Intrigomis ir klastomis apipinta byla


Print

Ne­pri­klau­so­my­bės Ak­to sig­na­ta­ras Al­gir­das En­driu­kai­tis, gi­nan­tis Eg­lę Ku­sai­tę jai in­kri­mi­nuo­ja­mo­je „te­ro­riz­mo“ by­lo­je, yra su­rin­kęs daug me­džia­gos, įro­dan­čios by­los ne­tei­sė­tu­mą.

Mer­gi­nai gre­sia įka­li­ni­mas iki gy­vos gal­vos, nors ji ne­pa­da­rė jo­kio nu­si­kal­ti­mo prieš Lie­tu­vos ar ki­tų kraš­tų žmo­nes. Vil­niaus apy­gar­dos teis­mas, nag­ri­nė­jan­tis te­ro­riz­mu kal­ti­na­mos E. Ku­sai­tės by­lą, lap­kri­čio 30-ąją tu­rė­jo iš­klau­sy­ti bai­gia­mą­sias kal­bas, ta­čiau su­sir­gus tei­sė­jų ko­le­gi­jai pir­mi­nin­kau­jan­čiai tei­sė­jai V. Šve­die­nei po­sė­džiai ati­dė­ti iki ne­nu­sta­ty­to lai­ko.

Sig­na­ta­ras pa­skel­bė il­gą ana­li­ti­nį straips­nį „Plie­ni­nis ap­sup­ties žie­das“, pa­ro­dan­tį, kaip vy­ko E. Ku­sai­tės ta­ria­mų nu­si­kal­ti­mų „įkal­čių“ rin­ki­mas. Glaus­tai pa­tei­kia­me kai ku­rias šios „te­ro­riz­mo“ by­los kū­ri­mo ap­lin­ky­bes, kaip jas nag­ri­nė­ja A. En­driu­kai­tis.

Ra­ši­nio pra­džio­je sig­na­ta­ras sar­kas­tiš­kai nu­ro­do: „Pa­sak Lie­tu­vos tei­sė­sau­gos, mū­sų ša­lis dar nie­ka­da ne­tu­rė­jo to­kios tarp­tau­ti­nio mas­to te­ro­ris­tės kaip Eg­lė Ku­sai­tė, ku­rios stra­te­gi­nis ob­jek­tas bu­vo ne bet kas, o Ru­si­jos ka­ri­nės ba­zės“. A. En­driu­kai­tis pa­ste­bi, kad E. Ku­sai­tės by­lo­je „pro­ku­ro­rai Jus­tas Lau­cius ir Min­dau­gas Dū­da, vyk­dy­da­mi VSD (Vals­ty­bės sau­gu­mo de­par­ta­men­to – red.) su­ma­ny­mą, tvir­ti­no, kad kal­ti­na­mo­ji yra ypač suk­ta, iš­ra­din­ga, nuo­lat me­luo­ja ir ku­ria ne­bū­tas is­to­ri­jas. (…) E. Ku­sai­tei ten­ka grum­tis ir su ki­ta ins­ti­tu­ci­ja – Lie­tu­vos VSD, ku­ri, vi­suo­me­nės nuo­mo­ne, ap­skri­tai ne­ver­ta pa­si­ti­kė­ji­mo ir tar­nau­ja Lie­tu­vos pro­ku­ra­tū­rai bei Ru­si­jos FSB (Fe­de­ra­li­niam sau­gu­mo biu­rui – red.).

VSD vaiz­duo­ja, kad E. Ku­sai­tės nu­si­kals­ta­mi veiks­mai bu­vo ti­ria­mi tik nuo 2009 m. bir­že­lio iki 2009 m. spa­lio 24 d., nors apie ją, kaip pa­tvir­ti­na pa­tys, ži­no­jo nuo 2003 me­tų“. Įver­ti­nant kal­ti­na­mo­sios am­žių, yra sun­ku pa­ti­kė­ti, kad ji pa­ti vie­na be kie­no nors kon­kre­čios įta­kos ir pa­gal­bos, Klai­pė­do­je sa­vo jė­go­mis su­kū­rė tarp­tau­ti­nę te­ro­ris­ti­nę or­ga­ni­za­ci­ją.

Net 217 die­nų tru­ku­sio pir­mo­jo areš­to lai­ko­tar­piu, bū­da­ma vi­siš­kai izo­liuo­ta ir pa­tir­da­ma spau­di­mą, daug ką nai­viai pa­sau­ly­je su­pran­tan­ti E. Ku­sai­tė ne­bū­tų ga­lė­ju­si kur­ti la­bai su­dė­tin­gų ir nuo­sek­lių le­gen­dų. Tai pa­tvir­ti­na ir teis­mo psi­chiat­ri­jos, teis­mo psi­cho­lo­gi­jos 2009 m. gruodžio 15 d. eks­per­ti­zės ak­tas: „E. Ku­sai­tės psi­cho­lo­gi­nio ty­ri­mo me­tu po­lin­kis fan­ta­zuo­ti ne­iš­ryš­kė­jo. (…) iš at­ski­rų ti­ria­mo­sios pa­si­sa­ky­mų bei užuo­mi­nų su­si­da­ro įspū­dis, kad ji nie­kuo­met ne­tu­rė­ju­si jo­kių ke­ti­ni­mų su­si­sprog­din­ti, jog tai bu­vu­si tik de­kla­ra­ci­ja (ti­ria­mo­sios tei­gi­mu, „ma­no po­zi­ci­ja – pa­lai­ky­ti ko­vo­to­jus, bet jo­kių ak­ty­vių veiks­mų ne­si­ruo­šiau da­ry­ti“.

E. Ku­sai­tės by­la yra la­bai su­pai­nio­ta ir ap­gaub­ta įvai­rio­mis in­tri­go­mis, iš ku­rių aki­vaiz­du, ko­kio­mis klas­tin­go­mis prie­mo­nė­mis, ne­pai­sy­da­mas jo­kių mo­ra­lės nor­mų, dir­ba Lie­tu­vos VSD su di­de­liu bū­riu agen­tų ir pro­vo­ka­to­rių. Ap­mau­du, kad kai kur jų vei­ki­mo me­to­dai net­gi pranoksta rep­re­si­jo­mis pa­si­žy­mė­ju­sio so­vie­ti­nio KGB pa­rei­gū­nų klas­tas.

Apie E. Ku­sai­tę jau nuo 2003 me­tų nuo­lat su­ko­si įspū­din­gas bū­re­lis as­me­nų: ne­ži­no­mi Toi­ta ir Ali Sai­du­la­je­vai (VSD žmo­nės), Ar­nas (sau­gu­mie­tis), Ai­ša Ba­taš­je­va, Bek­cha­nas Ba­taš­je­vas (pro­vo­ka­vi­mo at­ve­jis), Ha­fi­zas (sau­gu­mo pro­vo­ka­to­rius), Ai­ša (Iza­be­la) Ko­še­va­ja (agen­tė), Li­na Ser­rin (sau­gu­mie­tė), Ne­ri­jus Daud (sau­gu­mie­tis), Sto­nys Ab­du­rach­man (sau­gu­mie­tis), Al­gis (agen­tas).

To­kiai ko­man­dai bu­vo vi­siš­kai ne­sun­ku rei­kia­ma lin­kme kreip­ti jau­nos, so­cia­liai ne­bran­džios E. Ku­sai­tės el­ge­sį, ypač pri­si­i­mant at­sa­ko­my­bę, kaip pa­tys su­for­mu­la­vo, tarp­tau­ti­nia­me lyg­me­ny­je gin­ti Ru­si­jos ka­ri­nių ba­zių in­te­re­sus pa­gal Ru­si­jos tei­sę ir dok­tri­ną Če­čė­ni­jo­je.

VSD tei­gia, kad yra iš­si­gal­vo­ti Eg­lės mi­ni­mi Toi­ta ir Ali Sai­du­la­je­vai. Tai bu­vę 14 ir 16 me­tų ne­pil­na­me­čiai če­čė­nai, be tė­vų ir ar­ti­mų­jų at­si­ra­dę Lie­tu­vo­je. Ar­ti­mai ben­drau­da­mi su E. Ku­sai­te, pa­tys pa­mi­nė­jo, kad gy­ve­nę Groz­ne ir Ar­gu­ne, Če­čė­ni­jo­je. Is­to­ri­jos pa­bai­go­je bu­vo pa­skli­dęs gan­das, kad Toi­ta par­duo­ta pros­ti­tucijai į Va­ka­rus, o Ali iš­vy­kęs ko­vo­ti į Če­čė­ni­ją ir ten žu­vęs.

Šie jau­ni ,,če­čė­nai“ da­rė įta­ką Eg­lės su­pra­ti­mui apie Če­čė­ni­jos tra­ge­di­ją ir mu­sul­mo­nų ti­kė­ji­mą, kaip vie­nin­te­lę pras­min­gą ga­li­my­bę iš­reikš­ti so­li­da­ru­mą ir užuo­jau­tą žiau­rų ka­rą su Ru­si­ja ken­čian­čiai Če­čė­ni­jai. Pa­vyz­džiui, pa­ties J. Lau­ciaus su­ra­šy­ta­me 2010 m. balandžio 8 d. at­lik­tos ap­klau­sos pro­to­ko­le Sai­du­la­je­vai mi­ni­mi penkis kar­tus ir nie­kur ne­pa­tei­kiama jo­kių duo­me­nų, pa­nei­gian­čių jų eg­zis­ta­vi­mą.

Ta­čiau kai Ge­ne­ra­li­nė pro­ku­ra­tū­ra 2010 m. gegužės 24 d. krei­pė­si į Klai­pė­dos apy­gar­dos VSD su­ras­ti Toi­tą ir Ali Sai­du­la­je­vus. Jis tą pa­čią die­ną at­sa­kė, kad to­kių as­me­nų 2002–2003 m. Klai­pė­do­je ne­bū­ta. Ir Ru­si­jos FSB at­siųs­ta­me 2010 m. gegužės 26 d. raš­te esą nu­ro­do­ma, kad to­kių as­me­nų ten ne­nu­sta­ty­ta.

E. Ku­sai­tė yra ga­vu­si iš Ali Sai­du­la­je­vo at­si­svei­ki­ni­mo laiš­ką, įmes­tą į na­mų paš­to dė­žu­tę. Pa­ra­šy­ta pus­an­tro pus­la­pio lie­tu­viš­kai, ne­gra­žia ra­šy­se­na, grei­čiau­siai šra­ti­nu­ku. Eg­lės mo­ti­na, li­tu­a­nis­tė V. Ku­sie­nė, at­krei­pė dė­me­sį, kad sve­tim­tau­tis ne­su­ge­bė­tų to­kiu lie­tu­viš­ku sti­liu­mi pa­ra­šy­ti laiš­ko. Ga­li­ma kel­ti ke­lias ver­si­jas: tie „če­čė­nai“ bu­vo VSD žmo­nės, o gal­būt ir FSB žmo­nių Lie­tu­vo­je „pa­mė­tė­ti“ VSD ne­ži­nant ar re­ko­men­duo­ti vyk­dant ben­drą ope­ra­ci­ją. Juk Eg­lei ne­bu­vo pras­mės juos „kur­ti“, ži­nant, kad tai pa­aiš­kės, kad šis gel­bė­ji­mo­si ra­tas bus iš jos at­im­tas.

Įta­ri­mus ke­lia Eg­lei pa­mė­tė­tas Ar­nas – Ar­nol­das Ba­ra­naus­kas. Šis 34 me­tų am­žiaus vy­riš­kis Eg­lei aiš­ki­no tu­rįs če­čė­niš­ko krau­jo. Nuo 2003 me­tų jis glo­bo­jo Sai­du­la­je­vus, o 2005–2007 me­tais E. Ku­sai­tę in­ter­ne­tu su­pa­žin­di­no su Ba­taš­je­vais, gy­ve­nu­siais Au­ri­cho mies­te Vo­kie­ti­jo­je. Ar­nas aiš­ki­no, kad Ba­taš­je­va yra ge­ra mu­sul­mo­nė ir jai tais klau­si­mais pa­tars.

Eg­lei iš­vyks­tant į Vo­kie­ti­ją, lie­pė su­nai­kin­ti vi­sus se­nus po­pie­rius, laiš­kus ir moks­lei­vio pa­žy­mė­ji­mą su spal­vo­ta nuo­trau­ka bei Ali Sai­du­la­je­vo ra­šy­tą laiš­ką. Ar­nas vaiz­da­vo fun­da­men­ta­lų mu­sul­mo­ną ir mu­šė Ali Sai­du­la­je­vą už tai, kad šis pa­ra­ga­vo alaus. Šis in­ci­den­tas vy­ko au­to­mo­bi­ly­je, iš ku­rio Ali bu­vo iš­mes­tas ir ap­spar­dy­tas. E. Ku­sai­tė vai­ki­ną gy­nė, to­dėl Ar­no drau­gas jai au­to­mo­bi­ly­je nu­kir­po plau­kų kuokš­tą. Ma­ny­ti­na, kad tai bu­vo tik vai­dy­ba.

Pro­vo­kuo­jan­tys veiks­mai vy­ko ir to­liau. Ar­nas ke­lis kar­tus bu­vo nu­si­ve­dęs E. Ku­sai­tę į šau­dyk­lą, kur šau­dė pis­to­le­tu į tai­ki­nius – žmo­gaus si­lu­e­tus. Ar­nas mo­kė Eg­lę nau­do­tis pei­liu. Jis ak­ty­viai ska­ti­no Eg­lės nu­si­tei­ki­mą prieš mo­ti­ną, kad ga­lė­tų da­ry­ti jai di­des­nę įta­ką ir pa­rū­pi­no Eg­lei ru­siš­ką pa­są Aset Žul­char­ni­je­vos var­du, su ku­riuo ji ne­va ga­lė­sian­ti nu­ke­liau­ti į Če­čė­ni­ją. Bet mer­gi­na šio „do­ku­men­to“ ne­ėmė, iš­gir­du­si ma­mos prie­kaiš­tą dėl klas­to­tės. Tai bu­vo prieš jai iš­vyks­tant į Vo­kie­ti­ją pas Ba­taš­je­vus. Gal­būt ke­tin­ta ją ap­kal­tin­ti do­ku­men­tų klas­to­ji­mu.

Ai­ša (Iza­be­la) ir Bek­chan Ba­taš­je­vai, pas ku­riuos į Vo­kie­ti­ją gy­ven­ti lyg iš­si­gal­vo­da­ma juos vy­ko Eg­lė, kaip da­ro iš­va­dą A. En­driu­kai­tis, bu­vo slap­tų­jų tar­ny­bų agen­tai ar pro­vo­ka­to­riai. A. Ba­taš­je­va bu­vo iš da­lies Vo­kie­ti­jos, o gal ben­dra (dvi­gu­ba) su Ru­si­ja žval­gy­bos agen­tė, su ku­ria ben­dra­vo Ar­nas.

Ta­čiau il­gas Eg­lės su­si­ra­ši­nė­ji­mas su A. Ba­taš­je­va, bru­ku­sia fun­da­men­ta­lis­ti­nes pa­žiū­ras, by­lo­je ne­fi­gū­ruo­ja, su­si­ra­ši­nė­ji­mas gal­būt su­nai­kin­tas. B. Ba­taš­je­vas, Eg­lės nuo­mo­ne, esą sva­jo­jęs grįž­ti ko­vo­ti į Če­čė­ni­ją. E. Ku­sai­tė gy­ve­no Vo­kie­ti­jos „Ca­ri­tas“ jai su­teik­ta­me bu­te. Apie A. Ba­taš­je­vą Eg­lė pa­sa­ko­ju­si dau­gy­bę smul­kme­nų, ku­rias sun­ku iš­si­gal­vo­ti, ta­čiau aiš­ku, kad VSD nag­ri­nė­ja­mas Vo­kie­ti­jos pe­ri­odas ne­do­mi­no. Tai lei­džia ma­ny­ti, kad „Ba­taš­je­vų ope­ra­ci­ja“ gal­būt iš da­lies bu­vo ben­dra su vo­kie­čiais, bet jie ga­lė­jo per­pras­ti pri­mi­ty­vų Lie­tu­vos „pri­tem­pi­mo“ žai­di­mą ir nuo to at­si­trau­kė.

Jei­gu B. Ba­taš­je­vas bū­tų ži­no­mas pa­si­prie­ši­ni­mo da­ly­vis, če­čė­nai tai ko­men­tuo­tų, o Ru­si­ja pra­šy­tų iš­duo­ti. Įdo­mu tai, kad pro­ku­ro­ras M. Dū­da 2010 m. spalio 27 d. at­me­tė E. Ku­sai­tės pra­šy­mą su­ras­ti ir ap­klaus­ti Ar­ną kaip liu­di­nin­ką, esą iš VSD Klai­pė­dos val­dy­bos (vėl per vie­ną die­ną) ga­vęs at­sa­ky­mą: „(…) at­li­kus ope­ra­ty­vi­nius veiks­mus „Ar­no“ as­me­ny­bė ne­nu­sta­ty­ta“. Pro­ku­ro­ro nuo­mo­ne, šis as­muo (ra­di­ka­lių pa­žiū­rų is­la­mo re­li­gi­jos iš­pa­ži­nėjas) „nė­ra iki­teis­mi­nio ty­ri­mo da­ly­kas ir yra už įro­di­nė­ti­nų ap­lin­ky­bių ri­bų“. Ne­jau­gi toks „te­ro­ris­tų“ tar­pi­nin­kas ir liu­dy­to­jas apie te­ro­riz­mą, pro­ku­ro­ro nuo­mo­ne, nė­ra svar­bus?

E. Ku­sai­tę 2007–2009 me­tais, po jos grį­ži­mo iš Vo­kie­ti­jos, „pri­žiū­rė­jo“ An­drej (Ab­dul Ha­fiz). Jis yra ano­ni­mi­nis liu­di­nin­kas Nr. 2, VSD pro­vo­ka­to­rius, ap­si­me­tęs mu­sul­mo­nu kon­ver­ti­tu. Ha­fi­zas pa­sa­kė, kad Eg­lei, kaip mu­sul­mo­nei, „ge­riau gy­ven­ti pas mus, vi­są iš­lai­ky­mą duo­si­me“. 2008 me­tų va­sa­rio–­bir­že­lio mė­ne­siais jis Ry­ši­nin­kų g. 8–114 ap­gy­ven­di­no iš pra­džių E. Ku­sai­tę, o po to ir ano­ni­mi­nę liu­di­nin­kę Nr. 1 – „Ser­rin“ (ši ta­ria­ma če­čė­nė yra VSD kad­ri­nė dar­buo­to­ja Li­na Ser­rin).

Kaip tei­gia E. Ku­sai­tė, jai Ha­fi­zas duo­da­vo į ran­kas 500–1000 li­tų per sa­vai­tę, kad su­mo­kė­tų už šio tri­jų kam­ba­rių bu­to ir ne­va mal­dos na­mų, kur su­si­rink­da­vo ap­si­me­tė­liai, ko­mu­na­li­nes pa­slau­gas. Bu­te, nau­do­ta­me ta­ria­mai Klai­pė­dos mu­sul­mo­nų ben­druo­me­nės tiks­lams, vyk­da­vo mu­sul­mo­nų pa­mal­dos, rink­da­vo­si Klai­pė­do­je gy­ve­nan­tys mu­sul­mo­nai. Bu­te lan­ky­da­vo­si Vy­tau­tas Ug­nius Sto­nys Ab­du­rach­man, Ne­ri­jus Daud-Arū­nas Paukš­tė. Ha­fi­zas pa­do­va­no­jo E. Ku­sai­tei du Ko­ra­nus – ara­bų ir ru­sų bei ara­bų kal­bo­mis.

Ha­fi­zas pro­vo­ka­vo E. Ku­sai­tę, pa­pra­šy­da­mas jos in­ter­ne­tu par­si­siųs­ti dvi elek­tro­ni­nes kny­gas apie sprog­me­nis. Jis tvir­ti­no, kad Če­čė­ni­jo­je, Ve­de­no kal­nų ra­jo­ne, esąs jo drau­gas As­la­nas, tu­rin­tis sa­vo ko­vo­to­jų bū­rį. Ha­fi­zas per in­ter­ne­tą ro­dy­da­vo ir mė­gau­da­vo­si žmo­nių gal­vų pjaus­ty­mu, kal­bin­da­vo vyk­ti į Egip­tą ar Azer­bai­dža­ną vyk­dy­ti te­ro­ris­ti­nio ak­to. Jis sa­ky­da­vo, kad no­rė­tų su­si­sprog­din­ti, bet jam truk­dan­ti šei­ma.

Eg­lę „glo­bo­jęs“ Ha­fi­zas pa­sa­kęs, kad gau­ti pa­są, su ku­riuo ga­li­ma va­žiuo­ti bet kur – ne pro­ble­ma. Ha­fi­zas sa­kė, kad sau­gu­mas ją se­ka ir pa­sas pra­ver­si­ąs. Tai su­ži­no­ju­si, Eg­lės ma­ma V. Ku­sie­nė sku­biai nu­vy­ko pas Klai­pė­dos apy­gar­dos VSD po­sky­rio vir­ši­nin­ką Dai­nių No­rei­ką ir, pa­pa­sa­ko­ju­si apie keis­tas ir pa­vo­jin­gas kal­bas apie ru­siš­ką pa­są, pra­šė iš­si­aiš­kin­ti. Ta­da tos kal­bos bai­gė­si. Ar­nas pa­aiš­ki­no, kad Ali Sai­du­la­je­vas iš­vy­ko ka­riau­ti į Če­čė­ni­ją, ro­dė te­le­fo­ne iš ten gau­tą jo nu­žu­dy­to nuo­trau­ką (kaip ją ga­vo?) ir ra­gi­no ker­šy­ti už drau­go žū­tį Če­čė­ni­jo­je.

2008 me­tais pas sa­vo tė­vą gy­ve­nu­siai Eg­lei at­ėjo kvie­ti­mas at­vyk­ti į Klai­pė­dos apy­gar­dos VSD sky­rių. Ten ra­do lau­kian­čią E. Ko­še­va­ją su mu­sul­mo­niš­kais ap­da­rais. Pa­aiš­kė­jo, kad kvie­ti­mo tiks­las bu­vo su­si­pa­žin­ti ir už­re­gist­ruo­ti kon­ver­ti­tus, t. y. as­me­nis, pa­kei­tu­sius ti­kė­ji­mą. E. Ko­še­va­ja ją su tė­vu pa­ve­žė iki na­mų, pas­kui pa­sa­kė, esą rei­kė­tų pa­dė­ti varg­šei naš­lai­tei, var­du Ser­rin.

Ją pa­ži­no­jęs „če­čė­nas“ Ha­fi­zas pri­sta­tė Ser­rin, ku­ri ap­si­gy­ve­no kar­tu su Eg­le VSD pa­tal­po­se Klai­pė­do­je, Ry­ši­nin­kų g. 8–114. Vė­liau, kai Ser­rin rei­kė­jo pa­ša­lin­ti, Ha­fi­zas pa­sa­kė, esą ji da­ran­ti blo­gą įta­ką Eg­lei, to­dėl tu­rin­ti ap­leis­ti bu­tą. Ai­ša (Je­le­na) Bal­tru­šy­tė-Ko­še­va­ja, pa­dė­ju­si ap­gy­ven­din­ti Ser­rin kar­tu su Eg­le, vyk­dė pro­vo­ka­to­rės funk­ci­ją.

E. Ku­sai­tė sa­ko: „Di­džiau­sia jos sva­jo­nė bu­vo su­si­sprog­din­ti – da­bar pro­ku­ro­rai tai pri­me­ta man. Kai prieš ma­ne bu­vo baig­tas ope­ra­ty­vi­nis ty­ri­mas, ji pa­reiš­kė, kad su mu­sul­mo­nais nu­trau­kė vi­sus ry­šius“. Ai­ša gy­ve­nan­ti Klai­pė­do­je, Var­pų g. 27–38. Li­na (Ami­na) Ser­rin, ta­ria­ma naš­lai­tė, Eg­lei iš­nuo­mo­ta­me bu­te kar­tu gy­ve­no 4–5 mė­ne­sius, vaiz­duo­da­ma nu­skriaus­tą gy­ve­ni­mo, kar­tu pro­vo­ka­vo Eg­lę kal­bo­mis. Pas­kui, ma­tyt, įvyk­džiu­si sa­vo pro­vo­ka­ci­nę už­duo­tį, pa­slap­tin­gai din­go. Bū­da­ma VSD kad­ri­nė dar­buo­to­ja, Eg­lės by­lo­je ji yra ano­ni­mi­nis liu­di­nin­kas Nr. 1.

Arū­nas Paukš­tė-Ne­ri­jus (Daud), kaip pa­grin­di­nis E. Ku­sai­tės „do­ro­to­jas“, pri­sis­ta­ty­da­vęs mu­sul­mo­nu, rin­ko in­for­ma­ci­ją apie mu­sul­mo­nus. At­vy­ko pas Eg­lę į Vil­niaus areš­ti­nę kar­tu su Si­gi­tu Sta­sy­čiu. Jie pri­sis­ta­tė kaip drau­gai, at­ėję jos gel­bė­ti, o nai­vi mer­gi­na tuo pa­ti­kė­jo. Iš tie­sų jis yra VSD an­ti­te­ro­ris­ti­nio pa­da­li­nio va­do­vas. S. Sta­sy­tis esą da­vė Eg­lei sal­dai­nius „Kin­der ping­vin“, at­vež­tus Ser­rin iš Egip­to. Vie­ną jų su­val­gius Eg­lę py­ki­no, jai svai­go gal­va, iš­mu­šė karš­tis, skau­dė­jo pil­vą, vė­mė krau­ju.

Eg­lę su­po ir ki­ti VSD agen­tai-pro­vo­ka­to­riai. Vy­tau­tas (Ug­nius) Sto­nys (Ab­du­rach­man) – ei­li­nis sek­lys – skai­tė pa­skai­tas per mu­sul­mo­nų mal­das apie dži­ha­dą, se­kė į Lie­tu­vą stu­di­juo­ti at­vy­ku­sius jau­nus mu­sul­mo­nus. Jį ma­ty­da­vo lan­kan­tis Kau­no me­če­tė­je. Al­gis – VSD pa­gal­bi­nin­kas, Ab­dul Ha­fi­zo drau­gas, pri­sis­ta­ty­da­vęs po­li­ci­nin­ku, tarp mu­sul­mo­nų ži­no­mas skus­ta­gal­vio var­du.

Dai­nius No­rei­ka, Klai­pė­dos apy­gar­dos VSD po­sky­rio vir­ši­nin­kas, į ku­rį nuo­lat kreip­da­vo­si su pa­gal­bos vil­ti­mi E. Ku­sai­tės mo­ti­na V. Ku­sie­nė, jai sa­ky­da­vo, kad vis­kas esą ge­rai, pa­dė­tis kon­tro­liuo­ja­ma, ta­čiau pra­si­ta­rė, esą Eg­lei bū­tų ne pro ša­lį pa­sė­dė­ti ka­lė­ji­me. Ma­tyt, VSD už­ma­čios bu­vo E. Ku­sai­tę pa­da­ry­ti mu­sul­mo­ne ra­di­ka­le ir įka­lin­ti. Eg­lės mo­ti­na nai­viai ti­kė­jo VSD pa­do­ru­mu. 2007 me­tų pa­bai­go­je V. Ku­sie­nė krei­pė­si į Klai­pė­dos VSD, pra­šy­da­ma su­ras­ti ir ap­klaus­ti Ar­ną. Pa­siū­lė pa­im­ti iš jos na­mų kom­piu­te­rį, kur bu­vo dve­jus me­tus tru­kęs Eg­lės su­si­ra­ši­nė­ji­mas su Ar­nu ir Ba­taš­je­va, kad bū­tų ga­li­ma nu­sta­ty­ti jų da­ro­mą po­vei­kį ir ap­lin­ky­bes.

Be to, mo­ti­na per­da­vė Ar­no te­le­fo­no nu­me­rį, bet VSD pa­rei­gū­no tai „ne­do­mi­no“, nes bu­vo pa­ruoš­tas ki­tas veiks­mų sce­na­ri­jus. By­lo­je yra 2007 m. lapkričio 7 d. V. Ku­sie­nės pra­ne­ši­mas, kad E. Ku­sai­tė din­go, nes yra įtrauk­ta į te­ro­ris­tų tin­klą ar­ba į re­li­gi­nę is­la­mo sek­tą. 2007 me­tais D. No­rei­ka siū­lė pri­im­ti is­la­mą mo­ti­nai ir te­tai, kad duk­ra ne­si­jaus­tų vie­ni­ša. Kaip tai pa­aiš­kin­ti, jei­gu mo­ti­na at­vi­rai ir no­riai ben­dra­vo su VSD, vis­ką iš­sa­ky­da­vo, pra­šy­da­vo pa­gal­bos, o pa­rei­gū­nai to­liau pro­vo­ka­vo ir skan­di­no E. Ku­sai­tę?

To­kie VSD veiks­mai ro­do, kad po 20 ne­pri­klau­so­my­bės me­tų šo­ka­ma gin­ti Ru­si­jos in­te­re­sų. Tai fak­tas, liu­di­jan­tis apie is­to­ri­nių, tei­si­nių, po­li­ti­nių ir mo­ra­li­nių pa­grin­dų su­ny­ki­mą VSD ir Ge­ne­ra­li­nės pro­ku­ra­tū­ros są­mo­nė­je, ir reiš­kian­tis, kad at­si­sa­ko­ma vals­ty­bės vei­ki­mo tei­si­nių pa­grin­dų ir su­ve­re­nios vals­ty­bės sa­vi­mo­nės.

Pen­ki E. Ku­sai­tės bau­džia­mo­sios by­los to­mai – Ru­si­jos FSB me­džia­ga, tei­sės nor­mos, dok­tri­na ir prak­ti­ka – pri­im­ti kaip so­li­dūs ir le­gi­ti­mūs fak­tai. Ru­si­jos te­ro­riz­mo sam­pra­ta ir po­žiū­ris į na­cio­na­li­nio iš­si­va­da­vi­mo ju­dė­ji­mą jau in­kor­po­ruo­ti į Lie­tu­vos tei­sę. Yra ma­no­ma, kad mū­siš­kių pa­rei­gū­nų, už­si­i­man­čių ko­va su te­ro­riz­mu, skai­čius ne­sie­kia 100. Jie vyk­do są­jun­gi­nin­kus do­mi­nan­čių as­me­nų, at­vy­ku­sių į Lie­tu­vą, ste­bė­ji­mą. Da­bar, jei­gu suž­lug­tų E. Ku­sai­tės by­la, nu­ken­tė­tų šios tar­ny­bos au­to­ri­te­tas, ji ne­tek­tų pa­si­ti­kė­ji­mo, pi­ni­gų ir pi­ni­gų plo­vi­mo ver­slo.

Gintaro Visocko (Slaptai.lt) nuotraukoje: Eglė Kusaitė.

Laikraštis “XXI amžius”

2012.12.21


Prisijunkite prie diskusijos