Dalius Stancikas. Su kūju – per istoriją ir Lietuvą (13)


Dalius Stancikas. Slaptai.lt nuotr.

Žydų gelbėjimas Šiauliuose

Dėl to, kad J. Noreika bendravo su žydais gelbėjusiais asmenimis (Domu Jasaičiu), galėjo žinoti apie jų veiklą arba išreiškė pasipiktinimą vokiečių veiksmais, jokiu būdu nemažina jo kolaboravimo perkeliant žydus į getus ir nusavinant jų turtą pasekmės, nes šie veiksmai sudarė dalį proceso, kuris galiausiai baigėsi žydų žudymu“, – kovo pabaigoje pareiškė Tarptautinė komisija nacių ir sovietinio okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti. Ir „išreiškė savo aiškų įsitikinimą, jog dėl Jono Noreikos veiksmų karo metu jis nenusipelno jokių viešo pagerbimo ženklų“.

Deja, šis Komisijos pareiškimas gavosi labiau politinis, nei mokslinis, jame nemažai dviprasmiškų ir paviršutiniškų teiginių (pvz., ką reiškia frazė „įrodymai apie J. Noreikos veiklą nėra galutiniai“ – tai gal jie nevadintini įrodymais; arba „griežtai vertinant šie aspektai nėra susiję su J. Noreikos dokumentuotu kolaboravimu vykdant Holokaustą“, – o ne griežtai vertinant?), ir dėl to kyla klausimai ir abejonės Komisijos objektyvumu.

Kodėl ne vienerius metus tylėjusi Komisija staiga pradėjo vertinti Genocido tyrimo centro ir litvako Gochino teisminį ginčą? Kiek šiais klausimais Komisija gali būti objektyvi, jei Komisijos pirmininkas E. Zingeris yra Lietuvos žydų bendruomenės garbės pirmininkas? Kiek kitų valstybių mokslininkai, nežinantys lietuvių kalbos, yra pajėgūs įsigilinti į sudėtingas lietuviškas aplinkybes (pvz., į kitokį, nei Prancūzijoje, nacių okupacinį režimą Lietuvoje), į itin painias Jono Noreikos gyvenimo ir vertinimo peripetijas, ar jie apskritai girdėjo apie Šiaulių antinacinį pasipriešinimą, Domą Jasaitį, Šiaulių komisarą Hansą Gewecke?

Seimo narys Emanuelis Zingeris. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Ar Komisija geto vadovų veiklą taip pat vertina kaip dokumentuotą kolaboravimą: jei taip, tai kodėl nepasisakė dėl viešo Kauno geto vadovų pagerbimo, o jei ne, tai kokiu kolaboravimo apibrėžimu Komisija vadovaujasi? (Štai Komisijos pirmininko brolis Markas Zingeris mano, kad „nekorektiška, žinant realias aplinkybes, lyginti kolaborantus, nacių kalinius, geto tarybas ir policiją, su ne žydais kolaborantais, gyvenančiais kitapus getų spygliuotos vielos ir įsitaisiusiais nuovadose, ir kabinetuose, ir nebadmiriaujančius“. Tačiau, objektyviai žiūrint, kolaboranto sąvoka turėtų priklausyti nuo asmens tikslų ir veiksmų, o ne nuo buvimo vietos – juk kai kuriems geto kaliniams geto viršininko išskirtinės sąlygos taip pat atrodė kaip išdavystės kaina įgyta privilegija.

Štai S. Garbelis taip liudija: „1942 m. balandžio mėn. įstojau į Komunistų partijos pogrindinę organizaciją, įsteigtą Vilniaus gete, ir jos nurodymu buvau pasiųstas dirbti į gete buvusią žydų policiją. Žydų policija, kuriai vadovavo viršininkas Desleris ir geto komendantas Jakovas Gensas, Murerio ir Veiso nurodymu suimdavo žydus ir perduodavo juos vokiečiams sušaudyti. Geto rajone, Strašūnų g. name Nr.8 žuvusių tėvų vaikams buvo slaptai suorganizuoti vaikų namai. [Sužinojęs apie tai] Mureris įsakė Gensui likviduoti tuos vaikų namus. Po kokių dviejų dienų atvažiavo mašina, ir visi vaikai buvo išvežti. Spėliojame, kad jie buvo sušaudyti Paneriuose“.

Taip pat būtų svarbu žinoti, kaip Komisija vertina pasaulio teisuoliais pripažintus nacių karininkus? Kaip vertina partizanus, įsidarbinusius stribais ar NKVD-istais tam, kad tokiu rizikingu būdu padėtų partizaniniam pogrindžiui – ar kaip dokumentuotus kolaborantus, ar kaip pasiaukojančius kovotojus už laisvę? Pagaliau, ar tokia, metų metais nesusirenkanti Komisija apskritai yra reikalinga?

Jonas Noreika – Generolas Vėtra. Slaptai.lt nuotr.

Komisija itin lengvabūdiškai įvertino Jono Noreikos santykį su Domu Jasaičiu – „bendravo“, nors Genocido tyrimo centro paskelbtuose paaiškinimuose buvo pasakyta gerokai daugiau: jie abu buvo antinacinio Šiaulių pogrindžio vadai ir itin pasitikėjo vienas kitu. Kodėl Komisijai neiškilo neišvengiami klausimai: ar žydų gelbėtojas Domas Jasaitis būtų pasitikėjęs „Holokaustą vykdančiu dokumentuotu kolaborantu“ – juk už žydų gelbėjimą naciai skelbė mirties bausmę? Ar gyvybe rizikuojantis D. Jasaitis galėtų žydus į mirtį siuntusį asmenį vertinti kaip „didelį patriotą ir rezistentą, griežtai gynusį krašto reikalus prieš okupantus“? Pagal Komisijos paskelbtą išvadą J. Noreika turėjo būti mirtinai pavojingas ne tik D. Jasaičiui, bet ir žydus gelbėjusiai jo žmonai Sofijai Lukauskaitei–Jasaitienei bei jų sūnui ir dukrai (žydų gelbėjimo darbe dirbusiais pasiuntinukais), ir jos seseriai Onai Lukauskaitei-Poškienei (su kuria po karo J. Noreika sukūrė antisovietinę organizaciją – vėlgi ypatingas tarpusavio pasitikėjimas) bei dviems jos sūnums! Ar Jasaitis, vienas iš antinacinės organizacijos Lietuvių frontas įkūrėjų, būtų rizikavęs visu Šiaulių pogrindžiu, jei Noreiką vertintų kaip E. Zingerio vadovaujama komisija?

Šis akivaizdus nelogiškumas, kurio nenori matyti Komisija, priverčia trumpam stabtelėti prie žydų gelbėjimo veiklos Šiauliuose – skirtingai nei Komisija, prieš darydami išvadas, turime suvokti, kas ten vyko, koks buvo tą veiklą organizavęs daktaras Domas Jasaitis – Jono Noreikos bendražygis, koks buvo komisaras Hansas Gewecke, nepaklusęs Jägerio nurodymui sunaikinti Šiaulių getą, ir kodėl būtent Šiauliuose pavyko sukurti tokį stiprų žydų gelbėjimo tinklą?

Iš D. Jasaičio liudijimų: „Žydų naikinimui Šiauliuose ir Šiaulių apskrityje prasidėjus (tomis dienomis visa Šiaulių apskritis buvo paniškai paveikta dėl 2000 žydų Žagarėje sušaudymo) sutikau SD viršininką leitenantą Bucalskį. Jis mane sustabdė ir išmetinėjančiai paklausė: „Tai ką, lietuviai nepatenkinti?“ „Ponas Bucalski, manau, ir jūs sutiksite, kad nėra galima būti patenkintu žinant ir išgyvenant, kas dedasi Žagarėje ir kitose vietovėse“. „Daktare, jei jūs panašiai kalbėsite, tai neabejotinai griūsite į tą pačią duobę.“

Naujoji atminimo lenta, skirta Jono Noreikos garbei. Slaptai.lt nuotr.

Visgi D. Jasaitis grasinimų neišsigando: „Liepos pirmoje pusėje Šiauliuose prasidėjo gausūs sušaudymai ir lietuvių, ir žydų [atkreipkim dėmesį – panašiu metu atsistatydinimus iš tarnybos pateikia Šiaulių apskr. viršininkas I. Urbaitis ir Šiaulių burmistras Juozas Naujalis]. Šiaulių sunkiųjų darbų kalėjimas buvo perpildytas. Į jį buvo sugrūsti komunistai, jų artimi bendradarbiai, o taip pat turbūt daug nekaltų žmonių. Kalėjimą tvarkė SD. Ji ir pradėjo vykdyti naktinius suimtųjų šaudymus. Buvo kalbama, kad tokių aukų skaičius buvo 5-600 žmonių. Šiaulių visuomenės vardu kun. J. Lapis, J. Bugailiškis ir D. Jasaitis nuvyko pas gebietskomisarą Geweckę ir prašė tuos šaudymus sustabdyti. Pastarasis atsisakė sustabdyti šaudymus, bet pažadėjo, kad ateityje šaudymai bus vykdomi tik teismo sprendimu. Komisaras [Gewecke] to pažado neišpildė. Šaudymai buvo vykdomi kaip ir pirmiau, SD, gestapo ir jo paties sprendimais, tik jie buvo labai negausūs. Žydus ištiko dar baisesnis likimas. Jau liepos vidury SD pradėjo jų masinį žudymą. Pirmomis aukomis buvo seniai, ligonys, apskritai nedarbingi asmenys ir vaikai našlaičiai. Jie buvo brutaliai suvaryti į sunkvežimius, išvežti už miesto ir nužudyti tarp Kuršėnų ir Gruzdžių miškuose. Tuo laiku sklido gandai, kad tokių aukų buvo apie 1500. Tie žudymai Šiauliuose sukėlė paniką.

Pirmasis Šiaulių visuomenės atstovų kun. J. Lapio, J. Orlausko ir D. Jasaičio kreipimasis į Šiaulių apygard. Komisaro štabsleiterį Schropferį su prašymu sustabdyti žydų naikinimą baigėsi nesėkmingai. Pastarasis pasikalbėjimą nutraukė ir grasomai patarė į tuos reikalus nesikišti, nes jie yra išimtinėje vokiečių žinioje ir jurisdikcijoje. Bet žydų šaudymai, nors ir mažesniais kiekiais, vis buvo vykdomi ir Žydų taryba neatlaidžiai prašė juos gelbėti. Todėl tie patys asmenys keliolika dienų vėliau kreipėsi į gebietskomisarą Geweckę ir prašė nekaltų žydų egzekucijas sustabdyti. Jis pažadėjo ir pažadą įvykdė. Iki okupacijos galo daugiau platesnio masto žudymų, išskyrus vaikų išvežimą 1943 m., nebuvo.“

Iš šio ir kitų liudijimų akivaizdu, kad po netikėto, siaubingo Žagarės geto likvidavimo susirūpinę lietuviai paveikė nacių komisarą Geweckę ir šis pasipriešino Jägerio spaudimui išžudyti taip pat ir Šiaulių getą. D. Jasaitis maksimaliai pasinaudojo Gewecke‘s pragmatizmu įtikindamas, kad žydai labai reikalingi jam paskirtai užduočiai įgyvendinti – Šiaulių apskrityje užtikrinti tvarką ir kariuomenės aprūpinimą. Būdamas Šiaulių sveikatos skyriaus viršininku Jasaitis įtikino Geweckę, kad be žydų daktarų (jų Šiauliuose buvo net 40 – pusė visų miesto gydytojų) Šiauliai karo metu pražus, nes „ore kabo įvairių eventualių epidemijų grėsmė“. Gewecke leido visiems žydams gydytojams dirbti laborantais, ir taip Šiauliai tapo vieninteliu Lietuvos miestu, kur žydai gydytojai turėjo išskirtines darbo sąlygas.

Jonas Noreika – Generolas Vėtra. Senoji paminklinė lenta, barbaro sudaužyta. Slaptai.lt nuotr.

Šiaulių tekstilės fabriko direktorius žydų gelbėjimui taip pat panaudojo „baisiojo getų likvidatoriaus“ Gewecke‘s pragmatiškumą: „Dėl žaliavos trūkumo buvo numatyta fabriką likviduoti, bet šalta 1941–1942 m. žiema privertė vokiečius pakeisti savo nusistatymą. Buvo duoti dideli užsakymai ir įsakymu iš centro fabrikui buvo suteiktos pirmumo teisės tuojau po ginklų pramonės. Vieną gražią dieną gavau oficialų raštą, kad po kelių dienų žydų kolona bus atšaukta iš darbo. Tas atšaukimas žydams buvo didelis smūgis, nes jie tuo būdu liktų izoliuoti nuo miesto ir tas prilygtų lėtam jų išmarinimui badu. Paskambinau į getą ir pataikiau tuo momentu, kai ten sėdėjo Gewecke. Kategoriškai pareikalavau pasakyti, ar tikrai bus paimti žydai, nes aš turįs žinoti tai ryšium su terminuotais kariuomenės užsakymais ir t.t. Trumpai pagalvojęs Gewecke atsakė, kad po poros dienų pats [!] atvyksiąs į fabriką susipažinti su darbu ir vieta”.

Be šios pavojingos, bet viešos žydų gelbėjimo veiklos, D. Jasaitis suorganizavo ir pogrindinį žydų gelbėjimo tinklą – už tokius darbus naciai jau baudė mirties bausme. Kadangi vokiečiai nesistengė aprūpinti geto gyventojų vaistais, D. Jasaitis juos slapta perdavinėjo per geto tarybos narį Berą Kartūną. Taip pat į žydų gelbėjimo veiklą įsitraukė ir visa Jasaičių šeima. „Nebuvo dienos, kad keletas žydų neateitų į [Jasaičių] namus, norėdami gauti maisto, pasiimti paliktų apsaugai daiktų ar prašyti tarpininkavimo ir kitokios pagalbos ar palikti žinią, kuri būtų naudinga kitam žydui. Išgelbėtų iš geto ir paslėptų vaikų motinos ateidavo gauti paskutiniųjų žinių. Laikinai priglausdavo savo namuose išvestą iš geto arba net savo inciatyva atėjusį žydą. Kartais tuose namuose galėdavo pasimatyti žydai, kurie gyveno ne vienoje vietoje ir neturėjo kitų galimybių susitikti. Jasaitienė laikinai priglausdavo savo namuose išvestą iš geto arba net savo inciatyva atėjusį žydą. Jie buvo išvežami iš miesto kiek galima greičiau ir įvairiais būdais. Ypatingais atvejais buvo panaudojama ligoninės sanitarinė mašina. Žydai buvo nugabenami į punktus, iš kurių juos paimdavo numatyti globėjai.“

Pabėgusius ar slepiamus žydus retai kada pavykdavo iškart nugabenti pas pastovų globėją, dažniausiai kurį laiką tekdavo slapstyti tarpinėse „stotelėse“. Viena iš jų buvo Šiaulių ligoninė. Ligoninės vaikų skyriaus vedėja Janina Luinienė liudija: „Vykonytė matuodavo [atvestiems žydukams] temperatūrą ir rašydavo ant lapo aukštą temperatūrą. Porą mėnesių vaikams išbuvus ligoninėje, prasidėjo šnibždėjimai. Kodėl temperatūrą matuoja tik Vykonytė? Kodėl tie visi berniukai apipjaustyti? Apipjaustytus vaikus buvo labai sunku paslėpti, todėl daug kas vengė juos gelbėti. Net metropolitas Andrejus Šeptyckis sutiko padėti gelbėti tik mergaites žydes. Kai visi pradėjo atvirai sakyti: „Tai žydukai“, vakare nubėgau pas S. Jasaitienę ir prašiau skubiai vaikus atsiimti ir kur nors išgabenti. Ponia Jasaitienė padėjo. Nakčia skubiai atvyko vaikų „tėvai“…“

Domo Jasaičio žmona, Sofija LukauskaitėJasaitienė, ypač gerai žinojo, kaip sudėtinga organizuoti žydų pabėgimą iš geto. „[Pirmiausia tekdavo] vaikui sudaryti gimimo metrikus [čia labai pagelbėdavo šiauliečiai kunigai], suaugusiam – asmens dokumentą. Suaugusiam sudaryti asmens dokumentą reikėjo arba išvogti iš savivaldybės pasams blanką su antspaudu, arba surasti savivaldybėje žmogų, kuris ant atitinkamo blanko su prilipdyta fotografija pasiryžtų antspaudą uždėti. Šito darbo vienas žmogus atlikti negalėjo. Antra – reikėjo turėti tinkamą vietą apgyvendinti, surasti pasiryžėlius, kurie sutikdavo tokį beteisį pilietį priimti. Retai žmonės gelbėdavo už materialines gėrybes, dažniausiai pasiryždavo tik religinio ir humaniškumo principo vedami.  

Išgelbėti žydą visuomet buvo susiję su mirties pavojumi ir tam asmeniui, ir jo artimiesiems. O gelbėjimo aplinkybės buvo tokios sunkios ir komplikuotos, kad norint išgelbėti vieną žydą, į tą darbą reikėjo įtraukti bent 510 asmenų. Už vieną išgelbėtą ištisos šeimos buvo statomos į pavojų.

Pasaulio teisuoliai. Slaptai.lt nuotr.

Kodėl buvo taip sunku išgelbėti žydą?1. Žydai buvo labai neryžtingi, jei pabėgimas buvo susijęs su rizika, jie rezignuodavo. Jie apleisdavo getą tik tuo atveju, jei buvo viskas iš anksto gerai suorganizuota. Apie tą ypatybę ne viena žydė man atvirai pasisakydavo. 2. Jeigu išėję į laisvę žydai buvo suimami ir gestapo tardomi, tai viską išpasakodavo iki smulkmenų apie savo gelbėtojų žygius, nurodydami jų pavardes, o tai sudarydavo didžiausią pavojų jų gelbėtojams.“  

O štai dar keli liudijimai. „Dokumentuotas kolaborantas“, Šiaulių viceburmistras Vladas Pauža: „Esu išdavęs daugiau kaip 300 asmens pažymėjimų: p. S. Jasaitienei, dekanui kun. Vincui Bylai, kun Petrui Dzegoraičiui, Vilniaus geležinkelių valdybos kasininkei, kuri atveždavo pogrindinę spaudą ir kitiems – Radviliškin ir Joniškin. Dėl atsargumo ir galimo sugavimo kasininkė mano, o aš jos tikros pavardės nežinojome. Vokiečių saugumo agentai tris kartus buvo atėję teirautis dėl sugautų žydų su mūsų savivaldybės išduotais leidimais. Griežtai užginčijau, kad pažymėjimai yra fiktyvūs.“

Ūkininkas Jonas Daugėla: „Šiaulių mieste lietuviai labai plačiai vykdė žydų gelbėjimo ir jų pagalbos akciją ir šiam reikalui buvo suorganizuota net atskira organizacija iš vietos žymesniųjų visuomenės veikėjų. Ši akcija susilaukė labai didelio ūkininkų pritarimo. Šios organizacijos pagalba iš Šiaulių geto buvo pavogtas žydas Jokūbas Barilka. Mano tėvai savo ūkyje J. Barilką su dideliais pavojais išslapstė per visą okupacijos laikotarpį“.

Domas Jasaitis taip pat liudija, kad „Šiaulių miesto ir apskrities rezistencinės tarybos pogrindinis laikraštis „Lietuva“ išspausdino straipsnį, kuriame buvo pasmerkti žydų žudymai ir buvo priminta, kad visi, prisidedą prie tų įvykių, Lietuvai atsistačius bus patraukti teismo atsakomybėn ir teisiami už padarytas žmogžudystes ar už bendradarbiavimą jas vykdant“.

Stipru ir labai drąsu! Bet pala – juk Šiaulių apskrities pogrindžiui vadovavo Jonas Noreika! Holokaustą vykdantis dokumentuotas kolaborantas, pasak tarptautinės komisijos, leidžia ir platina įspėjamuosius tokio turinio leidinius? Pats sau grasina bausmėmis ir stengiasi jas kuo greičiau priartinti, beatodairiškai rizikuodamas dėl „Lietuvos atsistatymo“?

Vaizdas galutinai susifokusuoja, kai išgirstu iš vieno garbaus šiauliečio, kad jo tėvas, Šiaulių pogrindžio dalyvis, yra pasakojęs, jog Jonas Noreika buvo Šiaulių žydų gelbėjimo „stogas“. Logiška: vargu ar vieniems Jasaičiams būtų pavykę sukurti tokį platų ir taip sėkmingai veikusį žydų gelbėjimo tinklą – juk tam, kaip matome, reikėjo ir aukštų savivaldos pareigūnų pagalbos, ir rimtų finansų, ir valdiško transporto, ir daugybės kitų dalykų.

Deja, šis vertingas liudytojas (tėvas) jau miręs, o visos čia išvardintos istorinės aplinkybės ir prielaidos Komisijai ir litvakams kelia tik ironišką šypseną. Sergejus Kanovičius: „Pagal LGGRTC anoniminę pažymą – dieną jis žydus padėdavo naikinti, o laisvu nuo darbo laiku juos gelbėjo (įrodymų, beje, nėra).“; Markas Zingeris: „Dokumentuotų liudijimų apie J. Noreikos asmenišką požiūrį į Holokaustą nemačiau. Buvo minėta jo bičiulystė su vienu Gelbėtoju Šiauliuose [čia taip atsainiai įvardijamas Domas Jasaitis, kurio dėka išgelbėta šimtai žydų], jo perspėjimas apie pavojus kažkur vežimu važiuojantiems Šiaulių žydams, tačiau nežinia, kas ir kaip, ir kiek tai atitinka tikrovę. Taip kad Noreikos žmonos bandelės, kuriomis ji neva vaišino žydų vaikus, telieka bandelėmis“; o štai JAV gyvenantis litvakas G. Gochinas tuo žydų gelbėjimo „stogu“ greičiau sutinka pripažinti „baisųjį getų likvidatorių“ Geweckę, bet tik ne, gindie, Noreiką.

Vilniaus viešojoje žydų bibliotekoje pristatoma Arkadijaus Vinokuro (centre) knyga „Mes nežudėme”. Slaptai.lt nuotr.

Deja, daugiau jokių Jono Noreikos pogrindžio pėdsakų nepavyko aptikti Domo Jasaičio archyve. Tačiau ten yra likusi svarbi jo įžvalga: „[Žydų gelbėjimo veikla] vyko slapta, be išėjimo į viešumą. Tik taip veikiant ji galėjo būti sėkminga, nes apie ją negalėjo sužinoti okupantų SD ir gestapas. Ji buvo žinoma tik tam, kas vykdė gelbėjimo veiksmą, ir tam, į kurį tas veiksmas buvo nukreiptas. Slaptumas – didelė pagalba sėkmingai pogrindinei veiklai, bet didžiausias istorijos priešas, nes paprastai nepalieka dokumentuotų duomenų. Didelis darbas laukia mūsų istorikų surinkti esamus dokumentus, užrašyti liudininkų pareiškimus ir jais remiantis nupiešti istoriškai teisingomis spalvomis tos kruvinos, mūsų šalyje įvykusios epopėjos paveikslą. Nors jau labai pavėluota, bet dar nėra per vėlu“… Taip Domas Jasaitis Čikagoje rašė1 962 m. Taigi, prieš 57 metus…

Šią 2019-ųjų vasarą po „karštos“ televizijos laidos, skirtos Jonui Noreikai, paklausiau litvako Arkadijaus Vinokuro: „ar nesuabejojate, kad galbūt taip tūžmingai puolate žydų gelbėtoją?“ „Jei atsiras nors vienas jo išgelbėtas žydas, aš atsiprašysiu“, – ironiškai atkirto Vinokuras.

(Bus daugiau)

201912.12; 04:50

print

Prisijunkite prie diskusijos

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *