Skirtingi okupaciniai režimai
Neįtikėtina vidinė ir tarptautinė įtampa buvo sukelta šį pavasarį, kai teismas atmetė G. Gochino reikalavimą įpareigoti Genocido tyrimo centrą pakeisti išvadą dėl Jono Noreikos, o pats Centras, atlikęs papildomus tyrimus, paskelbė savo paaiškinimus dėl kaltinimų J. Noreikai.
„Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenę šokiravo Centro „paaiškinimas“, kurio turinys ne tik atspindi bandymą pateisinti J. Noreikos veiksmus Antrojo Pasaulinio karo metais, bet ir turi baudžiamajame kodekse numatytos nusikalstamos veikos – Holokausto neigimo ar šiurkštaus menkinimo – bruožų. Centras turi viešai paneigti minėto rašto turinį ir atsiprašyti Lietuvos žydų bendruomenės už šiurkštų Holokausto menkinimą, o Lietuvos visuomenės – už jos dezinformavimą“.
„Žudikai, panašaus tipo kaip Noreika, dabar gali save paskelbti „herojais“ – tai jau Lietuvos žydų asociacijos Izraelyje pareiškimas.
„Mes prisijungiame prie savo filialo kreipimosi į Lietuvos vyriausybę, teisėkūros institucijas, prašydami nedelsiant ir vienareikmiškai pasmerkti publikaciją kaip institucinio antisemitizmo aktą, bei reikalauti Centro viešai atsiimti šį tekstą, atsiprašyti Lietuvos žydų bendruomenės ir pasaulio žydijos dėl Holokausto reikšmės menkinimo, ir atsiprašyti Lietuvos visuomenės dėl suklaidinimo ir atminimo įžeidimo tiek kalbant apie aukas, tiek apie jas gelbėjusius herojus“ – Pasaulio žydų kongresas.
Savo ultimatumuose žydai nurodė tokias Centro „logines klaidas“: „viename rašto sakinyje teigiama, kad “lietuviai veikė prieš vokiečių valią”, kitame teigiama, jog į „Vokietiją buvo žiūrima kaip į sąjungininką” (Centras teigė:„1941 m. Birželio sukilimo metu ir po jo pilnai atkurdami nepriklausomoje Lietuvoje egzistavusią savivaldos sistemą, lietuviai veikė prieš vokiečių valią, jų tikslas buvo tarnauti Lietuvai, o ne Trečiajam Reichui. Tačiau į Vokietiją buvo žiūrima kaip į sąjungininką kovoje prieš Sovietų sąjungą“).
O kitą Centro teiginį – „Lietuva vienintelė Europoje bandė pasinaudoti vokiečių puolimu ir pati išsilaisvinti iš sovietų okupacijos, pasiskelbdama nepriklausoma valstybe ir atkurdama ankstesnes savivaldos struktūras (buvo tikėtasi, kad vokiečiai, pradėję karą su Sovietų sąjunga, užimdami Lietuvą jau ne kaip Sovietų sąjungos dalį, pripažins Lietuvos nepriklausomybę). Dėl šių aplinkybių Lietuvoje įvestas nacių okupacijos režimo tipas skyrėsi nuo nacių režimo tipų okupuotose Vakarų ir Rytų Europos šalyse“ – kritikavo ne tik žydai.
„Skaityti Genocido tyrimo centro, oficialios institucijos, rašte, kad čia veikė kitokia nacių okupacija ir kad lietuviai į ją kitaip žiūrėjo, yra mažų mažiausiai keista, žinant, kuo ji baigėsi Lietuvai. Lietuvai ji baigėsi tuo, kad čia neliko ištisus amžius gyvenusios Lietuvos žydų bendruomenės.“, – piktinosi visuomeninės televizijos LRT žurnalistinių tyrimų skyriaus vadovė Indrė Makaraitytė.
Vilniaus universiteto Istorijos (!) fakulteto docentė dr. Jurgita Verbickienė taip pat neigė Centro išvadą, aiškindama, kad „nacių įvestas režimas Lietuvoje buvo identiškas, tačiau žmonių lūkesčiai buvo kitokie“.
Ar prasminga mums veltis į šiuos sudėtingus mokslinius ginčus ir kaip tai gali sietis su Jonu Noreika? Prasminga, nes šie giluminiai dalykai (kuriuos privalu žinoti Europos žydų istoriją dėstančiai docentei) atsako į daug svarbių klausimų: ar Laikinoji vyriausybė ir visa lietuviška savivalda vertintinos kaip kolaborantės? Ar Jonas Noreika, okupacijos metu dirbęs Šiaulių apskrities viršininku, vertintinas kaip kolaborantas? Pagaliau, skirtingi okupacinių režimų tipai iš dalies atsako ir į klausimą, kodėl nacių okupuotoje Lietuvoje nužudyta apie 95 nuošimčiai žydų, o štai Danijoje priešingai – net 95 nuošimčiai žydų išliko.
Istorikas Justas Stončius rašo, kad „Nacistinis režimas Danijoje buvo, ko gero, mažiausiai represinis negu kitose okupuotose Europos valstybėse, ir tai buvo vienas iš veiksnių, kuris sumažino rizikos baimę už pagalbą žydams. Danija buvo okupuota be pasipriešinimo, ir nacistai trejetą metų gerbė jos „suverenitetą“. Šiuo atžvilgiu okupuota Danija įgijo išskirtinį statusą Trečiojo Reicho kontroliuojamose teritorijose. Šalį toliau valdė karalius, vyriausybė ir parlamentas, o teismai, administracinis aparatas bei kariuomenė kartu su policija išlaikė savarankiškumą. Pokario metais ši politika [nesipriešinti Reichui] buvo aiškinama kaip neabejotinas patriotiškumas, dėl kurio, žvelgiant totalitariniams okupantams į akis, buvo išsaugoti demokratijos idealai bei socialinė gerovė“.
Tiesa, J. Stončius akcentuoja išskirtinai draugišką danų požiūrį į žydus prieš Antrąjį pasaulinį karą – toks buvo nebūdingas daugumai Europos šalių: „Nacistinis režimas Danijoje jokiais dekretais neardė mišrių šeimų, sutuoktiniui nežydui netaikė antisemitinių įsakų, nes baiminosi visuomenės ir Bažnyčios atstovų protestų bangos“.
Lietuvoje, kaip jau minėjome 8 dalyje, dėl labai skirtingų istorinių aplinkybių šie santykiai susiklostė visai kitokie: atkurdami valstybę lietuviai stengėsi perimti iš žydų esmines valstybines funkcijas – prekybą, pramonę ir finansus (anot istoriko Timothy Snyderio „1938 m. Europoje buvo laikoma savaime suprantama, kad lojalumas valstybei ir tautybė yra neatsiejami dalykai“), dėl to didelė dalis įsižeidusių žydų sveikino ir palaikė lietuviams itin skausmingą sovietų okupaciją Lietuvoje („Žydų karių sąjunga linki tikrajai Lietuvos liaudies vyriausybei ko didžiausios sėkmės ir yra pasiryžusi visomis savo išgalėmis remti ją“ – „Apžvalga“, 1940 m. birželio 25), o nukentėjusių nuo sovietų lietuvių nuoskaudomis bandė pasinaudoti naciai („pirmasis, kuris Kaune pasidavė [SS generolo] Stahleckerio sukurstomas, buvo žurnalistas Klimaitis su partizanų būriu. Klimaitis tik ką buvo išėjęs iš bolševikų kalėjimo. Jis ir suorganizavo apie save daugelį tokių pat pirmom karo dienom“, – prisimena Juozas Ambrazevičius-Brazaitis.).
Prieškario Lietuvoje mažai būta ir mišrių su žydais šeimų, kaip Danijoje. „Nepriklausomos Lietuvos žydai buvo ne tik viena iš labiausiai vienalyčių bendruomenių Rytų Europoje, bet ir neabejotinai labiausiai „žydiški“. Lenkijos, Čekoslovakijos, Vengrijos, Rumunijos, netgi Latvijos žydai buvo daugiau ar mažiau akultūrizavęsi. Lietuvos žydai šiuo atžvilgiu buvo išimtis, – tvirtina E. Mendelsohnas“. Jie tarpusavyje kalbėjo žydiškai, skaitė žydiškus laikraščius, nesituokė su kitataučiais, o jų vaikai lankė žydiškus darželius, žydiškas pradžios ir netgi vidurines mokyklas. Niekur kitur pasaulyje to nebuvo.
1930 m. sionistų vykdomojo komiteto pirmininkas mūsų keliauninkams Antanui Poškai ir Matui Šalčiui taip įvertino litvakų vaidmenį kuriant žydų valstybę: „Be Litos mes vargu ar būtume įkūrę žydų tautos židinį Palestinoje. Izraelį mes atkuriame litvakais ir JAV žydų pinigais. Nė vieno krašto žydai nėra taip susipratę tautiškai kaip Lietuvos. Jie sąmoningai kuria nepriklausomą žydų valstybę“ (Liudas Truska. Lietuviai ir žydai nuo XIX a. pabaigos iki 1941 m. birželio).
J. Stončius tap pat pažymi, kad švelniausią nacių okupacijos režimą Danijoje, Norvegijoje, Olandijoje lėmė ir nacių ideologija: „norvegai, danai, olandai ir flamandiškai kalbanti Belgijos gyventojų dalis buvo laikoma germanais, taigi, Vakarų Europos žmonės „rasine“ ir kultūrine prasme buvo vertinami labiau nei Vokietijos sąjungininkai Pietų ir Pietryčių Europoje.“
Dar plačiau nacių okupacinio režimo tipus išskiria istorikas Sigitas Jegelevičius: „Negalima vienu matu matuoti kolaboravimo mastų bei pobūdžio Lietuvoje ir kitose teritorijose. Sovietų represinės struktūros šiuo atžvilgiu nedarė jokio skirtumo. Istorikai neturėtų sekti jų pavyzdžiu.
Lygindami Lietuvos ir Lenkijos okupaciją pirmiausia turėtume atkreipti dėmesį į okupantų skirtingumą, kuris nulėmė daugelį procesų, vykstančių okupuotuose kraštuose. Prieš Lenkijos valstybę karą pradėjo ir jos nepriklausomybę sunaikino nacistinė Vokietija, tam tikru momentu prie to prisidėjus bolševikinei Sovietų Sąjungai. Ir nacistinė Vokietija, ir Sovietų Sąjunga buvo Lenkijos priešininkės. Vis dėlto lenkų sąmonėje ir praktinėje veikloje pirmasis ir svarbesnis priešas buvo nacistinė Vokietija, užpuolusi Lenkiją ir pažeidusi jos nepriklausomybę. SSRS lenkų ir jų valstybės požiūriu irgi buvo priešas, bet antrasis – po Vokietijos.
Lietuvos padėtis buvo diametraliai priešinga. Ją užpuolė, okupavo ir nepriklausomybę sunaikino bolševikinė Sovietų Sąjunga. Lietuvai tai buvo pirmas ir svarbiausias priešas, toks pats, koks lenkams tuo metu buvo Vokietija. Vokietija Lietuvos teritoriją okupavo po SSRS. Natūralu, kad ji tapo antruoju Lietuvos priešu, nes neleido atkurti nepriklausomybės ir įvedė savo okupacinį režimą.
Nekreipdami dėmesio į dviejų skirtingai suvokiamų priešų buvimą negalėsime tinkamai įvertinti savo žmonių elgesio okupacijos sąlygomis, netgi nesuprasime jo. Tokio neįvertinimo ir nesupratimo rezultatas – iškreiptas kolaboravimo vaizdas. Turėdami galvoje kelių priešų buvimą ir skirtingą jų išsidėstymą kitaip suvoksime lietuvių savivaldos administracijos buvimą. Tuomet galėsime tinkamai vertinti joje dirbusių žmonių veiklą.
Priskiriant ar nepriskiriant vietinėje savivaldos administracijoje dirbusius žmones kolaborantų kategorijai labai svarbus yra okupacinio režimo tipas. Bendruoju okupacinio režimo tipu reikėtų laikyti tokį režimą, kai okupantas iš esmės laikosi 1907 m. IV Hagos konvencijos dėl sausumos karo įstatymų [šioje konvencijoje nurodoma, kaip privaloma elgtis su karo belaisviais ir okupuotos teritorijos gyventojais, taip pat vardinamos karo belaisvių, pagalbą suteikiančių draugijų, kalinių informacinių biurų teisės ir pareigos; pagal šią konvenciją okupuotoje teritorijoje draudžiama žudyti taikius gyventojus].
Tokį režimą naciai buvo įvedę Danijoje, Liuksemburge, Norvegijoje. Gana panašus režimas buvo Belgijoje ir Olandijoje. Prancūzijoje nacių įvestas okupacinis režimas ne visai atitiko minėtą konvenciją, būta gana brutalių nukrypimų nuo jos normų elgsenoje su vietos gyventojais. Tai būtų antrasis nacių okupacinio režimo tipas. Lenkijos teritorijose, įėjusiose į Generalinę guberniją, įvestas režimas gerokai skyrėsi nuo okupuotų kraštų Vakaruose nacių įvesto okupacinio režimo; jį sąlyginai būtų galima įvardyti kaip trečiąjį nacių taikyto okupacinio režimo tipą.
Pagal mūsų sąlyginį skirstymą, Ukrainoje ir Baltarusijoje buvo ketvirtasis nacių okupacinio režimo tipas, kuriam būdinga okupanto sukurta neišbaigta vietinės savivaldos sistema. Penktajam nacių okupacinio režimo tipui reikėtų priskirti okupuotas Rusijos sritis su kukliomis nacių sukurtos vietinės savivaldos užuomazgomis.
Lietuvoje, panašiai kaip Latvijoje ir Estijoje, egzistavo dar vienas nacių okupacinio režimo tipas, kurio negalima sutapatinti nė su vienu iš minėtų penkių tipų.
Birželio sukilimas ir jo rezultatas – Lietuvos valstybingumo atkūrimo deklaravimas, Laikinosios vyriausybės paskelbimas – suardė nacių planus nuo pat pirmųjų žingsnių Lietuvą visais atžvilgiais laikyti sudedamąja Sovietų Sąjungos dalimi. Visas Lietuvoje buvęs turtas, kartu ir žemė, paskelbtas SSRS turtu, tapo vermachto trofėjumi ir dėl to virto reicho nuosavybe. Bet kurti kolaboracines valdymo struktūras kol kas nesiryžta. Atrodo, lietuvių savivaldos struktūrų sukūrimas ne pagal nacių sumanymus privertė juos taktiniais sumetimais bent laikinai pakoreguoti savo planus“.
Tuo tarpu tik šešias savaites gyvavusios Lietuvos laikinosios vyriausybės vadovas Juozas Ambrazevičius, dar po mėnesio jau vadovavęs antinaciniam pogrindžiui ir dėl gestapo persekiojimų priverstas pakeisti pavardę į Juozo Brazaičio, išryškina ir nacių režimų skirtumus okupuotose Baltijos valstybėse: „[vokiečių] Generalinis komisaras savo valdžią vykdė per lietuvius tarėjus, kurių žinioje buvo visas lietuviškas administracinis aparatas. Komisaro atitinkamas referentas turėjo ryšius su atitinkamu tarėju, kuris savo vardu leido gyventojams potvarkius bei įsakymus. Valdžios paralelizmu, komisariatu ir savivalda Lietuvos režimas skyrėsi nuo Estijos ir Latvijos. Čia buvo ne tik didesnis autonomijos simbolis, bet turėjo ir praktinės reikšmės: tarėjai turėjo teorinę teisę su atitinkamo referento reikalavimais nesutikti, daryti įtakos, kad jie būtų pakeisti. Tai davė pagrindą ir trinčiai tarp komisariato ir tarėjų. Vokiečių žinioje buvo tik viršūnės, o masės buvo lietuviškos savivaldos žinioje. Vokiečių represijos pasiekdavo tik dalį gyventojų, kada vokiečių valdžia apeidavo savivaldos organus“. Deja, ta gyventojų dalis dažniausiai buvo žydai, nes naciai iškart nubrėžė labai aiškią skiriamąją liniją: vokiečiai ir žydai bei jų turtas nepriklauso lietuviškos savivaldos kompetencijai.
J. Ambrazaitis-Brazevičius taip pat pažymi, kad „maža, labai maža, dalis “savivaldoje buvo vokiečių paskirtieji lietuviai, „kuriuos galima būtų laikyti kolaborantais“. O štai Laikinosios vyriausybės paskirta „administracinio personalo dalis atkakliai laikėsi lietuviškos linijos, sumaniai sabotavo vokiečių įsakymus, nukreiptus prieš lietuvių interesus. Gaudami direktyvų iš pogrindžio nepasitraukti iš užimtų įstaigose pozicijų iki paskutiniųjų, kad sutrukdytų vokiečių planus, lietuvių administracijos pareigūnai suvaidino ypatingai svarbų vaidmenį pasyvioje rezistencijoje prieš rudąją okupaciją. Čia aiškėjo, kokios praktinės reikšmės turėjo faktas, kad Laikinoji vyriausybė buvo suskubusi sudaryti administracinį aparatą. Daugelis šio aparato žmonių nukentėjo — buvo iššifruoti, atleisti, nubausti. Pogrindžio spauda, pavyzdžiui, pranešė — Šiaulių aps. viršininkas kap. Noreika išvežtas į Stutthofo koncentracijos stovyklą, Vilniaus aps. viršininkas Kerpė taip pat, o ir Vilniaus burmistro pavaduotojo Grigo, sekretoriaus J. Čiuberkio tokis pat likimas. Vilniaus krašte po „medžioklių” Vokietijos pramonės darbams gestapas suiminėjo lietuvių policijos pareigūnus, kuriuos įtarė, kad jie buvo įspėję gyventojus pasislėpti.“
Belieka pridurti, kad tokia lietuvių taktika ir lėmė, jog Lietuvoje nebuvo įkurtas SS dalinys, o Vietinė rinktinė nepanaudota nacių tikslams – iš nacių okupuotų kraštų taip pasipriešinti pavyko tik lietuviams ir lenkams. Deja, šis svarbus istorinis akcentas paprastai pamirštamas ginantis nuo nepamatuotų kaltinimų Lietuvai.
Bus daugiau
2019.11.14; 00:30
