Teresė Buivytė-Švėgždienė
Susirinkome iš visų Lietuvos kampelių – dauguma kaimų ar mažų miestelių vaikai. Neturėjom puošnių drabužių, aukso ar sidabro papuošalų, troškom tik mokytis. Apsigyvenau bendrabutyje su 8 merginomis pereinamame kambaryje.
Jau nuo stojamųjų egzaminų pažinojau dėstytoją Joną Kazlauską. Per egzaminą rašiau apie tai, kodėl pasirinkau lietuvių kalbą ir literatūrą. Jis pagyrė rašinį, bet perspėjo, kad gerai apgalvočiau, ką kalbu ar rašau, nes kai kam gali nepatikti. Kadangi gyvenau ir mokiausi mažame miestelyje, apie saugumo pinkles nelabai ką ir težinojau (ko galim tikėtis Universitete, mus apšvietė aukštesniųjų kursų studentės bendrabutyje). Neiškentusi apie saugumą pakalbėjau su tėvais, bet jie teprašė laikytis nuošalyje, nesivelti į nemalonumus, mat ne visi mūsų giminės dar buvo grįžę iš Sibiro arba iš miško. Gyvenom Radviliškio rajone, prie dabar visiems jau žinomo Minaičių kaimo.
Pačioje studijų pradžioje mus, pirmokus, nuvedė į biblioteką ir skaityklą. Tai buvo kaip kokia šventovė. Blausi šviesa, tylus šnabždesys, atsargūs žingsniai. Pradžioje tik viską apžiūrinėjau, stengiausi neparodyti, kad tai matau pirmą kartą. Vėliau bendroji bibliotekos skaitykla tapo įprasta mokymosi vieta, nes bendrabutyje mokytis buvo neįmanoma.
