Dalius Stancikas. Su kūju – per istoriją ir Lietuvą (6)


Dalius Stancikas. Slaptai.lt nuotr.

Juodžiausioji dėmė

Pirmasis juodą dėmę (tiksliau sakant – pačią juodžiausią) ant Jono Noreikos biografijos dar 1980 m. tėškė į JAV pasitraukęs plungiškis Aleksandras Pakalniškis. Savo atsiminimų knygoje „Plungė“ jis rašė: „Tomis siaubo dienomis vokiečių Plungėje kaip ir nebuvo. Pirmomis karo dienomis jų kariuomenė atėjo ir nuėjo. Pasiliko tik du suskurdę vokietukai, nedidelio ūgio, menkos išvaizdos, be jokių laipsnių. O Plungę tuo tarpu valdė lietuvių karininkų grupelė su komendantu kapitonu Noreika viršūnėje. (…) Į komendantūrą prisistatė vienas iš tų dviejų mizernų vokietukų. Įėjo jis į komendanto kabinetą ir paklausė:

– Ką jūs žadate daryti su žydais?

Komendantas atsistojo, išsitempė prieš tą vargšą vokietį ir atsakė:

 – Aš jau daviau įsakymą visus iki vieno sušaudyti.“

Vėliau panašią sceną A. Pakalniškis pakartojo dar keliose savo atsiminimų knygose, tik, keista, vėlesnėse atsirasdavo vis daugiau smulkių detalių – lyg laikui bėgant autoriui gerėdavo atmintis. Pavyzdžiui, 1982 m. išleistoje „Septintoje knygoje“ mizernas vokietukas pavirto „menkučiu, susitraukusiu, tarsi nesveiku vokietuku“, o vokietuko rankos iš susijaudinimo pradėjo drebėti (to nebuvo ankstesniuose prisiminimuose).

Dar daugiau – vėlesniuose prisiminimuose Pakalniškis prisiminė, kad lietuvių žiaurumas žydų atžvilgiu pradėjo taip piktinti nacius, kad šie net nurodę lietuviams „baikit vieną kartą tas žudynes“.

Taigi, Pakalniškis pateikia du svarbius ne tik istorinius, bet ir politinius momentus: lietuviai, o ne naciai organizuoja Plungės žydų žudymą (naciai pagal jį netgi bando žudymus stabdyti), o pagrindinis žudynių organizatorius yra Plungės komendantas kapitonas Noreika. Būtent šiuos  Pakalniškio pasakojimus pripažinti realiais faktais ir reikalauja anksčiau minėtas litvakas iš Pietų Afrikos G. Gochinas, padavęs į teismą Genocido tyrimo centrą.

Lietuvos didvyris Jonas Noreika

Savo reikalavimuose Centrui G. Gochinas teigia: „A. Pakalniškis sąžiningai atskleidė J. Noreikos ir jo kariuomenės nusikaltimus. 1941 m. liepos mėn. žudynės Plungėje ir Telšiuose vyko kuomet Kauno apygardoje iš viso buvo sustabdytos visos žydų žudynės. Suversti kaltę naciams vokiečiams yra šiuo atveju panašu į jų šmeižimą. Iš Pakalniškio knygų akivaizdu, kad jisai puikus liudytojas, gerai pažinojęs Plungę ir plungiškius, betgi ypač „Lietuvos kariuomenės“ veiklą. Pakalniškis sąmoningai nutyli savo ir savo pažįstamų nusikaltimus ir sąmoningai meluoja, kartodamas LAF mitą, kad žydai padegė Plungę. Visgi, Pakalniškis teisingai atskleidžia lietuvių ir J. Noreikos nusikaltimų esmę“.

Ką Jums pavyko suprasti šitoje minčių raizgalynėje? Kad kaltinti nacius dėl Holokausto Vakarų Lietuvoje, reiškia juos šmeižti? Kad Pakalniškis puikus liudytojas, kuris kartais meluoja, o kartais rašo teisingai? Kaip tuomet atskirti Pakalniškio melą nuo tiesos? Kodėl Gochinas tiki sunkiai įtikėtina Pakalniškio versija, kad Plungėje ir Telšiuose, skirtingai nei kitose nacių užkariautose teritorijose, naciai neorganizavo Holokausto, bet (pagal Pakalniškį) netgi jį stabdė?

Visgi tokiais Pakalniškio „faktais“, kaip ir tokiais Gochino „tyrimais“ tiki ir dalis Plungės inteligentų, juos spausdina savo leidžiamuose leidiniuose (laikraštyje „Saulutė“, Plungės turizmo informacinio centro leidinyje „Plungės žydų takais“). Tuo tarpu Genocido tyrimo centras teigia, kad kiti istoriniai šaltiniai paneigia A. Pakalniškio teiginius: sovietmečiu vykusių bylų metu kaltinamieji ir liudininkai plungiškiai tvirtino, kad tuo metu Plungės miestelio komendantas buvo Povilas Alimas, kad žudynių organizatoriai buvo vokiečiai, o žydų konvojavimui ir sušaudymui ties Kaušėnais vadovavo Alimas ir jo pagalbininkas Pabrėža.

Šioje istorijoje yra dar vienas svarbus momentas: Pakalniškio knygos greičiausiai būtų žinomos tik labai siauram ratui žmonių, jei ne 1984 m. vokiečių savaitraštyje „Der Spiegel“ išspausdintas Plungės žydo Leonido Olschwango straipsnis, kuriame šis taip pat apkaltino lietuvius ir Noreiką savo iniciatyva išžudžius Plungės žydus. Įdomu tai, kad nors pats L. Olschwangas žydų žudynių metu buvo Kaukaze, tad savo kaltinimus parėmė A. Pakalniškio prisiminimais, tačiau straipsnyje nurodė tai, ko nebuvo Pakalniškio prisiminimuose – Noreikos vardą: neva Plungės žudynes inicijavo Jonas Noreika.

Į šį „Der Spiegel“ straipsnį sureagavo JAV lietuvių leidinys „Akiračiai“, savo abejones pareikšdamas pačiam Pakalniškiui. Ir štai ką į tai atsakė Pakalniškis: „Noreikos aš nepažinojau. Jis sėdėdavo gretimame kambaryje. Su juo niekada nesišnekėdavau. Buvau komendatūros tarnautojas. Mano stalas buvo greta jo kambario. Matydavau pas jį ateinančius, girdėdavau šnekantis“ [apie tai, kad komendantūroje dirbo tik kelias dienas ir kad nei karto su „Noreika“ nesikalbėjo, kad nežino jo vardo, Pakalniškis rašo ir savo prisiminimuose]. „O jei kpt. Noreikos giminės patrauktų Jus į teismą už apšmeižimą?“, – klausė Pakalniškio „Akiračiai“. „Jeigu mane trauktų į teismą, sakyčiau: – kokį Noreiką? Nejaugi pasaulyje yra tik vienas Noreika? Nežinau net ar jis buvo vardu Jonas“…

Naujoji atminimo lenta, skirta Jono Noreikos garbei. Slaptai.lt nuotr.

Visgi Pakalniškis tąsyk nebuvo atviras. 1993 m. su žmona lankydamasis jau nepriklausomoje Lietuvoje plungiškiams jis ir toliau skelbė savo versiją: „Čikagos lietuviai ant manęs labai pyksta dėl to kapitono Noreikos. Jie man sako: Noreika nebuvo Plungėje. Aš jiems sakau: gal jūsų tas Noreika – kitas. Gal jūsų Noreika nebuvo Plungėje. Jie žino, kad tai tas Noreika buvo, bet nežino kaip išsisukti. Kunigas Yla aprašė, kaip jis dvasiškai kentėjo koncentracijos stovykloje. Manau, kad jis bėgo pas partizanus, pasiryžo žūti, kadangi jį sąžinė griaužė

Nekritiškai žvelgiant Pakalniškio atsiminimai atrodo gana tikroviški ir nuoširdūs – daug pavardžių, jautrūs įvykių vertinimai, apipinti romantiškais jaunystės jausmais. Ir Noreikos pavardę Pakalniškis tikrai ne kartą galėjo girdėti, nes Jonas Noreika Birželio sukilimo metu garsėjo visoje Žemaitijoje, buvo paskirtas Telšių apskrities sukilėlių vadu.

Sunkiau paaiškinti, kodėl Pakalniškis nei karto nesuabejojo savo atmintimi, kodėl taip atkakliai tvirtino tai, ko nenustatė net sovietinė KGB, ką neigė net jo tėvai – taip pat plungiškiai. Štai savo 1987 m. išleistoje knygoje „Saulėlydžio metais“ Pakalniškis rašo: „Prieš išvažiuodama Mirga [dukra Mirga Pakalniškė-Girniuvienė] pradėjo pasakoti man: „Gal tau bus įdomu. Tėvukas šnekėjo apie tave ir tavo knygą. Sakė, kad gal tu užmiršai komendanto pavardę Plungėje. Jis žinąs, kad Noreika nebuvo Plungėje komendantu, kad buvo Alimas. Įrodymas esąs, liudininkai, komunistai knygą apie tai parašę. Aš jam sakiau, kad nesvarbu, ką komunistai rašo, mano tėvelis žino ir jis turi užrašus iš tų dienų. Tėvukas sako, kad gal kas nors jo užrašus pataisė, pakeitė. Ir mamutė pasakė, trumpai ir aiškiai, kad lietuviai žydų nešaudė, kad sušaudė juos vokiečiai“.

Jonas Noreika – Generolas Vėtra. Senoji paminklinė lenta. Slaptai.lt nuotr.

„Akiračiai“ pastebėjo, jog prisiminimuose Pakalniškis mini apie 3 tūkst. nužudytų žydų, tačiau sovietai nurodo 1800, panašiai tiek tuo metu Plungėje ir gyveno žydų. „Akiračių“ paklaustas, kuo remdamasis pateikė būtent 3 tūkst., Pakalniškis atsakė nustatęs iš akies – prieš sušaudymą sinagogoje buvo labai daug uždarytų žydų.

Panašių grubių netikslumų, pritraukimų ar net prieštaravimų galima rasti ir daugiau Pakalniškio prisiminimuose. 1993 m. viešėdamas Plungėje Pakalniškis kalbėjo: „žydų kitoks mentalitetas, jie moka prisitaikyti, jie norėjo prisitaikyti prie naujos [sovietų] santvarkos. Žydai buvo labai laimingi, kad rusai atėjo, nes žinojo, kad vokiečiai išžudys juos. Bet jie buvo geri žmonės, jie nenorėjo lietuvių skandinti“.

Tačiau prieš 13 metų išleistoje savo knygoje „Plungė“ Pakalniškis apie žydų – lietuvių santykius rašė visai kitaip: „Naujajai [sovietų] Lietuvos okupacijai žydai pagalbos ranką ištiesė. Kai buvo suvalstybintos didesnės krautuvės, buvę jų savininkai žydai pasidarė tų krautuvių vedėjais. Nebuvo jie kišami į kalėjimus ar tremiami, kaip daug neturtingesni už juos ūkininkai, iš kurių taip pat buvo atimtas turtas. Ūkininkams skriausti buvo suorganizuota žemės suvalstybinimo ir dalinimo įstaiga, ir tos įstaigos viršininkai buvo žydukai ir žydelkos. Raudonomis žvaigždėmis apsikarstę jie buvo viešpačiai ant žmonių. Žydai, visokie Špicai ir Ickės, sėdėjo ten ir Lietuvos užgrobikams žmones apiplėšti padėjo. Niršo žmonės tai matydami ir keikė žydus. Tai šitaip jie atsilygina Lietuvai už priglaudimą per šimtmečius! Kai pradėjo vežti žmones, žydų išstojimas prieš lietuvius aukščiausią laipsnį pasiekė. Juk kai sunkvežimis su rusų kareiviais atvažiuodavo į kaimą žmonių surinkti, atvažiuodavo kartu ir jaunas žydukas, raudoną žvaigždę prisisegęs. Ir matydavosi, kad rusai kareiviai yra nekalti dėl to, kas vyksta, kad egzekucijos vadovas ir viršininkas yra tas Ickė. Reikia todėl suprasti ir tuos jaunuolius, kurie, jau vokiečiams atėjus, 1941-jų vasarą atsivedė žydų grupę į benzino stoties aikštę ir juos ten lazdomis užmušė. Už tai, kad prieš porą dienų žydai buvo išvežę jų tėvus ir seseris.“

Tad ir vėl tenka klausti: kuriais Pakalniškio pateiktais žydų vertinimais tikėti: 1980 ar 1993 metų?

Kaip pavojinga remtis tokiais žongliruojančiais „faktais“, lengvabūdiškais kaltinimais („nežinau net ar jis buvo Jonas, negi pasauly tik vienas Noreika“), kaip atsargiai turime vertinti sovietines bylas, rodo labai skaudus Broniaus Žvinio atvejis.

1941 m. Birželio sukilimo dalyvis, molėtiškis Bronius Žvinys sovietmečiu kalėjo du kartus: 1950–1955 m. dėl tarnybos policijoje vokiečių okupacijos metais (1941 metų birželį Lietuvos Laikinajai vyriausybei paskelbus, jog iki sovietinės okupacijos policijoje tarnavę asmenys privalo grįžti į savo buvusias tarnybos vietas, B. Žvinys liepos pradžioje sugrįžo į Vilniaus miesto policijos 7-ąją nuovadą) ir 1966–1975 m. dėl dalyvavimo 1941 m. sukilime ir neva dėl dalyvavimo Holokauste.

Antroje B. Žvinio byloje net penki asmenys teigė buvę Molėtų žydų žudynių vietoje, užkasdavę ten sušaudytus žmones, ir liudijo neva B. Žvinys asmeniškai šaudė mirčiai pasmerktus vaikus, moteris, vyrus. Vienas jų net nurodė, kad B. Žvinys neva turėjo rusišką šautuvą. Tiesa, kiti penki bylos liudininkai tvirtino priešingai: Žvinys nedalyvavo Molėtų žydų žudyme (įvairiais duomenimis Molėtuose buvo nužudyta nuo 700 iki 1200 žydų), nes tuo metu gyveno ir dirbo Vilniuje. Sovietinis teismas, aišku, patikėjo pirmais penkiais liudytojais.

Atkūrus nepriklausomybę B. Žvinys Lietuvos Aukščiausiojo Teismo buvo reabilituotas abiejose bylose: 1991 m. reabilituotas dėl tarnybos policijoje vokiečių okupacijos metais, o 1992 m. – dėl dalyvavimo 1941 m. sukilime ir dėl dalyvavimo Holokauste.

Birželio sukilimas išsklaidė Kremliaus propagandos mitą, kad lietuvių darbininkai ir smulkieji ūkininkai „mylėjo sovietų valdžią“. LAF kovotojai, jauni Kauno darbininkai, veda suimtą Raudonosios armijos komisarą.

Tačiau 2010 m. Aukščiausiasis Teismas B. Žvinį dereabilitavo, t. y. panaikino jo ankstesnę reabilitaciją, nes „B. Žvinys, būdamas Molėtų valsčiaus lietuvių pagalbinės policijos nariu, vykdė ne tik užduotis, duotas jam, kaip viešosios policijos pareigūnui, bet savo veiksmais prisidėjo prie vokiečių okupacinės valdžios vykdomų nusikaltimų žmoniškumui“.

Šį savo sprendimą AT priėmė remdamasis sovietinio teismo surinktais įrodymais, taip pat neatsižvelgė į tai, kad tardomam Žviniui buvo taikoma fizinė ir psichologinė prievarta (tą liudijo ir pats Žvinys, ir jo žmona bei dukra, per pasimatymą kalėjime mačiusios jo veide mėlynę). Tokią prievartą draudžia JT Visuotinė žmogaus teisių deklaracija, o pagal tarptautinę teisę tai reiškia, kad sovietinis teismo procesas buvo neteisingas ir neteisėtas, tad jo metu surinkti įrodymai laikytini niekiniais.

Visgi Genocido tyrimo centro darbuotojams atradus dokumentą, pagrindžiantį, kad B. Žvinys Molėtų žydų šaudymo metu tikrai buvo Vilniuje ir niekaip negalėjo dalyvauti žudymo procese, 2018 m. birželio 13 d. Aukščiausiasis Teismas dar kartą Bronių Žvinį reabilitavo (t. y. de-de-reabilitavo).

(Bus daugiau)

2019.10.24; 04:50

print

4 komentarai

  • Šaunuolis Dalius Stancikas. Labai puikūs, išsamūs ir įtikinami demaskavimai. Vis aiškiau matome ir vis labiau suprantame, kas, kaip ir kodėl mus kaltina nebūtais nusikaltimais, kas ir kodėl mus žemina, menkina, šmeižia. Vis aiškiau matyti, kam reikia juodinti Lietuvą.

  • Gili, prasminga, issami analize, padedanti susigaudyti, kas ir kodel mus puola.

  • Kada bus 7 dalis? Kiek is viso ju bus? Ar verciama i anglu, rusu, zydu kalbas?

  • Puikus straipsnis.

Prisijunkite prie diskusijos

El. pašto adresas nebus skelbiamas.