Tyrimas rodo, kad sprogdinimai Šri Lankoje – atsakas į šaudynes Kraistčerče. EPA-ELTA nuotr.
Preliminarūs tyrimai dėl Šri Lankos bažnyčiose ir viešbučiuose įvykdytų pražūtingų sprogdinimų rodo, kad tai buvo „atsakas į šaudynes Kraistčerče“, antradienį sakė Šri Lankos gynybos ministras.

Gynybos ministras Ruwanas Wijewardenė tvirtina, kad virtinė pražūtingų sprogdinimų Šri Lankos bažnyčiose ir viešbučiuose buvo suplanuoti ir įvykdyti „keršijant“ už šaudynes dviejose Kraistčerčo miesto Naujoje Zelandijoje mečetėse.

„Preliminarūs tyrimai atskleidė, kad tai, kas įvyko Šri Lankoje (sekmadienį), buvo atpildas už išpuolį prieš musulmonus Kraistčerče“, – parlamentui sakė R. Wijewardenė.

Praėjusį mėnesį per šaudynes dviejose Kraistčerčo mečetėse žuvo 50 žmonių.

Sprogdinimai Šri Lankoje įvykdyti Velykų sekmadienį. Daugiau kaip 300 žmonių žuvo per sprogimus bažnyčiose ir viešbučiuose. Anot Šri Lankos institucijų, tarp žuvusiųjų yra mažiausiai 31 užsienietis iš 12 šalių. Didžiąją dalį aukų sudaro Šri Lankos piliečiai, iš kurių dauguma priklausė šalies krikščionių mažumai.

Kaip teigiama, sprogimus Šri Lankoje vykdė vietiniai islamo ekstremistai.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.04.23; 12:36

Užrašas skelbia: „Ten, kur Rusijos kariuomenė – ten karas. Rusijos kareivi, grįžk namo“

Slaptai.lt skaitytojams pateikiame keletą ištraukų iš užsienio spaudos, kur rašoma apie Rusijos privačias karines kampanijas, slapta veikiančias užsienyje. Pavyzdžiui, nuo Moldovos atplėštoje Padniestrėje, Rytų Ukrainoje, Sirijoje… Kodėl Kremliui reikalingos privačios kariuomenės? Atsakymas akivaizdus: kad galėtų terorizuoti kaimynines valstybes ir tuo pačiu įrodinėti, esą Rusijos valdžia niekuo dėta dėl karinių veiksmų, pavyzdžiui, Donecke, Luhanske ar Padniestrėje.

„Karai Ukrainoje ir Sirijoje sąlygojo privačių karinių kompanijų suklestėjimą Rusijoje. Kremlius leidžia joms veikti pogrindyje ir naudoja jas kaip įgytą naują instrumentą užsienio politikoje“, – rašo NZZ, pranešdamas, kad RF URM vadovas Sergejus Lavrovas paragino „tiksliai užfiksuoti įstatyminę bazę“ PKK (Privati karinė kompanija) kovotojams“.

Taigi NZZ skiria didžiulį straipsnį „Vagnerio grupei“, aptarinėdamas klausimą, kur Putinas pasiųs savo privačias armijas po paskelbto kariuomenės išvedimo iš Sirijos.

Rusijos įstatymai draudžia naudoti samdinius, rašo žurnale Newsweek žurnalistas Ovenas Metjuzas.

„Bet bent jau mažiausiai nuo 1990-ųjų metų Maskva naudojo juos savo kariniams įsiveržimams užsienyje kaip tarpinę jėgą, ryšius su kuriais galima neigti“, – tvirtina autorius, minėdamas Bosniją ir Padniestrę. Per pastaruosius ketverius metus Vladimiras Putinas ėmė dramatiškai plačiai taikyti privačių karinių kompanijų (PKK) kovotojus kaip vieną iš esminių užsienio politikos elementų, panaudodamas juos Rusijos galiai plėsti Rytų Ukrainoje ir Sirijoje.

Žurnalistas tęsia: „2016 metų gruodį papulkininkis Dmitrijus Utkinas buvo nufotografuotas Kremliaus bankete su Putinu. Utkinas yra įkūręs „Vagnerio grupę“, kurią JAV Finansų ministerija pavadino viena iš stambiausių Rusijos piliečių verbuotojų karui Sirijoje“.

Žurnalo duomenimis, Utkinas 2013 metais pradėjo dirbti PKK Moran Security Group. „Pasak „Laisvosios Europos radijo“ tyrimo, 2013 metais Moran Security Group vadybininkai įsteigė Peterburge organizaciją „Slavianskij korpus“ („Slavų korpusas“, – red. past.), kuri verbavo Rusijos dimisijos kariškius naftos telkiniams bei vamzdynams Sirijoje saugoti. Utkinas buvo vienas iš jų vadų. Kiek žinoma, (…) „Slavianskij korpus“ buvo prastai ginkluotas, jam blogai vadovavo, ir jis patyrė daug nuostolių“, – sakoma straipsnyje.

2014 metais Utkinas įsteigė „Vagnerio grupę“. „Pasak „Novaja gazeta“ analitiko Pavelo Felgengauerio, jis netrukus tapo vienu iš svarbiausių, nors ir neoficialių, Kremliaus bendradarbių. Utkinas atsidūrė maištingoje Luhansko srityje Rytų Ukrainoje, vadovaudamas atsargos kariškiams, kurie kovojo kartu su vietiniais sukilėliais“, – rašo Metjuzas.

„Vienas žmogus, vadinantis save slaptu kareiviu, žurnalui Newsweek sakė, kad 2015 metais jis buvo vienos stambios privačios karinės kompanijos užverbuotas tarnauti agentu Sirijoje, kai kariavo savanoriu Donecko sukarintoje formuotėje. Jis pasivadino Sergejumi ir sakė, kad jam 30 metų ir kad jis vairuotojas iš Donecko“, – perduoda korespondentas.

„Mano pagrindinė motyvacija buvo pinigai, o ne patriotizmas, – tvirtino Sergejus telefoniniame interviu. – Dauguma vyrų eina ten užsidirbti pinigų. Mums pasiūlė 150 tūkst. rublių (2,6 tūkst. dolerių) per mėnesį – namuose (Donecke) tu, jeigu pasiseks, užsidirbi 15 tūkst. Verbuotojai mums sakė, kad mūsų darbas bus nepavojingas – saugoti ryšių linijas, bazes ir panašiai“.

„Sergejus ir kiti naujokai išskrido į Latakiją Sirijoje užfraktuotu lėktuvu, apsimesdami, kaip jis tvirtina, civiliais inžinieriais. Bet atvykus netrukus jie pastebėjo, kad dalyvauja intensyviose kovose, – perpasakoja žurnalistas. – Kompanija mokėjo 5 tūkst. rublių (88 dolerius) už nužudyto kiekvieno ISIS (Islamo valstybė) nario galvą, tvirtina Sergejus. Kompensacija už rimtą sužeidimą siekė 900 tūkst. rublių (16 tūkst. dolerių), o žuvusių kareivių giminaičiams žadėjo 3 mln. rublių (53 tūkst. dolerių). Kiek Sergejui žinoma iš „sarafaninio radijo“ (neformalūs žodinės informacijos perdavimo būdai), dėl samdinių atlyginimų  nesukčiauta“.

Robertas Jangas Peltonas, knygos „Licencija žudyti: samdomi šauliai „kare su teroru“ autorius, interviu žurnalui sakė, kad „Vagnerio grupė“ Sirijoje didele dalimi atlieka „patarėjų priešakinėje linijoje“ funkciją, ir kad vienas iš jo šaltinių, dirbantis Deir-zz-Zore, jam sakęs, jog besikaunančių rusų lygis buvo ne toks jau įspūdingas… profesionalų komandoje nedaug, o kraujo per daug…“.

Straipsnio autorius priduria, kad tie kovotojai „taip pat koordinuoja lėktuvų smūgius, kurie padėjo Rusijos aviacijai pasukti karo eigą prezidento Asado naudai“.

Metjuzas pastebi: „Kremlius, nors oficialiai tiesioginius ryšius neigia, atrodo, apdovanojo „Vagnerio grupės“ vadus už tarnybą“.

„Gal tai buvo kažkokio Sirijos vyriausybės lobizmo rezultatas, – sakė interviu žurnalui Rusijos senatorius Francas Klincevičius. – Gal jie sakė: tie vyrukai – tikri didvyriai. Jie nusipelnė apdovanojimų… Bet oficialaus ryšio tarp tų žmonių ir Rusijos vyriausybės nėra“.

„Amerikiečiai visą laiką naudoja karines kompanijas, – sakė interviu žurnalui Valstybės dūmos deputatas Sergejus Železniakas. – Kodėl mes negalime to daryti?“

Metjuzas spėja, kad amerikiečių PKK atlieka ne tokias funkcijas, kaip Rusijos PKK. Be to, „privačios armijos – idealus naujo firminio Kremliaus metodo ginklas hibridiniame kare“.

„Atrodo, kovo mėnesį dimisijos kariškiai iš PKK RSB Group išminavo Libijoje tuos rajonus, kuriuos šalia Bengazio užgrobė lauko vadas Khalifa Haftar“, – sakoma straipsnyje.

„Dabar, kai Rusija sumažina savo kariškių dalyvavimą įvykiuose Sirijoje, daugelis spėlioja, kur Putinas pasiųs savo privačias armijas kitą kartą – ir kur bus pastatytas paminklas žuvusiems slaptiems Rusijos kareiviams“, – baigia autorius.]

„Karai Ukrainoje ir Sirijoje sąlygojo privačių karinių kompanijų suklestėjimą Rusijoje. Kremlius leidžia joms veikti pogrindyje ir naudoja jas kaip naują instrumentą užsienio politikoje“, – rašo Andreasas Riušas Šveicarijos leidinyje Neue Zürcher Zeiting.

Kasmetinėje spaudos konferencijoje užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas išsakė nuomonę, kad „smogė į skaudžią vietą“: privačių karinių kompanijų, kurios praktiškai imasi vykdyti karinius uždavinius užsienyje, suklestėjimas absoliučiai nereguliuojamas įstatymų. Lavrovo nuomone, „reikia tiksliai užfiksuoti įstatyminę bazę tam, kad tie žmonės (Rusijos piliečiai – PKK bendradarbiai) irgi būtų teisiniame lauke ir apsaugoti“, perduoda leidinys.

„Tikriausiai Lavrovo pasisakymas atspindi prielaidą, jog privačių karinių kompanijų dalyvavimo operacijose užsienyje reikšmė ir ateityje didės. Kalbama apie pelningą rinką, kurioje ilgą laiką viešpatavo Amerikos ir Britanijos kompanijos, bet štai jau keletą metų vis didesnį vaidmenį vaidina Rusija“, – rašo autorius. Antai, sausio pradžioje televizijos kanalas BBC pranešė, kad „Vagnerio grupė“, be viso kito, jau dalyvauja karinėse  operacijose Sudane.

„Tos valstybės paminėjimas verčia suklusti, juk Rusija nuo tam tikro momento vis daugiau dėmesio skiria geopolitiniam Šiaurės Afrikos vaidmeniui“, – pabrėžia Riušas. „Kokias būtent paslaugas teikia „Vagnerio grupė“ Sudane – nežinoma, bet jos tikrai prieštarauja Rusijos įstatymams, draudžiantiems privačioms karinėms kompanijoms dalyvauti karinėse operacijose užsienyje“, – rašo žurnalistas.

Kai dėl karo Ukrainoje, tai jis parodė, kaip valstybė gali panaudoti savo interesams privačias karines kompanijas, kurių veikla balansuoja ties įstatymų pažeidimo riba. „Formaliai privačios formuotės „Vagnerio grupė“ kovotojai tapo pageidaujama priemone Rusijos intervencijai užmaskuoti.

Remiantis Ukrainos saugumo tarnybos savais, nepriklausomų ekspertų nepatikrintais  duomenimis, atskleista 2 tūkst. asmenų, kovojusių „Vagnerio“ priedangoje“, – pranešama publikacijoje.

„Vagnerio grupė“ panašesnė į pusiau karinę organizaciją, nei į apsaugos firmą. Aišku, ji tarnauja nacionaliniams interesams prastumti, valstybei tiesiogiai nedalyvaujant. Jos panaudojimas palengvina Kremliui užmaskuoti karines operacijas ir nutylėti aukų kiekį“, – rašo autorius. Tikriausiai, Maskvai tai svarbus argumentas tam, kad išsaugotų tą pusiau legalią zoną ir atidėtų jos teisinį sureguliavimą.

Parengta pagal užsienio spaudos pranešimus.

2018.01.23; 12:30

Teroristinio akto Ispanijoje fone sunku lyginti baisumus, matant nekaltus žuvusius ar sužeistuosius žmones. Tačiau gyvenimas tęsiasi ir reikalauja šių įvykių analizės bei prevencinių veiksmų. Protingi žmonės sako, kad vieno artimo netektis yra tragedija, o kelių ar daugiau – statistika. 

Teroro aktas Nicoje. EPA – ELTA nuotr.

Ačiū likimui ar kitai antgamtinei jėgai, kad Lietuvoje nieko panašaus dar nėra. Deja, kitokio pobūdžio įvykių – apstu. Teroro aktai yra veiksminga visuomenės bauginimo ir valdžios bejėgiškumą atskleidžianti priemonė.

Desperatiški įvairių šalių veiksmai apsaugoti piliečius nuo teroro aktų yra mažai veiksmingi, o noras bendradarbiauti keičiantis informacija apie teroristų ketinimus nieko gero neduoda. Teroro aktai kaip koks „virusas“ transformuojasi ir vystosi mažai nuspėjama kryptimi.

Lietuvoje taip pat vyksta blaiviu protu nesuvokiami dalykai. Darosi vis sunkiau įvardinti, kas atsakingi už mūsų moksleivių ekskursijas ir stovyklas, organizuojamas didžiosios kaimynės teritorijoje, kur vaikams suteikiama „visokeriopa parama“, tuo palengvinant mūsų valdininkų sunkią egzistencinę dalią.

Toliau – dar gražiau. Žurnalistas Gintaras Visockas jau rašė, kad Lietuvoje politikai priima net delegacijas iš tarptautinės bendrijos nepripažintų apsišaukėlių respublikų. Aš asmeniškai tik dabar sužinojau apie armėniškas pastangas azerbaidžanietišką Kalnų Karabachą užsieniui, taip pat ir Lietuvai, demonstruoti kaip savą teritoriją. O kai kurie Lietuvos valdžios atstovai apsimeta, kad nežino, jog Kalnų Karabachas – Azerbaidžano žemė.

Dėl Armėnijos – Rusijos agresijos azerbaidžanietiškasis Kalnų Karabachas paverstas griuvėsiais. Slaptai.lt nuotr.

Kas tai – mūsų politinis trumparegiškumas, politinis „vištakumas“ ar „kaimyno“ gerai suplanuoto hibridinio karo apraiškos? Būtų puiku, jei tai – tik mūsų politikų trumparegiškumas. Ir vis dėlto šie reikalai kur kas sudėtingesni. Gerbdamas armėnų tautą noriu pažymėti savo asmeninį požiūrį į šios šalies politinį gyvenimą, orientuotą būtent į Rusijos globą. Tai – viena iš nedaugelio NVS respublikų, labai glaudžiai susijusių su Kremliaus vykdoma politika. Grįžtant į praeitį pamenu, kai studijuojant Nyderlandų gynybos bei Romos (Italija) NATO gynybos koledžuose teko garbė pažinti karius iš Armėnijos, kurie labai uoliai studijavo ir stengėsi, kaip ir mes, greičiau integruotis į NATO ir ES.

Tačiau istorija sudėliojo įvykius kitaip. Mes galime didžiuotis, kad jau daugiau kaip trylika metų esame NATO ir ES nariai. Tuo tarpu Armėnijos politikai pasuko kitu keliu arba buvo „įtakoti“ taip pasielgti.

Rusija, kaip Sovietų sąjungos paveldėtoja, vadovaujasi ir tais pačiais valstybės valdymo  principais. Kas ne su mumis, tas prieš mus. Vykstant hibridiniam karui, aiškėja, kad Lietuvoje dalis valstybinių institucijų vis dar naudojasi Rusijoje sukurtomis kompiuterinėmis programomis, kurios galimai kontroliuojamos Rusijos specialiųjų tarnybų ir galėtų kenkti Lietuvos nacionaliniam saugumui.

Rusijos imperinio vystymosi strategija orientuota į neapsisprendusiųjų piliečių sąmonės „zombinimą“. Tinkamiausia tam tikslui „žaliava“ yra jaunimas, kurio pasaulėžiūra tik pradeda formuotis, todėl „tinkamai“ suorientuoti juos yra paprasčiau ir pigiau nei „perauklėti“ piliečius, turinčius tvirtą ideologinį pagrindą.

Keista ir baugu, kai trumparegiški mūsų politikai ar visuomeniniai veikėjai pradeda veikti prieš oficialiai deklaruojamą valstybinę poziciją. Tai kenkia ne tik Lietuvai, bet ir visai demokratinių tradicijų besilaikančiai pasaulinei bendrijai. Suprantu, jog nėra „namų be dūmų“, bet tam yra aibės kontroliuojančių institucijų bei „ketvirtoji valdžia“, kuri pirmoji turėtų prabilti apie esamus ir galimus pavojus.

Jeigu viso to nėra, tai kyla pavojus valstybės demokratijai, nes „ketvirtoji valdžia“ galimai gyvena „simbiozėje“ su trimis pagrindinėmis valdžiomis (įstatymų leidžiamoji, įstatymų vykdomoji ir teisėsauga).

Žmogaus prigimtis yra tokia: bandyt naudotis gamtos jau sukurtais darnaus egzistavimo modeliais. Viskas čia būtų puiku, jei tai pasitarnautų žmogaus bei visuomenės gerovei.

Vytautas Čepukas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Gerai suprantant mūsų didžiojo kaimyno politikų mentalitetą, nesunku suvokti jų ketinimus juodinti aplinkinius. Nespėjo amerikiečių žiniasklaida pateikti informaciją apie neva ukrainiečių nutekintą slaptą raketų variklių technologiją Šiaurės Korėjai, kai Rusijos žiniasklaida su „pasigardžiavimu“ iškart apkaltino Ukrainą šia „nuodėme“. O kai kaltinama pati Rusija, tai Kremlius ima „rėkti“, kad nėra jokių įrodymų. Taigi labai panašu į liaudies patarlę „Vagie, kepurė dega“.

Bandant atsakyti į klausimą, kas pavojingiau – teroras ar hibridinis karas, galime teigti, kad abu yra pavojingi. Tik vienas yra žiaurus ir visuotinai matomas, o kitas yra slaptas, sunkiai pastebimas „plika“ akimi, taigi ne mažiau pavojingas, nes būtent nematomas.

Moralas būtų toks – niekad neatsipalaiduokime, visąlaik būkime budrūs ir atidūs.

2017.08.23; 06:47

Kruviną įvykių raidą Kijeve Vakarų stebėtojai sieja su tolesniu Viktoro Janukovičiaus suartėjimu su Kremliumi. „Gal naujas čekis išrašytas už tai, kad Janukovičius pažadėjo Maskvai nedaryti didelių nuolaidų ir rinkti premjerą ne iš opozicininkų“. „Jeigu JAV ir ES nesuteiks didesnės pagalbos Ukrainos, provakarietiški demokratai niekada nepasieks savo tikslų ir, galimas dalykas, žus“, – rašo žiniasklaida.

„Smurtas Ukrainoje rodo, kad būtina padėtį sureguliuoti derybomis“, – pareiškia antraštėje The Washington Post. Neaišku, kuri iš konfliktuojančių šalių pirmoji panaudojo jėgą, bet kaltė už politinį protrūkį tenka Janukovičiui, kuris „žengė žingsnį atgal“ nuo derybų su opozicija, kaip išsireiškia laikraštis. Laikraštis taip pat vadina „kvailu“ valdžios ultimatumus ir sprendimą pasiųsti „Berkut“ šturmuoti Nepriklausomybės Maidaną.

Continue reading „Susirėmimai Ukrainoje: „kas gali atsitikti, kai Vakarai nesikiša““

Kaniūkų skerdynių 70-osioms metinėms

Žinomas partizaninio karo teoretikas Carlas Schmittas knygoje „Theorie des Partisanen“ yra suformulavęs pagrindinius skirtumus tarp partizanų ir teroristų: partizanai veikia priešo okupuotoje savo Tėvynės teritorijoje, siekdami su minimaliais nuostoliais išvyti okupantą ir kurti gyvenimą savo Tėvynėje. Teroristai vykdo svetimos, trečiosios, valstybės įsakymus, sabotažo veiksmais žlugdydami ūkinę veiklą, provokuodami okupacinės valdžios baudžiamąsias akcijas. Vėliau teroristai pasitraukia iš kruvinųjų savo veiksmų teritorijos.

Vykdydami tokios trečiosios valstybės  ‒ stalininės Sovietų Sąjungos ‒ įsakymus, 1943 m. rudenį ir 1944 m. žiemą teroristai ypač siautėjo Vilniaus krašte. Sprogindami elektros tiekimo linijas, kelius, vandentiekio įrenginius, telefono stulpus, iš pasalų žudydami pavienius nacionalsocialistinius okupantus ir įstaigų tarnautojus, banditai ne tik ligonines ir įmones, bet ir tūkstančius civilių gyventojų palikdavo be šviesos ir ryšio, išprovokuodavo žiaurias okupantų baudžiamąsias akcijas.

Continue reading „Įsakymas ‒ kaimą sudeginti iki pamatų“

Sausio 7-osios rytą, kai visos Rusijos stačiatikiai šventė Kalėdas, Sočio gyventojai gavo iš šalies valdžios keistą dovaną: ruošiantis Olimpiadai miestas perėjo prie ypatingo saugumo režimo, kuris, iš esmės, mažai kuo skiriasi nuo akrinės padėties, perduoda Time žurnalistas Saimonas Šusteris.

Daugiau kaip 30 tūkst. policininkų ir VRM kariuomenės kariškių dviem mėnesiams užblokavo Sočį ir jo priemiesčius, siekiant užkardinti teroro aktus. Tačiau, uždariusi miestą, valstybė parodė, kad teroristams jau pavyko aptemdyti šventinę nuotaiką.

Continue reading „Sočis kaip tvirtovė: Rusijos saugumo priemonės gali sugniuždyti olimpinę dvasią“

Gyveno du berniukai, geri draugai. Miša ir Volodia. Lankė tą patį darželį, iš inercijos „Sovietija“ vadinamą.

Bet kaip tai neretai nutinka geriems draugams, ėmė ir susipyko. Priežastis banali. Nepasidalino iš mažesnių darželinukų atimtais naftingais žaislais. Be to, Miša prasitarė, kad nori vyresniu už Volodią būti, kažką apie demokratiją pralemeno. Volodia daugiau, negu Miša, draugų turėjo, tai įgrūdo Mišą į tamsų kambarį ir duris uždarė. Ilgam. Pamokai. Turtas kad ir vogtas, bet stipresniam reikia paklusti.

Continue reading „Sekmadieniniai pamąstymai. Gerai, kad Prezidentė nevyksta į Sočį“

lukasenka_piktas

KGB, politiniai kaliniai – kaip tai įmanoma 2012 metais? – klausia straipsnyje „Foreign Policy“ Kristianas Kerilas, „Legatum Institute ir MIT Center for International Studies“ vyresnysis mokslinis bendradarbis.

Jis aprašo įkalinto baltarusių teisių gynėjo Alesio Beliackio likimą. A.Beliackis nuteistas ketveriems su puse metų kalėti.

„Oficialiai jis apkaltintas vengimu mokėti mokesčius, bet visiems žinoma, koks jo tikrasis nusikaltimas: A.Beliackis vadovauja organizacijai, kuri padeda politiniams kaliniams“ (centras „Viasna“), – rašo autorius. Tuo tarpu Lenkija, Lietuva ir Latvija, besiribojančios su Baltarusija, – ES ir NATO narės, valstybės, turinčios laisvą spaudą ir nepriklausomus teismus.

Continue reading „Europos mėgstamas diktatorius“

leonid_razvozajev

Pasaulio spaudoje gausu pranešimų apie dar labiau augančią Rusijos slaptųjų tarnybų įtaką.

Apie Rusijos opozicionieriaus Leonido Razvozžajevo pagrobimą Ukrainoje portalas slaptai.lt jau rašė.

Nūnai mes pateikiame naujų tekstų apie Rusijos federalinės saugumo tarnybos (FST) operaciją. Tai – Pilar Bonet (“El Pais”) publikacija “Maskva pasiekė, kad Kijevas padėtų jai sulaikyti opozicionierius”,  Elen Bari (“The New York Times”) straipsnis “Rusijos opozicionierius sako, kad pagrobėjai grasino jo vaikams” ir Helen Vomek (“The Times”) rašinys „Pagrobimas ir kankinimai” kelia baimę, kad grįžta stalinizmas”.

Continue reading „Dar kartą apie įžūlų Leonido Razvozžajevo pagrobimą“

venckiene_neringa

Tai, kas įvyko Klonio gatvėje, Garliavoje, 2012 m. gegužės 17 d., kai mano brolio Drąsiaus Kedžio mažametė dukrelė buvo prievarta atplėšta nuo manęs ir klykianti ištempta, jai ant galvos užmetus galimai cheminių medžiagų pripurkštą skudurą, galutinai patvirtino, kad mes gyvename šalyje, kurios valdžia yra visiškai degradavusi.

Valdžia praradusi bet kokį etikos, moralės supratimą, absoliučiai praradusi sąžinę ir elementarų žmogiškumą. Tai patvirtino faktą, kad Lietuvos Respublikos valdžios postuose sėdi žmonės, kurie nebegina ir neatstovauja bendražmogiškų vertybių. Ką jau bekalbėti apie tautines, patriotines, kurių samprata šių žmonių sąmonėje jau seniai visiškai išblankusi.

Continue reading „Nužmogėjimas“