasipriešinimo – kas tuomet vokiečių kariuomenę aprūpins maistu?).

Tuomet  SS griebėsi tos pačios taktikos, kurią jau naudojo ir smurtui prieš žydus – pabandė Vyriausybę nuversti kai kurių lietuvių rankomis. Tačiau liepos 23-24 voldemarininkų pučas nepavyko, o Vyriausybė atkakliai atsisakinėjo savo noru trauktis („savo valia neišduosim nepriklausomybės, laimėtos sukilėlių kraujo ir gyvybės aukomis“). Ir štai tokiomis aplinkybėmis į Kauną, į Laikinosios vyriausybės rezidenciją, atvyksta LAF Telšių apskrities vadas Jonas Noreika, atveždamas šimtų žemaičių pasirašytą peticiją, įrodančią vokiečiams, kaip visuotinai remiama jų pasmerktoji Vyriausybė. Būtent ten ir tada vidaus reikalų ministras Jonas Šlepetys susitinka J. Noreiką (pažįstamą dar nuo kariuomenės laikų) ir jam pasiūlo užimti Šiaulių apskrities viršininko vietą.

Naivu būtų manyti, kad tokiomis labai sudėtingomis aplinkybėmis J. Šlepetys nepapasakojo J. Noreikai, kodėl iš pareigų jau tris savaites prašosi atleidžiamas esamasis Šiaulių apskrities viršininkas I. Urbaitis, naivu būtų manyti, kad abu vyrai neaptarė, kiek dar dienų ar valandų beliko Laikinajai vyriausybei ir ką teks daryti po jos pasitraukimo. Būdamas LAF Telšių apskrities vadu J. Noreika greičiausiai žinojo (arba sužinojo Kaune), jog prieš kelias dienas sušauktame Lietuvių aktyvistų fronto štabo posėdyje nuspręsta: „pats laikas viešąją Lietuvių aktyvistų fronto veiklą sustabdyti ir pereiti į priešnacinės rezistencijos pogrindį„. Pagaliau ir vienas iš dvylikos antinacinio pogrindžio Lietuvių fronto vadų D. Jasaitis labai aiškiai rašo: „Eidamas šias pareigas [J.Noreika] susirišo su pogrindžiu ir griežtai gynė krašto reikalus“.

Būtent šių aplinkybių visuma leidžia teigti, kad J. Noreika sutiko tapti Šiaulių apskrities viršininku labai sąmoningai suvokdamas, kad jam tenka itin sudėtingas ir rizikingas uždavinys organizuoti ir pridengti antinacinį Šiaulių krašto pasipriešinimą. Šios aplinkybės taip pat leidžia teigti, kad J. Noreika laikytinas antinacinio pasipriešinimo dalyviu nuo pat savo darbo Šiaulių apskrityje pradžios, o ne nuo 1942 m., kaip manyta iki šiol. Šios aplinkybės galiausiai mums leidžia suvokti, kodėl lemtingiausią gyvenimo minutę okupaciniame sovietų teisme J. Noreikai buvo taip svarbu pabrėžti niekada (nei dienos!) netarnavus vokiečiams.

Lemtingas sutapimas – rugpjūčio 5 d. priverstinai atsistatydina Laikinoji Vyriausybė ir tą pačią rugpjūčio 5 d. J. Noreika pradeda vadovauti Šiaulių apskričiai – neįsigilinusiems istorikams gali atrodyti, kaip išdavystė. Tačiau į pogrindį pasitraukęs Vyriausybės ir LAF branduolys, pasiskelbęs pogrindiniu antinaciniu judėjimu Lietuvių frontas, lieka ištikimas savo  ankstesnei strategijai: „iki paskutiniųjų nesitraukti iš užimtų įstaigose pozicijų“, neatiduoti vokiečiams nei pėdos, nei vienos vietos taip sunkiai ir skausmingai (per 1941 m. sukilimą žuvo daugiau Lietuvos piliečių, nei per 1918-1919 m. laisvės mūšius) iškovotos, tegul ir kasdien vis labiau varžomos lietuviškos savivaldos. Ir J. Noreika šios strategijos besąlygiškai laikėsi.

1973 m. sovietų propagandinėje knygiūkštėje „Masinės žudynės Lietuvoje“ yra toks teisiamojo Antano Gedvilo, buvusio Joniško burmistro parodymas: „Noreika sakė, kad reikia skubėti paskirti į darbą buvusius lietuvius veikėjus, nes jeigu vokiečiai paskirs savo žmones, tada valdžią iš jų bus sunku perimti.“

Ar bus apginta Jono Noreikos garbė? Slaptai.lt nuotr.

Stepas Kontrimas, pogrindinės LLA Šiaulių skyriaus vadas, liudijo: „Pradėjus kurtis vietos valdžiai, aš įsidarbinau Šiaulių amatų mokykloje direktoriaus pavaduotoju. Direktoriaus pareigų atsisakiau, nes turėjau savų slaptų projektų. Į Šiaulius atvažiavo naujai paskirtas Šiaulių apskrities viršininkas kpt. Jonas Noreika. Greitai abudu susibičiuliavome. J. Noreika paskyrė mane antraeilėms pareigoms Radviliškio gaisrinės viršininku. Susitarėme, kad, dirbant tose pareigose, bus proga pasinaudoti gaisrine mašina pervežant ir kaupiant ginklus ateičiai. Abudu labai gerai sutarėm ir visada padėdavom vienas kitam. Vokiečių okupacijos metais jau buvau įsigijęs penkias radijo stotis. Turėjau artimus ryšius su vokiečių kariuomenės antrojo skyriaus vadovais. Noreika kitais keliais taip pat gaudavo iš vokiečių ginklų – kariniuose sandėliuose turėjo savo žmogų. Gautus ginklus, dažnai panaudodami gaisrines mašinas, išvežiodavom po visą Lietuvą. J. Noreika buvo kilni, tauri asmenybė kaip karys ir kaip žmogus”.

Taigi, Jonas Noreika buvo ne tik aktyvus pogrindinės antinacinės organizacijos Lietuvių frontas dalyvis– platino draudžiamą Lietuvių fronto spaudą, prisidėjo prie pogrindinio Šiaulių apskrities laikraščio leidimo, bet 1942 m. Lietuvių frontui įkūrus karinį padalinį „Kęstutis“, tapo „Kęstučio“ Šiaulių apygardos štabo vadu ir slapta kaupė ginklus dar vienam būsimam lietuvių sukilimui. Pažymėtina, kad jei Lietuvių frontas, panašiai kaip ir XX amžiaus pabaigos Sąjūdis, neturėjo griežtos visuotinos narystės, tai jo karinis „Kęstučio“ padalinys buvo išimtis: čia buvo ne tik narystė, priesaika, bet ir griežtas reikalavimas: susitepę kolaboravimu (nesvarbu raudonuoju, ar ruduoju) nebuvo priimami.

Vytautas Stonis, vienas iš Kęstučio karinio dalinio organizatorių, liudijo, kad 1942 m. Lietuvių Fronto vadovybės siuntimu lankėsi Šiauliuose ir pranešė J. Noreikai nurodymą vadovauti LF pogrindžiui ne tik Šiaulių, bet ir Mažeikių apskrityje.Pasak V. Stonio, Lietuvių Fronto vadovybė buvo numačiusi artimiausiu metu pavesti J. Noreikai vadovauti ir visos Žemaitijos LF organizacijai, tačiau nebespėjo. Už „vadovavimą lietuvių pasipriešinimo judėjimui ir ypatingai kurstymą prieš Reicho komisaro paskelbtą lietuvių tautos mobilizaciją” (SS legiono steigimą Lietuvoje) J. Noreika buvo įkalintas žiaurioje Štuthofo koncentracijos stovykloje, kur iškalėjo iki karo pabaigos.

Apie J. Noreikos areštą, kaip svarbų pogrindžiui įvykį, 1943 m. pranešė antinacinis pogrindžio leidinys „Į Laisvę“. Liudininkų teigimu, suėmus J. Noreiką, buvo suimta ir jo nuomoto buto šeimininkė, o vokiečiai dvi savaites buvo įrengę pasalą, bandydami išaiškinti ir sunaikinti visą Šiaulių antinacinį tinklą. Tačiau jiems nepavyko – J.Noreika nieko neišdavė, o griežtos konspiracinės taisyklės pasiteisino.

(Bus daugiau)

2019.11.21; 04:30

SkaitomiausiosŽvalgyba

Dalius Stancikas. Slaptai.lt nuotr.

Skirtingi okupaciniai režimai

Neįtikėtina vidinė ir tarptautinė įtampa buvo sukelta šį pavasarį, kai teismas atmetė G. Gochino reikalavimą įpareigoti Genocido tyrimo centrą pakeisti išvadą dėl Jono Noreikos, o pats Centras, atlikęs papildomus tyrimus, paskelbė savo paaiškinimus dėl kaltinimų J. Noreikai.

„Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenę šokiravo Centro „paaiškinimas“, kurio turinys ne tik atspindi bandymą pateisinti J. Noreikos veiksmus Antrojo Pasaulinio karo metais, bet ir turi baudžiamajame kodekse numatytos nusikalstamos veikos – Holokausto neigimo ar šiurkštaus menkinimo – bruožų. Centras turi viešai paneigti minėto rašto turinį ir atsiprašyti Lietuvos žydų bendruomenės už šiurkštų Holokausto menkinimą, o Lietuvos visuomenės – už jos dezinformavimą“.

„Žudikai, panašaus tipo kaip Noreika, dabar gali save paskelbti „herojais“ – tai jau Lietuvos žydų asociacijos Izraelyje pareiškimas.

„Mes prisijungiame prie savo filialo kreipimosi į Lietuvos vyriausybę, teisėkūros institucijas, prašydami nedelsiant ir vienareikmiškai pasmerkti publikaciją kaip institucinio antisemitizmo aktą, bei reikalauti Centro viešai atsiimti šį tekstą, atsiprašyti Lietuvos žydų bendruomenės ir pasaulio žydijos dėl Holokausto reikšmės menkinimo, ir atsiprašyti Lietuvos visuomenės dėl suklaidinimo ir atminimo įžeidimo tiek kalbant apie aukas, tiek apie jas gelbėjusius herojus“ – Pasaulio žydų kongresas.

Izraelio vėliava. EPA – ELTA nuotr.

Savo ultimatumuose žydai nurodė tokias Centro „logines klaidas“: „viename rašto sakinyje teigiama, kad “lietuviai veikė prieš vokiečių valią”, kitame teigiama, jog į „Vokietiją buvo žiūrima kaip į sąjungininką” (Centras teigė:„1941 m. Birželio sukilimo metu ir po jo pilnai atkurdami nepriklausomoje Lietuvoje egzistavusią savivaldos sistemą, lietuviai veikė prieš vokiečių valią, jų tikslas buvo tarnauti Lietuvai, o ne Trečiajam Reichui. Tačiau į Vokietiją buvo žiūrima kaip į sąjungininką kovoje prieš Sovietų sąjungą“).

O kitą Centro teiginį – „Lietuva vienintelė Europoje bandė pasinaudoti vokiečių puolimu ir pati išsilaisvinti iš sovietų okupacijos, pasiskelbdama nepriklausoma valstybe ir atkurdama ankstesnes savivaldos struktūras (buvo tikėtasi, kad vokiečiai, pradėję karą su Sovietų sąjunga, užimdami Lietuvą jau ne kaip Sovietų sąjungos dalį, pripažins Lietuvos nepriklausomybę). Dėl šių aplinkybių Lietuvoje įvestas nacių okupacijos režimo tipas skyrėsi nuo nacių režimo tipų okupuotose Vakarų ir Rytų Europos šalyse“ – kritikavo ne tik žydai.

„Skaityti Genocido tyrimo centro, oficialios institucijos, rašte, kad čia veikė kitokia nacių okupacija ir kad lietuviai į ją kitaip žiūrėjo, yra mažų mažiausiai keista, žinant, kuo ji baigėsi Lietuvai. Lietuvai ji baigėsi tuo, kad čia neliko ištisus amžius gyvenusios Lietuvos žydų bendruomenės.“, – piktinosi visuomeninės televizijos LRT žurnalistinių tyrimų skyriaus vadovė Indrė Makaraitytė.

Vilniaus universiteto Istorijos (!) fakulteto docentė dr. Jurgita Verbickienė taip pat neigė Centro išvadą, aiškindama, kad „nacių įvestas režimas Lietuvoje buvo identiškas, tačiau žmonių lūkesčiai buvo kitokie“.

Lietuvos didvyris Jonas Noreika

Ar prasminga mums veltis į šiuos sudėtingus mokslinius ginčus ir kaip tai gali sietis su Jonu Noreika? Prasminga, nes šie giluminiai dalykai (kuriuos privalu žinoti Europos žydų istoriją dėstančiai docentei) atsako į daug svarbių klausimų: ar Laikinoji vyriausybė ir visa lietuviška savivalda vertintinos kaip kolaborantės? Ar Jonas Noreika, okupacijos metu dirbęs Šiaulių apskrities viršininku, vertintinas kaip kolaborantas? Pagaliau, skirtingi okupacinių režimų tipai iš dalies atsako ir į klausimą, kodėl nacių okupuotoje Lietuvoje nužudyta apie 95 nuošimčiai žydų, o štai Danijoje priešingai – net 95 nuošimčiai žydų išliko.

Istorikas Justas Stončius rašo, kad „Nacistinis režimas Danijoje buvo, ko gero, mažiausiai represinis negu kitose okupuotose Europos valstybėse, ir tai buvo vienas iš veiksnių, kuris sumažino rizikos baimę už pagalbą žydams. Danija buvo okupuota be pasipriešinimo, ir nacistai trejetą metų gerbė jos „suverenitetą“. Šiuo atžvilgiu okupuota Danija įgijo išskirtinį statusą Trečiojo Reicho kontroliuojamose teritorijose. Šalį toliau valdė karalius, vyriausybė ir parlamentas, o teismai, administracinis aparatas bei kariuomenė kartu su policija išlaikė savarankiškumą. Pokario metais ši politika [nesipriešinti Reichui] buvo aiškinama kaip neabejotinas patriotiškumas, dėl kurio, žvelgiant totalitariniams okupantams į akis, buvo išsaugoti demokratijos idealai bei socialinė gerovė“.

Tiesa, J. Stončius akcentuoja išskirtinai draugišką danų požiūrį į žydus prieš Antrąjį pasaulinį karą – toks buvo nebūdingas daugumai Europos šalių: „Nacistinis režimas Danijoje jokiais dekretais neardė mišrių šeimų, sutuoktiniui nežydui netaikė antisemitinių įsakų, nes baiminosi visuomenės ir Bažnyčios atstovų protestų bangos“.

Lietuvoje, kaip jau minėjome 8 dalyje, dėl labai skirtingų istorinių aplinkybių šie santykiai susiklostė visai kitokie: atkurdami valstybę lietuviai stengėsi perimti iš žydų esmines valstybines funkcijas – prekybą, pramonę ir finansus (anot istoriko Timothy Snyderio „1938 m. Europoje buvo laikoma savaime suprantama, kad lojalumas valstybei ir tautybė yra neatsiejami dalykai“), dėl to didelė dalis įsižeidusių žydų sveikino ir palaikė lietuviams itin skausmingą sovietų okupaciją Lietuvoje („Žydų karių sąjunga linki tikrajai Lietuvos liaudies vyriausybei ko didžiausios sėkmės ir yra pasiryžusi visomis savo išgalėmis remti ją“ – „Apžvalga“, 1940 m. birželio 25), o nukentėjusių nuo sovietų lietuvių nuoskaudomis bandė pasinaudoti naciai („pirmasis, kuris Kaune pasidavė [SS generolo] Stahleckerio sukurstomas, buvo žurnalistas Klimaitis su partizanų būriu. Klimaitis tik ką buvo išėjęs iš bolševikų kalėjimo. Jis ir suorganizavo apie save daugelį tokių pat pirmom karo dienom“, – prisimena Juozas Ambrazevičius-Brazaitis.).

Jono Noreikos – Generolo Vėtros garbei. Slaptai.lt nuotr.

Prieškario Lietuvoje mažai būta ir mišrių su žydais šeimų, kaip Danijoje. „Nepriklausomos Lietuvos žydai buvo ne tik viena iš labiausiai vienalyčių bendruomenių Rytų Europoje, bet ir neabejotinai labiausiai „žydiški“. Lenkijos, Čekoslovakijos, Vengrijos, Rumunijos, netgi Latvijos žydai buvo daugiau ar mažiau akultūrizavęsi. Lietuvos žydai šiuo atžvilgiu buvo išimtis, – tvirtina E. Mendelsohnas“. Jie tarpusavyje kalbėjo žydiškai, skaitė žydiškus laikraščius, nesituokė su kitataučiais, o jų vaikai lankė žydiškus darželius, žydiškas pradžios ir netgi vidurines mokyklas. Niekur kitur pasaulyje to nebuvo.

1930 m. sionistų vykdomojo komiteto pirmininkas mūsų keliauninkams Antanui Poškai ir Matui Šalčiui taip įvertino litvakų vaidmenį kuriant žydų valstybę: „Be Litos mes vargu ar būtume įkūrę žydų tautos židinį Palestinoje. Izraelį mes atkuriame litvakais ir JAV žydų pinigais. Nė vieno krašto žydai nėra taip susipratę tautiškai kaip Lietuvos. Jie sąmoningai kuria nepriklausomą žydų valstybę“ (Liudas Truska. Lietuviai ir žydai nuo XIX a. pabaigos iki 1941 m. birželio).

J. Stončius tap pat pažymi, kad švelniausią nacių okupacijos režimą Danijoje, Norvegijoje, Olandijoje lėmė ir nacių ideologija: „norvegai, danai, olandai ir flamandiškai kalbanti Belgijos gyventojų dalis buvo laikoma germanais, taigi, Vakarų Europos žmonės „rasine“ ir kultūrine prasme buvo vertinami labiau nei Vokietijos sąjungininkai Pietų ir Pietryčių Europoje.“

Dar plačiau nacių okupacinio režimo tipus išskiria istorikas Sigitas Jegelevičius: „Negalima vienu matu matuoti kolaboravimo mastų bei pobūdžio Lietuvoje ir kitose teritorijose. Sovietų represinės struktūros šiuo atžvilgiu nedarė jokio skirtumo. Istorikai neturėtų sekti jų pavyzdžiu.

Lygindami Lietuvos ir Lenkijos okupaciją pirmiausia turėtume atkreipti dėmesį į okupantų skirtingumą, kuris nulėmė daugelį procesų, vykstančių okupuotuose kraštuose. Prieš Lenkijos valstybę karą pradėjo ir jos nepriklausomybę sunaikino nacistinė Vokietija, tam tikru momentu prie to prisidėjus bolševikinei Sovietų Sąjungai. Ir nacistinė Vokietija, ir Sovietų Sąjunga buvo Lenkijos priešininkės. Vis dėlto lenkų sąmonėje ir praktinėje veikloje pirmasis ir svarbesnis priešas buvo nacistinė Vokietija, užpuolusi Lenkiją ir pažeidusi jos nepriklausomybę. SSRS lenkų ir jų valstybės požiūriu irgi buvo priešas, bet antrasis – po Vokietijos.

Lietuvos padėtis buvo diametraliai priešinga. Ją užpuolė, okupavo ir nepriklausomybę sunaikino bolševikinė Sovietų Sąjunga. Lietuvai tai buvo pirmas ir svarbiausias priešas, toks pats, koks lenkams tuo metu buvo Vokietija. Vokietija Lietuvos teritoriją okupavo po SSRS. Natūralu, kad ji tapo antruoju Lietuvos priešu, nes neleido atkurti nepriklausomybės ir įvedė savo okupacinį režimą.

Nekreipdami dėmesio į dviejų skirtingai suvokiamų priešų buvimą negalėsime tinkamai įvertinti savo žmonių elgesio okupacijos sąlygomis, netgi nesuprasime jo. Tokio neįvertinimo ir nesupratimo rezultatas – iškreiptas kolaboravimo vaizdas. Turėdami galvoje kelių priešų buvimą ir skirtingą jų išsidėstymą kitaip suvoksime lietuvių savivaldos administracijos buvimą. Tuomet galėsime tinkamai vertinti joje dirbusių žmonių veiklą.

Priskiriant ar nepriskiriant vietinėje savivaldos administracijoje dirbusius žmones kolaborantų kategorijai labai svarbus yra okupacinio režimo tipas. Bendruoju okupacinio režimo tipu reikėtų laikyti tokį režimą, kai okupantas iš esmės laikosi 1907 m. IV Hagos konvencijos dėl sausumos karo įstatymų [šioje konvencijoje nurodoma, kaip privaloma elgtis su karo belaisviais ir okupuotos teritorijos gyventojais, taip pat vardinamos karo belaisvių, pagalbą suteikiančių draugijų, kalinių informacinių biurų teisės ir pareigos; pagal šią konvenciją okupuotoje teritorijoje draudžiama žudyti taikius gyventojus].

Danijos vėliava. Slaptai.lt nuotr.

Tokį režimą naciai buvo įvedę Danijoje, Liuksemburge, Norvegijoje. Gana panašus režimas buvo Belgijoje ir Olandijoje. Prancūzijoje nacių įvestas okupacinis režimas ne visai atitiko minėtą konvenciją, būta gana brutalių nukrypimų nuo jos normų elgsenoje su vietos gyventojais. Tai būtų antrasis nacių okupacinio režimo tipas. Lenkijos teritorijose, įėjusiose į Generalinę guberniją, įvestas režimas gerokai skyrėsi nuo okupuotų kraštų Vakaruose nacių įvesto okupacinio režimo; jį sąlyginai būtų galima įvardyti kaip trečiąjį nacių taikyto okupacinio režimo tipą.

Pagal mūsų sąlyginį skirstymą, Ukrainoje ir Baltarusijoje buvo ketvirtasis nacių okupacinio režimo tipas, kuriam būdinga okupanto sukurta neišbaigta vietinės savivaldos sistema. Penktajam nacių okupacinio režimo tipui reikėtų priskirti okupuotas Rusijos sritis su kukliomis nacių sukurtos vietinės savivaldos užuomazgomis.

Lietuvoje, panašiai kaip Latvijoje ir Estijoje, egzistavo dar vienas nacių okupacinio režimo tipas, kurio negalima sutapatinti nė su vienu iš minėtų penkių tipų.

Birželio sukilimas ir jo rezultatas – Lietuvos valstybingumo atkūrimo deklaravimas, Laikinosios vyriausybės paskelbimas – suardė nacių planus nuo pat pirmųjų žingsnių Lietuvą visais atžvilgiais laikyti sudedamąja Sovietų Sąjungos dalimi. Visas Lietuvoje buvęs turtas, kartu ir žemė, paskelbtas SSRS turtu, tapo vermachto trofėjumi ir dėl to virto reicho nuosavybe. Bet kurti kolaboracines valdymo struktūras kol kas nesiryžta. Atrodo, lietuvių savivaldos struktūrų sukūrimas ne pagal nacių sumanymus privertė juos taktiniais sumetimais bent laikinai pakoreguoti savo planus“.

Tuo tarpu tik šešias savaites gyvavusios Lietuvos laikinosios vyriausybės vadovas Juozas Ambrazevičius, dar po mėnesio jau vadovavęs antinaciniam pogrindžiui ir dėl gestapo persekiojimų priverstas pakeisti pavardę į Juozo Brazaičio, išryškina ir nacių režimų skirtumus okupuotose Baltijos valstybėse: „[vokiečių] Generalinis komisaras savo valdžią vykdė per lietuvius tarėjus, kurių žinioje buvo visas lietuviškas administracinis aparatas. Komisaro atitinkamas referentas turėjo ryšius su atitinkamu tarėju, kuris savo vardu leido gyventojams potvarkius bei įsakymus. Valdžios paralelizmu, komisariatu ir savivalda Lietuvos režimas skyrėsi nuo Estijos ir Latvijos. Čia buvo ne tik didesnis autonomijos simbolis, bet turėjo ir praktinės reikšmės: tarėjai turėjo teorinę teisę su atitinkamo referento reikalavimais nesutikti, daryti įtakos, kad jie būtų pakeisti. Tai davė pagrindą ir trinčiai tarp komisariato ir tarėjų. Vokiečių žinioje buvo tik viršūnės, o masės buvo lietuviškos savivaldos žinioje. Vokiečių represijos pasiekdavo tik dalį gyventojų, kada vokiečių valdžia apeidavo savivaldos organus“. Deja, ta gyventojų dalis dažniausiai buvo žydai, nes naciai iškart nubrėžė labai aiškią skiriamąją liniją: vokiečiai ir žydai bei jų turtas nepriklauso lietuviškos savivaldos kompetencijai.

Birželio sukilimo 70-mečio minėjimas Vilniuje. Vytauto Visocko nuotr.

J. Ambrazaitis-Brazevičius taip pat pažymi, kad „maža, labai maža, dalis “savivaldoje buvo vokiečių paskirtieji lietuviai, „kuriuos galima būtų laikyti kolaborantais“. O štai Laikinosios vyriausybės paskirta „administracinio personalo dalis atkakliai laikėsi lietuviškos linijos, sumaniai sabotavo vokiečių įsakymus, nukreiptus prieš lietuvių interesus. Gaudami direktyvų iš pogrindžio nepasitraukti iš užimtų įstaigose pozicijų iki paskutiniųjų, kad sutrukdytų vokiečių planus, lietuvių administracijos pareigūnai suvaidino ypatingai svarbų vaidmenį pasyvioje rezistencijoje prieš rudąją okupaciją. Čia aiškėjo, kokios praktinės reikšmės turėjo faktas, kad Laikinoji vyriausybė buvo suskubusi sudaryti administracinį aparatą. Daugelis šio aparato žmonių nukentėjo — buvo iššifruoti, atleisti, nubausti. Pogrindžio spauda, pavyzdžiui, pranešė — Šiaulių aps. viršininkas kap. Noreika išvežtas į Stutthofo koncentracijos stovyklą, Vilniaus aps. viršininkas Kerpė taip pat, o ir Vilniaus burmistro pavaduotojo Grigo, sekretoriaus J. Čiuberkio tokis pat likimas. Vilniaus krašte po „medžioklių” Vokietijos pramonės darbams gestapas suiminėjo lietuvių policijos pareigūnus, kuriuos įtarė, kad jie buvo įspėję gyventojus pasislėpti.“

Belieka pridurti, kad tokia lietuvių taktika ir lėmė, jog Lietuvoje nebuvo įkurtas SS dalinys, o Vietinė rinktinė nepanaudota nacių tikslams – iš nacių okupuotų kraštų taip pasipriešinti pavyko tik lietuviams ir lenkams. Deja, šis svarbus istorinis akcentas paprastai pamirštamas ginantis nuo nepamatuotų kaltinimų Lietuvai.

Bus daugiau

2019.11.14; 00:30

SkaitomiausiosŽvalgyba

Dalius Stancikas. Slaptai.lt nuotr.

Santykiai su žydais

Jaunojo Jono Noreikos 1933 m. išleista mažo formato, 32 puslapių knygelė „Pakelk galvą, lietuvi“ jo priešininkams tapo dar vienu įrodymu jo „dalyvavime“ Holokauste. Suprask, jei jau būdamas 23-erių viešai ragino engti žydus, tai sulaukęs nacių valdžios juos tikrai turėjo beatodairiškai naikinti.

Išties, anuometis Vytauto Didžiojo universiteto Teisės fakulteto studento J. Noreikos patriotizmas šiandieniniame politiniame kontekste būtų įvertintas kaip pavojingas šovinizmas: „Daugelį iš varžytynių parduodamų ūkių superka žydai. Jie jaučia, gal ir žino, kad po trejų metų arba daug greičiau toji žemė pabrangs dešimteriopai! Ūkininke! Brangink savo žemę! Nei vieno hektaro svetimtaučiams! Ne mažiau pražūtingas Lietuvos gerovei už savo žemės pardavinėjimą svetimtaučiams yra tai, kad prekyba yra ne lietuvių rankose! Mes turime padaryti šventą priesaiką savo širdyse: nepirkt pas ne lietuvį! Po kaimus važinėja žydai ir supirkinėja jaučius, linus, javus. Žydas duos tau uždirbti, bet ras progą iš tavęs trigubai atsiimti. Atmink, kad parduodamas žydui stambų daiktą, tu darai skriaudą! Tu skriaudi savo brolį lietuvį, nes žydui, o ne jam atiduodi savo uždarbį! Parduodamas žydui ar pirkdamas iš jo tu padidini žydų giminę! Kas remia lietuvišką prekybą, tas dalyvauja kovoje už visos tautos gerovę, už Jos Sostinę! Paskelbkime didelę ir visiškai atvirą kovą svetimtaučiams prekyboje savo krašte! Turime susirūpinti, kad nenuskęstume turto pamėgime, kad už pinigus neparduotume lietuvio širdies!“

Visgi anuometiniame Lietuvos ir tarptautiniame kontekste, Europos tautinių valstybių kūrimosi sukūryje, tokios jaunojo Jono Noreikos mintys nebuvo nei radikalios, nei išskirtinės (panaši istorinė kontraversija yra tarp XX a. pabaigos tautinio atgimimo Sąjūdžio idėjų „Pirk prekę lietuvišką!“ „Mums nevadovaus maskoliai!“ ar „Lietuvos valstybę sukūrė lietuvių tauta“ (LR Konstitucijos įvadas) ir dabartinės globalistinės Europos sąjungos politikos). Štai daugiau ano laikmečio pavyzdžių.

Lietuvos didvyris Jonas Noreika

Kazys Grinius – knygnešys, Steigiamojo Seimo narys, premjeras, trečiasis Lietuvos Respublikos prezidentas 1947 m. prisiminimuose rašė: „[XX amžiaus pradžioje] žydai buvo visiški Lietuvos ekonominio gyvenimo viešpačiai: nė viena javų sauja nepasiekdavo užsienių, nepersijota per žydo rankas. Per žydų šventes iš Marijampolės negalėdavai nuvažiuoti į Vilkaviškio geležinkelio stotį, nes visi vežėjai buvo žydai. Pinigų pasiskolinti (už didelius procentus) gaudavai tik iš žydo“.

Įtakingiausias krikščionių demokratų leidinys „Šaltinis“, 1907 m.: „Lietuva šiandien tik sodžiuose. Miestai šiandien beveik tik žydais apgyventi. Žydai pirkliai, žydai amatininkai, nemažai žydų daktarų ir advokatų. Ateina į miestą sodietis ir pasijunta esąs kaip svetimoje viešpatijoje: kalba svetima, žmonės nesavi. Jeigu ir atrandame vien kitą lietuvio krautuvėlę, tai mažą, vos gyvuojančią. Jei ir rasime mieste keletą [lietuvių] amatininkų, tai ir tie vos atsigina nuo bado“.

„Šaltinis“, 1908 m.: „Visi gerai suprantame, kaip neapsakomai svarbią vietą užima tautos gyvenime prekyba. Prekyba – tai tautos turtas. Kieno rankose prekyba, to rankose ir pinigai, to rankose tautos gerovė ir ateitis, nes be pinigų nieko padaryti neįstengsime“. Arba: „Nejokiame užsiėmime tiek uždarbio ir pelno negalima atrasti, kiek prekystėje ar kupčystėje. Tačiau visa mūsų prekyba dar tebėra žydų rankose. Žydai gerai gyvena, o mes skurstame. Kam mums tų visokių tarpininkų ir perkupčių? Kam mums tų žydiškų kromų ir karčemų? Ar negalėtų tą darbą nudirbti mūsų brolis ir vientautis?“

Akademikas, švietimo ministras Mykolas Biržiška, kartu su ministru žydų reikalams Jakovu Vygodskiu 1919 m. atsisakęs vykti į lenkų okupuotą Vilnių, prisimena: „Karčmininkai, šinkoriai, smuklininkai, miestelių krautuvininkai, amatininkai, felčeriai, pinigų skolintojai („žmonių lupikai“, „siurbėlės“) – štai žydų visuomenė, su kuria nuolat turėjo reikalų kaimų visuomenė [lietuviai], kuri paprastai visai žmoniškai su jais santykiavo, kad ir linkusi pajuokti žydų silpnybes, retkarčiais, turgaus dieną ar jomarke, karščiau susiginčijus kuriam pirkėjui su pardavėju įsismaginę bernai kurį įpykusį žydą ir pakumščiuodavo arba langus jam iškrušdavo, tik visa tai nebuvo dramatiška, kaip gal kam iš tolo atrodė, kur kas mažiau reikšminga negu tarpusaviniai lietuvių su „lenkais“ susirėmimai dėl lietuviškųjų ir lenkiškųjų pamokslų, giesmių ir Evangelijų skaitymo“.

Žymus geografas ir keliautojas Kazys Pakštas, „Židinys“, 1926 m.: „Amžių eigoje žydų tauta iškentėjo daugybę sunkių persekiojimų, kas padarė ją liguistai jautrią, nervingą. Mažas spustelėjimas jai šiandien atrodo didžiausia skriauda. Būdami labai karšto ir nervingo temparamento, jie savo skriaudas garsina didžiu ir įkyriu riksmu. Visa tai nesiderina su lygiu ir flegmatišku lietuvio pasyvumu“.

Lietuvos konstitucinės teisės mokslo kūrėjas, prof. Mykolas Riomeris, 1921 m.: „Atkurianti savo valstybę tauta gali toleruoti tautines mažumas ir suteikti joms didžiausias laisves, tačiau jokiu būdu neatsižadės jų naudai kurios nors visuomeninės funkcijos. Iki galo realizuodama savo teritorinę teisę, ji nori turėti prekybą ir pramonę, ir savo miestus, ir savo žemdirbystę, ir savąjį proletariatą, ir savo buržuaziją, savo laisvąsias profesijas, savuosius valdininkus, savają stambią, vidutinę ir smulkią nuosavybę. Tai yra vienas iš tautinio-teritorinio instinkto elementų, būdingas visoms europinės civilizacijos tautoms.“

Žydų – lietuvių santykių tyrėjas Liudas Truska anų laikų santykius apibendrina taip: „Šiuolaikiniai žydų tyrinėtojai tarpukario Lietuvos ekonominę politiką vertina kaip diskriminacinę. Tačiau S. Sužiedėlis mano, jog ši politika, kuria buvo siekiama ištaisyti istoriškai krašto visuomenėje susiklosčiusias disproporcijas, lygintina su XX a. 7-ajame dešimtmetyje JAV pradėtomis įgyvendinti „affirmative action“ (spalvotųjų gyventojų rėmimo) programomis. Nepaisant prarastų pozicijų, žydų vaidmuo Lietuvos ūkyje 4-ojo dešimtmečio pabaigoje dar buvo didžiulis: apie 40 proc. pramonės, daugiau kaip pusė mažmeninės ir didžioji dalis importo prekybos“.

Izraelio vėliava. EPA – ELTA nuotr.

Nors žydai tuo metu sudarė tik 7 proc. visų gyventojų, apie pusę šalies teisininkų ir gydytojų buvo žydai. Lietuvos nepriklausomybės metais ypač suklestėjo žydų švietimo ir kultūros sistema: jei 1920 m. žydai turėjo 55 pradines ir 3 vidurines mokyklas, tai 1940 m. jau buvo 109 pradinės ir 18 vidurinių mokyklų, veikė apie 110 viešųjų ir 120 valstybės išlaikomų mokyklų bibliotekų, įsteigtų tik nepriklausomybės metais. „Tiesa, autoritarinis režimas varžė politinę žydų veiklą, tačiau ne daugiau nei lietuvių. Veikiau priešingai – cenzūra buvo griežtesnė lietuvių spaudai. Nuo 4-ojo dešimtmečio vidurio Žydų švietimo draugijos spauda akivaizdžiai propagavo komunistinę ideologiją, tačiau valdžia ją toleravo, kai Vinco Krėvės, Kosto Korsako ir Petro Cvirkos redaguota kultūrbolševikinė literatūra buvo uždaryta jau po antrojo numerio“ (L. Truska).

Nepaisant šių kultūrinių pakilimų didelė dalis žydų jautė nuoskaudą ir sveikino 1940 m. sovietų okupaciją.

Žydų savaitraštis „Apžvalga“, 1940 m. birželio 25 d.: „Paskutinis Lietuvos istorijos laikotarpis žydų masėms buvo labai skaudus, žydai buvo priskirti prie „žemiausios“ rūšies ir prasidėjo žydų masių ekonominis naikinimas. Įvairiais gudravimais žydų jaunimui buvo užkirstas kelias į aukštesnius mokslus, į valstybės bei savivaldos tarnybas, į advokatūrą, į darbą ir uždarbį. Jei tas nuolatinis kiršinimas prieš žydus nėra davęs „Baltramiejaus nakties“,  tai už tai mes turime būti dėkingi tik Lietuvos masių sveikai nuovokai. Su didžiausiu pasitikėjimu žydų gyventojų masė sutiko naują vyriausybę. Naujai Lietuvos vyriausybei visos žydų visuomenės širdingiausi sveikinimai ir linkėjimai. Plačiosios žydų masės jaučia, kad šovinistinės demagogijos sudarytas savotiškas žydų klausimas Lietuvoje išnyko, kaip išnyksta tamsūs šešėliai, nušvitus saulės spinduliams. Kad tas vadinamasis „žydų klausimas“ nėra jau taip sunkiai išsprendžiama problema, geriausia rodo mūsų didžiojo kaimyno Sovietų Sąjungos pavyzdys; ten visi mažumų klausimai buvo lengvai ir radikaliai išspręsti ideališkiausiu būdu.“

Žydų gatvė Vilniuje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Kaip sovietai „radikaliai ideališkiausiu būdu“ sprendė mažumų klausimą, labai greitai pajuto ne tik lietuviai, bet ir dalis žydų. Tačiau tai kita labai sudėtinga tema, tuo tarpu mums, keliais štrichais prisiminus ano laikmečio kontekstą, reikia grįžti prie Jono Noreikos.

Genocido tyrimo centro istorikas Alfredas Rukšėnas rašo: „Ekonominis J. Noreikos antisemitizmas negali būti laikomas dingstimi, skatinusia jį imtis Holokausto, kaip būdo spręsti „žydų klausimą“, nes šių dviejų dalykų nesiejo būtinasis ryšys. Kad tarp ekonominio antisemitizmo ir Holokausto nebuvo būtinojo ryšio, leidžia tvirtinti ir toks L. Truskos teiginys: „net voldemarininkai – radikaliausieji lafistai – buvo numatę „žydų klausimą“ spręsti ne jų fizinio sunaikinimo būdu. Šio požiūrio jie neatsisakė ir Lietuvą okupavus naciams, kada prasidėjo Holokaustas.“

Kad tarp antisemitizmo ir Holokausto nėra būtinojo ryšio, tyrinėtojas Kęstutis Girnius grindžia tuo, kad iš prezidento A. Smetonos laiškų susidaro įspūdis, kad jis buvo antisemitas. Tačiau žinoma, kad A. Smetona nuosekliai gynė žydus, palaikė jų teises, kovojo su viešuoju antisemitizmu. Būtinojo ryšio nebuvimą K. Girnius grindžia ir Zofios Kossak-Szczuckos, vienos iš organizacijos „Žegota“ Lenkijoje steigėjų, pavyzdžiu. Ši organizacija išgelbėjo apie 3 000 žydų. Z. Kossak-Szczucka, nors ir buvo užkietėjusi antisemitė, nors ir laikė žydus politiniais, ekonominiais, ideologiniais priešais, nors ir norėjo, kad jie emigruotų iš Lenkijos, „rizikuodama gyvybe, gelbėjo žydus.“

smetona_3
Antanas Smetona

Šį žydus gelbėjusių „antisemitų“ sąrašą būtų galima pildyti daugeliu pavyzdžių, tačiau šįkart apsiribokime jau minėtu Kaziu Griniu, už žydų gelbėjimą po mirties apdovanotu Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi ir Pasaulio tautų teisuolio titulu.

Ta esminė skirtybė tarp šimtmečius menančio antisemitizmo ir žydų naikinimo nacių laikais subtiliai nubrėžta ir bene žymiausiame meniniame filme apie Holokaustą „Šindlerio sąrašas“ (filmas pastatytas pagal tikrus įvykius ir labai tiksliai atspindi tuometinius politinius niuansus): „Dabar čia jums ne senas geras antisemitizmas, – pamokomai Šindleriui sako nacių karininkas. – Dabar tai jau rimta politika“.

Tačiau būtent ši istoriškai ir politiškai svarbi skirtis ypač pykdo litvakų palikuonį G. Gochiną ir jo samdomus tyrėjus. Reikalaudamas Genocido tyrimo centro pakeisti išvadas dėl J. Noreikos savo skunde teismui G. Gochinas teigia: „Centro leidžiamame žurnale A. Rukšėnas akcentuoja naujadarą – “ekonominis genocidas”, tuo sušvelnindamas Noreikos nusikaltimus. Istorinio tyrimo ir archyvinių dokumentų šviesoje Jono Noreikos “ekonominis genocidas” turėtų būti suprantamas kaip etninės grupės naikinimas dėl ekonominių išskaičiavimų, tačiau centras šio asmens įvaizdį piešia visai kitomis spalvomis.“

Tokie teiginiai yra sąmoningas melas, kuriuo siekiama pažeminti istorikus – oponentus ir suklaidinti teismą ir visuomenę. Istorijos mokslų daktaras A. Rukšėnas savo straipsnyje naudoja ne terminą „ekonominis genocidas“, kaip nurodo Gochinas, o „ekonominis antisemitizmas“ – XIX a. aštuntajame dešimtmetyje atsiradusį lietuvių siekį įsigalėti amatuose ir prekyboje, t. y. srityse, kuriose nuo seno vyravo žydai. Tokie įtakingo žydų bendruomenės nario istoriniai žongliravimai, antisemitizmą pateikiant kaip žydų naikinimą, prieštarauja ir istorinei tiesai, ir yra labai pavojingi politiškai – jais bandoma visą tarpukario Lietuvos valstybės atkūrimą paversti vientisu lietuvių nusikaltimu. Tą, kaip jau minėta 1-oje dalyje, BBC teigė Rūta Vanagaitė: „Etninė Lietuva be žydų, be rusų, be lenkų buvo tų metų mano šalies svajonė. Pirmiausia buvo idėja žydus išvaryti, o po to po truputį, po truputį juos išvarė giliai po žeme“. Tą patį naratyvą jau pusę amžiaus kartoja ir Kremlius.

Visgi, baigdamas šį skyrių, turėčiau padėkoti G. Gochinui, kad paskatino mane perskaityti 1933 metų Jono Noreikos knygelę. Ieškodamas joje surambėjusio antisemito radau visai kitą – jautrų, prieš karą ir smurtą nusistačiusį patriotą, su jaunatvišku romantiškumu tikintį Lietuvos pakilimu, visuotiniu gėriu, žmonių sąmoningumu, ir jau 1933 m. nepritariantį vokiškąjai ir bet kokiai kitai ekspansijai: „Žemaičiai, aukštaičiai, dzūkai ir klaipėdiečiai! Gerove ir turtais pilna Jūsų ateitis! Nuo mūsų priklausys, ar mes patys naudosimės tąja gerove, ar atiduosime ją žydams, vokiečiams ir kitokiems svetimtaučiams, kurie veržiasi į Lietuvą! Pasaulis trokšta vienybės ir taikos. Jei Vokietija pamėgins pult kaimynus – ją ištiks didelė nelaimė! Viso pasaulio galiūnai sutryps ją, kad kuo greičiau nurimtų įsiūtę bangos. Žinoma, mes turime labai atidžiai budėt, kad galėtume išlaikyti galimą puolimą iš Prūsų pusės į Klaipėdos kraštą! Atsiminkime cheminių dujų pavojų! Vėliau ar anksčiau ateis tautų susitaikymo šventė! Milijardai žmonių trokšta taikos, nes tie, kurie miršta iš bado, žino, kad yra valstybių, kurios neturi kur dėti maisto produktų pertekliaus! Tą pasiutusią velniavą mato žmonija ir ji trokšta taikos! Ir jau nebe toli ta valanda, kada pradės nurimti įsiūtusi audra! Toji valanda lietuvių tautai yra išganymas!”

Jonas Noreika. Slaptai.lt nuotr.

Šioje knygelėje jaunasis Jonas Noreika man pasirodė būtent tas, kuris gali parašyti tikėjimo persunktą maldą, kokią parašė 1944 m. Štuthofo koncentracijos stovykloje, pasiaukojamai slaugyti kitą žmogų, kaip darė 1945 m., ar guldyti galvą už Tėvynę, kaip nutiko 1946 m. Tarp 23 metų studento patrioto, 31 metų kapitono, pagelbėjančio žydų šeimynai (bendražygio D. Riaukos liudijimas), 33 metų nacių kalinio ir 36 metų sovietų pasmerktojo minčių, žodžių ir veiksmų negalėjau įžvelgti jokio vidinio virsmo, juolab tos gilios nežmoniškos bedugnės, apie kurią teigė A. Pakalniškis – neva J. Noreika nacių okupacijos pradžioje dvasiškai puolė, bet vėliau atgailos ir katarsio vedinas atsivertė. Tuomet pirmą kartą persmelkė stipri abejonė ir dėl paties Pakalniškio liudijimo, ir dėl kitų galimų Noreikos „nuopuolių“.

Tačiau vis dar liko neatsakytas svarbus klausimas: kaip beatodairiškasis patriotas sutiko tapti Šiaulių apskrities viršininku ir vykdyti okupantų nurodymus dėl žydų geto?

Bus daugiau

2019.11.07; 06:00

SkaitomiausiosŽvalgyba

Dalius Stancikas. Slaptai.lt nuotr.

Slaptos tarnybos

Labai sudėtingą Jono Noreikos veiklos tyrimą (jis sudėtingas ir dėl J. Noreikos drąsos imtis itin rizikingų veiklų dviejų okupacijų sankirtoje, ir dėl liudininkų, o ypač dokumentų trūkumo) dar labiau apsunkina šios istorijos tarptautinis politizavimas ir slaptųjų tarnybų veikla. Ir ne tik šiandieninė, bet ir ta, kuri vyko tuomet, XX amžiuje.  

JAV gyvenančių lietuvių pasipiktinimą A. Pakalniškio pateikta Plungės žydų žudymo versija sukėlė ne tiek ten minima Noreikos pavardė, kiek Pakalniškio kaltinimai, neva Plungės žydai išžudyti ne nacių, o lietuvių iniciatyva. Tai iš esmės kirtosi su kitų lietuvių emigrantų patirtimi ir žiniomis. Nacių okupacijos metu dėl žydų naikinimo lietuvių delegacijos ne kartą įvairiais lygiais kreipėsi į vokiečių vadovybes, bet sulaukdavo atsakymo, kad žydų klausimas yra išskirtinė vokiečių kompetencija. Dar daugiau – vokiečių slaptųjų tarnybų kompetencija.

Lietuvos laikinosios vyriausybės krašto apsaugos ministras Stasys Raštikis savo apsilankymą pas generolą Franzą von Roques prisimena taip: „Aš pradėjau pasakoti lietuvių visuomenės ir vyriausybės nepasitenkinimą ir susirūpinimą vokiečių pradėtu Lietuvos žydų persekiojimu ir naikinimu — Bet juk tai daro ne vokiečių kariuomenė, bet Gestapo [pareiškė generolas]. — Taip, pone generole, bet mūsų vyriausybė ir aš pats manome, kad karo metu, ir ypač pas mus Lietuvoje, kuri dabar yra artimiausiame karo veiksmų užnugary, karinė valdžia turi ne tik didžiausią, bet ir aukščiausią galią. Abudu vokiečių generolai truputį šyptelėjo. Aš kalbėjau toliau: —  Todėl aš ir atvykau pas Tamstą pareikšti visų mūsų didžiausio nepasitenkinimo ir susirūpinimo šiuo reikalu ir prašyti sustabdyti dabar Kaune ir provincijoje tebevykstančią akciją prieš žydus. Mačiau, kad mano pareiškimas nepatiko generolui, bet jis greit susivaldė ir pradėjo teisintis, kad tai esanti Gestapo darbo sritis ir kad karinė vadovybė negalinti turėti didesnės įtakos visam šiam reikalui.“

Slaptieji sąrašai. Top secret

1-oje dalyje buvo cituoti nepriklausomos Lietuvos ministro kun. Mykolo Krupavičiaus liudijimai apie „žydų kilmės spaudos žurnalistą Serebrovičių“, kuriam Gestapo pavedė rašyti knygas „Kaip lietuviai žudė žydus”. Šį nacių pagalbininką Josefą Kaspi-Serebrowiczių mini ir vokiečių istorikas dr. Wolframas Wette savo knygoje „Karlas Jėgeris. Lietuvos žydų žudikas“. Šios knygos herojus Karlas Jėgeris, Saugumo policijos ir saugumo tarnybos (SD) vadas okupuotoje Lietuvoje, SS štandartenfiureris 1941 m. gruodžio 1 d. slaptame raporte atsiskaitė: „Šiandien galiu konstatuoti, kad operatyvinis būrys Einsatzkommando 3 pasiekė užsibrėžtą tikslą – išspręsti žydų problemą Lietuvoje. Lietuvoje žydų daugiau nebėra, išskyrus darbui naudojamus žydus bei jų šeimas. Jų liko Šiauliuose apie 4500, Kaune apie 15000, Vilniuje apie 15000“.

Prisiminkim – būtent K. Jėgeris 1943 m. pripažino Joną Noreiką vienu iš antinacinio pogrindžio vadu ir pasiuntė į Štuthofo koncentracijos stovyklą.

Apibendrindamas W. Wettes knygą Rimantas Jokimaitis rašo: „Dr. Wette knygoje nesureikšmina lietuvių vaidmens žydų žudynėse. Nėra nieko, kas leistų manyti, kad Lietuva nacių laikais turėjo bent minimalią veiksmų laisvę. Jo dažnai cituojamam Jägeriui tai buvo tiesiog dalis užkariautos erdvės, kur naciai vykdė tai, ką numatė įgyvendinti Rytuose. Jägeris rašė, kad atvažiavęs į Kauną, pirmiausia įvedė žydų ženklinimą, Vilijampolėje įsteigė getą. Tai buvo padaryta Einsatzgruppe A vado Stahleckerio nurodymu. Apie Jurgį Bobelį ir jo vaidmenį steigiant getą nėra nė žodžio. Tą epizodą, dažnai kartojamą lietuviškame naratyve, Wette apeina be komentarų. Skaitant knygą atrodo, kad apie lietuvių vaidmenį, priimant sprendimus dėl getų, Jägeris apskritai nebuvo girdėjęs.

Jonas Noreika – Generolas Vėtra. Slaptai.lt nuotr.

1941 m. birželio 17 d. [dar iki karo su Sovietų sąjunga] Jägeris ir dar apie 50 SS karininkų buvo iškviesti į Reicho saugumo tarnybos vyriausiąją būstinę Berlyne. Himmlerio pavaduotojas Reinhardas Heydrichas išdėstė einsatzkomandoms numatytus svarbiausius jų uždavinius, tarp kurių buvo žydų išnaikinimas. Keli instruktažo dalyviai po karo liudijo, kaip nustebo išgirdę, kad Rytuose turės sunaikinti visus žydus, neišskiriant vaikų ir moterų. Kažkuris iš karininkų net pasitikslino, ar teisingai suprato, kad jiems reikės žudyti žydus. Wette primena, kad istorikai iki šiol nesutaria, ar tikrai jau 1941 m. birželį Hitleris įsakė sunaikinti žydus, tačiau einsatzgrupių vadams toks klausimas nekilo – gavę nurodymus, jie juos vykdė“.

Garsus Holokausto tyrėjas Raulas Hilbergas taip pat rašo, 1941 m. birželio 17 d. Berlyne įvykusiame itin slaptame posėdyje SS ir policijos vadas H. Himmleris asmeniškai operatyvinių grupių A, B, C, D vadams išaiškino, kad karo su Rusija atveju viena iš pagrindinių šių grupių užduočių yra žydų žudymas. Tyrėjas M. Wildtas pažymi, kad 1941 m. birželio 29 d. R.Heydrichas telegrama dar kartą priminė operatyvinių grupių vadams, kad jų tikslas yra skatinti lokalinius žydų pogromus, bet neišsiduoti esant šių pogromų iniciatoriais.

Lietuvos teritorijoje šiam nežmoniškam ir labai suktam planui vadovavo specialiosios operatyvinės A grupės viršininkas SS brigadenfiureris Walteris Stahleckeris. W. Stahleckerio taktika buvo kuo daugiau žydų sunaikinti pirmuoju okupacijos periodu, kol Lietuvos gyventojai Vokietiją vis dar  vertino kaip sąjungininką kovoje prieš Sovietų sąjungą.

Tarp Niurnbergo proceso dokumentų yra W.Stahleckerio raportas H. Himleriui, kuriame rašoma, kad W. Stahleckerio grupė „turėjo sukurti neginčijamą faktą, įrodantį, kad išlaisvinti gyventojai patys ėmėsi griežčiausių metodų prieš bolševikus ir žydus. Tai reikėjo padaryti taip, kad neiškiltų aikštėn vokiečių nurodymai. Mūsų nuostabai, nebuvo paprasta sukurstyti plačius pogromus prieš žydus. Tam pasitelkėme žurnalistą A. Klimaitį. A. Klimaičiui pavyko taip parengti pogromą, kad aikštėn neiškilo nei mūsų duoti nurodymai, nei mūsų iniciatyva“ (čia minimos 1941 m. birželio 27 d. žydų žudynės Lietūkio garaže Kaune).

Lietuvos laikinosios vyriausybės vadovas J. Ambrazevičius-Brazaitis prisiminimuose rašo, kad dėl šių žudynių pakraupusi Laikinoji vyriausybė per savo atstovus susirado ir ištardė A. Klimaitį: „Klimaitis verkęs ir aiškinęs, kad Stahleckeris grasinęs jam mirtimi, jei jis nevykdys įsakymų.“ Klimaičiui buvo įsakmiai patarta nebeklausyti tokių nacių nurodymų ir kuo greičiau dingti iš Lietuvos – šis taip ir padaręs.

Pulkininkas Kazys Škirpa

Įdomu tai, kad po karo į JAV pasitraukusiam Juozui Ambrazevičiui–Brazaičiui bei Lietuvos laikinosios vyriausybės vidaus reikalų ministrui Jonui Šlepečiui buvo pradėtas tyrimas dėl galimo dalyvavimo Holokauste (po išsamaus tyrimo kaltinimai jiems buvo panaikinti), o štai Niurnbergo proceso dokumentuose kaip žydų žudynių dalyvis minimas Algis Klimaitis taip ir nenubaustas pragyveno sau Vakarų Vokietijoje ir mirė 1988 m. Hamburge. Dar įdomiau, kad A. Klimaičio gyvenamoji vieta po karo buvo žinoma ir KGB, ir vadinamajam nacių medžiotojui, R. Vanagaitės knygos „Mūsiškiai“ bendraautoriui E. Zuroffui. Specialistų nuomone, toks dvigubas teisingumas galėjo būti taikomas tik slaptųjų tarnybų agentams. Labai tikėtina, nes A. Klimaičio sūnus Algirdas Klimaitis jaunesnysis išlikusiuose KGB dokumentuose pažymimas ir kaip Vakarų spec. tarnybų, ir kaip Rytų Vokietijos slaptos policijos Stasi, ir kaip itin vertingas KGB agentas.

Tokių dvigubo teisingumo pavyzdžių yra ir daugiau. Šviežiai išleistoje Genocido tyrimo centro knygelėje „Vokiečių saugumo policijos ir SD Vilniaus ypatingasis būrys“ (autorius dr. Arūnas Bubnys) išvardinti atsakingi už žydų žudynes Paneriuose. Sunku patikėti, bet iš žinomų septynių teistų šio būrio vadovaujančių pareigūnų net keturi Vokietijos teismuose išteisinti!

SS hauptšarfiureris Heinrichas Ditzas, organizavęs Lukiškių kalėjime kalinčių asmenų šaudymą Paneriuose – išteisintas.

SS hauptšarfiureris Maxas Grossas, vienas iš Vilniaus saugumo policijos ir SD skyriaus viršininkų, dalyvavęs keliose Vilniaus žydų geto naikinimo operacijose, žydų vaikų paėmimo akcijose – išteisintas.

SS oberšarfiureris Horstas Schweinbergeras, organizavęs žydų suėmimo ir sušaudymo operacijas, kurių metu buvo nužudyta apie 5 tūkst. žydų – išteisintas.

SS oberšturmfiureris Erichas Wolffas, nacių saugumo policijos ir SS Vilniaus skyriaus vadas, duodavęs nurodymus Ypatingajam būriui, ne kartą pats buvęs žudynių Paneriuose metu – išteisintas.

Tuo tarpu Sovietų sąjungoje ir Lenkijoje teistiems šio būrio eiliniams nariams bausmės visai kitos: pvz., Lenkijoje teistas Wladyslawas Butkunas nuteistas mirties bausme (nuosprendį pakeičiant 25 metų kalėjimo); Viktoras Gilwinski Lenkijos teisme nuteistas 25 m. kalėjimo; Petras Černiauskas sovietų teismo nuteistas 25 m. lagerių, Antanas Granickas bei Stasys Livčinas sovietų sušaudyti ir pan.

Neturim žinių, kad A. Pakalniškis būtų susijęs su slaptosiomis tarnybomis, bet jo pasakojimas apie lietuvių inicijuotas žydų žudynes Plungėje labai atitinka tiek nacių, tiek sovietų propagandinius tikslus 1941 m. Birželio sukilimą vaizduoti kaip nacių pagalbinę operaciją, lėmusią Holokausto pradžią.

Prie tokio pobūdžio propagandinių priemonių reiktų priskirti ir šias vokiečių žiniasklaidoje paskelbtas dezinformacijas: į Vokietiją pasprukusio NKVD kontržvalgybos viršininko Aleksandro Slavino 1993 m. straipsnį „Inscenizuotas sukilimas“ savaitraštyje „Die Zeit“ ir savaitraštyje „Der Spiegel“ 1984 m. išspausdintą Leonido Olschwango straipsnį apie neva Jono Noreikos organizuotą Plungės žydų išžudymą. Kaip minėta, žudynių metu už tūkstančių kilometrų buvęs L. Olschwangas ne tik plačiai atkartojo kitų šaltinių paneigtą Pakalniškio versiją, bet netgi parašė daugiau už Pakalniškį: aiškiai sukonkretino žydų žudymo organizatoriaus tapatybę – „Jonas Noreika-Generolas Vėtra“.

Olschwangas taip pat melagingai kompromitavo nacių ir sovietų okupacijoms priešinusį Vyriausiąjį Lietuvos išlaisvinimo komitetą (VLIK), teigdamas, neva to baisaus Jono Noreikos „žmona Marija Noreikienė, kaip žinoma, eina milijoninio Lietuvių tautos fondo New York‘e sekretorės pareigas“. „Tai melas, – 1984 m. rašo „Akiračiai“. – Fondo sekretorė Marija Noreikienė niekada nebuvo kpt. Noreikos žmona. Kpt. Noreikos žmona gyvena Čikagoje ir Tautos fondo veikloje nedalyvauja.“

Rugsėjo 5-oji. Ginama J.Noreikos ir K.Škirpos garbė. Slaptai.lt nuotr.

Savo stiliumi labai darniai į šį kontekstą įsipaišo ir jau minėto JAV gyvenančio Lietuvos piliečio G. Gochino bei jo samdomo tyrėjo A. Kulikausko po pasaulį skleidžiamos štai tokios pseudoversijos: Reikėtų pastebėti, kad sukilimo klausimais K. Škirpa artimai bendravo su būsimosios Vansee konferencijos [šioje konferencijoje 1942 m. pradžioje naciai galutinai apsisprendė dėl visų – Rytų ir Vakarų – žydų sunaikinimo] dalyviu Georgu Leibrandtu, taip pat nacių partijos strategu Peter Kleistu, kuris jau 1939 m. rūpinosi slavų tautų iškraustymu. Lietuvoje žydų tautos genocidas prasidėjo anksčiausiai iš visų nacių Vokietijos okupuotų kraštų. Ar tai etninis valymas apie kurį Škirpa skelbia vyriausybės pristatymo deklaracijoje? Gal Škirpa tokį valymą siūlė Kleistui? Ar sėkmingas Lietuvos žydų išžudymas turėjo įtakos Europos žydų išžudymui?“. „Plungės ir Telšių žydai buvo sulaikyti pirmomis karo dienomis, kada patys vokiečiai troško, kad lietuviai rengtų pogromus. O Jonas Noreika žinojo vokiečių troškimus, nes karo pradžioje vokiečių žvalgai jį nuvežė į pasitarimą Klaipėdoje. Paprasčiausia manyti, kad per Klaipėdą į Lietuvą vykstantis Einsatzkommando 2 dalinys su juo tarėsi žydų išžudymo klausimais“.

Glaustai tariant, Gochinas bando įteigti, kad Holokaustą sumanė ir pradėjo ne naciai, kaip skelbia visuotinai pripažinta istoriografija, bet lietuviai – neva Kazys Škirpa įteigė Holokausto idėją nacių strategui Kleistui, o Jonas Noreika neva savo iniciatyva ir nurodymu įvykdė pirmuosius masinius žydų žudymus Plungėje, Telšiuose ir Žagarėje. 

Atrodytų absurdiški paistalai, bet vien jų pateikimas tarptautinėje žiniasklaidoje ir socialiniuose tinkluose yra kenksmingas Lietuvai.

Bus daugiau

2019.10.30; 19:43

SkaitomiausiosŽvalgyba

Dalius Stancikas. Slaptai.lt nuotr.

Juodžiausioji dėmė

Pirmasis juodą dėmę (tiksliau sakant – pačią juodžiausią) ant Jono Noreikos biografijos dar 1980 m. tėškė į JAV pasitraukęs plungiškis Aleksandras Pakalniškis. Savo atsiminimų knygoje „Plungė“ jis rašė: „Tomis siaubo dienomis vokiečių Plungėje kaip ir nebuvo. Pirmomis karo dienomis jų kariuomenė atėjo ir nuėjo. Pasiliko tik du suskurdę vokietukai, nedidelio ūgio, menkos išvaizdos, be jokių laipsnių. O Plungę tuo tarpu valdė lietuvių karininkų grupelė su komendantu kapitonu Noreika viršūnėje. (…) Į komendantūrą prisistatė vienas iš tų dviejų mizernų vokietukų. Įėjo jis į komendanto kabinetą ir paklausė:

– Ką jūs žadate daryti su žydais?

Komendantas atsistojo, išsitempė prieš tą vargšą vokietį ir atsakė:

 – Aš jau daviau įsakymą visus iki vieno sušaudyti.“

Vėliau panašią sceną A. Pakalniškis pakartojo dar keliose savo atsiminimų knygose, tik, keista, vėlesnėse atsirasdavo vis daugiau smulkių detalių – lyg laikui bėgant autoriui gerėdavo atmintis. Pavyzdžiui, 1982 m. išleistoje „Septintoje knygoje“ mizernas vokietukas pavirto „menkučiu, susitraukusiu, tarsi nesveiku vokietuku“, o vokietuko rankos iš susijaudinimo pradėjo drebėti (to nebuvo ankstesniuose prisiminimuose).

Dar daugiau – vėlesniuose prisiminimuose Pakalniškis prisiminė, kad lietuvių žiaurumas žydų atžvilgiu pradėjo taip piktinti nacius, kad šie net nurodę lietuviams „baikit vieną kartą tas žudynes“.

Taigi, Pakalniškis pateikia du svarbius ne tik istorinius, bet ir politinius momentus: lietuviai, o ne naciai organizuoja Plungės žydų žudymą (naciai pagal jį netgi bando žudymus stabdyti), o pagrindinis žudynių organizatorius yra Plungės komendantas kapitonas Noreika. Būtent šiuos  Pakalniškio pasakojimus pripažinti realiais faktais ir reikalauja anksčiau minėtas litvakas iš Pietų Afrikos G. Gochinas, padavęs į teismą Genocido tyrimo centrą.

Lietuvos didvyris Jonas Noreika

Savo reikalavimuose Centrui G. Gochinas teigia: „A. Pakalniškis sąžiningai atskleidė J. Noreikos ir jo kariuomenės nusikaltimus. 1941 m. liepos mėn. žudynės Plungėje ir Telšiuose vyko kuomet Kauno apygardoje iš viso buvo sustabdytos visos žydų žudynės. Suversti kaltę naciams vokiečiams yra šiuo atveju panašu į jų šmeižimą. Iš Pakalniškio knygų akivaizdu, kad jisai puikus liudytojas, gerai pažinojęs Plungę ir plungiškius, betgi ypač „Lietuvos kariuomenės“ veiklą. Pakalniškis sąmoningai nutyli savo ir savo pažįstamų nusikaltimus ir sąmoningai meluoja, kartodamas LAF mitą, kad žydai padegė Plungę. Visgi, Pakalniškis teisingai atskleidžia lietuvių ir J. Noreikos nusikaltimų esmę“.

Ką Jums pavyko suprasti šitoje minčių raizgalynėje? Kad kaltinti nacius dėl Holokausto Vakarų Lietuvoje, reiškia juos šmeižti? Kad Pakalniškis puikus liudytojas, kuris kartais meluoja, o kartais rašo teisingai? Kaip tuomet atskirti Pakalniškio melą nuo tiesos? Kodėl Gochinas tiki sunkiai įtikėtina Pakalniškio versija, kad Plungėje ir Telšiuose, skirtingai nei kitose nacių užkariautose teritorijose, naciai neorganizavo Holokausto, bet (pagal Pakalniškį) netgi jį stabdė?

Visgi tokiais Pakalniškio „faktais“, kaip ir tokiais Gochino „tyrimais“ tiki ir dalis Plungės inteligentų, juos spausdina savo leidžiamuose leidiniuose (laikraštyje „Saulutė“, Plungės turizmo informacinio centro leidinyje „Plungės žydų takais“). Tuo tarpu Genocido tyrimo centras teigia, kad kiti istoriniai šaltiniai paneigia A. Pakalniškio teiginius: sovietmečiu vykusių bylų metu kaltinamieji ir liudininkai plungiškiai tvirtino, kad tuo metu Plungės miestelio komendantas buvo Povilas Alimas, kad žudynių organizatoriai buvo vokiečiai, o žydų konvojavimui ir sušaudymui ties Kaušėnais vadovavo Alimas ir jo pagalbininkas Pabrėža.

Šioje istorijoje yra dar vienas svarbus momentas: Pakalniškio knygos greičiausiai būtų žinomos tik labai siauram ratui žmonių, jei ne 1984 m. vokiečių savaitraštyje „Der Spiegel“ išspausdintas Plungės žydo Leonido Olschwango straipsnis, kuriame šis taip pat apkaltino lietuvius ir Noreiką savo iniciatyva išžudžius Plungės žydus. Įdomu tai, kad nors pats L. Olschwangas žydų žudynių metu buvo Kaukaze, tad savo kaltinimus parėmė A. Pakalniškio prisiminimais, tačiau straipsnyje nurodė tai, ko nebuvo Pakalniškio prisiminimuose – Noreikos vardą: neva Plungės žudynes inicijavo Jonas Noreika.

Į šį „Der Spiegel“ straipsnį sureagavo JAV lietuvių leidinys „Akiračiai“, savo abejones pareikšdamas pačiam Pakalniškiui. Ir štai ką į tai atsakė Pakalniškis: „Noreikos aš nepažinojau. Jis sėdėdavo gretimame kambaryje. Su juo niekada nesišnekėdavau. Buvau komendatūros tarnautojas. Mano stalas buvo greta jo kambario. Matydavau pas jį ateinančius, girdėdavau šnekantis“ [apie tai, kad komendantūroje dirbo tik kelias dienas ir kad nei karto su „Noreika“ nesikalbėjo, kad nežino jo vardo, Pakalniškis rašo ir savo prisiminimuose]. „O jei kpt. Noreikos giminės patrauktų Jus į teismą už apšmeižimą?“, – klausė Pakalniškio „Akiračiai“. „Jeigu mane trauktų į teismą, sakyčiau: – kokį Noreiką? Nejaugi pasaulyje yra tik vienas Noreika? Nežinau net ar jis buvo vardu Jonas“…

Naujoji atminimo lenta, skirta Jono Noreikos garbei. Slaptai.lt nuotr.

Visgi Pakalniškis tąsyk nebuvo atviras. 1993 m. su žmona lankydamasis jau nepriklausomoje Lietuvoje plungiškiams jis ir toliau skelbė savo versiją: „Čikagos lietuviai ant manęs labai pyksta dėl to kapitono Noreikos. Jie man sako: Noreika nebuvo Plungėje. Aš jiems sakau: gal jūsų tas Noreika – kitas. Gal jūsų Noreika nebuvo Plungėje. Jie žino, kad tai tas Noreika buvo, bet nežino kaip išsisukti. Kunigas Yla aprašė, kaip jis dvasiškai kentėjo koncentracijos stovykloje. Manau, kad jis bėgo pas partizanus, pasiryžo žūti, kadangi jį sąžinė griaužė…

Nekritiškai žvelgiant Pakalniškio atsiminimai atrodo gana tikroviški ir nuoširdūs – daug pavardžių, jautrūs įvykių vertinimai, apipinti romantiškais jaunystės jausmais. Ir Noreikos pavardę Pakalniškis tikrai ne kartą galėjo girdėti, nes Jonas Noreika Birželio sukilimo metu garsėjo visoje Žemaitijoje, buvo paskirtas Telšių apskrities sukilėlių vadu.

Sunkiau paaiškinti, kodėl Pakalniškis nei karto nesuabejojo savo atmintimi, kodėl taip atkakliai tvirtino tai, ko nenustatė net sovietinė KGB, ką neigė net jo tėvai – taip pat plungiškiai. Štai savo 1987 m. išleistoje knygoje „Saulėlydžio metais“ Pakalniškis rašo: „Prieš išvažiuodama Mirga [dukra Mirga Pakalniškė-Girniuvienė] pradėjo pasakoti man: „Gal tau bus įdomu. Tėvukas šnekėjo apie tave ir tavo knygą. Sakė, kad gal tu užmiršai komendanto pavardę Plungėje. Jis žinąs, kad Noreika nebuvo Plungėje komendantu, kad buvo Alimas. Įrodymas esąs, liudininkai, komunistai knygą apie tai parašę. Aš jam sakiau, kad nesvarbu, ką komunistai rašo, mano tėvelis žino ir jis turi užrašus iš tų dienų. Tėvukas sako, kad gal kas nors jo užrašus pataisė, pakeitė. Ir mamutė pasakė, trumpai ir aiškiai, kad lietuviai žydų nešaudė, kad sušaudė juos vokiečiai“.

Jonas Noreika – Generolas Vėtra. Senoji paminklinė lenta. Slaptai.lt nuotr.

„Akiračiai“ pastebėjo, jog prisiminimuose Pakalniškis mini apie 3 tūkst. nužudytų žydų, tačiau sovietai nurodo 1800, panašiai tiek tuo metu Plungėje ir gyveno žydų. „Akiračių“ paklaustas, kuo remdamasis pateikė būtent 3 tūkst., Pakalniškis atsakė nustatęs iš akies – prieš sušaudymą sinagogoje buvo labai daug uždarytų žydų.

Panašių grubių netikslumų, pritraukimų ar net prieštaravimų galima rasti ir daugiau Pakalniškio prisiminimuose. 1993 m. viešėdamas Plungėje Pakalniškis kalbėjo: „žydų kitoks mentalitetas, jie moka prisitaikyti, jie norėjo prisitaikyti prie naujos [sovietų] santvarkos. Žydai buvo labai laimingi, kad rusai atėjo, nes žinojo, kad vokiečiai išžudys juos. Bet jie buvo geri žmonės, jie nenorėjo lietuvių skandinti“.

Tačiau prieš 13 metų išleistoje savo knygoje „Plungė“ Pakalniškis apie žydų – lietuvių santykius rašė visai kitaip: „Naujajai [sovietų] Lietuvos okupacijai žydai pagalbos ranką ištiesė. Kai buvo suvalstybintos didesnės krautuvės, buvę jų savininkai žydai pasidarė tų krautuvių vedėjais. Nebuvo jie kišami į kalėjimus ar tremiami, kaip daug neturtingesni už juos ūkininkai, iš kurių taip pat buvo atimtas turtas. Ūkininkams skriausti buvo suorganizuota žemės suvalstybinimo ir dalinimo įstaiga, ir tos įstaigos viršininkai buvo žydukai ir žydelkos. Raudonomis žvaigždėmis apsikarstę jie buvo viešpačiai ant žmonių. Žydai, visokie Špicai ir Ickės, sėdėjo ten ir Lietuvos užgrobikams žmones apiplėšti padėjo. Niršo žmonės tai matydami ir keikė žydus. Tai šitaip jie atsilygina Lietuvai už priglaudimą per šimtmečius! Kai pradėjo vežti žmones, žydų išstojimas prieš lietuvius aukščiausią laipsnį pasiekė. Juk kai sunkvežimis su rusų kareiviais atvažiuodavo į kaimą žmonių surinkti, atvažiuodavo kartu ir jaunas žydukas, raudoną žvaigždę prisisegęs. Ir matydavosi, kad rusai kareiviai yra nekalti dėl to, kas vyksta, kad egzekucijos vadovas ir viršininkas yra tas Ickė. Reikia todėl suprasti ir tuos jaunuolius, kurie, jau vokiečiams atėjus, 1941-jų vasarą atsivedė žydų grupę į benzino stoties aikštę ir juos ten lazdomis užmušė. Už tai, kad prieš porą dienų žydai buvo išvežę jų tėvus ir seseris.“

Tad ir vėl tenka klausti: kuriais Pakalniškio pateiktais žydų vertinimais tikėti: 1980 ar 1993 metų?

Kaip pavojinga remtis tokiais žongliruojančiais „faktais“, lengvabūdiškais kaltinimais („nežinau net ar jis buvo Jonas, negi pasauly tik vienas Noreika“), kaip atsargiai turime vertinti sovietines bylas, rodo labai skaudus Broniaus Žvinio atvejis.

1941 m. Birželio sukilimo dalyvis, molėtiškis Bronius Žvinys sovietmečiu kalėjo du kartus: 1950–1955 m. dėl tarnybos policijoje vokiečių okupacijos metais (1941 metų birželį Lietuvos Laikinajai vyriausybei paskelbus, jog iki sovietinės okupacijos policijoje tarnavę asmenys privalo grįžti į savo buvusias tarnybos vietas, B. Žvinys liepos pradžioje sugrįžo į Vilniaus miesto policijos 7-ąją nuovadą) ir 1966–1975 m. dėl dalyvavimo 1941 m. sukilime ir neva dėl dalyvavimo Holokauste.

Antroje B. Žvinio byloje net penki asmenys teigė buvę Molėtų žydų žudynių vietoje, užkasdavę ten sušaudytus žmones, ir liudijo neva B. Žvinys asmeniškai šaudė mirčiai pasmerktus vaikus, moteris, vyrus. Vienas jų net nurodė, kad B. Žvinys neva turėjo rusišką šautuvą. Tiesa, kiti penki bylos liudininkai tvirtino priešingai: Žvinys nedalyvavo Molėtų žydų žudyme (įvairiais duomenimis Molėtuose buvo nužudyta nuo 700 iki 1200 žydų), nes tuo metu gyveno ir dirbo Vilniuje. Sovietinis teismas, aišku, patikėjo pirmais penkiais liudytojais.

Atkūrus nepriklausomybę B. Žvinys Lietuvos Aukščiausiojo Teismo buvo reabilituotas abiejose bylose: 1991 m. reabilituotas dėl tarnybos policijoje vokiečių okupacijos metais, o 1992 m. – dėl dalyvavimo 1941 m. sukilime ir dėl dalyvavimo Holokauste.

Birželio sukilimas išsklaidė Kremliaus propagandos mitą, kad lietuvių darbininkai ir smulkieji ūkininkai „mylėjo sovietų valdžią“. LAF kovotojai, jauni Kauno darbininkai, veda suimtą Raudonosios armijos komisarą.

Tačiau 2010 m. Aukščiausiasis Teismas B. Žvinį dereabilitavo, t. y. panaikino jo ankstesnę reabilitaciją, nes „B. Žvinys, būdamas Molėtų valsčiaus lietuvių pagalbinės policijos nariu, vykdė ne tik užduotis, duotas jam, kaip viešosios policijos pareigūnui, bet savo veiksmais prisidėjo prie vokiečių okupacinės valdžios vykdomų nusikaltimų žmoniškumui“.

Šį savo sprendimą AT priėmė remdamasis sovietinio teismo surinktais įrodymais, taip pat neatsižvelgė į tai, kad tardomam Žviniui buvo taikoma fizinė ir psichologinė prievarta (tą liudijo ir pats Žvinys, ir jo žmona bei dukra, per pasimatymą kalėjime mačiusios jo veide mėlynę). Tokią prievartą draudžia JT Visuotinė žmogaus teisių deklaracija, o pagal tarptautinę teisę tai reiškia, kad sovietinis teismo procesas buvo neteisingas ir neteisėtas, tad jo metu surinkti įrodymai laikytini niekiniais.

Visgi Genocido tyrimo centro darbuotojams atradus dokumentą, pagrindžiantį, kad B. Žvinys Molėtų žydų šaudymo metu tikrai buvo Vilniuje ir niekaip negalėjo dalyvauti žudymo procese, 2018 m. birželio 13 d. Aukščiausiasis Teismas dar kartą Bronių Žvinį reabilitavo (t. y. de-de-reabilitavo).

(Bus daugiau)

2019.10.24; 04:50

SkaitomiausiosŽvalgyba

Dalius Stancikas. Slaptai.lt nuotr.

Neįtikėtinos priešybės

Dabar jau sunku tiksliai atsekti, kaip XXI amžiuje atgimė Jono Noreikos-Generolo Vėtros istorija.

Aišku viena: jei ne tie, jau penkerius metus nesibaigiantys siekiai jį pažeminti, reikalavimai nukabinti jo atminimo lentą, šiandien mažai kas Lietuvoje (jau nekalbant apie pasaulį) žinotų, kas buvo Generolas Vėtra, o sunkiai pastebima, daugiau kaip prieš 20 metų pakabinta jo garbei lenta daugumai taip ir būtų likusi tik pilkas seno pastato ornamentas – ar mažai tokių lentų ant Senamiesčio sienų?

Net Vilniaus meras aiškino nežinąs, nei kaip atsirado, nei kas pakabino šį atminimo ženklą, nors vėliau paaiškėjo, kad tai padarė pati savivaldybė 1997 m. minint Generolo Vėtros nužudymo 50-etį.

O štai šiandien ši atminimo lenta jau yra svarbi Vilniaus istorijos dalis – kažin ar turime dar kitą tokį atminimo ženklą, kuris būtų sudaužytas kūju, po to iš šukių sulipdytas ir vėl pakabintas, vėliau mero nurodymu šeštadienio paryčiais, miestelėnams miegant, paslapčia pavogtas, ir, galiausiai, po pasipiktinimo straipsnių, piketų ir mitingų pačių vilniečių (tiksliau – judėjimo „ProPatria“) pastangomis, tiesa, jau kitu pavidalu, vėl grąžintas atgal. Ar apie kurį nors kitą atminimo ženklą tiek daug rašė ir kalbėjo Lietuvos, Izraelio, Anglijos, Belgijos, Pietų Afrikos, JAV, Vokietijos ir, žinoma, Rusijos žiniasklaida, prieš kurį pareiškimus skelbė pasaulio žydų organizacijos, o Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkė net grasino uždaryti Vilniaus sinagogą?

Rugsėjo 5-osios mitingas prie Prezidentūros. Ginama K.Škirpos ir J.Noreikos garbė. Slaptai.lt nuotr.

Pripažinsiu, kad ir man prieš kelerius metu Jonas Noreika buvo mažai žinomas antisovietinio pasipriešinimo dalyvis, kad abejojau, ar jis vertas viešo atminimo, jei „kolaboravo su naciais ir varė žydus į getą“. Juk istorijoje yra žinoma tokių ryškių kontraversijų, kai tas pats asmuo gali savyje talpinti ir herojų, ir menkystą: didvyriškai kautis su priešais, bet taip pat nesudrebėti taikydamasis į vaiką ar moterį. Juk mes patys neretai blaškomės tarp velnio ir angelo ir, neduokdie, sugrįžti tiems laikams, kuomet net trumpa mūsų silpnumo, dvasinio nuopuolio akimirka gali taip žiauriai nulemti kitų likimus.

Stiprėjantis Jono Noreikos priešininkų spaudimas skatino gilintis į jo trumpą (komunistų nužudytas 36-erių metų), bet labai ryškų gyvenimą, o atrandamos priešybės kėlė vis daugiau klausimų. Taip, žmogus neretai būna dvilypis, trilypis ar net keturlypis, bet ar gali būti taip ryškiai kontrastingas, koks pateikiamas Jonas Noreika?

Jei Jonas Noreika buvo tik „karjeristas“, kuris dėl galimybės dirbti Šiaulių apskrities viršininku „bendrininkauja su okupantu, persekioja žydus, grobsto jų privatų ir bendruomeninį turtą, taip netiesiogiai įsiveldamas į jų masinio naikinimo procesą“, taigi „elgiasi gėdingai ir vienareikšmiai smerktinai“, kaip aiškina istorikas Nerijus Šepetys, jei Jonas Noreika iš baimės ir pagarbos,„kaip prieš didelį viršininką“, net pašoka prieš„menkutį, susitraukusį, tarsi nesveiką, be jokių laipsnių vokietuką“, kaip prisiminimuose pasakoja Aleksandras Pakalniškis, kaip tuomet jis virsta Jonu Noreika, išdrįsusiu taip ryžtingai pasipriešinti nacių valdžiai, kad neribotam laikui buvo uždarytas į baisiąją Štuthofo koncentracijos stovyklą, o vokiečių saugumo policijos ir SD vadas K. Jėgeris jį apkaltino „lietuvių pasipriešinimo judėjimo vadovavimu ir kurstymu prieš Reicho komisaro paskelbtą lietuvių tautos mobilizaciją“? 

Jono Noreikos – Generolo Vėtros garbei. Slaptai.lt nuotr.

Kaip iš bailaus karjeristo, iš menko, egoistinio veikėjo virsta vos ne epinis herojus, savo noru grįžtantis į okupuotą Lietuvą ir organizuojantis ne vien lietuvių, bet ir visų sovietų pavergtų tautų sukilimą (dėl ko komunistai jį ir sušaudo)?

Kaip šaltakraujis žudikas, pagal A. Pakalniškio liudijimą, be gailesčio įsakantis nušauti visus Plungės žydus, savo žiaurumu piktinantis net nacius („Tokių jaunų jūs negalite šaudyti, jie dar neturi proto, – pasakė vokietis. – Baikite vieną kartą tas žudynes“), vėliau negailestingai persekiojantis ir į neišvengiamą mirtį (Žagarės getą) varantis Šiaulių krašto žydus, suvokdamas, kad po kelių mėnesių jie ten bus visi sunaikinti, kaip teigia žydų bendruomenės atstovas Arkadijus Vinokuras („jis nieko nežinojo apie vykdomas masines žmonių žudynes“? Tikrai? Vykusias tiesiai po jo nosimi? J. Noreika pats sutiko tapti nacių kolaborantu, nes ne vieną kartą įrodė savo neapykantą žydams), gali sukurti tokį priešmirtinį laišką dukrai: „Žiūriu pro [kalėjimo] langą ir matau ant mano palangės – baltas balandis. Tu kaip tas baltas balandis, tavo nesutepta vaikiška širdelė ir tu dar nepažįsti, kas yra blogis ir gėris šiame gyvenime. Yra gyvenime kova, visą laiką kova. Gyvenimas – grumtynės. Tu nesupranti, kodėl laksto tie dideli plieniniai paukščiai danguje. Bet kada nors suprasi ir sužinosi. Aš noriu matyti tave pilną tiktai kūrybingos jėgos, nes neapykanta – griaunanti, o meilė – kurianti jėga“?

Kaip monstras, be gailesčio naikinantis moteris ir vaikus, virsta pasiaukojančiu altruistu, gelbėjančiu užkrečiama mirtina liga sergantį koncentracijos stovyklos draugą („lito tėvą“ prof. Vladą Jurgutį), pats nuo jo apsikrėsdamas šiltine?

Kodėl vieni jame mato „Lietuvos ir žmonijos priešą“, kaip Pietų Afrikos litvakas Grantas Gochinas ir jo samdomas tyrėjas Andrius Kulikauskas („būtina vienareikšmiai neigiamai vertinti tokius nusikaltėlius žmonijai kaip kad Staliną, Noreiką ir Hitlerį, kurie piktybiškai pasmerkė savo aukas ir niekad nuo piktų darbų neatsižadėjo. Jonas Noreika į savo nusikaltimus prieš žmoniją įklampino visą lietuvių visuomenę“), o kiti, jo bendrabyliai, nuteisti už antisovietinį pasipriešinimą, jį vertina kaip didvyrį („J. Noreika ir Z. Laukaitis-Šerkšnas [Merkio rinktinės partizanas, Tautinės tarybos narys] stovi prie įvažiavimo vartų. Jų galvos išdidžiai pakeltos. Vartų raudoname fone abu mirtininkai atrodo kaip tikri didvyriai. Stasys Gorodeckis atsidūsta ir sako, kad norėtųsi pasikeisti vaidmenimis ir atsidurti jų vietoje. Staiga Stasys pusbalsiu šūkteli mums: „Vyrai, žiūrėkit – virš J. Noreikos galvos aureolė… ir virš Zigmo taip pat”. Mūsų žvilgsniai nukrypsta į juos. Iš tikrųjų elektros žibintų šviesoje jie apšviesti taip, lyg būtų švytintys vainikai virš jų galvų...“)?

Naujoji atminimo lenta, skirta Jono Noreikos garbei. Slaptai.lt nuotr.

Kodėl toks baisus antisemitas, kokį J. Noreiką savo pareiškime apibūdina Lietuvos žydų asociacija Izraelyje („teismo sprendimas Vilniuje palikti nepažeistą „nacionalinio herojaus“ statusą Noreikai, žydų žudikui Antrojo pasaulinio karo metais, yra ne tik apgailėtinas sprendimas, bet ir paneigia visas  pastarųjų 25 metų Lietuvos vyriausybės pastangas kovojant su antisemitizmu ir bandant užmegzti glaudesnį ryšį su Izraeliu, taip pat tai simbolizuoja norą perrašyti istorinę tiesą. Nėra jokios abejonės, kad teisėjai puikiai žinojo apie Noreikos ir jo padėjėjų nušautus ir nužudytus kūdikius, vaikus, moteris ir senyvus žydus, kurie patys negalėjo apsiginti. Žudikai, panašaus tipo kaip Noreika, dabar gali save paskelbti „herojais“), taigi, kodėl toks vienų žydų žudikas kitus žydus perspėja nuo gręsiančio pavojaus, kaip kad prisimena jo bendražygis Damijonas Riauka („Dar nepasiekę mokyklos kelyje Kuliai–Plungė, ant Mardosų kaimo kalnagūbrio sutikome vežimą, kuriame į namus po pirmųjų karo audrų važiavo žydų šeima. Mūsų kapitonas [J. Noreika] ir kiti kuopos kariai ėmė įkalbinėti važiuojantįjį tuoj pat sukti iš kelio, kuo skubiausiai slėptis nuo vokiečių kareivių. Žydas paklausė, ir apsukęs vežimą, skubiai nuvažiavo į kitą kelią Stonaičių link. Tas vaizdas buvo sukrečiantis. Žmogus su visa šeima bėgo nuo mirties… Jonas Noreika neskirstė okupanto į savus ir svetimus. Mūsų paklaustas, kaip mums reikia elgtis su vokiečiais, Noreika atsakė: rusai mums ne draugai, o vokiečiai – ne broliai“)?

Kas teisus: Sergejus Kanovičius, reikalaujantis J. Noreikai nesuteikti jokių indulgencijų (Apie „tragiško likimo asmenybę“ Joną Noreiką. Kiek pabodo šita patetiška retorika ir klišė, kodėl negalima lyginti Vėtros su budeliais? Šėtonas yra šėtonas – ar jis raudonas, ar rudas. Ir visi, kas jam tarnauja, yra jo klapčiukai“) ar Štuthofo kalinys Aleksandras Kantvilas (J. Noreika buvo labai populiarus, šiauliškių ir apylinkės ūkininkų mylimas ir gerbiamas, visada užtarėjas prieš okupantų priespaudą, persekiojimus. Žibančių akių, lakios vaizduotės, budraus proto, tikras vadas. Noreika pasiėmė visą intelegenciją, žinias, sugebėjimus, kurie garavo aplinkui iš tokių Lietuvos garsenybių tarp keturių kazemato sienų. Jis neturėjo nei minutės niekams, net kortoms. Tačiau Noreika nebuvo sausas, jis buvo jaučiąs, jautrus, nuoširdus, paslaugus, tikras džentelmenas)?

Kodėl taip susikirto J. Noreikos dukros ir vaikaitės vertinimai: JAV užaugusi dukra Dalia Noreikaitė-Kučėnienė tėvą laikė savo herojumi, rinko apie jį medžiagą norėdama išleisti dokumentuotą knygą ir iš istorinės nebūties prikelti Generolą Vėtrą, o štai vaikaitė Silvia Kučėnaitė-Fotti, mamos prieš mirtį paprašyta pabaigti pradėtą knygą apie senelį ir neva tirdama aptikusi jo nusikaltimus, lyg kokia antra Vanagaitė dabar garsėja tuo, kad visais įmanomais kanalais skelbia pasauliui: „Mano senelis buvo nacių kolaborantas ir žydšaudys, o to nenorinti pripažinti Lietuvos valdžia neigia Holokaustą“?

Kodėl abiejų vaikaičių – Vanagaitės ir Fotti – kaltinimai seneliams turi bendrą vardiklį, kuris sutampa su sovietmečiu skleista propaganda, neva 1941 m. Birželio sukilimo dalyviai ir Holokausto vykdytojai yra vienas ir tas pats? Ar ne todėl tokius jų verdiktus savo bočiams taip noriai tiražuoja Kremliaus įtakoje esanti žiniasklaida?

Tačiau ar teisinga būtų J. Noreikos žeminimą priskirti vien Kremliaus propagandai, kai pagrindiniai kaltinimai sklinda iš pačių lietuvių – iš A. Pakalniškio, J. Noreikos vaikaitės, tyrėjo A. Kulikausko, atstovaujančio G. Gochiną teisme prieš Genocido tyrimo centrą, iš kai kurių mūsų žinomų istorikų, užsienio reikalų ministro ar Vilniaus mero?

Jonas Noreika – Generolas Vėtra. Senoji paminklinė lenta. Slaptai.lt nuotr.

Kas gi iš tiesų buvo Jonas Noreika: niekšas ar didvyris? O gal teisinga trečioji, Sauliaus – Pauliaus virsmo versija, kurią 1993 m. iš JAV į Plungę atvykęs pateikė A. Pakalniškis: „Kunigas Yla aprašė, kaip Noreika dvasiškai kentėjo koncentracijos stovykloje. Manau, kad jis bėgo pas partizanus, pasiryžo žūti, kadangi jį sąžinė graužė. Nelaimingas žmogus. Daug tokių žmonių, kurie išsišoko, manė, kad čia nauja gadynė ir reikia žudyti žydus.“

Atsakymas į šį esminį klausimą gerokai supaprastėja, kai pastebime, jog paminėti prieštaringi J. Noreikos vertinimai nėra lygiaverčiai. Gražiai atsiliepę apie J. Noreiką buvo jo amžininkai, o štai smerkėjai yra jau XXI amžiaus atstovai, nepažinoję J. Noreikos ir aną žiaurią tikrovę suvokiantys tik iš pasakojimų ir popierinių istorijos likučių. Vienintelė svarbi išimtis čia būtų  plungiškis A. Pakalniškis, tačiau ir jis savo prisiminimuose pripažįsta su Noreika net nekalbėjęs, matęs tik kelis kartus, o svarbiausias jo prisiminimas apie Noreiką prieštarauja kitų istorinių dalyvių liudijimams.

Tad neskubėkime su išvadomis, kol Jonui Noreikai mestų kaltinimų neįvertinome ne XXI amžiaus, bet XX amžiaus karo ir dviejų kraupių okupacijų kontekste. Nes gali paaiškėti, kad virsmas įvyko ne Jono Noreikos asmenyje, bet anų laikų realybės suvokime.

(Bus daugiau)

2019.10.16; 06:00

SkaitomiausiosŽvalgyba

Dalius Stancikas. teksto autorius. Slaptai.lt nuotr.

Esminis atsakas

Kitų dviejų R. Vanagaitės kaltinimų A. Ramanauskui-Vanagui būtų galima nenagrinėti vien todėl, kad jie susiję su 1956-57 metų A. Ramanausko-Vanago pasisakymais tardymų ir teismo metu.

Tiek pagal dabartinę, tiek ir pagal to meto tarptautinę teisę visas šis procesas yra neteisėtas ir neteisingas, taigi – niekinis, nes grubiai pažeidžia ir 1948 m. JTO visuotinę žmogaus teisių deklaraciją (5 straipsnis: niekas negali būti kankinamas arba patirti žiaurų, nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas), ir 1950 m. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją (3 straipsnis: niekas negali būti  kankinamas, su niekuo neturi  būti žiauriai, nežmoniškai ar žeminant jo orumą elgiamasi, ar  jis baudžiamas).

Visi įrodymai A. Ramanausko-Vanago byloje yra surinkti itin sadistinių kankinimų būdu – nuplėšti lytiniai organai, išdurta akis; jam buvo konstatuota tokia priešmirtinė būsena, kad net budeliai išsigando, jog persistengė ir gali sulaukti rimtų pasekmių už tai, kad 11-ka metų gaudytas Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio gynybos pajėgų vadas numirs nedavęs jokių parodymų. Būtent dėl KGB-istų baimės susilaukti bausmės už neprofesionalumą (tuo metu jau buvo uždrausti fiziniai kankinimai) ir buvo byloje užrašyta itin absurdiška versija, neva tokiu būdu A. Ramanauskas-Vanagas bandė nusižudyti.

Rūta Vanagaitė. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Reikia tik stebėtis, kodėl R. Vanagaitė, patyrusi viešųjų ryšių specialistė, taip uoliai viešino tokį KGB-istų viešųjų ryšių absurdą, o gavusi visuomenės atkirtį, taip žaibiškai praregėjo – puolė atsiprašinėti.

Tačiau žinia apie toliau rašomas Vanagaitės knygas, jos vieši pažadai kada nors vis tiek „sugriauti partizaninius mitus“ verčia trumpam stabtelėti ir prie kitų dviejų jos kaltinimų.

„Ramanauskas išdavė visus savo bendražygius, visus ryšininkus ir rėmėjus, jų pavardes ir adresus. Mačiau sąrašą po jo tardymo – yra 27 žmonės, pas kuriuos jis slapstėsi, ir visi tie žmonės paskui buvo suimti”, – žiniasklaidai užtikrintai skelbė Vanagaitė.

Ir vėl melavo – byloje labai aiškiai nurodoma, kad nei vienas iš tardymo metu A. Ramanausko-Vanago paminėtų 22 asmenų nebuvo nubaustas dėl „nusikaltimo mažareikšmiškumo“. Kad taip įvyks, A. Ramanauskas-Vanagas žinojo dar prieš suėmimą: apie Nikitos Chruščiovo „atšilimo“ taikomas amnestijas jis girdėjo ne tik iš jį slėpusių gyventojų, sovietinės spaudos, bet ir iš paties KGB viršininko K. Liaudžio 1956 m. rugsėjo 22 d. per gimines perduoto kvietimo pasiduoti: „pagal SSRS Aukščiausios Tarybos prezidiumo įsaką apie amnestiją, nebus taikomos bausmės už anksčiau padarytus nusikaltimus nei Birutei Mažeikaitei [žmonai], nei Anelei Mažeikienei [jos mamai], jei jos pačios atvyks, jos nebus suimtos“.

Legendinis Lietuvos partizanų vadas Adolfas Ramanauskas-Vanagas, žiauriai kankintas KGB kalėjime. LGGRTC nuotr.

„Partizaninių mitų griovimo“ kontekste ganai keistai gali atrodyti Vanagaitės pagyros vyriausiam partizanų vadui, LLKS prezidiumo pirmininkui Jonui Žemaičiui-Vytautui: neva Žemaitis savo baigiamojoje kalboje laikėsi didvyriškai, o štai jo pavaduotojas Ramanauskas neva „liaupsino komunizmą“.

Baigiamosios A. Ramanausko-Vanago kalbos stenogramos analizei reiktų skirti atskirą straipsnį – tiek ten keistų, skirtingos retorikos viražų, po kurių, beje, nėra patvirtinančio A. Ramanausko-Vanago parašo (sunku įsivaizduoti partizaną tariant propagandiniam kino žurnalui „Tarybų Lietuvos kronika“ priskirtiną frazę „komunistinė tikrovė ir nuplėšta Vakarų imperialistų kaukė paveikė mano nusistatymą“).

Visgi šiuo klausimu turime akcentuoti tris momentus: pirma – kaip jau minėta, visas A. Ramanausko-Vanago teisminis procesas yra neteisingas ir neteisėtas, tad A. Ramanausko-Vanago pasisakymai jo metu laikytini niekiniais; antra – Jonas Žemaitis-Vytautas nebuvo taip žiauriai kankinamas kaip jo pavaduotojas, bet savo kalboje teisme taip pat pripažino tardymų pradžioje prikalbėjęs daugiau nei norėtų ir tik po susitikimo Maskvoje su tuo metu faktiškuoju SSRS vadovu Lavrentijumi Berija atgavęs dvasinę pasiausvyrą ir daugiau nebedavęs parodymų; ir trečia – Jonas Žemaitis, skirtingai nei Adolfas Ramanauskas, dėl susiklosčiusių aplinkybių nebuvo 1941 m. Birželio sukilimo dalyvis.

Štai šis trečiasis momentas ir atsako į klausimus, kodėl tirdama Holokaustą Vanagaitė rausėsi po partizanų bylas ir kodėl „partizaninių mitų griovėjams“ Vanagaitei ir Zuroffui J. Žemaitis tapo „geruoju“ herojumi, o A. Ramanauskas – bloguoju. Kaip jau minėta, svarbiausia Vanagaitės ir Zuroffo žinia pasauliui tebuvo pakartota sena sovietų propagandinė klišė, neva Birželio sukilimo dalyvis = nacių kolaborantas = Holokausto vykdytojas. Ir čia darkart turime prisiminti A. Ramanausko-Vanago perspėjimą, užrašytą prieš jo suėmimą: okupantai mus vadino lietuvių vokiškaisiais nacionalistais norėdami sukompromituoti krašte ir užsienyje — gal atsiras tokių, kurie patikės, kad mes kovojame už nacių reikalus, išduodame savo Tėvynę.

Birželio sukilimas išsklaidė Kremliaus propagandos mitą, kad lietuvių darbininkai ir smulkieji ūkininkai „mylėjo sovietų valdžią“. LAF kovotojai, jauni Kauno darbininkai, veda suimtą Raudonosios armijos komisarą.

Visgi, kaip moko Šventraštis, stengdamiesi būti atviri, negalime neatsakyti į klausimą, ar buvo tarp partizanų tų, kuriuos turėtume laikyti Holokausto dalyviais (dalyvavusių žydų šaudyme, varyme į nužudymo vietas ir pan.)?

Štai ką šiuo klausimu kalba partizaninį pasipriešinimą tiriantis istorikas Dainius Noreika: „Šaltojo karo metais LSSR KGB savo ataskaitose Maskvai rašo, kad eilę metų užsienio leidiniuose ir ypač tarp sionistinių organizacijų, stengėsi diskredituoti „baudžiamųjų formuočių“ [lietuviškų policijos batalionų nacių okupacijos laikotarpiu] narius, kurie pasitraukė į JAV ir ten kelia sovietinės okupacijos klausimą. Sovietinės propagandos tikslas buvo atskirų asmenų dalyvavimą Holokauste pateikti kaip visumą, tarsi tai būtų visų, kolaboravusių su naciais, veikimo modelis. Savo ruožtu išeivija prisidengė griežta gynybine retorika: jei kažkas kaltina lietuvius Holokaustu, tai čia sovietų propaganda ir provokacijos.

Tačiau žvelgdami į dokumentus, į istorinius tyrimus matome gerokai sudėtingesnį vaizdą. Labai sudėtinga to laikmečio realybė, be galo painūs procesai, vertę žmones daryti skausmingus sprendimus, vertę rinktis ne tuos kelius, kuriais jie norėjo eiti. 1941-ais buvo be galo sunku numatyti, kuo viskas baigsis 1944-ais, kur nuves nacių okupacija. Po žiaurios sovietų okupacijos niekas negalėjo nuspėti, jog taip brangiai kainuos staiga atsiradusi viltis, kad gal naciai suteiks Lietuvai savarankiškumą, autonomijos statusą.

Konkretus atvejis: Šiaurės Lietuvoje veikė 1941 m. birželio sukilimo metu susiformavęs pagalbinis policijos būrys „Stelmužė“. Būrį sudarė 21 žmogus, ir jie visi kovojo prieš besitraukiančią sovietų armiją. Taigi 1941 m. birželio 22 dieną tie vyrai buvo laisvės kovotojai. Sovietų armijai pasitraukus tie žmonės liko ginkluoti. Rugpjūčio mėnesį Lietuvos laikinoji vyriausybė nustojo veikti ir šie ginkluoti žmonės tapo nacių pagalbine policija. Laisvės kovotojai tampa kolaborantais – du vaidmenys viename. Rugpjūčio 22 d. ten įvyksta Holokausto akcija, keturi iš tų buvusių laisvės kovotojų tampa nusikaltėliais žmogiškumui. 1944 metais dalis jų pasitraukia su vokiečiais, dalis lieka Lietuvoje. Vienas iš jų, Mykolas Šiožinys, įstoja į partizanų būrį ir iki 1948 metų dalyvauja antisovietiniame pasipriešinime. Taigi, jis vėl tampa laisvės kovotoju.

Stendas, pasakojantis apie sunkią Lietuvos partizanų kovą prieš sovietinius okupantus. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Partizaniniame kare, kuriame dalyvavo apie 50 tūkst. ginkluotų žmonių, buvę policijos bataliono kariai sudarė nedidelį procentą. Iš mano tiriamų 600 partizanų viešosiose nacių struktūrose dalyvavo 8 proc. būsimų partizanų, o policijos batalionuose – dar mažiau.“

Kai kurie istorikai spėja, kad Lietuvos ginkluotame pasipriešinime galėjo dalyvauti iki 5 proc. asmenų, vienokia ar kitokia veika prisidėjusių prie Holokausto. Tačiau tai tik spėjimas, tikslus skaičius nežinomas ir kažin ar kada bus žinomas, nes nėra nei galutinių partizaninio pasipriešinimo, nei Holokausto dalyvių sąrašų; liudininkų beveik nelikę, iš esmės tenka remtis vien okupacinių struktūrų paliktais dokumentais, kurių nemaža dalis, kaip pradžioje minėta, pagal tarptautinę teisę laikytini niekiniais.

Akivaizdu, kad tuo laiku partizanai turėjo dar mažiau galimybių aiškintis savo kovotojų praeitį. Pagaliau, tokiu žūtbūtiniu metu, kai kasdien balansuojama tarp būties ir nebūties, praeitis nebetenka didelės prasmės.

Seime kadaise buvo surengta paroda „Karas po karo”, pasakojanti apie Lietuvos partizanų kovas su sovietiniais okupantais. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Tačiau yra vienas esminis akcentas Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio veikloje: tai 1949 metais vieninteliame partizanų vadų ar jų atstovų suvažiavime priimti dokumentai. Svarbiausiame jų, LLKS Tarybos deklaracijoje, dar vadinamoje partizanų konstitucijoje labai aiškiai pabrėžta: „Asmenys bolševikinės arba vokiškosios okupacijos metu išdavę Tėvynę bendradarbiavimu su priešu, savo veiksmais ar įtaka pakenkę tautos išsilaisvinimo kovai, susitepę išdavystėmis ar krauju, yra atsakingi prieš Lietuvos teismą.“

Ir tai yra pats tvirčiausias ir nepaneigiamas atsakas visiems „partizaninių mitų griovėjams“ ir šios deklaracijos signataro, Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio vado pirmojo pavaduotojo Adolfo Ramanausko-Vanago šmeižikams.

(Bus daugiau)

2019.10.09; 06:00

Žvalgyba

Dalius Stancikas, io teksto autorius. Slaptai.lt nuotr.

Netikri agentai

Lazda turi du galus. Ir šiuo atveju svarbu ne tai, kad nesąžiningai daužydama per itin jautrias istorijos žaizdas R. Vanagaitė antruoju galu skaudžiai įsikirto pati sau – susilaukė visuotinio lietuvių pasmerkimo.

Svarbu tai, kad Vanagaitė su Zuroffu ir Kremliaus įtakos veikėjais, sukeldami tarptautinį skandalą, kaip niekas kitas suvienijo lietuvius, ypač jaunimą (tūkstančiai jaunuolių veidaknygėse užsidėjo žymę „Aš esu Vanagas“), ir ypatingai išgarsino Adolfą Ramanauską-Vanagą bei visą partizaninį pasipriešinimą. Šioje pakilioje emocinėje aplinkoje po kelių dešimtmečių paieškų Genocido ir rezistencijos tyrimo centro atrasti A. Ramanausko-Vanago palaikai (kaip tik jo 100-ečio gimimo metais!) tapo geriausia patriotizmo paskata. Ir, be abejo, itin skaudžiu Kremliaus propagandos pralaimėjimu.

Rūta Vanagaitė. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Tačiau labai greitai pamatėme, kad ta propaganda nesiruošia nei pasiduoti, nei atsitraukti. Tiesa, pastaruoju metu šmeižtai prieš A. Ramanauską-Vanagą Rusijos ar Vakarų žiniasklaidoje pasirodo antrame plane, dabar jie prikabinami prie kaltinimų Jonui Noreikai-Generolui Vėtrai. Kaip tik todėl negalime tylomis praeiti ir pro kitus Vanagaitės mestus šešėlius Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio gynybos pajėgų vadui ir bent trumpai jų nepaanalizuoti. Yra ir kita svari priežasti apie tai kalbėti – savo išpuoliais Vanagaitė privertė rimčiau pažvelgti į mūsų kartojamas KGB paliktas klišes ir permąstyti tokias dažnai istoriografijoje ir visuomenėje vartojamas sąvokas, kaip „išdavystė“ ar „KGB agentas“. Ypač, kai nagrinėjame penktą ir šeštą praėjusio amžiaus dešimtmetį, kuomet okupacijų smaigratis kruvinai rėžė visus gyvus ir net mirusius.

Ar KGB agentu galime laikyti tą, kuris taip įvardintas KGB dokumentuose, bet nėra niekam pakenkęs? Ar tinkamas žodis „išdavikas“, kai kančios viršija fizines galias ir žmogus tampa nepakaltinamu? Ir šiuo atveju nebūtinai turim kalbėti apie tokius sadistinius kankinimus, kaip padų deginimas, smaugimas, panagių badymas ar lytinių organų plėšimas – užtenka, kad trečią ar ketvirtą parą nemiga kankinamas kalinys, privestas prie beprotystės ribos, nesusigaudo nei kas esąs, nei ką kalbąs.

Krikščioniškas Šventraštis, iš kurio dvasinės stiprybės rėmėsi partizanai, moko atvirumo, paprastumo ir atjautos, moko nesudievinti žmogaus, taip paliekant erdvės ir Dievo veikimui. Krikščionybės kertiniai asmenys yra ir dvasios galiūnai, ir riboti žmonės: Šv. Petras triskart atsižada savo Mokytojo, Šv. Paulius, prieš tai būdamas Sauliumi, persekioja Kristaus mokinius, pagaliau, pats Jėzus išgyvena silpnumo akimirkas, prašydamas Tėvo išlaisvinti Jį nuo Jam paskirtos žmonijos gelbėjimo misijos.

Žiūrėdami į partizanus kaip į granitines skulptūras, nesuvoksime, kodėl jie bijojo gyvi patekti į priešo rankas, kodėl bijojo kankinami neišlaikyti, kodėl beviltiškoje padėtyje stengdavosi susinaikinti patys, o Bažnyčia to niekada netraktavo kaip savižudybės. Kodėl egzistavo nerašytini susitarimai kaip nors atlaikyti pirmas kelias paras, kad bendražygiai spėtų pasitraukti iš slaptaviečių; kodėl „seniai“ mokydavo naujokus, kad tardymo metu reikia kalbėti apie žuvusius, suimtuosius, legalizavusiuosius, apie tuos, kam tai nesukels didelės grėsmės, nes visai nekalbėti bus neįmanoma.

Adolfas Ramanauskas-Vanagas pripažintas Lietuvos valstybės vadovu. Eltos nuotr.

Jei nepriimsime partizanų kaip žmonių su ribotomis fizinėmis galiomis, visas antrasis partizaninio pasipriešinimo etapas atrodys tik kaip ištisa „išdavysčių“ grandinė: yra išlikusių pasakojimų, kaip po ilgesnio laiko net artimi bičiuliai, susitikę miške, ilgai žvelgdavo vienas kitam į akis, bandydami suvokti, ar jo draugas dar neužverbuotas…

Būtų neteisinga tą itin dramatišką, skausmingą ir tuo pačiu herojišką mūsų istoriją sukišti į suprimityvintus juodai – baltus vanagaitiškus rėmus, nes tai neatitiktų tikro gyvenimo. Turime nebijoti pasakyti sau ir oponentams, kad mūsų herojai buvo ir didvyriški, ir silpni, ir teisūs, ir klystantys: pats A. Ramanauskas-Vanagas į jį su ypatinga pagarba žiūrėjusiems Dainavos partizanų vadams yra pabrėžęs „esąs tik vienas iš vanagėlių“. Šventraštis moko, kad heroizmą lemia ne nepadarytos klaidos („nebūk drugnas“), o auka už kitus (partizanų šūkis: „atiduok Tėvynei, ką privalai!“).

Prisiminkim Vanagaitės kaltinimus A. Ramanauskui-Vanagui.

„Kai dar rašiau knygą „Mūsiškiai“, peržiūrėjau A. Ramanausko-Vanago bylą. Ne visą 20 tomų, bet dalį jos, ir radau labai įdomių dalykų. Vienas iš jų – 1940 metais, atėjus rusams į Lietuvą, per pirmą sovietinę okupaciją, A. Ramanauskas-Vanagas pasirašė bendradarbiavimo sutartį su NKVD. Jis tapo NKVD agentu ir jis pats tą pripažįsta. Toliau nedirbo, bet yra užfiksuota, kad jį įtikino ir jis pasirašė su KGB sutartį”.

Kaip ir savo knygoje „Mūsiškiai“, taip ir kaltinimuose A. Ramanauskui-Vanagui, Vanagaitė pateikia tikrų faktų ir melo mišinį. Išties, KGB byloje yra pažyma, kurioje A. Ramanauskas fiksuojamas kaip KGB agentas. Taip pat A. Ramanausko-Vanago kalbos teisme stenogramoje užrašyti tokie žodžiai:

„Užėjus sovietams mane buvo sulaikęs Alytaus KGB viršininkas ir norėjo nei iš šio, nei iš to sušaudyti, bet mano draugo žmona jį užkalbino ir aš pabėgau. Rusų kariuomenės dalys sudegino Puvočių kaimą, sumetė į ugnį vaikus. Po to mane išsišaukė kartą saugumas ir norėjo užverbuoti, aš prašiausi, kad mane paleistų, nes tokio darbo nesugebėsiu dirbti, bet mane prigrąsino [Vanagaitė sako – „įtikino“] ir aš sutikau. Po savaitės sužinojau, kad ir mano draugas užverbuotas, kuriam įsakyta mane sekti, o man jį. Kada mačiau prievarta surištus naujokus, galvojau, kokia nauda iš prievarta paimtų kareivių. Gyventojus trėmė į Sibirą, nors dzūkų krašte gyventojai buvo neturtingi. Ir pats esu kilęs iš neturtingos valstiečių šeimos, bet galėjau mokytis, nes mane, kaip gerai besimokantį, atleisdavo nuo mokesčio. Tos visos priežastys paveikė mane ir aš pasitraukiau į pogrindį kovoti už Lietuvos nepriklausomybę, nes ir vokiečius, ir rusus laikiau vienodais okupantais“.

Vanagaitė melagingai teigia, kad A. Ramanauskas KGB buvo spaudžiamas 1940 metais, nes iš tiesų tai vyko ne pirmos, o antros sovietų okupacijos metu – 1945-aisiais. Vanagaitė taip pat meluoja, neva pati suradusi „bendradarbiavimo sutartį su KGB“: verbavimo faktas užfiksuotas ne tarp  jos vartytų 20-ies A. Ramanausko-Vanago baudžiamosios bylos tomų, o įslaptintoje sekimo byloje, kurios ji negalėjo gauti (ši byla yra įslaptinta, nes ten minimas vienas prisipažinęs agentas, o prisipažinę agentai yra laikomi valstybės paslaptimi).

zurof_2
Efraimas Zurofas

Kodėl reikėjo meluoti? Kieno informacija rėmėsi Vanagaitė, taip išpūsdama šį istoriškai nevertingą „užverbavimo“ faktą – ar ne vieno garsiausių lietuvių budelio, KGB pulkininko Nachmano Dušanskio, 1989 m. nuo teisingumo pasislėpusio Izrealyje ir ten savo (dez)informacija pasidalinusio su kitu knygos „Mūsiškiai“ bendraautoriumi E. Zuroffu?

Kodėl Vanagaitė taip išpučia A. Ramanausko-Vanago kalbos teisme stenogramos dalį apie verbavimą ir nutyli, regis, žymiai svarbesnius žodžius, kad „ir vokiečius, ir rusus laikiau vienodais okupantais“? Gal todėl, kad šis teiginys kertasi su Dušanskio – Zuroffo šmeižtu, neva A. Ramanauskas-Vanagas buvo nacių kolaborantas ir Holokausto dalyvis“?

Nachmanas Dušanskis, NKVD tardytojas

Kodėl Vanagaitė, rašydama knygą apie Holokaustą Lietuvoje, tyrė partizanų vadų A. Ramanausko-Vanago ir Jono Žemaičio-Vytauto bylas – kažkas iš anksto buvo sumanęs įrodyti, kad partizaninis pasipriešinimas neva yra nusikaltėlių, Holokausto dalyvių maištas prieš nacizmo nugalėtoją Sovietų sąjungą? (2017 m. gruodžio 15 d. populiariam JAV žurnalui „The New Yorker“ R. Vanagaitė porino: „Kiekvienai valstybei reikia teigiamo mito apie save. Mūsų mitas yra, kad mes turėjome ilgiausiai trukusį pasipriešinimo judėjimą pasaulyje. A. Ramanauskas buvo puikus šio mito įsikūnijimas. Dabar aš sugrioviau ir šį mitą. Prieš pat savo mirtį aš parašysiu ir apie tą pasipriešinimo judėjimą“).

Kodėl Vanagaitė, teigdama, kad A. Ramanauskas-Vanagas „kaip agentas toliau nedirbo“, vis tiek taip sureikšmino šį jo verbavimo faktą? Juk, regis, net naiviam tyrėjui aišku, kad tai tebuvo mokytojo A. Ramanausko karinė gudrybė: jį, jau pasiruošusį išeiti į mišką, sulaikė NKVD, tad teko rinktis – likti suimtam ir gal net nušautam (Telšių vyskupas Vincentas Borisevičius buvo pasmerktas myriop, nes nesutiko su NKVD bendradarbiauti) ar apgauti priešą, įstoti į partizanų gretas ir 7 metus kovoti už Tėvynės ir mūsų visų laisvę?

KGB. Yra tokia profesija – žudyti žmones

Ne tik A. Ramanauskas, jo kolega mokytojas, taip pat verbuotas ir taip pat pasirinkęs partizano kelią, naudojo tą pačią gudrybę: yra dešimtys atvejų, kai bandydami atsikratyti KGB-istų spaudimo verbuojamieji sutikdavo tapti agentais, bet jais nedirbo – išeidavo į mišką, stengdavosi nepranešti to, kas kenktų kitiems, teikdavo visiškai nesvarbią informaciją. Tokius „nevertingus agentus“  po kurio laiko KGB-istai pervesdavo į „archyvinius“.

Nuslopinus partizaninį pasipriešinimą ir padarius rimtas patikras MGB (KGB) vadovybė nustatė, kad priverbuota daugybė fiktyvių agentų – agentų kiekis buvo vienas svarbiausių KGB-istų darbo vertinimo rodiklių.

Kita vertus, buvo agentų, kurie užsiverbuodavo partizanų pavedimu ir teikdavo KGB-istams klaidinančias žinias. Buvo stribų, kurie vėliau tapdavo partizanais (ar tai neprimena Sauliaus – Pauliaus virsmo?), ar partizanų rėmėjų, kurie partizanų pasiųsti eidavo tarnauti stribais. Ne viena tokia slapta misija baigėsi mirtimi: 1946 m. sausio 23 d. NKVD (KGB) sušaudė Pakuonio valsčiaus vykdomojo komiteto finansų skyriaus darbuotoją Vincą Juškevičių, perdavinėjusį informaciją partizanams (V. Juškevičius nuo 1944 m. buvo LLA narys); 1946 m. kovo 22 d. sušaudytas Pakuonio NKVD-istas, o iš tiesų – partizanas Kazys Aikevičius; 1946 m. birželio 21 d. užmuštas Gelgaudiškio valsčiaus milicininkas Antanas Žukaitis, nes apginklavo 7 stribus ir su jais išėjo pas partizanus (vėliau pasaloje buvo sugautas); 1946 metais taip pat nužudyti Lietuvos partizanų slaptieji agentai – NKVD darbuotojai Antanas Šilius ir Petras Brazauskas ir t.t. 1950-1951 metais A. Ramanauskui-Vanagui besislapstant Jiezno rajone, jo ryšininkais buvo sovietiniai pareigūnai – apylinkės pirmininkas ir sekretorius.

Tokius „agentus“ turėtume skirti nuo tų, apie kuriuos A. Ramanauskas-Vanagas rašė: „šnipas yra pats bjauriausias tautos išgama“.

(Bus daugiau)

2019.10.03; 06:00

SkaitomiausiosŽvalgyba

Dalius Stancikas. Slaptai.lt nuotr.

Įtakingi globėjai

Kita ypatingai stebinanti R. Vanagaitės knygos „Mūsiškiai“ aplinkybė – jos neįtikėtinas populiarumas užsienyje. „Mūsiškiai“ buvo išleisti įvairiomis užsienio kalbomis, jos autorė kviečiama į daugybę knygos pristatymų, ją kalbino žymiausios pasaulio žiniasklaidos priemonės.

Lyg Vanagaitė būtų kokia istorikė – akademikė ar iki šiol nežinomo istorinio atradimo autorė. Lyg sovietai nebūtų nuteisę kelių šimtų lietuvių už kolaboravimą su naciais ir dalyvavimą žydų žudyme, lyg ne šiomis bylomis remdamasi savo knygą ir parašė Vanagaitė. Lyg nepriklausomoje Lietuvoje nebūtų buvę Holokausto bylų (prisiminkime vien garsiąją Aleksandro Lileikio bylą). Lyg Holokaustas Lietuvoje niekada nebūtų tyrinėtas, lyg nebūtų išleista nei viena rimta mokslinė knyga (tais pačiais 2017 m. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras išleido dr. A. Bubnio knygą „Lietuvių policijos batalionai 1941-1945 m.“ – rimtą istorinį veikalą, susijusį su šia skaudžia tematika. Vien šis autorius yra parašęs ne vieną knygą apie Holokaustą Lietuvoje, Lietuvoje veikusius getus ir pan.). 

Viatcheslav Moshe Kantoras

2018 metų pradžioje, prieš pat Adolfo Ramanausko-Vanago gimimo šimtmetį, Europos žydų kongresas R. Vanagaitę apdovanojo „Už indėlį atkuriant didžiausios Lietuvos žydų tragedijos istorinį teisingumą“. Apdovanojimą įteikė pats Kongreso vadovas Moshe Kantoras – Rusijos oligarchas, siejamas ryšiais su V. Putinu ir nelegalia ginklų prekyba. (Tas pats M. Kantoras visai neseniai labai greitai sureagavo ir į po pasaulį paleistą Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkės F. Kukliansky grasinimą apie neva iš baimės uždaromą Vilniaus sinagogą; kaip pastebėjo apžvalgininkai, šis grasinimas buvo tik fake news (netikra žinia), kurios tikslas – padaryti Lietuvos valdžiai spaudimą dėl Jono Noreikos – Generolo Vėtros atminimo (ne)įamžinimo).

Kiekvienam turbūt kyla natūralus klausimas: tai kas gi lėmė tokią neįtikėtiną Vanagaitės „Mūsiškių“ sėkmę, kaip ji sugebėjo patekti į tokių įtakingų globėjų ratą? Paslaptį atskleidė pati autorė, atvirai pasipasakodama, kad knygą rašė konsultuodamasi su „savo širdies draugu“, vadinamuoju nacių medžiotoju Efraimu Zuroffu.

zurof_2
Efraimas Zurofas

O Zuroffas taip pat yra pagarsėjęs ryšiais su Kremliumi: nuo 2010 m. buvo tarptautinės organizacijos „Pasaulis be nacizmo“ tarybos narys.„Šią organizaciją įkūrė Borisas Špigelis – Rusijos žydas, oligarchas, 10 metų dirbęs Rusijos Fedaracijos Taryboje, turintis gerų ryšių Kremliuje, – rašo„The Daily Beast“ žurnalistas James Kirchickas. Anot J. Kirchiko, „organizacija „Pasaulis be nacizmo“ daugiausiai veikia buvusiose SSRS respublikose. Jos užduotis – menkinti Ukrainos ir Baltijos šalių valdžią, kovojančias prieš Kremliaus įtaką, todėl joms priskiriamos fašistų etiketės. „Estijos, Latvijos ir Lietuvos žvalgybos „Pasaulio be nacizmo“ organizaciją mini savo kasmetėse ataskaitose kaip grasinančią sugriauti šalies konstitucinę tvarką“.

„Nasi” – lenkų kalba. Čia nurodyti du autoriai: Vanagaitė ir Zurofas

Gal dėl šio Zuroffo politinio šleifo Vanagaitė ir nuslėpė Lietuvoje faktą, kad jis taip pat yra „Mūsiškių“ bendraautorius – knyga Lietuvoje pasirodė tik su R. Vanagaitės pavarde (net ir žurnalistų klausiama Vanagaitė įtikinėjo esanti vienintelė autorė). Tačiau Lenkijoje lenkų kalba „Mūsiškiai“ pardavinėjami su dviem oficialiais autoriais: „NASI. Nasi Podróżując z Wrogiem. Autor: Ruta Vanagaite, Efraim Zuroff“.

Tikrovės neatitiko ir kitas Vanagaitės viešas teiginys (pažadas): Zuroffas taip ir neatvyko į Lietuvos Seimą ir neparodė savo turimų „įrodymų“, neva Adolfas Ramanauskas-Vanagas yra Holokausto dalyvis.

Parodyti ir negalėjo, nes tokių „įrodymų“ nėra – net KGB ir sovietinis teismas jų nerado. A. Ramanausko-Vanago kaltinamojoje išvadoje ir teismo nuosprendyje pažymėta tik tiek: „1941 m. prasidėjus Didžiajam Tėvynės karui, buvo ginkluotos „apsaugos“ kuopos vadu“.

Rūta Vanagaitė. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Tardymo metu A. Ramanauskas-Vanagas liudijo, kad po Birželio sukilimo pažįstamų paprašytas dvi savaites (iki liepos 7 d.) Druskininkuose buvo apsaugos kuopos vadu. Kuopoje buvo 18 žmonių, kurie saugojo valstybinį turtą. Ginklo ir skiriamojo raiščio neturėjo. Pasitraukė iš šių pareigų pamatęs, kad jie yra bejėgiai – ginkluoti vokiečiai vis tiek plėšia jų saugomą turtą. KGB apklausė ir toje pačioje kuopoje buvusį B. Visocką, kuris patvirtino: Ramanausko su ginklu nematė, tarybinių piliečių suėmimuose Ramanauskas nedalyvavo. Teismo proceso metu A. Ramanauskas-Vanagas nurodė dar vieną liudininką: „mano žodžius gali paliudyti tame pačiame būryje buvęs dabartinis LSSR prokuroras Gasiliauskas“.

Nepaisant šių faktų Vanagaitės ir Zuroffo paskleisti šmeižtai A. Ramanausko-Vanago atžvilgiu pakenkė jam ir Lietuvai: Genocido tyrimo centro ir Užsienio reikalų ministerijos sumanymas 100-ečio gimimo proga pastatyti A. Ramanauskui-Vanagui paminklą jo gimimo vietoje JAV, New Britaine (ten jis gimė ir gyveno iki ketverių metų ), buvo sužlugdyta.

Šis sumanymas gimė sužinojus, kad New Britaino Šv. Andriejaus bažnyčia, kurioje pakrikštytas A. Ramanauskas-Vanagas, yra pastatyta Amerikos lietuvių iniciatyva ir lėšomis. Po mūsų diplomatų pokalbio su New Britaino mere pirminis sumanymas pakabinti ant bažnyčios sienos atminimo lentą išaugo iki paminklo miestelio centrinėje aikštėje. Lietuvoje sukurtas paminklas jau buvo beveik keliamas į lėktuvą, jau buvo derinamos aukštų Lietuvos pareigūnų atvykimo į atidarymo iškilmes detalės, kai merė netikėtai pareiškė stabdanti šį projektą. Oficialus paaiškinimas – sudėtingas istorinis laikotarpis. Neoficialus – vietos žydų bendruomenės atstovas miestelio taryboje gavo pranešimą (manoma, kad iš Lietuvoje gyvenančio prof. D. Katzo) apie galimą A. Ramanausko-Vanago dalyvavimą Holokauste.

Nepadėjo nei Genocido tyrimo centro nusiųstas patikinimas, kad nėra jokių tai patvirtinančių faktų, nei paaiškinimas, kad tuometis Izraelio ambasadorius Lietuvoje viešai aplankė A. Ramanausko-Vanago dukrą ir pareiškė pagarbą jos tėvui, taip pademonstruodamas oficialią Izraelio poziciją, nepadėjo ir nusiųstas paties A. Ramanausko-Vanago 1955 m. rašytas perspėjimas, kad sovietai partizanus vadindavo „lietuvių vokiškaisiais nacionalistais“, siekdami sukompromituoti juos krašte ir užsienyje. Paminklas New Britaine taip ir liko nepastatytas.

Adolfas Ramanauskas – Vanagas. „Daugel krito sūnų…” Knygos viršelis

O tuo pat metu Lietuvoje įvyko dar vienas išpuolis prieš A. Ramanauską-Vanagą, taip pat nuvilnijęs iki užsienio žiniasklaidos. Lietuvos rusų sąjungos ir Klaipėdos tarybos narys Viačeslavas Titovas apkaltino A. Ramanauską-Vanagą, kad jo iniciatyva neva buvo nužudyta 8 tūkstančiai piliečių, taip pat ir vaikai, kad pats A. Ramanauskas-Vanagas neva skelbė mirties nuosprendžius. Teisėsaugai Titovas teisinosi, kad šiuos duomenis paėmė iš sovietinio teismo nuosprendžio A. Ramanauskui-Vanagui.

Iš tiesų, 1957 m. KGB savo sukurptoje byloje teigė, kad Pietų Lietuvos srityje, kuriai vadovavo A. Ramanauskas-Vanagas, buvo nužudyta 8 tūkstančiai piliečių. Tačiau nei tardymo, nei teismo metu A. Ramanauskas-Vanagas su tokiais kaltinimais nesutiko, sakydamas, kad būdamas apskrities vadu yra gavęs 500 partizanų raportų apie priešams įvykdytus karo lauko nuosprendžius, kad visuomet kovojo prieš bet kokią savivalę ir šiuo klausimu jam net teko skelbti nuosprendžius patiems partizanams.

Savo dienoraštyje A. Ramanauskas-Vanagas rašė: „Šnipas yra pats bjauriausias tautos išgama. Kaip tik todėl gyventojai ir partizanai visuomet stengėsi juos pašalinti nuo sveikojo tautos kamieno. Kova su jais visuomet buvo ir tebėra labai sunki ir atsakinga. Sąlygos, kuriomis partizanams tenka rinkti žinias apie šnipus ir kitus tautos išgamas, yra nepaprastos. Jiems reikia remtis parodymais, kuriuos pateikia vietos gyventojai, nes patikrinti šių žinių šaltinius dažnai yra labai sunkiai prieinamas dalykas. Žinoma, partizanai stengiasi kuo daugiau gyventojų apklausti, bet ir tai padaryti platesniu mastu dėl ypatingų aplinkybių ne visuomet yra įmanoma. Ištardyti kaltinamąjį taip pat nėra palankių sąlygų, nes kiti jo šeimos nariai tuoj galėtų suprasti, kas suteikė partizanams žinių apie šnipo veiklą. Tardydami partizanai paprastai nekankina, nes tai nesiderina su tauraus kovotojo morale.

Nagrinėtose bylose sunkiausia būdavo nustatyti, ar liudytojai suteikia teisingas ir neperdėtas žinias, ar kartais net ir keli asmenys neliudija asmeniško keršto sumetimais. Sprendimas atimti žmogui gyvybę — tai nėra paprastas dalykas. Partizanai kalėjimų ar pataisos namų neturi, o nusikaltėliui kartais būna per maža griežto perspėjimo. Savo aplinkraščiuose, įsakymuose, instrukcijose ir nuostatuose partizanų vadovybė visuomet stengdavosi kiek galėdama atkreipti visų partizanų dėmesį į atsakomybę nagrinėjant civilių asmenų bylas. Sunkinančia aplinkybe kartais būdavo laikoma tai, kad partizanai ar net jų vadai dėl nepakankamo išsilavinimo nepajėgdavo įsigilinti į ypatingos reikšmės aplinkybes, susijusias su byla. Aukštesniesiems partizanų vadams ne visuomet būdavo įmanoma visur apeiti, apklausinėti, patikrinti ir pirmininkauti sprendžiamoms byloms. Žinoma, partizanų vadovybė stengdavosi prižiūrėti, kad būtų vadovaujamasi teisingumu sprendžiant bylas, kontroliuoti ir griežčiausiai nubausti tuos, kurie sąmoningai nusižengdavo teisingumui ar lengvabūdiškai švaistydavosi mirties bausmėmis. Už tokius nusižengimus man pačiam teko surengti Partizanų karo lauko teismą partizanams Gegužei, Jurginui, Riešutui ir jo draugui, Tėveliui, Ūseliui, Studentui. Jie už tokius nusikaltimus ir dar kai kuriuos kitus nusižengimus buvo nuteisti mirti“.

Adolfas Ramanauskas-Vanagas pripažintas Lietuvos valstybės vadovu. Eltos nuotr.

Tokiais žiauriais, tačiau kare, matyt, neišvengiamais nutikimais ypač spekuliavo komunistų partija ir jos teroristinis įrankis KGB. Politines bylas kurpiantis KGB buvo svarbi Lietuvai priešiško ideologinio aparato dalis, užsiimanti melo propaganda, ir tai gerai atspindi jų pateikiamos statistikos: baigiantis partizaniniam karui 1953 metais KGB-istai (MGB-istai) statistinėse ataskaitose nurodė, kad per pokarį partizanai nukovė 12,9 tūkstančio asmenų, 1957 m. A. Ramanausko-Vanago teismo metu jau nurodytas 15 tūkst. asmenų skaičius, o 1985-aisiais skelbta, neva partizanai sunaikino net 25 tūkst. civilių asmenų.

V. Titovo bylą tyręs Klaipėdos prokuroras S.Genys pareiškė, kad „V.Titovas patrauktas atsakomybėn ne tik dėl šmeižto A. Ramanausko-Vanago atžvilgiu, bet ir dėl socialiniuose tinkluose paskleistų nepagrįstų kaltinimų partizanams žydų žudymu nacistinės Vokietijos laikais, taip pat dėl savo pasisakymų per Rusijos televizijos „NTV“ laidą, kurioje pareiškė, neva Lietuvoje veikia nacistinės partijos“. Prokuroras V. Titovo kompiuteryje užfiksavo pranešimą, gautą iš rusiško elektroninio pašto, bendraujant su siuntėju apie A.Ramanauską-Vanagą: „Chorošyj material, parabotajem“ („Gera medžiaga, padirbėsime“).

Šį pavasarį privačioje Čikagos lietuvių žemėje Lietuvai vis tik pavyko pastatyti paminklą vienam iš partizaninio pasipriešinimo vadų. Kremlius, matyt, jau buvo patikėjęs, kad jam pavyko galutinai sužlugdyti A. Ramanausko-Vanago įamžinimą JAV, todėl sureagavo nediplomatiškai piktai: oficialiu pareiškimu apšaukė Lietuvą „nacių kolaborantų ir Holokausto šalininkų šlovinimu“. Panašiu stiliumi BBC pakomentavo ir Jeruzalėje įsikūrusio Simono Wiesenthalio centro vadovas Efraimas Zuroffas: „Lietuva nesako savo žmonėms tiesos, todėl jie jos nepripažįsta. A. Ramanauskas-Vanagas buvo sukilėlis ir nacių kolaborantas“. Žurnalisto paklaustas apie įrodymus, E. Zuroffas prisipažino jų neturįs.

Nemunaitis. Paminklinė lenta byloja: čia 1945-aisiais priesaiką davė Adolfo Ramanausko – Vanago partizanai. Slaptai.lt nuotr.

Iš Adolfo Ramanausko-Vanago dienoraščio: „Okupantas su mumis kovojo visomis be išimties priemonėmis ir metodais. Visas blogybes krašte okupantai priskyrė mums. Jie su istrebiteliais nesivaržydami naktimis plėšikaudavo, žudydavo apsirengę partizanų uniformomis ir paskui sakydavo, kad tai visa įvykdė „banditai”. Jie, kaip ir visur, laikėsi tokio požiūrio: „Šmeižk, meluok,— vis kas nors prilips”.

Bus daugiau

2019.09.26; 05:00

SkaitomiausiosŽvalgyba

Dalius Stancikas. Slaptai.lt nuotr.

Karas su KGB tęsiasi

„Okupantai mėgdavo mus vadinti lietuvių vokiškaisiais nacionalistais. Taip jie mus vadindavo norėdami sukompromituoti krašte ir užsienyje — gal atsiras tokių, kurie patikės, kad mes kovojame už nacių reikalus, išduodame savo Tėvynę“,  – 1955 m. savo atsiminimuose perspėjo Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio ginkluotojų pajėgų vadas Adolfas Ramanauskas-Vanagas, žiauriai nukankintas ir sušaudytas 39-erių metų.

Praėjo pusė amžiaus, bet tie patys kaltinimai A. Ramanauską-Vanagą ir kitus mūsų pasipriešinimo dalyvius persekioja iki šiolei, nepriklausomoje Lietuvoje.

Pirmoji į A. Ramanausko-Vanago kompromitavimo trasą įšoko Rūta Vanagaitė (koks paradoksalus pavardės ir slapyvardžio sutapimas!) 2018 m. pradžioje, kai tik sužinojo, kad A. Ramanausko-Vanago gimimo šimtmečio proga Seime norima 2018-uosius paskelbti A. Ramanausko-Vanago metais:„Kai dar rašiau knygą „Mūsiškiai“, peržiūrėjau A. Ramanausko-Vanago bylą. Ne visą 20 tomų, bet dalį jos, ir radau labai įdomių dalykų. Nenoriu, kad šie metai būtų pavadinti KGB agento ir Tarybų Sąjungos apologeto vardu“.

Adolfas Ramanauskas – Vanagas

R. Vanagaitė taip pat porino, jog į Lietuvą esą turėtų atvykti vadinamasis „nacių medžiotojas“, Simono Wiesenthalio centro Jeruzalėje direktorius E. Zuroffas ir pateikti duomenų apie menamą A. Ramanausko-Vanago dalyvavimą žydų žudynėse. „Nežinau, ar jis dalyvavo žydų žudynėse. Apie jas duomenų neradau. Radau, kad vadovavo baltaraiščių būriui, bet jie tik saugojo objektus. Taigi tokių duomenų neturiu, bet radau dokumentus, kurie, manau, taip pat skandalingi. Tuo pat metu vyko žydų žudynės. Jei buvo baltaraiščių būrio vadas, bent jau tikrai žinojo, gal pats nešaudė ir neorganizavo, tačiau buvo tų procesų dalyvis“, – žurnalistų paprašyta pateikti įrodymus visaip vartėsi skandalingoji rašytoja.

Šie žodžiai susilaukė neįtikėtino atgarsio Lietuvoje ir užsienyje – Vanagaitė tuo metu buvo „ant bangos“ dėl 2016 m. išleistos knygos „Mūsiškiai“. Knygos pavadinimas keistai sutapo su 1991 m. liūdnai pagarsėjusio Kremliaus propagandisto A. Nevzorovo filmo pavadinimu „Našy“ („Mūsiškiai“). Nevzorovo filme buvo rodoma, kaip sovietų spec. padaliniai OMON naikino „lietuvių nacionalistus“ – pirmuosius Lietuvos pasienio saugotojus; jo tikslas buvo kompromituoti, pašiepti Lietuvos išsilaisvinimą XX amžiaus pabaigoje.

Rūta Vanagaitė. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Vanagaitės knygoje pasakojama apie siaubingą 1941 m. žydų tragediją Lietuvoje, bet ją skaitant ir ypač girdint poknyginius autorės komentarus negali atsikratyti įspūdžio, kad visa tai skirta 1941 m.sukilėlių bei partizaninio pasipriešinimo kompromitavimui. Nevzorovas savo filme „mūsiškiais“ vadina sovietų smogikus – nusikaltėlius, Vanagaitės „mūsiškiai“ – lietuviai žydšaudžiai, nacių kolaborantai ir… – Birželio sukilimo dalyviai.

R. Vanagaitės „Mūsiškiai“ stebina dėl dviejų dalykų: pirma – kažkodėl autorės „istoriniai“ tyrimai labai panašūs į sovietinės propagandos (dėl kurios perspėjo A. Ramanauskas-Vanagas) atgaivinimą: joje bandoma įpiršti neva 1941 m. birželio sukilimo dalyviai yra tolygu Holokausto dalyviams. Antra– neįtikėtinas knygos populiarumas, tiksliau – išpopuliarinimas užsienyje.

Štai ką apie R. Vanagaitės „istorinius tyrimus“ pernai rašė įtakingiausia britų žiniasklaida BBC:

„Rūta Vanagaitė tvirtina, kad žydų sunaikinimas 1941 m. buvo dalis lietuviškos politikos. „Etninė Lietuva be žydų, be rusų, be lenkų buvo tų metų mano šalies svajonė“, – pasakoja Vanagaitė. Pirmiausia buvo idėja žydus išvaryti, o po to po truputį, po truputį… juos išvarė giliai po žeme“.

O štai 2017 m. rugsėjo 23 d. (minint Holokausto dieną (!) Rusijos informacijos agentūra „Sputnik“ pranešė: „Rūta Vanagaitė, knygos apie Holokaustą Lietuvoje, pavadintos „Mūsiškiai“, autorė, Lietuvos eksprezidentą Valdą Adamkų vadina masinių žudynių dalyviu“ (V. Adamkus taip pat buvo Birželio sukilimo dalyvis). 

Kad atrodytų įtikinamesnė ir nuoširdesnė į „mūsiškių“ sąrašą R. Vanagaitė pirmiausia įrašo savo senelį, 1941 m. sukilimo dalyvį, politinį kalinį Joną Vanagą – neva senelis buvęs „nacių teisminės komisijos narys“, nurodęs sušaudymui 10 Kavarsko žydų, taigi akivaizdus Holokausto dalyvis. Tačiau atidus knygos skaitytojas nesunkiai perkąs šią fake news (suklastotą naujieną): iš tiesų Jonas Vanagas nurodė sukilėlių teismui, t.y. karo lauko teismui, ne 10 žydų, o 10 sovietinių veikėjų (tarp kurių būta ir žydų), prisidėjusių prie lietuvių žudymų ir tremčių. Jaučiate esminį skirtumą?

Buvęs nepriklausomos Lietuvos ministras kun. Mykolas Krupavičius, kartu su buvusiu prezidentu Kaziu Griniumi ir buvusiu ministru Jonu Aleksa, lietuvių tautos vardu nacių valdžiai reiškęs protestą dėl žydų naikinimo, savo prisiminimuose rašė: „Tautos reakcijos [sukilimo] metu buvo nužudyta žydų, tačiau juos žudė ne kaip žydus, bet kaip bolševikus. Nuo šio tautos keršto daugiau nukentėjo lietuvių, negu žydų. Buvo lietuvių moralinių supuvėlių, kurie talkino naciams žudyti žydus ir plėšti jų turtą, bet tokių buvo, palyginti, nedaug. Rabinas Sniegas, kuris dažnai užeidavo pas vysk. V. Brizgį, ne kartą žodžiu dėkojo už visų katalikų, ypač dvasininkijos, laikymąsi, pareikšdamas, kad katalikų laikysena negalės būti žydų kada nors pamiršta. Naciai dėl kažkokių sumetimų pasauliui paskelbė, kad žydus Lietuvoje naikiną ne jie, bet patys lietuviai. Tuo reikalu jie rengė net knygas — „Kaip lietuviai žudė žydus”. Jas buvo pavesta parašyti žydui gestapininkui, žydų spaudos žurnalistui Serebrovičiui, kuris visą laiką, kai jo tautiečiai sėdėjo getuose ir masiškai buvo žudomi, laisvas vaikščiojo su prigrūstu portfeliu po Kauno gatves“.

Atkreipkim dėmesį į esminę Vanagaitės išvadą, paskelbtą BBC: „žydų sunaikinimas 1941 m. buvo dalis lietuviškos politikos“. Šią melagingą ir labiau išplėstą versiją po pasaulį skleidžia ir jaunoji E. Zurofo pamaina, JAV ir Lietuvos pilietis G. A. Gochinas su savo samdomais „istorijos tyrėjais“ – jie bando įpiršti mintį, neva lietuviai (o ne vokiečiai) K. Škirpos asmeny sumąstė Holokaustą, o J. Noreikos asmeny pirmieji Europoje pradėjo masinį žydų naikinimą (plačiau apie tai – kituose tekstuose).

zurof_2
Efraimas Zurofas

Iki šiol lygybės ženklą tarp Birželio sukilėlio ir nusikaltėlio dėjo tik sovietinių okupantų režimas, tačiau net jis nedrįso žydų masinio naikinimo idėjos priskirti lietuviams.

LSSR KGB viršininko Liaudžio ir KGB 4 valdybos viršininko Obukausko 1957 m. pažymoje apie „buržuazinio – nacionalistinio pogrindžio ir jo ginkluotųjų gaujų kilmę ir veiklą LSSR“ rašoma: „Lietuvoje įsisteigė įvairios nacionalistinės organizacijos, kurias Škirpa vėliau suvienijo į „Lietuvių aktyvistų frontą“, turėjusį sukilimo centrą Lietuvoje. Tuos junginius, sudarytus iš keleto tūkstančių buvusių buržuazinės Lietuvos kariuomenės karininkų, įstaigų valdininkų, reakcinių partijų ir organizacijų narių subsidavo užsienio žvalgybos, o ypatingai fašistinės Vokietijos žvalgyba. Tačiau vokiškieji okupantai nepateisino lietuviškųjų nacionalistų vilčių. Nes „frontui“ [Lietuvių aktyvistų frontui – Birželio sukilimo organizatoriui] vokiečiai jokių išimčių nedarė ir net negalvojo duoti „Lietuvai“ taip vadinamos „nepriklausomybės“. Todėl vokiečių okupacijos metais pradėjo organizuotis kiti nacionalistiniai centrai ir grupės, kurie tikėjosi Anglijos ir Amerikos paramos“.

Birželio sukilimas išsklaidė Kremliaus propagandos mitą, kad lietuvių darbininkai ir smulkieji ūkininkai „mylėjo sovietų valdžią“. LAF kovotojai, jauni Kauno darbininkai, veda suimtą Raudonosios armijos komisarą.

Partizaninį pasipriešinimą komunistai taip pat vertino kaip nacizmo tąsą – štai citata iš sovietų teismo nuosprendžio Adolfui Ramanauskui-Vanagui 1957 m.: „Ginkluotų nacionalistinių jėgų branduolį sudarė įvairūs asmenys, bendradarbiavę su vokiečių okupacine valdžia, tarnavę jos policijoje, kariuomenėje ir baudžiamuosiuose būriuose. Prie šio branduolio vėliau pritapo buožiniai elementai ir vengiantieji tarnybos Raudonojoje armijoje“.

Deja, net praėjus 30 metų nuo Sovietų imperijos griūties, šiandieninis Kremlius, vadovaujamas KGB pulkininko V. Putino, skelbia pasauliui tą pačią istorijos sampratą. Tragiškas žydų likimas Kremliui, suprantama, rūpi mažiausiai. Visa esmė – užgauta šimtamečio okupanto ambicija: kaip 1941 m. net armijos neturėjusi maža tautelė vienintelė Europoje išdrįso varyti juos iš jų (okupuotų) žemių?! Ir dar šiandien didžiuojasi tuo savo sukilimu? Taip nebus – istoriją gali rašyti tik jie – Antrojo pasaulinio karo nugalėtojai! Todėl ir rašo toliau: tiek Kremliuje, tiek su savo pagalbininkais už Rusijos ribų.

Pirmasis NKVD kontržvalgybos viršininkas sovietų okupuotoje Lietuvoje Aleksandras Slavinas už 1941 sukilimą lietuvius paniekinamai vadino pigmėjų (atsieit, neūžaugų, menkystų) tauta. 1989 m. pajutęs galimą pavojų A. Slavinas su šeima spruko į Vakarus: pradžioje į Vokietiją, vėliau persikėlė į Izraelį. 1993 m. įtakingame vokiečių savaitraštyje „Die Zeit“ A. Slavinas straipsnyje „Inscenizuotas sukilimas“  (neva nacių organizuotas) eilinį kartą apjuodino 1941 m. Birželio sukilimą ir Lietuvos Laikinąją vyriausybę, o taip pat ir atgimstančią Lietuvos valstybę, pagerbusią šią reikšmingą Lietuvai istorinį įvykį.

Nachmanas Dušanskis, NKVD tardytojas

Kitas Lietuvoje genocidą vykdęs, A. Ramanauską-Vanagą sadistiškai kankinęs KGB karininkas Nachmanas Dušanskis 1989 m. taip pat spėjo pasislėpti Izraelyje. Manoma, kad būtent jis ten ir paskleidė šiandien skambantį melą, neva A. Ramanauskas-Vanagas  1941 m. birželį „iki vokiečių atėjimo suorganizavo baltaraiščių būrį, kuris sušaudė daug žmonių“ – tokia versija yra įrašyta KGB archyvuose saugomame N. Dušanskio užrašų sąsiuvinyje.

Tačiau šią melagingą versiją 1957 m. atmetė net patys KGB-istai ir A. Ramanauską-Vanagą teisęs sovietinis teismas.

(Bus daugiau)

2019.09.19; 06:00