KGB, politiniai kaliniai – kaip tai įmanoma 2012 metais? – klausia straipsnyje „Foreign Policy” Kristianas Kerilas, „Legatum Institute ir MIT Center for International Studies” vyresnysis mokslinis bendradarbis.
Jis aprašo įkalinto baltarusių teisių gynėjo Alesio Beliackio likimą. A.Beliackis nuteistas ketveriems su puse metų kalėti.
„Oficialiai jis apkaltintas vengimu mokėti mokesčius, bet visiems žinoma, koks jo tikrasis nusikaltimas: A.Beliackis vadovauja organizacijai, kuri padeda politiniams kaliniams“ (centras „Viasna“), – rašo autorius. Tuo tarpu Lenkija, Lietuva ir Latvija, besiribojančios su Baltarusija, – ES ir NATO narės, valstybės, turinčios laisvą spaudą ir nepriklausomus teismus.
Baltarusijoje Aleksandras Lukašenka valdo šalį nuo 1994 metų ir giriasi savo „paskutinio ir vienintelio Europoje diktatoriaus“ statusu, rašo autorius. Jam atrodo, kad Baltarusijoje apskritai „daug kas primena Leonido Brežnevo laikus“.
A.Lukašenka kultivuoja „tolygiai gangsterio ir pajaco“ įvaizdį, tęsia autorius. „Bet juokeliai apgaulingi. Tas žmogus, skvarbus kaip ryklys, supranta, kas yra galia“, – sakoma straipsnyje. Kai praėjusio šimtmečio paskutiniajame dešimtmetyje baltarusiai pradėjo kovoti su jo režimu, žymus žurnalistas ir du A.Lukašenkos politiniai priešininkai, anot autoriaus, „paprasčiausiai dingo“.
Dabar baltarusių opozicija „vis dar gyva, nors vos kvėpuoja“, mano K.Kerilas. Policija žiauriai reaguoja net į nekaltų protesto akcijų dalyvius – pavyzdžiui, bet kokius sambūrius su plojimais. Opozicija atsitrenkia į uždarą sieną, mėgindama pelnyti pritarimą.
Tuo tarpu lapkritį valdžia konfiskavo visą centro „Viasna“ turtą ir uždarė jo biurą. Anot aktyvistų, šiandien Baltarusijoje yra 12-a politinių kalinių. „Bet tai liudija ne tiek, jog trūksta kritikų, kiek apie policinės valstybės, įvarančios baimę, veiksmingumą“, mano autorius.
A.Lukašenka vertina politinius kalinius – „puiki mainų moneta derybose su ES“, anot autoriaus. „Jis jiems sako: „Duokite mums kreditų, ir mes išlaisvinsim vieną politinį kalinį“, – sakė korespondentui teisių gynimo centro „Viasna“ atstovė Tatjana Reviaka.
Jeigu neskaičiuosime tų menkų nuolaidų, situacija praktiškai nesikeičia. „Gal todėl, kad labai daug ES šalių noriai perka pigius naftos produktus iš Baltarusijos‘, – aiškina autorius. Tos valiutinės įplaukos – gyvybės srautas A.Lukašenkai. „Jeigu ES iš tikrųjų norėtų sužeisti Baltarusiją į silpną vietą, tai būtų idealus taikinys“, – pastebi autorius. Pamokymai neveikia.
O kokie Baltarusijos santykiai su Rusija? „Neverta tikslinti, kad Vladimiro Putino Rusija linkusi pritarti A.Lukašenkos požiūriui į žmogaus teises“, – rašo autorius. Bet A.Lukašenka – „pernelyg slidi figūra“, kad dėl visko sutiktų su Maskva. Jis gana priklausomas nuo Rusijos energijos nešėjų, bet meistriškai laviruoja tarp Rytų ir Vakarų. „Europiečiai nenori, kad jis priartėtų prie Maskvos orbitos, o V.Putinas nenori atsisakyti įtakos Minskui“, sakoma straipsnyje.
Dar vienas garantas A.Lukašenkos valdžiai – „geografinis prakeiksmas“, kaip išsireiškia autorius. „Baltarusiai neturi jokių įgimtų skirtumų nuo kitų europiečių, bet jų geografinė vieta Europoje jiems nelemtai pasitarnavo“, – mano autorius. Ketvirtajame–penktajame praėjusio šimtmečio dešimtmečiuose Baltarusija patyrė „Stalino terorą, nacistų įsiveržimą, vokiečių atsitraukimą panaudojant „išdegintos žemės“ taktiką ir sovietų valdžios sugrįžimą“.
O kas dabar? „Dauguma baltarusių aiškiai nepatenkinti esama padėtimi, bet daugiausia jie stengiasi slėptis“, – rašo Kristianas Kerilas. Sociologinės apklausos duomenimis, 30 procentų – už A.Lukašenką, 15 procentų – už opoziciją, kiti apolitiški. Daugelis išvažiuoja į Europą.
Autorius siūlo savo išeitį: „Kodėl nepaskirti A.Beliackiui Nobelio premijos? Tai įkvėptų gaivaus oro tam pridvisusiam Europos kampeliui“.
Nuotraukoje: Baltarusijos prezidentas Aleksandras Lukašenka.
Šaltinis: „Foreign Policy”
2012.12.21
